Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2S-475-425/2014

2014 m. birželio 2 6 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Laimantas Misiūnas apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens AB DNB bankas atskirąjį skundą dėl Molėtų rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2FB-54-732/2014 pagal pareiškėjo K. P. pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, suinteresuoti asmenys – UAB „Baltesa“, UAB „Vejuva“, AB „DNB bankas“, VMI prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, TEO LT, AB, AB „Lietuvos draudimas“, UAB „Skolų departamentas“, G. G., A. L., J. A., L. B., D. B., G. G., A. J. D.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Įstatymo 5 straipsnio 8 dalies 2 punktas numato, kad teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl CK 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises, ar kitokių veiksmų, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais. Nagrinėjamu atveju teismui nepateikta jokių duomenų, kurių pagrindu būtų galima abejoti pareiškėjo sąžiningumu ir tuo pagrindu atsisakyti iškelti jam bankroto bylą. Pareiškėjas per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo nesudarė jokių sandorių, neatliko kitokių veiksmų, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais. Laikytina, kad pareiškėjo nemokumą sukėlė pareiškėjo nepatyrimas bei ekonominės krizės pasekmės. Atsisakius iškelti bankroto bylą, pareiškėjas toliau liktų nemokus, nes nei jo gaunamos pajamos, nei turimas turtas neleistų padengti kreditorinių reikalavimų sumos. Tuo tarpu iškėlus bankroto bylą, būtų rengiamas fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo planas, siekiama kreditoriaus pagalba atstatyti pareiškėjo mokumą, todėl tai labiau atitiktų tiek pareiškėjo, tiek kreditorių interesus.

Nutaręs K. P. iškelti bankroto bylą, teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo pasiūlymą bei daugumos kreditorių pritarimą, bankroto administratoriumi paskyrė pareiškėjo pasiūlytą advokatą Justą Sakavičių, netenkindamas AB DNB banko siūlymo bankroto administratoriumi skirti UAB „Verslo administravimo centras“. Teismas nustatė 2 000 Lt sumą, kurią administratorius turi teisę naudoti bankroto procedūroms atlikti.

AB DNB bankas nesutinka su paskirto bankroto administratoriaus kandidatūra. Bankas yra didžiausias kreditorius ir jo pritarimas bankroto administratoriaus kandidatūrai yra svarbus kriterijus, vertinant administratoriaus kandidatūros tinkamumą. Teismas nenurodė, kodėl atmetama banko pasiūlyta administratoriaus kandidatūra. Pareiškėjo pasiūlytas ir teismo paskirtas bankroto administratoriumi advokatas J. Skavičius turi suinteresuotumą bylos baigtimi. Pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino aplinkybę, jog J. Sakavičius atstovavo pareiškėją, kaip ieškovą prieš banką civilinėje byloje Nr.2-6242-141/2012. Pareiškėjo pasiūlytas administratorius galimai gins ir atstovaus išimtinai pareiškėjo interesus. Pagrindinio kreditoriaus nepritarimas paskirtam bankroto administratoriui gali sukelti neigiamų pasekmių. Banko pasiūlytas UAB „Verslo administravimo centras“ turi sukaupęs žymiai didesnę patirtį nei paskirtasis administratorius.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337str.1d.).

Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas atskirojo skundo ribų, kurias sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Iš esmės byloje keliamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria, vadovaujantis Fizinių asmenų bankroto įstatymo nuostatomis, pareiškėjui K. P. iškelta bankroto byla, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas, apeliantui teigiant, jog teismas, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias skolininko sąžiningumą ir todėl nepagrįstai iškėlė pareiškėjui K. P. bankroto bylą bei paskyrė netinkamą bankroto administratorių.

Fizinių asmenų bankroto įstatymo paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningo fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, mokumą, užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka, siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros (FABĮ 1 str. 1 d.). Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad sąžiningo fizinio asmens mokumo atkūrimas galimas tada, kai jo kreditorių reikalavimų patenkinimas užtikrinamas nepažeidžiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Pagal FABĮ 6 straipsnio 1 dalį teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą tuomet, jei nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų. Taigi, fizinio asmens bankroto bylos iškėlimui būtina nustatyti ne tik fizinio asmens nemokumo faktą, bet ir įvertinti, ar nėra FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje numatytų pagrindų, kuriems esant teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą. Pagal Fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, kai pareiškimo iškelti fizinio asmens bankroto bylą nagrinėjimo metu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl CK 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises, neprivalėdamas sudaryti šių sandorių, ar kitokių veiksmų, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais. Ši įstatymo nuostata reiškia, kad pareiškėjo nesąžiningumas yra savarankiškas pagrindas atsisakyti iškelti fizinio asmens bankroto bylą. CK 6.67 str. išvardintais atvejais sandorio šalių nesąžiningumas yra preziumuojamas, t.y. pripažįstama, jog, esant šiame straipsnyje išvardintoms aplinkybėms, sandorio šalys žinojo ir turėjo žinoti, jog sandoris pažeidžia kreditorių interesus. Minėtame straipsnyje išvardintų aplinkybių sąrašas yra baigtinis ir plečiamai neaiškintinas. Visais kitais atvejais, kurie nėra numatyti CK 6.67 str., galioja sąžiningumo prezumpcija, todėl kreditorius turi įrodyti, jog skolininkas ir kita sandorio šalis buvo nesąžiningi.

Byloje nustatyta, kad AB DnB bankas 2008-11-14 kreditavimo sutartimi Nr. K-5500-2008-265 (b. l. 30-36, 1 t.) ūkininkui K. P. suteikė 500 000 Lt ilgalaikį kreditą kaimo turizmo sodybos išvystymui. Banko teigimu, kreditavimo sutartis 2012 m. spalio mėn. buvo nutraukta, K. P. nevykdant skolinių įsipareigojimų. Utenos rajono apylinkės teismo 2011-06-27 nutartimi (b. l. 196-198, 2 t.) nutarta kreditoriaus AB DnB NORD bankas naudai išieškoti iš skolininko K. P. 536 110,94 Lt skolą, 9,54 proc. dydžio metines palūkanas nuo negrąžintos 491 397,22 Lt kredito sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2011-06-22 iki visiško skolos grąžinimo, 133 Lt sumokėto žyminio mokesčio bei nutarties įvykdymui užtikrinti nutarta priverstinai parduoti iš varžytynių Hipotekos lakštu, id. kodas 10/1/2008/0001927, kreditoriaus naudai įkeistą K. P. priklausantį nekilnojamąjį turtą. Nustatyta, kad pareiškėjas nevykdė skolinių įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams, iš viso pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimo teismui dienai pareiškėjo skoliniai įsipareigojimai kreditoriams sudarė 786 884,61 LT. Pareiškėjas, būdamas ūkininku, įgyvendino verslo planą, „Kaimo turizmo sodybos „Baluošynė" plėtra" pagal Molėtų rajono savivaldybės administracijos išduotus statybos leidimus. Šiam tikslui buvo panaudotos ir skolintos lėšos. AB „DNB bankas" nutraukus kreditavimo sutartį, pareiškėjas prarado galimybę toliau vykdyti Verslo planą, tapo finansiškai nebepajėgus vykdyti savo įsipareigojimus kreditoriams.

Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, atskirąjį skundą grindžia motyvu, kad pareiškėjas buvo nesąžiningas FABĮ 1 str. 1 p. prasme, nes laikotarpiu 2010 – 2012 metais nemokėjo įmokų bankui pagal kreditavimo sutartį ir prisiėmė naujus skolinius įsipareigojimus ir todėl, vadovaujantis nurodyto įstatymo 5 str. 8 d., bankroto byla jam negalėjo būti iškelta. Iš byloje pateiktų įrodymų nustatyta, kad pareiškėjas prisiėmė skolinius įsipareigojimus byloje suinteresuotiems asmenims pagal paskolos sutartis ir vekselius: pagal 2009 -10-20 vekselį UAB „Vejuva“ – 122 480 Lt (b. l. 41-42, 1 t.), pagal 2009-01-26 vekselį G. G. – 12 000 Lt (b. l. 87, 1 t.), pagal 2010-04-22 vekselį D. B. - 30 000 Lt(b. l. 59, 1 t.), pagal 2010-11-06 vekselį A. L. - 30 000 Lt (b. l. 53, 1 t.), pagal 2012-04-11 vekselį UAB „Balseta“ – 15 560 Lt (b. l. 79, 1 t.), pagal 2011-06-03 vekselį J. A. – 8 000 Lt (b. l. 45, 1 t.), pagal 2008-12-23 paskolos sutartį E. B. – 98 000 Lt (b. l. 110, 1 t.), pagal 2010-07-26 paskolos sutartį E. G. – 11 760 Lt (b. l.90, 1 t.) ir pagal 2010-10-01 paskolos sutartį -2 720 Lt (b. l. 92, 1 t.). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad, atsižvelgiant į CK 6.67 straipsnio nuostatas, nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjo K. P. veiksmai, sudarant nurodytus sandorius, buvo nesąžiningi, nes, atsižvelgiant į CK 6.67 str. nuostatas, šiuos sandorius laikyti nesąžiningais nėra pagrindo. Taip pat byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas K. P. apelianto nurodytu laikotarpiu būtų perleidęs savo turtą ar pinigines lėšas tretiesiems asmenims, sudaręs aiškiai sau nenaudingus ar nuostolingus sandorius. Iš liudytojų paaiškinimų teismo posėdžio metu nustatyta, kad pareiškėjas K. P. sudarė aukščiau nurodytas paskolos sutartis ir vekselius su kreditoriais dėl nesumokėtų skolų už ankščiau atliktus darbus, suteiktas teisines paslaugas bei banko palūkanoms mokėti, todėl nėra pakankamo pagrindo tokius pareiškėjo K. P. veiksmus laikyti nesąžiningais. Kitų aplinkybių, kurios patvirtintų, kad pareiškėjas elgėsi nesąžiningai byloje nėra. Iš bylos medžiagos bei proceso dalyvių paaiškinimų teismo posėdžio metu matyti, kad iš banko paimtą kreditą pareiškėjas K. P. naudojo pagal paskirtį verslo planui įgyvendinti, tuo pačiu nėra įrodymų, kad pareiškėjas skolintas lėšas būtų naudojęs neracionaliai ar kitiems tikslams.

Iš VSDFV duomenų bazės pateikiamos informacijos nustatyta, kad pareiškėjas K. P. vykdo individualią veiklą, yra UAB „Kestraida“ direktorius ir akcininkas (b. l. 28-29, 1 t.). Pareiškėjas nurodė, kad jo išlaidos sudaro 824,50 Lt į mėnesį. Savo mokumą atkurti ir atsiskaityti su kreditoriais pagal patvirtintą mokumo atkūrimo planą pareiškėjas numato, gaudamas pajamas iš nekilnojamojo turto, tai yra kaimo turizmo sodybos nuomos. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisėtą ir pagrįstą (CPK 263str.1d.) išvadą, kad pareiškėjas K. P. yra nemokus, tačiau atsisakyti iškelti jam bankroto bylą nėra pakankamo teisinio bankroto. Iš pateiktų atsiliepimų į pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo ir į atskirąjį skundą bei pasisakymų teismo posėdžio metu nustatyta, kad visi kreditoriai, išskyrus apeliantą AB Dn B bankas, neprieštarauja bankroto bylos iškėlimui K. P..

Apeliantas atskirajame skunde nurodo, kad teismas, neatsižvelgė, jog AB DnB bankas yra didžiausias bankrutuojančio asmens kreditorius, todėl nepagrįstai atmetė pasiūlytą administratoriaus UAB „Verslo administravimo centras“ kandidatūrą, paskirdamas K. P. bankroto byloje pareiškėjo pasiūlytą administratorių J. Sakavičių, kuris turi mažesnę patirtį šioje srityje, o be to, J. Sakavičius atstovavo K. P. nagrinėtose civilinėse bylose.

Bankroto administratorių skiria teismas iš kandidatūrų, kurias pasiūlo fizinis asmuo ir (ar) kreditoriai (FABĮ 11 straipsnio 1, 2 dalys). Bankroto administratorius yra itin plačius įgaliojimus bankroto procese turintis asmuo, nuo kurio veiksmų didele dalimi priklauso visų kreditorių ir pačių fizinių asmenų, kuriems iškelta bankroto byla, teisėtų interesų apsauga, bankroto procedūrų vykdymo sklandumas ir skaidrumas (FABĮ 12 straipsnis). Tuo atveju, kai administruoti fizinius asmenis pretenduoja keli asmenys, atitinkantys įstatymo reikalavimus, ir nėra priežasčių, dėl kurių jie negalėtų teikti fizinių asmenų bankroto administravimo paslaugų (FABĮ 11 straipsnio 3, 4, 5 dalys), teismui tenka pareiga iš konkuruojančių administratorių parinkti vieną. Atsižvelgiant į suformuotą teismų praktiką, nagrinėjant juridinių asmenų bankroto bylas, laikomasi pozicijos, kad parenkant asmenį, kuris vykdys įmonės ar fizinio asmens bankroto procedūras, svarbiausia yra jo nešališkumas ir nesuinteresuotumas bylos baigtimi, todėl, spręsdamas šį klausimą, teismas taip pat turi išsiaiškinti, ar bankroto administratoriai sutinka teikti administravimo paslaugas (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2395/2013).

Sutiktina su atskirojo skundo argumentu, kad didžiausius finansinius reikalavimus turinčio kreditoriaus nuomonė dėl pasiūlytos bankroto administratoriaus kandidatūros gali būti vienu iš kriterijų parenkant administratoriaus kandidatūrą, tačiau jis nelaikytinas prioritetiniu, kadangi nei vienas iš vertinimo kriterijų nėra absoliutus. Tuo pačiu pažymėtina, kad kreditoriaus finansinio reikalavimo dydis negali besąlygiškai nulemti administratoriaus skyrimo ir tokiu būdu paneigti įstatymo teismui suteiktos administratoriaus skyrimo diskrecijos teisės. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas pareiškėjo siūlomą administratorių, nurodė, kad J. Sakavičiaus kandidatūra atitinka visus įstatymo nustatytus reikalavimus ir teismas neturi duomenų apie J. Sakavičiaus suinteresuotumą bankroto proceso baigtimi, apeliantas tokių duomenų nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui. Vien ta aplinkybė, kad J. Sakavičius, dirbdamas advokatu, atstovavo K. P. nagrinėtose civilinėse bylose, negali kelti pagrįstų abejonių, jog jis, būdamas bankroto administratoriumi, galėtų būti šališkas, t.y. veikti pareiškėjo interesais. Apeliantas tokiems argumentams pagrįsti nepateikė jokių įrodymų (CPK 178, 185 straipsniai), todėl tokie skundo argumentai, apeliantui nepateikus administratoriaus galimą šališkumą patvirtinančių įrodymų, atmestini, ir jie nesudaro jokio pagrindo abejoti teismo paskirto administratoriaus nešališkumu. Teismui nenustačius aplinkybių, dėl kurių paskirtas administratorius negalėtų atlikti jam pavestų funkcijų, negalima spręsti, kad teismo paskirtas administratorius netinkamai ir nesklandžiai vykdys pareiškėjų bankroto procedūrą. Be to, bankroto administratoriaus veiklą fizinio asmens bankroto proceso metu prižiūri Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija (FABĮ 13 straipsnio 9 dalis). Byloje taip pat nėra duomenų, kad Įmonių bankroto valdymo departamentas prie Ūkio ministerijos, vykdantis įmonių administratorių veiklos kontrolę, teismo paskirtam administratoriui už netinkamą administratoriaus pareigų vykdymą būtų taikęs kokias nors sankcijas. Pažymėtina, kad administratorius, esant pagrįstiems motyvams, gali būti atstatydintas FABĮ 14 straipsnio tvarka, todėl kreditoriui neatimama galimybė kontroliuoti administratoriaus veiklą ir vėliau imtis priemonių ginti savo teises, inicijuojant administratoriaus atstatydinimą.

Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išaiškino ir pritaikė materialinės ir procesinės teisės normas. Naikinti skundžiamą nutartį atskirojo skundo argumentais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Molėtų rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.