Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (ieškovės) bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Statyba ir remontas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-23086-819/2022, kuria Vilniaus miesto apylinkės teismas atsisakė priimti ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „Statyba ir remontas“ ieškinį.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

0 I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nurodytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1-2 dalys, 338 straipsnis).

8. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti ieškovės BUAB „Statyba ir remontas“ ieškinį. Absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis) nenustatyta, byloje sprendžiamas klausimas nesusijęs su viešojo intereso gynimu, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų.

Dėl skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties (ne)pagrįstumo

9. CPK 137 straipsnis numato, kad teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu yra įsiteisėjęs teismo ar arbitražo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (2 dalies 4 punktas). Bylos duomenimis nustatyta, jog šiuo pagrindu pirmosios instancijos atsisakė priimti ieškovės ieškinį.

10. Apeliantės teigimu, jos pateiktu ieškiniu nėra keliamas naujas ginčas dėl savavališkos statybos, kuris konstatuotas sprendimu / nutartimi. Nurodo, jog teismų formuojama praktika patvirtina, jog apeliantė, siekdama įvykdyti sprendimą / nutartį ir įteisinti pastato savavališką rekonstrukciją be A. L. sutikimo, turi teisę kreiptis į teismą, inicijuodama naują procesą, o ne teikti prašymą dėl sprendimo / nutarties vykdymo pakeitimo CPK 284 straipsnio pagrindu.

11. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog CPK 284 straipsnis, reglamentuojantis sprendimo įvykdymo atidėjimą ir išdėstymą, sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimą, nustato galimybę teismui modifikuoti sprendimo vykdymą. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Teismo sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimas – tai kitokios sprendimo įvykdymo tvarkos nustatymas, palyginti su teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodyta jo įvykdymo tvarka ar įprastine tam tikros rūšies sprendimų vykdymo tvarka. Galimybė pakeisti sprendimo vykdymo tvarką be kita ko sietina su teismo alternatyvaus sprendimo ir fakultatyvaus sprendimo egzistavimu (CPK 272, 273 straipsniai). Ji užtikrina įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumą ir vykdytinumą, taip pat teisėtų išieškotojo interesų apsaugą, kai skolininkas vengia vykdyti teismo sprendimą, paslepia ar sunaikina teismo sprendimu priteistus pagal individualius požymius apibūdinamus daiktus, neatlieka veiksmų, kuriuos jis sprendimu įpareigotas atlikti, ir panašiai.

12. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl šios teisės normos aiškinimo ir taikymo, yra konstatavęs, kad galimybė pakeisti teismo sprendimo įvykdymo tvarką užtikrina įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumą ir vykdytinumą bei išieškotojo interesų apsaugą, jeigu skolininkas elgiasi nesąžiningai, t. y. vengia įvykdyti teismo sprendimą – neatlieka veiksmų, kuriuos jis buvo įpareigotas atlikti teismo sprendimu. Taip pat galimybė pakeisti teismo sprendimo vykdymo tvarką sietina su situacija, kai atsakovas sprendimu įpareigojamas atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, o teismo sprendime nenurodyti jo neįvykdymo padariniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-29/2006). Taigi, teismo sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo būtinumą paprastai lemia skolininko (atsakovo) veiksmai dėl sprendimo rezolicinėje dalyje išdėstytų nurodymų vykdymo. Teismas, spręsdamas dėl sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo, yra saistomas sprendimo rezoliucinėje dalyje išdėstyto patenkinto reikalavimo turinio ir negali keisti sprendimo esmės: jeigu teismas priėmė sprendimą tik dėl vieno atsakovo (skolininko), tai pakeisti sprendimo vykdymo tvarką taip, kad jis sukelia pareigų ir kitam asmeniui, išskyrus to atsakovo (skolininko) teisių perėmėjus, negalima.

13. Pažymėtina, jog CPK 284 straipsnyje įtvirtintas teismo sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo institutas nėra skirtas įsiteisėjusiam teismo sprendimui peržiūrėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2013; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-325-313/2019).

14. Bylos duomenimis nustatyta, jog Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-18117-155/2014 pagal ieškovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos pareikštą ieškinį atsakovams T. G. ir UAB „Statyba ir remontas“ dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo, kurioje trečiaisiais asmenimis dalyvavo D. D. ir A. D.. Šioje byloje Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. liepos 4 d. priėmė sprendimą, kuriuo nutarė ieškovės ieškinį tenkinti: nustatyti atsakovams T. G. ir UAB „Statyba ir remontas“ 6 mėnesių terminą, skaičiuojamą nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, kreiptis į statybą leidžiančius dokumentus išduodančius subjektus dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo teisės aktų nustatyta tvarka; atsakovams T. G. ir UAB „Statyba ir remontas“ per 9 mėnesių terminą nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos negavus statybą leidžiančio dokumento, jie įpareigojami savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos padarinius, t. y. išardyti savavališkai pastatytas/perstatytas gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), dalis taip, kad šis gyvenamas namas atitiktų padėtį, fiksuotą nekilnojamojo turto registre pagal 1998 m. birželio 1 d. kadastro duomenis, bei sutvarkyti statybvietę; nustatyti, kad tuo atveju, jeigu atsakovai per nustatytą terminą teismo įpareigojimo neįvykdys, įpareigoti atsakovus mokėti po 100 Lt baudą į ieškovės sąskaitą už kiekvieną uždelstą teismo sprendimo neįvykdymo dieną, skaičiuojant nuo termino, per kurį turi būti pašalinti savavališkos statybos padariniai, pasibaigimo.

15. Aukščiau minėtas Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas buvo peržiūrėtas apeliacine tvarka ir Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1225-656/2015 buvo paliktas nepakeistas, tik buvo patikslinta jo rezoliucinė dalis, įvertinus įvykusį T. G. teisių perėmimą, t. y. buvo nustatyta atsakovams A. L. ir UAB „Statyba ir remontas“ 6 mėnesių terminas, skaičiuojamas nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, kreiptis į statybą leidžiančius dokumentus išduodančius subjektus dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo teisės aktų nustatyta tvarka; atsakovams A. L. ir UAB „Statyba ir remontas“ per 9 mėnesių terminą nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos negavus statybą leidžiančio dokumento, jie buvo įpareigojami savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos padarinius, t. y. išardyti savavališkai pastatytas/perstatytas gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), dalis taip, kad šis gyvenamas namas atitiktų padėtį, fiksuotą nekilnojamojo turto registre pagal 1998 m. birželio 1 d. kadastro duomenis, bei sutvarkyti statybvietę; nustatyti, kad tuo atveju, jeigu atsakovai per nustatytą terminą teismo įpareigojimo neįvykdys, teismas įpareigojo atsakovus mokėti po 29,00 Eur (100 Lt) baudą į ieškovės sąskaitą už kiekvieną uždelstą teismo sprendimo neįvykdymo dieną, skaičiuojant nuo termino, per kurį turi būti pašalinti savavališkos statybos padariniai, pasibaigimo. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 4 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-18117-155/2014, patikslintas Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 19 d. nutartimi, yra įsiteisėjęs.

16. Taigi, nagrinėjamu atveju matyti, jog apeliantė siekia įteisinti savavališką statybą, nurodytą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 4 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-18117-155/2014 ir Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-1225-656/2015, be bendraturtės atsakovės A. L. sutikimo. Ieškovė ieškinyje be kitą ko nurodė, jog atsakovė A. L. nebendradarbiauja su ieškove, atsakovė nepasirašo sutikimo, kuris yra reikalingas siekiant gauti statybą leidžiantį dokumentą, atsakovė nesiima jokių priemonių, siekiant įgyvendinti sprendimą / nutartį, t. y. vengia įvykdyti teismo sprendimą – neatlieka veiksmų, kuriuos atsakovė buvo įpareigota atlikti teismo sprendimu. Kaip jau buvo minėta, galimybė pakeisti teismo sprendimo įvykdymo tvarką užtikrina įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumą ir vykdytinumą bei išieškotojo interesų apsaugą, jeigu skolininkas elgiasi nesąžiningai. Šiuo atveju matyti, kad atsakovei A. L. nevykdant teismo sprendimo / nutarties, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ji elgiasi nesąžiningai ir būtent tokie jos veiksmai akivaizdžiai yra sietini su 2014 m. liepos 4 d. teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-18117-155/2014 ir 2015 m. rugpjūčio 19 d. teismo nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-1225-656/2015 rezoliucinėse dalyje išdėstytų nurodymo vykdymu. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju ne naujos bylos iniciavimą, o teismo sprendimo / nutarties vykdymo tvarkos pakeitimo būtinumą šiuo atveju lemia atsakovės veiksmai dėl sprendimo rezoliucinėje dalyje išdėstytų nurodymų vykdymo. Taigi, ieškovės pateiktas ieškinys susijęs su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-18117-155/2014 ir 2015 m. rugpjūčio 19 d. teismo nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-1225-656/2015 tinkamu vykdymu dėl savavališkos gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), statybos padarinių pašalinimo.

17. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas šiuo atveju neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog ieškovė, formuluodama materialinius teisinius reikalavimus šioje byloje, aiškiai kelia naują ginčą dėl savavališkos statybos, kurios padarinių šalinimo klausimas yra išspręstas įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 4 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-18117-155/2014, patikslintu Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 19 d. nutartimi. Tai yra formuluojamais materialiniais teisiniais reikalavimais ieškovė iš esmės prašo pakeisti savavališkos statybos padarinių šalinimo tvarką, kuri buvo nustatyta įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Taigi, apeliantės argumentai, jog ieškiniu nėra keliamas naujas ginčas dėl savavališkos statybos, kuris konstatuotas sprendimu / nutartimi yra visiškai nepagrįsti, todėl atmestini.

18. Be to, nors apeliantė nurodo, jog teismų formuojama praktika patvirtina, jog apeliantė, siekdama įvykdyti sprendimą / nutartį ir įteisinti pastato savavališką rekonstrukciją be A. L. sutikimo, turi teisę kreiptis į teismą, inicijuodama naują procesą, o ne teikti prašymą dėl sprendimo / nutarties vykdymo pakeitimo CPK 284 straipsnio pagrindu, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantės atskirajame skunde nurodomos kitose byloje faktinės aplinkybės skiriasi nuo faktinių aplinkybių, esančių šioje byloje. Kaip jau buvo minėta, teismas, spręsdamas dėl sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo, yra saistomas sprendimo rezoliucinėje dalyje išdėstyto patenkinto reikalavimo turinio ir negali keisti sprendimo esmės: jeigu teismas priėmė sprendimą tik dėl vieno atsakovo (skolininko), tai pakeisti sprendimo vykdymo tvarką taip, kad jis sukelia pareigų ir kitam asmeniui, išskyrus to atsakovo (skolininko) teisių perėmėjus, negalima. Apeliantės nurodomose bylose dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo be bendraturčių sutikimo, buvo priimti atitinkamų institucijų sprendimai dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo, konstatuojant, jog statyba yra savavališka, tik ieškovų, o ne atsakovų (kitų bendraturčių) atžvilgiu, t. y. tik ieškovai buvo įpareigoti per tam tikrą laiką pašalinti savavališką statybą ir atitinkamai kitose bylose nebuvo pasisakyta dėl kitų asmenų (kitų bendraturčių), todėl buvo pagrindas, ne teikti prašymą dėl sprendimo vykdymo pakeitimo CPK 284 straipsnio pagrindu, o inicijuoti naujas bylas dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo be bendraturčių sutikimo. Taigi, apeliantės argumentai, jog siekiant įvykdyti sprendimą / nutartį ir įteisinti pastato savavališką rekonstrukciją be A. L. sutikimo, apeliantė turi teisę kreiptis į teismą, inicijuodamas naują procesą, o ne teikti prašymą dėl sprendimo / nutarties vykdymo pakeitimo CPK 284 straipsnio pagrindu atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

19. Šiuo atveju svarbu pažymėti, kad apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo (nutarties) kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007 ir kt.). Todėl apeliacinės instancijos teismas apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai). Tuo pačiu pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

20. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs CPK nuostatas, pagrįstai sprendė, jog pagrindo priimti tokį ieškovės ieškinį nėra (CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktas).

Dėl bylos procesinės baigties

21. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, tinkamai aiškino ir taikė ieškinio priėmimą reglamentuojančias procesines teisės normas, dėl ko priėmė pagrįstą nutartį, todėl naikinti ginčijamą nutartį atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Atsižvelgiant į tai, apeliantės atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

22. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 5,00 Eur sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2020-01-23), valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

23. Apeliacinės instancijos teismo nutartis, priimta dėl atskirojo skundo, įsiteisėjo nuo jos priėmimo dienos (CPK 339 straipsnis).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 15 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.