- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-11-03
- Bylos Nr.
- e2A-1813-432/2020
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Visvaldas Kazakiūnas
- Pareiškėjas
- L. O., O. Š.
- Suinteresuotas asmuo
- Vilniaus miesto savivaldybės administracija, valstybės įmonė Turto bankas, valstybės įmonė Registrų centras, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Visvaldas Kazakiūnas teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų L. O. ir O. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-07-31 sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų L. O. ir O. Š. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuotieji asmenys: Vilniaus miesto savivaldybės administracija, valstybės įmonė Turto bankas, valstybės įmonė Registrų centras, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjai L. O. ir O. Š. kreipėsi į teismą, prašydami nustatyti, kad pareiškėja L. O. pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teisę į 614/1029 dalis, o pareiškėjas O. Š. – į 415/1029 dalis, pagalbinio ūkio pastato žemės sklype (duomenys neskelbtini).
2. Pareiškėjai nurodė, kad yra visos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau– CK) 4.68–4.71 straipsniuose įtvirtintos sąlygos, būtinos įgyti nekilnojamąjį turtą įgyjamosios senaties pagrindu, t. y. pareiškėjai daugiau nei dešimt metų sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savo valdo minėtą ūkinį pastatą. Pareiškėjams užvaldant pastato dalis, ūkio pastatas savininkų neturėjo, be pareiškėjų nebuvo niekieno naudojamas ir / ar valdomas. Pastatas nėra savivaldybės ar valstybės nuosavybė. Iki nacionalizacijos ūkio pastato priklausymas konkretiems savininkams buvo nustatytas ir pagrįstas pirminiais dokumentais, savininkų nuosavybės teisė buvo išviešinta, o po Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo niekas nesikreipė dėl nuosavybės teisės į ūkio pastatą atkūrimo ir / ar pastato privatizavimo, todėl iki šios dienos turtas nebuvo įregistruotas nekilnojamojo turto registre kaip nekilnojamojo turto objektas. Pareiškėjų užsakymu buvo atlikti pastato kadastriniai matavimai, tačiau, nebūdami turto savininkais ir nesant pripažinto pareiškėjų nuosavybės teisės įgijimo fakto, pareiškėjai negali šio pastato įregistruoti.
Atsiliepimas
3. Suinteresuotasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepime prašė pareiškimą atmesti. Teigė, kad pareiškėjai neįrodė visų CK 4.68 – 4.71 straipsniuose numatytų sąlygų, kurios yra būtinos nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį įgyti. 1940 metais pastatai, buvę (duomenys neskelbtini), (dabartinis adresas (duomenys neskelbtini)), buvo nacionalizuoti, t. y. tapo valstybės nuosavybe ir, kaip neprivatizuotas nekilnojamas daiktas, ūkio pastatas yra valstybės nuosavybė. Pareiškėjai nėra viešajame registre įregistravę valdymo fakto, todėl turto valdymas nėra atviras. Be to, prie pareiškimo nėra pridėta dokumentų ir (ar) įrodymų, kurie patvirtintų ūkio pastato priežiūrą, eksploataciją, remontą bei teisėtą, sąžiningą ir nepertraukiamą valdymą. (duomenys neskelbtini), pareiškėjui O. Š. nuosavybės teise nebepriklauso nuo 2014 m. kovo 25 d., t. y. jau beveik šešerius metus.
4. Suinteresuotasis asmuo VĮ Turto bankas atsiliepime prašė pareiškimą atmesti. Teigė, kad pareiškime nurodyto turto valdymas neatitinka visų CK 4.68 – 4.71 straipsniuose nustatytų įgyjamosios senaties taikymo sąlygų. 1992 m. rugsėjo 1 d. Šnipiškių seniūnijos gyvenamųjų namų, perduodamų Vietinio ūkio skyriui, sąraše nurodyta, kad yra perduodamas ūkio pastatas, esantis (duomenys neskelbtini). Tai patvirtina faktą, kad perduodamas valstybei turtas, t. y. ir ūkio pastatas, buvo valdomas patikėjimo teise, nes nebuvo perduotas savivaldybės nuosavybėn, vadovaujantis Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo 3straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatomis.
5. Suinteresuotasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime prašė, nagrinėjant pareiškimą, atsižvelgti į tai, kad žemės sklypas, kuriame yra nurodomas pastatas, nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. Tai, jog teisės į daiktą neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas vertinti, kad jis nebėra valstybės nuosavybė.
6. Suinteresuotasis asmuo VĮ Registrų centras atsiliepime nurodė, jog jis nėra suinteresuotas bylos baigtimi, tačiau prašė pasiūlyti pareiškėjams patikslinti pareiškimą ir nurodyti ūkio pastato unikalų numerį, kuris būtų būtinas, prireikus pastatą registruoti registre.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
7.Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020-07-31sprendimu pareiškimą atmetė.
8. Pirmosios instancijos teismas teigė, kad proceso dalyvių nurodytos aplinkybės ir pateikti įrodymai leidžia nustatyti, kad ūkio pastatas buvo nacionalizuotas, t. y. buvo perimtas valstybės nuosavybėn. Duomenų apie tai, kad jis po to būtų privatizuotas, nėra. Nėra tiesioginių duomenų ir apie tai, kad jis būtų valdomas / administruojamas, kaip valstybės ar savivaldybės nuosavybė. Juo ilgus metus naudojasi pareiškėjai.
9. Sprendimą priėmęs teismas konstatavo, jog nors byloje nėra duomenų, kad ūkio pastatu būtų rūpinusios valstybės ar savivaldybės turtą administruojančios institucijos, tačiau Lietuvos Aukščiausiais Teismas 2011 m. vasario 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011, yra išaiškinęs, kad nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama ir į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t. y. jais nesirūpina, jų neprižiūri, neregistruoja į juos savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo. Jeigu statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostatas draudžiama juos pripažinti įgytus nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo pripažinti esant būtinas sąlygas pareiškėjams įgyti ūkio pastatą įgyjamosios senaties pagrindu.
10. Sprendimą priėmęs teismas nurodė, kad nėra pateikta turto sukūrimo aplinkybes patvirtinančių įrodymų, kuriais remiantis būtų galima prieiti išvadą, jog turtas buvo sukurtas kaip valstybės nuosavybės objektas – priešingai, turtas sukurtas iki nacionalizacijos ir priklausė privatiems asmenims, o po Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo jokie asmenys nesikreipė dėl nuosavybės teisės į ūkio pastatą atkūrimo ir (ar) pastato privatizavimo. Laikytina, kad istorinėmis aplinkybėmis vykusios nacionalizacijos (nors ir neteisėtos) pagrindu valstybės perimtas turtas ir liko jos nuosavybe. Atkūrus Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę, pradėtas formuoti privačios nuosavybės teise grindžiamas šalies ūkis (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnis) ir viešoji nuosavybė įstatymų nustatyta tvarka buvo perleidžiama privatiems subjektams. Viešosios nuosavybės perleidimas į privačią nuosavybę vykdytas įstatymų nustatyta tvarka. Atsižvelgdamas į tai, kasacinis teismas yra pasisakęs, kad sisteminiu būdu aiškinant specialiųjų teisės aktų nuostatas ir CK 4.69 straipsnio 3 dalį, teismas konstatavo, kad valstybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačios nuosavybės teise kitaip, nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, todėl įgyjamosios senaties institutas nėra pagrindas viešajai nuosavybei pertvarkyti į privačiąją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011; 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011). Neteisėtai nacionalizuotas turtas yra grąžinamas pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą tik asmenims, nurodytiems šiame įstatyme, o ne asmenims, kurie naudojasi tuo turtu (Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-747-520/2009).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
11. Apeliantai (pareiškėjai) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-07-31 sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjų L. O. ir O. Š. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo.
12. Apeliantai teigia, jog išvadą dėl ūkio pastato priklausymo valstybei pirmosios instancijos teismas grindė tik įvykusiu turto nacionalizacijos faktu ir sprendė, jog nacionalizacijos (nors ir neteisėtos) pagrindu perimtas turtas tapo valstybės nuosavybe, o kadangi nėra duomenų, kad po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo asmenys būtų kreipęsi dėl privačios nuosavybės teisės atstatymo įstatymų nustatyta tvarka, laikytina, kad ūkio pastatas liko valstybės nuosavybė. Apeliantai laikosi pozicijos, jog tam, kad daiktas būtų pripažintas valstybei priklausančiu turtu, reikalinga vertinti, ar daiktas buvo sukurtas kaip valstybės nuosavybės teisės objektas. Atitinkamai kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog sprendžiant tokio pobūdžio bylas būtina aiškintis turto kilmę, iš kokių finansavimo šaltinių jis buvo sukurtas. Paneigdamas aukščiau išdėstytus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus, Vilniaus miesto apylinkės teismas atmetė pareiškėjų argumentus, jog byloje nėra pateikta turto sukūrimo aplinkybes patvirtinančių įrodymų, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą, kad turtas buvo sukurtas kaip valstybės nuosavybės objektas, bei akcentavo, kad nurodyto pobūdžio duomenų nebuvimas nepaneigia teismo skundžiamame sprendime padarytos išvados dėl turto priklausymo valstybei nuosavybės teise. Teigia, kad skundžiamame sprendime Vilniaus miesto apylinkės teismas, priešingai nei yra aiškinama kasacinio teismo praktikoje, konstatavo, jog turto kilmė, sukūrimo aplinkybės, turto sukūrimo finansavimo šaltiniai nėra teisiškai reikšmingos aplinkybės, sprendžiant turto nuosavybės rūšies nustatymo klausimą. Pažymėjo, kad toks pirmosios instancijos teismo išaiškinimas yra teisiškai ydingas, kadangi nepagrįstai ir neteisėtai siaurina įgyjamosios senaties instituto taikymo galimybę.
13. Pažymėjo, jog suinteresuotieji asmenys, siekdami įrodyti valstybės nuosavybės teisę, rėmėsi vieninteliu rašytiniu įrodymu, t. y. Šnipiškių seniūnijos gyvenamųjų namų, perduodamų Vietinio ūkio skyriui, sąrašu, kuriame buvo nurodyta, jog, kartu su kitais statiniais, Šnipiškių seniūnijos gyvenamųjų namų Vietinio ūkio skyriui yra perduodamas ir ūkio pastatas (duomenys neskelbtini). Iš minėto dokumento turinio neįmanoma nustatyti, ar tarp sąraše išvardintų nekilnojamojo turto objektų yra nurodytas konkretus Ūkio pastatas, juo labiau, kad byloje buvo nustatyta, jog ūkio pastatų tame pačiame daugiabučių namų kieme(duomenys neskelbtini) , buvo ir daugiau (Skundžiamo sprendimo 20 p.). Nors pareiškėjai kėlė abejones teikiamo įrodymo sąsajumu su nagrinėjama byla ir (ar) įrodomąja verte, suinteresuotieji asmenys šių abejonių nepašalino ir neįrodė, jog turtas yra būtent tas pats ūkio pastatas, kuris buvo įtrauktas į byloje pateiktą Šnipiškių seniūnijos gyvenamųjų namų, perduodamų Vietinio ūkio skyriui, sąrašą (CPK 178 str.). Apeliantai laikosi pozicijos, jog nebuvo pateikta konkrečių įrodymų, kad atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę turtas perėjo valstybės nuosavybėn. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl bylos esmės, rėmėsi prielaida, kad, nesant duomenų apie turto privatizavimą, laikytina, jog nuosavybės teisė priklauso valstybei. Turto priklausymo nuosavybės teise neįregistravimo faktas bei kitos reikšmingos aplinkybės, patvirtinančios, jog ūkio pastato nėra valstybės valdomo turto apskaitoje, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo ignoruotos, nevertintos ir neanalizuotos.
Atsiliepimas
14. Suinteresuotasis asmuo VĮ Turto bankas atsiliepime nurodė, kad kilus ginčui dėl nekilnojamųjų daiktų buvimo viešosios nuosavybės teisės objektais, turi būti atsižvelgiama į nuosavybės rūšies pertvarkymo iš viešosios į privačią teisinį reguliavimą. Atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, pradėtas formuoti privačios nuosavybės teise grindžiamas šalies ūkis (Konstitucijos 46 straipsnis) ir viešoji nuosavybė įstatymų nustatyta tvarka buvo perleidžiama privatiems subjektams. Viešosios nuosavybės perleidimas į privačią nuosavybę vykdytas 1991 m. Butų privatizavimo įstatymo, 1991 m. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka, o kolūkio, kaip žemės ūkio įmonės, turto privatizavimo santykius reglamentavo 1991 m.liepos 30 d. priimto Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymo nuostatos. Atsižvelgdamas į tai, kasacinis teismas yra pasisakęs, kad sisteminiu būdu aiškinant šių specialiųjų teisės aktų nuostatas ir CK 4.69 straipsnio 3 dalį, konstatuotina, kad valstybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačios nuosavybės teise kitaip, nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, todėl įgyjamosios senaties institutas nėra pagrindas viešajai nuosavybei pertvarkyti į privačiąją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriausteisėjų kolegijos 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-41/2011). Iškilus klausimui dėl tam tikro turto įgijimo galimumo įgyjamosios senaties būdu, kai kyla ginčas dėl to, ar tas turtas priklauso valstybės nuosavybei, teismas turi nustatyti šio turto kilmę, iš kokių finansavimo šaltinių jis buvo sukurtas; jeigu turtas buvo sukurtas viešosios nuosavybės pagrindu, t. y. bendromis lėšomis ir darbu, jis tokiu ir turi būti laikomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m.vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011).
15. VĮ Turto bankas paaiškina, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad tai, jog teisės į daiktus neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas vertinti, kad jie nebėra valstybės nuosavybė, nes taip būtų paneigta imperatyvioji CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata. Nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama ir į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t. y. nesirūpina, neprižiūri, neregistruoja savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo. Bet koks valstybei priklausančio daikto valdymas, nepriklausomai nuo jo laiko ir bet kokių kitų aplinkybių, negali būti pripažintas pagrindu taikyti įgyjamąją senatį. Jeigu statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostatas draudžiama juos pripažinti įgytus nuosavybės teise įgyjamąja senatimidėl jų ilgalaikio valdymo.
16. VĮ Turto bankas taip pat nurodo, kad apeliantai teismui nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog turtas buvo privatizuotas įstatymų nustatyta tvarka. Pagal tuo metu galiojusius teisės aktus (Butų privatizavimo įstatymą ir kt.), viena iš sąlygų nekilnojamojo turto privatizavimui buvo ta, kad už jį turėjo būti sumokėti pinigai. Nagrinėjamu atveju apeliantai nepateikė įrodymų (CPK 178 str.), kad jie ar ankstesni gyvenamojo namo savininkai būtų privatizavę pagalbinį ūkinį pastatą, esantį žemės sklype (duomenys neskelbtini). Pažymėjo, jog pagal 1991-07-31 nutarimu Nr. 309 patvirtintų Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklių 7 punkto 12 pastraipos nuostatas, privatizuojamo gyvenamojo namo, buto priklausiniai – pagalbiniai ūkiniai pastatai ir statiniai – turėjo būti įkainojami atskirai, vadovaujantis Lietuvos ministrų tarybos 1982-03-25 nutarimu Nr. 89 patvirtintomis gyventojų pastatų Lietuvos kaimo ir miesto vietovėse įkainojimo normomis. Duomenų, kad patalpos būtų įkainotos ir kad už jas butus privatizavę asmenys būtų sumokėję, apeliantai nepateikė. Taip pat pareiškėjai nepateikė duomenų apie tai, kas statė statinį bei iš kokių finansavimo šaltinių jis buvo pastatytas. Suinteresuotasis asmuo VĮ Turto bankas laikosi pozicijos, jog nesant tokių duomenų, darytina išvada, kad pareiškėjų minimas pastatas buvo sukurtas viešosios nuosavybės pagrindu, t. y. bendromis lėšomis ir darbu. Turtas nebuvo privati asmenų nuosavybė, o galėjo būti valstybės arba savivaldybės nuosavybė.
Atsiliepimas
17. Suinteresuotasis asmuo VĮ Turto bankas atsiliepime taip pat nurodo, jog bylos duomenys leidžia daryti išvadą, jog buvęs ūkinis pastatas, pastatytas apie 1911 m., buvo sukurtas kaip valstybės nuosavybės teisės objektas iki privatizavimo skirtas naudoti buvusių butų nuomininkų poreikiams tenkinti. Tuo atveju, kai valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka objektai nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise. Pagal CK 95 straipsnio redakciją, galiojusią iki 1994 m. gegužės 17 d., Lietuvoje buvo pripažįstama tik viena viešosios nuosavybės forma – valstybės nuosavybė. Valstybės turtas galėjo būti perleistas kitų asmenų nuosavybėn tik įstatyme specialiai numatytais pagrindais ir įstatyme nustatyta tvarka. Taigi nustatytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad turtas nebuvo privati asmenų nuosavybė, o galėjo būti valstybės arba savivaldybės nuosavybė.
18. Suinteresuotasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepime nurodė, jog apeliantai yra pateikę Vilniaus miesto liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto fondo 1940 – 1941 m. pastatų (duomenys neskelbtini), nacionalizavimo bylą, kurios duomenys patvirtina, jog pastatai (duomenys neskelbtini), buvo nacionalizuoti, t. y. tapo valstybės nuosavybe. Pateikti duomenys patvirtina, jog buvo nacionalizuoti aštuoni objektai, tarp kurių buvo ir apeliantų minimas ūkio pastatas. Taigi, ūkio pastatas tapo Lietuvos Respublikos nuosavybe. Byloje nėra pateikta duomenų ar įrodymų, kurie patvirtintų, jog po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo ūkinis pastatas būtų buvęs privatizuotas atitinkamų Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka. Taigi, ūkio pastatas turi būti vertinamas kaip priklausantis valstybei nuosavybės teise. Administracija norėtų papildomai pastebėti, kad remiantis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo Nr. 44/2122991 duomenimis Ūkio pastatas yra žemės sklype (unikalus Nr. 4400-4554-7099), kuris nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai.
19. Paaiškina, jog ūkio pastatas yra valstybės nuosavybė. Taigi, susidarė situacija, kai valstybės turtas – Ūkio pastatas nebuvo privatizuotas, ir nebuvo perleistas / įtrauktas / apskaitytas Vilniaus miesto savivaldybės buhalterinėje apskaitoje. Kasacinio teismo praktikoje yra aiškiai pasisakyta, jog tais atvejais, kai statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.69 straipsnio 3 dalies nuostatas draudžiama juos pripažinti įgytus nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo.
Atsiliepimas
20. Suinteresuotasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime nurodė tapačius argumentus, kaip ir kiti suinteresuotieji asmenys atsiliepimuose į apeliacinį skundą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Pareiškėjų apeliacinis skundas atmestinas.
21. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 – 7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.
22. Byloje kilo ginčas dėl įrodymų vertinimo, sprendžiant dėl daiktinių teisių į pagalbinio ūkio pastato dalis, kurias pareiškėjai siekia įgyti nuosavybės teise įgyjamosios senaties pagrindu.
23. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškimą tuo pagrindu, kad ūkinis pastatas priklauso valstybei, nors nekilnojamojo turto registre daiktinės teisės į ūkinį pastatą nėra įregistruotos. Su šia išvada apeliantai nesutinka.
24. CK 4.69 straipsnio, nustatančio, kokie daiktai gali būti įgyjami nuosavybėn įgyjamąja senatimi, 3 dalyje nustatyta, kad įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus bei į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus. Kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas imperatyvas negali būti aiškinamas kitaip, kaip draudimas įgyjamosios senaties būdu įgyti nuosavybės teisę į daiktą, kuris priklauso valstybei ar savivaldybei. Šis draudimas užkerta kelią įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų sąlygų tokiam įgijimui buvimo. Draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į viešosios nuosavybės teise priklausantį turtą reiškia, kad tokio daikto asmuo negali teisėtai valdyti kaip savo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-207-219/2018, 22 punktas). Imperatyvus CK 4.69 straipsnio 3 dalies pobūdis yra susijęs su viešojo intereso gynimu. Valstybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačios nuosavybės teise kitaip nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, todėl įgyjamosios senaties institutas nėra pagrindas viešąją nuosavybę pertvarkyti į privačiąją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011).
25. Pirmosios instancijos teismas nurodė išsamius motyvus, kurių pagrindu priėjo išvadą, jog nėra pateikta ūkinio pastato sukūrimo aplinkybes patvirtinančių įrodymų, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą, jog turtas buvo sukurtas kaip privačios nuosavybės objektas. Taip pat po Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo niekas nesikreipė dėl nuosavybės teisės į ūkio pastatą atkūrimo ir (ar) pastato privatizavimo. Teismas nurodė, jog laikytina, kad istorinėmis aplinkybėmis vykusios nacionalizacijos (nors ir neteisėtos) pagrindu valstybės perimtas turtas ir liko jos nuosavybe. Atkūrus Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę, pradėtas formuoti privačios nuosavybės teise grindžiamas šalies ūkis (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnis) ir viešoji nuosavybė įstatymų nustatyta tvarka buvo perleidžiama privatiems subjektams. Viešosios nuosavybės perleidimas į privačią nuosavybę vykdytas įstatymų nustatyta tvarka. Neteisėtai nacionalizuotas turtas yra grąžinamas pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą tik asmenims, nurodytiems šiame įstatyme, o ne asmenims, kurie naudojasi tuo turtu (Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-747-520/2009). Prieitina išvada, jog nėra pateikta įrodymų pagrindžiančių, jog valstybė buvo perleidusi nuosavybės teisę kitiems asmenims ir tokiu būdu praradusi nuosavybę, todėl tai pagrįstai leido sprendimą priėmusiam teismui spręsti, jog ūkinis pastatas nuosavybės teise priklauso valstybei ir nėra bešeimininkis. Apeliantai nenurodė argumentų, paneigiančių šių teismo išvadų pagrįstumą.
26. Pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 2 straipsnio nuostatas, Nekilnojamojo turto registro paskirtis – registruoti nekilnojamuosius daiktus, nuosavybės teises bei kitas daiktines teises į šiuos daiktus, šių teisių suvaržymus, įstatymų nustatytus juridinius faktus bei teikti oficialią informaciją apie registre sukauptus duomenis. Turto registracija viešajame registre atlieka visų pirma teisių išviešinimo, bet ne teises nustatančią funkciją. Registro duomenų teisingumas užtikrinamas tuo, kad jame padaryti įrašai turi atitikti dokumentus, kurių pagrindu tam tikri duomenys buvo įrašyti. CK 4.262 straipsnyje nustatyta, kad įrašyti į viešąjį registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymuose nustatyta tvarka. Panaši nuostata įtvirtinta ir Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad visi Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymuose nustatyta tvarka. Asmens nuosavybės teisės į konkretų daiktą teisinė registracija yra išvestinis veiksmas, kurį lemia nuosavybės teisės į tą registruotiną daiktą atsiradimo pagrindas (sandoris, administracinis aktas, naujo daikto sukūrimas ir kt. (CK 4.47 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-399/2010). Taip pat kasacinės instancijos teismas išaiškino, jog valstybės nuosavybės teisės neįregistravimas registre nėra pagrindas vertinti, kad toks turtas nebėra valstybės nuosavybė, nes taip būtų paneigta imperatyvioji CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-535/2008). Pažymėtina, kad šio ginčo dalykas – ūkio pastatas stovi valstybei nuosavybės teise priklausančioje žemėje (žr. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atsiliepimo į ieškinį priedą Nr. 4- 2020-02-25 Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašą apie žemės sklypą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), tad apie šio pastato nuosavybę (nesant kitų patikimų duomenų) sprendžiama pagal CK 4.40 straipsnio 1 dalies nuostatas (žemės sklypo savininkui nuosavybės teise priklauso <...> ant žemės sklypo esantys statiniai bei jų priklausiniai, kiti nekilnojamieji daiktai <...>.)
27. Atsižvelgus į šiuos kasacinės instancijos teismo išaiškinamus, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas priėjo pagrįstą išvadą, kad tai, jog viešajame registre nėra įregistruota valstybės nuosavybės teisė į ūkinį pastatą, nepaneigia valstybės nuosavybės teisės į minėtą ūkinį pastatą buvimo, nes registracijos nebuvimas nelaikomas nuosavybės teisės praradimo pagrindu. Pažymėtina, kad nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nėra nuginčyti, tačiau šiuo atveju duomenų apie daiktines teises į ūkinį pastatą nekilnojamojo turto registre nėra, kaip ir nėra duomenų, kad ūkinis pastatas buvo įstatymų nustatyta tvarka pripažintas bešeimininkiu. Dėl to pirmosios instancijos teismo nurodyti motyvai bei registro duomenų išvestinis pobūdis leido prieiti išvadą, kad ūkinis pastatas nėra bešeimininkis ir priklauso valstybei nuosavybės teise.
28. Nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama ir į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t. y. nesirūpina, neprižiūri, neregistruoja savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo. Bet koks valstybei priklausančio daikto valdymas, nepriklausomai nuo jo laiko ir bet kokių kitų aplinkybių, negali būti pripažintas pagrindu taikyti įgyjamąją senatį. Jeigu statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį draudžiama juos pripažinti įgytais nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011). Minėti išaiškinamai patvirtina, kad tuo atveju, jei valstybė, kaip turto savininkė, nerūpestingai valdytų pareiškėjų naudojamą turtą, tai nesuteiktų pagrindo pareiškėjų teisėtiems lūkesčiams įgyti turtą nuosavybės teise pagal įgyjamąją senatį.
29. Pažymėtina, kad apeliantai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog pirmosios instancijos teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs, t. y. iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Konstatuotina, kad kitokia apeliantų nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis byloje esančių įrodymų visumos vertinimu.
30. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.). Sutinkama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, todėl jie nekartojami, o pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas dėl anksčiau nurodytų motyvų.
31. Apeliantai neįrodė visų būtinų sąlygų nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktui nustatyti (CK 4.68 – 4.71 straipsniai). Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė visas reikšmingas šiai bylai faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė prareiškime nurodytus teisinius santykius reglamentuojančias materialines teisės normas, nepažeidė proceso normų, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl nėra pagrindo patenkinti pareiškėjų apeliacinio skundo bei panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Atmesti pareiškėjų L. O. ir O. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-07-31 sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų L. O. ir O. Š. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuotieji asmenys: Vilniaus miesto savivaldybės administracija, valstybės įmonė Turto bankas, valstybės įmonė Registrų centras, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.
Palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-07-31 sprendimą.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.