Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Alvida Jasaitytė – Pralgauskienė,

uždarame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens G. L. atskirąjį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2024 m. rugsėjo 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eS2-7510-1145/2024 pagal pareiškėjo Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Utenos apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus prašymą dėl teismo leidimo paimti vaiką iš jo tėvų išdavimo, suinteresuoti asmenys G. L., S. Š., ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

31. Suinteresuoto asmens S. Š. manymu, teismas pagrįstai neįtraukė į bylą Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus, kadangi šioje byloje buvo sprendžiamas nepilnamečio vaiko paėmimo iš tėvų klausimas, o ne vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

32. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus antrame skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

33. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria pareiškėjo Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Utenos apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus prašymas dėl leidimo paimti nepilnametį M. L. iš jo tėvo G. L. išdavimo tenkintas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo ir prašymo išreikalauti naujus įrodymus

34. Suinteresuotas asmuo G. L. prašo teismo išreikalauti papildomus įrodymus: (1) jo buities tyrimo aktą ar kitą analogišką dokumentą; (2) duomenis, kad Kauno miesto socialinių paslaugų centre suinteresuotam asmeniui pradėtas atvejo vadybos procesas; (2) duomenis iš registrų apie suinteresuoto asmens teistumą, administracinius nusižengimus; valstybinio socialinio draudimo duomenis.

35. CPK 199 straipsnio 1 dalies 3 punktas numato, jog asmuo, prašantis teismą išreikalauti kokį nors rašytinį įrodymą iš dalyvaujančių byloje ar kitų asmenų, turi nurodyti byloje reikšmingas aplinkybes, kurias rašytinis įrodymas gali pagrįsti. Kasacinio teismo išaiškinta, kad jei dalyvaujantis byloje asmuo pateikia prašymą teismui išreikalauti įrodymus, kurių jis pats negali gauti, teismas juos išreikalauja (tenkina prašymą) tik tokiu atveju, jeigu konstatuoja, kad tokie įrodymai yra susiję su civilinės bylos įrodinėjimo dalyku (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290/2014)

36. CPK 314 straipsnyje yra įtvirtinta specialioji naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme taisyklė. Pagal šioje normoje nustatytą reglamentavimą, naujų įrodymų priėmimas (ir, atitinkamai, išreikalavimas) apeliacinės instancijos teisme yra itin ribojimas ir galimas iš esmės tik tokiose situacijose, kai asmuo juos teikė pirmosios instancijos teismui, tačiau šis teismas nepagrįstai atsisakė įrodymus priimti (pagal analogiją – išreikalauti), arba kai tokių įrodymų pateikimo būtinybė atsirado jau po teismo sprendimo priėmimo ir anksčiau jų nebuvo galima pateikti. Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktika, naujų įrodymų gavimo apeliacinės instancijos teisme galimybę, be kita ko, siejanti su teismo pareiga vykdyti teisingumą, t. y. ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą, neturi būti aiškinama kaip įpareigojanti apeliacinės instancijos teismą priimti įrodymus visais atvejais, kai jais įrodinėjamos bylai teisiškai reikšmingos aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-328-823/2020).

37. Nagrinėjamu atveju naujų įrodymų išreikalavimo būtinumą apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje apeliantas iš esmės grindžia siekiu įrodyti jo galimybes auginti nepilnametį vaiką, pagrįsti tinkamas gyvenimo sąlygas. Nustatyta, jog suinteresuotas asmuo prašymą išreikalauti duomenis apie jam teikiamą atvejo vadybą, valstybinį socialinį draudimą, jo teistumą, administracinius nusižengimus, jo gyvenimo sąlygas pagrindžiantį buities tyrimo aktą teikė pirmosios instancijos teismui, tačiau teismas 2024 m. rugsėjo 4 d. teismo posėdžio metu šiuos suinteresuoto asmens prašymus atmetė. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su bylos medžiaga, atsižvelgęs į tai, kad byla nagrinėjama dėl vaiko paėmimo iš jo tėvų, o ne dėl tėvų valdžios apribojimo ar gyvenamosios vietos nustatymo, neturi pagrindo spręsti, kad suinteresuoto asmens prašymas dėl minėtų įrodymų išreikalavimo dėl jų neatitikties sąsajumo kriterijui su nagrinėjama byla pirmosios instancijos teismo buvo atsisakytas tenkinti nepagrįstai. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, taip pat įvertinęs suinteresuoto asmens prašymo dėl įrodymų išreikalavimo turinį ir motyvus, nagrinėjamos bylos pobūdį, sprendžia, jog tenkinti prašymą dėl apelianto nurodytų naujų įrodymų išreikalavimo nėra pagrindo.

38. Pareiškėjas Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Utenos apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius su atsiliepimu pateikė papildomus dokumentus – Molėtų rajono savivaldybės mero 2024 m. rugsėjo 11 d. Potvarkį dėl laikinosios globos M. L. nustatymo Nr. B3-764 ir Molėtų r. Švietimo pagalbos tarnybos 2024 m. rugsėjo 25 d. raštą Nr. SD-88.

39. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į ginčo pobūdį ir jo aplinkybes, įvertindamas pareiškėjo teikiamų naujų įrodymų sąsajumą su nagrinėjama byla ir kad jie gali turėti reikšmės teisingam bylos išsprendimui, be to, nėra pagrindo manyti, kad naujų įrodymų priėmimas užvilkins bylos nagrinėjimą ar sudarys sąlygas proceso dalyvių procesinių teisių suvaržymui, sprendžia, kad pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui pateikti dokumentai priimtini ir vertintini su kitais byloje esančiais įrodymais.

Dėl pirmosios instancijos teismo nutarties (ne)teisėtumo ir (ne)pagrįstumo

40. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 2, 6 dalis tėvai yra atsakingi už savo vaikų auginimą ir auklėjimą, jų išlaikymą iki pilnametystės, o valstybės pareiga – pagal išgales teikti paramą šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose. Tėvai, naudodamiesi tėvų valdžios turinį sudarančiomis teisėmis ir vykdydami pareigas savo vaikams, turi pirmumo teisę prieš kitus asmenis (CK 3.165 straipsnis), tačiau valstybės konstitucinė pareiga saugoti ir globoti vaikystę (Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalis) suteikia valstybei pagrindą įstatyme nustatytais atvejais, kai tėvai dėl objektyvių aplinkybių (pvz., dėl ligos) negali įgyvendinti tėvų valdžios savo vaikams arba įgyvendina ją priešingai vaiko interesams ir šie pažeidžiami, peržengti tėvų valdžios įgyvendinimo autonomiškumo ribas bei taikyti jos ribojimo priemones (CK 3.160 straipsnio 2 dalis). Viena iš tokių tėvų valdžios ribojimo priemonių yra vaiko paėmimas iš šeimos, nes vaikas praranda galimybę augti tėvų ar kitų atstovų pagal įstatymą prižiūrimas, o šie praranda galimybę rūpintis vaiku, jį auklėti ir ugdyti. Vaiko paėmimas iš tėvų ar kitų jo atstovų pagal įstatymą yra kraštutinė priemonė, taikoma tada, kai nėra galimybės vaikui išlikti jo tėvų ar kitų atstovų pagal įstatymą globoje, nes tai būtų nesuderinama su jo geriausiais interesais. Būtent todėl vaikas gali būti paimamas iš šeimos tik tuomet, kai: 1) vaiko gyvybei ar sveikatai kyla realus pavojus ar yra didelė tikimybė, kad kils tokia žala; 2) tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą nesiima reikiamų priemonių vaiko saugumui užtikrinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-182-916/2020).

41. CK 3.254¹ straipsnio 1 dalyje numatyta, jog esant CK 3.254 straipsnyje nustatytiems pagrindams, valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo nustatyta tvarka gali paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą. CK 3.254 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vaiko laikinoji globa (rūpyba) nustatoma, kai vaiko: 1) tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų yra dingę ir jų ieškoma (kol teismas tėvus pripažins nežinia kur esančiais arba paskelbs mirusiais); 2) tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų laikinai negali rūpintis vaiku dėl abiejų tėvų ar vieno iš jų ligos, suėmimo, bausmės atlikimo ar kitų svarbių priežasčių; 3) tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų nesirūpina, nesidomi vaiku, netinkamai auklėja, naudoja smurtą arba kitaip piktnaudžiauja tėvų valdžia ir dėl to kyla pavojus vaiko fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi ir saugumui; 4) tėvai yra nežinomi (kol bus nustatyti tėvystės ar artimos giminystės ryšiai); 5) tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų yra neveiksnūs ar ribotai veiksnūs nepilnamečiai.

42. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo (toliau – ir VTAPĮ) 36³ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, atlikęs vaiko situacijos vertinimą ir nustatęs vaiko apsaugos poreikį, nedelsdamas imasi vieno iš šių veiksmų: 1) užtikrina vaikui laikinąją priežiūrą pagal šio įstatymo 36⁴ straipsnio 1 dalį arba, 2) jeigu nėra galimybių taikyti vaiko laikinąją priežiūrą pagal šio įstatymo 36⁴ straipsnio 1 dalį, paima vaiką iš tėvų ar kitų vaiko atstovų pagal įstatymą šio įstatymo 36⁵ straipsnyje nustatyta tvarka. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, nustatęs vaiko apsaugos poreikį, gali paimti vaiką iš jo tėvų ar kitų vaiko atstovų pagal įstatymą CK 3.254 straipsnyje nurodytais pagrindais ir jeigu: 1) nepavyksta užtikrinti vaikui saugios aplinkos vadovaujantis šio įstatymo 36⁴ straipsnyje nurodytomis priemonėmis ir toliau išlieka realus pavojus vaiko fiziniam ar psichiniam saugumui, galintis sukelti reikšmingą žalą vaiko sveikatai ar grėsti jo gyvybei arba 2) šio įstatymo 36⁴ straipsnyje nurodytų priemonių taikymo metu vaiko tėvai ar kiti jo atstovai pagal įstatymą nededa pastangų, nekeičia savo elgesio ir toliau šeimoje išlieka realus pavojus vaiko fiziniam ar psichiniam saugumui, galintis sukelti reikšmingą žalą vaiko sveikatai ar grėsti jo gyvybei (VTAPĮ 36⁵ straipsnio 1 dalis).

43. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas išduoti teismo leidimą paimti nepilnametį M. L. iš jo tėvų S. Š. ir G. L.. Pirmosios instancijos teismas, byloje nustatęs, kad vaiko motina vaiku nesirūpina, jį ilgam palieka senelių globai, pati dingsta; šiuo metu vaiko motina gydosi priklausomybę narkotinėms medžiagoms ir vaiku rūpintis negali; kad vaiko tėvas tik 2024 m. rugpjūčio 6 d. išreiškė norą rūpintis sūnumi; beveik nuo gimimo iki šio momento jis vaiku nesirūpino, jo nelankė, nuo vaiko kūdikystės vaiką matė tik keletą kartų; vaikas tėvo nepažįsta, tėvas nežino esminių dalykų apie savo vaiką, sprendė, jog S. Š. ir G. L. piktnaudžiauja tėvų valdžia, nes nevykdo pareigos dorai auklėti ir prižiūrėti savo nepilnametį vaiką, rūpintis jo sveikata, sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, dėl ko kyla pavojus vaiko fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi ir saugumui.

44. Apeliantas savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo nutartimi iš esmės grindžia tuo, jog: (1) sūnų jis nori ir gali auginti pats; nėra apeliantą liečiančių aplinkybių, numatytų CK 3.254 straipsnio 2, 3 punktuose; byloje nėra jokios apeliantą neigiamai apibūdinančios medžiagos; (2) su sūnumi apeliantui trukdė bendrauti sūnaus motina ir jos šeima; (3) teismas nevertino apelianto gyvenimo sąlygų; (4) teismas nepagrįstai kaip išvadą teikiančios institucijos neįtraukė Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus; (5) teismas neišreikalavo duomenų apie apeliantui pradėtą atvejo vadybos procesą. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, vadovaudamasis teisiniu reglamentavimu ir kasacinio teismo praktika nagrinėjamu klausimu, neturi pagrindo sutikti su šiais apelianto argumentais.

45. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas, 2024 m. gegužės 9 d. nepilnamečio M. L. senelei pranešus, jog vaiko motinai ir tėvui nusišalinus nuo vaiko priežiūros, vaikas gyvena senelių priežiūroje, atliko nepilnamečio M. L.situacijos vertinimą ir konstatavo, jog vaiko motina S. Š. paliko savo vaiką senelių priežiūroje, jo neaugina, jos buvimo vieta nežinoma, o vaiko tėvas G. L. išsakė savo nuomonę, kad vaiką auginti atsisako ir nori, jog vaikas gyventų pas senelę. Nustatyti rizikos veiksniai: 26.3. vaiko atstovai pagal įstatymą yra apsvaigę nuo alkoholio ir (ar) narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, galimai turi priklausomybės nuo alkoholio ir (ar) narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų požymių <...> (vaiko motina galimai turi priklausomybę alkoholiui bei narkotikams); 26.10. kiti objektyvūs rizikos veiksniai, susiję su vaiko funkcionavimu, vaiko atstovais pagal įstatymą, vaiko aplinka, kurie kelia realų pavojų vaiko fiziniam ar psichiniam saugumui, sveikatai ar gyvybei arba pavojų, galintį sukelti (keliantį) reikšmingą žalą vaiko sveikatai. 2024 m. birželio 6 d. buvo priimtas sprendimas taikyti laikinosios priežiūros priemonę vaiką laikinai prižiūrinčių asmenų gyvenamojoje vietoje, tačiau, išnaudojus visas įmanomas pagalbos šeimai priemones, kadangi vaiko motina nekeitė savo elgesio, o vaiko tėvas nesistengė atkurti ryšio su sūnumi, vaiko laikinoji priežiūra 2024 m. rugpjūčio 2 d. buvo nutraukta ir nepilnametis M. L. laikinai apgyvendintas pas senelę J. Š..

46. Iš byloje pateiktų duomenų taip pat nustatyta, kad suinteresuotas asmuo G. L. Skyriaus specialistams 2024 m. gegužės 13 d. telefonu paaiškino, jog su vaiku nebendrauja, tačiau išlaikymą teikia; nurodė, jog atsisako auginti vaiką, pageidavo, jog vaiko globėja taptų močiutė; teigė, jog Skyriaus specialistų pagalba jam nereikalinga. 2024 m. rugpjūčio 6 d. G. L. Skyriaus specialistams nurodė, kad nori vaiką auginti pats, tačiau vaiko gyvenime nuo pat jo gimimo beveik nedalyvavo, nuo išsiskyrimo su vaiko motina kai vaikui buvo du mėnesiai su sūnumi buvo susitikęs tik porą kartų. Nepilnamečio vaiko M. L. senelė J. Š. Skyriaus specialistams taip pat nurodė, kad tėvas vaiku nesidomi, juo nesirūpina, nebendrauja, yra nusišalinęs nuo savo, kaip tėvo, pareigų.

47. Taigi bylos duomenys patvirtina, jog suinteresuoto asmens G. L. ryšys su sūnumi M. L. yra nutrūkęs; G. L. sūnumi nesidomėjo, su juo nebendravo, nuo išsiskyrimo su sūnaus motina vaiką matė tik porą kartų, o norą sūnų auginti ir juo rūpintis Skyriaus specialistams išreiškė tik 2024 m. rugpjūčio 6 d., tačiau jokių duomenų, kad G. L. būtų ėmęsis aktyvių veiksmų siekdamas atkurti ryšį su sūnumi, byloje nėra. Šių aplinkybių iš esmės neneigia ir pats apeliantas. Pažymėtina, jog nors apeliantas teigia, kad su sūnumi bendrauti jam trukdė vaiko motina ir jos šeima, tačiau jokių šias aplinkybes pagrindžiančių duomenų nepateikė. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad G. L. būtų kreipęsis į teismą dėl bendravimo tvarkos su sūnumi nustatymo ar Skyriaus specialistus, kitas institucijas dėl sudaromų kliūčių bendrauti su nepilnamečiu vaiku.

48. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nutartimi, taip pat nurodo, kad teismas nepagrįstai kaip išvadą teikiančios institucijos neįtraukė Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus, kuri būtų pateikusi apelianto buities tyrimo aktą ar kitą dokumentą, pagrindžiantį, jog vaiko tėvas turi tinkamas gyvenimo sąlygas auginti sūnų. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šiais apelianto argumentais.

49. Pažymėtina, jog kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismo nutartimi, kuria sprendžiamas klausimas dėl teismo leidimo paimti nepilnamečius vaikus iš jų įstatyminių atstovų, patvirtinamas tik valstybės vaiko teisių apsaugos tarnybos atliktas veiksmas – vaiko paėmimas iš šeimos. Spręsdamas teismo leidimo paimti vaiką išdavimo klausimą, teismas turi įvertinti vaiko paėmimo iš šeimos organizavimo procesą, t. y. dėl kokių priežasčių buvo paimtas vaikas, ir ar nebuvo galimybės užtikrinti vaikui saugią aplinką kitu būdu, pavyzdžiui, teikiant pagalbą šeimai, ar buvo išnaudotos galimybės sustiprinti šeimą ir palikti joje vaiką. Vertindamas valstybės vaiko teisių apsaugos tarnybos sprendimo paimti vaiką pagrįstumą, teismas turi atsižvelgti ne tik į aplinkybes, buvusias vaiko paėmimo metu, bet ir į visą vaiko ir jo šeimos situaciją bei galimybes jai keistis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilėje byloje Nr. e3K-3-182-916/2020).

50. Taigi, remiantis nurodyta kasacinio teismo praktika, teismas, spręsdamas teismo leidimo paimti vaiką išdavimo klausimą, vertina patį vaiko paėmimo iš šeimos organizavimo procesą, jo teisėtumą, tačiau nesprendžia vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimo, nevertina vaiko gyvenamosios vietos tinkamumo ir pan. Atsižvelgiant į tai, spręstina, jog pirmosios instancijos teismui nebuvo jokio pagrindo kaip išvadą teikiančios institucijos byloje įtraukti Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus, taip pat vertinti suinteresuoto asmens G. L. gyvenimo sąlygų ar kitų duomenų. Pažymėtina, jog, kaip minėta, byloje buvo nustatyta, kad G. L. iki pat vaiko paėmimo iš šeimos nesirūpino sūnumi, su juo nebendravo, nežinojo jo poreikių, vaikas tėvo nepažįsta, o norą vaiką auginti G. L. išreiškė tik 2024 m. rugpjūčio 6 d., kas ir sudarė pagrindą paimti vaiką iš jam nesaugios aplinkos CK 3.254 straipsnio 3 punkte nurodytu pagrindu, t. y. kai vaiko tėvas nesirūpina, nesidomi vaiku ir dėl to kyla pavojus vaiko fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi ir saugumui.

51. Pažymėtina ir tai, jog nors apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neišreikalavo duomenų apie jam pradėtą atvejo vadybos procesą, tačiau byloje buvo pateiktas Kauno miesto socialinių paslaugų centro raštas, informuojantis apie G. L. nuo 2024 m. rugpjūčio 12 d. pradėtą atvejo vadybos procesą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie duomenys nėra reikšmingi sprendžiant vaiko paėmimo iš šeimos teisėtumo klausimą, kadangi atvejo vadybos procesas G. L. atžvilgiu pradėtas tik 2024 m. rugpjūčio 12 d., be to, ši aplinkybė nepaneigia to, jog G. L. sūnumi beveik nuo pat jo gimimo juo nesirūpino, nebendravo ir jo ryšys su sūnumi M. L. yra nutrūkęs.

52. CPK 582 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta, kad, kai sprendžiamas klausimas, susijęs su vaiko teisėmis, leidimo išdavimo klausimą teismas turi spręsti atsižvelgdamas išimtinai į vaiko interesus. Sprendžiant vaiko paėmimo iš tėvų klausimą, ypač atsižvelgtina į geriausius vaiko interesus, kurie gali būti viršesni už tėvų, tėvams negali būti suteikta teisė į priemonių, kurios padarytų žalą vaiko sveikatai ir raidai, taikymą. Tinkamas vaiko poreikių identifikavimas yra viena iš tėvų pareigų, kurios nevykdymas dėl aplaidumo ar abejingumo savo tėviškoms pareigoms laikytinas kaltais veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-92/2014). Šios teisės įgyvendinimas glaudžiai susijęs su geriausių vaiko interesų užtikrinimu, tinkamos jo vystymuisi materialinės, socialinės, psichologinės aplinkos nustatymu. Įvertinant, kad tėvų valdžia turi būti įgyvendinama nuolat, teismas turi vertinti nuosekliai pasikartojančius tėvų veiksmus. Tėvystė (motinystė) visų pirma yra pareigos vaikui, o ne teisės į vaiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugpjūčio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-548-915/2015).

53. Apibendrinant išdėstytas aplinkybes, atsižvelgęs į tai, jog G. L. beveik nuo pat vaiko M. L. gimimo juo nesirūpino ir su juo nebendravo, jų ryšys yra nutrūkęs, sūnus tėvo nepažįsta ir laiko jį svetimu žmogumi, todėl vaiko perdavimas tėvui G. L. gali padaryti neabejotiną žalą vaiko emocinei ir psichologinei sveikatai, yra reikalingas laiko tarpas vaiko ir tėvo ryšio sukūrimui, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog šiuo atveju egzistuoja grėsmė nepilnamečio vaiko fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi ir saugumu, todėl pareiškėjo taikyta skubi priemonė (nepilnamečio vaiko paėmimas ir apgyvendinimas pas vaiko senelę) šiuo konkrečiu atveju buvo proporcinga ir būtina priemonė vaiko teisėms apsaugoti, todėl atitiko geriausius vaiko interesus. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nepilnamečio vaiko tėvo G. L. atžvilgiu egzistuoja CK 3.254 straipsnio 3 punkte nustatytas pagrindas paimti nepilnametį vaiką iš jo tėvo, t. y. vaiko tėvas vaiku nesirūpina, nesidomi ir dėl to kyla pavojus vaiko fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi ir saugumui.

54. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vaiko paėmimas iš tėvų nėra bausmė tėvams, siekis paneigti jų valdžią vaikams, nutraukti jų tarpusavio ryšį, priešingai, tai yra pagalba, kuri teikiama siekiant vieno bendro tikslo – atkurti šeimos ryšius, juos sustiprinti, padėti tėvams išsiugdyti tinkamus vaiko auginimo ir auklėjimo, šeimos bendravimo įgūdžius, nes vaiko paėmimas iš tėvų leidžia sustabdyti neigiamą situaciją, užtikrinti vaikui saugią aplinką, o tėvams sudaro galimybę įvertinti tai, kas įvyko, padaryti išvadas, imtis aktyvių veiksmų, parodant realias pastangas ir ryžtą keistis.

55. Apeliacinės instancijos teismas akcentuoja ir tai, kad teismo leidimas paimti vaiką iš šeimos yra laikino pobūdžio, t. y. situacijai pasikeitus vaikas turi būti nedelsiant grąžinamas į šeimą, kitaip tariant, teismo leidimas paimti vaiką nesukelia negrįžtamų padarinių (VTAPĮ 37 straipsnio 8 dalis). Nagrinėjamoje byloje šiuo atveju yra susidariusios tokios faktinės aplinkybės (t. y. nustatytas vaiko apsaugos poreikis pagal susiklosčiusias byloje faktines aplinkybes), dėl kurių vaikas laikinai paimtas iš tėvų, o paaiškėjus, kad aplinkybės, dėl kurių buvo iškilęs realus pavojus nepilnamečio vaiko fiziniam ar psichiniam saugumui, sveikatai ar gyvybei, išnyksta arba išsprendus kitas rizikas, dėl kurių vaikas negalėjo būti grąžintas šeimai, vaikas būtų nedelsiant grąžintas tėvams. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tokios pozicijos laikomasi ir EŽTT jurisprudencijoje, kurioje nurodoma, jog sprendimas perduoti vaiką globai turėtų būti laikomas laikina priemone, kurios taikymas turi būti nutrauktas, kai tik leidžia aplinkybės, ir kad bet kokios priemonės, kuriomis įgyvendinama laikinoji globa, turėtų atitikti galutinį tikslą – suvienyti biologinius tėvus ir vaiką (EŽTT 1988 m. kovo 24 d. sprendimas byloje Olsson prieš Švediją (Nr.1), peticijos Nr. 10465/83, 81 punktas).

56. Išdėstytų argumentų pagrindu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, reglamentuojančias vaiko paėmimą iš jo atstovų pagal įstatymą, objektyviai ir visapusiškai įvertino byloje esančių duomenų visumą bei priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti ar pakeisti atskirojo skundo motyvais nėra teisinio pagrindo. Dėl nurodyto skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o suinteresuoto asmens G. L. atskirasis skundas atmetamas kaip nepagrįstas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

57. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi įtakos skundžiamos nutarties pagrįstumui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-469/2023, 91 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2024 m. rugsėjo 5 d. nutartį palikti nepakeistą.