Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rūtos Mickevičienės,

nuteistųjų A. Š. ir K. M. gynėjams advokatams Kristinai Sandaraitei-Butvilienei ir Gediminui Skaičiui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. Š. ir K. M. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2014 m. gruodžio 12 d. nuosprendžio, kuriuo A. Š. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalyje ir 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte, bei nuteistas:

pagal BK 284 straipsnio 1 dalį – 50 parų areštu;

pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą – laisvės atėmimu 12 metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1-2 dalimis ir 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir A. Š. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 12 metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

K. M. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte, ir nuteistas laisvės atėmimu 12 metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

nukentėjusiajai D. L. 1 187,80 Lt turtinę žalą ir 15 000 Lt neturtinę žalą;

nukentėjusiajam J. M. 3 000 Lt neturtinę žalą;

nukentėjusiajai D. M. 3 000 Lt neturtinę žalą;

civilinei ieškovei Panevėžio teritorinei ligonių kasai 729,80 Lt turėtas L. M. gydymo išlaidas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. Š. nuteistas už tai, kad jis 2013 m. balandžio 27 d., apie 17 val., (duomenys neskelbtini) miestelyje, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Utenos rajone, viešoje vietoje – prie parduotuvės „A (duomenys pakeisti)“ – būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, matant kitiems žmonėms, dėl chuliganiškų paskatų tyčia spyrė D. M. vieną kartą į koją bei sudavė vieną smūgį kumščiu jam į veidą, tokiais savo įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

A. Š. šiais savo veiksmais padarė nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje.

Be to, A. Š. ir K. M. nuteisti už tai, kad jie, veikdami bendrininkų grupe, 2013 m. gruodžio 14 d., apie 19 val., (duomenys neskelbtini) miestelyje, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Utenos rajone, būdami apsvaigę nuo alkoholio, dėl chuliganiškų paskatų iš L. M. namų, esančių (duomenys neskelbtini), atnešę L. M. į V. Š. priklausančią pirtį, esančią (duomenys neskelbtini), namo rūsyje, be jokios priežasties, įžūliais veiksmais demonstruodami nepagarbą asmenybei, abu užpuolė L. M., sudavė jam rankomis ir kojomis ne mažiau kaip 18 smūgių į galvą, krūtinę ir kitas kūno vietas, taip nukentėjusiajam bendrais veiksmais padarė: nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį kairio skruosto, kairio peties, kairio dilbio, dešinės alkūnės, dešinio dilbio, dešinės blauzdos nubrozdinimais, kraujosruvomis smakro-pasmakrės, kairio žasto, kairio riešo, kairių I-III delnakaulių srityse, krūtinės dešinėje ir kairėje pusėse, nugaros kairėje pusėje, abiejų kelių sąnarių srityse, viršugalvio ir pakaušio dešinėje pusėse; nesunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį dešiniųjų III-VIII šonkaulių lūžimais; sunkų sveikatos sutrikdymą ir nukentėjusiojo mirtį sukėlusius, ne mažiau kaip 4 trauminiais poveikiais padarytus sužalojimus, pasireiškusius pavojinga gyvybei buka galvos trauma su kaukolės pamato lūžimu, kraujo išsiliejimais tarp galvos smegenų dangalų bei po galvos smegenų dangalais, smegenyse ir skilveliuose, smegenų edema, koma, dėl ko nukentėjusysis L. M. 2013 m. gruodžio 24 d., 15.40 val., ligoninėje mirė, tai yra tyčia dėl chuliganiškų paskatų nužudė L. M..

A. Š. ir K. M. šiais savo veiksmais padarė nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų A. Š. ir K. M. apeliaciniai skundai atmetami.

Dėl A. Š. ir K. M. nuteisimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą

Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Utenos poskyrio specialisto išvadoje Nr. M 154/13(08) nurodyta, kad ištyrus L. M., buvo nustatyta aštuoniolika sužalojimų įvairiose nukentėjusiojo kūno vietose, taip pat keturi sužalojimai galvos srityje, kurie buvo padaryti bukais kietais daiktais kontakto su kūnu metu galimai 2013 m. gruodžio 14 d. Specialistas konstatavo, kad nukentėjusiajam dėl galvos bukos kietos traumos su kaukolės pamato lūžimu, kraujo išsiliejimais tarp galvos smegenų dangalų bei po galvos smegenų dangalais, smegenyse ir skilveliuose, smegenų edemos bei komos įvyko mirtis (t. 1, b.l. 102-107). Papildomoje specialisto išvadoje Nr. M 2/14(08) nurodyta, kad pagal medicinos dokumentacijos, lavono ir histologinio tyrimo duomenis, tikėtina, kad visi L. M. konstatuoti sužalojimai galėjo būti padaryti vienu laiku (t. 1, b.l. 115). L. M. lavono tyrimo išvados patvirtina, kad prieš nukentėjusįjį fizinis smurtas buvo naudojamas pakankamai intensyviai. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, specialistas S. Fedaravičius patvirtino surašytose išvadose nurodytas aplinkybes. Be to, jis paaiškino, kad buvo nustatytas L. M. nubrozdinimas pakaušio srityje. Tikėtina, kad nuo to smūgio lūžo kaukolės kaulas ir pradėjo išsilieti kraujas. Be to, kraujo išsiliejimų rasta beveik visose kaukolės pusėse. L. M. mirties priežastis yra visuma kraujo išsiliejimų galvos srityje. Sužalojimai, atsiradę nuo griuvimo, būna vienpusiški, tačiau nagrinėjamu atveju tokia aplinkybė nebuvo nustatyta. Nukentėjusiajam kiekvienas sužalojimas padarytas atskiru būdu, kietu buku daiktu. Atsižvelgus į kraujosruvų pobūdį, tikėtina, kad šie sužalojimai buvo padaryti 2013 m. gruodžio 14 d. (t. 3, b.l. 103-104). Teisėjų kolegija nenustatė jokių aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas abejoti specialisto S. Fedaravičiaus, turinčio daugiau nei 40 metų ekspertinio darbo stažą ir kvalifikaciją atlikti mirusiųjų bei gyvų asmenų tyrimus, surašiusio išvadas dėl L. M. padarytų sužalojimų skaičiaus, pobūdžio, atsiradimo mechanizmo ir laiko, kompetencija. Priešingai nei teigia A. Š. apeliaciniame skunde, minėtose specialistų išvadose nėra nurodyta, kad nukentėjusiajam galėjo būti padaryti sužalojimai prieš 4-8 dienas iki specialių žinių reikalaujančio tyrimo. Specialistas S. Fedaravičius teisiamajame posėdyje paaiškino, kad L. M. nustatyti sužalojimai buvo padaryti 8-14 dienų laikotarpiu iki jo lavono tyrimo pradžios (t. 3, b.l. 104). Įvertinus L. M. lavono tyrimo metu gautus duomenis, specialisto S. Fedaravičiaus paaiškinimų visumą, nukentėjusiojo būseną po A. Š. ir K. M. veiksmų, darytina išvada, kad L. M. visi sužalojimai buvo padaryti nuteistiesiems inkriminuoto nusikaltimo dieną. Specialisto nurodytas apytikslis nukentėjusiajam nustatytų sužalojimų laikotarpis patenka į apeliantų nusikalstamų veiksmų padarymo laiką. Be to, atlikus specialių žinių reikalaujantį tyrimą, ant L. M. lavono nebuvo rasta kitų vėlesnių sužalojimų, kas leistų daryti išvadą, kad nukentėjusysis galėjo patirti kokius nors sužalojimus jau po 2013 m. gruodžio 14 d. A. Š., apeliaciniame skunde akcentuodamas, kad L. M. sužalojimai buvo padaryti bukais kietais daiktais, taip pat jam atsitrenkus į neriboto paviršiaus objektus, pateikia tik savo subjektyvią nuomonę, nepatvirtintą jokiais byloje surinktais įrodymais, kad nukentėjusysis galėjo patirti sužalojimus griūdamas ant žemės, nes jis buvo rastas namuose gulintis ant grindų šalia krosnies. Teisėjų kolegija, įvertinusi specialisto S. Fedaravičiaus paaiškinimus, rašytinių įrodymų visumą, atmeta versiją, kad keturi sužalojimai, nustatyti skirtingose L. M. galvos srities vietose, galėjo atsirasti nukentėjusiajam nugriuvus, nes šių sužalojimų lokalizacijos neatitinka A. Š. pateikto sužalojimų atsiradimo mechanizmo. Visų pirma pasakytina, kad byloje nustatyta, jog L. M., būdamas stipriai apsvaigęs nuo alkoholio, nugriuvo ne savaime, o būtent nuo A. Š. suduoto smūgio nukentėjusiajam į veidą. Po to abu nuteistieji spardė gulintį nukentėjusįjį į įvairias kūno vietas, taip pat į galvą. Akivaizdu, kad A. Š. ir K. M. darytas nusikalstamas poveikis L. M. svarbiai kūno vietai buvo pavojingas nukentėjusiojo gyvybei. Specialistas S. Fedaravičius nei surašytose specialistų išvadose Nr. M 154/13(08) ir M 2/14(08), nei duodamas savo paaiškinimus neišskyrė vieno konkretaus nukentėjusiojo galvos sužalojimo, lėmusio atsiradusias nusikalstamas pasekmes. Analizuojant šias specialistų išvadas ir specialisto S. Fedaravičiaus paaiškinimus, darytina išvada, kad L. M. mirčiai turėjo reikšmės visuma nukentėjusiojo galvos srityje nustatytų sužalojimų – galvos buka kieta trauma su kaukolės pamato lūžimu, kraujo išsiliejimais tarp galvos smegenų dangalų bei po galvos smegenų dangalais, smegenyse ir skilveliuose, kas komplikavosi į smegenų edemą ir komą. L. M. 2013 m. gruodžio 24 d. iš tikrųjų buvo rastas gulintis savo gyvenamojoje vietoje šalia krosnies, tačiau byloje nenustatyta, kad nukentėjusiojo mirtį nulėmė šis jo nugriuvimas. L. M. gyvenamosios vietos apžiūros protokole užfiksuota, kad atlikus buto apžiūrą, ant buto patalpų grindų, baldų ir kitų apžiūrėtų objektų medžiagos, panašios į kraują, dėmių ir kitų nusikalstamos veikos pėdsakų ar objektų nerasta (t. 1, b.l. 73-78). Liudytojas D. Š., suradęs gulintį L. M., teisiamajame posėdyje parodė, kad jis nematė nukentėjusiojo bute kraujo (t. 3, b.l. 101). Tokios aplinkybės taip pat nepatvirtino liudytojas P. V. (t. 3, b.l. 102). Atsižvelgiant į šias aplinkybes, taip pat specialisto S. Fedaravičiaus paaiškinimus dėl L. M. sužalojimų atsiradimo laiko, nėra abejonių, kad nukentėjusiojo mirtį lėmę sužalojimai buvo padaryti A. Š. ir K. M. bendrais nusikalstamais veiksmais, o byloje nėra surinkta jokių objektyvių įrodymų, leidžiančių teigti, kad nukentėjusiojo mirties priežastimi buvo jo nugriuvimas gyvenamojoje vietoje.

K. M., apeliaciniame skunde cituodamas medicinos dokumentų turinį, teigia, kad L. M. mirė dėl medicinos darbuotojų aplaidaus darbo, netinkamai įvertinus jo sveikatos būklę. Teismų praktikoje išaiškinta, kad kai nukentėjusiojo mirties priežastis buvo kaltininko padarytas sveikatos sutrikdymas, tai atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos, ar praėjus kuriam laikui, taip pat nepriklausomai nuo to, ar jis buvo netinkamai gydomas, ar netinkamai diagnozuoti jo sužalojimai, ir kad, nesant šių aplinkybių, mirties galbūt buvo galima išvengti (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-481/2006, 2K-675/2006, 2K-469/2007, 2K-621/2007, 2K-281/2008, 2K-27/2009, 2K-P-247/2009). Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Utenos poskyrio specialisto išvadoje Nr. M 154/13(08) darant atitinkamas išvadas dėl L. M. mirties priežasties ir laiko, jam nustatytų sužalojimų pobūdžio ir skaičiaus, buvo ne tik ištirtas nukentėjusiojo lavonas, bet ir įvertinta jo medicinos dokumentų turinys (t. 1, b.l. 102-107). Byloje nustatyta, kad L. M. 2013 m. gruodžio 15 d., apie 17.50 val., t. y. praėjus beveik vienai parai nuo nagrinėjimo įvykio, buvo atvežtas į Utenos ligoninės priėmimo skyrių, kur L. M. skundėsi galvos ir krūtinės ląstos skausmais. Nukentėjusiajam nustatyti šonkaulių lūžiai, nubrozdinimai. L. M. 213 m. gruodžio 16 d., 9 val., išleistas iš asmens sveikatos priežiūros įstaigos, rekomenduojant nukentėjusiajam kreiptis dėl jo sveikatos būklės 2013 m. gruodžio 17 d. (t. 1, b.l. 103, t. 3, b.l. 47). Nors medicinos darbuotojai nenustatė L. M. sužalojimų galvos srityje, tačiau ši aplinkybė savaime neįrodo, kad nukentėjusiojo mirčiai lemiamos reikšmės turėjo jo galimai netinkamas gydymas. Kaip minėta, L. M. sunkius sveikatai sužalojimus galvos srityje padarė apeliantai savo bendrais veiksmais, t. y. tarp jų veiksmų ir atsiradusių nusikalstamų padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys. Nagrinėjamoje byloje nėra surinkta įrodymų, patvirtinančių, kad L. M. visų patirtų sužalojimų nenustatymas ir tinkamos gydymo metodikos neparinkimas buvo esminė sąlyga, dėl kurios nukentėjusįjį ištiko mirtis. Todėl daryti išvadą, kad L. M. mirtį sukėlė ne nuteistųjų bendri nusikalstami veiksmai, o kitos aplinkybės, nėra teisinio pagrindo. Konstatuotina, kad apygardos teismas teisingai nustatė priežastinį ryšį šioje byloje. To nepaneigia ta aplinkybė, kad iš šios bylos buvo išskirtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 229 straipsnį dėl galimai VšĮ „Utenos ligoninės“ gydytojų tarnybos pareigų neatlikimo (t. 1, b.l. 14-15). Dėl anksčiau aptartų priežasčių tenkinti K. M. apeliacinio skundo prašymą perkvalifikuoti jo nusikalstamus veiksmus iš BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkto į BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą nėra teisinio pagrindo. A. Š. apeliacinio skundo deklaratyvus teiginys, kad išsiliejus kraujui po smegenų audiniais, nukentėjusysis nebūtų išgyvenęs dešimt dienų po patirtos traumos, prieštarauja byloje surinktų įrodymų visumai, todėl atmetamas kaip nepagrįstas.

Teismų praktikoje laikomasi taisyklės – jei smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo keli asmenys ir šis mirė nuo padarytų sužalojimų visumos, tai pagal BK 129 straipsnį atsako visi kūno sužalojimus padarę asmenys (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-324/2009, 2K-11/2011, 2K-580/2011, 2K-83/2013, 2K-146/2014). Kaip minėta, byloje įrodyta, kad L. M. galvos srityje nustatyti keturi atskiri sužalojimai, jam kraujas išsiliejo skirtingose kaukolės smegenų vietose. Specialistas S. Fedaravičius nekonstatavo, kad nukentėjusiojo mirtį sukėlė konkretus nukentėjusiojo galvos srities sužalojimas. Tuo tarpu abu nuteistieji, naudodami fizinį smurtą į šią L. M. kūno vietą, suprato, kad jie savo veiksmais gali sukelti nukentėjusiajam sunkias pasekmes. Nagrinėjamu atveju kvalifikuojant A. Š. veiksmus kaip L. M. nužudymą, nėra būtina nustatyti, kad būtent nuo jo smūgio L. M. atsirado galvos sužalojimai, tuo labiau kad smūgis raka stipriai apsvaigusiam nukentėjusiajam, nuo kurio šis nugriuvo, yra pavojingas. Šiame kontekste pasakytina, kad A. Š. teiginys, kad jis daugiau nenaudojo fizinio smurto į L. M. galvos sritį, neatitinka K. M. ikiteisminiame tyrime duotų parodymų (t. 1, b.l. 194-195, 197-203, t. 2, b.l. 5). Nuteistieji savo bendrų veiksmų visuma sukėlė L. M. sunkius sužalojimus, jie tarpusavyje pritarė tokiam nusikalstamam elgesiui. Apeliantai nors nenorėjo byloje nustatytų nusikalstamų padarinių, tačiau jie buvo abejingi dėl šių padarinių atsiradimo. Darytina išvada, kad A. Š. ir K. M. pagrįstai pripažinti bendravykdytojais nužudant L. M..

A. Š. apeliaciniame skunde nesutinka, kad jis nužudė L. M. dėl chuliganiškų paskatų. Chuliganiškos paskatos yra nužudymą kvalifikuojanti aplinkybė, apibūdinanti nusikaltimo subjektyvųjį požymį – nusikaltimo padarymo motyvą. Pagal teismų praktiką nužudymas dėl chuliganiškų paskatų – tai nužudymas, padarytas aiškiai negerbiant žmogaus ar visuomenės, demonstratyviai ignoruojant elementarias elgesio taisykles ir visuotinai priimtas moralės normas, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, kai siekiama pademonstruoti niekinamą požiūrį į aplinkinius, kai nužudoma visai be dingsties, arba kaip pretekstą savo veiksmams panaudojant mažareikšmę dingstį (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-441/2003, 2K-187/2008, Nr. 2K-523/2009, 2K-7-156/2010, 2K-446/2011). Chuliganiškos paskatos pasireiškia neišprovokuota agresija, nukentėjusiojo užpuolimu ir jo nužudymu nesant asmeninių tarpusavio santykių tarp kaltininko ir nukentėjusiojo arba panaudojant menkavertę dingstį. Šioms paskatoms būdinga tai, kad veika yra be priežasties, akivaizdžiai neadekvati (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-446/2011, 2K-189/2013). A. Š. baudžiamajame procese nurodė skirtingas fizinio smurto naudojimo prieš L. M. priežastis. Pirminėje apklausoje apeliantas tvirtino, kad jis nežino, kodėl nuteistajam kilo noras smurtauti prieš nukentėjusįjį, tikriausiai dėl to, kad A. Š. buvo nemažai išgėręs alkoholio ir nebesivaldė (t. 1, b.l. 90). 2014 m. sausio 9 d. papildomoje apklausoje nuteistasis apskritai neminėjo jokios fizinio smurto naudojimo prieš L. M. priežasties (t. 1, b.l. 104). 2014 m. birželio 5 d. papildomoje apklausoje A. Š. jau teigė, kad L. M. pasakė „kažką negražaus“ apie nuteistojo motiną, tačiau apeliantas neatsiminė nukentėjusiojo žodžių, nes buvo pakankamai neblaivus, bet manė, kad L. M. iškeikė A. Š. motiną (t. 1, b.l. 109). Apeliantas laikėsi tokios pozicijos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (t. 3, b.l. 61). Taigi, A. Š. išdėstė skirtingas versijas dėl nusikalstamų veiksmų padarymo motyvo, jo iškelta versija, kad L. M. įžeidė nuteistojo motiną, yra neinformatyvi, bendro pobūdžio ir pateikta ne nuo baudžiamojo proceso pradžios. K. M. baudžiamajame procese taip pat nebuvo nuoseklus dėl aptariamos aplinkybės. 2014 m. sausio 7 d. apklausoje nuteistasis teigė, kad A. Š. įpykęs fiziškai smurtavo prieš L. M., nes pastarasis atsisakė eiti praustis (t. 1, b.l. 194), jis laikėsi tokios pozicijos atliekant parodymų patikrinimą vietoje (t. 1, b.l. 197-203). Tuo tarpu 2014 m. birželio 9 d. apklausoje K. M. tvirtino, kad L. M. išvadino apeliantus įžeidžiamais ir necenzūriniais žodžiais (t. 2, b.l. 5), o teisme jau aiškino, kad nukentėjusysis pradėjo elgtis agresyviai, keikė A. Š. motiną ir K. M. (t. 3, b.l. 59). Aptarti K. M. nenuoseklūs parodymai neleidžia teigti, kad A. Š. naudojo fizinį smurtą prieš L. M. dėl šio pasakytų žodžių, skirtų A. Š. motinai. Byloje nenustatyta, kad iki A. Š. motinos mirties tarp jos ir L. M. buvo konfliktų, todėl teigti, kad nukentėjusysis turėjo tikslą nepagarbiai kalbėti apie nuteistojo motiną, nėra teisinio pagrindo. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamo įvykio dieną L. M. buvo stipriai apsvaigęs nuo alkoholio. Dėl tokios L. M. būsenos nuteistieji nunešė nukentėjusįjį iš savo namų į netoli esančią pirtį, kas leidžia daryti išvadą, kad L. M. atsirado nagrinėjamo įvykio vietoje ne savo, o A. Š. ir K. M. iniciatyva. Pasak K. M., benešant L. M., nuteistasis užspaudė nukentėjusiajam burną, kad šis nešauktų, nerėkautų (t. 3, b.l. 60). L. M. sutinkant būti nešamam į pirtį, K. M. nesiimtų priemonių, kad nukentėjusysis netriukšmautų. Liudytoja A. S. teisiamajame posėdyje nurodė, kad L. M. sakė jai, jog nuteistieji „išsitempė“ nukentėjusįjį iš namų (t. 3, b.l. 103). Tai taip pat leidžia teigti, kad viso konflikto iniciatoriai buvo nuteistieji. Įvertinus visas nustatytas aplinkybes, nėra abejonių, kad L. M. neatliko jokių veiksmų, kurie paskatino A. Š. ir K. M. nusikalsti. A. Š., iškeldamas versiją dėl nepagarbių žodžių pasakymo jo mirusiai motinai, siekia tik pateisinti savo nusikalstamų veiksmų padarymą prieš nukentėjusįjį. A. Š. deklaratyvus apeliacinio skundo teiginys, kad jis nagrinėjamo įvykio metu buvo afekto būsenos dėl nukentėjusiojo veiksmų, nepatvirtintas jokiais byloje surinktais įrodymais, todėl atmetamas kaip nepagrįstas. Sprendžiant dėl A. Š. nusikalstamų veiksmų priežasties svarbi yra Utenos rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos pažymoje užfiksuota informacija, kad nuteistasis yra ūmaus būdo ir dažnai konfliktuoja su aplinkiniais (t. 2, b.l. 143). Pripažintina, kad pastaroji aplinkybė, viso nagrinėjamo įvykio eiga ir A. Š. fiziologinė būsena, t. y. neblaivumas, lėmė nuteistojo paskatas nusikalsti. Nagrinėjamu atveju A. Š. ir K. M. naudojo fizinį smurtą prieš L. M., kas vėliau sukėlė jo mirtį, dėl mažareikšmės dingsties, nesilaikydami elementariausių moralės ir elgesio normų, todėl jų veiksmai tinkamai kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą. A. Š. nusikalstamų veiksmų kvalifikavimui pagal baudžiamąjį įstatymą ir byloje nustatytų aplinkybių vertinimui neturi reikšmės nuteistojo jaunas amžius.

Dėl K. M. paskirtos bausmės

Teisėjų kolegija nesutinka su K. M. apeliacinio skundo teiginiu, kad jam paskirta bausmė yra per griežta.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 2 dalimi, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Pagal BK 61 straipsnio 2 dalį teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę.

K. M. padarė vieną baigtą nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte, kuri priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis). Žmogaus gyvybė yra viena iš svarbiausių vertybių, saugomų baudžiamuoju įstatymu, todėl įstatymų leidėjas įtvirtino griežtą baudžiamąją atsakomybę tais atvejais, kai kaltininko tyčiniais veiksmais nužudomas kitas žmogus, tuo labiau kad nagrinėjamu atveju K. M. nužudė kitą žmogų dėl chuliganiškų paskatų, kas pagal BK laikytina šio nusikaltimo pavojingumą didinančia aplinkybe. K. M. nusikalto netiesiogine tyčia, veikdamas kaip vykdytojas bendrininkų grupe kartu su kitu nuteistuoju, apelianto vaidmuo darant šį nusikaltimą buvo aktyvus. K. M. anksčiau teistas, teistumas nėra išnykęs ir panaikintas įstatymų nustatyta tvarka (t. 2, b.l. 52-53). Apeliantas taip pat anksčiau ne kartą trauktas administracinėn atsakomybėn, jis nusikalstamų veiksmų padarymo metu turėjo galiojančių administracinių nuobaudų (t. 2, b.l. 61-63), nesimokė ir nedirbo (t. 2, b.l. 78).

Byloje nenustatyta K. M. atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad jis nuoširdžiai gailisi dėl padarytų veiksmų, atsiprašė nukentėjusiojo artimųjų. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Nuoširdus gailėjimasis nenustatomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan.). Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38/2009, 2K-259/2009, 2K-94/2010, 2K-450/2010, 2K-7-107/2013, 2K-60/2014). K. M. byloje nepripažįsta esminių jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo faktinių aplinkybių, nuteistasis baudžiamajame procese keitė parodymus, siekdamas sumažinti kaltės laipsnį, todėl negalima teigti, kad jis kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų, o jo nuoširdus gailestis yra deklaratyvus. Tokios išvados nepaneigia nuteistojo teiginys, kad jis atsiprašė L. M. artimųjų. K. M. atsakomybę sunkina tos aplinkybės, kad jis padarė BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytą nusikaltimą, veikdamas bendrininkų grupe ir būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 ir 9 punktai). Taigi, nors K. M. yra jauno amžiaus, tačiau jis yra pakankamai pavojingas, nes turi polinkį nesilaikyti visuomenėje nustatytos tvarkos ir įstatymų reikalavimų. K. M. apeliaciniame skunde akcentuoja, kad jis dabartiniu metu mokosi ir yra skatintas už pavyzdingą elgesį suėmimo vykdymo vietoje. Toks nuteistojo elgesys teigiamai charakterizuoja jį, kita vertus, kaltininko asmenybė yra tik viena iš aplinkybių, numatytų BK 54 straipsnio 2 dalyje, į kurias teismas atsižvelgia skirdamas bausmę, o pagal teismų praktiką, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-58/2009, 2K-115/2009, 2K-568/2013). Vien K. M. apeliaciniame skunde nurodyti jo asmenybę charakterizuojantys duomenys (amžius, elgesys suėmimo vykdymo vietoje) nėra pakankami daryti išvadą, kad apeliantui paskirta laisvės atėmimo bausmė, kurios dydis yra mažesnis už BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkto sankcijoje numatytą šios bausmės rūšies vidurkį, yra aiškiai per griežta.

Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, konstatuotina, kad apygardos teismas nepažeidė BK 41 straipsnyje įtvirtintų bausme siekiamų tikslų ir BK 54 straipsnyje nustatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, o K. M. paskirta bausmė atitinka teisingumo principą.

Lietuvos apeliaciniame teisme gauti Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2015 m. balandžio 8 d. prašymai Nr. (4.22.) TPA-1062/1063 dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo, kuriuose informuojama, kad šios tarnybos koordinatoriaus parinkimu advokatai teikia antrinę teisinę pagalbą A. Š. ir K. M. baudžiamojoje byloje Nr. 1A-342-150/2015, dėl ko spręstinas klausimas dėl advokatų užmokesčio priteisimo iš nuteistųjų.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tais atvejais, kai byloje gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, Valstybinės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos tarnybos prašymai netenkinami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-7-173/2014, 2K-322/2014). BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Taigi, įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo (išteisintojo) valios. Atsižvelgiant į tai, tenkinti Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymus priteisti iš nuteistųjų A. Š. ir K. M. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos turėtas išlaidas nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistųjų A. Š. ir K. M. apeliacinius skundus atmesti.