Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėja Nijolė Čekanauskienė

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

Ginčo laikotarpiu galiojusių Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1 papunktis nustatė, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. Minėto Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo 12 punktas nustato, kad Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programa įgyvendinama 2014–2022 metais.

Taigi, remiantis atsakovės atstovo atsiliepime (b. l. 17), rašte „Dėl papildomų duomenų teikimo“ (b. l. 117), Pravieniškių PN-AK darbuotojų pažymose (b. l. 26, 28) esančiais duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Pravieniškių PN-AK 1-ame sektoriuje buvo laikomas šiose gyvenamosiose patalpose, kurios buvo bendrabučio tipo (b. l. 17, 112): nuo 2017 m. balandžio 21 d. iki 2016 m. rugpjūčio 23 d. – 6-to būrio 6-oje gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 28,87 kv. m, kurioje buvo laikomi 8 asmenys, įskaitant pareiškėją, todėl pareiškėjui teko 3,61 kv. m gyvenamojo ploto (28,87 / 8 = 3,61), nuo 2016 m. rugpjūčio 23 d. iki 2018 m. rugsėjo 18 d. – 12-to būrio 2-oje gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 55,08 kv. m, kurioje buvo laikoma iš viso 12 asmenų, įskaitant pareiškėją, todėl pareiškėjui teko 4,59 kv. m gyvenamojo ploto (55,08 / 12 = 4,59). Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2018 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1595-442/2018; 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1251-858/2018), pareiškėjui tekęs gyvenamasis plotas buvo apskaičiuotas, gyvenamosios patalpos plotą padalinant iš patalpoje laikytų asmenų skaičiaus, kadangi atsakovės atstovas teismui pateikė faktinį nuteistųjų skaičių. Atsakovės atstovas atsiliepime (b. l. 17), jo priede – pažymoje (b. l. 26) taip pat pateikė duomenis, kad 6-to būrio 6-oje gyvenamojoje patalpoje buvo įrengtos 9 miegamosios vietos, 12-to būrio 2-oje gyvenamojoje patalpoje – 16 miegamųjų vietų. Iš nurodytų duomenų matyti, kad nuteistųjų skaičius minėtose gyvenamosiose patalpose neviršijo jose įrengtų miegamųjų vietų skaičiaus. Apibendrinus aptartą, daroma išvada, kad pareiškėjas gyvenamosiose patalpose buvo laikomas tinkamomis ploto sąlygomis, kadangi jam teko ne mažiau kaip 3,1 kv. m gyvenamojo ploto (Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 papunktis). Pareiškėjas nors ir teigė, kad gyvenamosios patalpos buvo perpildytos, tačiau nepateikė duomenų, kuriais remdamasis teismas galėtų abejoti minėtais atsakovės atstovo pateiktais duomenimis (b. l. 17, 26) apie nuteistųjų ir įrengtų miegamųjų vietų skaičių gyvenamosiose patalpose. Be to, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2017 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3130-662/2017), pažymėtina, kad pareiškėjas neprivalėjo visą dieną būti savo gyvenamojoje patalpoje, kadangi, bylos duomenimis, pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje ir jis galėjo laisvai judėti po lokalinį sektorių nuo kėlimosi iki gulimosi laiko (b. l. 17, 112).

Dalį ploto pareiškėjo gyvenamojoje patalpoje užėmė baldai, tačiau Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į jose įtvirtintas minimalias vienam asmeniui turinčias tekti gyvenamųjų patalpų ploto normas turi būti neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (2020 m. vasario 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-355-438/2020, 2019 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2632-261/2019). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartyje, kuria skunde rėmėsi pareiškėjas (b. l. 4) taip pat nurodė, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma, neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Todėl į tai atsižvelgiama tik vertinant pareiškėjo situaciją pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio nuostatas, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus minėto nacionalinio teisės akto pažeidimus (2018 m. kovo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1074-822/2018). Nagrinėjamu atveju, minimalaus gyvenamojo ploto pažeidimas nebuvo nustatytas, todėl nėra pagrindo atsižvelgti į baldus, buvusius gyvenamojoje patalpoje, kaip skunde prašė pareiškėjas (b. l. 4). Atsižvelgdamas į aptartą teisinį reglamentavimą ir nustatytas byloje faktines aplinkybes, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus. Teismas atmeta kaip nepagrįstą pareiškėjo argumentą dėl gyvenamojo ploto trūkumo gyvenamojoje patalpoje.

Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.8 papunktis nustato, kad pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiama patalpa – laisvalaikio kambarys (kiekvienam būriui). Pagal jų 6 punktą, kai esamose pataisos įstaigose dėl nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų konstrukcijos yra išimtinių aplinkybių, kliudančių įrengti minėtą patalpą kiekvienam būriui, ir nuteistųjų judėjimas būriuose neribojamas, ši patalpa gali būti įrengiama dviem būriams.

Iš šio pareiškėjo nusiskundimo darytina išvada, kad pareiškėjas skundžiasi dėl praustuvių, klozetų/unitazų, pisuarų trūkumo.

Dalį ginčo laikotarpio (nuo 2017 m. balandžio 21 d. iki 2017 m. birželio 7 d.) sanitarinio mazgo aprūpinimo sanitariniais įrenginiais teisės normos nereglamentavo, kadangi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (2010 m. vasario 25 d. įsakymo Nr. 1R-38 redakcija) patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos (toliau – 2004 m. Aprūpinimo normos) neteko galios nuo 2017 m. sausio 1 d. Dalį ginčo laikotarpio (nuo 2017 m. birželio 8 d. iki 2018 m. rugsėjo 18 d.) galiojo Kalėjimų departamento direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos (toliau – 2017 m. Aprūpinimo normos), kurių 7.4 papunktis numato, kad prausykla, tualetas aprūpinami praustuve (1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų), 7.6 papunktis numato, kad prausykla, tualetas aprūpinami klozetu (kuris gali būti ir tupiamas) arba pisuaru (tik vyrams) (1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų). Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.7 papunktis nustato, kad pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamas sanitarinis ir higienos mazgas nuteistiesiems (kiekvienam būriui). Pagal jų 6 punktą, kai esamose pataisos įstaigose dėl nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų konstrukcijos yra išimtinių aplinkybių, kliudančių įrengti prausyklos, tualeto patalpas kiekvienam būriui, ir nuteistųjų judėjimas būriuose neribojamas, šios patalpos gali būti įrengiamos dviem būriams. Kaip jau rašyta, pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo 6-tame ir 12-tame būriuose (b. l. 17, 26). Iš bylos duomenų (b. l. 19, 28–29) nustatyta, kad ginčo laikotarpiu 6-to būrio sanitarinis mazgas buvo skirtas naudotis būtent šio būrio nuteistiesiems, 12-to būrio sanitarinis mazgas – taip pat būtent šio būrio nuteistiesiems, 6-to būrio sanitariniame mazge buvo 7 klozetai, 7 praustuvės (buvo ir 1 dušo sietelis); 12-to būrio sanitariniame mazge buvo 7 unitazai, 6 praustuvės (buvo ir 2 dušo sieteliai), 6-to būrio gyvenamosiose patalpose buvo iš viso 89 miegamosios vietos, 12-to būrio – 74 miegamosios vietos. Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad esant tokiam miegamųjų vietų skaičiui, 6-tame būryje sanitariniu mazgu galėjo naudotis maksimaliai 89 nuteistieji, 12-tame būryje – 74 nuteistieji (b. l. 19), ir patvirtino, kad gyvenamosiose patalpose buvo apgyvendinama ne daugiau nuteistųjų negu jose įrengta miegamųjų vietų (b. l. 17). Tad nuteistųjų būryje skaičius neviršijo to būrio gyvenamosiose patalpose įrengtų miegamųjų vietų skaičiaus. Dėl to darytina išvada, kad ginčo laikotarpiu 6-tame būryje buvo ne daugiau negu 89 nuteistieji, 12-tame būryje – ne daugiau negu 74 nuteistieji. Iš aptartų duomenų matyti, kad 6-tame būryje 13 asmenų teko 1 klozetas (89 asmenys / 7 klozetai) = 12,71 ? 13), 13 asmenų teko 1 praustuvė (89 asmenys / 7 praustuvių = 12,71 ? 13), 12-tame būryje 11 asmenų teko 1 unitazas (74 asmenys / 7 unitazai) = 10,57 ? 11), 13 asmenų teko 1 praustuvė (74 asmenys / 6 praustuvių = 12,33 ? 13). Iš to daroma išvada, kad atsakovės atstovas nepažeidė 2017 m. Aprūpinimo normų 7.4 ir 7.6 papunkčių reikalavimų aprūpinti sanitarinį mazgą praustuve po 1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų, ir klozetais/unitazais arba pisuarais po 1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų. Be to, pareiškėjas skunde teigė, kad kaliniai buvo priversti laukti eilėse prie prausyklų ir tualetų (b. l. 5), ir nenurodė, kad jis pats laukė tose eilėse. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą nereiškia teisės reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia galimybę kreiptis į teismą tik dėl to, kad būtų apginta jo (pareiškėjo) subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas (2017 m. gruodžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-949-822/2017 ir kt.) (šios nuostatos išimtis – kai kreipiamasi ginant viešąjį interesą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 2 punktas)). Remdamasis tuo, kas nurodyta, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus. Pareiškėjo skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą išaiškino, jog suimtasis ar nuteistasis turi teisę ne mažiau kaip 8 val. per dieną praleisti lauke (b. l. 5).

Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) savo Antrosios bendrosios ataskaitos 47 punkte nurodė manantis, kad turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose (žr. Ištrauką iš Antrosios bendrosios ataskaitos, paskelbta 1992 m. Pataisos įstaigos (CPT/Inf (92)3-part2). <https://rm.coe.int/16806ce961>). Taigi, minėtoje normoje rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne, kaip nurodo pareiškėjas, laiko praleidimui lauke. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad tiek Europos kalėjimų taisyklės, tiek Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pozicija yra valstybėms narėms skirtos rekomendacijos dėl minimalių standartų, taikytinų laisvės atėmimo vietose. Valstybės raginamos remtis jais taikydamos savo įstatymus ir strategijas bei užtikrinti plačią jų sklaidą teisminėms institucijoms, įkalinimo įstaigų darbuotojams bei asmenims, kuriems atimta laisvė (žr., pvz., dėl Europos kalėjimų taisyklių Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. liepos 9 d. sprendimo byloje T. V. prieš Lietuvą (pareiškimo nr. 42615/06), 73 p.). Taigi, šie dokumentai iš esmės yra rekomendacinio pobūdžio, nėra teisiškai privalomi (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-651-261/2017, 2017 m. vasario 21 d. administracinėje byloje Nr. A-552-261/2017 ir kitos). Todėl nagrinėjamu atveju negalima teigti, kad pareiškėjas turėjo teisę kasdien pasivaikščioti 8 val. gryname ore. Pareiškėjas buvo priskirtas paprastajai grupei (b. l. 117), o pagal BVK 73 straipsnio 5 punktą paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti tris valandos. Pareiškėjas skunde neginčija to, kad jam buvo suteikta teisė kasdien pasivaikščioti, kiek numato minėta BVK norma. Be to, bylos duomenimis, pareiškėjas galėjo laisvai judėti po lokalinį sektorių nuo kėlimosi iki gulimosi laiko, jis gyveno bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje (b. l. 17, 112). Be to, pareiškėjas tik pateikė CPT išaiškinimą, tačiau neteigė, kad jis neturėjo teisės ne mažiau kaip 8 val. per dieną praleisti ne gyvenamojoje patalpoje. Remdamasis tuo, kas nurodyta, teismas sprendžia, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus. Pareiškėjo skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą išaiškino, kad ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas buvimui lauke; buvimo lauke vietos turėtų būti pakankamai erdvios ir kur įmanoma turėtų būti pavėsinės (b. l. 5); Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažino, kad vidutinis asmeninis pasivaikščiojimui skirtas plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis kaip 8 kv. m ploto. (b. l. 5)

Kaip jau rašyta, CPT pozicija iš esmės yra rekomendacinio pobūdžio, nėra teisiškai privaloma (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-651-261/2017, 2017 m. vasario 21 d. administracinėje byloje Nr. A-552-261/2017 ir kitas). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo bei kitų su tuo susijusių klausimų (pvz., ieškinio senaties, konkrečių ploto normų kamerų tipo (ar palatos) patalpoms ar kitų konkrečių reikalavimų kamerų įrengimui, ginčų dėl žalos atlyginimo nacionaliniuose teismuose nagrinėjimo tvarkos ir pan.), o pats Europos Žmogaus Teisių Teismas suteikia nacionalinėms valstybėms nuožiūros laisvę nustatyti, kokių priemonių ketinama imtis norint užtikrinti efektyvų naudojimąsi konkrečia teise ar laisve ir tai lemia inter alia nacionalinės teisės vertinimą ir taikymą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2649-624/2018, 2017 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3627-502/2017); pati Konvencija nenumato nei konkrečių ploto normų kamerų tipo (ar palatos) patalpoms ar kitų konkrečių reikalavimų kamerų įrengimui, nei ginčų dėl žalos atlyginimo nacionaliniuose teismuose nagrinėjimo tvarkos. Tai numato tik kiekvienos valstybės narės, Konvencijos dalyvės nacionalinės teisės aktai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-850-261/2017). Todėl nagrinėjamu atveju teismas, spręsdamas dėl pasivaikščiojimo vietos dydžio (ploto), vadovaujasi nacionaline teise. Bylos duomenimis, 6-to ir 7-to būrių būrio pasivaikščiojimo kiemo plotas yra 890 kv. m, 12-to būrio – 1114 kv. m (b. l. 21). Pažymėtina, kad nei BVK, nei Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, nei Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, nei kiti nacionaliniai teisės aktai nenustato pasivaikščiojimo kiemo ploto. Nacionaliniai teisės aktai taip pat nenustato reikalavimo įrengti pavėsines pasivaikščiojimo kieme. Pareiškėjas nesiskundė, kad jis neturėjo galimybės pasivaikščioti dėl nepakankamo kiemo ploto. Kaip jau rašyta, pareiškėjas neginčijo to, kad jis turėjo teisę kasdien pasivaikščioti pagal BVK 73 straipsnio 5 punkto, 103 straipsnio 1 dalies nuostatas. Remdamasis tuo, kas nurodyta, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus, ir atmeta kaip nepagrįstus šiuos pareiškėjo skundo argumentus.

Higienos normos HN 134:2015 20 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietoje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų; laisvės atėmimo vietoje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka. Atsakovės atstovo atsiliepime (b. l. 18), Turto valdymo skyriaus vedėjo pažymoje (b. l. 28) nurodytais duomenimis, 2016 m. lapkričio 23 d. Pravieniškių PN-AK sudarė sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) uždarąja akcine bendrove (toliau – UAB) „Utenos deratizacija“, pagal kurią pataisos įstaigoje yra teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos. Atsakovės atstovo, Turto valdymo skyriaus vedėjo paaiškinimu, apie pastebėtus kenkėjus informuojama minėta bendrovė, kuri atlieka dezinfekciją, dezinsekciją ar deratizaciją (priklausomai nuo pastebėtų kenkėjų); patalpose pastebėjus kenkėjus, papildomai atliekamas kenkėjų naikinimas (b. l. 18–19, 28). Šias aplinkybes, kad su UAB „Utenos deratizacija“ buvo sudaryta kenkėjų naikinimo sutartis ir pagal šią sutartį ginčo laikotarpiu buvo teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos, teismo vertinimu, patvirtina Kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo paslaugų pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 76-203, sudarytos 2016 m. lapkričio 23 d. Pravieniškių PN-AK ir UAB „Utenos deratizacija“ (jos kopija) (b. l. 32–35). Pagal minėtos sutarties 1.1, 3.2.1–3.2.4 papunkčius UAB „Utenos deratizacija“ įsipareigojo atlikti kenkėjų (įskaitant ir blakes, tarakonus) monitoringo, kontrolės ir naikinimo paslaugas du kartus per mėnesį ir pagal poreikį (1 t., b. l. 32). Byloje nėra duomenų, kad sutartiniai įsipareigojimai nebuvo vykdomi. Teismo vertinimu, nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad Pravieniškių PN-AK yra skiriamas reikiamas dėmesys kenkėjų monitoringui ir naikinimui. Atsakovės atstovas atsiliepime (b. l. 19) ir Turto valdymo skyriaus vedėjas pažymoje (b. l. 29) nurodė, kad apie pastebėtus kenkėjus nuteistieji privalo pranešti savo būrio resocializacijos specialistui, gauta informacija perduodama UAB „Utenos deratizacija“, patalpose atliekamas kenkėjų naikinimas. Byloje nėra tokių duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į minėtą specialistą, į administraciją dėl kenkėjų buvimo, tačiau šie į tai nereagavo ir neiškvietė kenkėjus naikinančios UAB „Utenos deratizacija“. Byloje nėra duomenų apie tokius pareiškėjo kreipimusis, skundus, todėl teismas sprendžia, kad pareiškėjas nemanė, kad jo teisės pažeidžiamos. Be to, medicininio pažymėjimo (b. l. 114) duomenimis, asmens sveikatos istorijoje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas pataisos įstaigoje kreipėsi į gydytoją dėl blakių įkandimo. Remdamasis tuo, kas nurodyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl kenkėjų buvimo yra nepagrįsti, todėl juos atmeta.

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad Pravieniškių PN-AK yra apsirūpinusi pirminėmis gaisro gesinimo priemonėmis (gesintuvais), kurių laikymo vietos yra pažymėtos specialiais lipdukais, pirminės gaisro gesinimo priemonės yra laikomos kontrolės ir praleidimo punktuose bei direktoriaus budinčiojo padėjėjo kabinete. Paaiškino, kad įstaigoje yra sudaryti ir iškabinti evakavimo planai, įrengtos gaisrinės kopėčios nuteistiesiems evakuoti. Taip pat paaiškino, kad sudarytos gaisrinės instrukcijos, kurios suderintos su Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Kaišiadorių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Kaišiadorių valstybinės priešgaisrinės inspekcijos pareigūnais, ir iškabintos kiekviename būryje (b. l. 20). Tai yra nurodyta ir atsiliepimo priede – Turto valdymo skyriaus vedėjo pažymoje (b. l. 29). Teismas nenustatė pagrindo netikėti šių atsakovės atstovo pateiktų duomenų teisingumu. Todėl teismas sprendžia, kad pareiškėjo saugumu (dėl galimai kilsiančio gaisro pasekmių) buvo tinkamai pasirūpinta. Atsakovės atstovo nurodytais duomenimis (b. l. 20, 29), ginčo laikotarpiu pareiškėjo gyvenamosiose patalpose gaisras nebuvo kilęs. Pareiškėjas nors ir teigė, kad jis bijojo, patyrė išgyvenimus ir stresą (b. l. 3), tačiau taip pat nenurodė, kad ginčo laikotarpiu jo gyvenamosiose patalpose buvo kilęs gaisras, kurio metu jo saugumui buvo kilusi grėsmė, ir kad jam buvo kilęs poreikis pasinaudoti tam tikromis priešgaisrinėmis priemonėmis, tačiau to padaryti jis negalėjo dėl minėtų priemonių buvimo ar nebuvimo. Remdamasis nurodytais motyvais, teismas sprendžia, nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeistos pareiškėjo teisės, ir atmeta šį pareiškėjo skundo argumentą kaip nepagrįstą.

Higienos normos HN 134:2015 12 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietos patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. Atsakovės atstovas atsiliepime (b. l. 20) ir Turto valdymo skyriaus vedėjas pažymoje (b. l. 28) nurodė, kad sienų ir lubų danga tvarkinga. Teismas nenustatė pagrindo abejoti šių duomenų teisingumu. Be to, pareiškėjas nors ir teigė, kad sanitariniuose mazguose buvo labai slidžios grindys (b. l. 4), tačiau nenurodė, kad jis buvo paslydęs ir susižalojęs dėl slidžių grindų, ir tokių duomenų į bylą nepateikė. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus. Teismas atmeta kaip nepagrįstą šį pareiškėjo skundo argumentą.

Higienos normos HN 134:2015 18 punktas nustato, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Ši teisės norma nenustato reikalavimo tiekti karštą vandenį ir į prausyklą. Tad net ir tuo atveju, jeigu į prausyklą nebūtų tiekiamas karštas vanduo, teisės norma nebūti pažeista. Atsakovės atstovas atsiliepime (b. l. 149), rašte „Dėl papildomų duomenų teikimo“ (b. l. 117), Turto valdymo skyriaus vedėjas pažymose (b. l. 29, 118), paaiškino, kad 6-to ir 12-to būrių prausyklose buvo įrengti karšto vandens šildytuvai (boileriai). Teismas nenustatė pagrindo abejoti šiais atsakovės atstovo nurodytais duomenimis, todėl sprendžia, kad minėtų būrių prausyklose vanduo buvo šildomas boileriu. Tad karštas vanduo prausykloje buvo, nors teisės norma to ir nenumato. Atsakovės atstovas atsiliepime (b. l. 19), Turto valdymo skyriaus vedėjas pažymoje (b. l. 29) nurodė, kad vandens tiekimas į dušus nenutrūkstamas (b. l. 19). Teismas nenustatė pagrindo netikėti šių atsakovės atstovo atsiliepime, pažymoje nurodytų duomenų teisingumu. Todėl teismas sprendžia, kad karštas vanduo buvo tiekiamas į dušo patalpą, kaip numato Higienos normos HN 134:2015 18 punktas. Pareiškėjas ir nesiskundė tuo, kad karšto vandens nebuvo duše.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punktas numato, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Higienos normos HN 134:2015 24 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietoje naudojami skalbiniai skalbiami ne laisvės atėmimo vietoje esančioje arba laisvės atėmimo vietoje įrengtoje skalbykloje. Jos 40 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais. Atsakovės atstovas rašte „Dėl papildomų duomenų teikimo“ (b. l. 117) teigė, kad 6-to ir 12-to būriams įrengtos skalbimo mašinos, nuteistieji savo drabužius galėjo skalbti jomis arba prausykloje plautuvėse. Teigė, kad pataisos įstaiga sudariusi sutartį su UAB „Kauno skalbykla“ dėl skalbimo paslaugos. Tai nurodyta ir Turto valdymo skyriaus vedėjo pažymoje (b. l. 118). Teismas nenustatė pagrindo abejoti atsakovės atstovo nurodyta aplinkybe, kad nuteistiesiems buvo sudaryta galimybė išsiskalbti savo drabužius skalbimo mašina arba prausykloje (kurioje, kaip jau rašyta, buvo boileris pašildyti vandeniui) plautuvėse. Teismo vertinimu, atsakovės atstovo nurodytą aplinkybę dėl skalbimo paslaugos sudarymo patvirtina 2015 m. rugsėjo 15 d. pagrindinės sutarties Nr. 76-292, sudarytos Pravieniškių PN-AK su UAB „Kauno skalbykla“, kopija (b. l. 119–124). Atsakovės atstovo (b. l. 117, 118) nurodytais duomenimis, pataisos įstaigos išduotą patalynę ir rankšluosčius skalbė skalbykla. Pareiškėjas nesiskundė tuo, kad skalbykloje nebuvo skalbiama patalynė ir rankšluosčiai.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus analizuojamu aspektu. Teismas atmeta kaip nepagrįstus šiuos pareiškėjo skundo argumentus dėl to, kad prausyklose nebuvo šilto vandens, drabužius jis skalbė šaltu vandeniu.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad buvo padaryti Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijos šalims narėms Nr. R(2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ pažeidimai, ir pateikė minėtų taisyklių 18.1, 18.2, 18.4, 18.8 papunkčių, reglamentuojančių skirstymą ir apgyvendinimą, 19.3, 19.4, 19.6 papunkčių, reglamentuojančių higieną, 72.1 papunkčio, 75 punkto, reglamentuojančių kalėjimo vadovo ir darbuotojų elgesį, nuostatas (b. l. 3).

Pareiškėjas tik išvardino minėtas Europos kalėjimų taisyklių nuostatas, tačiau niekaip nesusiejo šių teisės normų reikalavimų pažeidimų su savimi, savo paties padėtimi pataisos įstaigoje, nesuformulavo teiginio, kaip jo nurodomi pažeidimai pažeidė jo paties teises, ir kaip tai sudarė pagrindą neturtinės žalos atsiradimui. Be to, kaip jau rašyta, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką Europos kalėjimų taisyklės iš esmės yra rekomendacinio pobūdžio, nėra teisiškai privalomos. Dėl to teismas nevertina šių pareiškėjo teiginių dėl Europos kalėjimų taisyklių pažeidimų, kaip sudarančių pagrindą konstatuoti esant civilinės atsakomybės sudėtį.

Byloje buvo nustatyta, kad pareiškėjo būriui ginčo laikotarpiu nebuvo įrengtas laisvalaikio kambarys, ir buvo nustatyta valstybės deliktinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybės valdžios institucijos neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis). Pripažintina, jog tokios laikymo sąlygos pareiškėjui galėjo sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus. Nustatęs neteisėtą neveikimą, teismas, įvertinęs byloje surinktą medžiagą, konstatuoja esant ir kitus deliktinės atsakomybės elementus: žalą ir priežastinį ryšį (CK 6.247 ir 6.249 straipsniai).

Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas įkalinimo pataisos namuose sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 straipsnio 6 punktas). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2017 m. rugsėjo 5 d. sprendimą B. prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 61496/08; 2014 m. spalio 2 d. sprendimą H. prieš Norvegiją, pareiškimo Nr. 15319/09; 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98; 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2014 m. sausio 28 d. sprendimą O’K. prieš Airiją, § 202, pareiškimo Nr. 35810/09; 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, § 33, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008; Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-22/2012). Administracinėse bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija taip pat nusprendė, kad pažeidimo pripažinimas šiuo atveju laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą (2018 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2210-1062/2018; 2017 m. vasario 1 d. nutartis byloje Nr. A-376-662/2017; 2013 m. balandžio 25 d. nutartis byloje Nr. A146-601/2013).

Byloje nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu kreipėsi į Pravieniškių PN-AK administraciją dėl to, kad nebuvo įrengtas laisvalaikio kambarys.

Byloje nenustatyta, jog nustatytas pažeidimas padarė neigiamą poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei būklei. Pravieniškių PN-AK Resocializacijos skyriaus psichologo pažymos duomenimis, pareiškėjas ginčo laikotarpiu į psichologus dėl patiriamų dvasinių išgyvenimų ir kančių, orumo pažeidimo, fizinio skausmo, diskomforto, kuriuos galėjo sukelti netinkamos kalinimo sąlygos, nesikreipė (b. l. 22).

Pareiškėjas į teismą kreipėsi praėjus 1 metams ir 8 mėnesiams nuo paskutinio atsakovės atstovo neteisėto veiksmo atlikimo dienos ir praėjus beveik 4 metams nuo jo nurodomų pažeidimų pradžios (b. l. 1, 3, 18). Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 straipsnio prasme) poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 straipsnio prasme). Laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-63-1343/2012). Todėl aplinkybė, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba, leidžia daryti išvadą, jog jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodoma suma.

Teismas, įvertinęs aukščiau šiame procesiniame sprendime paminėtas aplinkybes, sprendžia, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Teismo sprendimu pripažįstama, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje sąlygas tuo, kad pareiškėjo būriui nebuvo įrengtas laisvalaikio kambarys, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje buvo pažeista G. M. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje sąlygas tuo, kad pareiškėjo būriui nebuvo įrengtas laisvalaikio kambarys.

Pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.