Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimundo Jurgaičio, Nijolės Matuzevičienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Gražvydo Poškaus,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės Loretos Šimkuvienės apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2020 m. kovo 26 d. nuosprendžio, kuriuo:

J. M. išteisinta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas);

M. M. išteisintas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas);

R. M. išteisintas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Nukentėjusiųjų I. M. ir R. M. civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai, proceso dalyvių prašymai

4. Apeliaciniu skundu Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorė Loreta Šimkuvienė prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2020 m. kovo 26 d. nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį: 1) M. M. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti l metų laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtą bausmę subendrinti dalinio bausmių sudėjimo būdu su Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2019 m. gruodžio 13 d. nuosprendžiu paskirta l metų laisvės atėmimo bausme ir M. M. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 1 metams 10 mėnesių. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, M. M. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 3 metams, jį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu įpareigojant neišeiti iš namų nuo 23 valandos iki 6 valandos, jei tai nesusiję su darbu ar mokymusi, ir neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; 2) R. M. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti 2 metų laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtą bausmę subendrinti dalinio bausmių sudėjimo būdu su Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmų 2018 m. birželio 28 d. nutartimi subendrinta 8 metų 5 mėn. laisvės atėmimo bausme ir R. M. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 9 metams 8 mėnesiams; 3) J. M. pripažinti kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti 6 mėnesių viešųjų darbų bausmę, įpareigojant šešis mėnesius neatlygintinai dirbti po 30 (trisdešimt) val. per mėnesį visuomenės labui; 4) nukentėjusiosios R. M. civilinį ieškinį tenkinti visiškai ir iš J. M., M. M. ir R. M. nukentėjusiajai solidariai priteisti 400 eurų turtinės ir 1 000 eurų neturtinės žalos atlyginimui.

5.2. Išteisintieji nesutinka su prokurorės apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas apie kaltinamųjų (išteisintųjų) tyčią ir suvokimą, vertino tik jų pačių parodymus. Pirma, apylinkės teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą prokurorės pateikto kaltinamojo akto ribose, nešališkai ir tiesiogiai tyrė kartu su šiuo aktu pateiktus įrodymus, atliko kaltinamųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų apklausas. Antra, skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstė byloje surinktus įrodymus bei motyvavo išvadas. Išteisintieji nepritaria prokurorės apeliaciniame skunde pateiktam įrodymų vertinimui, naujoms išvadoms dėl jų kaltės buvimo, nes prokurorės argumentai iš esmės grindžiami prielaidomis, o ne objektyviai nustatytais faktais.

5.4. Išteisintųjų teigimu, nagrinėjamu atveju iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad 2019 m. sausio 28 d. protokolą–pareiškimą pateikė nukentėjusioji I. M., nors pagal nustatytas aplinkybes (kaltinamajame akte) 400 eurų turtinę žalą patyrė nukentėjusioji R. M. Išteisintųjų manymu, I. M. nėra teisėta R. M. atstovė. Pažymi, kad prokuroro reikalavimo pradėti baudžiamąjį procesą, kaip tai numatyta BK 182 straipsnio 4 dalyje, taip pat nebuvo. Pagal suformuluotą kaltinamąjį aktą R. M. (duomenys neskelbtini) prašymu pervedė 400 eurų į J. K. banko AB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą. Nors civilinius ieškinius baudžiamojoje byloje pateikė nukentėjusiosios R. M. ir I. M., prokurorės apeliaciniu skundu prašoma tenkinti tik nukentėjusiosios R. M. civilinį ieškinį 400 eurų turtinei žalai ir 1 000 eurų neturtinei žalai atlyginti. Apibendrindami išteisintieji nurodo, jog prokurorė apeliaciniu skundu taip pat pripažįsta, kad baudžiamojoje byloje yra viena nukentėjusioji, t. y. R. M.

5.8. Dėl išteisintųjų veikoje esančio bendrininkavimo požymio išteisintieji atsiliepime teigia, jog kaltinamuoju (įtariamuoju) baudžiamojoje byloje apklaustas R. M. nurodė, kad į liudytojo J. K. banko sąskaitą buvo pervesti pinigai už jo (išteisintojo) parduotą telefoną. Ši versija, anot išteisintųjų, baudžiamojoje byloje nėra paneigta, kadangi visuomenės informavimo priemonių pateiktoje informacijoje žinoma, kad laisvės atėmimo vietose nuteistieji neteisėtai naudojasi mobiliojo ryšio telefonais. Šį faktą patvirtina ir (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) miesto (duomenys neskelbtini) policijos komisariato vyresniosios tyrėjos L. A. 2019 m. kovo 6 d. tarnybinis pranešimas (1 t., b. l. 130). M. M. ir J. M. apklausti baudžiamojoje byloje parodė, kad atliko kaltinime nurodytus veiksmus, galvodami, jog 400 eurų yra gauti už R. M. parduotą telefoną. Ši išteisintųjų versija nepaneigta baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais. Atkreipia dėmesį į tai, kad baudžiamojoje byloje nėra išteisintųjų tarpusavio telefoninių pokalbių ar susirašinėjimo turinio, išklotinių, nėra liudytojų, kurie būtų girdėję jų pokalbius ir apie tai informavę bylą tyrusius pareigūnus, teismą.

5.9. Pažymi, kad išteisintieji nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios davė nuoseklius ir neprieštaringus parodymus. Jie teigė, kad jiems inkriminuojamo nusikaltimo nepadarė. Tokios pačios pozicijos jie laikėsi ir apylinkės teisme. Akivaizdu, kad baudžiamojoje byloje nėra surinkta jokių išteisintųjų kaltę įrodančių įrodymų apie tai, kad jie būtų žinoję kokias nors aplinkybes, susijusias su melagingos informacijos nurodymu nukentėjusiosioms I. M. ir R. M., dėl ko nukentėjusioji R. M. buvo suklaidinta ir apgauta. Būtini bendrininkavimo subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Šioje baudžiamojoje byloje duomenų apie išteisintųjų ryšius su nukentėjusiosiomis nėra. Vienintelė sąsaja yra ta, jog pinigai buvo pervesti į išteisintojo M. M. surasto pažįstamo liudytojo J. K. banko sąskaitą. Minėtus pinigus paėmė J. M. ir perdavė nenustatytiems (nepažįstamiems) asmenims. Išteisintųjų manymu, šios aplinkybės niekaip neįrodo tiesioginio išteisintųjų dalyvavimo padarant jiems inkriminuotą nusikaltimą ar bendrininkaujant.

6. Apygardos teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintieji R. M., M. M., J. M. ir jų gynėjas prašė prokurorės apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

7. Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės Loretos Šimkuvienės apeliacinis skundas atmetamas.

8. BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Nesant asmens veikoje bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties, taigi negalima ir baudžiamoji atsakomybė.

8.1. Apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas yra visiškai ir besąlygiškai įrodytas, o teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą grindžiamos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, spėjimais – kiekviena versija, visi prieštaravimai byloje turi būti patikrinti ir įvertinti teismo. Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014). Pažymėtina, kad ir Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/9620, 20 March 2001 ir kiti), ir nacionalinėje teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-363/2013, 2K-476/2013, 2K-283-746/2015, Nr. 2K-496-746/2015).

8.2. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). Teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis).

8.3. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai, nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą išteisinamąjį nuosprendį.

8.4. Kaip matyti iš pateikto apeliacinio skundo, prokurorė nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis išvadomis, jog J. M. ir M. M. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ir neįrodyta, kad R. M. dalyvavo padarant jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Prokurorės teigimu, apylinkės teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, neatsižvelgė į nelogiškus kaltinamųjų parodymus, jų asmenybes (ankstesnius teistumus ir baustumus administracine tvarka dėl analogiškų veikų įvykdymo), liudytojų J. K., V. M., A. Ž. parodymus. Kolegijos manymu, sutikti su tokiais prokurorės argumentais nėra pagrindo.

8.5. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia prokurorės dėmesį, jog pagal BPK 255 straipsnio 1 dalies nuostatas byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Vadovaujantis BPK 20 straipsnio 3 dalimi įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Nagrinėjamu atveju J. M., R. M., M. M. buvo kaltinami pagal BK 182 straipsnio 1 dalį tuo, kad jie, veikdami bendrininkų grupe su nenustatytu asmeniu, apgaule atitinkamai savo ir kitų asmenų naudai įgijo svetimą turtą – 400 Eur iš R. M. Atsižvelgiant į nurodytas BPK 20 straipsnio 3 dalies, 255 straipsnio 1 dalies nuostatas, J. M., R. M., M. M. kaltė dėl jiems pareikštų kaltinimų privalo (privalėjo) būti grindžiama (įrodinėjama) įrodymais, kurie yra susiję būtent su jiems pateiktais kaltinimais. Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus prokurorės argumentus, neva R. M. ir J. M. kaltę pagal BK 182 straipsnio 1 dalį patvirtina ankstesni jų teistumai, baustumai administracine tvarka dėl analogiškų sukčiavimo veikų padarymo, kadangi asmens ankstesni teistumai ir baustumai apibūdina tik paties kaltinamojo asmenybę, o ne įrodo, patvirtina jo dalyvavimą ar kaltę dalyvaujant kitoje analogiškoje nusikalstamoje veikoje. Taigi, šiuo atveju duomenys apie R. M. ir J. M. ankstesnius teistumus ir baustumus administracine tvarka apskritai nelaikytini įrodymais dėl jiems pareikštų kaltinimų, kadangi minėti duomenys neatitinka BPK 20 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto įrodymų sąsajumo reikalavimo sprendžiant dėl asmenų kaltės pagal BK 182 straipsnio 1 dalį. Taip pat visiškai nepagrįsti prokurorės argumentai, jog M. M. kaltę patvirtina liudytojų V. M., A. Ž. parodymai. Pažymėtina, jog liudytojai V. M. (4 t., b. l. 103–104) ir A. Ž. (2 t., b. l. 65) atitinkamai duodami parodymus apylinkės teisme ir ikiteisminio tyrimo metu nurodė apie aplinkybes, visiškai nesusijusias su šioje nagrinėjamoje byloje J. M., R. M. ir M. M. pareikštais kaltinimais dėl 400 Eur įgijimo apgaule, todėl tokie duomenys neatitinka BPK 20 straipsnio 3 dalies įrodymams keliamo sąsajumo reikalavimo ir nelaikytini įrodymais. Taigi, darytina išvada, jog nei liudytojų V. M. ir A. Ž. parodymais, nei kaltinamų asmenų ankstesniais teistumais ir baustumais administracine tvarka negalima grįsti ir įrodinėti J. M., R. M. ir M. M. kaltės dėl BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, kadangi minėti duomenys peržengia bylos nagrinėjimo ribas ir neatitinka, kaip jau minėta, įrodymams keliamo sąsajumo reikalavimo.

8.6. Prokurorė neteisi manydama, kad liudytojo J. K. parodymai patvirtina M. M. kaltę dėl pastarajam pareikšto kaltinimo. Pažymėtina, jog liudytojo J. K. parodymai apylinkės teisme ir ikiteisminio tyrimo metu (2 t., b. l. 24 – 25; 4 t., b. l. 104–105) tik patvirtina aplinkybę, jog M. M. paprašė liudytojo banko sąskaitos numerio, į kurį būtų galima atlikti pinigų pervedimą, o pervedus pinigus (400 Eur), M. M. paprašė juos nuimti, tokios aplinkybės, jog į J. K. sąskaitą bus pervedami pinigai, gauti iš nusikalstamos veikos, M. M. šiam liudytojui nenurodė, pats liudytojas tokios aplinkybės taip pat nesuvokė. Atkreiptinas prokurorės dėmesys, jog kiti liudytojo J. K. parodymai apie į jo sąskaitas atlikus įvairius mokėjimus už neva parduodamus automobilius nelaikytini įrodymais šioje byloje, kadangi, vėlgi, šios aplinkybės niekaip nesusijusios su J. M., R. M. ir M. M. pareikštais kaltinimais ir peržengia bylos nagrinėjimo ribas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi ir tai, jog prokurorės teiginiai, neva M. M. aktyviai sprendė, kur panaudoti apgaule užvaldytus pinigus, yra visiškai deklaratyvūs, kadangi byloje nėra pateikiama jokių patikimų duomenų, patvirtinančių šiuos prokurorės teiginius. Be to, M. M. net nebuvo kaltinamas tokia aplinkybe, kaip sprendimų darymas, kur panaudoti gautus pinigus, tokiu būdu prokurorė savo skundo teiginiais peržengia M. M. suformuoto kaltinimo ribas, prašymo keisti ar plėsti kaltinimo ribas prokurorė nesuformulavo, todėl minėti prokurorės argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

8.7. Akcentuotina, jog baudžiamajame procese galioja nekaltumo prezumpcija, kurią paneigti privalo valstybinį kaltinimą palaikantis asmuo – prokuroras, o kaltinamasis savo nekaltumo neprivalo įrodinėti. Vis dėlto šiuo atveju prokurorė skunde pateikia nekaltumo prezumpcijai prieštaraujančius argumentus, neva kaltinamųjų J. M., R. M. ir M. M. tyčią sukčiaujant įrodo jų pačių nelogiški parodymai, neva kaltinamieji nepateikė nei vieno logiškai paaiškinamo motyvo, kodėl jie nesuprato, jog pinigai užvaldyti apgaule. Pažymėtina, kad kaltinamieji apskritai gali neduoti parodymų baudžiamajame procese ir tai nebus laikoma jų kaltės įrodymu, taip pat gali teikti įvairias versijas, paaiškinimus, kad ir ne visada logiškus, ir tai taip pat nelaikytina jų kaltės įrodymu. Visais atvejais baudžiamojoje byloje būtent prokuroras privalo pateikti pakankamus, objektyvius, neprieštaringus kaltinamo asmens kaltės įrodymus, tai šiuo atveju nebuvo padaryta. Jeigu pareigą įrodinėti turintys valstybės pareigūnai ir institucijos nesurenka neabejotinų kaltinamojo kaltės įrodymų, byloje surinkti duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, yra prieštaringi, neišsamūs, neleidžia daryti patikimų išvadų dėl svarbių bylos aplinkybių, ir yra išnaudotos visos galimybės pašalinti abejones dėl kaltinamojo kaltumo, kaltinamasis teismo proceso metu turi būti išteisintas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-254-511/2017).

8.8. Priešingai nei teigia prokurorė, aplinkybė, jog R. M. yra įkalinimo įstaigoje, kurioje padaryta jam inkriminuojama nusikalstama veika ir kurioje dažnai naudojami mobiliojo ryšio telefonai sukčiavimams, jokiu būdu neleidžia daryti išvados, kad būtent R. M. dalyvavo jam inkriminuojamos veikos padaryme. Pažymėtina, jog minėtoje įkalinimo įstaigoje bausmę atlieka daug daugiau asmenų, ne tik R. M., objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, jog būtent R. M., o ne kitas asmuo dalyvavo įvykdant minėtą nusikalstamą veiką, nėra. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog byloje taip ir nebuvo nustatyta, kas konkrečiai skambino nukentėjusiajai R. M. ir jos (duomenys neskelbtini) I. M. prisistatydamas kaip L. L. 2019 m. gruodžio 13 d. (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) miesto (duomenys neskelbtini) policijos komisariato (duomenys neskelbtini) policijos skyriaus vyresniosios tyrėjos tarnybiniame pranešime nurodyta, kad abonentas, skambinęs Nr. (duomenys neskelbtini) ir prisistatęs L. L., nenustatytas (1 t., b. l. 195). Pažymėtina, kad R. M. ir nebuvo kaltinamas tuo, kad iš (duomenys neskelbtini) pataisos namų būtų skambinęs iš abonento Nr. (duomenys neskelbtini), prisistatęs L. L. ir įtikinęs I. M., kad jam reikia pinigų tralo iškvietimui, kaltinime tokiu asmeniu nurodomas nenustatytas asmuo, ir byloje nėra jokių duomenų, duodančių pagrindą kaip nors susieti asmenį, prisistačiusį nukentėjusiosios L. L., su R. M.

8.9. Be to, nebuvo paneigta R. M. pateikta versija, jog jis J. K. sąskaitos numerį pateikė įkalinimo įstaigoje esančiam asmeniui, pravarde „(duomenys neskelbtini)“, kuriam pardavė telefoną ir pastarasis turėjo jam pervesti pinigus būtent už parduotą telefoną, apie tai, jog pinigai už parduotą telefoną bus gauti sukčiavimo būdu ir pervesti į perduotą J. K. sąskaitą, jis nežinojo. Ši R. M. versija nepaneigta ir apeliacinio skundo argumentais. Byloje esantis (duomenys neskelbtini) pataisos namų raštas apie asmenį „(duomenys neskelbtini)“ (3 t., b. l. 26) yra itin neišsamus, jame pateiktos informacijos patikimumo patikrinti nėra galimybės, kadangi minėtame rašte tik nurodoma, jog asmuo, pravarde „(duomenys neskelbtini)“, neva kartu su R. M. bausmės neatlikinėjo, tačiau jokie anketiniai asmens, pravarde „(duomenys neskelbtini)“, duomenys nėra pateikiami, todėl visiškai neaišku, kaip prokurorė ir (duomenys neskelbtini) pataisos namai, neturėdami jokių asmens, pravarde „(duomenys neskelbtini)“, anketinių duomenų, padarė išvadą apie tokio asmens egzistavimą arba neegzistavimą ir atmetė galimybę, jog pastarasis negalėjo vienu metu su R. M. atlikinėti bausmės toje pačioje įkalinimo įstaigoje. Kitų duomenų, kurie paneigtų R. M. versiją dėl telefono pardavimo kitam bausmę atliekančiam asmeniui, byloje nėra, priešingai, šią versiją patvirtina kitų kaltinamųjų duoti parodymai apylinkės teisme. Atsižvelgiant į tai, kad minėtų prieštaravimų byloje pašalinti nėra galimybės, vien remiantis prielaidomis negalima daryti neabejotinų išvadų dėl tam tikrų faktinių aplinkybių buvimo ar nebuvimo, todėl esant tokiai situacijai apylinkės teismas pagrįstai visas abejones ir prieštaravimus, kurių negalima pašalinti BPK numatytomis priemonėmis, traktavo kaltinamojo naudai ir pagrįstai nusprendė priimti išteisinamąjį nuosprendį, darant išvadą, jog R. M. nedalyvavo jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos įvykdyme.

8.10. Apylinkės teismas, įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, jų pakankamumą, išsamumą taip pat padarė pagrįstą išvadą, jog nei M. M., nei J. M. neturėjo tyčios, veikiant bendrininkų grupe, apgaule įgyti svetimą turtą savo ar kitų asmenų naudai, t. y. 400 Eur iš R. M. Byloje nėra jokių duomenų, kurie paneigtų nuoseklią M. M. ir J. M. pateiktą versiją dėl to, jog pastarieji manė, kad jiems pateiktuose kaltinimuose minima pinigų suma buvo gauta ne sukčiavimo būdu, o už R. M. parduotą telefoną. Analogišką versiją, kaip jau minėta anksčiau, pateikė ir pats R. M. Todėl pritartina pirmosios instancijos teismo išvadoms, jog vien tai, kad M. M. R. M. perdavė J. K. banko sąskaitos numerį, o į J. K. sąskaitą pervestus ir išgrynintus pinigus perdavė J. M., kuri šiuos pinigus paėmė iš M. M. ir R. M. nurodymu perdavė nepažįstamiems asmenims, neleidžia daryti neabejotinos išvados, kad M. M. ir J. M. suvokė, jog jie veikia kaip bendrininkai savo bendrais veiksmais prisidėdami prie nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 1 dalyje, realizavimo ir norėjo, siekė taip veikti. Nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl išteisintųjų kaltės padarius jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką byloje turėjo būti nustatyta kitų įrodymų, kurie patvirtintų pateikto kaltinimo pagrįstumą, tačiau tokių aplinkybių, išnaudojus visas protingas procesines galimybes, nebuvo nustatyta. Pažymėtina, kad yra logiška, jog M. M., J. M. ir R. M., būdami (duomenys neskelbtini) nariais, nuolatos bendravo, tačiau, priešingai nei teigia prokurorė, tai taip pat neleidžia daryti išvados, kad pastarųjų bendravimas buvo išimtinai susijęs su jiems inkriminuojamos nusikalstamos veikos vykdymu. Duomenų, patvirtinančių, jog M. M., J. M., R. M. bendravo būtent dėl jiems šioje byloje inkriminuojamos nusikalstamos veikos darymo, byloje nėra.

8.11. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aplinkybes, jog M. M. ir J. M. neturėjo tyčios sukčiauti, o R. M. nedalyvavo sukčiavimo įvykdyme, iš dalies patvirtina ir paties R. M. elgesys prasidėjus ikiteisminiam tyrimui, t. y. bandymas susisiekti ir susitarti su nukentėjusiąja R. M. dėl žalos atlyginimo už kitą asmenį, neslepiant savo tapatybės. R. M. nurodė taip norėjęs pasielgti, jog nebūtų nemalonumų nei jam, nei jo (duomenys neskelbtini) ir viskas greičiau pasibaigtų (3 t., b. l. 13–14). Pažymėtina, jog asmeniui, įvykdžius nusikalstamą veiką, būtų visiškai nelogiška atskleisti savo tapatybę bandant susisiekti su nukentėjusiu asmeniu, tai šiuo atveju patvirtina R. M. teiginius, jog nei jis, nei jo (duomenys neskelbtini) nariai nėra susiję su jiems inkriminuojamos nusikalstamos veikos įvykdymu.

8.12. Teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjant šią bylą dėl pateiktų kaltinimų M. M., J. M. ir R. M. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį byloje nebuvo nustatyta patikimų ir neprieštaringų įrodymų, kad kaltinamųjų veiksmuose yra minėtos nusikalstamos veikos sudėties požymiai, o apkaltinamasis nuosprendis, kaip jau minėta, negali būti grindžiamas prielaidomis, nuosprendis turi būti grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję, iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltininko kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados ir turi būti paneigti kaltinimui prieštaraujantys duomenys. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, nepavykus pašalinti abejonių, jos turi būti vertinamos baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai, todėl apylinkės teismas, pagrįstai byloje kilusias abejones vertino baudžiamojon atsakomybėn traukiamų asmenų naudai ir priėmė išteisinamąjį nuosprendį.

8.13. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija nemato objektyvaus pagrindo tenkinti prokurorės apeliacinio skundo ir vadovaujantis apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais pripažinti kaltais ir nuteisti M. M., J. M., R. M. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegija, išanalizavusi baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, patikrinusi įrodymų vertinimo aspektu, daro išvadą, kad M. M. ir J. M. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį išteisinti pagrįstai, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas), taip pat pagrįstai išteisintas R. M. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, nes neįrodyta, jog kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas), todėl naikinti pirmosios instancijos teismo priimtą nuosprendį ar jį keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Tuo pačiu pažymėtina, jog paliekant galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį nėra pagrindo tenkinti prokurorės prašymą priteisti iš M. M., J. M., R. M. 400 Eur turtinės ir 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimo R. M.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės Loretos Šimkuvienės apeliacinį skundą.