Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-341/2013

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2013-05-30
Bylos Nr.: 2A-341/2013
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Gintaras Pečiulis, Kazys Kailiūnas, Donatas Šernas
Atsakovas: Vilniaus miesto savivaldybės bei ieškovių L, Vilniaus miesto savivaldybei, R. G., G. G.
Ieškovas: L. P., L. M.
Trečiasis asmuo: uždaroji akcinė bendrovė „DIDŽIOJI RAMUNĖ“, L.

Kategorijos

21.4.1.4pavadinimo nepavyko patikrinti
21.4.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-341/2013Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.1.4; 21.4.2.1; 41; 44.2.4; 44.5.2.16; 44.8 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. gegužės 30 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Donato Šerno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės bei ieškovių L. P. ir L. M. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-4877-656/2011 pagal ieškovių L. P. ir L. M. ieškinį atsakovams Vilniaus miesto savivaldybei, R. G., G. G., bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „RAMUNĖ“ dėl neteisėtai nusavintų akcijų vertės atlyginimo, sandorių pripažinimo negaliojančiais, palūkanų ir negautos naudos priteisimo. Tretieji asmenys: uždaroji akcinė bendrovė „DIDŽIOJI RAMUNĖ“, L. J., D. B., J. D., L. U., A. Z. ir K. J..

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovės L. P. ir L. M. ieškiniu, kurį vėliau patikslino (t. 3, b. l. 169-184), prašė: priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės ieškovėms priklausiusių ir neteisėtai nusavintų 8,586 procentų UAB „RAMUNĖ“ akcijų vertę: L. P. – 268 351 Lt sumą, L. M. – 236 148,88 Lt sumą; priteisti įstatymo nustatyto dydžio palūkanas už naudojimąsi turtu: L. P. – 107 340,40 Lt sumą, L. M. – 94 459,52 Lt sumą; pripažinti 1999 m. rugsėjo 24 d. tarp UAB „RAMUNĖ“ ir H. G. sudarytą bendrovės pastato, esančio (duomenys neskelbtini), ir ateljė, esančios (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutartį negaliojančia ir taikyti restituciją didžiausios vertės piniginiu ekvivalentu – 14 809 077,47 Lt; priteisti iš atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės, taip pat H. G. paveldėtojų R. G. ir G. G. negautas pajamas, kurias ieškovės pagrįstai galėjo tikėtis gauti kaip dividendus: L. P. – 217 558,80 Lt sumą, L. M. – 195 328,80 Lt sumą; priteisti ieškovėms iš atsakovo BUAB „RAMUNĖ“ pagal dalinės atsakomybės taisykles 10 procentų ieškovių negautų pajamų dalį: L. P. – 24 173,20 Lt sumą; L. M. – 21 703 Lt sumą; priteisti iš atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės, R. G. ir G. G. 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas bei ieškovių patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl darbuotojų pirmenybės teisės įsigyti privatizuojamų įmonių akcijų“ nustatyta tvarka ieškovės įsigijo valstybės įmonės „Ramunė“ akcijų (L. P. – 3175 akcijas, L. M. – 2794 akcijas). Po valstybės įmonės „Ramunė“ skaidymo įsteigta UAB „RAMUNĖ“, kurios didžiausias akcininkas Vilniaus miesto savivaldybė, valdanti 90,5 proc. akcijų, 1998 m. spalio 9 d. visuotiniame akcininkų susirinkime priėmė sprendimą neįtraukti į UAB „RAMUNĖ“ akcijų apskaitą ieškovėms priklausančių akcijų. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2004 m. lapkričio 3 d. sprendimu L. P., L. M., L. J., D. B., J. D., L. U., A. Z. ieškinį patenkino: pripažino negaliojančia UAB „RAMUNĖ” 1998 m. spalio 9 d. visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimo dalį, kuria nuspręsta neįtraukti į UAB „RAMUNĖ” akcijų apskaitą L. P., L. M., L. J., D. B., J. D., L. U., A. Z. turimų akcijų ir visas UAB „RAMUNĖ” akcijas apskaityti kaip vienintelio akcininko Vilniaus miesto savivaldybės akcijas. Vilniaus miesto savivaldybė 1999 m. liepos 2 d. sutartimi visas turėtas UAB „RAMUNĖ” akcijas už 5 876 000 Lt pardavė H. G.. 1999 m. rugsėjo 24 d. pirkimo - pardavimo sutartimi UAB „RAMUNĖ” pardavė H. G. patalpas, esančias (duomenys neskelbtini). 2000 m. rugpjūčio 23 d. sutartimi H. G. vienas patalpas pardavė su atidėtu mokėjimu naujai įsteigtai UAB „Didžioji Ramunė” už 13 500 000 Lt. Pasak ieškovių, atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės, kaip vienintelio akcininko, dalyvavusio priimant sprendimą neįtraukti į UAB „RAMUNĖ” akcijų apskaitą L. P., L. M., L. J., D. B., J. D., L. U., A. Z. turimų akcijų, veiksmų neteisėtumas įrodytas įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo sprendimu. Ieškovių akcijos buvo nusavintos, todėl ieškovės patyrė žalą. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė privalo grąžinti be pagrindo gautą akcijų kainos dalį. Ieškovių vertinimu, restitucija natūra negalima, nes akcijas įgijęs H. G. buvo sąžiningas. Todėl iš Vilniaus miesto savivaldybės ieškovei L. P. priteistina 268 351 Lt, o L. M. – 236 148,88 Lt turėtų akcijų vertės. Ieškovių manymu, už be pagrindo įgytą pinigų sumą priteistinos ir 5 procentų dydžio metinės palūkanos: ieškovei L. P. – 107 340,40 Lt, o ieškovei L. M. – 94 459,52 Lt palūkanų. Dėl neteisėtų Vilniaus miesto savivaldybės veiksmų ieškovės neteko pajamų negautų dividendų už turimas akcijas forma. 1999 m. rugsėjo 24 d. pirkimo - pardavimo sutartimi H. G. iš UAB „RAMUNĖ” už 1 000 000 Lt įsigijo nekilnojamąjį turtą (dvejas patalpas). 2000 m. rugpjūčio 23 d. vieną iš tų patalpų H. G. pardavė UAB „DIDŽIOJI RAMUNĖ“ už 13 500 000 Lt, todėl ši kaina laikytina realia turto rinkos kaina. Ieškovių nuomone, pirmoji (1999 m. rugsėjo 24 d.) pirkimo - pardavimo sutartis yra apsimestinis sandoris, nes, siekiant išvengti mokesčių ir neteisėtai praturtėti, turtas buvo parduotas už keleriopai mažesnę kainą. Dėl šios priežasties minėtas sandoris pažeidė ieškovių teises. Pagal 2000 m. rugpjūčio 23 d. pirkimo - pardavimo sutarties metu mokėtą vieno kvadratinio metro kainą nustatytina reali 1999 m. rugsėjo 24 d. pirkimo - pardavimo sutarties kaina – 14 809 708 Lt. 1999 m. rugsėjo 24 d. pirkimo - pardavimo sutartis prieštarauja juridinio asmens teisnumui, todėl pripažintina negaliojančia. H. G. vienasmeniškai priėmė sprendimą dėl sandorio sudarymo, todėl jo veiksmai vertintini kaip nesąžiningi. Kadangi UAB „DIDŽIOJI RAMUNĖ“ ginčijamo sandorio sudarymo metu buvo sąžininga, todėl restitucija natūra yra negalima. Nesąžiningas sandorio dalyvis H. G. (pastarajam mirus – jo įpėdiniai) privalo atlyginti dėl jo kaltės padarytą žalą, kuri nustatoma atsižvelgiant į 2000 m. rugpjūčio 23 d. pirkimo - pardavimo sutartimi mokėtą kainą. Dėl ginčijamo 1999 m. rugsėjo 24 d. sandorio sudarymo UAB „RAMUNĖ” negavo 12 480 000 Lt. Ieškovių vertinimu, tuo atveju, jei UAB „RAMUNĖ” būtų pardavusi patalpas už realią rinkos kainą, tai, atmetus bendrovės patirtus nuotolius ir išskaičiuotiną pelno mokestį, L. P. būtų gavusi 390 824 Lt dividendų, o L. M. – 352 712 Lt dividendų. Atsižvelgiant į tai, kad UAB „RAMUNĖ” iškelta bankroto byla ir turtinių reikalavimų patenkinimas yra mažai tikėtinas, L. P. mažina turtinį reikalavimą iki 241 732 Lt negautų dividendų, o L. M. – iki 217 032 Lt. Atsakovų veiksmų, nulėmusių žalos atsiradimą, pobūdis yra skirtingas, todėl atsakovų atsakomybė yra dalinė. Atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės ir H. G. atsakomybės dalys yra po 45 procentus, o UAB „RAMUNĖ” atsakomybės dalis – 10 procentų, nes jos veiksmus nulėmė vienasmeniai H. G. sprendimai. Pasak ieškovių, ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl žalos ir palūkanų priteisimo nepraleistas, nes ieškinio senaties terminas skaičiuojamas nuo 2004 m. lapkričio 3 d., arba ieškinio senaties terminas turi būti atnaujintas, nes ieškovių teisių pažeidimo faktas galutinai paaiškėjo po to, kai įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo sprendimu pripažinta, kad ieškovių akcijų išbraukimas iš apskaitos buvo neteisėtas.

Atsiliepimas

Atsakovės R. G. ir G. G. ieškinio reikalavimus jų atžvilgiu prašė atmesti. Nurodė, kad reikalavimas dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu grindžiamas sandorio sudarymo metu negaliojusiomis ir todėl netaikytinomis teisės normomis. Ieškovės iš esmės gina tariamai pažeistas UAB „RAMUNĖ” teises, t. y. reiškia ieškinį pačios bendrovės vardu ir naudai. Tačiau ieškovės nėra įgaliotos veikti UAB „RAMUNĖ” vardu, be to, šiuo atveju ieškovės negali reikšti ir netiesioginio ieškinio, nes jos nėra šios bendrovės kreditorės. Nėra pagrindo ieškovių ginčijamą sandorį pripažinti apsimestiniu, nes ieškovės neįrodė, kad sandoris buvo sudarytas siekiant pridengti kitą sandorį. Nėra pagrindo šį sandorį pripažinti negaliojančiu ir kaip prieštaraujantį įmonės veiklos tikslams, nes įmonės veiklai tarnaujančio turto pardavimas neužkerta kelio tolimesnei jos veiklai. Ieškinio reikalavimas priteisti dividendus atmestinas, kadangi teisę į dividendus ieškovės prarado nuo to momento, kai neteko akcijų.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad UAB „RAMUNĖ”, kaip ir bet kuris kitas juridinis asmuo, įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo organus, kurie veikia jiems pagal įstatymus arba įstatus suteiktų teisių ribose. UAB „RAMUNĖ” yra ribotos civilinės atsakomybės asmuo, kuris pagal savo prievoles atsako tik savo turtu. Akcininkai pagal bendrovės prievoles atsako tik ta suma, kurią privalo įmokėti už akcijas. Vilniaus miesto savivaldybė, kaip bendrovės akcininkas, negali būti atsakingas už bendrovės prievoles. Uždarosios akcinės bendrovės akcininkų susirinkime priimtas nutarimas yra akcininkų susirinkimo veiklos forma, kuriame yra fiksuojamas atitinkamas akcininkų sprendimas. Nekonstatavus neteisėtų atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės veiksmų, negali būti taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau CK) 6.145 straipsnio 2 dalyje nustatytos pasekmės, siejamos su atsakovo nesąžiningumu. Ieškovės nepagrįstai iš atsakovo reikalauja negautų pajamų, nes savivaldybė neatliko jokių neteisėtų veiksmų, kurie lemtų tai, kad ieškovės negavo pajamų už parduotas bendrovės patalpas. Reikalavimams dėl žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, todėl senaties terminas pasibaigė 2001 m. spalio 9 d.

Atsakovas BUAB „RAMUNĖ“ prašė taikyti ieškinio senatį ir ieškovių ieškinį atmesti.

Trečiasis asmuo K. J. prašė ieškinį atsakovių R. G. ir G. G. atžvilgiu atmesti. Nurodė, kad 1999 m. rugsėjo 24 d. pirkimo-pardavimo sutarties kainai įtakos turėjo bloga patalpų, kurios netiko eksploatacijai, būklė.

Tretieji asmenys L. J., D. B., J. D., L. U. ir A. Z. prašė ieškinį tenkinti. Nurodė, kad ieškovės ir kiti smulkieji akcininkai galutinai apie jų pažeistas teises suvokė, kai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005 m. spalio 12 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo sprendimą, todėl ieškinio senaties terminas nepraleistas.

Atsiliepimas

Trečiasis asmuo UAB „DIDŽIOJI RAMUNĖ“ prašė ieškinį atmesti ir taikyti ieškinio senatį. Nurodė, jog dėl dividendų išmokėjimo yra būtinas bendrovės akcininkų susirinkimo nutarimas, kuris nebuvo priimtas. UAB „RAMUNĖ“ neturėjo pelno, todėl akcininkų teisės į dividendų gavimą neatsirado.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. rugsėjo 26 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Teismas priteisė iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės: ieškovei L. P. 268 351 Lt nepagrįsto praturtėjimo sumą, 107 340,40 Lt palūkanų už naudojimąsi turtu, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas ir 970 Lt bylinėjimosi išlaidų; ieškovei L. M. – 236 148,88 Lt nepagrįsto praturtėjimo sumą, 94 148,88 Lt palūkanų už naudojimąsi turtu, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas bei 970 Lt bylinėjimosi išlaidų. Likusioje dalyje ieškinį atmetė.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog aplinkybė apie tai, kad ieškovių akcijos buvo neteisėtai išbrauktos iš UAB „RAMUNĖ” akcininkų apskaitos, neįrodinėtina, kaip nustatyta Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo išnagrinėtoje byloje. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2004 m. lapkričio 3 d. sprendime nepaneigta ieškovių nurodyta aplinkybė, kad ieškovių akcijos buvo pilnai apmokėtos. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ieškovės teisingai rėmėsi nepagrįsto praturtėjimo teisiniu institutu. Teismo vertinimu, ieškovės UAB „RAMUNĖ“ organo – visuotinio akcininkų susirinkimo – neteisėto sprendimo pagrindu neteko turėtų akcijų, o Vilniaus miesto savivaldybė iš dalies be teisėto pagrindo tapo 100 procentų akcijų paketo savininku. Teismo sprendimu nustačius, kad Vilniaus miesto savivaldybė teisėtai galėjo apskaityti tik 90,5 proc. UAB „RAMUNĖ” akcijų, Vilniaus miesto savivaldybė 100 procentų bendrovės akcijų paketo 5 876 000 Lt kainos dalį, kuri proporcinga ieškovių turėtų akcijų kainos daliai – 8,586 procentams, gavo be teisėto pagrindo. Kadangi ieškovės neginčijo Vilniaus miesto savivaldybės ir H. G. sudarytos sutarties dėl 100 procentų akcijų paketo pardavimo, todėl restitucija natūra netaikoma ir turi būti atlyginama ieškovių turėtų akcijų tikroji vertė pinigais, buvusi turto įgijimo metu. Pirmosios instancijos teismas, taikydamas profesionalaus akcijų valdytojo standartą, sprendė, jog atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė negalėjo nežinoti, kad jis ieškovių akcijoms tenkančio akcinio kapitalo bei atitinkamą parduoto akcijų paketo kainos dalį įgijo be teisinio pagrindo. Dėl minėtos priežasties pirmosios instancijos teismas laikėsi pozicijos, kad atsakovas apie nepagrįstą pinigų gavimą sužinojo 1999 m. rugpjūčio 22 d. Kadangi CK 6.240 straipsnio 1 dalies nuostata dėl palūkanų skaičiavimo už nepagrįstai gautus pinigus įsigaliojo nuo 2001 m. liepos 1 d., todėl teismas sprendė, jog palūkanos gali būti skaičiuojamos nuo 2001 m. liepos 1 d. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog išbraukus ieškoves iš UAB „RAMUNĖ“ akcininkų sąrašo, šios neteko teisės reikšti reikalavimus dėl bendrovės turto perleidimo sandorių pripažinimo apsimestiniais ar prieštaraujančiais juridinio asmens tikslams, grindžiamus akcininkų statusu, bei dėl iš UAB „RAMUNĖ“ negautų dividendų priteisimo. Vilniaus apygardos teismas taip pat pažymėjo, jog ieškovės nėra šios bendrovės kreditorės, todėl neturi teisės reikšti reikalavimus, grindžiamus kreditorių statusu, dėl UAB „RAMUNĖ“ sudarytų sandorių negaliojimo. Dėl šios priežasties teismas atmetė reikalavimus pripažinti 1999 m. rugsėjo 24 d. pirkimo - pardavimo sutartį negaliojančia ir taikyti restituciją bei priteisti negautas pajamas, kurias ieškovės galėjo tikėtis gauti kaip dividendus.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė prašo panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria ieškinys patenkintas iš dalies ir iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės priteista: ieškovei L. P. 268 351 Lt nepagrįsto praturtėjimo, 107 340,40 Lt palūkanų už naudojimąsi turtu, 5 procentų dydžio metinių procesinių palūkanų ir 970 Lt bylinėjimosi išlaidų; ieškovei L. M. – 236 148,88 Lt nepagrįsto praturtėjimo, 94 148,88 Lt palūkanų už naudojimąsi turtu, 5 procentų dydžio metinių procesinių palūkanų bei 970 Lt bylinėjimosi išlaidų. Apeliantas prašo ieškinį šioje dalyje atmesti. Atsakovo skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Byloje nėra įrodyta, jog ieškovės apmokėjo akcijų vertę – įgijo jų nuosavybės teisę, todėl nėra pagrindo ginti menamai turimų ieškovių teisių. Kitoje byloje nustatyta, kad 1998 m. spalio 9 d. visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimo pagrindu nuspręsdamas neįtraukti ieškovių akcijų į UAB „RAMUNĖ“ akcijų apskaitą ir visas akcijas apskaityti kaip savivaldybės akcijas, atsakovas UAB „RAMUNĖ“ pažeidė imperatyvias Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau - ABĮ) nuostatas, tačiau tai nereiškia, jog minėtoje byloje teismai nustatė aplinkybę, esą ieškovės už akcijas buvo pilnai apmokėjusios. 1998 m. spalio 9 d. UAB „RAMUNĖ“ akcininkų nutarimas buvo priimtas motyvuojant tuo, kad akcijos nebuvo apmokėtos. Aplinkybę, kad akcijos buvo apmokėtos, turėjo įrodyti ieškovės.

2. Ieškinys buvo pareikštas netinkamam atsakovui, todėl ieškovių reikalavimai patenkinti nepagrįstai. Nėra nustatyti Vilniaus miesto savivaldybės, kaip juridinio asmens dalyvio, neteisėti veiksmai, kurie nulėmė ieškovių teisių pažeidimą. Priešingai – nustatyta, kad būtent juridinis asmuo UAB „RAMUNĖ“, pažeisdamas teisės aktus apskaitė ieškovių akcijas kaip Vilniaus miesto savivaldybės akcijas, todėl tinkamas atsakovas šioje byloje yra UAB „RAMUNĖ“.

3. Juridinio asmens dalyviai už juridinių asmenų prievoles atsako subsidiariai tik nustačius įstatyme įtvirtintų sąlygų egzistavimą. Tik tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, jog UAB „RAMUNĖ“ negali vykdyti prievolės dėl dalyvio veiksmų, būtų galimas reikalavimo nukreipimas į UAB „RAMUNĖ“ dalyvį – Vilniaus miesto savivaldybę.

4. Pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo ginčo santykį, kadangi turto įgijimo be pagrindo ir nepagrįsto praturtėjimo institutus galima taikyti tik tuo atveju, jei yra išnaudotos kitos gynybos priemonės, pvz., taikant nuostolių atlyginimo institutą, restituciją, įpareigojant vykdyti prievolę natūra ir pan.

5. Pirmosios instancijos teismas nevertino ieškovėms priteistų sumų pagrįstumo, o apsiribojo tik vertinimu, jog atsakovas neteikė atsikirtimų. Minėta teismo išvada paremta prielaidomis.

Žemesnės instancijos teismas

6. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino reikalavimą priteisti 5 procentų metines palūkanas. Be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs kito asmens sąskaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas, todėl taikant šį institutą, asmuo privalo grąžinti tik tai, kas sudaro jo praturtėjimą ir atitinkamai kitos šalies turto sumažėjimą. Atsakovas prašė teismo taikyti senatį ieškinio dalyje dėl palūkanų priteisimo, kadangi tokiam reikalavimui nustatytas sutrumpintas ieškinio senaties terminas.

7. Pirmosios instancijos teismas padarė procesinės teisės pažeidimų, kurie nulėmė neteisėto sprendimo priėmimą. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo sprendimas neįrodo, jog ieškovės turi turtines ir neturtines akcininkų teises. Teismas nepagrįstai šios aplinkybės įrodinėjimo naštą perkėlė atsakovui.

8. Pirmosios instancijos teismas, sutikęs su atsakovo pozicija dėl juridinio asmens ir jo dalyvio atskirumo principo, vėliau tokį savo aiškinimą iš esmės paneigė.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą ieškovės L. P. ir L. M. prašo apelianto skundą atmesti. Ieškovės pažymėjo, jog Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo sprendime konstatuota, kad nėra įrodymų apie tai, jog ieškovės būtų visiškai arba iš dalies neapmokėjusios akcijų. Vilniaus miesto savivaldybės skundo argumentas, esą ieškovės nebuvo įgijusios UAB „RAMUNĖ“ akcijų nuosavybės teisės, yra nepagrįstas. Ieškovių teigimu, pajamas už neteisėtai nusavintas akcijas gavo apeliantas, todėl tinkamas atsakovas yra Vilniaus miesto savivaldybė. Apelianto teiginys, jog teismas nenagrinėjo visų jo atsiliepimo argumentų, nepagrįstas, kadangi teismo pareiga pagrįsti priimamą teismo sprendimą neturi būti supranta kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovės L. P. ir L. M. prašo panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria atmesti jų reikalavimai, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą: pripažinti 1999 m. rugsėjo 24 d. UAB „RAMUNĖ“ ir H. G. sudarytą bendrovei priklausančių patalpų pirkimo - pardavimo sutartį negaliojančia ir taikyti restituciją didžiausios vertės piniginiu ekvivalentu; priteisti ieškovėms iš atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės bei H. G. paveldėtojų R. G. ir G. G. negautas pajamas, kurias jos pagrįstai tikėjosi gauti kaip dividendus: L. P. 217 558,80 Lt, L. M. 195 328,80 Lt; priteisti ieškovėms iš atsakovo BUAB „RAMUNĖ“ pagal dalinės atsakomybės taisykles 10 procentų ieškovių negautų pajamų dalį: L. P. – 21 173,20 Lt, L. M. – 21 703 Lt bei priteisti ieškovių naudai 5 procentų metines procesines palūkanas. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Asmuo, net nebūdamas sandorio šalimi, turi teisę reikalauti pripažinti sandorį negaliojančiu, jeigu tas sandoris pažeidžia jo teises. Neteisėtai nusavinus ieškovių akcijas, ieškovėms taip pat buvo padaryta žala.

Žemesnės instancijos teismas

2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ieškovių reikalavimą dėl dividendų priteisimo. Asmuo, investavęs į juridinį asmenį, pagrįstai tikisi ateityje gauti šio juridinio asmens pelno dalį. Todėl neteisėtai nusavinus ieškovių akcijas, jos prarado galimybę ateityje gauti dalį įmonės pelno. Akcininko statusas, kokį turėjo ieškovės, iš anksto suponuoja numatymą gauti pajamas.

3. Teismas, atmesdamas ieškovių reikalavimą dėl dividendų priteisimo, pažeidė visiško nuostolių atlyginimo principą. Teisiškai nėra reikšmingi spėliojimai, ar konkretaus juridinio asmens visuotinis akcininkų susirinkimas būtų priėmęs sprendimą paskirstyti įmonės pelną, ar ne. Svarbi aplinkybė, jog ieškovės turėjo teisėtą ir pagrįstą pagrindą gauti konkretaus dydžio dividendus. Apeliančių nuomone, tokio pobūdžio bylose dėl viešojo intereso egzistavimo teismas turėtų būti aktyvesnis.

4. Pirmosios instancijos teismas išsamių ieškovių motyvų, nurodytų ieškinyje, neaptarė, o apsiribojo tik trumpu konstatavimu, jog ieškovės neturi reikalavimo teisės ieškinio dalyje dėl negautų pajamų priteisimo.

Atsiliepimas

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepimu į ieškovių apeliacinį skundą prašo jų skundą atmesti. Atsiliepime nurodyta, jog ieškovės neturi materialinės reikalavimo teisės reikšti reikalavimus dėl UAB „RAMUNĖ“ turto perleidimo sandorių nuginčijimo ir dividendų priteisimo. Nesant būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų (Vilniaus miesto savivaldybės neteisėtų veiksmų), ieškovių reikalavimas dėl negautų pajamų yra hipotetinis ir neįrodytas.

Atsakovės R. G. ir G. G. atsiliepimu į ieškovių apeliacinį skundą prašo skundo netenkinti bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodė, jog, ieškovėms priteisus nusavintų akcijų vertę, jos prarado turėtas akcininkų teises ir pareigas. Dėl minėtos priežasties ieškovės neteko teisės reikšti reikalavimus dėl 1999 m. rugsėjo 24 d. sandorio nuginčijimo, kadangi tokio reikalavimo tenkinimas sukeltų pasekmes sandorio šalims (UAB „RAMUNĖ“ ir H. G. paveldėtojoms), o ne ieškovėms. Ginčijamas sandoris negalėjo pažeisti ieškovių teisių, nes sandorio sudarymo metu ieškovės nebuvo UAB „RAMUNĖ“ kreditorės. Pasak atsakovių, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovėms netekus akcininkų statuso, jos neteko teisės į dividendus. Be to, šio ieškovių reikalavimo nepagrįstumą patvirtina aplinkybė, jog nuo ginčijamo sandorio sudarymo dividendai akcininkams nebuvo nei paskirstyti, nei išmokėti. Net ir būdamos akcininkėmis ieškovės negalėjo tikėtis gauti pajamų iš įmonės veiklos dividendų pavidalu, kadangi įmonės veikla buvo nuostolinga. Atsakovių nuomone, ieškovės yra praleidusios 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti. Jų paskaičiavimu, minėtas senaties terminas baigėsi 2001 m. spalio 9 d.

Atsakovas BUAB „RAMUNĖ“ atsiliepimu į apeliacinius skundus prašo L. P. ir L. M. apeliacinį skundą atmesti ir reikalavimui dėl žalos (negautų pajamų) priteisimo taikyti ieškinio senatį bei priteisti atsakovo naudai jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas nurodė, jog negautos pajamos yra žala, todėl šiuo atveju turėjo būti taikomas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės ginčijamo sandorio sudarymo metu nebuvo bei UAB „RAMUNĖ“ akcininkės, nei kreditorės, akivaizdu, kad šis sandoris ieškovių teisių negalėjo pažeisti. Atsakovas nesutinka su apelianto Vilniaus miesto savivaldybės skundu toje dalyje, kurioje nurodoma, kad byloje tinkamas atsakovas yra BUAB „RAMUNĖ“. Pasak atsakovo, ieškinys Vilniaus miesto savivaldybei pareikštas tuo pagrindu, jog ji tapo visų akcijų savininke, gi atsakovas UAB „RAMUNĖ“ šių akcijų nevaldė.

Tretieji asmenys L. J., D. B., L. U. ir A. Z. atsiliepimu į apeliacinius skundus prašė ieškovių L. P. ir L. M. apeliacinį skundą tenkinti, o atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą atmesti. Nurodė, jog tiek trečiųjų asmenų, tiek ieškovių nuosavybės teisė į akcijas nėra nuginčyta. Nustačius, kad atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė neteisėtai nusavintas akcijas pardavė kaip savas, jis privalo sugrąžinti pagal sandorį iš H. G. be pagrindo gautas lėšas. Ieškovių teisė į ieškinį atsirado 2005 m. vasario 23 d., t.y. įsiteisėjus Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo sprendimui, todėl ieškinio senaties terminas nėra praleistas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Ieškovių L. P. ir L. M. apeliacinis skundas netenkintinas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta. CPK įtvirtintai ribotai apeliacijai būdinga tai, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje tiriama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų savo išvadoms pagrįsti, ar tuos įrodymus tinkamai ištyrė bei įvertino, ar nepažeidė įrodinėjimo taisyklių.

Dėl prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka

Ieškovės L. P. ir L. M. apeliaciniame skunde pareiškė pageidavimą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Remiantis bendrąja CPK 322 straipsnio 1 dalyje nurodyta taisykle, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. CPK 322 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas.

Teisėjų kolegija pareikšto prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkina, nes apeliantės (ieškovės) pageidavimo nagrinėti bylą žodine proceso tvarka nemotyvuoja. Be to, bylos faktinės aplinkybės yra aiškios, apeliantai pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių neginčija, iš esmės nesutariama dėl materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo. Teisėjų kolegija pažymi, jog šalių pozicija grindžiama rašytiniais įrodymais, šalių nuostatos išsamiai išdėstytos procesiniuose dokumentuose, be to, šalys turėjo galimybę detaliai išsakyti savo nuomonę dėl ginčo pirmosios instancijos teismo posėdžių metu, todėl nėra pagrindo skirti bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka.

Dėl Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinio skundo

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ieškovės L. P. ir L. M. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl darbuotojų pirmenybės teisės įsigyti privatizuojamų įmonių akcijų“ nustatyta tvarka įsigijo valstybės įmonės „Ramunė“ akcijų (L. P. – 3175 akcijas, L. M. – 2794 akcijas). Po valstybės įmonės „Ramunė“ skaidymo įsteigta UAB „RAMUNĖ“, kurios didžiausias akcininkas Vilniaus miesto savivaldybė, valdanti 90,5 proc. akcijų, 1998 m. spalio 9 d. visuotiniame akcininkų susirinkime priėmė sprendimą neįtraukti į UAB „RAMUNĖ“ akcijų apskaitą ieškovių akcijų (civilinės bylos Nr. 2-601-14/04, t. 1, b. l. 5-8). Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2004 m. lapkričio 3 d. sprendimu L. P., L. M., L. J., D. B., J. D., L. U., A. Z. ieškinį patenkino: pripažino negaliojančia UAB „RAMUNĖ” 1998 m. spalio 9 d. visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimo dalį, kuria nuspręsta neįtraukti į UAB „RAMUNĖ” akcijų apskaitą L. P., L. M., L. J., D. B., J. D., L. U., A. Z. turimų akcijų ir visas UAB „RAMUNĖ” akcijas apskaityti kaip vienintelio akcininko Vilniaus miesto savivaldybės akcijas (t. 1, b. l. 48-63). Vilniaus miesto savivaldybė 1999 m. liepos 2 d. sutartimi visas turėtas UAB „RAMUNĖ“ akcijas už 5 876 000 Lt pardavė H. G. (t. 1, b. l. 40-42). 1999 m. rugsėjo 24 d. pirkimo-pardavimo sutartimi UAB „RAMUNĖ” pardavė H. G. patalpas, esančias (duomenys neskelbtini, (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 44-45). 2000 m. rugpjūčio 23 d. sutartimi H. G. patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), pardavė naujai įsteigtai UAB „DIDŽIOJI RAMUNĖ” už 13 500 000 Lt. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad aplinkybės, jog L. P. ir L. M. buvo UAB „RAMUNĖ“ akcininkės, jog 1998 m. spalio 9 d. UAB „RAMUNĖ“ akcininkų sprendimu jos neteisėtai išbrauktos iš akcininkų apskaitos, šioje byloje neįrodinėtinos kaip nustatytos kitoje byloje (įsiteisėjęs Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2004 m. lapkričio 3 d. sprendimas). Visgi apeliantas Vilniaus miesto savivaldybė su tokia pirmosios instancijos teismo teisine pozicija nesutinka. Apelianto vertinimu, Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo sprendimu nėra nustatyta aplinkybė, jog ieškovės už akcijas visiškai atsiskaitė, todėl ši aplinkybė turėjo būti nustatinėjama šioje byloje. Apelianto teigimu, ieškovėms minėtos aplinkybės neįrodžius, o pirmosios instancijos teismui neteisėtai šios aplinkybės įrodinėjimo naštą perkėlus apeliantui, teismas negalėjo ginti teisių, kurių ieškovės neįgijo. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokia apelianto Vilniaus miesto savivaldybės pozicija. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Teisėjų kolegija, susipažinusi su pridėtoje byloje Nr. 2-601-14/04 esančiu Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2004 m. lapkričio 3 d. sprendimu, nustatė, kad nurodytoje civilinėje byloje dalyvavo tie patys asmenys (skyrėsi tik jų procesinė padėtis), minėtas teismo sprendimas įsiteisėjęs. Be to, priešingai nei teigia apeliantas, nurodytoje byloje buvo sprendžiami klausimai, susiję su ieškovėms priklausančių akcijų nuosavybe ir jų apmokėjimu. Įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatyta, kad ieškovės buvo pilnateisės UAB „RAMUNĖ“ akcininkės, o apeliantas aplinkybės, jog ieškovių turimos akcijos buvo neapmokėtos, neįrodė. Tuo pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, jog įsiteisėjusiu teismo sprendimu esant nustatytai aplinkybei, jog ieškovės buvo UAB „RAMUNĖ“ akcininkės, ieškovių turėtų akcijų apmokėjimo klausimas šioje byloje nebenagrinėtinas. Remdamasis tuo pačiu teismo sprendimu, priimtu kitoje nurodytoje civilinėje byloje, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju pagrįstai atleido ieškoves nuo pareigos įrodyti jų išbraukimo iš UAB „RAMUNĖ“ akcininkų apskaitos neteisėtumą. Teisėjų kolegija sprendžia, jog kiti Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinio skundo argumentai, susiję su ieškovių kaip akcininkių teisiniu statusu, teisiškai nereikšmingi, todėl dėl jų plačiau nepasisako.

Kaip minėta, apeliantas Vilniaus miesto savivaldybė nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju ieškovės teisėtai rėmėsi nepagrįsto praturtėjimo institutu. Pasak apelianto, turto įgijimo be pagrindo ir nepagrįsto praturtėjimo institutus galima taikyti tik tuo atveju, jei yra išnaudotos kitos gynybos priemonės, pvz., taikant nuostolių atlyginimo institutą, restituciją, įpareigojant vykdyti prievolę natūra ir pan. Teisėjų kolegija nesutinka su tokia apelianto pozicija. Nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas – savarankiška teisinės prievolės rūšis. Šis turto išreikalavimo institutas taikomas tada, kai konstatuojami specialūs prievolės grąžinti turtą atsiradimo pagrindai: turtas gautas be teisinio pagrindo (CK 6.237 straipsnio 1 dalis), pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau (CK 6.237 straipsnio 2 dalis), asmuo be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėja (CK 6.242 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutas savo prigimtimi yra subsidiarus kitų civilinių teisių gynybos būdų atžvilgiu, t. y. pažeistos teisės ginamos šiuo būdu, kai jų negalima apginti kitais būdais. Nepagrįsto praturtėjimo teisiniams santykiams atsirasti būtinos tokios sąlygos: 1) nėra įstatymo ar sandorio, iš kurių atsiranda prievolė; 2) kreditoriaus veiksmai, kuriais skolininkas gavo turtą, yra teisėti; 3) turto negalima išreikalauti kitais civilinių teisių gynybos būdais (taikant restituciją, vindikaciją); 4) kreditorius atliko veiksmus išimtinai savo interesais ir savo rizika. Jeigu asmuo praturtėja ar gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-140/2006; 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2008; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-593/2008; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-355/2009; kt.). Kaip minėta, byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad 1998 m. spalio 9 d. UAB „RAMUNĖ“ visuotinio akcininkų susirinkimo metu buvo priimtas nutarimas neįtraukti į UAB „RAMUNĖ“ akcijų apskaitą L. P., L. M., L. J., D. B., J. D., L. U., A. Z. turėtų akcijų ir visas UAB „RAMUNĖ“ akcijas apskaityti Vilniaus miesto savivaldybės akcijomis. Minėto nutarimo neteisėtumas konstatuotas įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2004 m. lapkričio 3 d. sprendimu (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Vilniaus miesto savivaldybė ir H. G. 1999 m. liepos 2 d. sudarė visų UAB „RAMUNĖ“ akcijų pirkimo - pardavimo sutartį, kurios pagrindu atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė pardavė ne tik jam, bet ir ieškovėms priklausiusias UAB „RAMUNĖ“ akcijas. Darytina išvada, jog atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė 1999 m. liepos 2 d. pirkimo - pardavimo sutarties pagrindu gaudamas ir ieškovių turėtų akcijų dalies vertę, be pagrindo praturtėjo ieškovių sąskaita. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, pagrįstai nurodė, jog išreikalauti akcijų neturi galimybių, kadangi H. G. laikytinas sąžiningu UAB „RAMUNĖ“ akcijų įgijėju (CK 4.96 straipsnis). Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju ieškovės teisingai vadovavosi nepagrįsto praturtėjimo institutu, kadangi egzistavo visos šio teisinio instituto taikymo sąlygos. Teisėjų kolegija įsitikinusi, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo ginčo teisinį santykį. Vilniaus miesto savivaldybė apeliaciniame skunde taip pat nurodė, esą ieškinys pareikštas netinkamam atsakovui, kadangi už akcijų apskaitą buvo atsakingas pats juridinis asmuo UAB „RAMUNĖ“. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiuo apeliacinio skundo argumentu, kadangi ieškovėms priklausiusias akcijas be teisinio pagrindo įgijo ne bendrovė, o bendrovės dalyvis (akcininkas) Vilniaus miesto savivaldybė. Bendrovės akcijas pardavus H. G., iš dalies nepagrįstai praturtėjo ne UAB „RAMUNĖ“, o atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė. Kadangi įstatymas numato asmens, be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijusio tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, pareigą visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, todėl nustačius, jog būtent apeliantas nepagrįstai praturtėjo ieškovių sąskaita, Vilniaus miesto savivaldybė šioje ieškinio dalyje (dėl nepagrįsto praturtėjimo) yra tinkamas atsakovas.

Kaip minėta, Vilniaus miesto savivaldybė apeliaciniame skunde nurodė, jog pirmosios instancijos teismas nevertino ieškovių reikalaujamų sumų (nepagrįsto praturtėjimo) dydžio pagrįstumo. Teisėjų kolegija su šiuo apelianto argumentu nesutinka. Pažymėtina, jog civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Rungimosi principo esmė yra ta, kad nešališkas teismas nagrinėja privačių šalių privatų ginčą, todėl būtent šalims tenka įrodinėjimo pareiga. Įrodymai civilinėje byloje yra su įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje susiję faktiniai duomenys, gauti įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis ir tvarka, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus arba atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis (straipsnio 2 dalis). Šių proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika yra suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas ieškinį dalyje dėl nepagrįsto praturtėjimo tenkino, nusprendęs, jog ieškovės šioje byloje įrodė išdėstytas aplinkybes, pagrindžiančias ieškinio dalies dėl nepagrįsto praturtėjimo reikalavimus. Tokią išvadą teismas pagrindė sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstytais argumentais. Taigi pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis minėtomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, sprendė, kad ieškovės įrodė aplinkybę, jog apeliantas nepagrįstai praturtėjo ieškovių turėtų akcijų dalies verte (L. P. – 268 351 Lt, L. M. – 236 148,88 Lt). Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, neįrodinėjo jo nepagrįstą praturtėjimą sudarančios sumos (sumų) skaičiavimo ydingumo, nepateikė argumentų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, esą ieškovių pateiktas skaičiavimas yra netikslus, todėl, teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl nepagrįsto praturtėjimo, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, taigi teismo sprendimas aptartoje dalyje yra teisėtas.

Kaip pažymėta, pirmosios instancijos teismas tenkino ieškovių ieškinį ir dalyje dėl CK 6.240 straipsnio 1 dalyje numatytų 5 procentų dydžio metinių palūkanų už naudojimąsi ieškovių turtu. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog apeliantas buvo profesionalus akcininkas, užsiimantis savivaldybės kontroliuojamų įmonių valdymu, todėl jis negalėjo nežinoti, kad ieškovių akcijoms tenkančio akcinio kapitalo bei atitinkamą parduoto akcijų paketo kainos dalį įgijo be teisinio pagrindo. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog Vilniaus miesto savivaldybės sužinojimo apie nepagrįstą praturtėjimą data yra 1999 m. rugpjūčio 22 d. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, jog įstatymo nuostata (CK 6.240 straipsnio 1 dalis) dėl palūkanų skaičiavimo įsigaliojo 2001 m. liepos 1 d., todėl palūkanas už be pagrindo įgytą pinigų sumą ieškovėms priteisė nuo šios datos už aštuonerius metus (ieškovei L. P. - 107 340,40 Lt, ieškovei L. M. – 94 459,52 Lt). Apelianto Vilniaus miesto savivaldybės nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino šį ieškinio reikalavimą. Apeliantas pažymėjo, jog be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs kito asmens sąskaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas, todėl taikant šį institutą, asmuo privalo grąžinti tik tai, kas sudaro jo praturtėjimą ir atitinkamai kitos šalies turto sumažėjimą. Apeliantas prašė teismo taikyti senatį ieškinio dalyje dėl palūkanų priteisimo, kadangi tokiam reikalavimui nustatytas sutrumpintas 5 metų ieškinio senaties terminas. Iš tokių skundo argumentų teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliantas laikosi pozicijos, jog asmenys, ginantys savo teises nepagrįsto praturtėjimo instituto pagrindu, neturi teisės reikalauti palūkanų. Tačiau teismui padarius priešingą išvadą, apeliantas ginasi ieškinio (dalyje dėl palūkanų priteisimo) senatimi. Pasak apelianto, pasibaigus šiam terminui, ieškovės neteko teisės reikalauti palūkanų. Teisėjų kolegija nesutinka su šiuo apeliacinio skundo argumentu. CK 6.240 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog be teisinio pagrindo įgijęs turto asmuo privalo grąžinti visas pajamas, kurias jis gavo ar turėjo gauti iš šio turto, nuo to laiko, kai sužinojo apie turto įgijimo nepagrįstumą. Už be pagrindo įgytą pinigų sumą skaičiuojamos penkių procentų dydžio metinės palūkanos. Šios palūkanos pradedamos skaičiuoti nuo to momento, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie nepagrįstą pinigų gavimą ar sutaupymą. Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė nepagrįstai praturtėjo ieškovėms priklausančio akcijų paketo kainos dalimi, todėl pagrįstai nagrinėjamu atveju šiam atsakovui, kaip nepagrįstai praturtėjusiam asmeniui, kilo pareiga mokėti palūkanas nuo to laiko, kai jis sužinojo arba turėjo sužinoti apie nepagrįstą piniginių lėšų gavimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo aplinkybę, jog apeliantas yra kvalifikuotas profesionalus akcininkas, užsiimantis savivaldybės kontroliuojamų įmonių valdymų, kas suponuoja išvadą, jog nepagrįsto praturtėjimo faktas jam turėjo būti žinomas akcijų kainos gavimo dieną (1999 m. rugpjūčio 22 d.). Kadangi nepagrįsto praturtėjimo metu galiojęs Civilinis kodeksas (1964 metų redakcija) nenumatė pareigos mokėti palūkanas už be pagrindo įgytą pinigų sumą, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai palūkanas skaičiavo nuo 2001 m. liepos 1 d., t. y. nuo 2000 metų redakcijos Civilinio kodekso įsigaliojimo.

Įvertinusi atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės skundo argumentus, teisėjų kolegija iš dalies sutinka su jo argumentu dėl ieškinio senaties taikymo. Ieškinio senatis – įstatyme nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Per ieškinio senaties terminą valstybė garantuoja asmeniui, kad pažeista jo teisė bus ginama teismo, ieškinio senaties terminui pasibaigus, asmens subjektinė teisė neišnyksta, jo reikalavimą skolininkas gali patenkinti gera valia, tačiau prieš skolininko valią valstybės prievartos priemonėmis tokia teisė nėra ginama. Ieškinio senaties nustatymas reiškia, kad įstatymų leidėjas suteikia prioritetą ne pažeistos asmens teisės gynimui, o kitoms, visuomenės požiūriu svarbesnėms, vertybėms. Teisės doktrinoje ir praktikoje pripažįstama, kad ieškinio senaties institutu įstatymų leidėjas visų pirma siekia užtikrinti civilinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą. Civilinių teisinių santykių dalyviams garantuojama, kad, suėjus įstatymo nustatytam terminui, jų subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jiems nebus paskirta tam tikra pareiga. Jeigu suinteresuotasis asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę arba įstatymo saugomą interesą, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog jis arba atsisako savo teisės arba nemano, kad ši yra pažeista. Ieškinio senaties nustatymu siekiama paskatinti civilinių santykių dalyvius kontroliuoti prievolių vykdymą ir operatyviau ginti pažeistas teises. Be to, ieškinio senatis sudaro realias galimybes apginti pažeistas teises, nes užkerta kelią situacijoms, kai dėl pernelyg ilgo laiko nuo tikro ar tariamo teisės pažeidimo iki kreipimosi teisminės gynybos faktinių bylos aplinkybių nustatymas ir teisingas ginčo išsprendimas tampa sunkiai įmanomas. Ieškinio senaties termino trukmė įstatyme yra diferencijuojama pagal gintinos vertybės pobūdį, reikšmę, civilinių santykių dinamiškumo laipsnį ir kt. požymius nustatant atitinkamą viešojo intereso saugoti civilinės apyvartos stabilumą ir viešojo intereso suteikti efektyvią civilinių teisinių santykių dalyvių subjektinių teisių gynybą balansą. Bendrasis ieškinio senaties terminas, taikomas visais atvejais, kai įstatyme nenustatyta kitaip, yra dešimt metų (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Atskirų rūšių reikalavimams įstatyme nustatyti sutrumpinti ieškinio senaties terminai (CK 1.125 straipsnio 2 dalis). Vienas iš sutrumpintų ieškinio senaties terminų taikymo atvejų įtvirtintas CK 1.125 straipsnio 9 dalyje, kurioje nustatyta, kad sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl palūkanų ir kitokių periodinių išmokų išieškojimo. Taigi šioje įstatymo normoje, kaip atskira reikalavimų rūšis, išskirti reikalavimai dėl palūkanų ir kitokių periodinių išmokų. Palūkanoms (CK 6.37, 6.210, 6.240 ir kt. straipsniai) būdinga tai, kad prievolė jas mokėti atsiranda įstatyme ar sutartyje nustatytais vienodais besikartojančiais laikotarpiais, kiekvienam tokiam laikotarpiui pasibaigus paaiškėja skolininko prievolės dydis, atsiranda pareiga prievolę vykdyti ir atitinkama kreditoriaus reikalavimo teisė. Nustatydamas sutrumpintą ieškinio senaties terminą periodinio pobūdžio išmokoms (palūkanoms, įmokoms, mokesčiams), įstatymų leidėjas siekė užkirsti kelią susikaupti skoloms, kurias skolininkas turi dengti iš einamųjų pajamų, išvengti beviltiškų skolų atsiradimo ir neigiamo skolų susikaupimo poveikio tiek skolininko, tiek kreditoriaus interesams. Periodinės išmokos dėl savo dydžio paprastai gali būti mokamos iš skolininko einamųjų pajamų ir daro mažesnę įtaką jo finansinei padėčiai ir ūkinei veiklai negu vienkartinės didelės sumos, atitinkamai kreditoriui tenka mažesnė rizika, kad skolininkas neįvykdys prievolės dėl nemokumo. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks CK 1.125 straipsnio 9 dalyje nurodyto senaties termino aiškinimas suponuoja išvadą, jog ieškovės nagrinėjamu atveju turi teisę reikalauti palūkanų, tačiau už ne ilgesnį nei 5 metų terminą (laikotarpį). Šiuo pagrindu teisėjų kolegija laiko ydingu apelianto aiškinimą, jog pasibaigus tokiam terminui ieškovės apskritai neteko teisės į palūkanas. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas ieškovių reikalavimą dėl palūkanų tenkino visiškai, t. y. priteisė palūkanas už aštuonerių metų laikotarpį. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog, esant pareikštam atsakovo prašymui yra pagrindas taikyti ieškinio senatį ir sumažinti pirmosios instancijos teismo sprendimu ieškovėms priteistų palūkanų sumą, priteisiant reikalaujamo dydžio metines palūkanas penkerių metų termino ribose (CK 1.125 straipsnio 9 dalis, 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis). Todėl ieškovei L. P. priteistų palūkanų suma mažintina iki 67 087,75 Lt (268 351 Lt x 0,05 x 5 metai), o ieškovei L. M. – iki 59 037,22 Lt (236 148,88 Lt x 0,05 x 5 metai). Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas šioje byloje netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias sutrumpintą ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl palūkanų už be pagrindo įgytas lėšas priteisimo, todėl yra pagrindas atitinkamai pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl L. P. ir L. M. apeliacinio skundo

Pirmosios instancijos teismui pateiktu ieškiniu ieškovės L. P. ir L. M., be pirmosios instancijos teismo patenkintų reikalavimų, prašė pripažinti 1999 m. rugsėjo 24 d. tarp UAB „RAMUNĖ“ ir H. G. sudarytą bendrovės pastato, esančio Didžioji g. 25, Vilniuje, ir ateljė, esančios (duomenys neskelbtini), pirkimo - pardavimo sutartį negaliojančia ir taikyti restituciją didžiausios vertės piniginiu ekvivalentu; priteisti iš atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės, taip pat H. G. paveldėtojų R. G. ir G. G. negautas pajamas, kurias ieškovės tikėjosi gauti kaip dividendus. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ieškovėms netekus UAB „RAMUNĖ“ akcininkių statuso, ieškovės neteko teisės ginčyti UAB „RAMUNĖ“ sudarytų sandorių, kurie, ieškovių nuomone, buvo apsimestiniai ir prieštaraujantys juridinio asmens tikslams, bei reikalauti dividendų išmokėjimo. Ieškovės (apeliantės), nesutikdamos su šia pirmosios instancijos teismo išvada, skunde nurodė, jog jos, net nebūdamos ginčijamo sandorio šalimi, turi teisę reikalauti sandorį pripažinti negaliojančiu, kadangi juo pažeistos ieškovių teisės. Ieškovių nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ieškinio reikalavimą dėl dividendų priteisimo, kadangi jos, investavusios į UAB „RAMUNĖ“ akcijas, pagrįstai tikėjosi ateityje gauti šios bendrovės pelno dalį. Apeliantės skunde teigė, jog neteisėtai nusavinus akcijas, ieškovės prarado galimybę ateityje gauti dalį įmonės pelno. Ieškovių nuomone, teisiškai nėra reikšmingi spėliojimai, ar būtų konkretaus juridinio asmens visuotinis akcininkų susirinkimas priėmęs sprendimą paskirstyti įmonės pelną, ar ne. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais ieškovių apeliacinio skundo argumentais. Pagal 1994 m. liepos 5 d. redakcijos Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (Nr. I-528) (toliau - ABĮ) 4 straipsnį 1 dalį akcininkas yra fizinis ar juridinis asmuo, kuris įstatymo nustatyta tvarka turi įsigijęs bent vieną bendrovės akciją. Akcijos yra investicijų vertybiniai popieriai, pažymintys jų savininkų-akcininkų dalyvavimą bendrovės kapitale ir suteikiantys jiems turtines bei neturtines teises (ABĮ 32 straipsnio 1 dalis). ABĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punkte yra numatyta akcininko turtinė teisė gauti bendrovės pelno dalį. Dividendas yra akcininkui paskirta pelno dalis, kuri proporcinga jo turimų akcijų nominaliai vertei (ABĮ 49 straipsnio 1 dalis). Įvertinusi nurodytą teisinį reglamentavimą teisėjų kolegija sprendžia, jog teisė gauti dividendus priklauso išimtinai tik bendrovės akcininkams. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo aplinkybę, jog ieškovės akcininkių statuso neteko po 1998 m. spalio 9 d. UAB „RAMUNĖ“ visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimo, kurio pagrindu ieškovių turėtos akcijos buvo išbrauktos iš akcijų apskaitos bei apskaitytos Vilniaus miesto savivaldybės akcijomis, priėmimo. Ieškovės neginčijo 1999 m. liepos 2 d. sutarties dėl privatizavimo objekto pirkimo - pardavimo, kurios pagrindu Vilniaus miesto savivaldybė pardavė H. G. visas UAB „RAMUNĖ“ akcijas (jų dalis priklausė ir ieškovėms). Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės, neginčydamos sandorio, kurio metu buvo perleistos UAB „RAMUNĖ“ akcijos, nesinaudojo teisinės gynybos priemonėmis siekdamos susigrąžinti prarastą akcininkių statusą, todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovės, nebūdamos UAB „RAMUNĖ“ akcininkėmis, neturi subjektinės teisės reikšti reikalavimo dėl negautų pajamų dividendų forma priteisimo. Nustačius minėtą aplinkybę, kiti ieškovių apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, kuriais grindžiamas reikalavimas dėl negautų pajamų (dividendų forma) priteisimo, bei atsiliepimuose į ieškovių apeliacinį skundą pateikti prašymai šiam reikalavimui taikyti ieškinio senatį, laikytini teisiškai nereikšmingais, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako.

Ieškovių teigimu, UAB „RAMUNĖ“ ir H. G. 1999 m. rugsėjo 24 d. sudaryta patalpų pirkimo pardavimo sutartis yra apsimestinis sandoris, jis taip pat prieštarauja UAB „RAMUNĖ“ veiklos tikslams. Teisėjų kolegija pažymi, jog ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.82 straipsnio (juridinio asmens teisnumui prieštaraujančio sandorio negaliojimas) pagrindu turi teisę pareikšti pats juridinis asmuo, jo steigėjas (steigėjai) arba juridinio asmens dalyvis (dalyviai). Nustačius ir konstatavus, kad ieškovės neteko akcininkių statuso, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog jos neturi subjektinės teisės ginčyti nurodyto sandorio.

Kiti apeliaciniuose skunduose išdėstyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ieškovės turėjo 3 000 Lt bylinėjimosi išlaidų, kurias sudarė advokato teisinės pagalbos apmokėjimo išlaidos (t. 4, b. l. 74). Pirmosios instancijos teismo sprendimu iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės ieškovių L. P. ir L. M. naudai priteista po 970 Lt bylinėjimosi išlaidų. Atsižvelgiant į tai, jog atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, sumažinant teismo sprendimu ieškovėms priteistų palūkanų sumą, teisėjų kolegija sprendžia, jog yra pagrindas pakeisti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės ieškovių naudai. Atsižvelgiant į sumažinamą ieškovėms priteistų palūkanų sumą, ieškovėms L. P. priteistina 860 Lt, o ieškovei L. M. – 760 Lt bylinėjimosi išlaidų, turėtų pirmosios instancijos teisme.

Atsakovas BUAB „RAMUNĖ“ atsiliepimu į apeliacinius skundus prašė priteisti iš apeliančių L. P. ir L. M. jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Šio atsakovo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas nesprendžiamas, kadangi į bylą nepateikti tokias išlaidas pagrindžiantys įrodymai (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnio 1 dalis).

Ieškovės L. P. ir L. M. atsiliepimu į Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą prašė priteisti iš atsakovų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovių prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas nesprendžiamas, kadangi į bylą nepateikti tokias išlaidas pagrindžiantys įrodymai (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnio 1 dalis).

Atsakovės Rūta Grušnienė ir G. G. 2012 m. rugsėjo 3 d. pateiktame prašyme nurodė, jog bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme patyrė 3 267 Lt bylinėjimosi išlaidų, kurias prašo priteisti iš ieškovių (t. 4, b. l. 178-179), pateikė šias išlaidas pagrindžiančius įrodymus (t. 4, b. l. 180-181). Teisėjų kolegija, spręsdama dėl išlaidų atsakovėms atlyginimo dydžio, įvertina jų prašyme dėl šių išlaidų atlyginimo nurodytų teisinių paslaugų rūšį, taip pat atsižvelgia į Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio pateiktas rekomendacijas (Rekomendacijų 8.11 punktas). Teisėjų kolegija sprendžia, jog teisinga ir protinga atsakovėms R. G. ir G. G. iš ieškovių priteisti ne didesnį kaip 2 100 Lt teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis)

Trečiasis asmuo UAB „DIDŽIOJI RAMUNĖ“ 2012 m. rugsėjo 3 d. pateiktame prašyme nurodė, jog nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme patyrė 2 178 Lt išlaidų, kurias prašo priteisti iš ieškovių, pateikė šias išlaidas pagrindžiančius įrodymus. Teisėjų kolegija, spręsdama dėl išlaidų trečiajam asmeniui atlyginimo dydžio, įvertina jo prašyme dėl šių išlaidų atlyginimo nurodytų teisinių paslaugų rūšį, taip pat atsižvelgia į Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio pateiktas rekomendacijas (Rekomendacijų 8.11 punktas). Teisėjų kolegija sprendžia, jog teisinga ir protinga trečiajam asmeniui UAB „DIDŽIOJI RAMUNĖ“ iš ieškovių priteisti ne didesnį kaip 1 300 Lt teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. sprendimą.

Sumažinti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės priteistas palūkanų už naudojimąsi turtu sumas: ieškovei L. P. – iki 67 087,75 Lt, ieškovei L. M. – iki 59 037,22 Lt.

Sumažinti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės priteistas bylinėjimosi išlaidų sumas: ieškovei L. P. – iki 860 Lt, ieškovei L. M. – iki 760 Lt.

Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovių L. P. ir L. M. lygiomis dalimis 2 100 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atsakovių R. G. ir G. G. naudai.

Priteisti iš ieškovių L. P. ir L. M. lygiomis dalimis 1 300 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme trečiojo asmens UAB „NAUJOJI RAMUNĖ“ naudai.

Teisėjai Kazys KailiūnasGintaras PečiulisDonatas Šernas