Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Valdimaro Bavėjano, Laimos Garnelienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Lino Žukausko,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų P. D. ir Ž. Z. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 7 d. nuosprendžio, kuriuo:

P. D. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 225 straipsnio 2 dalį bei nubaustas 100 MGL (3 766 Eur) bauda, kurią turi sumokėti per penkis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos į Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitą.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 3 punktu, 68² straipsniu P. D. atimta teisė 2 (dvejus) metus dirbti valstybės tarnyboje;

Ž. Z. pripažinta kalta pagal BK 225 straipsnio 2 dalį bei nubausta 100 MGL (3 766 Eur) bauda, kurią turi sumokėti per penkis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos į Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitą.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 3 punktu, 68² straipsniu Ž. Z. atimta teisė 2 (dvejus) metus dirbti valstybės tarnyboje.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, kaip iš nusikalstamos veikos gautą turtą, iš nuteistųjų P. D. ir Ž. Z. konfiskuoti po 86,88 Eur (iš kiekvieno).

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. D. ir Ž. Z. nuteisti už tai, kad P. D., dirbdamas K. apskrities vyriausiojo policijos komisariato K. rajono policijos komisariato viešosios policijos skyriaus patrulių būrio patruliu ir Ž. Z. (nusikalstamos veikos padarymo metu – K.), dirbdama to paties patrulių būrio patrule, būdami statutiniais valstybės tarnautojais, vykdydami tarnybines pareigas, 2013 m. spalio 20 d., nuo 12.24 val. iki 12.44 val., (duomenys neskelbtini), sustabdę R. B. vairuojamą automobilį „Audi 80“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir tuoj pat po to pakvietę R. B. į K. apskrities VPK priklausantį tarnybinį automobilį „Škoda Oktavia“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), nurodė jam, kad šis pažeidė Kelių eismo taisykles, t. y. vairavo automobilį būdamas neblaivus, ir už tai jam gresia administracinė nuobauda, o už tai, kad nebūtų tinkamai užfiksuotas šis R. B. padarytas Kelių eismo taisyklių pažeidimas, o administracinio teisės pažeidimo protokolas būtų surašytas dėl kito pažeidimo, t. y. už neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus kartu iš R. B. tiesiogiai priėmė 600 Lt dydžio kyšį.

Nuteistoji Ž. Z. apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neanalizavo įrodymų viseto, neteisingai įvertino nustatytas faktines aplinkybes, neobjektyviai įvertino pateiktus įrodymus, todėl nuosprendis priimtas remiantis tik keliamomis prielaidomis ir subjektyviais įrodymais, dėl ko buvo neteisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.

Teigia, kad išanalizavus byloje surinktus duomenis ir liudytojų parodymus akivaizdžiai matyti, kad teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį rėmėsi tik subjektyviais įrodymais, t. y. tik liudytojo R. B. parodymais ir slapto sekimo metu užfiksuotu garso įrašu, tačiau visiškai neatsižvelgė į jos duotus parodymus ir kitas aplinkybes, t. y. jai nekilo įtarimų, jog vairuotojas neblaivus, buvo išlipusi iš mašinos ir negirdėjo P. D. ir R. B. pokalbio, P. D. neminėjo, kad R. B. apsvaigęs nuo alkoholio ir galimai sutarė dėl blaivumo netikrinimo, pinigų nematė ir apžiūrėjus automobilį jie nebuvo rasti. Šias aplinkybes patvirtina liudytojo R. B. ir nuteistojo P. D. parodymai.

Nuteistoji Ž. Z. nepripažįsta savo kaltės dėl jai inkriminuojamos nusikalstamos veikos, daugiau jokių objektyvių ir neginčijamų įrodymų byloje nesurinkta, todėl prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 7 d. nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį, nes nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 225 straipsnio 2 dalyje.

Nuteistasis P. D. apeliaciniame skunde nurodo, kad teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes neteisingai išaiškino ir pritaikė baudžiamąjį ir baudžiamojo proceso įstatymus, išvadas grindė tik kaltinimą pagrindžiančiais, prieštaringais, nenuosekliais ir nepatikimais įrodymais, iš esmės – vien tik liudytojo R. B. prieštaringais parodymais, ignoravo jo teisinę padėti lengvinančius įrodymus, todėl įžvelgia teismo šališkumą. Be to, teismas jo kaltę grindė neteisėtais būdais gautais įrodymais, visas neaiškias situacijas ir aplinkybes tendencingai vertino pažeisdamas in dubio proreo principą, dėl šių esminių pažeidimų buvo nepagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas.

Apeliantas cituoja savo, liudytojo R. B. parodymus ir pateikia jų įvertinimą, t. y. P. D. išsamūs ir teisingi, kuriuos patvirtino Ž. Z. teisme duoti parodymai ir slapto sekimo protokolai ir jo priedai, o liudytojo R. B. prieštaringi, melagingi ir nelogiški, kuriuos paneigia sekimo protokolas ir jo priedai, liudytojos I. B. parodymai. Be to, akivaizdu, kad liudytojui R. B. buvo daromas spaudimas apkalbėti policijos pareigūnus, pažadant nutraukti prieš jį pradėtą procesą atleidžiant nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir tai įrodo 2014 m. spalio 23 d. prokuroro nutarimas, kuriuo ir buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas prieš R. B. pagal laidavimą. Apelianto manymu R. B. nuo baudžiamosios atsakomybės BK 40 straipsnio pagrindu atleistas neteisėtai ir nesilaikant teismų praktikos, nes R. B. anksčiau teistas kelis kartus, t. y. Lazdijų rajono apylinkės teismo 1994 m. nuosprendžiu, Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 6 d. baudžiamuoju įsakymu, Lenkijos Respublikos teismo sprendimu, nekartą baustas ir už administracinės teisės pažeidimus. Atkreipia dėmesį į tai, kad prokuroro nutarime nenurodyti minėti duomenys, nors šie duomenys gauti 2014 m. spalio 14 d., t. y. prieš devynias dienas iki prokuroro nutarimo priėmimo. Dėl šių priežasčių buvo suklaidintas ir ikiteisminio tyrimo teisėjas, kuris nutartimi patvirtino prokuroro nutarimą. Mano, kad tiek nutarimas, tiek ir nutartis yra neteisėti ir nepagrįsti. Be to, prokuroras žinodamas, kad byloje yra duomenų apie R. B. administracinį teisės pažeidimą, t. y. minėtas asmuo vairavo automobilį neblaivus, nors ir nutraukia ikiteisminį tyrimą perduoda šią medžiagą spręsti Administracinių teisės pažeidimų kodekse ar kituose teisės aktuose nustatyta tvarka, tačiau to nepadaro. Taigi toks neteisėtas neveikimas duoda pagrindą manyti, kad prokuroras įtakojo R. B. apkalbėti pareigūnus. Esant tokioms aplinkybėms, liudytojo R. B. parodymai negali būti pripažinti patikimais ir leistinais įrodymais šioje byloje, tačiau teismas į tai neatsižvelgė, todėl padarė esminį Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio normų pažeidimą.

Nuteistasis P. D. teigia, kad buvo neteisėtai taikytos procesinės prievartos priemonės, numatytos BPK 158, 160 straipsniuose, nes iš Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 20 d. nutarties matyti, jog šios procesinės prievartos priemonės buvo taikytos pareigūnui N. L., nurodant terminą ir transporto priemones (1 t., b. l. 8-9). Atkreipia ypatingą dėmesį į tai, kad policijos patrulių tarnyba organizuojama pagal Patrulių veiklos instrukcijas, todėl vykdant N. L. slaptą sekimą, ikiteisminio tyrimo pareigūnams nebuvo jokių techninių ir organizacinių sunkumų ar kliūčių nuolat žinoti patruliavimo maršrutą, naudojimą automobilį, patrulių ekipažo sudėtį ir konkrečią geografinę vietą. Tačiau iš V. M. 2014 m. gegužės 4 d. protokolo, kuriame aprašomas 2013 m. spalio 20 d. automobilio „Škoda Octavia“, vals. Nr. (duomenys neskelbtini) slaptas sekimas, matyti, jog tuo metu šiuo automobiliu naudojosi jis ir Ž. Z., t. y. viršijant 2013 m. rugsėjo 20 d. nutarties ribas buvo atliekamas neteisėtas P. D. ir Ž. Z. sekamas, todėl tokių veiksmų rezultatai negali būti pripažinti įrodymais, nes buvo pažeisti BPK 11, 160 straipsniai, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 8 straipsnis ir nesilaikyta teismų praktikos. Be to, aukščiau paminėtas protokolas neatitinka ir BPK 158, 160 ir 179 straipsnių reikalavimų: nenurodyta tiksli surašymo vieta ir veiksmo atlikimo geografinė vieta; surašytas beveik po 7 mėnesių po veiksmo atlikimo; nenurodytos techninės priemonės, naudotos veiksmo metu, ir jų naudojimo tvarka; neaišku, ar prie protokolo pridėtas kompaktas su garso įrašu, yra originalus; neaprašyta veiksmų eiga nuo įrašymo įrenginio sumontavimo iki išmontavimo. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nepasisakė dėl slapto sekimo veiksmo ir jo protokolo su priedu teisėtumo, nors tai privalėjo padaryti ex officio.

Taip pat nesutinka ir su teismo padaryta išvada apie tai, jog jie žinojo apie automobilyje paliktus 600 Lt, nes teismas neteisingai interpretavo R. B. parodymus ir pokalbio kontekstą. Teigia, kad R. B. viso proceso metu nė karto nepasakė, kad pinigus skaičiavo, to nepatvirtino ir slapto sekimo protokolas ir jo priedas – garso įrašas. Teismo nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodytų aplinkybių, kad R. B. nesurašytas administracinės teisės pažiedimų protokolas dėl jo vairavimo neblaiviam, nepatvirtina kiti byloje ištirti įrodymai, t. y. P. D. ir Ž. Z. nepatvirtino, kad R. B. vairavo girtas, iš slapto sekimo protokolo matyti tik tai, jog R. B. teigė išgėręs butelį baltos, tačiau to nepakanka, nes neblaivumo sąlyga yra apibrėžta Saugaus eismo automobilių kelių įstatymo 2 straipsnio 38 dalyje, kurios teismas neįrodė. Be to, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvuojamoje dalyje konstatuotos iš esmės naujos ir visiškai skirtingos faktinės aplinkybės nė nustatomojoje dalyje, todėl buvo pažeistos jo teisės į gynybą ir nežino už ką yra nuteistas. Toks nuosprendis neatitinka BPK 305 straipsnio reikalavimų.

Iš skunde paminėtų argumentų ir motyvų akivaizdu, kad buvo nepagrįstai kaltinamas kyšio iš R. B. priėmimu, nes nematė, kaip R. B. padėjo pinigus po vairuotojo sėdyne, jo rankose pinigų nematė, todėl nėra ir subjektyviosios veikos sudėties privalomojo požymio – tiesioginės tyčios. Teismo nuosprendyje aprašyti įrodymai ir teismo dėl jų vertinimo byloja ne apie P. D. kyšio priėmimą ir R. B. jam davimą, o apie jo siūlymą, pažadą duoti kyšį ir galimą nuteistojo pažadą ar susitarimą priimti kyšį. Apeliantas teigia, kad visus R. B. pasiūlymus atmetė, pinigų nepriėmė, todėl negalėjo suvokti, kad po jo kategoriškų pasakymų, slapta, jam nematant pinigai bus palikti automobilyje. Vienos iš alternatyvių veikų – pažado, susitarimo priimti kyšį – veikos požymiais negali būti kvalifikuojama kita savarankiška veika – kyšio priėmimas, todėl teismas neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir pripažino kaltu pagal BK 225 straipsnio 2 dalį, nes šios veikos nepadarė. Taip pat turi būti pašalintas ir bendrininkavimas, nes teismas savo išvadas grindė tik prielaidomis, hipotetiniais samprotavimais, nenurodė subjektyviosios pusės privalomojo požymio – susitarimo, neatkleidė bendros tyčios turinio, susiformavimo momento, jos ribų. Nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje aprašyti Ž. Z. veiksmais – girdėjo pokalbį, kaltinamojo klausimus ir tokiam jo elgesiui neprieštaravo, sutiko su veiksmų eiga – neatitinka kyšio priėmimo požymių.

Apeliantas nesutinka ir su BK 72 straipsnio taikymu konfiskuojant iš kiekvieno po 86,88 Eur, nes nebuvo nagrinėta ir nustatinėta, kaip jie su tais pinigais pasielgė vėliau, o tik preziumuota, jog gautą kyšį pasidalijo lygiomis dalimis, tačiau bet kokios prezumpcijos draudžiamos, kadangi kiekviena aplinkybė turi būti nustatyta motyvuotai ir pagrįsta konkrečiais įrodymais.

Apeliaciniame skunde taip pat pateikiami argumentai, kad bylą nagrinėjo šališkas teismas, nes buvo pažeista nekaltumo prezumpcija, jam perkelta įrodinėjimo našta, abejonės ir neaiškumai aiškinti ne jo naudai, teismas bylos aplinkybes tyrė ir vertino selektyviai ir nesilaikė suformuotos teismų praktikos.

Nuteistasis prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2015 m. sausio 30 d. nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, nes nepadarė nusikalstamos veikos. Atlikti įrodymų tyrimą: iškviesti ir apklausti liudytojus R. B., R. B. kaimyną, su kuriuo jis gėrė alkoholinius gėrimus, V. M., paskirti slapto sekimo protokolo priedo – kompaktinio disko Nr. 20-19-LA-21 – teismo fonoskopinę ekspertizę, kviesti specialistą narkologą. Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 23 d. nutartį, kuria patvirtintas prokuroro A. M. 2014 m. spalio 23 d. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl R. B..

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus patenkinti, o prokuroras – atmesti.

Nuteistųjų P. D. ir Ž. Z. apeliaciniai skundai atmetami.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nuteistųjų P. D. ir Ž. Z. nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei pagrįstai konstatavo, kad jie padarė jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką, teisingai ją kvalifikavo ir paskyrė tinkamas bausmes.

Iš nuteistojo P. D. apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas mano, jog bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas, buvo pažeista jo teisė į nešališką ir teisingą teismą.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Ši teisė numatyta ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje. Ne tik nacionalinėje teismų praktikoje, bet ir tarptautinėje, išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo. Pažymėtina, kad nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai – vien tik teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, padaryti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylą šališkai. Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų neįvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais (kasacinės nutartys Nr. 2K-230/2009, 2K-243/2009, 2K-195/2010, 2K-550/2010, 2K-401/2012, 2K-425/2012, 2K-67-746/2015). Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencijoje taip pat laikomasi nuomonės, kad procesiniai trūkumai, susiję tik su pareigos tinkamai motyvuoti teismo sprendimą neįvykdymu, įrodymų neišsamiu išnagrinėjimu ir panašiai, paprastai nevertinami kaip teismo šališkumo požymiai (Boldea c. Roumanie, no 19997/02, arr?t du 15 février 2007; Rupa c. Roumanie, no 58478/00, arr?t du 16 décembre 2008).

Nuteistojo P. D. nurodomi argumentai dėl teismo šališkumo nėra pagrindas pripažinti, jog bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Byloje nėra ir kitų teismo šališkumą įrodančių duomenų, todėl apeliantas nepagrįstai teigia, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Tuo labiau, kad ir iš apeliacinio skundo turinio seka, jog apeliantas teismo šališkumą sieja su jo manymu netinkamu įrodymų vertinimu, jam nepriimtinais teismo argumentais dėl jo kaltės konstatavimo. Pirmosios instancijos teismas vertindamas surinktus ir teisiamuosiuose posėdžiuose ištirtus įrodymus BPK 20 straipsnio reikalavimų nepažeidė, o kaltininkui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.

BK 225 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui, savo ar kitų naudai tiesiogiai ar netiesiogiai pažadėjusiam ar susitarusiam priimti kyšį arba reikalavusiam ar provokavusiam duoti kyšį, arba priėmusiam kyšį už neteisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus. Kyšininkavimo objektyvieji požymiai – kyšio priėmimas, pažadas jį priimti, susitarimas jį priimti, reikalavimas jį duoti, provokavimas jį duoti, įstatymo dispozicijoje suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena šių veikų. Kyšininkavimo sudėtis formali, todėl nusikalstama veika laikoma baigta nuo bet kurios iš šių veikų padarymo momento.

P. D. ir Ž. Z. (buvusi K.) nuteisti už savo neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus ir tiesiogiai iš R. B. priėmę 600 Lt (173,77 eurų) dydžio kyšį. Neteisėtas veikimas teismų praktikoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-207/2013, 2K-369/2013, 2K-390/2014 ir kt.) suprantamas kaip veiksmai, kurių valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo neturi teisės atlikti vykdydamas įgaliojimus (pvz., savo tarnybinės kompetencijos viršijimas, sprendimo priėmimas nesilaikant teisės aktų nustatytų reikalavimų, nusikalstamos veikos ar kitos rūšies viešosios teisės pažeidimo padarymas ir t. t.). Ši nusikalstama veika padaroma tik tiesiogine tyčia. Inkriminuojant kyšininkavimą, nebūtina, kad veiksmai, už kuriuos duodamas ir paimamas kyšis, būtų tiesiogiai nurodyti norminiame akte, reglamentuojančiame asmens pareigas. Pakanka, kad tokie veiksmai būtų šio asmens tarnybinių galimybių ribose, t. y. kad toks asmuo, nesąžiningai vykdydamas pareigas, galėtų sudaryti palankias sąlygas sprendimui, kuriuo suinteresuotas kyšio davėjas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo nustatytas aplinkybes ir motyvuotai nustatė P. D. ir Ž. Z. veiksmuose esant visus būtinuosius nusikalstamos veikos, numatytos BK 225 straipsnio 2 dalyje, požymius. BK 230 straipsnio 1 dalyje išaiškinta, kad valstybės tarnautojai yra ir valstybės pareigūnai. Lietuvos Respublikos 2000 m. spalio 17 d. Policijos veiklos įstatymo 2 straipsnio 3 punkte nurodyta, jog policijos pareigūnas – Lietuvos Respublikos pilietis, priimtas statutiniu valstybės tarnautoju į policijos įstaigą ir turintis viešojo administravimo įgaliojimus nepavaldiems asmenims. Taigi abu nuteistieji pagrįstai laikomi valstybės tarnautojais ir akivaizdu, kad policijos pareigūnas yra tinkamas BK 225 straipsnio subjektas. Susitarimas priimti kyšį paprastai yra kyšio gavėjo ir kyšio davėjo susitarimas dėl kyšio priėmimo laiko, būdo, vietos ir panašiai. Kyšininkavimo sudėtis formali, todėl nusikalstama veika laikoma baigta nuo susitarimo momento. Pirmosios instancijos teismo, o taip pat apeliacinės instancijos teisme atlikto įrodymų tyrimo metu, nustatytos aplinkybės patvirtina, kad abu nuteistieji suvokė savo veikos pobūdį ir norėjo taip veikti, t. y. veikė tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Nustatyti nusikaltimo, numatyto BK 225 straipsnio 2 dalyje, tiek objektyvieji požymiai – policijos pareigūnų susitarimas su pažeidėju priimti kyšį, jo priėmimas už neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus, tiek subjektyvusis požymis – tiesioginė tyčia.

Abu nuteistieji ginčija bet kokį susitarimą su R. B. priimti iš jo kyšį, neigia supratę, kad yra paperkami, kad jiems yra duodamas kyšis, kad susitarė priimti kyšį ir jį priėmė, nes net nematė, kaip pinigai buvo padėti automobilyje. Nuteistoji Ž. Z. papildomai nurodo, kad ji apskritai apie tokį susitarimą nieko nežino ir negali žinoti, nes pokalbio metu su R. B. nebuvo tarnybiniame automobilyje. Šie jų apeliacinio skundų argumentai paneigiami pirmosios instancijos teismo ištirtais ir įvertintais bei apeliacinės instancijos teisme papildomai ištirtais įrodymais.

2013 m. rugsėjo 11 d. K. apskrities VPK Imuniteto skyriuje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal požymius nusikalstamų veikų, numatytų BK 225 straipsnio 2 dalį, 227 straipsnio 2 dalį, 228 straipsnio 2 dalį, 229 straipsnį (t. 1, b. l. 1-5). Šis tyrimas buvo pradėtas siekiant nustatyti policijos pareigūno N. L. ir jo galimų bendrininkų daromą nusikalstamą veiką. 2013 m. rugsėjo 20 d. Alytaus rajono apylinkės teismo nutartimi nuo 2013 m. rugsėjo 20 d. iki 2013 m. gruodžio 20 d. buvo leista slapta patekti į automobilį „Škoda Octavia“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), sumontuoti jame vaizdą ir/ar garsą fiksuojančias technines priemones, specialiąsias technines priemones bei jas eksploatuoti vykdant objekto slaptą sekimą (t. 1, b. l. 8-9).

Vykdant K. apskrities VPK K. rajono PK tarnybinio automobilio „Škoda Octavia“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), slaptą sekimą užfiksuota, kaip 2013 m. spalio 20 d. 12.24 val., į policijos tarnybinį automobilį įsėdusio sustabdyto automobilio vairuotojo R. B. K. apskrities VPK K. r. PK VPS PB patrulis P. D., automobilyje esant ir Ž. Z., klausia, kur yra jo dokumentai, taip pat ar R. B. „vartojęs kažką tais?“, o vairuotojas prisipažįsta, kad vartojo alkoholinius gėrimus. P. D. paklausia ar R. B. turi vairuotojo pažymėjimą, o šiam patvirtinus, kad turi, pasako „tai jau žinok neturi“, kad „blaivumą nusistatysim“. Tuo metu Ž. Z. pasisiūlė iš R. B. namų paimti dokumentus ir išlipo iš automobilio. Taigi, nuteistoji girdėjo pokalbį tarp nuteistojo P. D. ir sustabdyto pažeidėjo R. B., žinojo apie jo pripažįstamą neblaivumą. Net gi po klausimo, ar liudytojas kažką vartojęs, pati pasako žodžius „ant veido gi matosi“. Vairuotojas R. B. prašo P. D. neskubėti, nebausti, prašo kalbėti normaliai, klausia „kiek, kaip, va iš karto pakišu“, į ką nuteistasis atsako „nei tu siūlyk žinai“. R. B. aiškina, kad jis važiavo tik labai trumpą atstumą, tik iki žento pasiimti įrankių. P. D. klausia kiek R. B. išgėręs, šis pripažįsta, kad išgėręs daug, kad „dviese butelį baltos“. Nuteistasis patvirtina, jog „pakankamai“. R. B. pasiūlo kalbėti konkrečiai, o P. D. atsako „nu tai kalbėk“, tačiau į vairuotojo prašymą „sakykit“, atsako „nieko aš tau nesakysiu“. Tuomet R. B. pasako, kad čia pat namuose turi, kaip galima suprasti 800 litų („aštuonis turiu čia vietoj“), aiškina, kad niekada nėra baustas. P. D. atsako „pridarysi čia mums <...> nereikia man tų pinigų“. Tuo metu atsidaro automobilio durys ir įsėda Ž. Z.. Susipažinę su atneštais dokumentais pareigūnai konstatuoja, kad automobilis nedraustas, kad nėra atlikta ir automobilio techninė apžiūra. Po to, jie abu tyliai pasitaria, girdėti Ž. Z. žodžiai „už draudimą ir už apžiūrą“, o P. D. pasako vairuotojui R. B., kad automobilis buvo sustabdytas, todėl surašys protokolą tik už tai, kad neatlikta techninė apžiūra ir nėra privalomo civilinės atsakomybės draudimo. Tuomet vairuotojas paklausia, ar tik taip gali išsisukti, o P. D. liepia atsinešti vairuotojo pažymėjimą, kadangi pažeidimo protokolą vis tiek turės surašyti, „nes nėra ką daryti“. Girdisi kaip atsidaro ir užsidaro automobilio durys, kaip galima daryti išvadą, R. B. išeina atsinešti vairuotojo pažymėjimo. Tarnybiniame automobilyje likę pareigūnai kalbasi apie pažeidimo protokolo rašymą, Ž. Z. pradeda pildyti protokolą, klausinėja P. D., kaip reikia pildyti protokolą, aiškina, kad surašys pastarojo vardu, taip pat klausia kokia bus bauda jeigu vairavo „be draudimo“, į ką šis atsako, „nuo šimto iki pusantro be draudimo, nuo aštuom iki, nu tai šimtas šimtas dvidešimt kokią“. Tuo metu atsidaro automobilio durys, sugrįžta R. B.. P. D., esant automobilyje Ž. Z., jo klausia „klausyk Rimantai nepridarysi kalbų? Ateik, ateik arčiau. Nepridarysi kalbų?“, o R. B. atsako „ką aš durnas“. P. D. vairuotojui paaiškina, kad surašys protokolą, jog transporto priemonę vairavo neturėdamas automobilio privalomo civilinės atsakomybės draudimo ir be valstybinės techninės apžiūros. Tuomet R. B. paklausia „tai dą kainuos man ne?“, o išgirdęs P. D. patvirtinimą „nu tai“, prašo skirti nuobaudą, kuri yra mažiausia. P. D. paaiškina, jog nebausti negali, kadangi pranešė apie liudytojo automobilio sustabdymą. R. B. dar kartą paprašo skirti „lengviausią“, į ką P. D. atsako, jog „tai jau čia ką galim lengviausia padarysim...“. Toliau pokalbis vyksta tarp nuteistųjų apie pažeidimo protokolo pildymą, jie aiškinasi pažeidėjo anketinius duomenis, tariasi kokią rašyti pažeidimo padarymo vietą, laiką. Kaip galima suprasti, surašius protokolą P. D. pasako R. B., jog šis parašytų, kad su pažeidimu, jog vairavo be technikinės apžiūros ir draudimo, sutinka, gailisi bei pasirašytų. Įteikia protokolo nuorašą ir P. D. paklausia „nepridarysi kalbų“, o R. B. atsakius, kad nepridarys, paaiškina, kokia yra „šimto dvidešimt litų“ baudos sumokėjimo tvarka (t. 1, b. l. 11-17). Abiejų instancijų teismų posėdžiuose buvo perklausytas pokalbio garso įrašas, kuris atitinka slapto sekimo protokole esančią pokalbio stenogramą.

Tai atitinka ir liudytojo R. B. parodymus apie įvykio, jo neblaivumo, susitarimo dėl pinigų aplinkybes. Šis liudytojas paaiškino, kad 2013 m. spalio 20 d. (duomenys neskelbtini) prie pat namų, jį, vairuojantį automobilį „Audi 80“, sustabdė policijos pareigūnai. Vienas jų, moteris, priėjo prie jo vairuojamo automobilio ir pareikalavo pateikti dokumentus. Šiai pareigūnei paaiškino, kad prie savęs dokumentų neturi. Tuomet Ž. Z. jį pakvietė į tarnybinį automobilį, kuriame policijos pareigūnams pasakė, kad gyvena šalia esančiame name, kur yra ir visi reikalingi dokumentai. Pareigūnė nuėjo į jo namus ir paėmė automobilio dokumentus, išskyrus vairuotojo pažymėjimą. Tuomet namo nuėjo jis pats ir atnešė vairuotojo pažymėjimą. Kartu pasiėmė ir 800 litų. Jis neturėjo privalomo automobilio civilinės atsakomybės draudimo, taip pat nebuvo atlikta ir automobilio techninė apžiūra. Kažkuris iš pareigūnų jo taip pat paklausė, ar nėra vartojęs alkoholinių gėrimų. Pareigūnams prisipažino, kad vakare su kaimynu dviese buvo išgėrę butelį degtinės. Bijodamas, kad nebūtų nustatyta, jog transporto priemonę vairavo neblaivus, jį sustabdžiusiems policijos pareigūnams pasiūlė 800 Lt kyšį. Pareigūnai paaiškino, kad pažeidimas vis tiek turi būti užfiksuotas ir surašė administracinės teisės pažeidimo protokolą, jog jis vairavo transporto priemonę, kuriai neatlikta valstybinė techninė apžiūra ir kuri neapdrausta privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu. Jo girtumo (neblaivumo) pareigūnai netikrino. Tuomet jis už vairuotojo sėdynės, ant kilimėlio, numetė 600 Lt. Ar policijos pareigūnai matė, kaip jis numetė pinigus, nežino. Dar 200 litų jis davė pareigūnams, kaip baudą, tačiau šie minėtus 200 Lt grąžino ir paaiškino baudos sumokėjimo tvarką. Pripažįsta, jog garso įraše užfiksuotas pokalbis tarp jo ir policijos pareigūnų tikrai buvo.

Liudytojas R. B. buvo apklaustas ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Jis patvirtino savo parodymus, duotus pirmosios instancijos teisme. Tam tikri nesutapimai paaiškinami praėjusiu ilgu laiko tarpu nuo įvykio. Teismo posėdyje Lietuvos apeliaciniame teisme buvo perklausomas jau minėtas garso įrašas, dalyvaujant šiam liudytojui. Jis pilnai patvirtino įrašo autentiškumą, jo atitikimą vykusiam tarp jo ir pareigūnų pokalbiui, paaiškino, kad sakydamas žodžius „va iš karto pakišu“ kalbėjo apie paliekamus pinigus. Be to, jo parodymais paneigiama ir nuteistojo P. D. bei jo gynėjo iškelta versija, jog liudytojas apkalba nuteistąjį kerštaudamas už sūnaus nubaudimą. Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013 m. (turi būti – 2014 m.) liepos 11 d. nutarimu liudytojo R. B. sūnus E. B. buvo nubaustas už administracinių teisės pažeidimų, numatytų Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 187 straipsnio 1 ir 2 dalyse padarymą. Tarnybinį pranešimą dėl pasipriešinimo policijos pareigūnui 2014 m. birželio 30 d. surašė nuteistasis P. D. (t. 2, b. l. 154-155). Iš tiesų R. B. įtariamuoju buvo apklaustas 2014 m. rugsėjo 24 d., t. y. po jo sūnaus nubaudimo administracine tvarka. R. B. apklausiamas liudytoju apeliacinės instancijos teisme parodė, jog jis nieko nežino apie tai, kad jo sūnų buvo sulaikęs pareigūnas P. D.. Be to, kaip matyti iš K. apskrities VPK Imuniteto tarnybos vyresniojo tyrėjo V. M. tarnybinio pranešimo apie galimai P. D. ir Ž. Z. padarytą nusikalstamą veiką buvo žinoma jau 2014 m. gegužės 6 d., t. y. dar iki liudytojo R. B. sūnaus sulaikymo (t. 1, b. l. 10).

Apeliantas P. D., nesutikdamas su liudytojo R. B. parodymais, aiškindamas pastarojo suinteresuotumą šioje byloje, prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 23 d. nutartį, kuria patvirtintas prokuroro A. M. 2014 m. spalio 23 d. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl R. B. (t. 1, b. l. 89-93, 94-96). Ši nutartis yra įsiteisėjusi ir ji negali būti apeliacinio proceso dalyku. Atkreiptinas dėmesys, jog šia nutartimi pripažinta, kad R. B. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 227 straipsnio 2 dalyje, tačiau ikiteisminis tyrimas nutrauktas BK 40 straipsnio pagrindu ir jis atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, perduodant pagal laidavimą. Taigi, R. B. nebuvo pripažintas nekaltu, todėl, duodant parodymus abiejų instancijų teismuose, jam nebuvo pagrindo apkalbėti nuteistuosius, norint išsaugoti nepadariusio nusikalstamos veikos asmens statusą, kaip bandoma teigti apeliaciniame skunde.

Apeliantai ginčija ir pagal Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 20 d. nutartį gautų įrodymų, o būtent jau aptarto pokalbio garso įrašo, leistinumą. Minėta nutartimi nuo 2013 m. rugsėjo 20 d. iki gruodžio 20 d. nurodytiems ikiteisminio tyrimo pareigūnams buvo leista, neatskleidžiant savo tapatybes, trisdešimt kartų slapta patekti į nurodytus automobilius, taip pat ir „Škoda Octavia“ (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)), kuriuo įvykio dieną naudojosi nuteistieji, juose įrengti ir išmontuoti vaizdą ir (ar) garsą fiksuojančias specialiąsias technines priemones ir jas eksploatuoti nuo jų įrengimo dienos, slapta sekti nurodytas transporto priemones. Apeliantai teigia, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas dėl kito pareigūno – N. L. – piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi ir buvo leista atlikti slaptus veiksmus būtent šiam pareigūnui skiriamuose tarnybiniuose automobiliuose. Taigi, sekimo objektas, apeliantų manymu, buvo N. L. ir jo galimi bendrininkai, o dėl P. D. ir Ž. Z. nebuvo priimta jokia nutartis. Tokiu būdu buvo pažeistos pareigūnams leistų atlikti veiksmų ir slapto sekimo ribos, o tuo pačiu ir nuteistųjų teisės, numatytos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių Konvencijos 8 straipsnyje.

Šie apeliantų argumentai atmetami, kaip nepagrįsti. Minėta ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi buvo leista taikyti BPK 158, 160 straipsniuose nustatytas procesines prievartos priemones ne tik dėl konkretaus įtariamojo – N. L. – ir jo bendrininkų, bet būtent konkretiems objektams – įvardytiems tarnybiniams automobiliams, t. y. leista pareigūnams įmontuoti vaizdo, garso fiksavimo priemones juose, daryti įrašus bei juos sekti. Taigi, vienu iš įstatymo nustatyta tvarka sekamų (jame įrengus garso pasiklausymo įrangą) tarnybinių automobilių – „Škoda Octavia“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) – 2013 m. spalio 20 d. patruliavo nuteistieji P. D. ir Ž. Z.. Jų pokalbis su R. B. buvo įrašytas būtent darbo metu, t. y. jiems atliekant savo darbines – policijos patrulio – pareigas. Dėl to konstatuotina, kad nuteistojo teisės į privatų gyvenimą nebuvo pažeistos. Naudotos procesinės prievartos priemonės (BPK 158, 160 straipsniai) buvo taikomos įstatymo nustatyta tvarka, įvertinus jų būtinumą, laikantis proporcingumo, tik darbinės P. D. ir Ž. Z. veiklos metu sekamame automobilyje įrašant jų pokalbius. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad N. L. teismo sankcionuotų veiksmų atlikimo laikotarpiu taip pat naudojosi minėtu automobiliu (t. 2, b. l. 173). Kauno apygardos prokuratūros prokuroro 2014 m. spalio 29 d. nutarimu iš ikiteisminio tyrimo Nr. 20-1-00641-13 buvo išskirtas ikiteisminis tyrimas Nr. 20-9-00944-14 dėl P. D. ir Ž. Z. pagal požymius dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 225 straipsnio 2 dalyje (t. 1, b. l. 1). Išskyrus ikiteisminį tyrimą dėl šių asmenų ONKT skyriaus prokuroro A. M. pavedimu ikiteisminio tyrimo pareigūnė sudarė iš ikiteisminio tyrimo Nr. 20-1-00641-13 atskiriamų ir prie ikiteisminio tyrimo Nr. 20-9-00944-14 pridedamų dokumentų sąrašą (t. 1, b. l. 2-3). Taigi, BPK 158, 160, 162 straipsnių pažeidimų nepadaryta. Tai pripažino ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo 2016 m. kovo 22 d. kasacinėje nutartyje Nr. 2K-96-697/2016, išnagrinėjęs kito policijos pareigūno, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas buvo atskirtas iš jau minėto pagrindinio ikiteisminio tyrimo Nr. 20-1-00641-13 medžiagos, gynėjos kasacinį skundą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistųjų P. D. ir Ž. Z. kaltė kyšininkavus galėjo būti grindžiama slapto sekimo metu gautais duomenimis, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimą. Tuo labiau, kad tokius duomenis patvirtina ir jau aptarti liudytojo R. B. parodymai. Pažymėtina ir tai, kad nuteistieji neginčija pokalbio turinio, tik jį vertina kitaip nė teismas.

Apeliacinės instancijos teisme gynyba išreiškė poziciją, kad minėtas garso įrašas nėra ištisinis, ne visas. Teismo posėdyje buvo apklaustas liudytojas Kauno apskrities VPK Organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos II-jo skyriaus vyriausiasis tyrėjas V. M., dirbęs Kauno apskrities VPK Imuniteto skyriaus vyresniuoju tyrėju ir surašęs slapto sekimo protokolą. Jis parodė, kad automobilyje buvo sumontuotas mikrofonas ir garso kaupiklis, garsas fiksuojamas nepertraukiamai, jis yra skaitmeninis, perkeliamas į kompiuterį ir į kompaktinį diską. Kopija yra padaroma originali. Jis pripažino, kad iš tiesų garso įrašas buvo tęsiamas ir po 2013 m. spalio 20 d. 12.44 val., tačiau tolesnis garso įrašas nebuvo pridėtas prie bylos, nes jame nebuvo reikšmingų bylai aplinkybių, nebuvo išgirsta frazių, kad pinigai yra automobilyje, kad jie priimti, kad pareigūnai jais dalinasi, skaičiuoja (t. 2, b. l. 160-163). Teismui buvo pateiktas ir tolesnis 2013 m. spalio 20 d. garso įrašas nuo 12.44 val. iki 13 val., t. y. iki to laiko, kol juo naudojosi nuteistieji (t. 2, b. l. 175). Jis buvo perklausomas apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Proceso dalyviai sutiko, kad garso įrašas nebūtų klausomas iki pabaigos, nes perklausytoje dalyje nebuvo užfiksuota jokių aplinkybių reikšmingų bylai, ir sutiko, jog liudytojo V. M. parodymai šioje dalyje yra teisingi. Tokiu būdu, paneigiami gynybos keliami argumentai dėl įrašo nevientisumo. Šis liudytojas taip pat paaiškino, kad slapto sekimo protokolas buvo surašytas 2014 m. gegužės 4 d., t. y. praėjus daugiau nė 6 mėnesiams nuo įvykio datos, galimai dėl didelės bylos apimties ir darbo krūvio. Be to, slapto sekimo protokolas surašomas garso įrašo pagrindu, kuris apdorojamas ne iš karto. Tai nelaikytina BPK normų pažeidimu, nes BPK 158 straipsnyje tik nurodoma, jog surašomas protokolas ir kas jame turi atsispindėti, o BPK 160 straipsnio 5 dalyje nurodyta, jog slaptą sekimą atlikusio pareigūno rašytiniu sutikimu slapto sekimo protokolas gali būti surašomas vadovaujantis šio kodekso 179 straipsnyje nustatytomis bendrosiomis tyrimo veiksmų eigos ir rezultatų fiksavimo taisyklėmis.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog apygardos teismo išvada, kad policijos pareigūnai P. D. ir Ž. Z. nustatę, kad R. B. transporto priemonę „Audi 80“ vairavo neblaivus, nesiėmė veiksmų alkotesterio, kurį turėjo, pagalba užfiksuoti vairuotojo neblaivumą, surašyti už tokį Kelių eismo taisyklių pažeidimą administracinės teisės pažeidimo protokolą, o užfiksavo ir protokolą R. B. surašė tik už aiškiai švelnesnių, lengvesnių Kelių eismo taisyklių pažeidimų padarymą. Už tai jie, neteisėtai veikdami, iš automobilio „Audi 80“ vairuotojo R. B. gavo ir priėmė 600 Lt dydžio kyšį, tai yra padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 225 straipsnio 2 dalyje.

Nuosprendyje taip pat pagrįstai konstatuota, kad nusikaltimo, numatyto BK 225 straipsnio 2 dalyje, objektyviuosius požymius – kyšio paėmimą už neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus, priešingą policijos pareigūnų pareigoms, nagrinėjamu atveju sudarė būtent abiejų bendrininkų veiksmai. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis (BK 24 straipsnio 1 dalis). Bendrininkavimą, kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibūdina bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis). Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje aptartais įrodymais pagrįstai nustatė, kad Ž. Z. girdėjo, kaip sustabdyto automobilio vairuotojas R. B. pripažįsta, kad vartojo alkoholinius gėrimus, girdėjo ir pokalbio turinį tarp savo kolegos P. D. ir R. B. apie atsakomybės išvengimą, kad nėra išeities ir pažeidimo protokolas bus surašytas, tačiau už švelnesnių pažeidimų padarymą, taip pat girdėjo P. D. klausimus apie tai, ar nepapasakos jis apie tai kitiems asmenims. Nuteistoji tokiam P. D. elgesiui neprieštaravo, su tokia veiksmų eiga sutiko, netgi pati P. D. vardu surašė administracinės teisės pažeidimo protokolą už kitų švelnesnių teisės pažeidimų padarymą. Šie jos veiksmai rodo, kad ji suvokė, jog, pritardama P. D. elgesiui, veikia kartu su juo ir jog pinigai, gauti iš R. B., skirti ir jai.

Nuosprendyje išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad nuteistieji suvokė savo veikos pobūdį ir norėjo taip veikti, tai yra veikė tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Bausmės nuteistiesiems parinktos tinkamai, nepažeidžiant BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytų reikalavimų. Teismas įvertino tai, kad nėra P. D. ir Ž. Z. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o jų atsakomybę sunkina tai, kad nusikaltimą padarė veikdami bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), atsižvelgė į juos charakterizuojančias aplinkybes – anksčiau neteisti, dirba, P. D. savo darbo vietos administracijos apibūdinamas kaip labai gerai atliekantis darbines funkcijas, iniciatyvus, principingas, gerbiamas kolegų, pareigūnas, neturintis nuobaudų, skatintas (t. 1, b. l. 122-124, 138), Ž. Z. K. PK laikinai einančio viršininko pareigas charakterizuojama kaip pakankamai gerai išmananti savo darbą, besistengianti laiku ir tinkamai atlikti savo pareigas, neturinti tarnybinių nuobaudų, skatinta. 2014 metais su Ž. Z. buvo pravestas prevencinio pobūdžio pokalbis apie pareigūnų etikos kodekso reikalavimų laikymąsi (t. 1, b. l. 170-171, 177). Ji yra užėmusi pirmą vietą 2011 metų K. apskrities viešosios policijos patrulio konkurse (t. 2, b. l. 28), laimėjusi pirmąją vietą geriausio 2011 metų šalies viešosios policijos patrulio pusfinalio etape (t. 2, b. l. 29).

Apygardos teismas, įvertinęs visas šias aplinkybes, paimtų pinigų sumą – 600 Lt, padarė pagrįstą išvadą, kad laisvės atėmimo bausmės paskyrimas neatitiktų bausmės paskirties, t. y. to galutinio rezultato, kurio, nustatydama ir taikydama bausmes, siekia valstybė, ir tokia bausmė neužtikrintų teisingos bausmės principo įgyvendinimo, todėl paskyrė kitą, BK 225 straipsnio 2 dalyje numatytų bausmės rūšį – baudą. Tuo pačiu įvertinta ir tai, kad P. D. ir Ž. Z. nusikalstamą veiką padarė atlikdami savo darbines funkcijas, būdami statutiniais valstybės pareigūnais. Tokia jų veikla yra nesuderinama su pareigų ėjimu, todėl jiems buvo skirta ir baudžiamojo poveikio priemonė – teisės dirbti valstybės tarnyboje atėmimas (BK 67, 68² straipsniai).

BK 72 straipsnio 2 dalis numato, kad turi būti konfiskuotas tiesiogiai iš nusikalstamos veikos gautas turtas. Apygardos teismas konstatavo, kad nuteistieji bendrai veikdami iš nusikalstamos veikos gavo 600 Lt (173,77 Eur), todėl šią pinigų sumą kaip nusikalstamos veikos rezultatą pagrįstai konfiskavo. Kadangi neįmanoma nustatyti, kokiomis dalimis bendrininkai tarpusavyje pasidalijo minėtus 600 Lt (173,77 Eur), teismas, atsižvelgdamas į LAT suformuotą teismų praktiką (LAT nutartis Nr. 2K-68/2010), nurodytą pinigų sumą teisingai nusprendė konfiskuoti iš nuteistųjų lygiomis dalimis, t. y. iš kiekvieno po 86,88 Eur.

Tokiu būdu naikinti ar keisti apygardos teismo nuosprendį nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistųjų P. D. ir Ž. Z. apeliacinius skundus atmesti.