Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Žemesnės instancijos teismas

E. K. 2004 m. gegužės 11 d., nuo 10 val. iki 11 val., būdamas apsvaigęs nuo psichiką veikiančių medžiagų, veikdamas kartu su bendrininkų grupe – su asmeniu, prieš kurį baudžiamoji byla teisme nutraukta jam mirus, turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, žinodamas, kad nukentėjusysis yra senyvo amžiaus, pro neužrakintas duris įsibrovė į J. C. gyvenamąją patalpą, esančią (duomenys neskelbtini), kur iš nukentėjusiojo pareikalavo atiduoti pinigus, bei bendrais veiksmais tyčia pargriovę J. C. ant grindų bei laikę jį gulintį ant pilvo, surišę jam už nugaros rankas ir kojas, uždengę nukentėjusiojo galvą paklode, striuke, puspalčiu, tokioje padėtyje paliko surištą nukentėjusįjį bei užrakino duris iš lauko pusės, todėl nukentėjusysis dėl širdies veiklos sutrikimo, gulėdamas priverstinėje antfiziologinėje padėtyje, mirė, tokiu būdu suvokdamas ir numatydamas, jog jo veiksmai kelia pavojų nukentėjusiojo gyvybei ir gali atimti jo gyvybę, tyčia dėl savanaudiškų paskatų plėšimo metu nužudė dėl senatvės bejėgiškoje būklėje buvusį J. C. bei pagrobė svetimą J. C. priklausantį turtą: nenustatytos vertės ir nenustatytą kiekį auksinių dantų karūnėlių, 1 300 Lt, 2 žiedus bendros 180 Lt vertės, grandinėlę 80 Lt vertės, iš viso pagrobė turto už ne mažiau kaip 1 560 Lt (451 Eur). Tokiais veiksmais E. K. padarė nusikalstamas veikas, nustatytas BK 180 straipsnio 2 dalyje ir 129 straipsnio 2 dalies 2 ir 9 punktuose.Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, kaltinamasis E. K. kaltės dėl J. C. nužudymo plėšimo metu nepripažino ir parodė, kad jis šių jam inkriminuotų veikų nepadarė; jog jis prieš 11 metų prisipažino padaręs jam inkriminuotas veikas, nes prisipažinti jį privertė policijos pareigūnai, kurie prieš jį naudojo fizinį ir psichologinį smurtą; parodymų patikrinimo vietoje jis parodė tokias aplinkybes, kurias jam buvo detaliai nurodęs R. K., jo paties surašytame lape, kurį jis perdavė bylą tyrusiems pareigūnams; kad nežinojo, jog prisipažino padaręs nužudymą, o ne plėšimą, prisipažino įvykdęs nusikaltimą, nes norėjo būti laisvėje (t. 9, b. l. 5–8). Apeliacinės instancijos teismo posėdyje E. K. savo kaltę padarius BK 180 straipsnio 2 dalyje ir 129 straipsnio 2 dalies 2 ir 9 punktuose įtvirtintas veikas taip pat neigė.BK 180 straipsnio 2 dalyje (2003 m. liepos 4 d. įstatymu Nr. IX-1706) baudžiamoji atsakomybė nustatyta už kvalifikuotą plėšimą. Vienas iš šį nusikaltimą kvalifikuojančių požymių būtent ir yra apiplėšimas įsibrovus į patalpą. Įsibrovimas į patalpą gali pasireikšti tiek atviru, tiek slaptu neteisėtu patekimu į gyvenamąją patalpą. Neteisėtumas reiškia, kad kaltininkui į gyvenamąją patalpą be savininko ar kito įgalioto asmens leidimo draudžiama įteiti, kaltinamasis į patalpas patenka be savininko ar kito teisėto valdytojo valios. Įsibrovimu pripažįstami ir tie atvejai, kai kaltininkas į patalpas patenka pro atrakintas duris. Taigi plėšimas, padarytas įsibraunant į patalpą, rodo kaltininko įžūlumą ir agresyvumą siekiant užsibrėžto tikslo.Plėšimo sudėtis yra materialioji, todėl būtinu objektyviosios pusės požymiu yra ne tik veika, bet ir jos padarinys – turto užvaldymas. Plėšimas, įsibraunant į patalpą, laikomas baigtu užvaldžius bent dalį svetimo turto. Subjektyviosios plėšimo pusė požymis – kaltė – pasireiškia tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad turtas yra svetimas ir nori jį pagrobti (užvaldyti) neteisėtomis priemonėmis: panaudojant fizinį smurtą arba grasinant tuoj pat jį panaudoti, arba kitaip atimant galimybę nukentėjusiajam priešintis. Plėšimo pavojingumą atspindi 2 kėsinimosi objektai: pagrindinis – konkreti nuosavybė, papildomas – asmens sveikata, žmogaus veiksmų laisvė. Plėšimo objektu nelaikoma žmogaus gyvybė. Žmogaus gyvybė yra nužudymo objektas. Baudžiamoji atsakomybė už nužudymą nustatyta BK 129 straipsnyje (2003 m. liepos 4 d. įstatymu Nr. IX-1706). Nužudymas yra neteisėtas gyvybės atėmimas kitam žmogui tyčia. Nužudymą kvalifikuojantys požymiai įtvirtinti BK 129 straipsnio 2 dalyje (2003 m. liepos 4 d. įstatymu Nr. IX-1706). Jeigu nusikalstama veika turi požymių, nurodytų 2-juose ar daugiau BK 129 straipsnio 2 dalies punktuose, veika kvalifikuojama pagal visus punktus. Nužudymas laikomas baigtu nusikaltimu atsiradus padariniams, t. y. mirus nukentėjusiajam. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad tiek formuojamoje kasacinio teismo praktikoje, tiek teisės doktrinoje laikomasi pozicijos, jog tuo atveju, kai tyčia nužudoma plėšimo metu, veika kvalifikuojama kaip nusikaltimų sutaptis, t. y. kaip tyčinis nužudymas dėl savanaudiškų paskatų (pagal BK 129 straipsnio 2 dalis 9 punktą) ir plėšimas (pagal BK 180 straipsnio tam tikrą dalį priklausomai nuo kvalifikuojančių požymių). Be to, kaip nusikaltimų sutaptis kvalifikuotini ir tokie atvejai, kai plėšimo metu (pagal BK 180 straipsnio tam tikrą dalį priklausomai nuo kvalifikuojančių požymių) nužudomas bejėgiškos būklės žmogus (BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Ikiteisminio tyrimo metu dėl 2004 m. gegužės 15 d. rasto negyvo savo namuose J. C., gimusio 1922 m. sausio 25 d., t. y. sulaukusio 82 metų amžiaus (t. 1, b. l. 2), E. K., kaip įtariamasis, buvo apklaustas 9 kartus, jo parodymai patikrinti vietoje, jis, kaip kaltinamasis, apklaustas pirmosios instancijos teisme. Iš bylos medžiagos matyti, kad E. K. ikiteisminio tyrimo pradžioje dėl plėšimo metu įvykdyto J. C. nužudymo, prisipažino kaltu iš dalies, t. y. kaltę dėl plėšimo pripažino, o kaltę dėl nužudymo neigė. Vėliau E. K. nuo savo parodymų, kuriuose iš dalies pripažino kaltę dėl įvykdytų nusikaltimų, atsisakė ir kategoriškai neigė dalyvavęs padarant jam inkriminuotas veikas. Tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, E. K. neigė ir neigia savo kaltę plėšimo metu nužudęs J. C.. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Įrodymų pakankamumas reiškia, kad teismo išvados turi būti grindžiamos tik tokiais įrodymais, kurie nekelia pagrįstų abejonių savo įrodomąja galia, leistinumu ar sąsajumu. Įrodymų pakanka tada, kai jie yra neprieštaringi ir jų visuma leidžia daryti vienareikšmišką ir kategorišką išvadą dėl įrodinėjimo dalyko buvimo.Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vidiniu įsitikinimu, pagrįstu išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių, nustatytų tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme, o taip pat ir apeliacinės instancijos teisme, išnagrinėjimu, byloje yra pakankamai objektyvių įrodymų, gautų iš skirtingų šaltinių, atskleidžiančių E. K. įvykdyto nusikaltimo padarymo mechanizmą, priežastinį ryšį tarp nusikalstamų veiksmų ir kilusių padarinių, kaltės turinį. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai nekyla pagrįstų abejonių dėl byloje esančių įrodymų įrodomosios galios, jų leistinumo ir sąsajumo. Byloje esantys duomenys yra BPK nustatyta tvarka surinkti, apygardos teisme tinkamai, laikantis BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje, 290 straipsnyje ir 301 straipsnyje nustatytų reikalavimų, patikrinti. Tačiau iš naujo ištyręs ir įvertinęs patikimus bei teisėtu būdu gautus įrodymus kiekvieną iš jų atskirai ir kaip visumą bei juos sujungęs į vieningą loginę seką, apeliacinės instancijos teismas, kitaip nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, daro išvadą, kad E. K. kartu su asmeniu, prieš kurį baudžiamoji byla teisme nutraukta jam mirus, plėšimo metu nužudė J. C..Iš 2004 m. gegužės 15 d. įvykio vietos apžiūros protokolo su priedais matyti, kad namo, esančio (duomenys neskelbtini), 1-ame aukšte koridoriuje, kniupščias ant pilvo, išilgai koridoriuko iš šiaurės į pietus rastas ant grindų gulintis vyriškos lyties lavonas Abi kojos ištiestos, ties čiurnomis surištos kaklaraiščiu. Abi rankos sukryžiuotos plaštakų srityje už nugaros ir surištos kaklaraiščiu. Ant nugaros ir galvos laisvai uždėta violetinė nailoninė striukė. Po striuke ant nugaros ir galvos laisvai uždėtas juodas puspaltis. Po juo ant galvos ir nugaros dešinės pusės uždėta balta paklodė. Atidengus lavono galvą, matyti, kad galva dešinio skruosto sritimi remiasi į po galva padėtą juodą pagalvę (t. 1, b. l. 62–89). Remiantis paminėto 2004 m. gegužės 15 d. įvykio vietos apžiūros protokolo duomenimis, nustatyta, kad (duomenys neskelbtini), 1-ame aukšte esančio buto koridorius yra dviejų lygių, t. y. dalis koridoriaus yra per 3 laiptelius aukščiau nei prie įėjimo į butą esanti koridoriaus dalis; jog J. C. lavonas rastas aukščiau esančioje jo dalyje, išilgai koridoriaus; lavono kojos matosi nuo prieangio (nuotrauka Nr. 12); virtuvėje 3 taburetės, iš kurių viena, apdengta staltiese, stovi virtuvės viduryje (iš nuotraukos Nr. 14 matyti, kad ši taburetė stovi prie spintelės, ant kurios, kaip nurodyta protokole, yra puodelis su skysčiu, grietinės indelis ir maišelis su duona), ant kitoje spintelės pusėje, prie sienos stovinčios, taburetės stovi butelis, kaip nurodyta protokole, su pienu (nuotrauka Nr. 21), trečia taburetė, ant kurios, kaip nurodyta protokole, padėta iš audinio pasiūta rankinė, kurioje įdėta videokasetė, stovi šalia prie pietinės virtuvės sienos esančio bufeto, prie virtuvės durų; ant dujinės viryklės esančioje keptuvėje 2 apkepti blynai; pereinamame kambaryje (iš kurio yra įėjimas į miegamąjį), prie įėjimo, šalia spintelės ant žemės rasta piniginė, automobilio raktai su pakabuku bei rankinis laikrodis (nuotraukos Nr. 25 ir 26); kambaryje esančių sieninių spintų durys truputį pravertos; užfiksuota, jog kambaryje stovi stalas, kuris uždengtas staltiese, ant stalo stovi vazonas su gėle, žvakidė, atverstas laikraštis, distancinio valdymo pultelis ir tušinukas (nuotrauka Nr. 28); miegamajame dvigulės lovos kairė pusė paklota tvarkingai, yra balta paklodė, dešinė pusė – nepaklota, lovoje nėra baltos paklodės; prie pietinės sienos, pietiniame kampe – spinta 3 dalių (nuotraukos Nr. 32, Nr. 33, Nr. 34). Iš papildomos įvykio vietos apžiūros 2014 m. lapkričio 12 d. protokolo su priedais matyti, kad užfiksuotas namo, esančio (duomenys neskelbtini) (neteisingai nurodyta (duomenys neskelbtini)) bendras vaizdas iš (duomenys neskelbtini) ir kiemo pusių (t. 1, b. l. 92–95).E. K. 2004 m. birželio 30 d. apklausoje, apklausus jį kaip įtariamąjį, kaltu prisipažino iš dalies ir parodė, kad 2004 m. gegužės 11 d. anksti ryte, apie 6–7 val., su A. P. nuėjo prie (duomenys neskelbtini) pilies, nes A. P. turėjo dirbti viešuosius darbus, jis jam norėjo padėti; A. P. kalbėjo su senyvo amžiaus vyru ir moterimi; A. P. pasakė, kad yra reikalas, galima užkalti daug pinigų, reikia nueiti pagąsdinti dantistą, kuris gyvena (duomenys neskelbtini) gatvėje; A. P. jam pasakė, kad jie paprašė pagąsdinti dantų gydytoją; vėliau sužinojo moters vardą „(duomenys neskelbtini)“, jos gyvenamąją, darbo vietą; jam A. P. taip pat sakė, kad reikia tik pagąsdinti, imituoti plėšimą, jog senelis nelaikytų durų atrakintų, jog pas senelį ras ne vieną tūkstantį, aukso, nes senelis dantistas, ką ras, su niekuo nereikės dalintis; už tai (duomenys neskelbtini) duos jiems senovinį ginklą; A. P. sakė, jog reikia eiti dieną, nes pas dantistą ateina žmonės tvarkytis dantų, todėl, jeigu ką – sakys, kad eina tvarkytis dantų; prieš einant jam A. P. susileido narkotikų–aguonų; iš A. P. elgesio suprato, kad jis buvęs ir anksčiau, nes jis atidarė kiemo duris ir jie kartu abu įėjo į koridoriuką; prie namo (duomenys neskelbtini) gatvėje su A. P. nuėjo 2004 m. gegužės 11 d., apie 10 val. ryto, durys buvo atrakintos, o raktas įkištas spynoje; kai tik įėjo, A. P. iš karto užrakino lauko duris, nes raktas buvo spynoje; jog senelis sėdėjo nugara į juos ir nematė kai jie įėjo; neprisimena, ar senelis buvo kambaryje ar virtuvėje, tačiau gerai prisimena, jog radijas garsiai grojo; kad jis (E. K.) priėjęs prie senelio iš priekio paklausė, ar jis turi daug pinigų, senelis bandė stotis, bet jis jį už pečių pasodino atgal į kėdę ar į fotelį; A. P. jam liepė eiti ieškoti pinigų, aukso; pinigų ieškojo spintoje, lovoje, po patalyne, stengėsi nepalikti betvarkės, todėl užtruko apie 45 min., pinigų nerado; ieškojo tik viename kambaryje; po to A. P. pakvietė eiti, sakydamas, kad gavo ar rado pinigus; išeidamas matė, kad senelis koridoriuje gulėjo ant pilvo, su rankomis užrištomis už nugaros su kaklaraiščiu, ant galvos „užmauta“ striuke, po galva padėta pagalvė ar kažkas panašaus į pagalvę, senelis nieko nešnekėjo; išeidamas į senelio kojas neatkreipė dėmesio; kai išėjo į lauką, senukas liko gulėti koridoriuje; ar A. P. užrakino duris, neprisimena, jis (E. K.) durų nerakino; jog A. P. kieme jam pasakė, kad rado 1 300 Lt, bet jam jų neparodė; ar A. P. dar ką nors paėmė iš senuko, nežino; pasidairė, ar jų niekas nemato ir išėjo iš kiemo; atrodo, kad niekas nematė; vėliau jam A. P. sakė, kad pametė cigarečių pakelį kartu su pinigais, tačiau suprato, jog A. P. jį apgavo, nes kiekvieną dieną turėdavo pinigų; jis supyko, kad jį apgavo, todėl 2004 m. birželio 1 d. A. P. sumušė; kartu A. P. mušė ir A. P., tačiau dėl kito reikalo; jog senukas mirė, sužinojo iš laikraščių; kad bijojo, jog A. P. gali prasitarti, kad jis buvo su juo; kur batai, kuriuos buvo apsiavęs pas senuką, neatsimena, gal sudegino ar kažkur pasidėjo; jog neturėjo tikslo senelio mušti, surišti ar jį kankinti, senelio mirties nenorėjo (t. 7, b. l. 114–117). Iš E. K. 2004 m. liepos 2 d. parodymų patikrinimo vietoje matyti, kad jis parodė, kaip nuo (duomenys neskelbtini) policijos komisariato nuvykti į (duomenys neskelbtini) gatvę prie namo Nr. (duomenys neskelbtini); kur yra J. C. buto durys (namo priestate), pro kurias jis su A. P. įėjo pas J. C.; jog duris, kurios buvo uždarytos, atidarė A. P. ir, įėjus į vidų, užrakino, o raktą palikęs spynoje; po to nuėjo tiesiai, užlipo 3 laipteliais į kitą koridoriuką ir, pasukęs į dešinę, įėjo į virtuvę, kur, patraukęs į patalpos vidurį taburetę, paaiškino, kad J. C. ant šioje vietoje stovėjusios taburetės, jiems įėjus, sėdėjo; jis priėjo prie J. C. iš priekio ir paklausė jo, kur pinigai; J. C. bandė atsistoti, tačiau jis jį pasodino; A. P. stovėjo J. C. už nugaros ir liepė jam eiti ieškoti pinigų, pats likdamas su J. C.; jis nuėjo į kambarį, esantį priešais virtuvę, ir jame ieškojo pinigų šalia durų stovinčios komodos stalčiuose, dvejose sieninėse spintose (stengėsi nesujaukti), po staltiese, kuria buvo uždengtas stalas; jog į miegamąjį nebuvo įėjęs; vėliau jį pakvietė A. P. ir įėjęs į koridoriuką pamatė ant grindų, galva į laiptelių pusę ant pilvo gulintį J. C., kurio rankos už nugaros buvo surištos kaklaraiščiu, ant galvos buvo uždėta striukė, prie kojų buvo kažkokie skudurai; A. P. jam pasakė, kad rado pinigus – 1 300 Lt, tačiau jų jam nerodė ir abu išėjo – jis išėjo pirmas, o kai buvo ties namo šiaurės rytų kampu, išėjo A. P., kuris uždarė buto duris, ar jas užrakino – nematė; A. P. jokių daiktų nesinešė; išeidamas nesidairė, aplink žmonių nematė (t. 7, b. l. 120–126).Kaip matyti iš E. K. 2004 m. liepos 2 d. parodymų, jis savo parodymus, duotus 2004 m. birželio 30 d., patvirtino, tik papildomai nurodė, kad neva pas J. C. buvo ir A. P., jis (E. K.) su A. P. įėjo į vidų, o A. P. pasiliko netoli gatvės ir jų laukė; kai jie išėjo su A. P., A. P. nebuvo; jo nuomone, A. P. su A. P. buvo grįžę į namą, nes, kiek jam žinoma, iš namo dingo kažkokie daiktai (t. 7, b. l. 119). Tokius savo parodymus vėliau E. K. paneigė. E. K. 2004 m. rugpjūčio 4 d. apklausoje parodė, kad jis A. P. apkalbėjo; jog J. C. nužudyti nenorėjo; A. P. tikslas buvo apvogti J. C. ir jis tik padėjo A. P. (t. 7, b. l. 128–129). Apklausiamas 2004 m. rugpjūčio 6 d. pas ikiteisminio tyrimo teisėją E. K. nors ir pripažino kaltę iš dalies dėl J. C. nužudymo, tačiau iš esmės pakeitė savo ankstesnius parodymus ir nurodė, kad J. C. bute, kieme, name nėra buvęs; pirmą kartą ten buvo parodymų patikrinimo vietoje metu; apie įvykdytą nusikaltimą išgirdo per radiją, girdėjo, jog dėl to suimta moteris; nusikaltimo aplinkybes sužinojo iš R. K., su kuriuo buvo vienoje kameroje Šiaulių tardymo izoliatoriuje, o R. K. įvykio aplinkybes sužinojo iš vyriškio, su kuriuo jie taip pat kartu sėdėjo vienoje kameroje ir kuris R. K. nešdavo siuntinius; R. K. jam smulkiai ant lapo surašė tai, ką jis turėjo sakyti duodamas parodymus, žadėjo, kad jį nuteis tik metams, arba iš viso nenuteis; prisipažinti padarius šį nusikaltimą jį privertė; atsisakė nurodyti tai dariusį asmenį; iš pradžių jam sakė, kad buvo padarytas tik plėšimas, ir tik vėliau jis sužinojo, jog buvo padarytas nužudymas; nežino, kodėl ir A. P. sako, kad jis kartu su juo dalyvavo šio nusikaltimo padaryme; kai buvo padarytas nusikaltimas prieš J. C., jis dirbo pas B., iš viso ten dirbo apie mėnesį: nuo gegužės 8 ar 9 dienos (t. 7, b. l. 131–133). Dar vėlesnėse apklausose (2004 m. rugpjūčio 13 d., 2004 m. rugsėjo 28 d., 2004 m. spalio13 d., 2014 m. balandžio 30 d., 2014 m. gegužės 2 d., 2014 m. lapkričio 3 d.) E. K. savo kaltę neigė visiškai ir tvirtino, kad jis nežino, kas nužudė J. C.; apie J. C. nužudymą jam papasakojo 2004 m. birželį R. K. (o jam A. P., kai kartu buvo Alytaus pataisos namuose, buvo sakęs, kad turi planą, susijusių su J. C., gerai pasipelnyti); anksčiau prisipažino, nes policijos pareigūnai jam žadėjo duoti įvairių daiktų, paleisti iš suėmimo; anksčiau yra buvęs kieme, kur yra J. C. namas, nes ten buvo mėsinės parduotuvė; su A. P. jis nebuvo jokiame piliakalnyje, ten nebuvo pokalbio su jokia moterimi ar vyru, o tokią istoriją jam papasakojo R. K.; kadangi iš suėmimo paleistas nebuvo, nusikaltimo padarymu nebeprisipažįsta, nes jo nepadarė (t. 7, b. l. 134–135, 138, 141–142; 146–150, 151–153; t. 8, b. l. 14–16).Iš byloje esančio E. K. atviro prisipažinimo matyti, kad jis iš savo draugų išgirdo kalbas apie dantų gydytoją, kuris gyvena vienas ir gali turėti namuose pinigų arba aukso; jis sužinojo, kur dantistas gyvena ir, kad gyvena vienas; po to vieno žmogaus paklausė, kada būtų geriausia įvykdyti dantų gydytojo apiplėšimą ir šis patarė tai daryti ryte; jis nuėjęs į kiemą susirado duris, pro kurias, kaip suprato, galima papulti į vidų; jas atidaręs, išgirdo garsiai grojantį radiją ir virtuvėje pamatė sėdintį senuką, kurį, užėmęs veidą ranka, paguldė ant žemės, ant galvos užsmaukė striukę ir, nuėmęs kaklaraištį, surišo rankas; po to nuėjo į kambarį, ten ant stalo po staltiese rado 1 300 Lt ir apsidairęs išėjo į lauką; duris uždarė; pinigus išleido savo reikmėms; senuką paliko gyvą, tik surištą; nenorėjo, kad senukas taip greitai pakeltų „šumą“, pagalvojo, jog kai jis išeis, kas nors grįš ir ras senuką bei jį išlaisvins, iškvies pagalbą (t. 7, b. l. 137). Pasak E. K. jis šį prisipažinimą surašė tą savaitę, kai buvo apklausiamas, nes neturėjo ką veikti, tačiau iš tikrųjų jokio nusikaltimo nepadarė (t. 7, b. l. 138).Teisėjų kolegija, įvertinusi anksčiau aptartus E. K. parodymus bylos įrodymų visete, konstatuoja, kad byloje yra prieštaravimų tiek tarp paties E. K. skirtingais laikotarpiais duotų parodymų, tiek tarp šioje byloje apklaustų kitų asmenų duotų parodymų. Šiuose parodymuose esančių prieštaravimų bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nepavyko pašalinti. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, tokia aplinkybė pati savaime nesuponuoja išvados, kad konkrečiu atveju byloje nėra patikimų įrodymų, patvirtinančių E. K. kaltę plėšimo metu nužudžius J. C.. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs visų byloje apklaustų asmenų parodymų turinį, kitus bylos įrodymus ir proceso metu ištirtų įrodymų visumą, visų E. K. parodymų nepripažįsta patikimais. Teisėjų kolegija pripažįsta patikima tik tą R. K. parodymų dalį, kurią patvirtina arba paneigia kitos bylos aplinkybės, turinčios įtakos siekiant šioje byloje nustatyti tikrąją tiesą ir įvykdyti realų teisingumą.Visų pirma, teisėjų kolegija netikiki E. K. parodymais, duotais teisme, kad jis prisipažino dalyvavęs J. C. plėšime tik todėl, jog jį privertė tai padaryti policijos pareigūnai, kurie prieš jį naudojo fizinį ir psichologinį smurtą. Byloje nėra jokių duomenų, kad dėl neva neteisėtų policijos pareigūnų E. K. būtų skundęsis įstatymo nustatyta tvarka bei terminais. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu E. K. apklausiant kaip įtariamąjį visose apklausose dalyvavo jo gynėjai, tačiau nei jie, nei E. K. pastabų apklausos protokoluose nėra pareiškę, o užrašytų parodymų tikrumas yra patvirtintas jų parašais. Kita vertus, tokius E. K. parodymus paneigia pirmosios instancijos teisme apklaustų kaip liudytojų policijos pareigūnų S. J. (jis apklaustas ir apeliacinės instancijos teisme), R. K. ir R. K. parodymai, kuriuose jie neigė vartoję bet kokios formos smurtą prieš E. K., A. P. (t. 8, b. l. 137–143, 176–180, 192–196; t. 9, b. l. 123–127). Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti šiais liudytojų parodymais, jie yra nuoseklūs, jų nepaneigia kiti bylos duomenys, priešingai, jie papildo kitus bylos rašytinius įrodymus. Tuo tarpu, E. K. viso proceso metu nebuvo nuoseklus, daug kartų keitė savo parodymus: teisme jis nurodė, kad prisipažino, nes privertė policijos pareigūnai. Ikiteisminio tyrimo metu E. K. tvirtino, kad prisipažino todėl, jog policijos pareigūnai jam žadėjo duoti įvairių daiktų, paleisti iš suėmimo. Apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją E. K. parodė, kad prisipažinti privertė asmuo, kurio jis nenorėjo įvardyti. Vėliau E. K. parašė atvirą prisipažinimą, kuriame pripažino, kad jis tik vienas dalyvavo apiplėšiant J. C., tačiau šį surašė, nes neturėjo ką veikti. Tokia E. K. parodymų kaita, jų nenuoseklumas bei prieštaringumas, vertintina kaip siekis bet kokiu būdu išvengti baudžiamosios atsakomybės. Tokią apeliacinės instancijos teismo išvadą sustiprina ir tai, kad E. K. motinai R. J. teigia, kad „man dar geriau, kad vienas, mažiau prikabins“ (t. 3, b. l. 122–144).Antra, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, taip pat atmeta kaip gynybinę nuo kaltinimų poziciją, paneigtą byloje surinktais įrodymais, kad E. K. apie visas J. C. plėšimo ir nužudymo aplinkybes sužinojo iš R. K., o šis iš vyriškio, su kuriuo jie kartu sėdėjo vienoje kameroje ir kuris R. K. nešdavo siuntinius (pagal bylos duomenis iš A. V.). Remiantis Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo biuro Smurtinių nusikaltimų tyrimo skyriaus vyriausiojo turėjo R. T. 2014 m. rugsėjo 23 d. tarnybiniu pranešimu, nustatyta, kad R. K. buvo suimtas nuo 2004 m. kovo 21 d. iki 2004 m. rugpjūčio 20 d. (t. 2, b. l. 89). Iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2014 m. spalio 9 d. rašto Nr. 14101-19116 „Dėl informacijos pateikimo“ matyti, kad R. K. buvo kalinimas kameroje Nr. 13, E. K. nuo 2004 m. birželio 16 d. iki 2004 m. birželio 30 d. taip pat buvo kalinamas kameroje Nr. 13 (t. 2, b. l. 91–92). Taigi E. K. su R. K. vienoje kameroje buvo laikomi nuo 2004 m. birželio 16 d. iki 2004 m. birželio 30 d. Kaip matyti iš R. K. 2004 m. rugpjūčio 12 d. parodymų, kurie BPK 276 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka buvo pagarsinti teismo posėdyje, jis iš esmės parodė tas pačias aplinkybes, kaip ir E. K. 2004 m. birželio 30 d. apklausoje, t. y. apie E. K. kartu su A. P. buvimą prie (duomenys neskelbtini) piliakalnio, vyrą ir moterį vardu (duomenys neskelbtini), su kuriais A. P. kalbėjo; kad A. P. E. K. sakė, jog reikia pagąsdinti vieną senį, kad ten ras pinigų; E. K. su A. P. nuėjo pas tą senuką; A. P. liepė jam eiti į kambarius ieškoti pinigų; E. K. nieko nerado; E. K. išeidamas koridoriuke pamatė gulintį tą senuką surištomis už nugaros rankomis, senuko galva buvo apklota lyg megztiniu, ar dar kažkuo, o po galva pakišta pagalvė; A. P. jam (E. K.) sakė, kad nieko nerado; išeinant A. P. užrakino senuko buto duris; vėliau E. K. pastebėjo, kad A. P. turi nemažai pinigų; E. K. kilo įtarimas, kad A. P. nuslėpė nuo jo pinigus, kuriuos galėjo rasti pas tą senuką, todėl jis su A. P. A. P. primušė; tada A. P. jam (E. K.) prisipažino, kad iš to senuko paėmė virš 1 000 Lt ir žadėjo duoti pinigų E. K.; apie tai, ką pasakojo E. K., jis (R. K.) niekam nepasakojo, nes niekas to ir neklausė, be to, E. K. prašė niekam to nesakyti; apie tai, kad buvo (duomenys neskelbtini) nužudytas J. C., sužinojo žiūrėdamas žinias per televizorių; be to, tą šeštadienį (2004 m. gegužės 15 d.) buvo (duomenys neskelbtini) areštinėje ir į jo kamerą buvo patalpintas toks (duomenys neskelbtini), kuris papasakojo, jog jo namo kaimyną rado nužudytą; po to, kai E. K. pasakojo visą tą istoriją, jam kilo įtarimas, kad piliakalnyje, kai su (duomenys neskelbtini) atėjo vyras, jog tas vyras galėjo būti tas (duomenys neskelbtini); įtarimas kilo todėl, kad E. K. nupasakojo jo išvaizdą; apie kilusį įtarimą E. K. nesakė; dalį E. K. papasakotos istorijos buvo užsirašęs ant lapelio, bet tas lapelis kažkur dingo; tame lapelyje buvę žodžiai buvo sutrumpinti ir turinį galėjo suprasti tik jis pats vienas; to lapelio E. K. nebuvo rodęs; gal jis ir galėjo matyti, kad kažką užsirašė (t. 2, b. l. 15–17). A. V. ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip įtariamasis, vėliau kaip liudytojas, bylą nagrinėjant teisme apklaustas kaip liudytojas parodė, kad kai buvo sulaikytas (duomenys neskelbtini) policijos komisariato areštinėje, jis kameroje buvo kartu su R. K., jam pasipasakojo, kodėl yra sulaikytas, pasakojo, kur gyveno J. C. ir jog jis buvo dantų gydytojas; paleistas iš areštinės R. K. kelis kartus nešė siuntinius, norėjo žmogui padėti (t. 5, b. l. 112–114, 118–121, 125–126; t. 8, b. l. 137–143). Įvertinusi šių liudytojų parodymus ir juos sugretinusi su E. K. parodymais, taip pat atsižvelgusi į tai, kad, kaip nurodyta 37 punkte, byloje neginčytinai nustatyta, jog R. K. buvo sulaikytas nuo 2004 m. kovo 21 d., teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad ne R. K. papasakojo E. K. jam žinomas 2004 m. gegužės 11 d. įvykio aplinkybes, bet būtent E. K. R. K.. Teisėjų kolegijos vertinimu, nelogiška, kad asmuo, nedalyvavęs darant tam tikrą nusikalstamą veiką, galėtų taip pakankamai detaliai nurodyti neteisėtų veiksmų padarymo vietą, laiką, būdą ir kitas svarbias aplinkybes. Kita vertus, teisėjų kolegija pastebi, kad R. K., duodamas parodymus, nenurodė aplinkybių, susijusių tiek su ginklu, tiek su garsiai veikusiu radiju. Tokios aplinkybės byloje tapo žinomos tik po 2004 m. birželio 30 d. E. K. apklausos. Teismo posėdyje kaip liudytoja apklausta R. G. parodė, kad ji turėjo senovinį perdarytą ginklą, tačiau iš kur E. K. sužinojo apie ginklą, ji nežino (t. 8, b. l. 192–196). Kaip liudytojas apklausytas A. V. teismo posėdyje patvirtino, kad R. G. turėjo ginklą (t. 8, b. l. 137–143). Antai, apie garsiai grojantį radiją buvo žinoma tik nukentėjusiajam V. C., kuris parodė, kad virtuvėje grojo radijas, įėjo į virtuvę ir ištraukė iš rozetės radijo laidą ( t. 1, b. l. 96–97, 98–100, 101–102, 103, 104). Nei R. G., nei V. C. R. K. aptartų detalių negalėjo papasakoti ir jų R. K. negalėjo žinoti ir nežinojo, kaip minėta, tokių detalių jis duodamas parodymus ir nenurodė. Teisėjų kolegijos nuomone, V. V. taip pat negalėjo R. K. papasakoti nusikalstamų veikų padarymo aplinkybių, nes jis jų taip pat nežinojo, o būdamas kartu kameroje su R. K., jam papasakojo tik kodėl yra sulaikytas, kur gyveno J. C. ir jog jis buvo dantų gydytojas. Tokie A. V. parodymai sutampa su anksčiau aptartais R. K. parodymais. Byloje nėra duomenų, kad įvykio dieną A. V. buvo užėjęs į J. C. namo dalį. Apie rastą J. C. lavoną A. V. pranešė jo sūnus V. C. (t. 5, b. l. 125–126; t. 8, b. l. 137–143). Šiuos A. V. parodymus teisme V. C. patvirtino (t. 8, b. l. 137–143).Taigi akivaizdu, kad aplinkybės apie garsiai grojantį radiją ir ginklą buvo žinomos tik nusikaltime dalyvavusiems asmenis, konkrečiu atveju būtent E. K.. Byloje nėra duomenų, kurie leistų neabejotinai teigti, kad aptariamoje veikoje be E. K. ir jo bendrininko, dalyvavo kiti asmenys. Iš bylos duomenų matyti, kad dėl J. C. nužudymo buvo prisipažinę R. M. ir Ž. N., tačiau šio nusikaltimo jie padaryti negalėjo, nes E. K. inkriminutų veikų padarymo metu jie buvo suimti. Pastebėtina ir tai, kad Ž. N. nurodė, jog iš E. K. sužinojo aplinkybes apie (duomenys neskelbtini) nužudytą dantistą (t. 2, b. l. 46–48, 59–60, 61–63; t. 8, b. l. 110–115, 176–180). Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad E. K. parodė, jog R. K. jam smulkiai ant lapo surašė tai, ką jis turėjo sakyti duodamas parodymus, kurį vėliau jis perdavė policijos pareigūnams, tyrusiems J. C. nužudymą (pirmosios instancijos teisme nurodė, kad R. K., o apeliacinės instancijos teisme tvirtino, kad būtent S. J.). Tačiau tokius E. K. parodymus paneigia tiek R. K., tiek apeliacinės instancijos teisme apklausto kaip liudytojo S. J. parodymai. R. K. parodė, kad lapelyje, kuriame jis užsirašinėjo E. K. pasakojimą, žodžiai buvo sutrumpinti ir lapelį turinį galėjo suprasti tik jis pats vienas, tačiau lapelis vėliau kažkur dingo. Kita vertus, E. K. apklausą atlikusi ikiteisminio tyrimo pareigūnė N. G. pirmosios instancijos teisme parodė, kad atliekant procesinius veiksmus E. K. nesinaudojo jokiais užrašais (t. 8, b. l. 192–196). S. J. apeliacinės instancijos teisme parodė, kad jam asmeniškai jokio raštelio E. K. neperdavė, jis taip pat nematė, jog toks lapelis būtų perduotas jo kolegai R. K. (t. 9, b. l. 123–127). Taip pat, teisėjų kolegija pastebi ir tai, kad E. K. nebuvo nuoseklus tiek dėl aplinkybių, kuriam konkrečiai pareigūnui jis neva perdavė aptariamą lapelį, tiek iš kur neva R. K. sužinojo apie J. C. plėšimo ir nužudymo aplinkybes. Apeliacinės instancijos teisme E. K. teigė, kad jis neatsimena, kuriam konkrečiai pareigūnui lapelį perdavė: ar S. J., ar R. K., o, kaip nurodyta 33 punkte, E. K. yra tvirtinęs ir tai, kad R. K. apie V. C. nužudymo aplinkybes sužinojo iš A. P., kai šis kartu buvo Alytaus pataisos namuose, A. P. jam (R. K.) buvo sakęs, jog turi planą, susijusi su J. C., gerai pasipelnyti. Tačiau byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų tokius E. K. parodymus. Dar daugiau, kaip matyti iš R. K. parodymų, jis nenurodė aplinkybių, kurias buvo nurodęs E. K. tiek 2004 m. birželio 30 d. apklausoje, tiek atvirame prisipažinime, kad pas dantistą geriau eiti ryte, jog E. K. įvykio metu buvo apsvaigęs nuo psichiką veikiančių medžiagų, kad E. K. bijojo, jog A. P. gali prasitarti, kad ir jis buvo pas J. C., jog E. K. sumušė A. P. todėl, kad jis nuo jo nuslėpė pinigus, rastus pas J. C.. Tai, kad dėl nurodytos priežasties E. K. sumušė A. P., patvirtina ir kaip liudytojų apklaustų M. V. ir A. P. parodymai. M. V. parodė, kad E. K. jam pasakojo, jog tik apiplėšė dantistą, tačiau jo nežudė, kad paėmė dantisto pinigus, auksą, karūnėles, vėliau sumušė A. P. už per ilgą liežuvį (t. 2, b. l. 26–28; t. 9, b. l. 123–127). A. P. 2004 m. rugpjūčio 4 d. apklausoje parodė, kad kai 2004 m. birželio 1 d. kartu su E. K. mušė A. P., E. K. klausė A. P. „kur pinigai“, o A. P. sakė, kad pinigai namuose, kad juos atiduos; taip pat E. K. klausė A. P. „kaip senukas“, į ką A. P. atsakė, kad „senukas miega“; jis šio pokalbio nesuprato (t. 2, b. l. 103–106; t. 5, b. l. 151–152). A. P. šiuos parodymus patvirtino akistatos su A. P. metu (t. 5, b. l. 153). Pirmosios instancijos teisme A. P. parodė, kad jis ikiteisminio tyrimo metu sakė tiesą (t. 8, b. l. 176–180). Tai, kad E. K. ir A. P. nepasidalijo pavogtų daiktų ir dėl to E. K. sumušė A. P. parodė ir byloje kaip liudytojai apklausti pareigūnai R. K. bei N. G. (t. 8, b. l. 137–143, 192–196). Trečia, teisėjų kolegija kaip bylos duomenims prieštaraujančius pripažįsta ir E. K. parodymus, kad neva jis, kai buvo padarytas nusikaltimas prieš J. C., dirbo pas A. ir R. B.. A. B. ikiteisminio tyrimo metu 2004 m. rugpjūčio 12 d. apklaustas kaip liudytojas parodė, kad E. K. yra jo žmonos brolis, tačiau su juo praktiškai nebendrauja; iki maždaug 2004 m. balandžio 1 d. E. K. padėjo nužievinti nedidelius rastelius; 2004 m. gegužę E. K. pas juos nedirbo jokių darbų; 2004 m. liepą pas jį į darbą atėjo E. K. motina R. J., kuri pasakė kažkokią datą, kurios neįsidėmėjo, ir primygtinai, lyg įtikinėdama jį, kad taip buvo, klausė, ar jis prisimena, jog jos nurodytą datą E. K. buvo pas juos, tačiau jis su ja į jokias kalbas nesileido (t. 1, b. l. 147–148). Pirmosios instancijos teismo posėdyje A. B. teigė, kad jis ikiteisminio tyrimo metu davė teisingus parodymus (t. 9, b. l. 5–8). Netikėti šiais liudytojo parodymais teisėjų kolegija neturi pagrindo. Aplinkybę, kad R. J. A. B. primygtinai klausė, ar buvo E. K. pas juos jos nurodytą datą, bet A. B. jai pasakė, jog E. K. nebuvo pas juos, patvirtina ir ikiteisminio tyrimo metu 2004 m. rugpjūčio 12 d. duoti R. B. (E. K. sesers) parodymai (t. 1, b. l. 149–150). Elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo 2014 m. spalio 28 d. protokolo duomenys be kita ko rodo, kad R. J. taip pat bandė daryti poveikį ir savo dukrai, ji siūlė jai 1 000 Lt, bandė psichologiškai paveikti, kad ji liudytų E. K. naudai, tačiau R. B. atsisakiusi, nes nenorinti melagingai liudyti (t. 3, b. l. 122–144). Todėl atsižvelgusi į aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija nepatikimais pripažįsta ir R. J. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme duotus parodymus, kad E. K. 2004 m. gegužės 11 d., apie 10–11 val., buvo pas R. B., todėl jis negalėjo nužudyti J. C. (1 t., b. l. 156–157; t. 9, b. l. 137–143).Ketvirta, teisėjų kolegija kaip neįtikinamus taip pat atmeta ir E. K. parodymus, kad J. C. bute nėra buvęs, jog pirmą kartą J. C. bute buvo tik parodymų patikrinimo vietoje metu, kad jis anksčiau yra buvęs kieme, kur yra J. C. namas, nes ten buvo mėsinės parduotuvė. Tokius E. K. parodymus iš dalies paneigia tiek pirmiau aptarti jo paties pirminiai parodymai, kuriuose jis prisipažino įvykęs jam inkriminuotas veikas, parodymų patikrinimo vietoje nurodyti duomenys, tiek A. P. parodymai, kuriuose jis nurodė, kad E. K. dalyvavo J. C. apiplėšime, tiek kaip liudytojos apklaustos ikiteisminio tyrimo pareigūnės, tyrusios J. C. nužudymą, N. G. parodymai, tiek apklaustų kaip liudytojų policijos pareigūnų S. J. (kaip minėta, jis apklaustas ir apeliacinės instancijos teisme), R. K., R. K. parodymai, ir Elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo 2014 m. spalio 28 d. protokolo duomenys. A. P. 2004 m. birželio 22 d. apklausoje parodė, kad 2004 m. gegužės 11 d., apie 10 val., ar 11 val., jie trise: jis, E. K. ir A. P. nuėjo pas žmogų, gyvenantį (duomenys neskelbtini) gatvėje, dviaukščiame name; jis liko laukti gatvėje, o jie nuėjo į tą namą; jis į kiemą nuėjęs nebuvo; maždaug po 15 min. E. K. jį pakvietė ateiti; jis nuėjo prie to namo, prie įėjimo į namą iš kiemo pusės; E. K. įėjo į vidų pirmas, o jis jam iš paskos; koridoriuje gulėjo žmogus; pagyvenęs vyras, apie 60 m. amžiaus; vyro veido nematė, jis gulėjo ant pilvo, galva į priekį, atrodo į durų pusę (įėjimo); E. K. jam liepė prilaikyti to vyro kojas, sakė suriš; E. K. rišo tam vyrui kojas, o jis tas kojas prispaudė; E. K. rišo kojas, atrodo kažkokia virve rudos ar pilkos spalvos; kuo tiksliai rišo neprisimena; vyras nesipriešino; kažką burbuliavo, bet jis nesuprato; kai rišo kojas A. P. šalia nebuvo; A. P. buvo kažkuriame kambaryje; jis (A. P.) į kambarį įėjęs nebuvo; kai surišo E. K. tam vyrui kojas, jis (A. P.) išėjo į lauką; jis nenorėjo ten būti, nes nežinojo, kas ten įvyko; ar vyras buvo sumuštas, ar ne, pasakyti negali, tačiau kraujo niekur nematė; jis pats to vyro nemušė; jis vėl nuėjo ant gatvės vienas ir ten palaukė E. K. ir A. P.; po kelių minučių jie atėjo; A. P. kažką nešėsi maišelyje; maišelis buvo celofaninis, kažko pridėtas; kas buvo maišelyje nežino, jam nerodė; A. P. iš karto pasuko į ligoninės pusę ir nuėjo; jis su E. K. nuėjo į stoties pusę; jis klausė E. K., kas ten buvo; E. K. pasakė, kad susimušė, jog davė į nosį tam vyrui, kodėl susimušė neklausė ir nesakė; E. K. prašė niekam apie tas muštynes nesakyti; E. K., kai jie buvo name, pirmiau surišo tam vyrui kojas; po to ėjo rišti rankų; E. K. atsisėdo tam vyrui ant kojų ir pradėjo rišti rankas tam vyrui; su kuo rišo neprisimena; dar nebaigus surišti rankų jis (A. P.) išėjo į lauką; kaip buvo apsirengęs tas vyras, kuriam E. K. surišo rankas ir kojas, neprisimena; daug ko neprisimena po jo sumušimo; E. K. su A. P. 2004 m. birželio 1 d. jį stipriai sumušė ir jis savaitę laiko gulėjo (duomenys neskelbtini) ligoninėje; manė, kad jie norėjo juo atsikratyti, užmušti jį; E. K. su A. P. norėjo suversti jam kaltę dėl to senuko nužudymo; į senuko kambarius įėjęs nebuvo, buvo tik koridoriuke prie pat įėjimo, kuriame būtent vyras ir buvo surištas; lyg koridoriuko abiejose pusėse buvo po duris; tiksliai apibūdinti patalpų negali, nes koridoriuke pabuvo gal 2 min. ir išėjo; jam atrodo, kad jį kvietė ateiti, jog jis palaikytų to vyro kojas, kad galėtų jas surišti; kai jis įėjo A. P. koridoriuke nebuvo; kodėl kojų nepalaikė A. P., nežino; todėl, kad padėjo palaikyti kojas, kol E. K. jas rišo, už tylėjimą E. K. jam nieko nedavė; su A. P. apie tai, kas įvyko nekalbėjo, nes jo nebuvo sutikęs; tą dieną į darbą nuėjo vėliau; griežto darbo grafiko nebuvo; į darbą eidavo savo nuožiūra, nes tuo metu dirbo vienas; kol stovėjo ir laukė E. K. bei A. P., tame kieme nematė jokių asmenų (t. 6, b. l. 115–116). Tai, kad A. P. darbo griežtos kontrolės nebuvo patvirtino ir kaip liudytojas apklaustas V. A., kuris parodė, kad A. P. tikrindavo prieš darbo pabaigą, tačiau dažnai jo darbo vietoje nerasdavo (t. 1, b. l. 137–138; t. 8, b. l. 137–143; t. 9, b. l. 150–151).A. P. 2004 m. birželio 22 d. parodymų patikrinimo vietoje parodė, kad nuo policijos komisariato reikia važiuoti tiesiai (duomenys neskelbtini) gatve, šiaurės kryptimi; vietą, kur susitiko E. K. ir A. P. ((duomenys neskelbtini)); kaip nuvažiuoti prie namo, esančio (duomenys neskelbtini); kur jis jų laukė (stovėdamas įvažiavime į kiemą); po to nuėjo į kiemą ir parodė įėjimo duris, įrengtas priestate, pro kurias pakviestas E. K. įėjo į vidų; jog kai jis išėjo iš namo, tas vyras buvo gyvas (t. 6, b. l. 117–119). A. P. 2004 m. rugpjūčio 3 d. apklausoje paneigė savo anksčiau duotus parodymus (t., 6 t. b. l.121–122). Apklaustas 2014 m. balandžio 7 d. A. P. parodė, kad kaltu neprisipažįsta; 2004 m. buvo prisipažinęs tik todėl, policijos pareigūnai pažadėjo paleisti; E. K. ir A. P. kaip bendrininkus buvo nurodęs, nes tyrėja N. G. sakė, kad nusikaltimą įvykdė ne vienas asmuo; J. C. nepažinojo; niekada iki tol, kol su policijos pareigūnais buvo atliekamas parodymų patikrinimas nėra buvęs J. C. kieme; su R. K. apie J. C. bylą nėra kalbėjęs; kai buvo paleistas iš suėmimo, su E. K. kalbėjo apie J. C. bylą; E. K. jam priekaištavo, kad jis davė ant jo parodymus; E. K. su A. P. jį sumušė, atėmė pinigus, batus ir laikrodį, tačiau tai nesusiję J. C. nužudymu; kodėl tą pačią dieną E. K. klausė apie senuką ir jis (A. P.) atsakė, kad senukas miega, jis neatsimena; neįsivaizduoja apie kokį senuką jis galėjo kalbėti; kai buvo sumuštas, E. K. gyrėsi, kad turi pinigų, nors niekur nedirbo; E. K. motina R. J., kai žadėjo atlyginti padarytą žalą dėl sumušimo, ji yra sakiusi, kad (duomenys neskelbtini) turi pinigų; kas galėjo nužudyti J. C., nežino, mano, kad J. C. galėjo apiplėšti E. K., nes jam tada buvo keista, kad E. K. ir jo motina sakėsi tuo metu turintys pinigų, nors iš tikro jis pas juos tų pinigų nėra matęs; E. K. tuo metu vartodavo narkotikus ir narkotikams turėdavo pinigų, nors niekur nedirbo (t. 5, b. l. 130–132). A. P. 2014 m. spalio 31 d. apklausoje parodė, kad buvo prisipažinęs, nes jam darė spaudimą tyrėja N. G., kriminalinės policijos poskyrio viršininkas V. D., kriminalistas R. K. ir iš (duomenys neskelbtini) atvykę kriminalistai, kurie naudojo prieš jį smurtą; prisiminė, kad 2004 m. gegužės 11 d. nuo 8 val. ryto dirbo pas V. D.; kai prisiminė, kad dirbo pas V. D., prašė pareigūnų, kad nuvestų pas jį į kabinetą; V. D. sakė, kad dabar jis negali atsiminti, ar jis (A. P.) būtent tą dieną dirbo pas jį; neatlaikęs pareigūnų spaudimo, važiavo į parodymų patikrinimą; per parodymų patikrinimą parodė namą, kur gyveno J. C., nes anksčiau teko lankytis pas J. C. kaimynystėje gyvenantį veterinorių R. B.; duris, kur gyveno J. C. parodė, nes į jas nurodė N. G.; V. V. pažįsta, jo pravardė „(duomenys neskelbtini)“; jam dažnai skambina E. K. motina ir vis klausia, kaip išsukti E. K. t. 6, b. l. 136–137). Tai, kad R. J. skambino 2014 m. rugsėjo 26 d. patvirtina Elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo 2014 m. spalio 28 d. protokolo duomenys (t. 3, b. l. 122–144). Tuo tarpu, kaip minėta 36 punkte, apklausti kaip liudytojai policijos pareigūnai S. J. (jis apklaustas ir apeliacinės instancijos teisme), R. K. ir R. K. neigė vartoję bet kokios formos smurtą tiek prieš E. K., tiek A. P. (t. 8, b. l. 137–143, 176–180, 192–196; t. 9, b. l. 123–127).N. G. 2014 m. rugsėjo 25 d. apklausoje parodė, kad tik įėjus pro duris, palipus keliais laipteliais ir įėjus, koridoriuke matėsi vyriškio lavonas; lavonas buvo užklotas balta paklode, kažkokiu paltu; lavonas gulėjo priekiu į kambario pusę ant pilvo, jo kojos buvo nukreiptos link virtuvės pusės; kraujo ant lavono nebuvo, lavonas buvo irimo stadijoje; iš karto po nusikaltimo padarymo buvo sulaikyti J. C. kaimynai – R. G. ir A. V., gyvenantys tame pačiame name; nužudytojo sūnus pasakojo apie tai, kad R. G. yra tolima giminaitė ir R. G. su J. C. kažko nesutarė; apklausus A. V. jis minėjo, kad prie namo matė įtartinus vyriškius; vėliau į policijos komisariatą buvo atėjusi A. V. dukra, kuri taip pat pasakė, jog ji atvažiavo iš kito miesto aplankyti savo tėvo ir pamatė prie kiemo įtartinus vyriškius; V. V. buvo parodytas atpažinti A. P.; ji atpažino įtariamąjį A. P.; įtariamieji tiek A. P., tiek E. K. prisipažino padarę nusikaltimą, su jais buvo atliktas parodymų patikrinimas; parodymų patikrinimo metu su A. P. negalėjo įeiti į namo vidų, nes nebuvo atvykęs J. C. sūnus jų įleisti į namo vidų; su E. K. parodymų patikrinimas buvo atliktas visiškai; E. K. tiksliai parodė, kur buvo rastas lavonas; jai net nebuvo kilę abejonių, ji buvo įsitikinusi, kad E. K. su A. P. padarė šį nusikaltimą ir yra buvę nusikaltimo padarymo vietoje; duodamas parodymus, E. K. smulkiai pasakojo nusikaltimo padarymo detales dalyvaujant advokatei, jis nesinaudojo jokiais užrašais, jam nebuvo grasinama; vėliau įtariamieji pradėjo neigti savo kaltę (t. 2, b. l. 1–3).Pirmosios instancijos teisme liudytoja N. G. patvirtino anksčiau duotus savo parodymus ir parodė, kad E. K. iš pradžių davė išsamius parodymus, smulkiai parodė visas aplinkybes įvykio vietoje, nurodė, kaip, ką darė, kur paliko žmogų; pats aiškino, kaip nuvykti į įvykio vietą, pro kurias duris įeiti, patalpoje orientavosi gerai; ten nebuvęs E. K. nebūtų galėjęs visko parodyti; parodymų patikrinimo metu E. K. nuvedė į miegamąjį ir parodė lovą, nuo kurios nutraukė paklodę, kuria apklojo lavoną; taip pat E. K. parodė viduriniame kambariuke spintą, kurios tikrai nerastum tam bute, nes butas labai įdomaus išdėstymo; E. K. nurodomos aplinkybės buvo užrašomos kiek įmanoma pažodžiui; jis apklausų metu jokiais užrašais nesinaudojo; E. K. duoti parodymai buvo įtikinami; įvykio vietoje jis tiksliai parodė, kur ir kokioje pozoje paliko lavoną ir tai visiškai sutapo su įvykio vietoje užfiksuota J. C. lavono padėtimi; vėliau E. K., duodamas parodymus, nebuvo nuoseklus; ji apklausė ir A. P., vyko su juo į parodymų patikrinimą vietoje, tačiau procesinis veiksmas nebuvo baigtas, nes negalėjo patekti į buto vidų; A. P. pats nuvedė prie durų iš kiemo pusės; abu įtariamieji nurodė tas pačias duris; A. P., kaip ir E. K., vėliau pakeitė savo parodymus; R. G. ir A. V. byloje buvo pareikšti įtarimai, nes jie su nukentėjusiuoju kažkokiu būdu buvo susiję dėl bendro nekilnojamojo turto, skolų ar pan., tačiau paskui ši versija buvo atmesta; taip pat buvo tiriama byla, kad E. K. su A. P. sumušė A. P., ir ši byla buvo siejama su J. C. nužudymu, nes jie tarsi nepasidalino daiktų, pagrobtų iš J. C. (t. 8, b. l. 192–196).Policijos pareigūnai S. J., R. K. ir R. K. nuosekliai tvirtino, kad E. K. prisipažino kartu su A. P. įvykdęs nusikaltimą ir nurodė tokias aplinkybes, kurios sutapo su bylos medžiaga; E. K. parodymai buvo logiški, atitiko įvykių seką, buvo akivaizdu, kad E. K. buvęs įvykio vietoje; asmuo nebuvęs įvykio vietoje nebūtų galėjęs jų nurodyti. Liudytojas R. K. taip pat parodė, kad E. K. ir A. P. nepasidalijo pavogtų daiktų ir dėl to E. K. sumušė A. P. (t. 8, b. l. 137–143, 176–180, 192–196; t. 9, b. l. 123–127).Tai, kad J. C. name kada nors buvo mėsinė, paneigia Elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo 2014 m. spalio 28 d. protokolo duomenys, iš kurių matyti, jog 2014 m. gegužės 13 d. R. J. pakalbio su E. K. metu paneigia, kad J. C. name buvo mėsinė ir teigia, jog ji buvo toliau, kad E. K. apsiriko (t. 3, b. l. 122–144). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, tai, kad E. K. 2004 m. gegužės 11 d., nuo 10 val. iki 11 val., kaltinime nurodytomis aplinkybėmis plėšimo metu nužudė J. C., įrodo ne tik aptarti bylos įrodymai, bet ir V. ir K. C. parodymai, V. V., S. U., A. V. ir V. V. parodymai, V. V. parodymo atpažinti duomenys. Nukentėjusysis V. C. 2004 m. gegužės 15 d., gegužės 16 d., gegužės 20 d., birželio 2 d., spalio 6 d. parodė, kad jis 2004 m. gegužės 15 d. atvykęs pas tėvą rado užrakintas duris, šias atsirakinęs savo raktu ir įėjęs į vidų, pamatė, gulinčio tėvo kojas, o toliau paėjęs, pamatė, kad jam už nugaros surištos rankos, galva užklota jo paties striuke; tėvui skambino trečiadienį, bet tėvas nekėlė ragelio; pašto dėžutėje rado nepaimtus laikraščius nuo 2004 m. gegužės 11 d.; tėvas kartais sutaisydavo dantų protezus, bet tuo užsiimdavo retai; brolis K. C. sakė, kad gegužės 10 d. po darbo skambino tėvui ir su juo kalbėjosi; jis (V. C.) skambino tėvui ir gegužės 12 d, ir gegužės 13 d., bet tėvas nekėlė ragelio; atrakinęs duris ir įėjęs į vidų koridoriuje pamatė betvarkę, tėvo striukė buvo numesta ant kėdės, viduryje koridoriaus buvo numestos tėvo šlepetės; virtuvėje grojo radijas; įėjo į virtuvę ir ištraukė iš rozetės radijo laidą; koridoriuje kraujo nesimatė; išėjęs į kiemą sutiko R. G., jai pasakė, kad rado negyvą tėvą, iš kambario, esančio priešais virtuvę, iš sieninės spintos dingo kartoninė dėžutė, kurioje tėvas laikydavo pinigus; maždaug prieš dvi savaites jis buvo pas tėvą ir matė, kad joje buvo apie 600 Lt; tėvas per savaitę dėžutę galėjo įdėti dar apie 400 Lt; dėžutė su pinigais dingo; prie televizoriaus ant grindų rado numestą tėvo tuščią piniginę; piniginėje tėvas visada turėdavo apie 100 Lt; nuo tėvo rankų dingo 2 žiedai: vienas auksinis vestuvinis (vertė apie 100 Lt), o kitas sidabrinis raižytas, apvalus, apie 4 mm pločio (apie 80 Lt); tėvas pensiją gaudavo mėnesio pradžioje, ją pervesdavo per banką; pensija apie 800 Lt dydžio; tėvas visada nešiodavo ant kaklo sidabrinę grandinėlę; ant tėvo kaklo grandinėlės nebuvo; grandinėlė dingo; 2004 m. rugsėjo viduryje tėvo namuose, pereinamajame kambaryje, kuriame stovėjo televizorius, ardė sofa–lovą ir rado vyrišką kaklaraištį, padėtą ant sofos po 2 pagalvėlėmis; anksčiau šiame kambaryje nieko nejudino, todėl to kaklaraiščio ir nerado, kaklaraištis jam sukėlė įtarimą, nes buvo surišti du mazgai, padarytos dvi kilpos; tėvas buvo tvarkingas, todėl jis pats kaklaraiščio ant sofos–lovos palikti negalėjo; kaklaraištį įdėjo į maišelį; tėvo buto spynas pakeitė, nes raktai, kuriuos turėjo tėvas, dingo (t. 1, b. l. 96–97, 98–100, 101–102, 103, 104).Nukentėjusysis V. C. apklaustas 2014 m. balandžio 25 d. patvirtino savo anksčiau duotus parodymus, papildomai parodė, kad jis dalyvavo E. K. parodymų patikrinimo vietoje; E. K. teigė, kad jis susileido aguonėlių ir atėjo pasikalbėti su seneliu; E. K. priėjo prie įėjimo į tėvuko namą durų; jam įstrigo, jog E. K. žiūrėdamas į namo duris, kurios buvo praviros, tarsi garsiai galvodamas pasakė „o, ir spyną jau pakeitė“; E. K. pastebėjo, kad pakeista yra spyna; jį (V. C.) tai labai nustebino, nes spyną jis pakeitė praėjus 2–3 dienoms po to, kai buvo rastas tėvelis; spyna nebuvo išlaužta, bet ją pakeitė vien dėl to, kad bijojo, jog nusikaltėliai, turėdami raktą, vėl nesugrįžtų atgal į namą ir dar kartą jo neapvogtų; duryse buvo dvejos spynos, vienai iš jų pakeitė tik šerdelę, o kitą, kuri dedasi ant durų vidinės pusės, pakeitė visą spyną; ji buvo šiek tiek kitokia, nei buvo prieš tai, nes ji buvo didesnė ir skyrėsi jos spalva; įdėjo rudą spyną, o kokia buvo prieš tai – neatsimena; iš E. K. pasakymo apie spyną suprato, kad jis tikrai čia yra buvęs; E. K. pareigūnams kažką kalbėjo, kad jis nieko nedarė, o tik ieškojo vertingų daiktų; E. K., eidamas link viduriniojo (valgomojo) kambario ir praeidamas virtuvę, vėl tarsi garsiai galvodamas pasakė „o ir muzika nebegroja“; ar E. K. pavartojo žodį „muzika“, ar „radija“ neatsimena; tėvas visą laiką ryte atsikėlęs įsijungdavo radiją ir ją iki vakaro klausydavo; E. K. tvirtino, kad jis nieko nedarė, o tik žvalgėsi po kambarius, o viską darė A. P.; E. K. sakė, kad pinigų ieškojo po staltiese ant stalo, po paveikslu, po kilimu, spintoje; buvo galiniame kambaryje, bet į jį eiti atsisakė; galinis kambarys, kaip ir prieš tai, kur buvo E. K., buvo paliktas suverstas nusikaltėlių; visi namai buvo suversti: kėdės išvartytos, lova išversta, spintos; vienintelėje virtuvėje buvo tvarkinga; virtuvėje stovėjo net nepradėtas gerti kavos puodelis ir keptuvėje buvo iškepti kažkokie blyneliai; jam susidarė įspūdį, kad kai nusikaltėliai atėjo į namą, turėjo būti rytas ir tėvelis ruošėsi valgyti virtuvėje; paprastai jis pusryčiaudavo apie 9 val., bet jis nebuvo nusistatęs kažkokio griežto pusryčių grafiko ir galėjo valgyti valandą anksčiau ar vėliau nei 9 val.; E. K. sakė, kad jis senelį tik peržengė, daugiau nieko nedarė, viską darė A. P.; tėvelis dažnai laikydavo kaklaraiščius pakabinęs koridoriuje, jie atvirai matydavosi; visą laiką, kai buvo apklausiamas E. K., jis nedalyvavo, nes kelis kartus buvo nuėjęs į kitus kambarius, namo patalpos nėra didelės ir paprasčiausiai nebuvo fiziškai galimybės stebėti visų E. K. parodymų; ar po nusikaltimo padarymo pasigedo kokio nors laikrodžio, ar tėvukas namuose laikė auksines dantų karūnėles, pasakyti negali; jis (J. C.) galėjo laikyti namuose nuo seno tokius daiktus, nes jis buvęs dantų technikas; anksčiau pas tėvuką matęs dantų karūnėles, kai jis dar tvarkydavo žmonėms dantis, o paskutiniu metu tėvukas labai retai kam tvarkydavo dantis (t. 1, b. l. 105–108).Pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis V. C. parodė iš esmės analogiškas aplinkybes, kurias buvo nurodęs ikiteisminio tyrimo metu. Papildomai jis nurodė, kad po įvykio, kai vyko parodymų patikrinimas, jis jau buvo iš dalies sutvarkęs tėvo namus, tačiau kai rado tėvą negyvą, kambariuose daiktai buvo suversti; kaklaraiščiai ir striukės, kuriomis tėvo lavonas buvo uždengtas, kabėdavo koridoriuke ant pakabos; pagalvė, buvusi po lavono galva, buvo atnešta iš vidurinio kambario nuo sofos; paskutiniu metu tėvukas darydavo korekcijas, dantų karūnėles, tėvukas turėdavo auksinių karūnėlių, po jo mirties nerado nei karūnėlių, nei dėžutės, kurioje jos buvo laikomos; E. K. parodytos vietos sutapo su vietomis, iš kurių daiktai buvo išversti, išmesti; virtuvėje niekada nėra stovėjęs fotelis, ten yra tik 2 arba 3 paprastos medinės be atramų taburetės; spyną pakeitė tuoj po įvykio ir jokių drožlių po 1,5 mėn. nebuvo, tik iš išorės matėsi, kad nauja spyna; E. K. parodymų patikrinimo vietoje parodė kitokią lavono gulėjimo kryptį (t. 8, b. l. 137–143; t. 9, b. l. 5–8, 23). Nukentėjusysis K. C. pirmosios instancijos teisme parodė, kad jis įėjęs į vidų, pamatė surištą (rankos ir kojos surištos kaklaraiščiais) gulintį tėvuką koridoriuke, su ant galvos užmauta striuke; buvo viskas išvartyta (taburetės, rūbai koridoriuke, ten kur buvo rastas lavonas) susidarė įspūdis, jog vyko kažkokios grumtynės (t. 8, b. l. 110–115).E. K. atvirame prisipažinime nurodė, kad dantų gydytojas gali turėti ne tik pinigų, bet ir aukso (t. 7, b. l. 137). Pirmosios instancijos teisme kaip liudytojas apklaustas S. U. patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad V. V. daiktus pigiau nupirkdavo, brangiau parduodavo, jog pas V. V. ateidavo ir E. K., ir A. P., bet, ar jie ką nors buvo atnešę, negali nei patvirtinti, nei paneigti, tačiau jie galėjo nešti V. V. bet kokius daiktus (t. 2, b. l. 77–78; t. 8, b. l. 176–180). Kaip liudytojas apklaustas V. V. parodė, kad jis patvirtina ikiteismini tyrimo metu duotus parodymus, jog pas 2004 m. jį į namus yra užėję A. P. arba E. K., arba abu kartu ir siūlė pirkti auksą, minėjo auksines karūnėles, tik nesuprato, ar jie tas karūnėles turėjo su savimi, ar sakėsi galintys gauti (t. 2, b. l. 82–84, 85–86; t. 8, b. l. 110–115). Teisėjų kolegija, išanalizavusi nukentėjusiųjų V. C., K. C., liudytojų S. U., V. V., A. P. parodymus, taip pat duomenis, gautus A. P. parodymų patikrinimo vietoje, šiuos duomenis sugretinusi tarpusavyje, taip pat su E. K. parodymais, su įvykio vietos apžiūrų protokolų duomenimis, konstatuoja, kad ištirti bylos įrodymai patvirtina E. K. pirminius parodymus, jo parodymų patikrinimo vietoje nurodytas aplinkybes. Ištirtų bylos įrodymų visuma leidžia teisėjų kolegijai daryti vienareikšmišką išvadą, kad E. K. dalyvavo J. C. plėšime ir jo nužudyme. Kaip jau teisėjų kolegija nurodė anksčiau, jos nuomone, asmuo, nedalyvavęs nusikalstamoje veikoje, negalėtų pakankamai detaliai nurodyti neteisėtų veiksmų padarymo vietos, laikos, būdo ir kitų išskirtinių aplinkybių. Tuo tarpu, E. K. parodymų patikrinimo metu nuvedė parodymų patikrinime dalyvavusius pareigūnus prie J. C. durų, kurios, neapėjus namo, nėra matomos, duodamas parodymus ir parodymų patikrinimo vietoje nurodė, kad J. C. durys buvo atrakintas, o raktas buvo spynoje, jog išeidamas iš J. C. buto duris A. P. užrakino, garsiai grojo radijas, pastebėjo, kad pakeista spyna, jog J. C. ant galvos buvo uždėta striukė, paklodė, po galva buvo padėta pagalvė, nors jos akivaizdžiai nebuvo matyti, jog prie kojų mėtėsi kažkokie skudurai. Teisėjų kolegija vertina, kad iš esmės tokius E. K. parodymus patvirtina pirmiau aptarti V. ir K. C. parodymai, jog koridoriuke, kur buvo rastas tėvo lavonas, buvo išmėtyti rūbai, išvartytos taburetės, kėdės, kambariuose viskas išversta, kad garsiai grojo radijas, V. V. parodymai, kad arba E. K., arba A. P. yra siūlę pirkti auksą, kalbėjo apie auksines karūnėles, taip pat įvykio vietos apžiūros 2004 m. gegužės 15 d. protokolo duomenys, kuriuose užfiksuota, kad ant rasto J. C. lavono galvos buvo laisvai uždėta violetinė nailoninė striukė, po striuke ant nugaros ir galvos laisvai uždėtas juodas puspaltis; po juo ant galvos ir nugaros dešinės pusės uždėta balta paklodė ir tik atidengus lavono galvą, matyti, jog galva dešinio skruosto sritimi remiasi į po galva padėtą juodą pagalvę (t. 1, b. l. 62–89). Teisėjų kolegijos vidiniu įsitikinimu E. K. kaltės apiplėšus ir nužudžius J. C. nepaneigia byloje esantys prieštaravimai tarp įvykio vietos apžiūros protokole ir E. K. parodymų patikrinimo vietoje nurodytų aplinkybių, susijusių su tuo, ant kurios taburetės sėdėjo J. C., dėl rasto J. C. lavono gulėjimo krypties, kuo konkrečiai buvo surištos J. C. rankos ir kojos (E. K. parodė, kad kaklaraiščiais, o A. P. parodė, kad neatsimena kuo, atrodo virve). Byloje yra duomenų, kad E. K. parodymų patikrinimo metu sąmoningai galėjo klaidinti pareigūnus. Tokia aplinkybė byloje nepaneigta. Kaip liudytojas apklaustas M. V. tiek ikiteismini tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme parodė, kad E. K. įvykio vietoje stengėsi klaidinti pareigūnus, nurodydamas kitas vietas nei darant nusikaltimą arba sakydamas, jog neatsimena (t. 2, b. l. 26–28; t. 9, b. l. 123–127). Tai, kad E. K. kartu su asmeniu, prieš kurį byla nutraukta teisme jam mirus, dalyvavo J. C. apiplėšime ir jo nužudyme, įrodo ne tik anksčiau išanalizuoti įrodymai, bet ir A. V. ir V. V. parodymai, V. V. parodymo atpažinti duomenys.Nukentėjusiojo J. C. kaimynas, A. V., 2004 m. gegužės 15 d. apklaustas kaip liudytojas parodė, kad jis jokio triukšmo negirdėjo, įtartinų asmenų, besilankančių pas J. C., nepastebėjo (t. 5, b. l. 104-105). A. V., 2004 m. gegužės 17 d., 2014 m. kovo 18 d. apklaustas kaip įtariamasis, kaltės dėl jam pareikšto įtarimo nepripažino ir parodė, kad 2004 m. gegužės 10 d., pirmadienį, būdamas namuose, antrame aukšte, iš ryto apie 10 val., išgirdo šuns lojimą, priėjo prie lango ir pasižiūrėjo; pasižiūrėjęs pro vieną langą – nieko nematė, priėjęs prie kito lango matė kaip 2 vyriškiai eina link J. C. buto, į jo kiemą; šiuos vyriškius jis matė labai trumpai, jie žengė tik apie 2 žingsnius iki kampo ir užėjo už kampo; išeinančių vyriškių nematė; vyrai buvo pakankamai jauni, apie 30–40 metų amžiaus vidutinio kūno sudėjimo, vidutinio ūgio; apsirengę nei tamsiai, nei šviesiai; veidų neįsidėmėjo; vyrai jam nebuvo pažįstami; šuo lojo apie 1 val.; kad tą dieną, kai pas jį atvažiavo dukra V. V., jis apie 9–10 val. ryto pro langą iš antro aukšto matė kaip link įėjimo į J. C. butą nuėjo 2 žmonės, lyg vyriškiai, matė jų viršugalvius; pas juos nėra jokio praėjimo, todėl matyti žmonės galėjo eiti tik pas J. C.; jis matytus asmenis su J. C. mirtimi susiejo tik tada, kai sužinojo apie jo mirtį; tą dieną įsiminė, nes pas jį buvo atvažiavę svečių: pažįstamas B. B. su uošviu P. V.; jam bekalbant su dukra, V. V., ji jam sakė, kad kai ji atvažiavo ir laukė jo kieme, matė du įtartinus žmones, kažkokius „bomžus“, einančius nuo J. C. pusės, ji apie tai papasakojo policijos pareigūnams (t. 5, b. l. 112–114, 118–121). A. V. 2014 m. rugsėjo 26 d. apklaustas kaip liudytojas iš esmės patvirtino visas aplinkybes, nurodytas ankstesnėse jo apklausose, papildomai nurodė, kad duodamas parodymus, datą, kada matė žmones, galėjo suklysti (t. 5, 125–126). Pirmosios instancijos teisme apklaustas kaip liudytojas A. V. taip pat iš esmės davė analogiškus parodymus ir parodė, kad apie 9–10 val. ryto pradėjo loti, prie jų pririštas, šuo; jis pažiūrėjo pro langą ir pamatė už kampo nueinančius 2 žmones, lyg vyriškius, jie žengė porą žingsnių, nuėjo link J. C. įėjimo; pas J. C. įėjimas iš kiemo pusės, o pas jį – iš gatvės; po to kai jis matė tuos 2 žmones, J. C. kieme nebematė; žmones matė tą pačią dieną kai pas jį atvažiavo dukra (t. 8, b. l. 137–143).V. V., 2004 m. gegužės 18 d. apklausta kaip liudytoja, parodė, kad ji 2004 m. gegužės 11 d., apie 8.40 val., maršrutiniu autobusu išvažiavo iš (duomenys neskelbtini) pas tėvą, gyvenantį (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini) buvo apie 11.10 val.; išlipo (duomenys neskelbtini) mieste, prie pašto, ir pėsčiomis nuėjo pas tėvą A. V., gyvenantį (duomenys neskelbtini) g.; atėjusi iki tėvo namų, jo laukė lauke, į vidų nėjo, girdėjo, jog pas tėvą kažkas yra; girdėjo vyriškus balsus; stovėjo kieme, už tėvo mašinos, ties 1-o aukšto langais ir laukė tėvo; stovėjo kieme, dairėsi; tada pamatė iš kiemo pusės, iš J. C. pusės, einančius 2 žmones, kurie ėjo ramiai, nesidairydami, nesikalbėdami, jie neskubėjo, ėjo normaliai, į ją nežiūrėjo; ar jie ją matė, nežino; išėjo jie iš kiemo ir pasuko į tą pusę, kur stovi pašto dėžutės; buvo du vyrai, nejauni, jie ėjo vienas šalia kito; jie galėjo būti virš 30 m. amžiaus, iki 40 m.; vidutinio ūgio, apie 170 cm., lieso kūno sudėjimo; vienas iš vyriškių buvo truputį arčiau jos, jis buvo rudais plaukais, rudais antakiais, su megzta kepure; kepurė buvo atraityta, juodai pilka ar ruda, ne šviesi; vyras buvo su ilgomis kelnėmis; apsirengęs lyg rudos spalvos, ilgomis rankovėmis rūbą, rūbas buvo prastas, neišeiginis, ne švarkas; vyrai buvo apsirengę panašiai; vyrų veidus matė iš šono; tų vyrų tikriausiai neatpažintų, nes veidų neįsidėmėjo; kai tie vyrai išėjo iš kiemo, ji pavaikščiojo po kiemą; tada iš tėvo namų pamatė išeinantį B. B. ir senelį, kuris jai matytas, bet pavardės nežino; B. B. su seneliu sėdo į mašiną ir išvažiavo; po 2–3 min. tėvas išėjo į lauką; su tėvu išvažiavo į kaimą; gegužės 15 d. jai paskambino motina ir pasakė, kad nužudytas J. C. (t. 1, b. l. 161–162). Liudytoja V. V. 2004 m. birželio 17 d. apklausoje papildomai parodė, kad tas vyras, kuris ėjo arčiau jos ir kurį ji matė gerai, buvo apie 30–40 m. amžiaus; jam galėjo būti apie 40 m.; šį vyrą galėtų atpažinti iš ūgio (iki 170 cm. ūgio), iš lieso, smulkaus kūno sudėjimo, iš veido bruožų; jo veidas buvo liesas; antrasis vyras buvo panašaus veido, panašaus ūgio ir kūno sudėjimo (t. 1, b. l. 163). Kaip liudytoja V. V. apklausta ir 2014 m. rugsėjo 26 d., ji parodė iš esmės tas pačias aplinkybes, kurias buvo nurodžiusi nurodytose ankstesnėse apklausoje, ir patvirtino, kad ji, būdama kieme ir laukdama tėvo, matė kaip pro namo, kuriame gyveno jos tėvas, kiemą eina du vyriškiai; vyriškiai ėjo nuo tėvo kaimyno J. C. pusės; vyriškiai ėjo ramiai; nematė, kad vyriškiai, ką nors neštųsi; vyriškiai buvo apsirengę paprastais kaimo drabužiais; kur nuėjo vyriškiai nematė, bet tame kieme nėra kito praėjimo ir jie turėjo eiti tik iš J. C.; vienas vyriškis buvo aukštesnis už kitą; vieną vyriškį matė geriau nei kitą, matė jo veidą šonu (t. 1, b. l. 164). Pirmosios instancijos teisme apklausta kaip liudytoja V. V. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir parodė, kad jai po 2-os apklausos parodė 3 vyrus, iš kurių 1 buvo panašus į matytą tėvo namo kieme; jog ji šiuo metu negali pasakyti, kiek procentų tvirtina, kad tas asmuo, kuris praėjo, ir tas, kurį nurodė policijoje, yra būtent tas pats asmuo; tas žmogus buvo kaimietiškai apsirengęs, smulkaus sudėjimo, šviesesnių plaukų, su kepure, dominavo ruda spalva, kitas buvo žemesnis, tamsesnis, dominavo juoda spalva; abu vyriškiai buvo panašaus amžiaus, apie 40 m. (t. 8, b. l. 176–180).Įvertinusi aptartus A. V. ir V. V. parodymus, duotus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teismo posėdyje, visų bylos įrodymų kontekste, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra pagrindo abejoti šių liudytojų parodymais, jie dėl esminių bylos aplinkybių – dėl 2 vyrų, matytų 2004 m. gegužės 11 d., apie 10–11 val., einančių link J. C. buto ir einančių nuo J. C. buto, yra nuoseklūs, jų nepaneigia kiti bylos duomenys. Priešingai, jie papildo kitus byloje esančius įrodymus. Tai, kad A. V. iš pradžių nurodė nematęs jokių įtartinų asmenų, vėliau tikslino savo parodymus ir tvirtino 2004 m. gegužės 10 d., o ne 2004 m. gegužės 11 d., ryte apie 10 val. matęs 2 vyriškius, einančius link J. C. buto, savaime nedaro jų parodymų nepatikimais. Liudytojas V. V., nurodydamas datą, kada matė 2 asmenis, einančius link J. C. buto, tiesiog sąžiningai klydo. Vėliau jis savo parodymus patikslino ir nurodė, kad tą dieną, pas jį buvo atvažiavusi dukra. Tai, kad V. V. 2004 m. gegužės 11 d., apie 11 val., atvyko pas savo tėvą A. V. patvirtina jos pateiktas 2004 m. gegužės 11 d. kelionės bilietas (t. 2, b. l. 164, 165; t. 4, b. l. 159). Teisėjų kolegija nenustatė, kad nurodyti liudytojai, nors juos ir sieja giminystės ryšiai, ir A. V. šioje baudžiamojoje byloje buvo pareikšti įtarimai dėl J. C. nužudymo, būtų suinteresuoti bylos baigtimi. Siekiant patikrinti liudytojos V. V. parodymus, ikiteisminio tyrimo metu 2004 m. birželio 17 d. buvo atliktas parodymas atpažinti. V. V. atpažinti buvo parodyti 3 asmenys: A. P., gimęs 1961 m., 170 cm ūgio; D. U., gimęs 1964 m., 185 cm, normalaus kūno sudėjimo, ir A. B., gimęs 1961 m., 160 cm, smulkaus kūno sudėjimo. V. V. atpažino A. P. kaip panašų į vyrą, kurį ji matė išeinantį iš kiemo, esančio (duomenys neskelbtini) g., einantį kiemu; panašus iš veido ir ūgio (t. 1, b. l. 166–167). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, apygardos teismas nepagrįstai parodymo atpažinti metu gautų duomenų nepripažino įrodymais. Aptariamas procesinis veiksmas atliktas laikantis BPK 191–192 straipsniuose nustatytos tvarkos ir šio procesinio veiksmo metu gauti duomenys atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus. Parodymo atpažinti veiksmu siekiama nustatyti, ar asmuo davė parodymus apie parodomus atpažinti asmenis. Apklausta kaip liudytoja V. V. parodė apie įvykio aplinkybes ir teigė, kad galėtų atpažinti vieną asmenį, kurį ji geriau matė einantį nuo tėvo kaimyno J. C. pusės, jam galėjo būti apie 40 m.; jį galėtų atpažinti iš ūgio (iki 170 cm), iš lieso, smulkaus kūno sudėjimo, jo veidas buvo liesas, jis buvo rudais plaukais, rudais antakiais. Taigi liudytoja V. V. pirmiausia buvo apklausta apie įvykio aplinkybes ir tik jai nurodžius ypatybes, pagal kurias ji galėtų atpažinti tą asmenį, buvo atliktas parodymas atpažinti. V. V. buvo parodyti 3 asmenys ir ji nurodė, kad žmogus 1-as iš kairės yra panašus į vyrą iš veido ir ūgio, t. y. ji atpažino A. P. kaip panašų į vyrą, kurį ji matė išeinantį iš kiemo, esančio (duomenys neskelbtini) g., einantį kiemu. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad atpažįstantysis apklausos metu ne visada gali nurodyti visus individualius atpažintino objekto požymius arba tiksliai juos apibūdinti (juolab, kad konkrečiu atveju V. V. nueinančius vyrus stebėjo trumpą laiką). Tik kai pamato objektą, jis gali prisiminti. Tai psichologiškai paaiškinamas procesas ir negali sukelti abejonių atpažinimo pagrįstumu. Panašios pozicijos laikomasi ir formuojamoje kasacinio teismo praktikoje (kasacinė nutartis Nr. 2K-250-942/2016).Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka buvo atlikta liudytojos V. V. ambulatorinė teismo psichiatrijos ekspertizė. Teismo psichiatrijos 2016 m. gruodžio 9 d.–2017 m. sausio 19 d. ekspertizės akte pateikta išvada, kad nėra pagrindo teigti, jog V. V. teisiškai reikšmingu laikotarpiu būtų negalėjusi suvokti faktinių stebėto įvykio aplinkybių ir būtų negalėjusi apie jas duoti parodymus, ji galėjo ir gali teisingai suvokti faktines įvykio, įvykusio 2004 m. gegužės 11 d., aplinkybes, reikšmingas bylai. Ekspertizės akte konstatuota, kad tiriamoji turi gerus verbalinio supratingumo gebėjimus, abstraktų loginį mąstymą, mokėjimą atskirti esmę nuo nereikšmingų detalių; nepastebėta tendencija išskirti antraeilius požymius; dėl sąlyginių intelektinių sunkumų tiriamosios įvykio aplinkybių atgaminimas gali būti fragmentiškas ir nenuoseklus (dalinės kompensacijos efektas gali būti gautas dėka vizualizacijos schemų), tačiau atskirimas esmės nuo nereikšmingų detalių sudaro tiriamosios verbalinio mąstymo stipriosios dalies pagrindą. Ekspertizės akte nustatyta, kad V. V. geba iš esmės atpasakoti byloje duoto liudijimo esmę, užmirštos įvykių detalės neviršija fiziologinių atminties savybių ribų. Ekspertizės akte, vertinant V. V. psichologinę būseną, nurodyta, kad jai pasiūlius vizualizuoti atgaminamos informacijos planą, nupiešė pastatą, savo stovėjimo vietą šalia laiptinės į tėvo gyvenamąją vietą, 2-jų asmenų judėjimo kryptį bei jų tarpusavio padėtį, nurodė, jog abu asmenis ji stebėjo trumpai, juos matė tik iš profilio, akių kontakto nebuvo, todėl jai sunku pasakyti apie veido bruožus, apie aprangos ir išvaizdos specifines detales, atsimena tik tiek, kad arčiau jos pusės ėjęs aukštesnis, vidutinio ūgio (galėtų būti apie 175-180 cm) vyras, dėvėjęs rudą striuką, tuo tarpu toliau – kresno sudėjimo, kiek žemesnio nei vidutinis ūgis (galėtų būti apie 170 cm) ir juodais rūbais, jai jaunesniu pasirodęs vyras; vyrai atrodė kaip prasčiokai, į juos pažvelgus kilo jai nesaugumo jausmas, todėl ji nugręžusi nuo vyrų žvilgsnį, jog pati nebūtų pastebėta. Todėl atsižvelgus į tai, kas pasakyta, spręstina, kad V. V. parodymo atpažinti metu gauti duomenys yra patikimi ir jie, juos įvertinus visų byloje esančių įrodymų kontekste, įskaitant, bet neapsiribojant, ir A. V. parodymais (jo matyti vyrai buvo apie 30–40 m. amžiaus, vidutinio kūno sudėjimo, vidutinio ūgio; apsirengę nei tamsiai, nei šviesiai), V. V. pirmosios instancijos teisme duotais parodymais (jos geriau matytas žmogus buvo smulkaus sudėjimo, šviesesnių plaukų, dominavo ruda spalva; kitas buvo žemesnis, tamsesnis, dominavo juoda spalva; abu vyriškiai buvo panašaus amžiaus, apie 40 m.), ekspertizės metu gautais duomenis apie matytų vyrų požymius, leidžia daryti išvadą, jog ji 2004 m. gegužės 11 d., apie 11 val., matė būtent A. P., ateinantį nuo J. C. durų ir einantį per kiemą link (duomenys neskelbtini) gatvės. Kita vertus, tai, kad 2004 m. A. P. plaukai buvo „ryžoki“, žilstelėję, jį vadino „ryžu“ parodė ir kaip liudytojas pirmosios instancijos teisme apklaustas A. P. (t. 8, b. l. 176–180). Tokius A. P. išvaizdos bruožus nurodė ir kaip liudytojas teismo posėdyje apklaustas R. M., kuris 2014 m. rugsėjo 17 d. parodymo atpažinti pagal nuotrauką metu atpažino A. P., kaip biržietį, pravarde „senukas“, kuriam dygo šviesūs rudi plaukai (t. 2, b. l. 64–70; t. 8, b. l. 176–180). Antra vertus, teisėjų kolegijos išvadą, kad V. V. matė būtent A. P., ateinantį nuo J. C. durų ir einantį per kiemą link (duomenys neskelbtini) gatvės, sustiprina ir byloje esantys liudytojo Nr.1, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymai duoti teisme, jog jam A. P. sakė, kad juos po nusikaltimo padarymo išėjusius iš dantisto buto matė kažkokia moteris (t. 9, b. l. 2). Šiuos parodymus tarpusavyje sugretinus su liudytojos V. V. parodymais, parodymo atpažinti duomenimis, ir juos kartu įvertinus su aptartais bylos įrodymais, darytina neabejotina išvada kad V. V. tikrai matė A. P. ir jį atpažino.Teisėjų kolegija, tarpusavyje sugretinusi pirmiau ištirtus įrodymus su aptartais A. V. ir V. V. parodymais, V. V. parodymo atpažinti duomenimis, taip pat daro išvadą, kad bylos įrodymų visuma leidžia daryti kategorišką išvadą, jog antrasis V. V. matytas asmuo buvo būtent E. K.. Ir nors E. K. buvo 23 metų, ir, kaip matyti iš E. K. bei A. P. parodymų patikrinimo metu padarytų fotonuotraukų (t. 6, b. l. 119; t. 7, b. l. 122–126), aukštesnis už A. P., o V. V. nurodė, kad jos matyti asmenys buvo apie 30–40 metų amžiaus, antrasis jos matytas asmuo žemesnis, vien tik šios aplinkybė savaime nesuponuoja išvados, jog liudytojos matytas antrasis vyras nebuvo E. K.. Iš prie E. K. parodymų patikrinimo vietoje protokolo pridėtų nuotraukų matyti, kad E. K. iš tiesų iš profilio iš šono 2004 m. liepos 2 d. atrodė vyresnis nei 23 metų amžiaus (t. 7, b. l. 122–126; nuotraukos Nr. 3, Nr. 5, Nr. 6, Nr. 8). Todėl V. V. galėjo sąžiningai suklysti dėl jo amžiaus. Kita vertus, teisėjų kolegija pažymi, kad ne visada asmens išvaizda atspinti tikrąjį jo biologinį amžių, didelės įtakos tam turi asmens vedamo gyvenimo būdas, mityba, sportas, genetika ir pan. Bylos duomenimis, E. K. nevengė alkoholio, psichiką veikiančių medžiagų vartojimo, nemažą laiko dalį buvo praleidęs įkalinimo įstaigose, todėl ir atrodė vyresnis nei jo bendraamžiai. Teisėjų kolegijos nuomone, V. V. galėjo sąžiningai suklysti ir dėl kito jos matyto asmens ūgio. Tačiau ji aiškiai pastebėjo, kad antrasis buvo jaunesnis ir tamsesnis. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad E. K. 2004 m. birželio 30 d. apklausoje parodė, kad pas J. C. nuėjo apie 10 val. E. K. atvirame prisipažinime taip pat tvirtino, kad pas J. C. nuėjo ryte. A. P. 2004 m. birželio 22 d. apklausos metu ir parodymų patikrinimo vietoje metu parodė, kad į įvykio vietą nuėjo apie 10–11 val., o tai visiškai atitinka V. V. parodymus apie jos matytus 2 asmenis apie 11 val. einančius per kiemą nuo J. C. durų. Kaip minėta 23 punkte, tuo atveju, kai tyčia nužudoma plėšimo metu, veika kvalifikuojama kaip nusikaltimų sutaptis, t. y. kaip tyčinis nužudymas dėl savanaudiškų paskatų (pagal BK 129 straipsnio 2 dalis 9 punktą) ir plėšimas (pagal BK 180 straipsnio tam tikrą dalį priklausomai nuo kvalifikuojančių požymių), be kita k, kaip nusikaltimų sutaptis kvalifikuotini ir tokie atvejai, kai plėšimo metu (pagal BK 180 straipsnio tam tikrą dalį priklausomai nuo kvalifikuojančių požymių) nužudomas bejėgiškos būklės žmogus (BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad sprendžiant klausimą dėl kaltininko veikos pripažinimo pagal BK 129 straipsnį nužudymu svarbu nustatyti ne tik objektyviuosius nužudymo požymius – veiką, padarinius (nukentėjusiojo mirtį), būtinąjį priežastinį ryšį tarp veikos ir padarinių, bet ir subjektyviuosius šios nusikalstamos veikos požymius. Baudžiamoji atsakomybė už nužudymą pagal BK 129 straipsnį atsiranda ne tik tada, kai žmogaus gyvybė atimama veikiant tiesiogine tyčia, bet ir kai žmogaus gyvybė atimama veikiant netiesiogine tyčia. Teismų praktikoje pripažįstama, kad nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, jog jis savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti netiesioginės tyčios atveju reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui, t. y. asmuo yra abejingas, kils ar apskritai nekils baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai (kasacinė nutartis Nr. 2K-446/2010). Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimus, jų kiekį, pobūdį, vietą (į tai, kokios žmogaus kūno dalys (organai) buvo pažeisti – ar buvo pasikėsinta į gyvybiškai svarbius ar ne tokius svarbius žmogaus organus), nusikalstamų veiksmų intensyvumą, jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo bei kt. (kasacinė nutartis 2K-46-895/2015). Be kita ko, pabrėžtina, kad siekiant asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn už žmogaus gyvybės atėmimą, būtina nustatyti, ar tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys. Nustatant priežastinį ryšį turi būti atsižvelgta į tai, ar kaltininko veika buvo būtina sąlyga mirčiai kilti (be jos ši nekiltų), ar mirtis buvo dėsninga ir numatoma veikos pasekmė (kasacinė nutartis Nr. 2K-443/2014). Tai atvejais, kai padariniai nulemti ne vienos, bet kelių priežasčių, būtina įvertinti, kokią įtaką padariniams atsirasti turėjo kaltininko veika palyginti su kitais veiksniais, prisidėjusiais prie padarinių kilimo (kasacinė nutartis Nr. 2K-386/2012). Jeigu nukentėjusiojo mirties priežastis buvo kaltininko padarytas sveikatos sutrikdymas, tai atsiranda atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą (kasacinė nutartis 2K-281/2008). Tais atvejais, kai tarp kaltininko neteisėtų veiksmų ir nukentėjusiojo mirties nėra įsiterpęs joks kitas veiksnys, turintis lemiamos įtakos mirčiai, laikytina, kad priežastinis ryšis egzistuoja (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-247/2009). Ar yra ryšys tarp nustatytos kaltininko veikos ir padarinių, kokie reiškiniai lėmė nukentėjusio mirtį, ar jie objektyviai ir dėsningai išplaukia iš neteisėtos veikos, sprendžiama vertinant įrodymus ir nustatant loginę priežasčių seką, reikalingą išvadai padaryti.Lietuvos teisės universiteto Teismo medicinos instituto Panevėžio ekspertinio skyriaus 2004 m. gegužės 17 d. specialisto išvadoje Nr. M 255/04 (05) pateikta išvada, kad mirtis įvyko prieš 4–6 paras prieš tiriant lavoną 2004 m. gegužės 17 d., jog darytina prielaida, kad J. C. mirtis galėjo įvykti dėl širdies veiklos sutrikimo, gulint priverstinėje antifiziologinėje padėtyje ant pilvo surištomis rankomis ir kojomis; (t. 4, b. l. 80–81). Iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Panevėžio skyriaus specialisto 2014 m. birželio 2 d. išvados Nr. pM 266/04/14(05) matyti, kad joje konstatuota, jog nėra pagrindo mirties priežastimi laikyti pozicinę asfiksiją, taip pat, kad J. C. nebuvo nustatytos tokios somatinės ligos, kurios trukdytų atlikti aktyvius judesius (apsiversti, šliaužti) (t. 2, b. l. 83–84). Kaip matyti iš šios išvados, specialistas išvadą, kad nėra pagrindo J. C. mirties priežastimi laikyti pozicinę asfiksiją argumentavo tuo, jog nėra išorinių trauminių ir asfiksijai būdingų požymių. Teisėjų kolegija pažymi, kad specialisto išvadoje nenurodyta, jog trauminiai ir asfiksijai būdingi požymiai yra specifiniai / būtini tam, kad būtų pagrįsta mirties nuo priverstinės kūno padėties priežastis. Todėl aptartų požymių nebuvimas, teisėjų kolegijos vertinimu, neleidžia atmesti tikimybės, kad J. C. mirties priežastimi ir buvo būtent širdies veiklos sutrikimas gulint priverstinėje antifiziologinėje padėtyje ant pilvo.Byloje iš tiesų nėra duomenų, kad E. K. turėjo konkretų tikslą sutrikdyti J. C. sveikatą, norėjo jo mirties. Tokia aplinkybė, viena vertus, rodo, kad nužudymas padarytas neveikiant tiesiogine tyčia, antra vertus, nepaneigia, jog E. K. veikė netiesiogine tyčia. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, aptartus patikimus, teisėtu būdu gautus įrodymus sujungus juos į vieningą loginę seką bei įvertinus kaip visumą, darytina pagrįsta išvada, kad būtent E. K. veiksmai, susiję su 82 metų amžiaus sulaukusio J. C. paguldymu ant pilvo, jo rankų ir kojų surišimu ir palikimu tokioje padėtyje, lėmė širdies veiklos sutrikimą, dėl kurio J. C. ir mirė. Tarp tokių E. K. veiksmų – 82 metų amžiaus žmogaus paguldymo ant pilvo, surišimo rankų bei kojų – ir pasekmių – J. C. mirties yra tiesioginis būtinasis priežastinis ryšys. Tokie padariniai buvo E. K. tyčinių veiksmų pasekmė, jie yra dėsningi ir nors E. K. tokių padarinių nenorėjo, tačiau sąmoningai leido jiems atsirasti, t. y. E. K. veikė netiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 3 dalis). Kaip E. K. nurodė atvirame prisipažinime (34 punktas), jis paliko surištą senuką, nes nenorėjo, kad senukas taip greitai pakeltų „šumą“, pagalvojo, jog kai jis (E. K.) išeis, kas nors grįš ir ras senuką bei jį išlaisvins, iškvies pagalbą. Taigi E. K. nieko nedarė, jog tokie padariniai nekiltų, o tai reiškia, jog jis pasirinko tokį veikos padarymo būdą, dėl kurio įstatymo nustatytų pavojingų padarinių kilimo tikimybė yra reali (gulint ant pilvo, spaudžiama krūtinė, kurioje yra pats gyvybiškai svarbiausias žmogaus organas – širdis). Priešingai, aptariamu atveju dėl E. K. veiksmų buvo apsunkintos bet kokios galimybės J. C. pačiam pasikviesti pagalbą: ant jo galvos buvo uždėta striukė, paltas, paklodė, taip pat galimybės pašaliniams asmenims aptikti J. C., nes jo buto durys buvo užrakintos iš išorės. Aptarti E. K. veiksmai akivaizdžiai patvirtina, kad jis buvo abejingas galimam nukentėjusiojo gyvybės atėmimui. E. K. negalėjo nesuvokti, kad palikdamas tokioje padėtyje senyvą J. C., kelia pavojų jo sveikatai ir gyvybei, o tai suvokdamas negalėjo nenumatyti, jog nuo tokių jo veiksmų nukentėjusiajam gali atsirasti sveikatai ar net gyvybei pavojingų sutrikdymų, įskaitant ir mirtį. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad tarp E. K. neteisėtų veiksmų ir J. C. mirties būtų įsiterpęs koks nors kitas veiksnys, turėjęs lemiamos įtakos kilusiems padariniams – J. C. mirčiai – atsirasti.Be to, teisėjų kolegija konstatuoja, kad konkrečiu atveju E. K. suvokė ir tai, kad J. C. dėl savo amžiaus buvo bejėgiškos būklės. E. K., duodamas parodymus, J. C. vadino „seneliu“. Taigi E. K. buvo žinomas J. C. amžius. Nukentėjusiojo bejėgiška būklė apima atvejus, kai nukentėjusysis neturi galimybės aktyviai priešintis nusikaltimui, pavyzdžiui, dėl fizinių savybių – senatvės. E. K. buvo žymiai jaunesnis ir fiziškai stipresnis, be to, jis veikė su bendrininku. Todėl pripažintina, kad J. C. buvo bejėgiškos būklės dėl senatvės ir dėl šios būsenos jis negalėjo pasipriešinti užpuolikams. Tačiau teisėjų kolegija iš kaltinimo pašalina aplinkybę, kad J. C. bejėgiškos būklės buvo ir dėl širdies ligų. Byloje nėra duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad E. K. suvokė, jog J. C. dėl širdies ligų buvo bejėgiškos būklės. Lietuvos teisės universiteto Teismo medicinos instituto Panevėžio ekspertinio skyriaus 2004 m. gegužės 17 d. specialisto išvadoje Nr. M 255/04 (05) nurodyta, kad J. C. sirgo aortos ir širdies vainikinių arterijų ateroskleroze (t. 4, b. l. 80–81). Tačiau, kaip matyti, iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Panevėžio skyriaus specialisto 2014 m. birželio 2 d. išvados Nr. pM 266/04/14(05), paskutinis įrašas medicininiuose dokumentuose apie J. C. sveikatą, padarytas 1999 m. rugsėjo 24 d. Todėl byloje teigti, kad J. C. ir dėl širdies ligų buvo bejėgiškos būklės ir tai E. K. suvokė, nėra pagrindo.Todėl apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad E. K. inkriminuotoje veikoje yra visi BK 180 straipsnio 2 dalies ir 129 straipsnio 2 dalies 2 ir 9 punktuose nustatytų nusikaltimo objektyvieji ir subjektyvieji požymiai. E. K. pagal BK 180 straipsnio 2 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 2 ir 9 punktus pripažintinas kaltu už J. C. nužudymą plėšimo metu.