- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-04-18
- Bylos Nr.
- 2A-507/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-02797-2012-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Danutė Milašienė, Virginija Čekanauskaitė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Zeta Reticuli“
- Ieškovas
- G. L.
- Kategorijos
- 42.9pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Danutės Milašienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Zeta Reticuli“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 16 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-2740-823/2013 pagal ieškovo G. L. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Zeta Reticuli“ dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą dokumentinio proceso tvarka prašydamas priteisti iš atsakovo 277 892 Lt skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad šalys 2004 m. lapkričio 23 d. sudarė rangos sutartį Nr. 04-11-23, pagal kurią atsakovas įsipareigojo savo rizika atlikti objekto statybos – remonto darbus, o ieškovas įsipareigojo priimti atliktą darbą ir sumokėti atsakovui sutartyje numatytomis sąlygomis nustatyto dydžio atlyginimą, tačiau ši sutartis nebuvo pradėta vykdyti, šalių susitarimu ji buvo nutraukta, o atsakovo negrąžinta pagal šią sutartį gauta 75 000 Lt suma buvo šalių susitarimu užskaityta kaip mokėjimas pagal šalių naujai sudaromą kito turto preliminarią pirkimo-pardavimo sutartį. 2005 m. kovo 14 d. Preliminariąja namo/turto pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. P-1 atsakovas įsipareigojo pastatyti ir atskiros rašytinės pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu parduoti, o ieškovas nupirkti už sutartyje nurodytą kainą bei šioje sutartyje nustatyta tvarka, terminais ir sąlygomis dviejų aukštų namą su daline apdaila atsakovui priklausančiame žemės sklype. Preliminariosios sutarties 2.2.1 punkte atskirai buvo aptartas ir numatytas 75 000 Lt dydžio avansas, kurio ieškovas nemokėjo, bet kuris buvo užskaitytas pagal ankščiau nurodytą sutartį. Pagal 2005 m. kovo 14 d. Preliminariąją sutartį su 2005 m. balandžio 5 d. papildymu ieškovas atsakovui iš viso sumokėjo 277 892,38 Lt. Atsakovas pripažįsta, kad minėtos sutartys nėra įvykdytos ir pagrindinė namo/turto pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta. 2009 m. rugpjūčio 26 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktu atsakovas pripažino 277 892,38 Lt skolą ieškovui.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gruodžio 6 d. preliminariu sprendimu ieškovo ieškinį patenkino.
Atsakovas UAB „Zeta Reticuli“ pateikė prieštaravimus dėl preliminaraus sprendimo, kuriuose su ieškovo reikalavimais nesutiko; nurodė, kad pagal Rangos sutartį 2005 m. kovo 17 d. mokėjimo nurodymu Nr. 1382 ieškovui grąžino 50 000 Lt. Taigi, byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad atsakovo skola ieškovui pagal 2004 m. lapkričio 23 d. rangos sutartį yra 25 000 Lt. Ieškovas nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kad sumokėjo pradinę įmoką pagal 2005 m. kovo 14 d. preliminariąją namo/turto pirkimo-pardavimo sutartį Nr. P-1, taip pat įrodymų, jog šalys buvo susitarę padaryti minėto dydžio sumos įskaitymą. Ieškovas, praleidęs 2005 m. kovo 14 d. Preliminariosios namo/turto pirkimo-pardavimo sutarties 2.2.1 ir 2.2.2 punktuose nustatytus terminus, tik 2006 m. kovo 31 d. sumokėjo atsakovui 55 822,38 Lt, o 2008 m. gruodžio 23 d. - 147 070 Lt. 2009 m. rugpjūčio 25 d. kreditinė PVM sąskaita faktūra Nr. ZR00421 patvirtina, kad atsakovas nereikalaus iš ieškovo 130 822,38 Lt, kuriuos ieškovas privalėjo sumokėti už atliktus statybos ir remonto darbus pagal 2005 m. kovo 14 d. Preliminariąją namo/turto pirkimo-pardavimo sutartį. Ieškovas 2009 m. rugpjūčio 25 d. pateikė prašymą nutraukti 2005 m. kovo 14 d. sutartį ir grąžinti ieškovo sumokėtus 147 070 Lt, t. y. prisiėmė atsakomybę už netinkamą 2005 m. kovo 14 d. sutarties vykdymą ir atsisakė reikalauti 2006 m. kovo 31 d. sumokėtų 55 822,38 Lt. Atsakovas iš dalies priėmė pasiūlymą ir sutiko, kad 2005 m. kovo 14 d. sutartis būtų nutraukta ieškovui sumokant 40 000 Lt iš ieškovo sumokėtos 147 070 litų sumos. Atsakovas savo įsipareigojimus įvykdė tinkamai ir iki 2009 m. lapkričio 23 d. grąžino ieškovui 40 000 Lt.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2013 m. balandžio 16 d. sprendimu Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 6 d. preliminarų sprendimą pakeitė; priteisė ieškovui G. L. iš atsakovo UAB „Zeta Reticuli“ 237 892,38 Lt skolą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2012 m. lapkričio 29 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
Teismas nustatė, kad tarp ieškovo ir atsakovo 2004 m. lapkričio 23 d. buvo sudaryta rangos sutartis Nr. 04-11-23, kuri vėliau šalių susitarimu buvo nutraukta, ieškovas pagal šią sutartį atsakovui buvo sumokėjęs 125 000 Lt, atsakovas yra grąžinęs ieškovui 50 000 Lt sumą, todėl bendra atsakovo skola ieškovui pagal 2004 m. lapkričio 23 d. rangos sutartį sudarė 75 000 Lt sumą.
Nustatyta, kad tarp šalių 2005 m. kovo 14 d. buvo sudaryta preliminarioji namo/turto pirkimo-pardavimo sutartis Nr. P-1. Šalys nesutaria, ar paminėta 75 000 Lt suma buvo šalių įskaityta kaip avansinis mokėjimas pagal šią sutartį. Teismo vertinimu, nurodyta aplinkybė nagrinėjamai bylai neturi esminės reikšmės, kadangi, nesant tarp šalių ginčo dėl 2004 m. lapkričio 23 d. rangos sutarties nutraukimo sąlygų, atsakovas turi pareigą pagal šią sutartį negrąžintą 75 000 Lt sumą grąžinti ieškovui. Kita vertus, teismas sprendė, kad pagal byloje surinktus įrodymus labiau tikėtina buvus ieškovo nurodomą įskaitymo faktą, juolab, kad įstatymas nenumato privalomos įskaitymo formos, įskaitymas gali būti atliktas ir žodžiu. Jokie į bylą pateikti duomenys nepatvirtina, kad šalys vėliau būtų sprendusios 75 000 Lt avanso pagal 2004 m. lapkričio 23 d. rangos sutartį grąžinimo ieškovui klausimą.
Teismas nustatė, kad pagal 2005 m. kovo 14 d. preliminariąją namo/turto pirkimo-pardavimo sutartį (neskaitant 75 000 Lt pradinio įnašo, kuris buvo įskaitytas) ieškovas yra sumokėjęs atsakovui 202 892,38 Lt Atsakovas neneigia pinigų gavimo fakto, tačiau šalys nesutaria dėl sutarties nutraukimo sąlygų. Atsakovo pateiktuose mokėjimo pavedimuose nurodyta mokėjimo paskirtis patvirtina, kad 40 000 Lt suma buvo sumokėta pagal 2009 m. rugpjūčio 25 d. kreditinę PVM sąskaitą – faktūrą. Taigi ieškovo atsakovui pagal preliminariąją namo/turto pirkimo-pardavimo sutartį sumokėta ir negrąžinta suma (įvertinus ir įskaitytą 75 000 Lt sumą) sudaro 237 892,38 Lt.
Teismas konstatavo, kad pagal paminėtos sutarties 10.3.1 punktą, nutraukiant sutartį šalių susitarimu visi su sutarties nutraukimu susiję klausimai turi būti šalių išsprendžiami raštu. Šio reikalavimo, kaip rodo byloje surinkti įrodymai, šalys nesilaikė. Ieškovas 2009 rugpjūčio 25 d. raštu kreipėsi į atsakovą dėl sutarties nutraukimo, prašydamas grąžinti sumokėtus 147 070 Lt; tą pačią dieną, atsakovas išrašė ieškovui kreditinę sąskaitą – faktūrą 130 822,38 Lt sumai. Teismas, atmetęs atsakovo argumentus, konstatavo, kad kreditinė sąskaita – faktūra išrašoma kai prekės ar jų dalis grąžinamos ar paslaugų (ar jų dalies) atsisakoma, pagal ją atsiskaitoma su asmeniu, kuriam ši sąskaita išrašyta. Teismo vertinimu, į bylą pateikti atliktų darbų priėmimo – perdavimo aktas bei 2009 m. rugpjūčio 26 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktas šias aplinkybes patvirtina. Teismas konstatavo, kad šalims neginčijant sutarties nutraukimo pagrindo - šalių susitarimu (nesant nei vienos iš šalių kaltės), tačiau sutarties nustatyta tvarka neįforminus nutraukimo sąlygų, t. y. dėl jų tinkamai nesusitarus, sprendžiant dėl sutarties nutraukimo teisinių pasekmių turi būti vadovaujamasi įstatymo nuostatomis. Byloje nustatyta ir šalių neginčijama, kad preliminariosios namo/turto pirkimo-pardavimo sutarties Nr. P-1 pagrindu atliktų darbų rezultatas buvo grąžintas atsakovui, todėl atsakovas privalo grąžinti ieškovui pagal sutartį sumokėtas sumas - 237 892,38 Lt ir dėl to ieškovo reikalavimas šioje dalyje yra pripažintas pagrįstu ir patenkintas (CK 6.221 str. 1 d., 6.222 str. 1 d.).
III. Apeliacinio skundo ir atsileipimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
Sprendimas priimtas neteisingai išsiaiškinus faktines bylos aplinkybes bei netinkamai jas kvalifikavus, netinkamai išsiaiškinus ir pritaikius procesinę teisės normą - CPK 430 straipsnio 4 dalį, ir materialiosios teisės normas – CK 6.221 ir 6.222 straipsnius.Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad apelianto skola pagal 2004 m. lapkričio 23 d. rangos sutartį yra 25 000 Lt. Po preliminaraus sprendimo priėmimo ir prieštaravimų pateikimo ieškovas pateikė papildomus įrodymus apie 50 000 Lt sumokėjimą, kas reiškia ieškinio pagrindo pakeitimą, kuris pagal CPK 430 straipsnio 4 dalies nuostatas yra draudžiamas.Teismas nepagrįstai pasisakė dėl įskaitymo, kadangi sutartyje numatyta pareiga sumokėti grynais arba į sąskaitą. Ieškovas savo įsipareigojimų neįvykdė.Ieškovas tinkamai ir laiku neįvykdė ir kitų įsipareigojimų pagal 2005 m. kovo 14 d. sutartį. Praleidęs terminus iki 2008 m. gruodžio 23 d. sumokėjo tik 202 892,38 Lt; net teigiant, kad buvo atliktas įskaitymas, ieškovo sumokėta suma buvo tik 227 892,38 Lt.Teismas nepagrįstai nurodė, kad kreditinė sąskaita patvirtina apelianto įsipareigojimą ieškovui, kadangi kreditinė sąskaita faktūra reiškia tik tai, kad apeliantas joje nurodytos sumos nereikalaus iš ieškovo.Ieškovo 2009 m. rugpjūčio 25 d. pateiktas prašymas nutraukti 2005 m. kovo 14 d. sutartį ir grąžinti 147 070 Lt vertintinas kaip oferta ir kaip likusios sumos atsisakymas, kurį apeliantas iš dalies akceptavo grąžindamas 40 000 Lt. Teismas šias faktines aplinkybes įvertino netinkamai. Teismas netinkamai taikė CK 6.221 ir 6.222 straipsnių nuostatas, kadangi ieškovui pateikus 2009 m. rugpjūčio 25 d. prašymą ir nurodžius pageidaujamą kompensacijos dydį, apeliantas iš dalies su tokiu sutarties nutraukimu sutiko ir šalims žodžiu sutarus sumokėjo 40 000 Lt kompensaciją. Net laikant neįrodyta aplinkybę dėl tokio žodinio susitarimo dėl kompensacijos nutraukiant 2005 m. kovo 14 d. sutartį išmokėjimo, akivaizdu, kad šalys negalėjo susitarti dėl didesnės nei 147 000 Lt kompensacijos, kurią siūlė ieškovas. Tokiu būdu teismas neturėjo pagrindo priteisti didesnę nei 107 000 Lt sumą.
Atsiliepimas
Ieškovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti 500 Lt bylinėjimosi išlaidų. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Argumentai, kad apelianto skola pagal 2004 m. lapkričio 23 d. rangos sutartį yra tik 25 000 Lt neatitinka tikrovės. Apelianto nurodytas 2005 m. kovo 17 d. mokėjimo nurodymas Nr. 1382 buvo kitos ieškovo įmokėtos sumos grąžinimas. Kadangi ieškovas nuo 2004 m. lapkričio 23 d. iki 2005 m. sausio 24 d. pagal į bylą pateiktus kasos pajamų orderius įmokėjo atsakovui 125 000 Lt, iš kurių 50 000 Lt apeliantas grąžino minėtu mokėjimo nurodymu Nr. 1382. Ieškovo papildomai pateikti įrodymai apie 50 000 Lt sumokėjimą nebuvo ieškinio dalyko ir pagrindo keitimas, o buvo būtini siekiant paneigti apelianto argumentus dėl tariamo įsiskolinimo sumažinimo nuo 75 000 Lt iki 25 000 Lt.Apeliantas klaidingai interpretuoja faktines aplinkybes, bandydamas paneigti atliktą 75 000 Lt įskaitymą. Apelianto nurodomos aplinkybės dėl neva ieškovo laiku neįvykdyto įsipareigojimo pagal 2005 m. kovo 14 d. sutarties 2.2.1 punktą neatitinka tikrovės. Į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad iki 2005 m. kovo 24 d. atsakovas sumažino įsiskolinimą ieškovui, nes turėjo teisinį pagrindą į buhalterinę apskaitą įtraukti 75 000 Lt ieškovo įmoką kaip avansinį mokėjimą.Klaidingai nurodoma, kad iki 2008 m. gruodžio 23 d. ieškovas atsakovui buvo sumokėjęs tik 202 892,38 Lt, kadangi ieškovo į bylą pateikti įrodymai patvirtina 277 892,38 Lt įmokėjimą.Argumentai dėl įsipareigojimo pagal 2009 m. rugpjūčio 25 d. kreditinę sąskaitą paneigiami paties apelianto pateiktais įrodymais, patvirtinančiais, kad 2009 m. atliktuose mokėjimuose nurodomas piniginių lėšų grąžinimas pagal šią sąskaitą. Be to, kreditinė sąskaita atskirai nurodyta ir įvardyta 2009 m. rugpjūčio 26 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akte.Apeliantas neteisingai interpretuoja savo paties išrašytus buhalterinės apskaitos dokumentus, tvirtindamas, kad jam nebuvo pareigos grąžinti įsiskolinimą ieškovui nei pagal kreditinę sąskaitą faktūrą, nei pagal tarpusavio skolų suderinimo aktą. Nepateikti įrodymai, kaip įsiskolinimo panaikinimas atvaizduotas buhalterinėje apskaitoje.Apeliantas klaidingai interpretuoja ieškovo pateiktą prašymą nutraukti 2005 m. kovo 14 d. sutartį ir prašymą grąžinti tik 147 070 Lt, neva atsisakant likusios įsiskolinimo sumos, kadangi tokio prašymo pateikimo metu ieškovas jau turėjo išrašytą kreditinę sąskaitą faktūrą. Šias aplinkybes patvirtina ir tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktas. Nepagrįsti argumentai apie neva netinkamai pritaikytų CK 6.221 ir 6.222 straipsnių nuostatų.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkinamas.
Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.
Formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-340/2011; 2013 m. kovo 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-89/2013; kt.). Teismo sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Todėl vien pats faktas, kad yra priimamas kuriam nors byloje dalyvaujančiam asmeniui nepalankus sprendimas, dar nereiškia, kad byloje esantys įrodymai įvertinti netinkamai. Bylos duomenys ir skundžiamo sprendimo turinys nesudaro pagrindo spręsti, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo pažeistos įrodymų vertinimą reglamentuojančios proceso teisės normos. Todėl kaip nepagrįsti atmestini apelianto argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo.
Byloje nustatyta, kad tarp ieškovo ir atsakovo 2004 m. lapkričio 23 d. buvo sudaryta rangos sutartis Nr. 04-11-23, kuri vėliau šalių susitarimu buvo nutraukta, bei 2005 m. kovo 14 d. preliminarioji namo/turto pirkimo-pardavimo sutartis Nr. P-1, kurios nutraukimo fakto šalys taip pat neginčija; taip pat nėra ginčo, kad preliminariosios namo/turto pirkimo-pardavimo sutarties Nr. P-1 pagrindu atliktų darbų rezultatas buvo grąžintas atsakovui. Ieškovo teigimu, atsakovas privalo grąžinti sumokėtas lėšas; atsakovas, nesutikdamas su ieškovo reikalavimu, nurodo, kad yra atsiskaitęs.
Byloje nėra duomenų, patvirtinančių rašytinį šalių susitarimą dėl sandorių nutraukimo, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad šalims neginčijant sutarties nutraukimo pagrindo – šalių susitarimu (nesant nei vienos iš šalių kaltės), tačiau sutartyje nustatyta tvarka neįforminus nutraukimo sąlygų, t. y. dėl jų tinkamai nesusitarus, sprendžiant dėl sutarties nutraukimo teisinių pasekmių turi būti vadovaujamasi įstatymo nuostatomis. Vadovaujantis CK 6.221 straipsnio 1 dalimi, sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo sutarties vykdymo. Kai sutartis nutraukta, šalis gali reikalauti grąžinti jai viską, ką ji yra perdavusi kitai šaliai vykdydama sutartį, jei ji tuo pat metu grąžina kitai šaliai viską, ką buvo iš pastarosios gavusi (CK 6.222 str. 1 d.). Restitucija yra sandorio nutraukimo pasekmė (CK 6.222 str.), jos taikymo tvarką ir sąlygas reglamentuoja CK 6.145 – 6.153 str. Taikant restituciją asmuo grąžinamas į ankstesnę padėtį, buvusią iki jo teisės pažeidimo. Tai reiškia, kad, pritaikius restituciją, asmuo negali gauti mažiau, negu iš jo buvo paimta, tačiau jis negali gauti ir daugiau, nei turėjo. Restitucijos teisinis institutas, kaip ir kiti teisiniai institutai, negali būti taikomas formaliai, nesiejant su konkrečiomis kiekvienu individualiu atveju reikšmingomis bylos aplinkybėmis. Nagrinėjamu atveju, nesant ginčo dėl atliktų darbų rezultato grąžinimo apeliantui, tinkamam restitucijos taikymui svarbu nustatyti, kokia dalimi yra įvykdyti šalių tarpusavio atsiskaitymai.
Iš bylos duomenų teismas teisingai nustatė, kad pagal 2004 m. lapkričio 23 d. sutartį ieškovas iš viso pervedė atsakovui 125 000 Lt (10, 12-16, 96-99 b. l.); 2005 m. kovo 17 d. mokėjimo nurodymu Nr. 1382 atsakovas grąžino ieškovui pagal minėtą sutartį gautus 50 000 Lt (75 b. l.). Šias aplinkybes paneigiančių įrodymų nepateikta. Taigi, pagal 2004 m. lapkričio 23 d. sutartį liko negrąžinti ieškovo sumokėti 75 000 Lt, o ne 25 000 Lt, kaip nurodo apeliantas.
Atmestini kaip nepagrįsti apelianto argumentai dėl CPK 430 straipsnio 4 dalies pažeidimo, po atsakovo prieštaravimų dėl teismo preliminaraus sprendimo ieškovui pateikus į bylą naujus įrodymus apie papildomos 50 000 Lt sumos sumokėjimą atsakovui. Teisme nagrinėjamo ginčo ribas nustato ne vien ieškovo ieškinyje nurodytas ieškinio pagrindas ir dalykas, bet ir atsakovo pateikiami argumentai, kuriais jis siekia paneigti jam pareikšto reikalavimo pagrįstumą. Nagrinėjamu atveju, ieškovas, atsikirsdamas į apelianto prieštaravimus, ieškinio pagrindo nekeitė, tik nurodė bei pateikė įrodymus, kad 2005 m. kovo 17 d. atsakovo atliktas 50 000 Lt mokėjimas Nr. 1382 yra dalies ieškovo sumokėtų 125 000 Lt, o ne 75 000 Lt, grąžinimas.
Minėta, kad tarp šalių 2005 m. kovo 14 d. buvo sudaryta preliminarioji namo/turto pirkimo-pardavimo sutartis. Šalys nesutaria, ar minėti 75 000 Lt (apelianto nepagrįstu teigimu 25 000 Lt) buvo šalių įskaityti kaip avansinis mokėjimas pagal šią sutartį. Pirmosios instancijos teismas teisingai vertino, kad nurodyta aplinkybė nagrinėjamai bylai neturi esminės reikšmės, kadangi, nesant tarp šalių ginčo dėl 2004 m. lapkričio 23 d. rangos sutarties nutraukimo sąlygų, atsakovas turi pareigą pagal šią sutartį negrąžintus 75 000 Lt grąžinti ieškovui (CK 6.222 str.). Todėl nustačius, kad šalis siejusios abi sutartys nutrauktos, tinkamam restitucijos taikymui byloje reikšminga nustatyti bendrą ieškovo atsakovui sumokėtą sumą, nepaisant to, ar tam tikra pinigų suma pervesta, ar įmoka įskaityta.
Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad pagal 2005 m. kovo 14 d. preliminariąją namo/turto pirkimo-pardavimo sutartį ieškovas yra sumokėjęs atsakovui 202 892,38 Lt (25-28 b. l.) (neskaitant 75 000 Lt). Šios teismo nustatytos aplinkybės apeliantas neginčija. Taigi, pagal abi sutartis ieškovas atsakovui iš viso buvo pervedęs 327 892,38 Lt (125 000 +202 892,38). Ginčo nėra, kad atsakovas iš šios sumos 50 000 Lt yra grąžinęs ieškovui. Taigi likusi negrąžinta suma sudaro 277 892,38 Lt. Tačiau atsakovas taip pat nurodė, kad grąžino ieškovui 40 000 Lt (80-83 b. l.). Šios sumos gavimo fakto ar mokėjimo paskirties ieškovas neginčijo. Taigi ieškovo atsakovui pagal sutartis sumokėta ir negrąžinta suma iš viso sudaro 237 892,38 Lt. Dėl 147 070 Lt sumos, nurodytos 2008 m. gruodžio 23 d. kasos pajamų orderio kvite (27 b. l.), ginčo nėra.
Apelianto kritika dėl kreditinės PVM sąskaitos faktūros vertinimo nepagrįsta. Sąskaitos išrašymo metu galiojusios redakcijos Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu po prekių tiekimo arba paslaugų teikimo įforminimo keičiasi tiekiamų prekių arba teikiamų paslaugų apmokestinamoji vertė ir (arba) kiekis, suteikiamos įvairios nuolaidos, prekės (ar jų dalis) grąžinamos, prekių (ar jų dalies) arba paslaugų atsisakoma ar dėl kokių nors kitų priežasčių keičiasi pirkėjo (kliento) mokėtinas atlygis, kreditinį dokumentą, kuriuo įforminami minėti aplinkybių pasikeitimai, privalo išrašyti asmuo, kuris išrašė pradinį prekių tiekimą arba paslaugų teikimą įforminantį apskaitos dokumentą. Taigi pagrįsta ir teisinga teismo išvada, kad kreditinė sąskaita – faktūra išrašoma kai prekės ar jų dalis grąžinamos ar paslaugų (ar jų dalies) atsisakoma, pagal ją atsiskaitoma su asmeniu, kuriam ši sąskaita išrašyta. Į bylą pateiktas atliktų darbų priėmimo – perdavimo aktas (77 b. l.) patvirtina, kad ieškovas buvo priėmęs darbų sąskaitoje nurodytai sumai, taigi kreditinės sąskaitos – faktūros išrašymo faktas patvirtina šių darbų grąžinimą atsakovui ir atsakovo pareigą grąžinti ieškovui nurodytą sumą. Tai patvirtina ir į bylą pateiktas 2009 m. rugpjūčio 26 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktas (29 b. l.), kuriame nurodytų duomenų teisingumo apeliantas skunde nepaneigia, nepagrįstai teigdamas, kad aktas patvirtina tik faktinius duomenis, susijusius su ieškovui išrašytais apskaitos dokumentais.
Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Nagrinėjamu atveju įrodymų visetas (ieškovo atlikti mokėjimo pavedimai, atsakovo atlikti mokėjimo pavedimai, kreditinės sąskaitos išrašymas, šalių tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktas) patvirtina atsakovo pareigą grąžinti ieškovui teismo priteistą 237 892,38 Lt sumą (CK 6.222 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju konstatuoti netinkamą CK 6.221 ir 6.222 straipsnių aiškinimą ir taikymą nėra jokio pagrindo.
Kiti apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai neturi įtakos skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.). Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo nustatytoms bylos aplinkybėms ir jų teisiniam įvertinimui, skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas ir jį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutartimi apeliantui atidėtas žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimas iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) priėmimo (152-153 b. l.). Netenkinus apeliacinio skundo 2 879 Lt žyminis mokestis už apeliacinį skundą (CPK 80 str. 1 d. 7 p., 4 d.) priteistinas iš apelianto valstybei (CPK 93 str., 96 str.).
Ieškovas prašo priteisti 500 Lt bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti ir pridėjo šias išlaidas pagrindžiančius įrodymus (162-163 b. l.). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 str.). Netenkinus atsakovo apeliacinio skundo, ieškovui priteistinos jo turėtos advokato pagalbos apeliacinės instancijos teisme išlaidos, kurios, pagal pateiktus įrodymus, neviršija Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.11 punkte nustatyto dydžio (CPK 93 str., 98 str.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Zeta Reticuli“ (į. k. 125053314) ieškovui G. L. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 500 (penkis šimtus) Lt atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų bei valstybei 2 879 (du tūkstančius aštuonis šimtus septyniasdešimt devynis) Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.