Marijampolės apylinkės teismo nutartis

Šakių rajono apylinkės teismo teisėja Judita Sungailaitė, sekretoriaujant I. U., dalyvaujant pareiškėjai M. J., jos atstovei advokatei Aušrai Ručienei, suinteresuotam asmeniui G. B., jo atstovei advokatei Loretai Kraujutaitienei, teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos M. J. patikslintą pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuotais asmenimis byloje esant G. B., Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, VĮ Registrų centrui Marijampolės filialui, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjos M. J. pareiškimas tenkintinas visiškai, Šakių rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 28 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Suinteresuotas asmuo teismui pateikė taip pat kasos pajamų orderį, kuriame nurodoma, kad G. B. už sandėlių įsigijimą sumokėjo 1720 Lt, tačiau teismui konstatavus, jog nėra teisinio pagrindo konstatuoti, jog G. B. buvo suteikta teisė įsigyti ginčo sandėlius, tad nors ir darant prielaidą, jog buvo sumokėti pinigai, tai nesuteikia teisės G. B. reikalauti nuosavybės teisių į sandėlius, nes nėra šio pirkimo pardavimo sandorio pagrindo, tai yra žemės ūkio bendrovės išreikštos valios parduoti ginčo sandėlius būtent G. B..

Teismo posėdžio metu ir pateikdama pareiškimą pareiškėja M. J. nurodė, kad jie turėjo sandėlių perdavimo – priėmimo aktus, sumokėjo už juos pinigus, tačiau šių dokumentų neišsaugojo. E. J. nurodė, jog šiuos dokumentus buvo perdavęs G. B.. Byloje yra perdavimo – priėmimo akto Nr. 18 kopija, kurioje nurodoma, kad sandėliai perduodami M. J. (t. 3, b.l. 110). Šis aktas nepasirašytas objektą įsigijusio asmens, todėl negalima nustatyti, ar asmuo priėmė parduodamą turtą. Tačiau teismo posėdžio metu liudytojai E. J., I. L., A. S., V. Z., A. K. patvirtino faktą, kad aukcione dalyvavo M. J. įgaliotas E. J., kuris įsigijo ginčo sandėlius ir sumokėjo pinigus. Kadangi nėra išsaugoti rašytiniai dokumentai, tačiau šiuos faktus patvirtina liudytojai, kurie patys tiesiogiai dalyvavo aukcione ir neginčijamai patvirtino, jog pinigai buvo sumokėti, teismas neturi pagrindo netikėti šių liudytojų parodymais, todėl laikytina, kad M. J. 1994 m. gruodžio 13 d. vykusio aukciono metu įgijo sandėlius, sumokėjo už juos pinigus.

Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnio 10 punkte nurodoma, kad daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą atsiradimą, juridinius faktus patvirtinantys dokumentai, kuriais remiantis šios teisės, jų suvaržymai bei juridiniai faktai registruojami nekilnojamojo turto registre, yra nekilnojamojo daikto pardavimo varžytynėse, aukcione sutartis (aktas), taip pat įstatymo 10 p. nurodoma, kad gali būti ir kiti įstatyme numatyti dokumentai. Valstybės įmonės registrų centro Marijampolės filialas pateikė pareiškėjai sprendimą (t.1, b.l. 6), kuriame nurodo, kad pateiktas protokolas Nr. 1 yra nepakankamas turtui įregistruoti, nepateikti dokumentai apie įvykusį sandorį. Taigi pareiškėjai neturint įstatymų reikalavimus atitinkantį perdavimo – priėmimo akto, kvito, ji negali įregistruoti nekilnojamąjį turtą.

Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad Tvirbūtų žemės ūkio bendrovės organizuoto aukciono 1994 m. gruodžio 13 d. protokolu Nr. 1, nutarė parduoti M. J. grūdų sandėlius už 1720 Lt. Teismo posėdžio metu nekilo ginčo, jog tai yra sandėliai, kurie randasi adresu Miško g. 2, , Gerdžiūnų kaimas, Šakių raj., unikalus Nr. 4400-2191-6516. (t. 1, b.l. 19-28). Pareiškėja M. J. teigia, kad ji ir jos sūnus sąžiningai, teisėtai ir nepertraukiamai, daugiau nei dešimt metų valdo nekilnojamąjį turtą, elgiasi kaip daiktų savininkė ir yra pagrįstai įsitikinusi, kad niekas neturi daugiau už ją teisių į valdomus daiktus, kadangi ji šį turtą įsigijo aukcione, tai patvirtina protokolas Nr. 1, o dėl dingusių dokumentų jis negali patvirtinti daiktų perdavimo ir pinigų sumokėjimo. Tačiaui, kaip teismas nustatė, šias aplinkybe patvirtino aukcione dalyvavę asmenys.

Įgyjamoji senatis yra savarankiškas nuosavybės teisės įgijimo pagrindas (CK 4.47 straipsnio 11 punktas), todėl nuosavybės teisę į daiktą šiuo pagrindu gali įgyti tik nesantis šio daikto savininku asmuo. Asmuo, pageidaujantis įgyjamosios senaties pagrindu įgyti nuosavybės teisę į daiktą, turi būti sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja (CK 4.68 straipsnio 1 dalis). Valdymas gali atsirasti užvaldant daiktą, perduodant ar paveldint valdymo teisę (CK 4.25 straipsnio 1 dalis). Nekilnojamojo daikto valdymas gali atsirasti ne tik fiziškai užvaldžius daiktą, bet ir kai perduodantis valdyti nekilnojamąjį daiktą asmuo nurodo, kad daiktas perduotas, jeigu nėra jokių kliūčių į tą daiktą patekti ar kitu panašiu būdu jį fiziškai užvaldyti (CK 4.27 straipsnio 1 dalis).

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įgyjamosios senaties institutas yra skirtas spragoms nuosavybės teisiniuose santykiuose užpildyti ir teisinės padėties netikrumui juose panaikinti, daiktų apyvartos galimumui užtikrinti ir daiktą valdančio asmens teisinei padėčiai stabilizuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-41/2011). Šia prasme daikto valdymas iš esmės yra faktinė būsena, kuri gali sukelti teisės į daiktą atsiradimą – nuosavybės teisės atsiradimą įgyjamąja senatimi (CK 4.47 straipsnio 11 punktas). Be to, kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad teisėtu daikto valdymu įstatymo pripažįstamas daikto faktinis turėjimas, įgytas tais pačiais pagrindais, kaip ir nuosavybės teisė (CK 4.23 straipsnio 2 dalis, 4.47 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-32/2008). Atsižvelgiant į tai, kad, siekiant taikyti įgyjamąją senatį, turi būti nustatyta, jog faktinis daikto turėjimas atsirado tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kad faktinis daikto valdymas turi tęstis ilgą laiką ir išlikti sąžiningu, teisėtu, atviru, laikytina, jog nuosavybės teisės pripažinimo įgyjamosios senaties pagrindu instituto paskirtis yra ,,įteisinti“ realiai esančią nuosavybės teisę; taikant šį institutą užpildomos nuosavybės teisės įgijimo procedūrų spragos ir ištaisomos sandorių dėl nuosavybės teisės įgijimo sudarymo klaidos. Pagal pareiškėjo ir likviduojamos Tvirbūtų žemės ūkio bendrovės protokolą pareiškėjai buvo parduoti ginčo sandėliai, sumokėjo už juos nustatytą kainą ir pastatai buvo perduoti. Tačiau neįregistravus nuosavybės teisių pareiškėja netapo statinių savininku, bet nuo jų perdavimo momento tapo teisėtu jų valdytoju, nes pagal CK 4.23 straipsnio 2 dalį teisėtu laikomas daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė.

Pareiškėja vertintina kaip sąžininga statinių įgijėja ir valdytoja, nes pareiškėja aukciono metu įgijus daiktus, už juos sumokėjus, ji turėjo pagrindą vertinti, kad niekas neturi daugiau už ją teisių į šiuos statinius (CK 4.70 straipsnio 1 dalis). Teismo posėdžio metu pareiškėjos sūnus nurodė, kad įgaliotas mamos sandėlius jis valdė, tvarkė, prižiūrėjo nuo 1997 m. Šias aplinkybes ginčijo suinteresuotas asmuo G. B., nurodydamas, kad jis pastatus prižiūrėjo, tai įrodinėjo pateikta elektros tiekimo sutartimi, grūdų sandėlių panaudojimo sutartimi. Teismo posėdžio metu buvo apklaustas liudytojas E. J. nurodė, kad jis pastatus valdė, prižiūrėjo, jais rūpinosi. G. B. leido laikyti grūdus savo sandėlyje, nes buvo laisvos vietos. Kadangi G. B. tuo metu dirbo elektros energijos inspektoriumi, jis ir sudarė sutartį, jie sutarė, kad E. J. sumokės G. B. už elektros energiją už metus grynais ir tai darė, paskutinį kartą mokėjo apie 1500 Lt. Liudytojai I. L., A. S. nurodė, jog sandėliuose matė Butauską, tačiau jos neabejodamos teigė, jog šių sandėlių savininku laikė pareiškėja, ar jos sūnų. Liudytojai V. Z., A. K. nurodė, kad sandėlių savininkas buvo J., kuris leisdavo G. B. laikyti ten grūdus. Taigi šie liudytojai patvirtino faktą, jog visą tą laiką sandėlių savininkais buvo laikomi pareiškėja ir jos sūnus, tik jie leisdavo G. B. tuo sandėliu naudotis, kas atitinka CK 4.30 str. numatyta situaciją, tai yra valdytojas gali valdyti daiktą per kitą asmenį, kuris privalo laikytis valdytojo nurodymų. Akivaizdu, kad ginčo sandėlių savininkais visuos tuos metus buvo laikomi Jurgevičiai ne tik jų pačių suvokimu, tačiau ir kitų pašalinių asmenų. Aplinkybes, kad J. leido B. naudotis sandėliais, patvirtino ne tik pareiškėja ir jos sūnus, bet ir kiti byloje apklausti liudytojai, todėl teismas neturi pagrindo abejoti tuo, kad su E. J. leidimu G. B. sudarė elektros tiekimo sutartį, kartu naudojosi tuo sandėlių. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad tuo laikotarpiu suinteresuotas asmuo ir E. J. palaikė draugiškus santykius, E. J. tam tikrą laiko tarpą dirbo pas suinteresuotą asmenį, todėl manytina, kad tai leidžia daryti išvadą, kad E. J. pasitikėjo G. B. ir leido naudotis sandėliais. Suinteresuotas asmuo G. B. pateikė grūdų sandėlių panaudojimo sutartį (t. 2, b.l. 10-11), kuria įrodinėja savo valdymo faktą, tačiau teismas laiko, jog ši sutartis nepaneigia pareiškėjos teisėto, atviro ir sąžiningo sandėlio valdymo. Sutartis sudaryta 1997 m., nurodoma, kad įsigaliojo 1998 m. sausio 1 d. E. J. nurodė, kad sandėlius pradėjo valdyti nuo 1997 m., tai yra nuo sutarties sudarymo laikotarpio. Sutartyje nurodoma, kad sandėliais naudojosi tiek G. B., tiek kitos žemės ūkio bendrovės. Byloje nustatyta, jog G. B. naudojosi sandėliu E. J. leidus, tad ši sutartis nepaneigia tos aplinkybės, kad valdymas vyko su E. J. leidimu.

Posėdžio metu buvo apklausti liudytojai L. Š., R. B., L. M., A. M., tačiauteismas laiko, jog šių liudytojų parodymai nei paneigia, nei patvirtina bylai svarbių aplinkybių. R. B. parodymai nelaikytini objektyviais, nes jis yra R. B. sūnus, taigi turi tiesioginį suinteresuotumą bylos baigtimi. L. Š. nurodė, kad lankydavosi 2 kartus per metus, L. M. įsidarbino tik 2011 m., tačiau tai nepaneigia, kad G. B. sandėlyje būdavo su E. J. žinia.

Apklaustų liudytojų parodymuose buvo neesminių trūkumų, tačiau atsižvelgiant į tai, kad buvo pasakojimai įvykiai, kurie vyko prieš 20 metų, tai yra neišvengiama.

Teismas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą ir šiuo atveju pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 str.). Kartu teismas pažymi, jog pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pripažinta, kad teismai, vertindami įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle (tikimybių pusiausvyros principu), o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011, kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; 2011 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2011; kt.). Tai reiškia, jog nėra reikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Kartu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas, atsižvelgiant į bylos kategoriją, jos pobūdį ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999-03-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-31/1999; 1999-12-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-945/1999; 2004-10-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2004; 2005-03-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005 ir kt.). Bylose dėl faktų, turinčių juridinę reikšmę, nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, kad šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Jeigu pareiškėjas turėtų tiesioginių prašomą nustatyti juridinį faktą patvirtinančių įrodymų, tai jam apskritai nereikėtų kreiptis į teismą (CPK 445 str.). Į aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Svarbu, kad viena ar kita prielaida būtų motyvuota, t.y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais ir, atitinkamai, būtų pagrįsta, kad priešingos prielaidos tikimybė yra mažesnė. Šioje byloje teismas mano, jog yra didesnė tikimybė, jog E. J. turėdamas tam pagrįstą pagrindą tvarkė ir prižiūrėjo sandėlius, leido jais naudotis kitiems asmenis, tad nors pareiškėja nekilnojamojo turto neįregistravo, tačiau nuosavybės teises įgijo pagal įgyjamąją senatį. Taip pat būtina atsižvelgti į tai, kad CK 4.36 str. nurodoma, kad kilus ginčui dėl daikto valdymo, kai du ar daugiau asmenų tvirtina esą to paties daikto valdytojai ir jie tai pagrindžia faktais, patvirtinančiais, kad tęsiasi jų valdymas, turi būti ginamas valdymas to asmens, kuris įrodys, jog jis yra teisėtas daikto valdytojas. Šioje byloje teismas laiko, jog pagal byloje surinktu duomenis, liudytojų parodymus M. J. laikytina teisėta valdytoja, kuriai 1994 m. gruodžio 13 d. aukcione buvo parduotas ginčo sandėlis ir tai užprotokoluota protokole Nr. 1.

Į posėdį pareiškėjos atstovės prašymu buvo iškviesta ekspertė J. V., kuri pateikė prašymą atlyginti kelionės išlaidas. 2014 m. balandžio 15 d. nutartimi buvo nuspręsta išlaidas apmokėti, todėl jos priteistinos. CPK 90 str. nurodoma, kad šias išlaidas privalo apmokėti šalis, kuri pateikė prašymą apmokėti išlaidas. Taip pat nurodoma, kad šaliai, kurios iniciatyva iškviestas ekspertas davė parodymus, neturinčius reikšmės bylai, turėto išlaidos dėl jo iškvietimo iš kitos šalies nepriteisiamos. Teismas laiko, jog ekspertės parodyami esminės įtakos bylai neturėjo, todėl šios išlaidos priteistinos iš pareiškėjos.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos CK 4.25-4.36 str., Lietuvos Respublikos CPK 371 str., teismas

suinteresuoto asmens G. B. prašymą atmesti ir palikti galioti Šakių rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 28 d. sprendimą, kuriuo nustatyta, kad M. J. nuosavybės teises į sandėlį su priestatu, esantį (duomenys neskelbtini), įgijo įgyjamosios senaties būdu.

Nutarčiai įsiteisėjus panaikinti laikinąją apsaugos priemonę – areštą pastatui sandėliui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam (duomenys neskelbtini)., registruotam M. J. vardu

Priteisti iš pareiškėjos M. J. 69 Lt išlaidas kelionei, kurios buvo apmokėtos už ekspertės J. V. atvykimą į teismo posėdį, išlaidas sumokant į Šakių rajono apylinkės teismo sąskaitą.

Nutartis per 30 dienų nuo priėmimo gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui, padavus apeliacinį skundą per Šakių rajono apylinkės teismą.