- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-12-08
- Bylos Nr.
- eA-2628-438/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01228-2020-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Dainius Raižys, Virginija Volskienė
- Pareiškėjas
- P. S.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui
- Trečiasis asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. S. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. gruodžio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. S. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui (juridinis asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrius pasibaigė dėl reorganizavimo) (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas P. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus (toliau – ir VSDFV skyrius) 2020 m. sausio 28 d. sprendimą Nr. (10.12E) VPE_SP6E-44 „Dėl atsisakymo P. S. skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją“; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2020 m. balandžio 15 d. sprendimą Nr. (6.5)I-2384 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 2020 m. sausio 28 d. sprendimo Nr. (10.12E) VPE_SP6E-44“; 3) įpareigoti VSDFV skyrių priimti naują sprendimą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą pareiškėjui skyrimo.
2. Pareiškėjas paaiškino, kad Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Viešojo saugumo tarnyba) vado 2019 m. spalio 30 d. įsakymu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 72 straipsnio 1 dalies 13 punktu (jo paties prašymu dėl išėjimo į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją), pareiškėjas buvo atleistas iš vidaus tarnybos 2019 m. spalio 31 d. Pareiškėjas 2019 m. gruodžio 30 d. kreipėsi į Viešojo saugumo tarnybą, prašydamas skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Viešojo saugumo tarnyba pareiškėjo prašymą persiuntė VSDFV skyriui. Atsakovui nustačius, kad pareiškėjas Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. liepos 14 d. nuosprendžiu buvo nuteistas už Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalyje numatytą tyčinį nusikaltimą, buvo priimtas sprendimas neskirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos.
3. Pareiškėjo įsitikinimu, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Pareigūnų pensijų įstatymas) 13 straipsnio 3 dalies nuostatą, numatančią, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama, įstatymų leidėjas siejo su tyčinio nusikaltimo padarymu atliekant valstybinę tarnybą; nuostata neaiškintina plečiamai tokiu būdu, jog išėjusiam iš tarnybos savo noru ir nepriekaištingos reputacijos asmeniui gali būti keliami tokie pat kriterijai, kaip vertinant pareigūno elgesį. Aiškinimas, jog teistumas, kaip biografijos faktas, turi įtaką kai kuriems teisiniams santykiams visada, reiškia baudžiamosios justicijos išplėtimą visai gyvenimo trukmei, o tai prieštarauja protingumo principui.
Šalies argumentai
4. Pareiškėjas nurodė, kad teistumas išnyko 2006 m. ir po to pareiškėjas toliau tarnavo pareigūnu dar 14 metų ir dar kartą sukaupė stažą pareigūno pensijai gauti. Pareiškėjas iš tarnybos išėjo savo noru, neturėdamas nuobaudų ir neteistas. Tarnyboje ir jos pasibaigimo metu pareiškėjas buvo nepriekaištingos reputacijos ir atitiko įstatymo normą, nustatančią teisę į valstybinę pensiją. Minėtas teismo nuosprendis nebuvo susijęs su valstybės tarnyba. Teistumas yra išnykęs ir pareiškėjas laikomas neteistu.
5. Pareiškėjo teigimu, atsakovas jam pakartotinai pritaikė kriminalinę bausmę. Net jei atsakovas ir būtų teisus dėl pensijos neskyrimo už laikotarpį nuo tarnybos pradžios 1992 m. lapkričio 5 d. iki Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. liepos 14 d. nuosprendžio, tai po atsakovo nurodyto teistumo nuo 2005 m. liepos 14 d. iki 2019 m. spalio 31 d. sukauptas kitas naujai ištarnautas stažas virš keturiolikos metų jau išnykus teistumui. Kadangi pareiškėjas išėjo į atsargą po 2016 m., tai jam pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą galėjo būti paskirta pagal Pareigūnų pensijų įstatymo 3 straipsnio nuostatas.
Atsiliepimas
6. Atsakovas VSDFV skyrius atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
7. Atsakovas nurodė, jog pareiškėjo skundo argumentai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimams, jog valstybinės pensijos yra skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiems asmenims, ir yra mokamos iš valstybės biudžeto (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai). Pareigūnų ir karių valstybinės pensijos paskirtis inter alia (be kita ko) – atlyginti už sudėtingą, atsakingą, dažnai rizikingą ir pavojingą asmens tarnybą valstybei. Tokie valstybinių pensijų ypatumai leidžia įstatymų leidėjui, atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes, Lietuvos Respublikos Konstitucijos normas ir principus, nustatyti atitinkamas šios pensijos skyrimo sąlygas. Šių pensijų gavimas siejamas ne su nustatyto dydžio pensijų socialinio draudimo įmokomis, o su atitinkamu asmens statusu (tarnyba, nuopelnais valstybei ar kitomis aplinkybėmis, nuo kurių priklauso valstybinės pensijos skyrimas) (Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimas), todėl pareigūno valstybinės pensijos skyrimas asmeniui, kuris, būdamas pareigūnu, nebuvo lojalus savo valstybei, nesilaikė keliamų didesnių reikalavimų tiek tarnybos, tiek ne tarnybos metu, šiurkščiai pažeidė Konstituciją ir įstatymus, prieštarautų bendriesiems teisingumo ir protingumo principams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2668-662/2015).
8. Atsakovas pažymėjo, jog BK 97 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog, atsižvelgiant į teistumą, gali būti varžomos tik tos piliečių teisės ir laisvės, kurių apribojimą numato Lietuvos Respublikos įstatymai. Būtent toks ribojimas yra įtvirtintas Pareigūnų pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje. Įstatymų leidėjas nenustatė galimybės skirti šią pensiją net išnykus asmens teistumui, ar pan.
II.
9. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2020 m. gruodžio 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
10. Teismas nurodė, kad Pareigūnų pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata aiškiai paneigia galimybę skirti asmeniui valstybinę pensiją, jeigu asmuo yra nuteisiamas už tyčinio nusikaltimo padarymą. Pareigūnų pensijų įstatymas teisę gauti valstybinę pensiją sieja ne su atleidimo iš tarnybos pagrindu, todėl šiuo atveju aplinkybė, kad pareiškėjas iš tarnybos atleistas savo noru, nesant jo kaltės, kaip ir aplinkybė, jog pareiškėjas mokėjo nustatyto dydžio pensijų socialinio draudimo įmokas, nesuteikia pagrindo skirti jam pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintų sąlygų buvimas savaime nepaneigia pareiškėjo nuteisimo už tyčinį nusikaltimą fakto. Esant tokiai situacijai, atsakovas pagrįstai taikė Pareigūnų pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatą, kuri nenumato išlygų dėl teistumo išnykimo ar panaikinimo.
11. Teismas konstatavo, jog pareigūnams, kurie buvo nuteisti už tyčinių nusikaltimų padarymą, pareigūnų ir karių valstybinė pensija negali būti skiriama net ir išnykus teistumui. Pareiškėjas buvo kaltinamas ir nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, todėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimas asmeniui, kuris nebuvo lojalus valstybei, šiurkščiai pažeidė Konstituciją, įstatymus, prieštarautų bendriesiems teisingumo ir protingumo principams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1284-502/2020). Esant priimtam įsiteisėjusiam teismo nuosprendžiui, kuriuo pareiškėjas nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, atsakovas pagrįstai atsisakė pareiškėjui skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.
III.
12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
12.1. Teismas nevisapusiškai įvertino bylos aplinkybes, neatsižvelgė į tai, kad yra išskirtinių aplinkybių, dėl kurių sprendime nėra pasisakyta.
12.2. Pareiškėjo skyrimo į tarnybą (1992 m. lapkričio 5 d.) metu dar nebuvo patvirtinti ir negaliojo Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 128 „Dėl Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų patvirtinimo“ (toliau – ir Nuostatai). Pareiškėjas jau pradėdamas tarnybą turėjo pagrįstą teisėtą lūkestį gauti pensiją. Tuo metu galiojęs Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. lapkričio 19 d. nutarimas Nr. 865 „Dėl krašto apsaugos sistemos pareigūnų ir karių pensinio aprūpinimo“ nenumatė išimčių pensijai gauti dėl turimo teistumo. Pareigūnų pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostata negaliojo pareiškėjo įsidarbinimo vidaus tarnybos sistemoje metu. Apelianto atvejis yra išimtinis.
Žemesnės instancijos teismas
12.3. Konstitucinis Teismas 2003 m. liepos 4 d. nutarimu pripažino, kad Pareigūnų pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostata prieštarauja Konstitucijai ta dalimi, kai jau yra paskirta minėta pensija. Tai, pareiškėjo nuomone, vertintina kaip išimtis, taikant Įstatymo 13 straipsnio 3 dalį.
12.4. Konstitucinio Teismo praktikoje nurodyta, kad teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d., 2013 m. vasario 15 d., 2013 m. gegužės 30 d., 2016 m. vasario 2 d. nutarimai). Teisinio reguliavimo pakeitimai turėtų būti daromi taip, kad asmenims, kurių teisinei padėčiai jie turi įtakos, būtų užtikrinta reali galimybė prisitaikyti prie naujos teisinės situacijos (Konstitucinio Teismo 2016 m. sausio 25 d. nutarimas).
12.5. Išnykus teistumui, pareiškėjas per 14 metų iš naujo užtarnavo pensinį amžių, jis atitinka Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio nuostatas. Be to, iki 2005 m. liepos 14 d. apeliantas jau buvo įgijęs teisę į pensiją.
12.6. Pareiškėjo nuteisimas netrukdė jam toliau eiti pareigas ir būti skatinamam, jo reputacija nebuvo abejota, išnykus teistumui toliau dirbo dar 14 metų ir nei karto jam nebuvo net užsiminta, kad jis neturi teisės į pensiją. Po nuteisimo už tyčinį nusikaltimą iki atleidimo iš tarnybos praėjo 14 metų, pareiškėjas save aiškiai reabilitavo, todėl pareiškėjas galėjo turėti pagrįstų ir teisėtų lūkesčių dėl valstybinės pensijos.
Atsiliepimas
13. Atsakovas VSDFV skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
14. Atsakovo atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas jo atsiliepime į skundą išdėstytais argumentais, papildomai nurodant, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas teisingai išaiškinus ir pritaikius materialiosios ir procesinės teisės normas, teisingai išnagrinėjus faktines bylos aplinkybes.
15. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
16. VSDFV atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis, bei teigia, kad pareiškėjo argumentas dėl teisėtų lūkesčių principo pažeidimo nepagrįstas, kadangi pareiškėjas teisės į pareigūnų pensiją nebuvo įgijęs (ji pareiškėjui nebuvo paskirta). Pareigūnų pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog asmenims, nuteistiems už tyčinio nusikaltimo padarymą, pareigūnų pensija neskiriama, galiojo tiek pareiškėjo nuteisimo už tyčinį nusikaltimą metu, tiek jo atleidimo iš tarnybos metu, todėl pareiškėjas neturėjo ir negalėjo turėti pagrįstų ir teisėtų lūkesčių, kad jam bus paskirta pareigūnų pensija.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
17. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl VSDFV skyriaus atsisakymo pareiškėjui skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.
18. Byloje nustatyta, kad VSDFV Utenos skyriaus ir VSDFV skundžiamais sprendimais, vadovaujantis Pareigūnų pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalimi, atsisakyta pareiškėjui skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kaip nuteistam už tyčinio nusikaltimo padarymą asmeniui.
19. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas įsiteisėjusiu Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. liepos 14 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-1084/2005 buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį už tyčinio nusikaltimo padarymą. Viešojo saugumo tarnybos vadas 2019 m. spalio 30 d. įsakymu, vadovaudamasis Vidaus tarnybos statuto 72 straipsnio 1 dalies 13 punktu (jo paties prašymu dėl išėjimo į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją) bei atsižvelgdamas į pareiškėjo 2019 m. spalio 25 d. prašymą Nr. 47TP-2609, pareiškėją atleido iš vidaus tarnybos 2019 m. spalio 31 d.
20. Pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir mokama pagal Pareigūnų pensijų įstatyme nustatytas sąlygas. Nustačius, kad šiame įstatyme numatytos sąlygos nėra tenkinamos, pareigūnų ir karių valstybinė pensija negali būti skiriama ir / arba mokama.
Žemesnės instancijos teismas
21. Pareigūnų pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje (2014 m. balandžio 17 d. įstatymo Nr. XII-837 redakcija) nustatyta, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas aiškindamas minėtą įstatymo nuostatą yra pažymėjęs, jog įstatymų leidėjas, nustatydamas Pareigūnų pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje imperatyvią pareigūno valstybinės pensijos skyrimo sąlygą – nebūti nuteistam už tyčinių nusikaltimų padarymą, siekė, kad statutiniai valstybės tarnautojai, kurie nebuvo lojalūs savo valstybei, nesilaikė jiems keliamų didesnių reikalavimų tiek tarnybos, tiek ne tarnybos metu arba šiurkščiai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstituciją ar įstatymus, neturėtų teisės gauti valstybinės pensijos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-674-1062/2017, 2018 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1030-602/2018, 2020 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1284-502/2020 ir kt.).
22. Pasisakydamas dėl konstitucinės valstybinių pensijų (be kita ko, pareigūnų ir karių valstybinių pensijų) prigimties, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad valstybinės pensijos yra skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiems asmenims (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d., 2003 m. liepos 4 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai). Pareigūnų ir karių valstybinės pensijos paskirtis yra inter alia (be kita ko) atlyginti už sudėtingą, atsakingą, dažnai rizikingą ir pavojingą asmens tarnybą valstybei. Tokie valstybinių pensijų ypatumai leidžia įstatymų leidėjui, atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes, Lietuvos Respublikos Konstitucijos normas ir principus, nustatyti atitinkamas šios pensijos skyrimo sąlygas. Šių pensijų gavimas siejamas ne su nustatyto dydžio pensijų socialinio draudimo įmokomis, o su atitinkamu asmens statusu (tarnyba, nuopelnais valstybei ar kitomis aplinkybėmis, nuo kurių priklauso valstybinės pensijos skyrimas) (Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimas).
23. Teisėjų kolegija pažymi, kad Pareigūnų pensijų įstatymas teisę į valstybinės pensijos gavimą sieja ne su atleidimo iš tarnybos pagrindu, todėl šiuo atveju aplinkybė, kad pareiškėjas iš tarnybos atleistas pagal Statuto 72 straipsnio 1 dalies 13 punktu (jo paties prašymu dėl išėjimo į pensiją), nesuteikia pagrindo skirti jam pareigūnų ir karių valstybinę pensiją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2823-502/2016). Tas pats pasakytina ir dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su jo reputacija, tolesniu pareigų ėjimu, sukauptu stažu, skatinimu tarnybos metu – šios aplinkybės nepanaikino pareiškėjo nubaudimo už tyčinį nusikaltimą fakto, su kuriuo, neatsižvelgiant į jokias kitas aplinkybes, Pareigūnų pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje siejamas valstybinės pensijos neskyrimas.
24. Dėl apelianto argumentų, susijusių su teisėtų lūkesčių apsauga, pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui valstybinė pensija nebuvo paskirta. Todėl jis, galiojant aptartam Pareigūnų pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje įtvirtintam imperatyviam reguliavimui ir būdamas teistas už tyčinį nusikaltimą, negalėjo įgyti pagrįsto teisėto lūkesčio, kad jam bus paskirta valstybinė pensija. Priešingai nei teigia pareiškėjas, jo priėmimo į tarnybą data nesudaro pagrindo vertinti nagrinėjamą situaciją kaip išskirtinę ir dėl to netaikyti Pareigūnų pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies, kurios nuostatos dėl valstybinės pensijos neskyrimo už tyčinį nusikaltimą teistiems asmenims galiojo ir pareiškėjo prašymo atleisti iš tarnybos metu, ir skundžiamų sprendimų priėmimo metu, be kita ko, ir nusikalstamos veikos padarymo metu.
25. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog dėl valstybės tarnybos lojalumo Lietuvos valstybei konstitucinio imperatyvo valstybės tarnybai yra keliami ypatingi reikalavimai (2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai). Pareigūnų ir karių, kuriems pagal Pareigūnų pensijų įstatymą yra skiriama pareigūnų ir karių valstybinė pensija, statusas lemia ir tam tikrus didesnius, palyginti su kitais valstybės tarnautojais, įsipareigojimus valstybei bei griežtesnę jų atsakomybę. Pareigūnai ir kariai privalo savo tarnybą atlikti nepriekaištingai, nepiktnaudžiauti jiems įstatymuose nustatytais įgaliojimais, savo elgesiu nežeminti pareigūno ar kario vardo, garbės ir orumo tarnyboje ar ne jos metu. Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarime pažymėta, kad įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į valstybės tarnybos specifiką, taip pat gali nustatyti, kad pareigūnams, inter alia (be kita ko) šiurkščiai pažeidusiems Konstituciją ar įstatymus, sulaužiusiems priesaiką, padariusiems tyčinį nusikaltimą, pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Tokia galimybe pasinaudota, šią nuostatą įtvirtinant Pareigūnų pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje. Tikrinamu atveju, esant priimtam įsiteisėjusiam teismo nuosprendžiui, kuriuo pareiškėjas nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, atsakovas pagrįstai atsisakė pareiškėjui skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.
26. Dėl pareiškėjo argumentų, kad išnykus teistumui asmens nuteisimo faktas negali būti naudojamas vertinant pareiškėjo teisę į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2011 m. lapkričio 17 d. nutarime išaiškino, jog teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes. Konstitucinis Teismas šiame nutarime nurodė, kad teistumo pasibaigimas, tai yra, kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu, negali būti suprantamas taip, kad esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, taip pat tai nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Remiantis Konstitucinio Teismo išaiškinimu, sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo biografijos dalimi ir faktu, kuris Pareigūnų pensijų įstatymo prasme yra reikšmingas vertinant pareiškėjo atitikimą reikalavimams pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti.
27. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju teistumo išnykimo momentas nėra teisiškai reikšmingas, kadangi atsižvelgiant į Pareigūnų pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatas, kuriose teisės į valstybinę pensiją praradimas nesiejamas su teistumo buvimu ar išnykimu, pareigūnams, kurie buvo nuteisti už tyčinių nusikaltimų padarymą, pareigūnų ir karių valstybinė pensija negali būti skiriama net ir išnykus teistumui.
28. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, tinkamai patikrino ginčijamų sprendimų pagrįstumą teisėtumą, materialiosios ir proceso teisės normas byloje taikė teisingai, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo P. S. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. gruodžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.