- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-12-02
- Bylos Nr.
- eI2-4930-505/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01228-2020-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Daina Kukalienė (pirm.), Asta Urbonienė, Rimantas Giedraitis
- Pareiškėjas
- P. S.
- Trečiasis asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrius
- Kategorijos
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimanto Giedraičio, Dainos Kukalienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Astos Urbonienės,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. S. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui, trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas P. S. skundu atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui prašė panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 2020 m. sausio 28 d. sprendimą Nr. (10.12E) VPE_SP6E-44 „Dėl atsisakymo P. S. skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją“ ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2020 m. balandžio 15 d. sprendimą Nr. (6.5)I-2384 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 2020 m. sausio 28 d. sprendimo Nr. (10.12E) VPE_SP6E-44“ bei įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrių priimti naują sprendimą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą P. S. skyrimo.
Pareiškėjas skunde nurodė, jis ir jo atstovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos vado 2019 m. spalio 30 d. įsakymu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 72 straipsnio 1 dalies 13 punktu (jo paties prašymu dėl išėjimo į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją), pareiškėjas buvo atleistas iš vidaus tarnybos 2019 m. spalio 31 d. Pareiškėjas 2019 m. gruodžio 30 d. kreipėsi į Viešojo saugumo tarnybą prie Vidaus reikalų ministerijos, prašydamas skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Viešojo saugumo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos 2020 m. sausio 9 d. raštu Nr. 47SD-35 „Dėl pensijos skyrimo“ persiuntė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui pareiškėjo prašymą ir prie prašymo pridėtus dokumentus. Atsakovui nustačius, kad pagal Informatikos ir ryšių departamento prie Vidaus reikalų ministerijos pateiktą 2020 m. sausio 21 d. Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašą Nr. 9R-A-1136, pareiškėjas Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. liepos 14 d. nuosprendžiu buvo nuteistas už Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje numatytą tyčinį nusikaltimą, buvo priimtas sprendimas neskirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos.
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 2020 m. sausio 28 d. sprendimas Nr. (10.12E) VPE_SP6E-44 „Dėl atsisakymo P. S. skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją“ ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2020 m. balandžio 15 d. sprendimas Nr. (6.5)I-2384 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 2020 m. sausio 28 d. sprendimo Nr. (10.12E) VPE_SP6E-44“ yra neteisėti, nes tarnyboje ir jos pasibaigimo metu pareiškėjas buvo nepriekaištingos reputacijos ir atitiko įstatymo normą, nustatančią teisę į valstybinę pensiją. Minėtas teismo nuosprendis nebuvo susijęs su valstybės tarnyba. Teistumas yra išnykęs ir pareiškėjas laikomas neteistu. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) 2008 m. gruodžio 24 d. nutarime nesprendė tokios situacijos, todėl nėra pagrindo vertinti, kad jis galutinai išsprendė klausimą, ar skundžiami sprendimai atitiktų Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3, 13 straipsnius ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) principus. Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. liepos 14 d. nuosprendžiu pareiškėjas nuteistas, tačiau ir toliau tarnavo pareigūnu iki 2019 spalio 31 d. Taigi, net jei ir atsakovas būtų teisus savo atsakymuose dėl pensijos neskyrimo už laikotarpį nuo tarnybos pradžios 1992 m. lapkričio 5 d. iki Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. liepos 14 d. nuosprendžio, tai po atsakovo nurodyto teistumo nuo 2005 m. liepos 14 d. iki 2019 m. spalio 31 d. kitas naujai ištarnautas stažas jau po teistumo, kuris sudarytų virš keturiolikos metų ir jokio pareiškėjo teistumo jau nebebuvo. Kadangi pareiškėjas išėjo į atsargą po 2016 metų, tai pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą galėjo būti paskirta pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio nuostatas. Esant minėtoms faktinėms aplinkybėms atsakovo sprendimas yra teisiškai nepagrįstas.
Šalies argumentai
Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrius (toliau – ir VSDFV Utenos skyrius) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjas vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 72 straipsnio 1 dalies 13 punktu (jo paties prašymu dėl išėjimo į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją) nuo 2019 m. spalio 31 d. buvo atleistas iš Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Kauno dalinio 4-osios kuopos 4-ojo būrio (duomenys neskelbtini) pareigų. 2019 m. gruodžio 30 d. kreipėsi į Viešojo saugumo tarnybą prie Vidaus reikalų ministerijos, prašydamas skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Viešojo saugumo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos 2020 m. sausio 9 d. raštu Nr. 47SD-35 „Dėl pensijos skyrimo“ persiuntė VSDFV Utenos skyriui pareiškėjo prašymą ir prie prašymo pridėtus dokumentus. Pagal 2020 m. sausio 21 d. Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašą apie fizinį asmenį Nr. 9R-A-1136, pareiškėjas Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. liepos 14 d. nuosprendžiu buvo nuteistas už Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje numatytą tyčinį nusikaltimą, todėl priimtas sprendimas neskirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos. 2020 m. sausio 28 d. Utenos skyrius priėmė sprendimą Nr. (10.12E) VPE_SP6E-44 „Dėl atsisakymo P. S. skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją“, kuriuo buvo nuspręsta neskirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos. Sprendimu atsisakyta skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją vadovaujantis Pensijų įstatymo 13 str. 3 d., nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama.
Šalies argumentai
Pareiškėjas skunde nurodo, kad Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatą įstatymų leidėjas sieja su tyčinio nusikaltimo padarymu atliekant valstybinę tarnybą, kad nuostata neaiškintina plečiamai tokiu būdu, jog išėjusiam iš tarnybos savo noru ir nepriekaištingos reputacijos asmeniui gali būti keliami tokie pat kriterijai, kaip vertinant pareigūno elgesį; nurodo, kad aiškinimas, jog teistumas kaip biografijos faktas turi įtaką kai kuriems teisiniams santykiams visada, reiškia baudžiamosios justicijos išplėtimą visai gyvenimo trukmei, o tai prieštarauja protingumo principui; teistumas yra išnykęs ir jis yra laikomas neteistu; pareiškėjo nuomone, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrius pakartotinai pritaikė jam kriminalinę bausmę, pažeisdamas principą, kad asmuo gali būti baudžiamas tik vieną kartą už tą patį teisės pažeidimą, tašiau šio skundo argumentai yra nepagrįsti ir prieštarauja Konstitucinio Teismo išaiškinimams, jog valstybinės pensijos yra skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiems asmenims, ir yra mokamos iš valstybės biudžeto (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai). Pareigūnų ir karių valstybinės pensijos paskirtis inter alia atlyginti už sudėtingą, atsakingą, dažnai rizikingą ir pavojingą asmens tarnybą valstybei. Tokie valstybinių pensijų ypatumai leidžia įstatymų leidėjui, atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes, Konstitucijos normas ir principus, nustatyti atitinkamas šios pensijos skyrimo sąlygas. Šių pensijų gavimas siejamas ne su nustatyto dydžio pensijų socialinio draudimo įmokomis, o su atitinkamu asmens statusu (tarnyba, nuopelnais valstybei ar kitomis aplinkybėmis, nuo kurių priklauso valstybinės pensijos skyrimas) (Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimas), todėl pareigūno valstybinės pensijos skyrimas asmeniui, kuris, būdamas pareigūnu, nebuvo lojalus savo valstybei, nesilaikė keliamų didesnių reikalavimų tiek tarnybos, tiek ne tarnybos metu, šiurkščiai pažeidė Konstituciją ir įstatymus, prieštarautų bendriesiems teisingumo ir protingumo principams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2668-662/2015).
Pažymėjo, jog Baudžiamojo kodekso 97 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog, atsižvelgiant į teistumą, gali būti varžomos tik tos piliečių teisės ir laisvės, kurių apribojimą numato Lietuvos Respublikos įstatymai. Būtent toks ribojimas yra įtvirtintas Pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje, kurioje nustatyta, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Taigi įstatymų leidėjas Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje nustatydamas, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama, nenustatė galimybės skirti šią pensiją net išnykus asmens teistumui, ar asmenims, kurie nuteisti už tyčinį nusikaltimą, padarytą iki tarnybos pradžios, ar pan.
Dėl išdėstytų aplinkybių konstatavo, jog pareiškėjo skunde teismui nurodytais motyvais nėra pagrindo naikinti teisėtus ir pagrįstus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos sprendimus bei įpareigoti atlikti veiksmus ir jie atmestini kaip nepagrįsti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas.
Nagrinėjamas administracinis ginčas kilo dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 2020 m. sausio 28 d. sprendimo Nr. (10.12E) VPE_SP6E-44 „Dėl atsisakymo P. S. skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją“ ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2020 m. balandžio 15 d. sprendimo Nr. (6.5)I-2384 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 2020 m. sausio 28 d. sprendimo Nr. (10.12E) VPE_SP6E-44“ teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje nustatyta, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 2020 m. sausio 28 d. sprendimu Nr. (10.12E) VPE_SP6E-44 „Dėl atsisakymo P. S. skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją“, vadovaujantis Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalimi, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 128 „Dėl Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų patvirtinimo“ (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 218 redakcija), Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2020 m. sausio 21 d. Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašu apie fizinį asmenį Nr. 9R-A-1136, nuspręsta P. S. neskirti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą, nes Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. liepos 14 d. nuosprendžiu nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, o nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama.
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2020 m. balandžio 15 d. sprendime Nr. (6.5)I-2384 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 2020 m. sausio 28 d. sprendimo Nr. (10.12E) VPE_SP6E-44“ nurodoma, kad remiantis Informatikos ir ryšių departamento prie Vidaus reikalų ministerijos pateiktu 2020 m. sausio 21 d. Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašu Nr. 9R-A-1136, pareiškėjas Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. liepos 14 d. nuosprendžiu buvo nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, ir šis faktas buvo esminis sprendžiant dėl pareiškėjo teisės į pareigūnų pensiją, todėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrius 2020 m. sausio 28 d. sprendimu Nr. (10.12E) VPE_SP6E-44 teisėtai ir pagrįstai atsisakė skirti pareiškėjui pareigūnų pensiją, kaip nuteistam už tyčinio nusikaltimo padarymą, ir Pareigūnų pensijų įstatyme nenustatyta jokių išimčių 13 straipsnio 3 dalies normos, draudžiančios skirti pareigūnų pensijas asmenims, nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą, taikymui.
Pareiškėjas nesutinka su skundžiamais sprendimais, teigdamas, kad jis iš tarnybos atleistas Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 72 straipsnio 1 dalies 13 punkto pagrindu (jo paties prašymu dėl išėjimo į pareigūnų ir karių pensiją). Atsakovo minėtas teistumas buvo 2005 m. liepos 14 d., teistumas išnykęs 2006 metais ir toliau pareiškėjas tarnavo pareigūnu dar keturiolika metų, kur dar kartą užsitarnavo pareigūno tarnybos stažą (pareigūno stažas pensijai skirti prasideda turint bent 5 metus darbo stažo), ir po teistumo išnykimo praėjus keturiolikai metų, pareiškėjas buvo atleistas iš vidaus tarnybos 2019 m. spalio 31 d. (savo noru), nebuvo atleistas dėl pareigūno vardo pažeminimo, neturėjo nuobaudų ir neteistas, todėl atsakovas nepagrįstai atsisakė pareiškėjui skirti pareigūno pensiją Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies pagrindu ir šiais veiksmais pažeidė jo teisėtus lūkesčius.
Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimas ir mokėjimas reglamentuojamas specialiuose teisės aktuose – Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme (toliau – ir Valstybinių pensijų įstatymas) (akto redakcija, galiojusi nuo 2019 01 01 iki 2020 01 30) ir šį įstatymą įgyvendinančiame bei detalizuojančiame poįstatyminiame teisės akte - Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatuose, patvirtintuose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 128)(toliau – ir Nuostatai) (akto redakcija, galiojusi nuo 2019 05 21 iki 2020 09 08). Valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnyje (1 ir 2 dalys) įtvirtinta, kad, skirdamos ir mokėdamos karių ir pareigūnų valstybines pensijas, Fondo valdybos įgaliotos Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos vadovaujasi šiuo įstatymu ir Vyriausybės patvirtintais Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais.
Šiuose teisės aktuose nurodomi asmenys, turintys teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, apibrėžiamos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo sąlygos, pareigūnų ir karių tarnybos laikas pensijai skirti, šios pensijos dydžio nustatymo taisyklės, pensijų skyrimo tvarka ir kitos sąlygos. Taigi pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir mokama pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nustatytas sąlygas. Nustačius, kad šiame įstatyme numatytos sąlygos nėra tenkinamos, pareigūnų ir karių valstybinė pensija negali būti skiriama ir/arba mokama.
Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 1 dalis, reglamentuojanti valstybinės pensijos skyrimą ir mokėjimo terminus, numato, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir mokama nuo teisės į pensiją atsiradimo dienos, tačiau ne daugiau kaip už 12 mėnesių iki dokumentų pensijai skirti gavimo atitinkamoje institucijoje dienos. Minėto straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, jog nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Sprendimas dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo asmeniui, kuris yra įtariamasis arba kaltinamasis baudžiamajame procese, priimamas nutraukus ikiteisminį tyrimą, baudžiamąją bylą arba įsiteisėjus teismo nuosprendžiui. Nutraukus ikiteisminį tyrimą, baudžiamąją bylą arba įsiteisėjus išteisinamajam nuosprendžiui, pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama už visą laikotarpį nuo teisės į pensiją atsiradimo dienos.
Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas P. S. įsiteisėjusiu Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. liepos 14 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį ir nubaustas laisvės atėmimo bausme 6 (šešių) mėnesių laikotarpiui, įpareigojant jį nekeisti gyvenamosios vietos be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymą sutikimo bei nekonfliktuoti su buvusia sutuoktine, t. y. nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą.
Byloje taip pat nėra ginčo, kad Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos vadas 2019 m. spalio 30 d. įsakymu, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 72 straipsnio 1 dalies 13 punktu (jo paties prašymu dėl išėjimo į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją) bei atsižvelgdamas į P. S. 2019 m. spalio 25 d. prašymą Nr. 47TP-2609, atleido iš vidaus tarnybos 2019 m. spalio 31 d. vidaus tarnybos (duomenys neskelbtini) P. S. ((duomenys neskelbtini)), Kauno dalinio 4-osios kuopos 4-ojo būrio (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)), taip pat nustatė, kad P. S. tarnybos Lietuvos valstybei stažas ir vidaus tarnybos stažas 2019 m. spalio 31 d. yra (duomenys neskelbtini).
Pareiškėjas 2019 m. gruodžio 30 d. kreipėsi į Viešojo saugumo tarnybą prie Vidaus reikalų ministerijos, prašydamas skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Viešojo saugumo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos 2020 m. sausio 9 d. raštu Nr. 47SD-35 „Dėl pensijos skyrimo“ persiuntė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui pareiškėjo prašymą ir prie prašymo pridėtus dokumentus. Atsakovui nustačius, kad pagal Informatikos ir ryšių departamento prie Vidaus reikalų ministerijos pateiktą 2020 m. sausio 21 d. Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašą Nr. 9R-A-1136, pareiškėjas Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. liepos 14 d. nuosprendžiu buvo nuteistas už Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje numatytą tyčinį nusikaltimą, buvo priimtas sprendimas neskirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos.
Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata aiškiai paneigia galimybę skirti asmeniui valstybinę pensiją, jeigu asmuo yra nuteisiamas už tyčinio nusikaltimo padarymą. Šias išvadas patvirtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuosekliai formuojama praktika, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje imperatyvią pareigūno valstybinės pensijos skyrimo sąlygą – nebūti nuteistam už tyčinių nusikaltimų padarymą, siekė, kad statutiniai valstybės tarnautojai, kurie nebuvo lojalūs savo valstybei, nesilaikė jiems keliamų didesnių reikalavimų tiek tarnybos, tiek ne tarnybos metu arba šiurkščiai pažeidė Konstituciją ar įstatymus, neturėtų teisės gauti valstybinės pensijos (žr., pvz., 2014 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-128/2014, 2017 m. birželio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-522-602/2017, 2017 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-674-1062/2017, 2018 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1030-602/2018, 2020 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1284-502/2020).
Teismas pažymi, jog Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad dėl valstybės tarnybos lojalumo Lietuvos valstybei konstitucinio imperatyvo valstybės tarnybai yra keliami ypatingi reikalavimai (2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai). Pareigūnų ir karių, kuriems pagal Pensijų įstatymą yra skiriama pareigūnų ir karių valstybinė pensija, statusas lemia ir tam tikrus didesnius, palyginti su kitais valstybės tarnautojais, įsipareigojimus valstybei bei griežtesnę jų atsakomybę. Pareigūnai ir kariai privalo savo tarnybą atlikti nepriekaištingai, nepiktnaudžiauti jiems įstatymuose nustatytais įgaliojimais, savo elgesiu nežeminti pareigūno ar kario vardo, garbės ir orumo tarnyboje ar ne jos metu. Pasisakydamas dėl konstitucinės valstybinių pensijų (be kita ko, pareigūnų ir karių valstybinių pensijų) prigimties, Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad valstybinės pensijos yra skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiems asmenims, ir yra mokamos iš valstybės biudžeto (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai). Pareigūnų ir karių valstybinės pensijos paskirtis yra inter alia (be kita ko) atlyginti už sudėtingą, atsakingą, dažnai rizikingą ir pavojingą asmens tarnybą valstybei. Tokie valstybinių pensijų ypatumai leidžia įstatymų leidėjui, atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes, Konstitucijos normas ir principus, nustatyti atitinkamas šios pensijos skyrimo sąlygas. Šių pensijų gavimas siejamas ne su nustatyto dydžio pensijų socialinio draudimo įmokomis, o su atitinkamu asmens statusu (tarnyba, nuopelnais valstybei ar kitomis aplinkybėmis, nuo kurių priklauso valstybinės pensijos skyrimas) (Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimas).
Teisėjų kolegija pažymi, kad Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas teisę su valstybinės pensijos gavimu sieja ne su atleidimo iš tarnybos pagrindu, todėl šiuo atveju aplinkybė, kad pareiškėjas iš tarnybos atleistas pagal Vidaus tarnybos statuto 72 straipsnio 1 dalies 13 punktą (jo paties prašymu dėl išėjimo į pensiją), nesuteikia pagrindo skirti jam pareigūnų ir karių valstybinę pensiją (žr., pvz., LVAT 2016 m. lapkričio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2823-502/2016).
Pareiškėjas teisę į valstybinę pensiją siejo su tam tikromis aplinkybėmis, tvirtindamas, jog jis atitiko Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnyje numatytas sąlygas dėl turimo ištarnauto vidaus tarnyboje laiko (stažo) po Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. liepos 14 d. nuosprendžio, kad buvo atleistas iš tarnybos savo noru, nesant jo kaltės, kad buvo išnykęs jo teistumas.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. lapkričio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2823-502/2016 yra konstatavęs, jog Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas teisę su valstybinės pensijos gavimu sieja ne su atleidimo iš tarnybos pagrindu, todėl šiuo atveju aplinkybė, kad pareiškėjas iš tarnybos atleistas savo noru, nesant jo kaltės, kaip ir aplinkybė, jog pareiškėjas mokėjo nustatyto dydžio pensijų socialinio draudimo įmokas, nesuteikia pagrindo skirti jam pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.
Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas atitinka valstybinių pensijų skyrimo sąlygas, numatytas Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnyje, tačiau šių sąlygų buvimas savaime nepaneigia pareiškėjo nuteisimo už tyčinį nusikaltimą fakto. Esant tokiai situacijai, atsakovas pagrįstai taikė Valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatą, kuri nenumato išlygų dėl teistumo išnykimo ar panaikinimo, todėl pareiškėjo argumentai dėl šių aplinkybių nepagrįsti.
Dėl pareiškėjo skundo argumentų, kad išnykus teistumui asmens nuteisimo faktas negali būti naudojamas vertinant pareiškėjo teisę į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, atsakovas sprendimais pakartotinai pritaikė pareiškėjui kriminalinę bausmę, teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2011 m. lapkričio 17 d. nutarime išaiškino, jog teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes. Konstitucinis Teismas šiame nutarime nurodė, kad teistumo pasibaigimas, tai yra, kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu, negali būti suprantamas taip, kad esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, taip pat tai nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Remiantis Konstitucinio Teismo išaiškinimu, sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo biografijos dalimi ir faktu, kuris Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo prasme yra reikšmingas vertinant pareiškėjo reikalavimų pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti atitikimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1284-502/2020).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi minėtais teisės aktais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuosekliai formuojama praktika, konstatuoja, jog pareigūnams, kurie buvo nuteisti už tyčinių nusikaltimų padarymą, pareigūnų ir karių valstybinė pensija negali būti skiriama net ir išnykus teistumui. Pareiškėjas buvo kaltinamas ir nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, todėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimas asmeniui, kuris nebuvo lojalus valstybei, šiurkščiai pažeidė Konstituciją, įstatymus, prieštarautų bendriesiems teisingumo ir protingumo principams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1284-502/2020).
Nagrinėjamu atveju esant priimtam įsiteisėjusiam teismo nuosprendžiui, kuriuo pareiškėjas nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrius 2020 m. sausio 28 d. sprendimu Nr. (10.12E) VPE_SP6E-44 „Dėl atsisakymo P. S. skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją“ pagrįstai atsisakė pareiškėjui skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, dėl to paties faktinio ir teisinio pagrindo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2020 m. balandžio 15 d. sprendimu Nr. (6.5)I-2384 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 2020 m. sausio 28 d. sprendimo Nr. (10.12E) VPE_SP6E-44“ netenkino pareiškėjo skundo. Skundžiami sprendimai teisėti ir pagrįsti, atitinka teisinį reglamentavimą ir suformuotą teismų praktiką, procedūrinių pažeidimų dėl neobjektyvaus aplinkybių nustatymo ir/ ar vertinimo taip pat nenustatyta, todėl teismas neturi teisinio pagrindo jų panaikinimui ir išvestinio reikalavimo įpareigoti atsakovą iš naujo spręsti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo pareiškėjui klausimą tenkinimui, todėl skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 56 str.).
Pareiškėjas pateikė prašymą priteisti 1000 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias patyrė naudodamasis advokato paslaugomis.
Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau- ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 ir 5 dalis, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą, taip pat reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (ABTĮ 40 str. 5 d.). Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalis įtvirtina, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose rekomendacijose (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.; toliau – ir Rekomendacijos). Pagal ABTĮ 41 straipsnio 1 dalį dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.
Kadangi šioje byloje pareiškėjo P. S. skundas yra atmestas kaip nepagrįstas, todėl prašymo atlyginti bylinėjimosi išlaidas taip pat nėra teisinio pagrindo tenkinti (ABTĮ 40 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo P. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.