- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-10-21
- Bylos Nr.
- eA-1284-502/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02315-2018-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Dalia Višinskienė, Laimutis Alechnavičius
- Pareiškėjas
- M. D.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrius
- Trečiasis asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. D. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. sausio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. D. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas M. D. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus (toliau – ir VSDFV Utenos skyrius) 2018 m. birželio 1 d. sprendimą Nr. (10.16E) VPE_SP6E-276 „Dėl atsisakymo M. D. skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją“ (toliau – ir 2018 m. birželio 1 d. sprendimas); 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2018 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą Nr. (6.5) I-5164 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 2018 m. birželio 1 d. sprendimo Nr. (10.16E) VPE_SP6E-276“ (toliau – ir 2018 m. rugpjūčio 29 d. sprendimas); 3) įpareigoti VSDFV Utenos skyrių iš naujo spręsti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo pareiškėjui klausimą.
2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:
Žemesnės instancijos teismas
2.1. Vidaus tarnyboje jis pradėjo dirbti 1996 m. Kauno m. SPAD 1996 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. 16t/e buvo paskirtas Kauno miesto Sukarintos priešgaisrinės apsaugos dalinio 4-os sukarintos priešgaisrinės dalies ugniagesiu. Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos viršininko 2018 m. gegužės 9 d. įsakymu Nr. 2TE-151 „Dėl vidaus tarnybos vyresniojo puskarininkio M. D. atleidimo iš vidaus tarnybos“ pareiškėjas buvo atleistas iš vidaus tarnybos pagal Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 62 straipsnio 1 dalies 12 punktą (paties prašymu dėl išėjo į pensiją) nuo 2018 m. gegužės 11 d. Atleidimo iš vidaus tarnybos dieną pareiškėjo ištarnautas laikas pensijai buvo 22 metai ir 9 dienos. 2018 m. gegužės 15 d. pareiškėjas VSDFV Utenos skyriui pateikė prašymą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo. VSDFV Utenos skyrius 2018 m. birželio 1 d. sprendimu nepagrįstai atsisakė pareiškėjui skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, faktiniu atsisakymo pagrindu nurodydamas tyčinio nusikaltimo padarymą, teisiniu pagrindu – Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalį.
2.2. Teisės į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją įgyvendinimas priklauso nuo to, kokiomis aplinkybėmis pareigūnas ar karys yra išėjęs iš tarnybos (ar dėl kaltės ar nesant kaltės), ir kokios yra kitos jo teisinį statusą apibūdinančios sąlygos (vidaus tarnybos stažas, amžius ir kt.). 2016 m. sausio 1 d. pareiškėjas vidaus tarnyboje buvo ištarnavęs 20 metų ir beveik 8 mėnesius, todėl skiriant jam pareigūnų ir karių valstybinę pensiją turėjo būti vadovaujamasi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 8 punktu. Pareiškėjas iš tarnybos išėjo savo noru, atitikdamas Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo reikalavimus valstybinei pensijai gauti. Situacija, kai pareigūnas ar karys yra atleidžiamas iš vidaus tarnybos dėl savo paties kaltės, reglamentuojama Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 5 dalyje. Atsakovui atsisakius skirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, jis buvo sugretintas su tais pareigūnais ir kariais, kurie atleidžiami iš tarnybos esant jų kaltei. Pareiškėjo nuomone, tai nėra objektyvu ir sąžininga. Priimant nepagrįstą sprendimą, buvo pažeista pareiškėjo teisė į užtarnautą nuosavybę.
2.3. Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. liepos 3 d. baudžiamuoju įsakymu pareiškėjas buvo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 235 straipsnio 1 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje, tačiau atleidimo iš vidaus tarnybos dieną jis buvo laikomas neteistu, nes pagal BK 97 straipsnio nuostatas teistumas išnyko 2011 m. BK 97 straipsnio 6 dalyje imperatyviai įtvirtinta, jog, kai sueina šiame straipsnyje nustatyti terminai, teistumas išnyksta ir asmenys laikomi neteistais. Po 2008 m. liepos 3 d. teismo baudžiamojo įsakymo priėmimo pareiškėjas liko dirbti Kauno apskrities priešgaisrinėje gelbėjimo valdyboje, buvo lojalus Lietuvos Respublikai, visus tuos metus savo darbą atliko sąžiningai, buvo skiriamas į aukštesnes pareigas, gavo kelias padėkas už pavyzdingą tarnybinių pareigų atlikimą. Pareiškėjas atitinka visus Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo reikalavimus ir jam turi būti skiriama pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą. VSDFV 2018 m. birželio 4 d. išdavė pareiškėjui pensijos gavėjo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), kurio galiojimas yra neterminuotas ir kuriame nurodyta, kad pareiškėjo gautinos pensijos rūšis – pareigūnų ir karių valstybinė pensija, šiuo veiksmu VSDFV pripažino pareiškėjo teisę į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.
Atsiliepimas
3. Atsakovas VSDFV Utenos skyrius atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
4. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas 2018 m. gegužės 15 d. kreipėsi į Kauno apskrities priešgaisrinę gelbėjimo valdybą, prašydamas skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Kauno apskrities priešgaisrinė gelbėjimo valdyba 2018 m. gegužės 15 d. raštu Nr. 13-543(3.4) „Dėl M. D. dokumentų pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti pateikimo“ persiuntė VSDFV Utenos skyriui pareiškėjo prašymą ir prie prašymo pridėtus dokumentus. Pagal 2018 m. gegužės 22 d. Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašą apie fizinį asmenį Nr. 9R-A-8833, pareiškėjas Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. liepos 3 d. baudžiamuoju įsakymu, kuris įsiteisėjo 2008 m. liepos 18 d., nuteistas už BK 235 straipsnio 1 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje bei 182 straipsnio 1 dalyje numatytus tyčinius nusikaltimus, todėl buvo priimtas skundžiamas sprendimas neskirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos. Sprendimu pagrįstai atsisakyta skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją vadovaujantis Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalimi, nes nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimų ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) suformuotos praktikos nuostatas šios kategorijos bylose pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama.
5. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
II.
6. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. sausio 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
7. Teismas pažymėjo, kad byloje kilo ginčas dėl VSDFV Utenos skyriaus 2018 m. birželio 1 d. sprendimo, kuriuo atsisakyta pareiškėjui skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, ir dėl VSDFV 2018 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjo skundas, jam pasinaudojus ikiteismine tvarka, buvo atmestas, teisėtumo ir pagrįstumo bei atsakovo įpareigojimo skirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Pareiškėjas nesutiko su skundžiamais sprendimais, teigdamas, kad jis iš tarnybos atleistas Statuto 62 straipsnio 1 dalies 12 punkto pagrindu (paties prašymu dėl išėjimo į pensiją), nesant jo kaltės, vidaus tarnyboje sąžiningai ištarnavęs daugiau kaip 22 metus, atleidimo iš tarnybos metu neturėjęs teistumo, todėl atsakovas nepagrįstai atsisakė jam skirti pareigūno pensiją, šiais veiksmais pažeidė jo teisėtus lūkesčius, teisę į užtarnautą nuosavybę.
8. Teismas pabrėžė, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimas ir mokėjimas reglamentuojamas specialiuose teisės aktuose – Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme ir šį įstatymą įgyvendinančiame bei detalizuojančiame teisės akte Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatuose, patvirtintuose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 128 (aktuali redakcija, galiojusi nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. rugsėjo 11 d., toliau – ir Nuostatai). Teismas vadovavosi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1, 2 dalimis, 13 straipsnio 1 dalimi, 13 straipsnio 3 dalimi (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-212 redakcija), kurioje įtvirtinta, jog nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama, vėlesne Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies redakcija (2014 m. balandžio 17 d. įstatymo Nr. XII-837 redakcija), kurioje nustatyta, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Sprendimas dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo asmeniui, kuris yra įtariamasis arba kaltinamasis baudžiamajame procese, priimamas nutraukus ikiteisminį tyrimą, baudžiamąją bylą arba įsiteisėjus teismo nuosprendžiui. Nutraukus ikiteisminį tyrimą, baudžiamąją bylą arba įsiteisėjus išteisinamajam nuosprendžiui, pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama už visą laikotarpį nuo teisės į pensiją atsiradimo dienos.
9. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjas įsiteisėjusiu baudžiamuoju įsakymu buvo nuteistas dėl tyčinių nusikaltimų padarymo. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos viršininko 2018 m. gegužės 9 d. įsakymu Nr. 2TE-151 pagal Statuto 62 straipsnio 1 dalies 12 punktą (jo paties prašymu dėl išėjimo į pensiją) nuo 2018 m. gegužės 11 d. buvo atleistas iš Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Garliavos komandos skyrininko vidaus tarnybos vyresniojo puskarininkio pareigų. Pareiškėjas 2018 m. gegužės 15 d. pateikė prašymą VSDFV Utenos skyriui, prašydamas skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Nors prašyme jis nenurodė, jog yra teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, tačiau atsakovui 2018 m. gegužės 21 d. raštu Nr. (10.16E) užklausus apie tai Informatikos ir ryšių departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, buvo gautas 2018 m. gegužės 22 d. Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašas apie fizinį asmenį Nr. 9R-A-8833, iš kurio matyti, jog pareiškėjas Kauno apylinkės teismo 2008 m. liepos 3 d. baudžiamuoju įsakymu, įsiteisėjusiu 2008 m. liepos 18 d., buvo nuteistas už BK 235 straipsnio 1 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje bei 182 straipsnio 1 dalyje numatytus tyčinius nusikaltimus (už melagingus parodymus, pasikėsinimą padaryti nusikalstamą veiką, sukčiavimą), todėl VSDFV Utenos skyrius 2018 m. birželio 1 d. sprendimu, nustatęs šią faktinę aplinkybę ir vadovaudamasis Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, turėjo teisėtą pagrindą atsisakyti skirti pareiškėjui valstybinę pensiją. Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata aiškiai paneigia galimybę skirti asmeniui valstybinę pensiją, jeigu asmuo yra nuteisiamas už tyčinio nusikaltimo padarymą. Šias išvadas patvirtina LVAT nuosekliai formuojama praktika.
10. Teismas pažymėjo, jog Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad dėl valstybės tarnybos lojalumo Lietuvos valstybei konstitucinio imperatyvo valstybės tarnybai yra keliami ypatingi reikalavimai (2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas 2008 m. gruodžio 28 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į valstybės tarnybos specifiką, taip pat gali nustatyti, kad pareigūnams, šiurkščiai pažeidusiems Konstituciją ar įstatymus, sulaužiusiems priesaiką, padariusiems tyčinį nusikaltimą, pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Tokia galimybe pasinaudota, šią nuostatą įtvirtinant Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje, kuri galiojo tiek pareiškėjo įsidarbinimo vidaus tarnybos sistemoje metu, tiek jo nuteisimo už tyčinius nusikaltimus metu, tiek jo atleidimo iš tarnybos metu, todėl pareiškėjas negalėjo turėti pagrįstų ir teisėtų lūkesčių dėl valstybinės pensijos, nepaisant to, kad vykdė tarnybą ir atitiko jai keliamus reikalavimus. Teismas nagrinėjamos bylos kontekste taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas teisės į valstybinę pensiją dar nebuvo įgijęs (ji jam nebuvo paskirta), ir pagal galiojantį teisinį reguliavimą ji negali būti paskirta, todėl jo argumentai dėl teisės į užtarnautą nuosavybę pažeidimų, priimant skundžiamus sprendimus, nepagrįsti.
11. Teismas pabrėžė, kad LVAT 2016 m. lapkričio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2823-502/2016 yra konstatavęs, jog Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas teisę su valstybinės pensijos gavimu sieja ne su atleidimo iš tarnybos pagrindu, todėl šiuo atveju aplinkybė, kad pareiškėjas iš tarnybos atleistas savo noru, nesant jo kaltės, nesuteikia pagrindo skirti jam pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas atitinka valstybinių pensijų skyrimo sąlygas, numatytas Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnyje, tačiau šių sąlygų buvimas savaime nepaneigia pareiškėjo nuteisimo už tyčinius nusikaltimus fakto. Esant tokiai situacijai, atsakovas pagrįstai taikė Valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatą, kuri nenumato išlygų dėl teistumo išnykimo ar panaikinimo, todėl pareiškėjo argumentai dėl šių aplinkybių nepagrįsti. Teismas pažymėjo, jog teistumą reglamentuojantis BK 97 straipsnis ir jame įtvirtintos nuostatos dėl turinčių teistumą asmenų, taip pat ir dėl teistumo išnykimo pasekmių (BK 97 str. 6 d.) yra reikšmingos baudžiamojo įstatymo taikymo požiūriu. Tuo metu šioje byloje nagrinėjamas administracinio pobūdžio ginčas dėl individualaus administracinio akto, atsakovui atsisakius tenkinti pareiškėjo prašymą dėl valstybinės pensijos skyrimo, teisėtumo, kuriam aktualus Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo taikymas, o šio įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata paneigia galimybę pareiškėjui, kaip asmeniui, kuris buvo teistas, skirti valstybinę pensiją.
12. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju esant priimtam įsiteisėjusiam baudžiamajam įsakymui, kuriuo pareiškėjas nuteistas už tyčinių nusikaltimų padarymą, VSDFV Utenos skyrius 2018 m. birželio 1 d. sprendimu pagrįstai atsisakė pareiškėjui skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, dėl to paties faktinio ir teisinio pagrindo VSDFV 2018 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu netenkino pareiškėjo skundo. Teismas sprendė, kad skundžiami sprendimai teisėti ir pagrįsti, atitinka teisinį reguliavimą ir suformuotą teismų praktiką, todėl nėra teisinio pagrindo jų panaikinimui ir išvestinio reikalavimo – įpareigoti atsakovą iš naujo spręsti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo pareiškėjui klausimą, tenkinimui.
13. Teismas nustatė, jog pareiškėjui per klaidą VSDFV 2018 m. birželio 22 d. buvo išduotas pensijos gavėjo pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini) dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos gavimo, tačiau nurodė, kad ši formali aplinkybė negali būti pagrįstu pagrindu skundo tenkinimui, nustačius, jog atsakovas 2018 m. birželio 1 d. sprendimu teisėtai atsisakė pareiškėjui skirti valstybinę pensiją. Teismas pažymėjo, kad, išaiškėjus klaidai, VSDFV Kauno skyriaus Klientų aptarnavimo skyrius 2018 m. spalio 10 d. raštu Nr. (11.19)S-63644 „Dėl pensijos gavėjo pažymėjimo“ pareiškėją informavo, kad jam 2018 m. birželio 22 d. buvo išduotas pensijos gavėjo pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini) yra laikomas negaliojančiu ir paprašė grąžinti pažymėjimą į Kauno skyriaus Klientų aptarnavimo skyrių arba artimiausią Fondo valdybos teritorinį skyrių. Esant šioms aplinkybėms, teismas sutiko su atsakovo atsiliepime nurodyta pozicija, jog VSDFV Kauno skyriaus specialisto padaryta žmogiškoji klaida neturi įtakos skundžiamo sprendimo, kuriuo buvo atsisakyta skirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, teisėtumui ir pagrįstumui.
III.
14. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. sausio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
14.1. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjo atleidimo iš tarnybos pagrindas neturi jokios teisinės reikšmės, kad teistumo išnykimas ar panaikinimas taip pat neturi jokios teisinės reikšmės, jog pareiškėjas negalėjo turėti pagrįstų ir teisėtų lūkesčių dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, taip pat, kad pareiškėjas negali remtis teise į užtarnautą nuosavybę. Nors teismas konstatavo, kad BK 97 straipsnis ir jame įtvirtintos nuostatos dėl turinčių teistumą asmenų, taip pat ir dėl teistumo išnykimo pasekmių (BK 97 str. 6 d.) yra reikšmingos baudžiamojo įstatymo taikymo požiūriu, tačiau pareiškėjas nesutinka su tokia pozicija. Baudžiamasis įstatymas yra griežtesnis nei administracinės teisės reguliuojamų santykių sritis, todėl jei BK numato, kad išnykus teistumui asmens nuteisimo faktas negali būti naudojamas vertinant kitas vėliau to paties asmens padarytas nusikalstamas veikas, tuo labiau toks faktas neturėtų būti naudojamas vertinant pareiškėjo teisę į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, taip pat kitose viešojo administravimo sferose.
14.2. Nelogiška, kad turėdamas teisę dirbti vidaus tarnyboje kaip ir visi kiti Statuto keliamus reikalavimus atitinkantys asmenys, pareiškėjas neturi ir niekada neturėtų teisės į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Teismas, traktuodamas, jog atleidimo iš valstybės tarnybos pagrindas (paties prašymu išėjo į pensiją) nėra svarbus, sugretino pareiškėją su asmenimis, kurie iš valstybės tarnybos atleidžiami už šiurkščius drausmės pažeidimus. Dar daugiau, tuo atveju, jei teismo vertinimas, jog pareiškėjas neturi teisės į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, būtų teisingas, pareiškėjas atsidurtų blogesnėje padėtyje nei tie, kurie iš valstybės tarnybos atleidžiami dėl jų pačių kaltės.
Atsiliepimas
15. Atsakovas VSDFV Utenos skyrius atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. sausio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
16. Atsakovas nurodo, kad teisėtai ir pagrįstai atsisakė skirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kaip neatitinkančiam pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo sąlygų. Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatos taikymo atveju būtent nuteisimo už tyčinio nusikaltimo padarymą faktas buvo esminis, sprendžiant dėl pareiškėjo teisės į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje nėra numatyta taikyti išimtis asmenims, kurie buvo nuteisti už tyčinio nusikaltimo padarymą iki priėmimo į tarnybą, po atleidimo iš tarnybos ir teistumo išnykimo fakto. Įstatymų leidėjas Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje nustatė imperatyvią pareigūno valstybinės pensijos skyrimo sąlygą – nebūti nuteistam už tyčinio nusikaltimo padarymą. Pareiškėjas VSDFV Utenos skyriui pateikė neteisingą informaciją apie nuteisimą už tyčinį nusikaltimą. Įstatymų leidėjas, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje nustatydamas, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama, nenustatė galimybės skirti šią pensiją net išnykus asmens teistumui, ar asmenims, kurie nuteisti už tyčinį nusikaltimą, padarytą iki tarnybos pradžios, ar pan. Atsižvelgiant į tai, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija pareiškėjui nebuvo paskirta ir mokama, jo teiginiai, neva pažeidžiama jo konstitucinė teisė į nuosavybę, nepagrįsti. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo nustatytų reikalavimų ir neturi teisės gauti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, nėra pažeidžiamas ir Konstitucijos 23 straipsnio nuostatos.
17. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. sausio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
18. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas pareiškėjo skunde pareikštų reikalavimų ribose, tinkamai nustačius ir išnagrinėjus bylai reikšmingas faktines aplinkybes, rašytinius įrodymus ir proceso šalių paaiškinimus, tinkamai pritaikius ir išaiškinus materialiosios ir proceso teisės normas bei LVAT praktiką ir Konstitucinio Teismo išaiškinimus, yra argumentuotas ir atitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatytus teismo sprendimams reikalavimus. Skundžiamas teismo sprendimas atitinka ir LVAT 2019 m. vasario 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-245-822/2019, kurioje taip pat buvo nagrinėjamas ginčas dėl atsisakymo skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją asmeniui, nuteistam už tyčinio nusikaltimo padarymą, suformuotai praktikai.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VSDFV Utenos skyriaus 2018 m. birželio 1 d. sprendimo, VSDFV 2018 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo, kuriais atsisakyta pareiškėjui skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, teisėtumo, ir VSDFV Utenos skyriaus įpareigojimo iš naujo spręsti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo pareiškėjui klausimą.
20. Byloje nustatyta, kad VSDFV Utenos skyriaus ir VSDFV skundžiamais sprendimais, vadovaujantis Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalimi, atsisakyta pareiškėjui skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kaip nuteistam už tyčinio nusikaltimo padarymą asmeniui.
21. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė konstatavęs, kad Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata paneigia galimybę pareiškėjui, kaip asmeniui, kuris buvo teistas už tyčinius nusikaltimus, skirti valstybinę pensiją. Teismas akcentavo, kad Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostata nenumato išlygų dėl teistumo išnykimo ar panaikinimo, taip pat pabrėžė, kad Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas teisę su valstybinės pensijos gavimu sieja ne su atleidimo iš tarnybos pagrindu, todėl šiuo atveju aplinkybė, kad pareiškėjas iš tarnybos atleistas savo noru, nesant jo kaltės, nesuteikia pagrindo skirti jam pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.
22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime padarytomis išvadomis, kad pareiškėjo atleidimo iš tarnybos pagrindas ir teistumo išnykimas ar panaikinimas neturi jokios teisinės reikšmės, jog pareiškėjas negalėjo turėti pagrįstų ir teisėtų lūkesčių dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, taip pat, kad pareiškėjas negali remtis teise į užtarnautą nuosavybę.
23. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.
24. Teisėjų kolegija pažymi, jog byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas Kauno apylinkės teismo 2008 m. liepos 3 d. baudžiamuoju įsakymu, įsiteisėjusiu 2008 m. liepos 18 d., buvo nuteistas už BK 235 straipsnio 1 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje bei 182 straipsnio 1 dalyje numatytus tyčinius nusikaltimus (už melagingus parodymus, pasikėsinimą padaryti nusikalstamą veiką, sukčiavimą). Pagal bylos duomenis, pareiškėjas Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos viršininko 2018 m. gegužės 9 d. įsakymu Nr. 2TE-151 pagal Statuto 62 straipsnio 1 dalies 12 punktą (jo paties prašymu dėl išėjimo į pensiją) nuo 2018 m. gegužės 11 d. buvo atleistas iš Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Garliavos komandos skyrininko vidaus tarnybos vyresniojo puskarininkio pareigų. Pareiškėjas 2018 m. gegužės 15 d. pateikė prašymą VSDFV Utenos skyriui, prašydamas skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.
25. Byloje nagrinėjamas administracinis ginčas yra kilęs vidaus tarnybos teisinių santykių, susijusių su socialinėmis pareigūnų garantijomis – pareigūnų ir karių valstybinėmis pensijomis – srityje. Pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir mokama pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nustatytas sąlygas. Nustačius, kad šiame įstatyme numatytos sąlygos nėra tenkinamos, pareigūnų ir karių valstybinė pensija negali būti skiriama ir / arba mokama.
26. Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 1 dalis, reglamentuojanti valstybinės pensijos skyrimą, numato, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir mokama nuo teisės į pensiją atsiradimo dienos, tačiau ne daugiau kaip už 12 mėnesių iki dokumentų pensijai skirti gavimo atitinkamoje institucijoje dienos. Minėto straipsnio 3 dalyje (2014 m. balandžio 17 d. įstatymo Nr. XII-837 redakcija) nustatyta, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Sprendimas dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo asmeniui, kuris yra įtariamasis arba kaltinamasis baudžiamajame procese, priimamas nutraukus ikiteisminį tyrimą, baudžiamąją bylą arba įsiteisėjus teismo nuosprendžiui. Nutraukus ikiteisminį tyrimą, baudžiamąją bylą arba įsiteisėjus išteisinamajam nuosprendžiui, pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama už visą laikotarpį nuo teisės į pensiją atsiradimo dienos. Taigi įstatymų leidėjas, nustatydamas Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje imperatyvią pareigūno valstybinės pensijos skyrimo sąlygą – nebūti nuteistam už tyčinių nusikaltimų padarymą, siekė, kad statutiniai valstybės tarnautojai, kurie nebuvo lojalūs savo valstybei, nesilaikė jiems keliamų didesnių reikalavimų tiek tarnybos, tiek ne tarnybos metu arba šiurkščiai pažeidė Konstituciją ar įstatymus, neturėtų teisės gauti valstybinės pensijos.
27. Pasisakydamas dėl konstitucinės valstybinių pensijų (be kita ko, pareigūnų ir karių valstybinių pensijų) prigimties, Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad valstybinės pensijos yra skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiems asmenims, ir yra mokamos iš valstybės biudžeto (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d., 2003 m. liepos 4 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai). Pareigūnų ir karių valstybinės pensijos paskirtis yra inter alia (be kita ko) atlyginti už sudėtingą, atsakingą, dažnai rizikingą ir pavojingą asmens tarnybą valstybei. Tokie valstybinių pensijų ypatumai leidžia įstatymų leidėjui, atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes, Konstitucijos normas ir principus, nustatyti atitinkamas šios pensijos skyrimo sąlygas. Šių pensijų gavimas siejamas ne su nustatyto dydžio pensijų socialinio draudimo įmokomis, o su atitinkamu asmens statusu (tarnyba, nuopelnais valstybei ar kitomis aplinkybėmis, nuo kurių priklauso valstybinės pensijos skyrimas) (Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimas).
28. Teisėjų kolegija pažymi, kad Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas teisę su valstybinės pensijos gavimu sieja ne su atleidimo iš tarnybos pagrindu, todėl šiuo atveju aplinkybė, kad pareiškėjas iš tarnybos atleistas pagal Statuto 62 straipsnio 1 dalies 12 punktą (jo paties prašymu dėl išėjimo į pensiją), nesuteikia pagrindo skirti jam pareigūnų ir karių valstybinę pensiją (žr., pvz., LVAT 2016 m. lapkričio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2823-502/2016).
29. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas, nagrinėdamas pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo klausimus, 2008 m. gruodžio 24 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į valstybės tarnybos specifiką, taip pat gali nustatyti, kad pareigūnams, inter alia šiurkščiai pažeidusiems Konstituciją ar įstatymus, sulaužiusiems priesaiką, padariusiems tyčinį nusikaltimą, pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Tokia galimybe pasinaudota, šią nuostatą įtvirtinant Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje. Tikrinamu atveju, esant priimtam įsiteisėjusiam baudžiamajam įsakymui, kuriuo pareiškėjas nuteistas už tyčinių nusikaltimų padarymą, atsakovas pagrįstai atsisakė pareiškėjui skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.
30. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teiginio, kad valstybinė pensija yra užtarnauta nuosavybė, nepagrindžia. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinio Teismo nutarimuose nuosavybės teisių apsauga pirmiausia siejama ne su teise realizuoti galimybę į pensijos paskyrimą, o su galimybe išsaugoti paskirtą ir mokamą pensiją. Ne kartą Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad ,,kai Konstitucijai neprieštaraujančiu įstatymu nustatyta pensija yra paskirta ir mokama, ši asmens įgyta teisė ir teisėtas lūkestis yra sietini ir su šio asmens nuosavybės teisių apsauga“ (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai). Pagal Konstitucijos 23 straipsnį, asmenys, kuriems pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2008 m. gruodžio 24 d nutarimai). Pareiškėjui valstybinė pensija nebuvo paskirta ir mokama. Taigi nurodytų Konstitucinio Teismo nutarimų kontekste teisė į valstybinę pensiją nėra, kaip teigia pareiškėjas, „užtarnauta nuosavybė“.
31. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad išnykus teistumui asmens nuteisimo faktas negali būti naudojamas vertinant pareiškėjo teisę į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2011 m. lapkričio 17 d. nutarime išaiškino, jog teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes. Konstitucinis Teismas šiame nutarime nurodė, kad teistumo pasibaigimas, tai yra, kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu, negali būti suprantamas taip, kad esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, taip pat tai nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Remiantis Konstitucinio Teismo išaiškinimu, sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo biografijos dalimi ir faktu, kuris Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo prasme yra reikšmingas vertinant pareiškėjo reikalavimų pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti atitikimą.
32. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareigūnams, kurie buvo nuteisti už tyčinių nusikaltimų padarymą, pareigūnų ir karių valstybinė pensija negali būti skiriama net ir išnykus teistumui. Pareiškėjas buvo kaltinamas ir nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, todėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimas asmeniui, kuris nebuvo lojalus valstybei, šiurkščiai pažeidė Konstituciją, įstatymus, prieštarautų bendriesiems teisingumo ir protingumo principams.
33. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, tinkamai patikrino viešojo administravimo subjektų priimtų sprendimų teisėtumą, materialiosios ir proceso teisės normas byloje taikė teisingai, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo M. D. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. sausio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.