Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų (toliau – ir teismas) teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Čekanausko, Janinos Vitunskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Nataljos Zelionkienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. D. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Atkreipė teismo dėmesį į tai, jog 2016 m. sausio 1 d. pareiškėjas vidaus tarnyboje buvo ištarnavęs 20 (dvidešimt) metų ir beveik 8 (aštuonis) mėnesius, todėl skiriant jam pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, turėjo būti vadovaujamasi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 8 punktu, pagal kurį pareigūnams ir kariams, priimtiems į tarnybą iki 2016 m. sausio 1 d. ir kurių tarnybos laikas pensijai skirti apskaičiuotas šio įstatymo nustatyta tvarka, 2016 m. sausio 1 d. yra 11 ir daugiau metų, pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir išmokama, kai jie vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnyboje, Kalėjimų departamente ar jam pavaldžiose įstaigose ir valstybės įmonėse, muitinės sistemoje (dirbusiems muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikusiems kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą) ištarnauja 20 metų. Ši nuostata taikoma pareigūnams ir kariams, kurių 2016 m. sausio 1 d. turėtas tarnybos laikas pensijai skirti yra 18 ir daugiau metų.

Pažymėjo, jog pareiškėjas iš tarnybos išėjo savo noru, atitikdamas Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo reikalavimus valstybinei pensijai gauti. Nurodė, jog situacija, kai pareigūnas ar karys yra atleidžiamas iš vidaus tarnybos dėl savo paties kaltės, reglamentuojama Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 5 dalyje, numatančioje, jog pareigūnams ir kariams, kurie dėl jų pačių kaltės buvo pašalinti iš vidaus tarnybos po 2016 m. sausio 1 d. ir kurie 2016 m. sausio 1 d. buvo ištarnavę vidaus tarnyboje 11 ir daugiau metų, valstybinė pensija skiriama tik tada, kai jie yra ištarnavę 3 straipsnio 3 dalyje nustatytą tarnybos metų skaičių, reikalingą pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, ir po atleidimo iš tarnybos dienos yra praėję 3 metai arba kai jie yra ištarnavę 3 straipsnio 3 dalyje nustatytą tarnybos metų skaičių, reikalingą pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, ir yra sukakę įstatymų nustatytą išleidimo į atsargą amžių (jeigu toks amžius nenustatytas, – senatvės pensijos amžių).

Tvirtino, jog atsakovui atsisakius skirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, jis buvo sugretintas su tais pareigūnais ir kariais, kurie atleidžiami iš tarnybos esant jų kaltei. Pareiškėjo nuomone, tai nėra objektyvu ir sąžininga. Priimant nepagrįstą sprendimą, buvo pažeista pareiškėjo teisė į užtarnautą nuosavybę.

Nurodė, jog Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. liepos 3 d. baudžiamuoju įsakymu pareiškėjas buvo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 235 str. 1 d., 22 str. 1 d., 182 str. 1 d., tačiau atleidimo iš vidaus tarnybos dieną jis buvo laikomas neteistu, nes pagal BK 97 straipsnio nuostatas teistumas išnyko 2011 metais. BK 97 straipsnio 6 dalyje imperatyviai įtvirtinta, jog, kai sueina šiame straipsnyje nustatyti terminai, teistumas išnyksta ir asmenys laikomi neteistais. Pažymėjo, jog po 2008 m. liepos 3 d. teismo baudžiamojo įsakymo priėmimo pareiškėjas liko dirbti Kauno apskrities priešgaisrinėje gelbėjimo valdyboje. Buvo lojalus Lietuvos Respublikai, visus tuos metus savo darbą atliko sąžiningai, buvo skiriamas į aukštesnes pareigas, gavo kelias padėkas už pavyzdingą tarnybinių pareigų atlikimą.

Pareiškėjo nuomone, jis atitinka visus Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo reikalavimus ir jam turi būti skiriama pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą. Atkreipė teismo dėmesį į tai, kad VSDFV 2018 m. birželio 4 d. išdavė pareiškėjui M. D. pensijos gavėjo pažymėjimą Nr. S00106709, kurio galiojimas yra neterminuotas ir kuriame nurodyta, kad pareiškėjo gautinos pensijos rūšis – pareigūnų ir karių valstybinė pensija, šiuo veiksmu VSDFV pripažino pareiškėjo teisę į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Prašė skundą patenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Administracinėje byloje kilo ginčas dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 2018 m. birželio 1 d. sprendimo Nr. (10.16E) VPE_SP6E-276 „Dėl atsisakymo M. D. skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją“, kuriuo atsisakyta pareiškėjui skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, ir dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2018 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo Nr. (6.5) I-5164 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 2018 m. birželio 1 d. sprendimo Nr. (10.16E) VPE_SP6E-276“, kuriuo pareiškėjo skundas, jam pasinaudojus ikiteismine tvarka, buvo atmestas, teisėtumo ir pagrįstumo bei atsakovo įpareigojimo skirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.

Pareiškėjas nesutinka su skundžiamais sprendimais, teigdamas, kad jis iš tarnybos atleistas Statuto 62 straipsnio 1 dalies 12 punkto pagrindu (paties prašymu dėl išėjimo į pensiją), nesant jo kaltės, vidaus tarnyboje sąžiningai ištarnavęs daugiau kaip 22 metus, atleidimo iš tarnybos metu neturėjęs teistumo, todėl atsakovas nepagrįstai atsisakė jam skirti pareigūno pensiją, šiais veiksmais pažeidė jo teisėtus lūkesčius, teisę į užtarnautą nuosavybę.

Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimas ir mokėjimas reglamentuojamas specialiuose teisės aktuose – Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme (toliau – ir Valstybinių pensijų įstatymas) ir šį įstatymą įgyvendinančiame bei detalizuojančiame poįstatyminiame teisės akte Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatuose, patvirtintuose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 128 (aktuali redakcija, galiojusi nuo 2018-01-01 iki 2018-09-11, toliau – ir Nuostatai). Valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnyje (1 ir 2 dalys) įtvirtinta, kad skirdamos ir mokėdamos karių ir pareigūnų valstybines pensijas, Fondo valdybos įgaliotos Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos vadovaujasi Valstybinių pensijų įstatymu ir Nuostatais.

Šiuose teisės aktuose nurodomi asmenys, turintys teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, apibrėžiamos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo sąlygos, pareigūnų ir karių tarnybos laikas pensijai skirti, šios pensijos dydžio nustatymo taisyklės, pensijų skyrimo tvarka ir kitos sąlygos. Taigi pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir mokama pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nustatytas sąlygas. Nustačius, kad šiame įstatyme numatytos sąlygos nėra tenkinamos, pareigūnų ir karių valstybinė pensija negali būti skiriama ir / arba mokama.

Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 1 dalis, reglamentuojanti valstybinės pensijos skyrimą, numato, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir mokama nuo teisės į pensiją atsiradimo dienos, tačiau ne daugiau kaip už 12 mėnesių iki dokumentų pensijai skirti gavimo atitinkamoje institucijoje dienos. Minėto straipsnio 3 dalyje (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-212 redakcija) įtvirtinta, jog nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Vėlesnėje Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies redakcijoje (2014 m. balandžio 17 d. įstatymo Nr. XII-837 redakcija) nustatyta, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Sprendimas dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo asmeniui, kuris yra įtariamasis arba kaltinamasis baudžiamajame procese, priimamas nutraukus ikiteisminį tyrimą, baudžiamąją bylą arba įsiteisėjus teismo nuosprendžiui. Nutraukus ikiteisminį tyrimą, baudžiamąją bylą arba įsiteisėjus išteisinamajam nuosprendžiui, pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama už visą laikotarpį nuo teisės į pensiją atsiradimo dienos.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas įsiteisėjusiu baudžiamuoju įsakymu buvo nuteistas dėl tyčinių nusikaltimų padarymo.

Administracinės bylos duomenimis, pareiškėjas Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos viršininko 2018 m. gegužės 9 d. įsakymu Nr. 2TE-151 pagal Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 62 straipsnio 1 dalies 12 punktą (jo paties prašymu dėl išėjimo į pensiją) nuo 2018 m. gegužės 11 d. buvo atleistas iš Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Garliavos komandos skyrininko vidaus tarnybos vyresniojo puskarininkio pareigų.

2018 m. gegužės 15 d. pareiškėjas pateikė prašymą VSDFV Utenos skyriui, prašydamas skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Nors prašyme jis nenurodė, jog yra teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, tačiau atsakovui 2018-05-21 raštu Nr. (10.16E) užklausus apie tai Informatikos ir ryšių departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, buvo gautas 2018 m. gegužės 22 d. Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašas apie fizinį asmenį Nr. 9R-A-8833, iš kurio matyti, jog M. D. Kauno apylinkės teismo 2008 m. liepos 3 d. baudžiamuoju įsakymu, įsiteisėjusiu 2008 m. liepos 18 d., buvo nuteistas už Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 235 straipsnio 1 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje bei 182 straipsnio 1 dalyje numatytus tyčinius nusikaltimus (už melagingus parodymus, pasikėsinimą padaryti nusikalstamą veiką, sukčiavimą), todėl VSDFV Utenos skyrius 2018 m. birželio 1 d. sprendimu Nr. (10.16E) VPE_SP6E-276, nustatęs šią faktinę aplinkybę ir vadovaudamasis Valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, turėjo teisėtą pagrindą atsisakyti skirti pareiškėjui valstybinę pensiją.

Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata aiškiai paneigia galimybę skirti asmeniui valstybinę pensiją, jeigu asmuo yra nuteisiamas už tyčinio nusikaltimo padarymą. Šias išvadas patvirtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuosekliai formuojama praktika (žr., pvz., 2014 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-128/2014, 2017 m. birželio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-522-602/2017, 2017 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-674-1062/2017, 2018 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1030-602/2018).

Teismas pažymi, jog Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad dėl valstybės tarnybos lojalumo Lietuvos valstybei konstitucinio imperatyvo valstybės tarnybai yra keliami ypatingi reikalavimai (2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai). Pareigūnų ir karių, kuriems pagal Pensijų įstatymą yra skiriama pareigūnų ir karių valstybinė pensija, statusas lemia ir tam tikrus didesnius, palyginti su kitais valstybės tarnautojais, įsipareigojimus valstybei bei griežtesnę jų atsakomybę. Pareigūnai ir kariai privalo savo tarnybą atlikti nepriekaištingai, nepiktnaudžiauti jiems įstatymuose nustatytais įgaliojimais, savo elgesiu nežeminti pareigūno ar kario vardo, garbės ir orumo tarnyboje ar ne jos metu.

Konstitucinis Teismas 2008 m. gruodžio 28 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į valstybės tarnybos specifiką, taip pat gali nustatyti, kad pareigūnams, šiurkščiai pažeidusiems Konstituciją ar įstatymus, sulaužiusiems priesaiką, padariusiems tyčinį nusikaltimą, pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Tokia galimybe pasinaudota, šią nuostatą įtvirtinant Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje, kuri galiojo tiek pareiškėjo įsidarbinimo vidaus tarnybos sistemoje metu (pareiškėjas Kauno miesto sukarintos priešgaisrinės apsaugos priešgaisrinės dalies ugniagesiu pradėjo dirbti 1996 m. gegužės 5 d.), tiek jo nuteisimo už tyčinius nusikaltimus metu (2008 m. liepos 3 d.), tiek jo atleidimo iš tarnybos metu (2018 m. gegužės 11 d.), todėl akivaizdu, jog pareiškėjas negalėjo turėti pagrįstų ir teisėtų lūkesčių dėl valstybinės pensijos, nepaisant to, kad vykdė tarnybą ir atitiko jai keliamus reikalavimus.

Pagal Konstitucijos 23 straipsnį, asmenys, kuriems pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai). Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pareiškėjas teisės į valstybinę pensiją dar nebuvo įgijęs (ji jam nebuvo paskirta), ir pagal galiojantį teisinį reglamentavimą ji negali būti paskirta, todėl jo argumentai dėl teisės į užtarnautą nuosavybę pažeidimų, priimant skundžiamus sprendimus, nepagrįsti.

Pareiškėjas teisę į valstybinę pensiją siejo su tam tikromis aplinkybėmis, tvirtindamas, jog jis atitiko Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnyje numatytas sąlygas dėl turimo ištarnauto vidaus tarnyboje laiko (stažo), kad buvo atleistas iš tarnybos savo noru, nesant jo kaltės, kad buvo išnykęs jo teistumas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. lapkričio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2823-502/2016 yra konstatavęs, jog Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas teisę su valstybinės pensijos gavimu sieja ne su atleidimo iš tarnybos pagrindu, todėl šiuo atveju aplinkybė, kad pareiškėjas iš tarnybos atleistas savo noru, nesant jo kaltės, nesuteikia pagrindo skirti jam pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.

Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas atitinka valstybinių pensijų skyrimo sąlygas, numatytas Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnyje, tačiau šių sąlygų buvimas savaime nepaneigia pareiškėjo nuteisimo už tyčinius nusikaltimus fakto. Esant tokiai situacijai, atsakovas pagrįstai taikė Valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatą, kuri nenumato išlygų dėl teistumo išnykimo ar panaikinimo, todėl pareiškėjo argumentai dėl šių aplinkybių nepagrįsti.

Teismas pažymi, jog teistumą reglamentuojantis BK 97 straipsnis ir jame įtvirtintos nuostatos dėl turinčių teistumą asmenų, taip pat ir dėl teistumo išnykimo pasekmių (BK 97 straipsnio 6 dalis) yra reikšmingos baudžiamojo įstatymo taikymo požiūriu. Tuo tarpu šioje byloje nagrinėjamas administracinio pobūdžio ginčas dėl individualaus administracinio akto, atsakovui atsisakius tenkinti pareiškėjo prašymą dėl valstybinės pensijos skyrimo, teisėtumo, kuriam aktualus Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo taikymas, o šio įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata paneigia galimybę pareiškėjui, kaip asmeniui, kuris buvo teistas, skirti valstybinę pensiją.

Nagrinėjamu atveju esant priimtam įsiteisėjusiam baudžiamajam įsakymui, kuriuo pareiškėjas nuteistas už tyčinių nusikaltimų padarymą, atsakovas VSDFV Utenos skyrius 2018 m. birželio 1 d. sprendimu Nr. (10.16E) VPE_SP6E-276 pagrįstai atsisakė pareiškėjui skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, dėl to paties faktinio ir teisinio pagrindo Fondo valdyba 2018 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu Nr. (6.5) I-5164 netenkino pareiškėjo skundo. Skundžiami sprendimai teisėti ir pagrįsti, atitinka teisinį reglamentavimą ir suformuotą teismų praktiką, procedūrinių pažeidimų dėl neobjektyvaus aplinkybių nustatymo ir/ ar vertinimo taip pat nenustatyta, todėl teismas neturi teisinio pagrindo jų panaikinimui ir išvestinio reikalavimo įpareigoti atsakovą iš naujo spręsti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo pareiškėjui klausimą tenkinimui. Skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Byloje nustatyta, jog pareiškėjui per klaidą VSDFV 2018 m. birželio 22 d. buvo išduotas pensijos gavėjo pažymėjimas Nr. S00106709 dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos gavimo, tačiau ši formali aplinkybė negali būti pagrįstu pagrindu skundo tenkinimui, nustačius, jog atsakovas 2018 m. birželio 1 d. sprendimu Nr. (10.16E) VPE_SP6E-276 teisėtai atsisakė pareiškėjui skirti valstybinę pensiją. Bylos duomenimis, išaiškėjus klaidai, VSDFV Kauno skyriaus Klientų aptarnavimo skyrius 2018-10-10 raštu Nr. (11.19)S-63644 „Dėl pensijos gavėjo pažymėjimo“ pareiškėją informavo, kad jam 2018-06-22 buvo išduotas pensijos gavėjo pažymėjimas Nr. S00106709 yra laikomas negaliojančiu ir paprašė grąžinti pažymėjimą į Kauno skyriaus Klientų aptarnavimo skyrių arba artimiausią Fondo valdybos teritorinį skyrių. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sutinka su atsakovo atsiliepime nurodyta pozicija, jog VSDFV Kauno skyriaus specialisto padaryta žmogiškoji klaida neturi įtakos skundžiamo sprendimo, kuriuo buvo atsisakyta skirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, teisėtumui ir pagrįstumui.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo M. D. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.