Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Marijus Kursevičius rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal A. B. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 15 d. nutarties, kuria atmestas A. B. skundas dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus vyresniosios tyrėjos Bangos Misevičienės (toliau – ir Institucija) 2022 m. liepos 7 d. nutarimo (toliau – ir nutarimas) administracinio nusižengimo byloje Nr. 10-ANR_N-14628-2022.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

6. ANK 569 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Iš šios teisės normos aišku, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

11. Pirmiausia pažymėtina, kad veikos padarymo metu galiojusi Lietuvos Respublikos želdinių įstatymo redakcija neapibrėžia vejos sąvokos, o apelianto cituojama įstatymo redakcija galiojo iki 2021 m. spalio 31 d., todėl šiuo atveju nėra pagrindo aiškinant vejos sąvoką remtis paminėto įstatymo nuostatomis. Antra apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal KET 5 punktą eismo dalyviai privalo išmanyti Saugaus eismo automobilių keliais įstatymą (toliau – ir SEAKĮ), mokėti KET ir jų laikytis. SEAKĮ 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad eismo tvarką Lietuvos Respublikos teritorijoje nustato KET, o 3 dalyje nustatyta, kad eismą keliuose Lietuvos Respublikoje gali riboti tik KET numatyti kelio ženklai, ženklinimo linijos, šviesoforai ir reguliuotojo signalai. Jeigu kelio ženklo ir ženklinimo linijų reikalavimai skiriasi, vadovaujamasi kelio ženklo reikalavimais. KET 150.5 papunktyje nustatyta, kad sustoti ir stovėti draudžiama ant vejos, šaligatvio (išskyrus tuos atvejus, kai ten stovėti leidžia stovėjimo būdą nurodantys kelio ženklai arba transporto priemonė nurodyta leidime, išduotame prekiauti viešoje vietoje renginių metu), taip pat sporto, vaikų žaidimo aikštelėse ir kitose transporto priemonių eismui (stovėjimui) neskirtose teritorijose. Remiantis tokiu teisiniu reglamentavimu spręstina, kad eismo dalyviai apie automobilio stovėjimo vietos paskirtį turi spręsti atsižvelgdami į joje esančius kelio ženklus ar kelio ženklinimą, o vietovėse, kuriose nėra ženklinimo, atsižvelgdami į vietovės paskirtį (pvz. daugiabučio kiemas, stovėjimo aikštelė ir pan.), taip pat vadovaudamiesi gyvenimiška patirtimi, protingumo principu bei vietovėje įrengtų kelio įrenginių įsiliejimo į bendrą kelio inžinerinių įrenginių infrastruktūrą harmoningumu. Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai nustatė, jog iš administracinio nusižengimo byloje esančių nuotraukų (b. l. 14, 32) matyti, kad vietoje, kurioje užfiksuotas A. B. automobilis, veja yra sunykusi, nuo kairės pusės bortelių pradžios yra vejos (žolės) fragmentai, likę neišvažinėti plotai, ir tik toje atkarpoje, kurioje galimai važinėja ir yra statomi automobiliai, yra likęs tik smėlis, padaryta takoskyra, už kurios ir vėl prasideda veja. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokios aplinkybės nepaneigia fakto, jog ši vieta atsakingų savivaldos institucijų suprojektuota ne kaip važiuojamoji kelio dalis, ar vieta, skirta sustoti ar stovėti transporto priemonėms, kartu nepaneigia ir apylinkės teismo padarytos išvados, jog KET 150.5 punkto prasme ši vieta laikytina veja. Pritartina apylinkės teismo išvadai, kad vejos sunykimą lėmė netinkamas bei nuolatinis neteisėtas automobilių statymas, taip likusius vejos fragmentus išvažinėjant. Vien tai, kad automobilis stovėjo vietoje, kurioje veja išvažinėta ir nebuvo tokia tanki, kokia yra už automobilio statymo vietos, ir buvo pastebimi tik šalia likę vejos fragmentai, neleidžia daryti išvados, kad vejos toje vietoje nėra. Pažymėtina, kad vien aplinka, t. y. einanti vejos juosta nuo įvažiavimo pradžios ir besitęsianti lygiagrečiai su gyvenamaisiais namais, leidžia suvokti, kad būtent nurodytoje vietoje, kurioje stovėjo apelianto automobilis, aplinkos infrastruktūra suprojektuota kaip vieta, skirta žolei augti, o veja šioje vietoje yra išnykusi ir neauga dėl vairuotojų neteisėtų veiksmų, kurie analogiški A. B. veiksmams, t. y. dėl nuolatinio neteisėto važinėjimo, automobilių statymo ir jos trypimo. Vis dėlto tai nesuteikia automobilių vairuotojams teisės šioje vietoje, kurioje veja yra sunykusi, statyti automobilius ar per nurodytą vietą važinėti. Tai, kad analogiškai elgiasi kiti asmenys, nelaikytina A. B. administracinę atsakomybę šalinančia aplinkybe. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su skundo argumentais, kad ginčo zonoje esantis žemesnis bortelis, apelianto įvardinamas kaip nuolydis, sudaro pagrindą važiuoti pro šią vietą automobiliu. Pažymėtina, jog vien teritorijos, kurioje statomas automobilis, atskyrimas borteliu, yra pakankamas pagrindas vairuotojui suvokti, kad konkreti teritorija nėra skirta automobilių stovėjimui ar užvažiavimui. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad iš byloje esančių nuotraukų aiškiai matomas asfaltuotas įvažiavimas į aktualų kiemą, kuris yra dešiniau nuo A. B. automobilio stovėjimo vietos ir yra atskirtas borteliais, o jo nepamatyti iš esmės neįmanoma. Pažymėtina, kad dėl bortelio įrengimo kokybės, atmosferos bei kitų mechaninių (tarp jų ir neteisėto kitų asmenų važinėjimo) poveikių, kai kuriose vietose bortelio aukštis gali skirtis, tačiau tokiu atveju eismo dalyviai apie įvažiavimo ar automobilių statymo vietos paskirtį turi spręsti atsižvelgdami į joje esantį kelio ženklinimą, taip pat vadovaudamiesi gyvenimiška patirtimi bei vietovėje įrengtų kelio inžinerinių įrenginių įsiliejimo į bendrą vaizdą nuoseklumu ir suderinamumu. Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos matyti, jog aktualioje vietovėje nėra kelio ženklų, leidžiančių statyti automobilius vietoje, kurioje užfiksuotas stovintis A. B. priklausantis automobilis. Todėl sutiktina su apylinkės teismo vertinimu, kad nagrinėjamu atveju apelianto transporto priemonė stovėjo vietoje, kuri yra borteliais ir žalios vejos juosta iš vienos pusės atskirta nuo automobilių stovėjimo aikštelės, iš kitos pusės nuo šaligatvio, kas atitinka vejos sąvokos esmę KET 150.5 punkto prasme. Vien tai, kad automobilių stovėjimo aikštelės pusėje bei kitoje pusėje, besiribojančioje su šaligatvio dalimi, bortelių aukštis yra žemesnis, nesuponuoja išvados, jog tai nėra veja ir ši vieta skirta automobilių užvažiavimui ir/ar jų stovėjimui. Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju apeliantas, privalėdamas išmanyti SEAKĮ, atitinkamai žinoti šio įstatymo 2 straipsnio 67 dalyje apibrėžiamą šaligatvio sąvoką, taip pat remdamasis savo gyvenimiška patirtimi, galėjo ir turėjo įžvelgti, kad užvažiuoja automobiliu ant šaligatvio ir jį pervažiavęs stato automobilį ant vejos, ar iš stovėjimo aikštelės pervažiuoja aikštelę nuo vejos atskiriantį bortelį, o iš vejos fragmentų turėjo matyti, kad ši vieta suprojektuota kaip veja. Visa tai rodo, kad A. B. suvokė, jog palieka automobilį stovėti tam neskirtoje vietoje, t. y. ant vejos, kur tai daryti draudžia KET 150.5 punktas.

12. Apeliantas A. B. skundą grindžia teismų praktika, kuri formuojama bylose Nr. ATP-666/2014 ir AN2-421-238/2020. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Apelianto nurodomų bylų faktinės aplinkybės nors ir turi tam tikrų panašumų, tačiau nėra tapačios ar labai panašios į nagrinėjamos bylos aplinkybes. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje Institucijos nutarime nustatytos faktinės A. B. padarytos veikos aplinkybės skiriasi nuo jo skunde nurodomos bylos Nr. ATP-666/2014 faktinių aplinkybių, be to, šioje byloje sprendimas priimtas vadovaujantis teisiniu reglamentavimu, kuris nebegalioja, o apelianto nurodoma byla Nr. AN2-421-238/2020 tik patvirtina apylinkės teismo išvadas nagrinėjamoje byloje. Antai, skunde nurodomoje Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 18 d. nutartyje administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. ATP-666-312/2014 automobilis buvo pastatytas plote, kurį juosiantis bortelis beveik visiškai sunykęs, apneštas žemėmis, jo kontūrai vos įžiūrimi, tarpais išnyksta, šiek tiek matomi po automobiliu, o už automobilio ar priešais jį bortelių visiškai nesimato, todėl neaišku, ar tai borteliu atskirtas plotas, ar kelkraštis. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos matyti, kad plotas, kuriame stovėjo A. B. automobilis, buvo aiškiai atskirtas borteliais, jie nebuvo sunykę ar apnešti žemėmis, matomi ir žolės fragmentai, todėl nagrinėjamoje byloje minėtu sprendimu vadovautis negalima, juo labiau, kad, kaip jau minėta, šis sprendimas grindžiamas ir šiuo metu nebegaliojančia Lietuvos Respublikos želdinių įstatymo nuostata, taigi ši teismų praktika nėra aktuali. Apelianto nurodomoje Kauno apygardos teismo 2020 m. spalio 20 d. nutartyje administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-421-238/2020 dalis automobilio stovėjo ant juodžemio, tačiau teismas pripažino, jog to užtenka pripažinti automobilio stovėjimą ant vejos, kadangi vien tai, jog minėtame plote yra juodžemio, veja tolygiai neapaugusi žole, nepanaikina draudimo šioje vietoje statyti automobilius KET 150.5 punkto prasme. Šioje apelianto nurodomoje byloje teismas padarė išvadą, jog teritorija, kurioje buvo pastatytas automobilis, turi kitą paskirtį, tai yra žalioji zona, ir byloje esančios nuotraukos patvirtina, kad ši zona dėl nuolat ten statomų automobilių, visame savo plote yra išvažinėta, dėl to žolė auga ne visame plote, tačiau akivaizdu, jog tai nėra automobilių statymui skirta teritorija, o vien ta aplinkybė, kad teritorijoje nuolat statomi gyventojų automobiliai ir veja dėl neatsakingo vairuotojų elgesio yra išvažinėta ir ji neauga, nepašalina asmens atsakomybės pagal ANK 417 straipsnio 2 dalį, t. y. už transporto priemonės pastatymą draudžiamoje vietoje. Taigi, kaip matyti iš apelianto nurodomų bylų, vienoje skiriasi faktinės aplinkybės, o kita byla tik patvirtina apylinkės teismo sprendimą nagrinėjamoje byloje, kad teritorija, atskirta borteliais, nėra skirta statyti automobiliams, o vien tai, kad žolė šioje teritorijoje neauga dėl neatsakingo gyventojų elgesio važinėjant per šią zoną, nepašalina A. B. atsakomybės.

13. Apibendrinant konstatuotina, jog A. B. padaryto administracinio nusižengimo faktinės aplinkybės nustatytos teisingai, jos įrodytos, o remiantis jomis padarytas administracinis nusižengimas teisingai kvalifikuotas pagal ANK 417 straipsnio 2 dalį teisingai nustačius, jog tokiais veiksmais A. B. pažeidė KET 150.5 punkto reikalavimus. Apeliantui paskirta administracinė nuobauda, kurios dydis nustatytas minimalus, individualizuota tinkamai.

14. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytas aplinkybes, konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 15 d. nutartis, kuria paliktas nepakeistas Institucijos 2022 m. liepos 7 d. nutarimas, yra teisėta ir pagrįsta, jos naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 654 straipsniu,

nutaria:

Palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 15 d. nutartį nepakeistą ir A. B. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.