Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Saugaus miesto departamento Administracinės veiklos skyriaus įgaliotojo asmens (toliau tekste – institucijos atstovas) skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutarimo, kuriuo tenkintas J. M. skundas ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2013 m. gruodžio 19 d. nutarimas Nr. (duomenys neskelbtini) panaikintas bei administracinio teisės pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau tekste – ATPK) 124¹ str. 4 d., byla J. M. atžvilgiu Lietuvos Respublikos ATPK 250 str. 1 p. pagrindu nutraukta, panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Saugaus miesto departamento Administracinės veiklos skyriaus vyresniosios specialistės 2013 m. gruodžio 19 d. nutarimu J. M. pagal Lietuvos Respublikos ATPK 124¹ str. 4 d. buvo paskirta 150,00 Lt bauda už tai, kad ji 2013 m. lapkričio 21 d., 13.29 val., pažeisdama Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. liepos 16 d. nutarimo Nr. 768 redakcija) (toliau – KET) 155.58 p. reikalavimus, pastatė ir paliko automobilį „VW Touareg“, valstybinės registracijos numeris (duomenys neskelbtini) ant vejos ties pastatu Nr. 23, esančiu (duomenys neskelbtini), Vilniuje.

J. M., nesutikdama su minėtu nutarimu, pateikė skundą Vilniaus miesto apylinkės teismui, nurodydama, kad vietoje, kurioje ji paliko stovėti savo mašiną (jos valstybinės registracijos numeris nurodytas neteisingai – „(duomenys neskelbtini) vietoje „(duomenys neskelbtini)“), nėra ir nebuvo vejos. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. spalio 24 d. nutarimu J. M. skundą tenkino ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2013 m. gruodžio 19 d. nutarimą Nr. (duomenys neskelbtini) panaikino bei administracinio teisės pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos ATPK 124¹ str. 4 d., bylą J. M. atžvilgiu Lietuvos Respublikos ATPK 250 str. 1 p. pagrindu nutraukė.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teiginys, jog vietoje, kur buvo užfiksuotas automobilis, žolė seniai nebeauga, todėl tos vietos negalima laikyti veja, ant kurios draudžiama statyti transporto priemones, vertintinas kritiškai. Kaip matyti iš bylose pateiktų nuotraukų, J. M. priklausantis automobilis stovi ant vejos, kuri vietomis yra apaugusi žole, ir nors iš sutryptos vejos dangos matyti, kad tai dažnai ne pagal paskirtį naudojamas žemės plotas, veją juosiantis bortelis aiškiai atskiria aukščiau esantį vejos žemės plotą nuo žemiau esančios važiuojamosios kelio dangos. Laikytina, kad vien tai, jog veja tolygiai neapaugusi žole ir (ar) vejoje sodinama žolė neauga (sutrypta, suvažinėta), tai nedaro vejos ta vieta, kurioje pagal KET galima statyti automobilius. (Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. ATP-804-628/2013). Vadovaujantis KET sąvokomis kelias - eismui skirta ir naudojama žemės arba statinio paviršiaus juosta per visą jos plotį, įskaitant važiuojamąją kelio dalį (toliau - važiuojamoji dalis), sankryžas, šaligatvius, kelkraščius, pėsčiųjų ir dviračių takus, skiriamąsias juostas. Transporto priemonių stovėjimo aikštelė (toliau - stovėjimo aikštelė) - teritorija, skirta ar pritaikyta transporto priemonėms stovėti. Iš teismui pateiktų nuotraukų matyti, kad transporto priemonė, kurios valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) stovi vietoje, kuri neatitinka nė vienos aukščiau nurodytos sąvokos, todėl mano, kad nagrinėjant administracinę bylą, visi būtinieji Lietuvos Respublikos ATPK 124¹ str. 4 d. numatyto pažeidimo požymiai J. M. veiksmuose yra nustatyti.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą negautas.

Motyvuojamoji dalis

Institucijos atstovo apeliacinis skundas atmetamas.

Lietuvos Respublikos ATPK 257 str. nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš šio straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Lietuvos Respublikos ATPK 124¹ str. 4 d., įtvirtinta, kad kelio ženklų ar ženklinimo, draudžiančių transporto priemonėms sustoti, stovėti, nesilaikymas, stovėjimas ant šaligatvio, kai nėra tai leidžiančių kelio ženklų, stovėjimas ant vejos, pėsčiųjų (dviračių) tako, <...>, užtraukia baudą vairuotojams nuo vieno šimto iki trijų šimtų litų. Ši nuostata priežastiniu ryšiu susieta su KET 155.5 p. reikalavimų pažeidimu. Šioje teisės normoje, inter alia, įtvirtinta, kad sustoti ir stovėti draudžiama ant vejos, šaligatvio (išskyrus tuos atvejus, kai ten stovėti leidžia stovėjimo būdą nurodantys kelio ženklai arba transporto priemonė nurodyta leidime, išduotame prekiauti viešoje vietoje renginių metu). Siekiant asmenį patraukti administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos ATPK 124¹ str. 4 d. už KET 155.5 punkto reikalavimų pažeidimą, būtina išsiaiškinti, ar transporto priemonė buvo pastatyta ant vejos. Kaip nurodyta ir apeliaciniame skunde bei skundžiamame nutarime, KET vejos apibrėžimas nepateikiamas, tačiau, pagal Lietuvos Respublikos želdynų įstatymo 2 str. 20 p., veja – tai lygaus (horizontalaus ar nuolaidaus) paviršiaus viena žole ar kelių žolių mišiniu apsėtas prižiūrimas žolynas. Pagal suformuotą teismų praktiką, veja turi būti laikoma tik tokia žolė ar pievelė, kuri specialiai suformuota, apželdinta, ir atlieką specialią kultūrinę paskirtį.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nutarime pateikė išsamią analizę, dėl ko, teismo manymu, vieta, kurioje buvo pastatytas J. M. automobilis, nelaikytina veja, Lietuvos Respublikos želdynų įstatymo 2 str. 20 p. prasme. Įvertinęs byloje pateiktus įrodymus įrodymų vertinimo aspektu, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visas bylos faktines aplinkybes, kurių pagrindu priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Iš byloje esančių fotonuotraukų matyti, kad veja pažeidimo vietoje neauga kuokštais, vejos vietoje tėra suvažinėta žemė padengta nukritusių medžių lapų ir šiukšlių. Visiškai nesutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad veją juosiantis bortelis aiškiai atskiria aukščiau esantį vejos žemės plotą nuo žemiau esančios važiuojamosios kelio dangos. Kaip matyti iš pateiktų fotonuotraukų, vietoje, kur pastatytas automobilis „VW Touareg“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), bortelis beveik visiškai sunykęs, apneštas žemėmis, jo kontūrai vos įžiūrimi, tarpais išnyksta, šiek tiek matomi po automobiliu, o už automobilio ar priešais jį jų visiškai nesimato, todėl iš esmės neaišku, ar tai borteliu atskirtas plotas, ar kelkraštis. Pastebėtina, kad nurodytos aplinkybės asmenims neleidžia manyti, jog tai yra vieta, kurioje yra ar buvo veja. Kaip savo praktikoje jau yra pažymėjęs Vilniaus apygardos teismas, šiuo atveju, Vilniaus miesto savivaldybės administracija turėtų atlikti savo pareigą ir rūpintis bei prižiūrėti jai priklausančius žaliuosius miesto plotus, imtis veiksmų, kad tariamo pažeidimo vietoje augtų veja, kuri būtų atskirta nuo kelio dangos, kad būtų pastatyti kelio ženklai, draudžiantys statyti automobilius minėtoje vietoje ar imtis kitų prevencinių veiksmų, o ne iš karto bausti asmenis, kurie, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, dėl vejos buvimo fakto galėjo sąžiningai klysti. Aukštesnės instancijos teismo nuomone, savivaldybės administracijai neatlikus jai priklausančių funkcijų, konstatuoti, kad J. M. veiksmuose yra administracinio teisės pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos ATPK 124¹ str. 4 d. požymių, nėra pagrindo. Pažymėtina ir tai, kad apeliaciniame skunde minimoje Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 2 d. nutartyje konstatuoto pažeidimo faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos situacijos, todėl apeliacinės instancijos teismas neprivalo vadovautis minėta nutartimi.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes apeliacinis skundas atmestinas ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutarimas paliktinas nepakeistu.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Saugaus miesto departamento Administracinės veiklos skyriaus įgaliotojo asmens apeliacinio skundo netenkinti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.