- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-08-26
- Bylos Nr.
- e2-616-464/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00977-2018-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Nutartis panaikinta ir klausimas perduotas nagrinėti iš naujo I instancijos teismui.
- Teisėjas
- Dalia Kačinskienė (pirm.)
- Ieškovas
- "Nekilnojamojo turto valdymas"
- Trečiasis asmuo
- uždaroji akcinė bendrovė „Emilė“, AAS „BTA Baltic Insurance Company“, "Emilė", " BTA Baltic Insurance Company "filialas Lietuvoje
- Atsakovas
- Kredito unija „Vilniaus taupomoji kasa“, " Verslo konsultantai"
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Nekilnojamo turto valdymas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 31 d. nutarties, kuria ieškovei nustatytas terminas apeliacinio skundo trūkumams pašalinti civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Nekilnojamojo turto valdymas“ ieškinį atsakovams antstoliams V. M. ir D. K., uždarajai akcinei bendrovei „Verslo konsultantai“, bankrutavusiai kooperatinei bendrovei Kredito unijai „Vilniaus taupomoji kasa“ dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys uždaroji akcinė bendrovė „Emilė“, AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialas Lietuvoje, Lloyd‘s of London sindikatai,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo antstolio V. M. 277 800 Eur žalos atlyginimą. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimu ieškovės UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ ieškinį atmetė. Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. sausio 9 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.
2. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. vasario 18 d. d. nutartimi į bylą atsakovais įtraukė BKB KU „Vilniaus taupomoji kasa“, antstolį D. K. ir UAB „Verslo konsultantai“. Ieškovė 2020 m. kovo 2 d. pateikė teismui patikslintą ieškinį, kuriuo prašė priteisti solidariai iš atsakovų antstolių V. M. ir D. K., UAB „Verslo konsultantai“ bei BKB KU „Vilniaus taupomoji kasa“ 277 800 Eur sumą kaip neteisėtai paskirstytą antstolio V. M., pardavusio trečiajam asmeniui UAB „Emilė“ priklausantį nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), ir valstybinio žemės sklypo nuomos teisę, 7 763,17 Eur palūkanas, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
3. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. vasario 10 d. sprendimu ieškinį atmetė. Ieškovė UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. vasario 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai. Ieškovė nurodė, kad vienam iš atsakovų – BKB KU „Vilniaus taupomoji unija“ yra iškelta bankroto byla, todėl ieškovė yra atleista nuo žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimo.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. kovo 31 d. nutartimi nustatė ieškovei 7 dienų terminą nuo nutarties patvirtintos kopijos įteikimo apeliacinio skundo trūkumui pašalinti – sumokėti 3 059,00 Eur dydžio žyminį mokestį už apeliacinį skundą ir pateikti teismui žyminio mokesčio sumokėjimą patvirtinančius dokumentus.
5. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2014, pateiktais išaiškinimais, kad ieškovui apeliaciniu skundu ginčijant pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria ginčo suma priteista tik iš atsakovo, kuriam iškelta bankroto byla, ir prašant šią sumą solidariai priteisti ir iš kitų dviejų atsakovų, kuriems bankroto byla nėra iškelta, turi mokėti žyminį mokestį, padarė išvadą, kad ir ieškovė turi pareigą sumokėti žyminį mokestį už paduodamą apeliacinį skundą.
Šalies argumentai
6. Teismas nurodė, kad ieškovė, pateikdama apeliacinį skundą, prašo ieškinį tenkinti visiškai, t. y. priteisti solidariai 277 800 Eur sumą iš visų keturių atsakovų. Tik vienas iš atsakovų yra bankrutavęs juridinis asmuo, o kiti atsakovai tokio teisinio statuso neturi. Kadangi ieškinio ir apeliacinio skundo reikalavimai reiškiami ne tik bankrutavusiai bendrovei, bet ir kitiems asmenims, ieškovei CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytas atleidimo nuo žyminio mokesčio mokėjimo pagrindas netaikytinas.
III. Atskirojo skundo argumentai
7. Ieškovė UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 31 d. nutartį panaikinti; netenkinus atskirojo skundo, nustatyti ieškovei naują žyminio mokesčio sumokėjimo terminą. Skundas grindžiamas tokiais argumentais:
7.1. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas nustato, kad bylose, kurias nagrinėja teismai, nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleidžiami juridinis asmuo, kuriam iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla arba kurio bankroto procesas vyksta ne teismo tvarka, ar fizinis asmuo, kuriam iškelta bankroto byla, o kiti dalyvaujantys byloje asmenys – už šioje byloje paduotus apeliacinius ir kasacinius skundus. Pirmosios instancijos teismo paminėtoje kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad šią normą reiktų taikyti ne tik tais atvejais, kai bendrovė, kuriai iškelta bankroto byla, yra ieškovė, bet ir tais atvejais, kai ji byloje yra atsakovė.
7.2. Nagrinėjamu atveju ieškovės pradinis ieškinys buvo pareikštas tik vienam atsakovui, t. y. antstoliui V. M. Lietuvos apeliaciniam teismui 2020 m. sausio 9 d. nutartimi panaikinus Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimą ir bylą perdavus nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, Vilniaus apygardos teismas 2020 m. vasario 18 d. nutartimi atsakovais į bylą papildomai įtraukė BKB KU „Vilniaus taupomoji kasa“, UAB „Verslo konsultantai“ bei antstolį D. K. Taigi, į bylą buvo įtrauktas specifinį teisinį statusą turintis juridinis asmuo. Ieškovės ieškinio patenkinimas sukeltų tiesiogines pasekmes bankrutavusiai bendrovei, t. y. lemtų jos turtinės prievolės ieškovei atsiradimą. Būtent dėl šios priežasties įstatymų leidėjas, siekdamas, kad bankrutuojantys asmenys patirtų kuo mažiau papildomų išlaidų, CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtino lengvatą dėl žyminio mokesčio mokėjimo.
7.3. Kasacinio teismo nagrinėtos civilinės bylos, kuria rėmėsi pirmosios instancijos teismas, ir šios nagrinėtos civilinės bylos ratio decidendi (sprendimo pagrindas, motyvacija) skiriasi. Kasacinio teismo byloje ieškovas apeliaciniu skundu ginčijo tą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria ginčo suma priteista tik iš atsakovo, kuriam iškelta bankroto byla, ir prašė teismo šią sumą solidariai priteisti ir iš kitų dviejų atsakovų, kuriems bankroto byla nėra iškelta, t. y. iš esmės apeliacinio skundo reikalavimai buvo reiškiami tiems atsakovams, kuriems bankroto byla nebuvo iškelta. Šiuo atveju ieškovės ieškinio reikalavimai reiškiami tiek tiems atsakovams, kuriems bankroto byla nėra iškelta, tiek atsakovui, kuriam bankroto byla yra iškelta, prašant taikyti jų solidarią atsakomybę.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimo
8. Kaip ir kiekviena procesinė teisė, apeliacijos teisė įgyvendinama CPK nustatyta tvarka, taigi ši teisė negali būti suprantama kaip galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu. Siekiant įgyvendinti visų asmenų vienodą teisę naudotis teismine gynyba, proceso ekonomiškumo ir koncentruotumo principus, įstatymai nustato konkrečią teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo tvarką ir sąlygas.
9. Įstatymas pirmosios instancijos teismą įpareigoja spręsti apeliacinio skundo priėmimo klausimą (CPK 315 straipsnio 1 dalis), todėl pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymu ir esant įstatyminiam pagrindui, gali, o kartu turi pareigą nustatyti terminą apeliacinio skundo trūkumams pašalinti, o jų nepašalinus gali taikyti įstatymo nustatytas pasekmes (CPK 316 straipsnis). Viena tinkamo kreipimosi į teismą sąlygų yra žyminio mokesčio, t. y. įstatymo nustatytos pinigų sumos, kurią būtina sumokėti už byloje atliekamus procesinius veiksmus, sumokėjimas (CPK 80 straipsnis).
10. CPK 80 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad už apeliacinius, kasacinius skundus ir prašymus dėl proceso atnaujinimo mokamas tokio paties dydžio žyminis mokestis, koks mokėtinas pareiškiant ieškinį (pareiškimą ypatingosios teisenos bylose). Turtiniuose ginčuose už apeliacinius, kasacinius skundus ir prašymus dėl proceso atnaujinimo šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyti žyminio mokesčio dydžiai skaičiuojami nuo ginčijamos sumos. Procesinius dokumentus ir jų priedus pateikiant teismui tik elektroninių ryšių priemonėmis, mokama 75 procentai už atitinkamą procesinį dokumentą mokėtinos žyminio mokesčio sumos, bet ne mažiau kaip penki eurai (CPK 80 straipsnio 7 dalis).
11. Kartu civilinio proceso teisės normos numato ir išimtis, kuomet žyminis mokestis už tam tikrus procesiniu veiksmus nemokamas. Tuo tikslu CPK 83 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinti atleidimo nuo žyminio mokesčio mokėjimo pagrindai, kurie skirti palengvinti teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą asmenims, ginantiems svarbiausias asmens teises (pvz., darbuotojams, vartotojams), asmenims, kurių materialinė padėtis yra sunki (pvz., asmenims, kuriems iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla), bei su viešųjų, valstybės ar savivaldybės interesų gynimu susijusiais atvejais.
12. Šiuo konkrečiu atveju apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutarties išvada, kad ji nėra atleista nuo žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimo CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu, todėl už pateiktą apeliacinį skundą, jos teigimu, nepagrįstai yra įpareigota sumokėti 3 059,00 Eur žyminį mokestį. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas išvadą, kad apeliantė negali būti atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu, padarė iš esmės vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 28 d. nutartyje, priimtoje išnagrinėjus civilinę bylą Nr. 3K-3-526/2014, pateiktais išaiškinimais, susijusiais su minėtos normos taikymu. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantės atskirojo skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo kaip precedentu vadovautis toje byloje pateiktais išaiškinimais ir galutinėmis išvadomis, nes nėra esminio abiejų bylų faktinių aplinkybių panašumo.
13. Kasacinis teismas nuosekliai formuoja poziciją, kad teismai, nagrinėdami bylas, aiškina ir taiko teisės normas ne a priori (iš anksto, nepatikrinus faktų), bet atsižvelgdami į tos konkrečios bylos ratio decidendi (argumentai, kuriais grindžiamas sprendimas) ir juos siedami su taikytina teisės norma. Bandymas taikyti teisės taikymo taisykles, suformuluotas konkrečiose teismo bylose, neturinčiose esminio panašumo su byla, kurią nagrinėjant buvo suformuluotas tas teismo precedentas, reikštų tą patį, kaip taikyti teisės normą teisiniam santykiui, kurio ši norma nereglamentuoja. Todėl kitoje byloje pateiktais teismo taikytinos teisės aiškinimais gali būti vadovaujamasi tik tuomet, jeigu lyginamų bylų esminės faktinės aplinkybės, lemiančios vienos ar kitos normos taikymą, yra tapačios ar iš esmės panašios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-186/2009, 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje e3K-3-382-421/2017, 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-193-969/2018).
Žemesnės instancijos teismas
14. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2014 priimtoje nutartyje, kuria kaip precedentu rėmėsi skundžiamą nutartį priėmęs pirmosios instancijos teismas, visų pirma nurodė, kad CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktą reiktų taikyti ne tik tais atvejais, kai bendrovė, kuriai iškelta bankroto byla, yra ieškovė, bet ir tais atvejais, kai ji byloje yra atsakovė, pažymėdamas, kad būtent tokią išvadą suponuoja sisteminis teisės normų aiškiniams – tais atvejais, kai nuo žyminio mokesčio atleidžiamas tik ieškovas, ši aplinkybė būna tiesiogiai įvardina (pvz., CPK 83 straipsnio 1 dalies 1–4 punktai). Be to, kasacinio teismo vertinimu, priešingas šios teisės normos aiškinimas, t. y. kad CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas taikytinas tik toms byloms, kuriose bendrovė, kuriai iškelta bankroto byla, yra ieškovė, lemtų situaciją, kad tais atvejais, kai bendrovė, kuriai iškelta bankroto byla, būtų atsakovė ir paduotų toje byloje apeliacinį ar kasacinį skundą, ji nuo žyminio mokesčio nebūtų atleista, o toks aiškinimas prieštarautų teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijams.
15. Galiausiai kasacinis teismas minėtoje byloje suformavo teisės taikymo taisyklę, kad net ir tuo atveju, kai atsakovais byloje yra ne tik bendrovė, kuriai iškelta bankroto byla, bet ir daugiau asmenų, kuriems bankroto byla neiškelta, tai kiti byloje dalyvaujantys asmenys atleidžiami nuo žyminio mokesčio už apeliacinius bei kasacinius skundus ir dėl tų reikalavimų dalies, kurie pareikšti ne bendrovei, kuriai iškelta bankroto byla, o kitam asmeniui, kuriam bankroto byla nėra iškelta. Tačiau kasacinio teismo nagrinėtoje byloje apeliantui (kasatoriui) nurodyta taisyklė dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio mokėjimo byloje, kurioje atsakovo procesine padėtimi dalyvavo ir bankrutuojantis juridinis asmuo, nebuvo pritaikyta. Teisėjų kolegija nustatė, kad apeliantas (kasatorius) apeliaciniu skundu ginčija tik tą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria ginčo suma priteista iš atsakovo, kuriam iškelta bankroto byla, ir prašė apeliacinės instancijos teismo šią sumą solidariai priteisti ir iš kitų dviejų atsakovų, kuriems bankroto byla nėra iškelta, t. y. apeliacinio skundo reikalavimai buvo pareikšti tik tiems atsakovams, kurie neturėjo bankrutuojančio subjekto statuso.
16. Nagrinėjamoje byloje apeliantė yra pareiškusi ieškinį keturiems solidariems atsakovams, kurių vienas turi bankrutavusios bendrovės statusą – BKB KU „Vilniaus taupomoji kasa“. Apeliantė ieškiniu prašė solidariai priteisti iš visų keturių atsakovų 277 800 Eur žalos atlyginimą ir 7 763,17 Eur palūkanas. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. vasario 10 d. sprendimu ieškinį atmetė, o apeliaciniu skundu apeliantė ginčija visą teismo sprendimą, t. y. ir dėl atmestų reikalavimų dalies, kurie jos buvo pareikšti bankrutuojančiai bendrovei. Akivaizdu, kad kasacinio teismo išnagrinėtos ir šios bylos ratio decidendi, kiek tai susiję CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punkto normos taikymu, yra skirtingi. Abejose bylos apeliacinio skundo reikalavimai nukreipti į skirtingas subjektų grupes, kasacinio teismo byloje – tik į nebankrutavusius asmenis, šioje byloje solidariai (privalomas bendrininkavimas; CPK 44 straipsnio 3 dalis) tiek į bankrutavusį, tiek į nebankrutuojančius asmenis.
17. Todėl, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, aptarti kasacinio teismo išaiškinimai ir galutinė išvada yra pateikti kitokių faktinių aplinkybių kontekste, todėl savaime nelemia analogiško procesinio sprendimo, kad apeliantei ir šioje byloje kyla pareiga sumokėti žyminį mokestį už apeliacinį skundą. Vadovaujantis minėta kasacinio teismo suformuota bendrąja teisės taikymo taisykle, darytina išvada, kad apeliantei turi būti taikomos CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostatos, atleidžiančios asmenis nuo žyminio mokesčio mokėjimo už apeliacinius skundus bylose, kuriose dalyvauja bankrutavusi bendrovė, ir kuriuos atžvilgiu yra pareikšti skundo reikalavimai.
18. Tokią išvadą patvirtina ir Lietuvos apeliacinio teismo praktika, kurioje taip pat pasisakyta dėl teisino reglamentavimo, kuris atleidžia asmenis nuo žyminio mokesčio mokėjimo už apeliacinius ir kasacinius procesus jų ginčuose su bankrutuojančiu subjektu (CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas). Joje nurodyta, kad taip yra siekiama įtvirtinti teisminio proceso, kuriame dalyvauja bankrutuojantis subjektas, dalyvių lygiateisiškumą, kad šie asmenys patirtų kuo mažiau papildomų išlaidų, susijusių su bankrutuojančioms bendrovėms nukreiptais reikalavimais. Bankrutuojanti bendrovė gali neturėti pakankamai lėšų ar turto, iš kurio vėliau ieškovui arba turtinius reikalavimus pareiškiančiam asmeniui būtų atlygintas jo sumokėtas žyminis mokestis, jeigu reikalavimai būtų patenkinti. Tai, atitinkamai, reikštų, kad ieškovo padėtis taptų neproporcingai blogesnė, nei bankrutuojančio atsakovo, o tokia situacija prieštarautų šalių procesinės lygybės principui (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1686/2011; 2012 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-130/2012; 2018 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1464-464/2018).
19. Kadangi pirmosios instancijos teismas suklydo aiškindamas teisės normas, reglamentuojančias žyminio mokesčio mokėjimo ir atleidimo nuo jo mokėjimo atvejus, bei nepagrįstai taikė trūkumų šalinimo institutą, skundžiam pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama ir apeliantės UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ apeliacinio skundo priėmimo klausimas pagal kompetenciją perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 31 d. nutartį panaikinti ir ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Nekilnojamo turto valdymas“ apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. vasario 10 d. sprendimo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.