- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-04-18
- Bylos Nr.
- eI2-4260-331/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-09724-2023-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Henrikas Sadauskas, Deimantė Andrulytė, Romanas Klišauskas
- Pareiškėjas
- E. Š.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Deimantės Andrulytės, Romano Klišausko ir Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka naudojant Zoom programą išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. Š. (E. S.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotasis asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, Departamentas) 2023 m. lapkričio 18 d. sprendimu Nr. 23S207036 (toliau – ir Sprendimas Nr. 1) atsisakė pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui; asmuo neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas, ir UTPĮ) nustatytu pagrindu. Departamentas kitu 2023 m. lapkričio 22 d. sprendimu Nr. 23S208683 (toliau – ir Sprendimas Nr. 2) uždraudė pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2023 m. lapkričio 22 d. iki 2028 m. lapkričio 21 d. vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 5 dalimi.
Šalies argumentai
2. Pareiškėja kreipėsi į teismą su skundu ir prašo panaikinti Departamento Sprendimą Nr. 1 bei įpareigoti Migracijos departamentą nagrinėti prašymą iš naujo; panaikinti Departamento Sprendimą Nr. 2; priteisti visas pareiškėjos patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2.1. Sprendime dėl pareiškėjos pavojingumo nurodyta, kad 2023 m. lapkričio 16 d. VSD pateikė išvadą 18-12052 (toliau – ir Išvada), kurioje nurodyta, jog užsienietės gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėja, dirbdama (duomenys neskelbtini), privalėjo būti lojali (duomenys neskelbtini) ir palaikyti jos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Migracijos departamentas bei VSD pareiškėjos grėsmę grindžia tik jos darbo vieta (duomenys neskelbtini). Taigi, pareiškėjos keliama grėsmė valstybės saugumui grindžiama vieninteliu jos biografijos faktu - prieš (duomenys neskelbtini) metų pasibaigusiu jos darbu. Analizuojant skundžiamus sprendimus, akivaizdu, kad jokių papildomų su pareiškėja susijusių individualių aplinkybių vertinimas atliktas nebuvo (tik išvardintos nustatytos faktinės aplinkybės).
2.2. Pareiškėja nepritaria (duomenys neskelbtini) režimui; Po darbo (duomenys neskelbtini) pabaigos pareiškėja, niekada nedirbo jokiose valdžios ir privačiose įstaigose (duomenys neskelbtini), neturi ryšių su ten dirbančiais asmenimis. Nutraukusi darbo santykius, 2013 metais išvyko iš šalies į ES; Pareiškėja ne tik išvyko iš (duomenys neskelbtini) į Lietuvą, bet ir nutraukė su šia šalimi visus ryšius, persikėlė į Lietuvą su visa savo šeima; Turi stiprius šeiminius, ekonominius socialinius ryšius su Lietuva (čia gyvena jos sutuoktinis), turi nekilnojamojo turto; Sutuoktinis (šeima) atliko dideles investicijas į šalies ekonomiką – 800 000 EUR, yra lietuviškos įmonės pagrindinis savininkas; Aiškiai išreiškė poziciją, kad nepritaria vykstančiam karui prieš Ukrainą. Pareiškėjui inkriminuojama valstybės saugumui keliama grėsmė grindžiama vieninteliu jo biografijos faktu. Nagrinėjamu atveju pareiškėja aiškiai klausimynuose nurodė, kad nepritaria Rusijos agresijai prieš Ukrainą, kad Krymas priklauso Ukrainai. Atsakovas nurodo, kad pareiškėja VSD pripažinta keliančia grėsmę valstybės saugumui, o jos atsakymai į kitus Klausimyno klausimus (pvz., asmeninė pozicija Klausimyno 10 ir 11 klausimų atsakymuose) nedaro įtakos ir nepaneigia keliamos grėsmės valstybės saugumui, nustatytos remiantis jos darbiniais (tarnybos) santykiais. Toks Migracijos departamento vertinimas nelogiškas, netinkamas ir prieštaraujantis aukščiau nurodytai teismų praktikai. Pareiškėjos pozicija Rusijos agresijos atžvilgiu negali nedaryti įtakos sprendžiant klausimą dėl jos pavojingumo nacionaliniam saugumui.
2.3. Nagrinėjamu atveju pareiškėja dirbo technine darbuotoja, bet vien ši aplinkybė negali būti vertinama atsietai nuo kitų su pareiškėju susijusių duomenų. Pareiškėjos grėsmė yra formali, o ne reali. Migracijos departamentas ir VSD daro logikos klaidą, teigdami, kad pareiškėja gali būti panaudota kaip potencialus verbavimo taikinys. Iš skundžiamo sprendimo matyti, kad pareiškėja gali tapti verbavimo auka, o ne kelti grėsmę. Remiantis institucijų logika, būtent dėl pareiškėjos darbo vietos ji tampa režimo specialių tarnybų verbavimo taikiniu, gali būti spaudžiama ir persekiojama šiuo tikslu. O persekiojamas asmuo, daugiau nei tikėtina, tikrai nebus lojalus savo persekiotojui t. y. (duomenys neskelbtini) režimui. Pareiškėja niekada neužėmė jokių strateginių pareigų (duomenys neskelbtini). Jos karjera institucijoje buvo nuosekli, nuo žemiausios grandies iki vidutinio lygio specialisto. (duomenys neskelbtini) ji dirbo importuojamų automobilių deklaracijos srityje, vėliau muito mokesčių skaičiavimo specialiste. (duomenys neskelbtini) ji išėjo į pensiją. Jos darbo pobūdis nebuvo susijęs ir negalėjo būti susijęs su jokia karine, policine ar panašia valstybės veikla, nes (duomenys neskelbtini) visose pasaulio valstybėse vykdo tapačią grynai techninę importo – eksporto bei susijusių mokesčių apskaitos funkciją. Tiek pareiškėjos sutuoktinis, tiek ji turi nekilnojamo turto, verslą ir siekia gyventi Lietuvoje. Nelogiška ir nepagrįsta teigti, kad pareiškėja galėtų veikti prieš valstybę su kuria susiejo savo ateitį ne tik ji, bet ir jos šeima. Toks veikimas būtų akivaizdus priešiškas veiksmas prieš savo pačios ir šeimos interesus. Pareiškėja pati atskleidė savo darbo vietą, pildydama Migracijos departamento jai pateiktą anketą. Ji nenuslėpė jokių faktų, nemelavo valstybės pareigūnams, veikė kaip akivaizdžiai sąžiningas asmuo, kuris skaidriai atskleidė visą jo paprašytą informaciją, vykdydamas Migracijos departamento reikalavimus. Pareiškėja su Lietuva susijusi ypač tampriais šeimos ir socialiniais ryšiais. Jos sutuoktinis nuo 2014 iki 2023 turėjo leidimą gyventi Lietuvoje. Jis (šeima) yra lietuviškos įmonės savininkas ir jo investicijos Lietuvoje siekia 800 000 EUR. Pareiškėja sistemiškai ir nuosekliai ruošėsi persikelti į Lietuvą, nuo to laiko kai išėjo į pensiją (duomenys neskelbtini). Ji su sutuoktiniu nuo (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) įsigijo butą, kuriame pastoviai gyvena, nutraukė ryšius su (duomenys neskelbtini). Nuo 2013 pastoviai turi Šengeno erdvės vizas, o nuo 2021 leidimą gyventi Lietuvoje.
2.4. Teismo posėdyje pareiškėja ir jos atstovas palaikė skunde išdėstytus argumentus, prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjos skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Atsiliepime paaiškino, kad priimant ginčijamus sprendimus buvo vadovautasi kompetentingos institucijos – Valstybės saugumo departamento – išvada dėl pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui. Pažymime, kad pareiškėja pirmiausiai pasirinkdama darbą (duomenys neskelbtini), žinojo, kad personalui keliami itin griežti reikalavimai, o tokių institucijų personalo politika nėra autonomiška – ją formuoja aukščiausia (duomenys neskelbtini) valdžia, t. y. ji privalo būti lojali (duomenys neskelbtini) ir palaikyti (duomenys neskelbtini) valdžią bei jos vykdomą politiką. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad kaip teigia pati pareiškėja, ji minėtoje institucijoje dirbo nuo (duomenys neskelbtini)– (duomenys neskelbtini) m., t. y. net (duomenys neskelbtini) metų, kuris tikrai nėra mažas. Papildomai pažymime, kad vien tai, kad asmuo turi (turėjo) leidimus laikinai gyventi Lietuvoje, savaime nereiškia, kad grėsmė dėl užsienietės ankstesnių darbo santykių ir ryšių yra išnykusi. Dar daugiau, užsienietė net ir nedirbdama minėtoje įstaigoje gali ir toliau palaikyti ryšius su (duomenys neskelbtini) ar kitose žvalgybos tarnybose dirbančiais lojaliais asmenimis ir tai, Migracijos departamento vertinimu, yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikoma aplinkybe, suponuojančia užsienietės pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams, o ypač šiuo geopolitiškai jautriu metu.
3.1. Migracijos departamentas nustatė, kad nuo (duomenys neskelbtini) užsienietei kartu su sutuoktiniu nuosavybės teise priklauso 2 kambarių 49 m² bendrojo ploto butas (duomenys neskelbtini). Pareiškėja turėjo nuo 2021-12-01 iki 2023-10-26 galiojusį leidimą laikinai gyventi, išduotą šeimos susijungimo pagrindu. Kitų leidimų gyventi Lietuvoje ar vizų užsienietė nėra turėjusi. Pareiškėja taip pat nėra niekada dirbusi ir šiuo metu nedirba Lietuvos Respublikoje. Taigi ginčijamame sprendime buvo įvertintos visos su pareiškėja susijusios aplinkybės bei nustatyta, kad pareiškėjos keliama grėsmė gali būti susijusi su didesnės visuomenės dalies interesų pažeidimu, o uždraudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcingos priemonės siekiamam tikslui – užtikrinti valstybės ir visuomenės saugumą. Pareiškėjos skunde nurodytos kitos aplinkybės (darbo pobūdis, užimamos pareigos, įgytas nekilnojamas turtas, sutuoktinio verslas, atsakymai į kitus klausimyno klausimus (10-11 kl.) ir kt.) nepaneigia jos galimos grėsmės Lietuvos nacionaliniam saugumui. Įvertinus tai, kad Migracijos departamentas 2023-10-27 priėmė sprendimą atsisakyti pakeisti E. S. sutuoktiniui leidimą laikinai gyventi ir šiuo metu A. S. neturi galiojančio leidimo laikinai gyventi, todėl užsienietė neatitinka Įstatymo 43 str. 1 d. 5 p. nustatytos leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygos. Kartu tai reiškia, kad neliko jokių užsienietės šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Atkreipiame dėmesį į tai, kad pareiškėjai uždrausta atvykti tik į Lietuvą, bet nėra įtrauktas draudimas atvykti ir apsigyventi kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje. Ginčijami sprendimai atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimti nešališkai ir objektyviai, pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Be to, priimant ginčijamus sprendimus buvo įvertinti pareiškėjos ryšiai su Lietuvos Respublika – šeiminiai (nenustatyti), socialiniai ir ekonominiai (niekada nedirbo, turi nekilnojamojo turto). Tačiau jie nenusveria pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui, įvertinus tai, kad siekiama apsaugoti nuo pasikėsinimų valstybę, jos suverenitetą ir konstitucinę santvarką.
3.2. Teismo posėdyje atsakovo atstovė palaikė atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus, prašė skundą atmesti.
4. Trečiasis suinteresuotasis asmuo VSD pateiktame atsiliepime su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Paaiškino, kad Migracijos departamento Sprendimai yra priimti pagal jo kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos ir Europos Sąjungos (toliau – ES) teisės aktais, yra teisėti ir pagrįsti tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimti įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra atitinkantys šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją. Pareiškėja, dirbdama (duomenys neskelbtini), privalėjo būti lojali (duomenys neskelbtini) ir palaikyti (duomenys neskelbtini) valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Pareiškėja nepateikė konkrečių įrodymų, paneigiančių VSD išvadoje nurodytas aplinkybes, įskaitant tai, kad (duomenys neskelbtini) valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja šios valstybės žvalgybos ir saugumo tarnybos, užtikrinančios, kad tose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios politikos nepalaikantys asmenys, ir kad Pareiškėja, turėdama leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudota (duomenys neskelbtini) žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas (duomenys neskelbtini) valdžiai asmuo. Taigi, nors pareiškėja klausimyne dėl Rusijos vykdomų karinių veiksmų Ukrainoje bei dėl Krymo priklausomybės pateikė „teisingus“ atsakymus (pažymėjo „varnelę“ reikiamoje vietoje), tačiau vien tik jie savaime negali paneigti byloje nustatytos esminės aplinkybės dėl pareiškėjos ryšio su (duomenys neskelbtini) valdžios institucijomis (šiuo atveju su (duomenys neskelbtini)) ir iš to kylančios grėsmės Lietuvos valstybės saugumui. VSD vertinimu, priimant Sprendimus, nebuvo pažeisti Lietuvos įstatymai ar kiti teisės aktai, viešojo administravimo subjektas (Migracijos departamentas) neviršijo kompetencijos, taip pat Sprendimais nebuvo nepagrįstai suvaržytos pareiškėjos teisės bei laisvės. Kadangi pareiškėja VSD pripažinta kaip kelianti grėsmę valstybės saugumui, jos asmeniniai interesai, skunde išdėstytos aplinkybės negali būti aukščiau Lietuvos valstybės saugumo. Migracijos departamento Sprendimai priimti tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl jų naikinti, vadovaujantis pareiškėjos nurodomais motyvais, nėra teisinio pagrindo.
4.1. Teismo posėdyje trečiojo suinteresuoto asmens atstovas nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta įstatymo nustatyta tvarka.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
5. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento Sprendimo Nr. 1, kuriuo atsisakyta pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi dėl keliamos grėsmės valstybės saugumui ir neatitikimo Įstatymo reikalavimams, ir Sprendimo Nr. 2, kuriuo pareiškėjai uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, teisėtumo bei pagrįstumo.
6. Nustatyta, kad pareiškėja 2023 m. birželio 26 d. pateikė Departamentui prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad ji ketina gyventi Lietuvos Respublikoje kartu su sutuoktiniu, (duomenys neskelbtini) piliečiu A. S..
6.1. Departamentas Sprendimu Nr. 1 atsisakė pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui; asmuo neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatymo nustatytu pagrindu. Pareiškėja Valstybės saugumo departamento pripažinta kaip kelianti grėsmę valstybės saugumui. Užsienietės atsakymai į kitus Klausimyno klausimus (pvz., asmeninė pozicija Klausimyno 10 ir 11 klausimų atsakymuose) nedaro įtakos ir nepaneigia keliamos grėsmės valstybės saugumui, nustatytos remiantis jos buvusiais, (duomenys neskelbtini) metų trukusiais (nuo (duomenys neskelbtini) m. iki (duomenys neskelbtini) m.), darbo (duomenys neskelbtini) santykiais. Valstybės saugumo departamento surinkta informacija leidžia teigti, kad (duomenys neskelbtini) žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose. Migracijos departamento vertinimu, pareiškėjos socialiniai ir ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika neatsveria grėsmės valstybės saugumui svarbos – nuosavybės teise kartu su sutuoktiniu priklausantis 2 kambarių butas (duomenys neskelbtini) savaime nesuteikia teisės užsienietei gyventi šalyje, t. y. nėra pagrindas leidimui laikinai gyventi gauti. Be to, Lietuvoje negyvena jokie E. S. šeimos nariai, įskaitant ir tuos, kuriems būtų reikalingas finansinis išlaikymas ar priežiūra.
6.1.1. Departamentas konstatavo, kad įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją, Valstybės saugumo departamento atliktą vertinimą, laikytina, kad surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjos asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Migracijos departamento vertinimu, atsisakymas pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi laikytinas proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą bei siekiant užkardyti galinčias kilti grėsmes. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti užsieniečiui apsigyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra ypač svarbi aplinkybė sprendžiant dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo (keitimo), t. y. dėl galimybės užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje ir laisvai lankytis kitose Šengeno valstybėse. Įvertinus tai, kad Migracijos departamentas 2023-10-27 priėmė sprendimą atsisakyti pakeisti pareiškėjos sutuoktiniui leidimą laikinai gyventi ir šiuo metu pareiškėja neturi galiojančio leidimo laikinai gyventi, ji neatitinka UTPĮ 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytos leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygos.
6.2. Departamentas Sprendimu Nr. 2 pareiškėjai uždraudė atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus), nes asmuo gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Sprendimas Nr. 2 priimtas analogiškomis aplinkybėmis kaip ir Sprendimas Nr. 1. Įvertinus UTPĮ 133 str. 5 dalyje įvertintą maksimalų draudimo atvykti laikotarpį (gali būti ilgesnis nei 5 metai), kad buvo nustatyta, jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui ir tai, kad šios užsienietės šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nenustatyta, o turimi socialiniai ir ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika neatsveria grėsmės valstybės saugumui svarbos (nuosavybės teise kartu su sutuoktiniu priklausantis 2 kambarių butas (duomenys neskelbtini) savaime nesuteikia teisės užsienietei gyventi šalyje), kad šiai užsienietei buvo atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi, atsižvelgus į Kriterijų vertinimo tvarkos 37 ir 38.3 p. bei vadovaujantis Kriterijų vertinimo tvarkos 5 punktu, pareiškėjai nustatytinas 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis. Šis nustatytinas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis vertintinas kaip proporcingas.
7. Nagrinėjamoje byloje susiklosčiusiems teisiniams santykiams taikytinos Įstatymo nuostatos.
7.1. Įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybės politiką užsieniečių ilgalaikio buvimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje kontrolės srityje formuoja, jos įgyvendinimą koordinuoja ir kontroliuoja Vidaus reikalų ministerija. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja Migracijos departamentas ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 4 dalį, užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba.
7.2. Įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje, kad leidimas gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas arba keičiamas, jeigu užsienietis: 1) atitinka Šengeno sienų kodekse nustatytas atvykimo sąlygas; 2) turi galiojantį sveikatos draudimą patvirtinantį dokumentą, kai Lietuvos Respublikos įstatymų numatytais atvejais nėra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu, arba Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytais atvejais ir tvarka turi patvirtintą Lietuvos Respublikoje gyvenančio Lietuvos Respublikos piliečio arba užsieniečio įsipareigojimą apmokėti išlaidas už gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu jam suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas; 3) turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; 4) pateikia rašytinį pasižadėjimą, kad deklaruos savo gyvenamąją vietą gyvenamojoje patalpoje, kurios gyvenamasis plotas, tenkantis kiekvienam pilnamečiam asmeniui, deklaravusiam joje gyvenamąją vietą, bus ne mažesnis kaip 7 kvadratiniai metrai ( 2020 m. lapkričio 10 d. įstatymo Nr. XIII-3412 redakcija); 5) pateikia išvykų ir gyvenimo užsienio valstybėse sąrašą (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1894 redakcija); 6) pateikia išsamią informaciją apie save, ryšius (buvusius ir (ar) esamus) su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis (įskaitant kitų užsienio valstybių piliečius, gyvenančius Lietuvos Respublikoje), taip pat ryšius su užsienio valstybių žvalgybos, saugumo ir (ar) karinėmis institucijomis (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1894 redakcija).
7.3. Pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktą leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 44 straipsnio nuostatas. Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, kai jis atitinka šias sąlygas: 1) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui; 2) pateikiama darbdavio informacija apie užsieniečio turimą kvalifikaciją, jos atitiktį darbo vietai ir ne mažesnę negu vienerių metų darbo patirtį pagal turimą kvalifikaciją per pastaruosius 5 metus, išskyrus šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytus atvejus; 3) Užimtumo tarnyba socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka priima sprendimą dėl užsieniečio darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus.
7.4. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisės norma, nustatanti, jog išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu: jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pagal teisės normos formuluotę, Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti imperatyvūs atsisakymo išduoti leidimą nuolat gyventi pagrindai, Įstatymo nuostatos nenumato išimčių, kada šie pagrindai gali būti netaikomi.
7.5. Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka), 11 punkte nustatyta, kad, priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – leidimas gyventi) ar jis buvo panaikintas, atsižvelgiama į: pagrindą, dėl kurio buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas; esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika; tai, ar per pastaruosius vienerius metus iki sprendimo atsisakyti išduoti leidimą gyventi ar jį panaikinti priėmimo dienos: jau buvo atsisakyta užsieniečiui išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas; užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, jis buvo neįleistas, įpareigotas išvykti, grąžintas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko.
7.6. Kriterijų vertinimo tvarka nustato pavyzdinius kriterijus, kurie turėtų būti vertinami kiekvienu individualiu atveju nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant užsieniečio duomenis iš Sąrašo ir jų vertinimo tvarką, taip pat apibrėžia šių kriterijų įtaką, priimant sprendimą dėl draudimo atvykti laikotarpio.
7.7. Kriterijų vertinimo tvarkos 37 p. nustatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ir esamus užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 38.3 p. užsieniečiui, kurio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui ir kuris neturi šeiminių ryšių Lietuvoje, nustatomas 10 metų draudimo atvykti laikotarpis.
7.8. Kriterijų vertinimo tvarkos 5 p. nustato, jog tais atvejais, kai įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir aplinkybių visumą nustatoma, kad užsienietis neatitinka šioje tvarkoje nurodytų kriterijų, sprendimai dėl draudimo atvykti gali būti nepriimami arba juose gali būti nustatomi draudimo atvykti laikotarpiai, proporcingi užsieniečio padarytam teisės pažeidimui. Kai užsienietis atitinka šioje tvarkoje nurodytus kriterijus, kitokie nei šioje tvarkoje numatyti draudimo laikotarpiai jam gali būti nustatomi, jeigu, įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir atsižvelgus į šioje tvarkoje nurodytas aplinkybes, tai būtų protinga ir proporcinga.
7.9. Pagal Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymą, pagrindiniai nacionalinio saugumo objektai yra: žmogaus ir piliečio teisės, laisvės bei asmens saugumas; tautos puoselėjamos vertybės, jos teisės ir laisvos raidos sąlygos; valstybės nepriklausomybė; konstitucinė santvarka; valstybės teritorijos vientisumas; aplinka ir kultūros paveldas; visuomenės sveikata. Nacionalinio saugumo politikos tikslas – sutelktomis valstybės ir piliečių pastangomis plėtoti ir stiprinti demokratiją, užtikrinti Tautos saugų būvį ir valstybės vidaus bei išorės saugumą, atgrasyti kiekvieną potencialų užpuoliką, ginti Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą ir konstitucinę santvarką.
7.10. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) išaiškino, kad, sprendžiant dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Tokiose bylose būtina įvertinti individualią užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje (žr. pvz., LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010, 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016). Sprendžiant dėl leidimo gyventi panaikinimo, visais atvejais privalo būti vertinamas galimos grėsmės valstybės saugumui realumas, t. y. tam tikra grėsmės galimybė turi objektyviai, tikrovėje ir realiai egzistuoti, o ne būti vien tik numanoma, spėjama ar paprasčiausiai įsivaizduojama. Be to, turi būti įvertinamas ir grėsmės valstybės saugumui galimybės akivaizdumas laiko požiūriu, t. y. grėsmės valstybės saugumui galimybė turi jau (priimant atitinkamą sprendimą) egzistuoti (žr. pvz., 2010 m. birželio 23 d. LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010).
7.11. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) yra nurodęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui. Negali būti atmesta tokia situacija, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Taigi grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės valstybės saugumui galimybė. Tačiau galimos grėsmės valstybės saugumui turinys ir apimtis negali būti nepagrįstai ir neprotingai plečiamas (žr. pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). Priešingu atveju būtų iškreipta nagrinėjamos normos prasmė ir tikslai, nes užsieniečiui leidimo gyventi būtų galima neišduoti dėl iš esmės tik tariamo, t. y. nei laike, nei erdvėje realiai neegzistuojančio bei neįrodyto, pavojaus valstybės saugumui, taip sudarant nepateisinamas prielaidas diskriminuoti atitinkamus užsieniečius arba kitaip piktnaudžiauti valdžia (suteiktais įgaliojimas).
7.12. Nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“. Taigi, jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2015 m. birželio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1814-858/2015). LVAT yra nurodęs, jog negali būti atmesta tokia situacija, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Taigi grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar sveikatai iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės galimybė (LVAT 2015 m. birželio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1814-858/2015). Pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr., be kita ko, EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Ü. prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99; LVAT 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019). Grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr. EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07; LVAT 2019 m. liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019).
8. Pareiškėjos teigimu, Departamentas Sprendimus grindžia vienintele aplinkybe, t. y. pareiškėjos darbo vieta (duomenys neskelbtini), tačiau joks individualus vertinimas nebuvo atliktas. Pareiškėjos grėsmė yra formali, o ne reali. Pareiškėja skunde taip pat kvestionuoja atsakymų į klausimyno 10-11 klausimus vertinimą.
8.1. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėja turėjo leidimą laikinai gyventi, galiojantį nuo 2021 m. gruodžio 1 d. iki 2023 m. spalio 26 d. Taip pat pareiškėjos sutuoktinis turėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Pareiškėjos sutuoktiniui A. S. atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Departamento 2023 m. spalio 27 d. sprendimu Nr. 23S193520. Pareiškėjos sutuoktiniui buvo išduoti leidimai laikinai gyventi teisėtos veiklos vykdymo Lietuvos Respublikoje pagrindu, o pareiškėjai – šeimos susijungimo pagrindu. Be to, byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad sutuoktiniai nuo (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise turi įsigiję butą (duomenys neskelbtini).
8.2. Departamento ginčijamas Sprendimas Nr. 1 priimtas vadovaujantis kompetentingos institucijos – VSD Išvada dėl pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui, kadangi pareiškėja gali būti išnaudota (duomenys neskelbtini) žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas (duomenys neskelbtini) valdžiai asmuo. VSD Išvadoje nurodyta, kad pareiškėja kelia grėsmę valstybės saugumui. Šis VSD vertinimas grindžiamas aplinkybe, kad pareiškėja (duomenys neskelbtini)– (duomenys neskelbtini) m. dirbo (duomenys neskelbtini). Pareiškėja, dirbdama (duomenys neskelbtini), privalėjo būti lojali (duomenys neskelbtini) ir palaikyti (duomenys neskelbtini) valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. (duomenys neskelbtini) valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja (duomenys neskelbtini) žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, (duomenys neskelbtini) pil. E. S. išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, ji gali būti išnaudota (duomenys neskelbtini) žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas (duomenys neskelbtini) valdžiai asmuo.
8.3. Vertindamas skundo argumentus teismas pažymi, kad vien faktas, kad pareiškėjos dirbtas darbas buvo vidurinės grandies, pareiškėja neužėmė strateginių pareigų, nereiškia, kad ji negali kelti grėsmės valstybės nacionaliniam saugumui. Pažymėtina, jog ginčijami Sprendimai priimti įvertinus pareiškėjos darbą (duomenys neskelbtini), vertinant VSD Išvadoje pateiktus duomenis, atsižvelgiant į Departamento nustatytas faktines aplinkybes apie pareiškėją, bei kitas aplinkybes, susijusias su nacionalinio saugumo vertinimu. Atsižvelgiant į tai, teismas daro išvadą, jog pareiškėjos keliama grėsmė valstybės nacionaliniam saugumui yra pakankamai reali. Tokią išvadą padarė ir Departamentas ginčijamuose Sprendimuose.
8.4. Atkreiptinas dėmesys, jog LVAT 2023 m. gegužės 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1722-415/2023 pažymėjo, kad išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui turi būti daroma ypač apdairiai, turi būti argumentuota bei motyvuota, proporcinga, o ne formali. Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą dėl asmens grėsmės valstybės saugumui, neturėtų VSD Išvados tiesiog perkelti į ginčijamus Sprendimus, o būdamas viešojo administravimo subjektu, atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių visumą, tarp kurių yra ne tik VSD Išvada, bet ir su pareiškėju susijusios individualios aplinkybės, turi atlikti savo vertinimą ir padaryti savarankišką išvadą. Būtent taip veikti Migracijos departamentą įpareigoja Įstatymas bei kiti su juo susiję teisės aktai, taip pat tiek LVAT, tiek EŽTT praktikoje suformuoti reikalavimai.
8.5. Iš atsakovo Sprendimo Nr. 1, kuriuo pareiškėjai atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi, matyti, kad esminis Sprendimo Nr. 1 priėmimo pagrindas yra VSD Išvadoje pateikta informacija dėl pareiškėjos (duomenys neskelbtini)– (duomenys neskelbtini) m. darbo (duomenys neskelbtini). Tačiau, iš minėto Sprendimo Nr. 1 turinio taip pat matyti, kad Migracijos departamentas atliko individualų pareiškėjos situacijos vertinimą, t. y. nustatė, kad nuo (duomenys neskelbtini) užsienietei kartu su sutuoktiniu A. S. nuosavybės teise priklauso 2 kambarių 49 m2 bendrojo ploto butas (duomenys neskelbtini). Pareiškėja turėjo nuo 2021-12-01 iki 2023-10-26 galiojusį leidimą laikinai gyventi, išduotą šeimos susijungimo pagrindu. Kitų leidimų gyventi Lietuvoje ar vizų užsienietė nėra turėjusi, taip pat nėra niekada dirbusi ir šiuo metu nedirba Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjos sutuoktinis turėjo nuo 2014-12-18 iki 2023-10-26 galiojusius leidimus laikinai gyventi, išduotus teisėtos veiklos vykdymo Lietuvos Respublikoje pagrindu. Migracijos departamentas 2023 m. spalio 27 d. sprendimu atsisakė pakeisti pareiškėjos sutuoktiniui leidimą laikinai gyventi ir 2023 m. spalio 29 d. sprendimu uždraudė jam atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių, kadangi jo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra duomenų apie kitus pareiškėjos šeimos narius, kuriems būtų išduoti dokumentai, suteikiantys ar patvirtinantys teisę gyventi Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teismo vertinimu, nepagrįsti laikytini pareiškėjos skundo teiginiai, jog jos keliama grėsmė nėra reali, kadangi Departamentas pareiškėjos keliamą grėsmę sieja su pareiškėjos darbu (duomenys neskelbtini). Be to, pažymėtina, jog pareiškėjai atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi ne tik dėl keliamos grėsmės valstybės saugumui, tačiau ir dėl to, kad ji neatitinka Įstatymo nuostatų leidimui laikinai gyventi gauti, kadangi jai toks leidimas buvo išduotas šeimos susijungimo pagrindu, o Departamento 2023 m. spalio 27 d. sprendimu pareiškėjos sutuoktiniui toks leidimas buvo panaikintas. Nustatyti pareiškėjos socialiniai ir ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika niekaip nepaneigia byloje nustatytos esminės aplinkybės dėl pareiškėjos buvusio darbo (duomenys neskelbtini) bei iš to galinčių kilti grėsmių, jog pareiškėja gali būti panaudota kaip potencialus verbavimo taikinys, siekiant per Lietuvoje gyvenančius asmenis rinkti informaciją ar pasitelkiant juos jėgos struktūrų operacijoms užsienio valstybėse vykdyti. VSD Išvados turinys, kita byloje esanti medžiaga suponuoja išvadą, kad VSD Išvadoje pareiškėjos vertinimas dėl jos keliamos grėsmės valstybės saugumui buvo tinkamai pagrįstas.
8.6. Iš į bylą pateikto klausimyno matyti, kad pareiškėja 10-ame klausime (Ar pritariate Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje?) pažymėjo, jog nepritaria, o 11-ame klausime (Jūsų nuomone, kam legitimiai (teisėtai) priklauso Krymas?) pareiškėja pažymėjo, jog Ukrainai. Sprendime Nr. 1 nurodyta, nors pareiškėja, atsakydama į klausimyno 10 ir 11 klausimus, pažymėjo, kad nepritaria Rusijos Federacijos kariniams veiksmams Ukrainoje ir kad Krymas priklauso Ukrainai, tačiau tai nedaro įtakos ir nepaneigia keliamos grėsmės valstybės saugumui, nustatytos remiantis jos buvusiais, (duomenys neskelbtini) metų trukusiais (nuo (duomenys neskelbtini) m. iki (duomenys neskelbtini) m.), darbo (duomenys neskelbtini) santykiais. Teismas sutinka su Departamento Sprendime Nr. 1 nurodyta aplinkybe, kad grėsmė šiuo atveju kyla dėl pareiškėjos darbo (duomenys neskelbtini), o ne dėl klausimyne pasirinktų atsakymo variantų, susijusių su nepritarimu Rusijos vykdomiems kariniams veiksmams. Pareiškėjos nepritarimas Rusijos vykdomiems kariniams veiksmams nėra pagrindas pripažinti, jog pareiškėja nekelia grėsmės valstybės saugumui.
8.7. Kaip matyti iš ginčijamo Sprendimo Nr. 1, jame remtasi VSD Išvada, papildomai vertinti pareiškėjos socialiniai ir ekonominiai ryšiai Lietuvos Respublikoje bei nustatyta, kad pareiškėja turėjo leidimą laikinai gyventi, kartu su sutuoktiniu turi įsigijusi butą (duomenys neskelbtini), tačiau įvertinus tai, kad jos sutuoktiniui leidimas laikinai gyventi panaikintas, vertinta, kad pareiškėja neturi šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis. Priimant ginčijamą Sprendimą Nr. 1 remtasi informacija, susijusia su pareiškėjos keliama grėsme valstybės nacionaliniam saugumui, bei duomenimis apie pareiškėjos socialinius, ekonominius ir šeiminius ryšius Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgiant į aukščiau paminėtus LVAT išaiškinimus, darytina išvada, jog Migracijos departamentas turi teisę remtis VSD Išvada, tačiau galutinį sprendimą atlikęs visų aplinkybių vertinimą priima būtent Migracijos departamentas. Ginčo Sprendime Nr. 1 atliktas individualus pareiškėjos vertinimas, atsižvelgta į aplinkybę, jog pareiškėja dirbo (duomenys neskelbtini). Nurodytų aplinkybių kontekste, Departamentas, atlikęs visų aplinkybių vertinimą, nustatė, jog pareiškėjos asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Teismas nesutinka, kad Sprendimas Nr. 1 priimtas vadovaujantis vienintele aplinkybe, t. y. pareiškėjos darbu (duomenys neskelbtini), kadangi, kaip minėta, Departamentas atliko individualų pareiškėjos vertinimą. Teismo vertinimu, Migracijos departamento skundžiamuose sprendimuose visiškai pagrįstai pripažinta, jog pareiškėja gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Tokia išvada daroma turint omenyje paskutiniu metu ypač suprastėjusią geopolitinę situaciją, kuri yra nulemta tiek Rusijos, tiek ir Baltarusijos nusikalstamų režimų agresyvių veiksmų kaimynų atžvilgiu. Tad Rusijos ir Baltarusijos piliečių atžvilgiu, ypač siekiančių gauti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, turi būti taikomas sugriežtintos kruopščios patikros reikalavimų standartas. Toks vertinimas, esant panašioms situacijoms, iš esmės atitinka ir LVAT formuojamą praktiką (LVAT administracinėje byloje Nr. eA-2006-520/2023; ir kt.).
9. Pareiškėjos argumentai, kad turi nekilnojamojo turto Lietuvoje, kad jos sutuoktinis atliko dideles investicijas į Lietuvos ekonomiką, kad ji su sutuoktiniu sistemiškai ruošėsi persikelti į Lietuvą, kad nutraukė ryšius su (duomenys neskelbtini), kad turėjo Šengeno vizas, leidimą gyventi Lietuvoje, nesudaro pagrindo pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi. Pasikeitus šiandieninei geopolitinei situacijai, bei esant aplinkybėms, jog pareiškėja gali būti išnaudota (duomenys neskelbtini) žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas (duomenys neskelbtini) valdžiai asmuo, Departamentas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje gali kelti grėsmę valstybės nacionaliniam saugumui. Pareiškėjos skunde minimos aplinkybės dėl turimo nekilnojamojo turto Lietuvos Respublikoje, atliktų investicijų, ar asmeniniu interesu gyventi Lietuvoje, nėra pakankamas pagrindas pakeisti leidimą laikinai gyventi. Departamentas ginčo Sprendimuose šias aplinkybes vertino kartu su VSD Išvadą, bei nustatė pareiškėjos keliamą grėsmę valstybės saugumui, todėl nėra pagrindo pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi.
10. Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą Nr. 1, Įstatymo 4 straipsnio 2 dalies pagrindu turi teisę remtis išvadomis dėl pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei vertinimo, tačiau kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi priimti vadovaudamasis VAĮ 10 straipsniu, kuriame, be kita ko, nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (žr., pvz., LVAT 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017, 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017 ir kt.).
11. Aiškindamas VAĮ (įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2020 m. lapkričio 1 d.) 8 straipsnį (šiuo metu galiojančios įstatymo redakcijos 10 straipsnio 5 dalies atitiktis), LVAT yra pažymėjęs, kad individualių administracinių aktų priėmimas yra teisės taikymas, sukeliantis konkrečių teisinių padarinių asmenų teisiniam statusui (žr., pvz., 2015 m. vasario 18 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-398-442/2015; 2012 m. liepos 20 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje A-520–2294/2012; 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-444-2366/2012). Individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jog jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės aktų reikalavimus, taip pat su gero administravimo principu, kurių viešojo administravimo subjektas privalo laikytis (žr., pvz., 2011 m. birželio 27 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011; 2014 m. kovo 19 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-662-839/14; 2014 m. kovo 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-756-997/2014; 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-2760-492/2015; ir kt.). Esminiais pažeidimais pripažįstami viešojo administravimo subjekto veiksmai, kai priimtame akte tinkamai neindividualizuojamos teisės normos, apsiribojama vien tik nuorodomis į bendro pobūdžio teisės akto nuostatas pateikimu ir pan. (žr., pvz., 2012 m. birželio 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-1750/2012; 2012 m. gruodžio 11 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-552-3114/2012; ir kt.).
11.1. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Sprendimas Nr. 1 yra pakankamai argumentuotas ir pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais), Departamentas atliko išsamų, individualų pareiškėjos vertinimą, t. y. įvertino visas reikšmingas aplinkybes, pagrįstai nustatė, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Teismas daro išvadą, jog ginčijamas Sprendimas Nr. 1 atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies nuostatas, taip pat 3 straipsnio 5 ir 9 punktuose įtvirtintus viešojo administravimo išsamumo ir objektyvumo principų reikalavimus. Sprendimą Nr. 1 priėmė tam įstatymo suteiktus įgaliojimus turintis subjektas, laikydamasis teisės aktuose nustatytos tvarkos. Sprendime Nr. 1 neapsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, Sprendimo Nr. 1 motyvai išdėstyti aiškiai ir yra pakankami, todėl ginčijamas Sprendimas Nr. 1 paliekamas nepakeistas.
12. Teismas sprendžia, kad atsakovas, uždrausdamas pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką, tinkamai ir išsamiai įvertinimo pareiškėjos individualią situaciją, kaip nustato Kriterijų vertinimo tvarkos nuostatos. Pažymėtina, kad valstybės nacionalinis saugumas, kuris susijęs su tautos suvereniteto išsaugojimu, yra aukščiausia kiekvienos valstybės vertybė. Be to, pareiškėja, siekdama paneigti atsakovo Sprendime Nr. 2 padarytas išvadas teismui nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų, kad pritaikytas minimalus 5 metų uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis jos atžvilgiu yra neproporcingas.
12.1. Iš Sprendimo Nr. 2 turinio matyti, kad atsakovas priimdamas sprendimą dėl uždraudimo atvykti atsižvelgė į Kriterijų vertinimo tvarkoje nustatytus reikalavimus dėl draudimo atvykti. Sprendime Nr. 2 pažymėta, jog įvertinus UTPĮ 133 str. 5 dalyje įvertintą maksimalų draudimo atvykti laikotarpį (gali būti ilgesnis nei 5 metai), kad buvo nustatyta, jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, kad šios užsienietės šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nenustatyta, o turimi socialiniai ir ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika neatsveria grėsmės valstybės saugumui svarbos (nuosavybės teise kartu su sutuoktiniu priklausantis 2 kambarių butas (duomenys neskelbtini) savaime nesuteikia teisės užsienietei gyventi šalyje), kad šiai užsienietei buvo atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi, atsižvelgus į Kriterijų vertinimo tvarkos 37 ir 38.3 p. bei vadovaujantis Kriterijų vertinimo tvarkos 5 p., pareiškėjai nustatytinas 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis. Šis nustatytinas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis vertintinas kaip proporcingas.
12.2. Uždraudimas atvykti į Lietuvos Respubliką laikytina proporcinga priemone, siekiant užtikrinti nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje, kurioje nebūtų skleidžiama informacija, skatinanti nesantaiką, pateisinanti vykdomus karo nusikaltimus bei nesuderinama su valstybės teisėtais interesais bei užkardyti galinčias kilti grėsmes. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjai atvykti į šalį ir būti ar gyventi joje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui – ypač svarbi aplinkybė sprendžiant dėl uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką, t. y. dėl galimybės užsieniečiui atvykti, būti ar gyventi Lietuvoje ir laisvai lankytis kitose Šengeno valstybėse.
12.3. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, teismas daro išvadą, kad priimdamas Sprendimą Nr. 2 atsakovas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, Sprendimas Nr. 2 laikytinas teisėtu ir pagrįstu, nėra pagrindo jo naikinti skundo argumentais.
13. Teismas įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismas daro išvadą, jog skundžiami Sprendimai Nr. 1 ir Nr. 2 atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo administraciniam sprendimui nustatytus teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimus, juose nurodytos reikšmingos faktinės aplinkybės, kurios yra tinkamai įvertintos, teisės normos buvo pritaikytos tinkamai, o motyvų išdėstymas yra adekvatus, pakankamas, paremtas surinktais duomenimis.
14. Teismui nustačius, kad nėra teisinio pagrindo panaikinti ar keisti skundžiamus Sprendimus, netenkinamas ir išvestinis pareiškėjos skundo reikalavimas įpareigoti Migracijos departamentą nagrinėti prašymą iš naujo, todėl pareiškėjos skundas atmetamas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktas).
15. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjos skundas nagrinėjamu atveju atmetamas, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo jai klausimas nesprendžiamas.
16. Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo vertinimu, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl teismas jų nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas V. d. H. prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas H. prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjos E. Š. (E. S.) skundą atmesti.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.