- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-07-14
- Bylos Nr.
- 2S-1186-553/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-42872-2013-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Aldona Tilindienė
- Pareiškėjas
- UAB „Vilniaus dobilas“
- Kreditorius
- R. D.
- Kategorijos
- 117.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 128.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 129.20.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aldona Tilindienė apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens (apeliantės) R. D. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-02-26 nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-6268-936/2014 išnagrinėjus pareiškėjo UAB „Vilniaus dobilas“ skundą dėl antstolio D. K. veiksmų, suinteresuoti asmenys išieškotoja R. D., antstolis D. K..
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Pareiškėjas UAB „Vilniaus dobilas“ pateikė skundą dėl antstolio D. K. veiksmų vykdomojoje byloje Nr. 0174/13/02167, kuriuo prašė pripažinti neteisėtais antstolio D. K. veiksmus, kuriais išieškojimas iš UAB „Vilniaus dobilas“ atliekamas įmokas paskirstant pirma į vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką, panaikinti antstolio 2013-12-13 išieškotų lėšų paskirstymo patvarkymą. Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos (toliau – Darbo ginčų komisija) 2013-07-25 sprendimu Nr. DGKS-2732 iš jo R. D. buvo priteistas 1 465,88 Lt darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas įsiskolinimas, 4 969,77 Lt vidutinis darbo užmokestis už uždelstą atsiskaityti laiką ir po 126,35 Lt vidutinio darbo užmokesčio už kiekvieną uždelstą atsiskaityti darbo dieną iki sprendimo įvykdymo dienos. Skolininkas 2013-11-25 iš antstolio D. K. gavo 2013-11-15 raginimą įvykdyti šį sprendimą ir sumokėti 1 465,88 Lt darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas įsiskolinimą, 4 969,77 Lt vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką ir po 126,35 Lt vidutinio darbo užmokesčio už kiekvieną uždelstą atsiskaityti darbo dieną iki sprendimo įvykdymo dienos, kas 2013-11-15 sudarė 10 234,35 Lt, bei 378 Lt vykdymo išlaidų. Tą pačią dieną skolininkas informavo antstolį, jog 2013-08-05 į išieškotojos sąskaitą atliktas 1 465,88 Lt mokėjimo pavedimas, kurio paskirtis – darbo užmokestis, 2013-09-06 atliktas 1 500 Lt mokėjimo pavedimas, kurio paskirtis – įsiskolinimas. Antstolis 2013-12-11 atsiuntė skolininkui skolos paskaičiavimą, nurodydamas, jog skolos likutis 2013-12-11 yra 15 725,72 Lt. Pareiškėjas nurodė, kad nuo jo sąskaitų banke 2013-12-11 antstolis nuėmė 41 306,96 Lt, iš kurių 5 000 Lt grąžino 2013-12-12 ir 12 382,76 Lt grąžino 2013-12-13. Antstolis nurodė, kad jo turima 25 000 Lt suma paskirstoma proporcingai trims išieškotojoms iš skolininko UAB „Vilniaus dobilas“, likusi suma grąžinama skolininkui, galutinis skolos padengimo laikas turi būti 2014 m. sausio mėn. Pareiškėjas nurodė, kad antstolis nepagrįstai jo sumokėtas sumas įskaičiavo ne pagrindinės skolos dengimui, bet vidutinio darbo užmokesčio už pradelstą atsiskaityti laiką dengimui, toks įmokų paskirstymas yra neproporcinga sankcija skolininkui, teigė, kad išieškotoja nėra pareiškusi, jog nesutinka su UAB „Vilniaus dobilas“ mokėjimo pavedimuose nurodytu įmokų paskirstymu. Antstolis, skaičiuodamas vidutinį darbo užmokestį nuo nesumokėto vidutinio darbo užmokesčio, nepagrįstai ir neteisėtai išskaičiavo iš skolininko 2013-12-13 patvarkyme nurodytas sumas.
Antstolis D. K. 2013-12-27 patvarkymu atsisakė tenkinti pareiškėjo skundą, nurodė, kad antstolis negali savavališkai nukrypti nuo vykdomo sprendimo.
Atsiliepimas
Atsiliepime į pareiškėjo skundą antstolis D. K. papildomai nurodė, kad vykdyti pateiktame sprendime nurodyta, jog vidutinis darbo užmokestis skaičiuojamas „už kiekvieną uždelstą darbo dieną iki sprendimo įvykdymo dienos“. Esant tokiai formuluotei, nėra pagrindo užmokestį už kiekvieną uždelstą atsiskaityti darbo dieną skaičiuoti tik iki darbo užmokesčio ir kompensacijų už nepanaudotas atostogas įsiskolinimo sumokėjimo, kadangi šis įsiskolinimas sudaro tik dalį iš skolininko sprendime priteistų sumų. Užmokestis už uždelstą atsiskaityti laiką skaičiuotinas iki visų sprendime priteistų sumų išieškotojui sumokėjimo. 2013-12-13 iš skolininko išieškotos lėšos – 42 382,76 Lt paskirstytos 2013-12-13 išieškotų lėšų paskirstymo patvarkymu vykdomosiose bylose Nr. 0174/13/02165, 0174/13/02166 ir 0174/13/02167. Vykdomojoje byloje Nr. 0174/13/02167 paskaičiuotas skolos likutis – 15 978,42 Lt (1 465,88 Lt + 4 969,77 Lt + 12 508,66 Lt (t. y. 126,35 Lt * 99 darbo dienos (nuo 2013-07-25 iki 2013-12-13)) – 1 465,88 Lt – 1 500 Lt) ir 4 177 Lt vykdymo išlaidų. 2013-12-13 patvarkymu vykdomojoje byloje Nr. 0174/13/02167 iš išieškotų lėšų padengta 1 924,77 Lt vykdymo išlaidų ir 6 981,61 Lt skolos dalis. 12 382,76 Lt grąžinti skolininkui. Antstolis prašė skundą atmesti. Antstolis nurodė, kad 6 981,61 Lt paskirstė išieškotojui skolos dengimui, neidentifikuodamas, kuri iš skolininko skolos sudėtinių dalių dengiama.
Suinteresuotas asmuo išieškotoja R. D. atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad Darbo kodeksas (toliau – DK) nereglamentuoja darbdavio darbuotojui mokamų įmokų, atsirandančių darbo teisės normų pagrindu, paskirstymo tvarkos, eiliškumo. Šios piniginės prievolės vykdymui turi būti taikomos Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.54 straipsnyje nustatytos įmokų paskirstymo taisyklės, nes ši norma reglamentuoja analogišką teisinį santykį. Be to, DK 207 straipsnio 1 dalies nuostata, draudžianti darbdaviui mokėti su darbo santykiais susijusias išmokas, tuo pat metu nesumokant delspinigių, reiškia darbdavio prievolę pirmiau įvykdyti šalutinę prievolę, o po to – pagrindinę, kas iš esmės atitinka CK 6.54 straipsnio nuostatas. DK 141 straipsnio 3 dalyje numatytas vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką prilygintinas netesyboms ir turi būti dengiamas pirmiau nei pagrindinė skola. R. D. nurodė, kad ji nebuvo informuota apie įmokų paskirstymą, nes skolininko nurodytos mokėjimo paskirtys nebuvo aiškios, šalims nesusitarus dėl įmokų paskirstymo, skolininkui buvo privaloma laikytis CK 6.54 straipsnių nustatytų piniginių prievolių vykdymo taisyklių (eiliškumo). Antstolis neturi teisės nukrypti nuo vykdomo sprendimo rezoliucinės dalies turinio, kuriame nurodyta, jog 126,35 Lt dydžio vidutinis darbo užmokestis skaičiuojamas iki sprendimo įvykdymo dienos, o ne iki darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas įsiskolinimo sumos sumokėjimo. Kadangi skolininko 2013-08-05 ir 2013-09-06 mokėjimų dienomis sprendimas buvo neįvykdytas, antstolis visiškai teisėtai ir pagrįstai skaičiavo po 126,35 Lt vidutinį darbo užmokestį. Išieškotoja R. D. prašė skundą dėl antstolio veiksmų atmesti ir priteisti iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidas.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-02-26 nutartimi nutarė pareiškėjo UAB „Vilniaus dobilas“ skundą dėl antstolio D. K. veiksmų tenkinti ir pripažinti neteisėtais antstolio D. K. veiksmus, kuriais išieškojimas iš UAB „Vilniaus dobilas“ išieškotojai R. D. atliekamas įmokas paskirstant pirma į vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką, bei panaikinti 2013-12-13 išieškotų lėšų paskirstymo patvarkymą vykdomojoje byloje Nr. 0174/13/02167. Teismas nustatė, kad antstolis, 2013-11-15 patvarkymu priėmęs vykdomąjį dokumentą vykdyti, neteisingai apskaičiavo R. D. išieškomą sumą. Teismas sprendė, jog informacijos apie mokesčių atskaitymo apskaičiavimą neišsireikalavimas suponavo neteisingą išieškomos sumos apskaičiavimą 2013-12-11 elektroniniame laiške bei 2013-12-13 patvarkyme, nes antstolis nepagrįstai iš sumos su mokesčiais atėmė sumą be mokesčių, todėl vien ši nustatyta aplinkybė sudaro pagrindą panaikinti skundžiamą 2013-12-13 išieškotų lėšų paskirstymo patvarkymą vykdomojoje byloje Nr. 0174/13/02167. DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatyta sankcija taikoma tik iki to momento, kai darbuotojui sumokama visa tai, kas turėjo būti išmokėta darbo santykių pasibaigimo dieną (ar kitą šalių sutartą dieną). Teismas nesutiko su išieškotojos argumentu, kad 2013-08-05 pareiškėjo sumokėtą sumą ji įskaitė ne pagrindinei prievolei – darbo užmokesčiui, bet vidutiniam darbo užmokesčiui dengti, todėl priteistas darbo užmokestis ir kompensacija už nepanaudotas atostogas nėra sumokėta, kas pagrįstai leidžia skaičiuoti vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaitymą. Teismas pažymėjo, kad toks skaičiavimas neatitinka teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų bei DK 141 straipsnio 3 dalies tikslų ir paskirties. Pareiškėjas, atlikdamas 2013-08-05 mokėjimą, nurodė, jog mokama suma yra darbo užmokestis, tuo pareiškė valią sumokėti jų susitarimu nustatytą dieną (2013-05-31) buvusiai darbuotojai nesumokėtą dalį sumos, susijusios su darbo santykiais (DK 186 straipsnio 1 dalis). Darbuotojas turi interesą gauti atlyginimą už atliktą darbą, kitas su darbu susijusias išmokas, kompensacijas, todėl darbdavio veiksmai pirmiau sumokant būtent šias sumas šį darbuotojo interesą atitinka, o darbo užmokesčio sumos įskaitymas į DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatytas sumas gali būti traktuojamas kaip nepagrįstas pasipelnymas darbdavio sąskaita. Darbo teisinių santykių specifika, darbo užmokesčio, kaip atlyginimo už atliktą darbą, pobūdis lemia, kad, esant situacijai, kai be darbo užmokesčio darbdavys privalo mokėti ir kitas mokėtinas sumas, kaip kad šiuo atveju tam tikras sumas už vėlavimą atsiskaityti su darbuotoju, darbdavio įmokos pirmiausia užskaitomos kaip darbo užmokestis, o ne kitoms mokėtinoms sumoms padengti, ir šiais atvejais CK 6.54 straipsnis, reglamentuojantis įmokų paskirstymą, netaikytinas. Priešingai, nei nurodoma R. D. atsiliepime į skundą, DK 207 straipsnio 1 dalis yra aiškinama kaip sukurianti darbdaviui pareigą pirma sumokėti darbo užmokestį, o delspinigiai turi būti sumokami kartu, juos apskaičiuojant iki tos sumokėjimo dienos, ir nereiškia pirmesnio delspinigių įskaitymo ar draudimo sumokėti tik darbo užmokestį. Teismas konstatavo, kad 2013-08-05 sumokėjus Darbo ginčų komisijos sprendimu priteistą 1 465,88 Lt sumą, DK 141 straipsnio 3 dalies veikimas sustojo, todėl be vykdomu sprendimu priteisto 4 969,77 Lt (neatskaičius mokesčių) vidutinio darbo užmokesčio, apskaičiuoto iki 2013-07-25 (imtinai), pareiškėjas turi pareigą pagal DK 141 straipsnio 3 dalį mokėti vidutinį darbo užmokestį iki 2013-08-05. Tokiu būdu teismas sprendė, kad antstolio veiksmai, apskaičiuojant išieškotinos sumos dydį ir vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti darbo dieną mokėjimo terminus bei paskirstant išieškotas lėšas pirma į vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką, o ne į darbo užmokestį (DK 141 straipsnio 1 dalis), neatitinka teisės aktų reikalavimų, todėl pripažintini neteisėtais.
Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu suinteresuotas asmuo (apeliantė) R. D. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-02-26 nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – pareiškėjo (skolininko) UAB „Vilniaus dobilas“ skundą dėl antstolio veiksmų atmesti. Taip pat prašo priteisti iš skolininko visas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad:
1. Teismas, atsisakydamas taikyti CK 6.54 straipsnį, pažeidė šią teisės normą, netinkamai ją išaiškindamas ir pritaikydamas. Šios bylos ginčo dalykas – kaip turi būti paskirstomos darbdavio darbuotojui mokamos įmokos, atsirandančios darbo teisės normų pagrindu, tačiau DK šio klausimo nereglamentuoja, todėl vadovaujantis DK 9 straipsnio 2 dalimi, CK 1.1 straipsnio 3 dalimi, darbo teisės normų pagrindu atsirandančių įmokų paskirstymo klausimui tiesiogiai taikytina būtent CK 6.54 straipsnio norma, nes tai yra vienintelė teisės norma, kuri reglamentuoja analogišką (visiškai panašų) teisinį santykį. Minėtą poziciją sustiprina DK 207 straipsnio 1 dalies nuostata ir jos tinkama analizė. DK 207 straipsnio 1 dalyje nustatytas draudimas darbdaviui mokėti bet kokias su darbo santykiais susijusias išmokas (t. y. vykdyti pagrindinę prievolę) tuo pat metu nesumokant delspinigių (t. y. nevykdant šalutinės prievolės). Toks draudimas reiškia darbdavio prievolę pirmiau padengti šalutinę prievolę ir tik po to pagrindinę skolą. Priešingas DK 207 straipsnio 1 dalies nuostatos aiškinimas reiškia, kad šios nuostatos reikalavimas dėl delspinigių mokėjimo praranda bet kokią prasmę.
2. DK 141 straipsnio 3 dalyje numatyta vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimo laiką suma – tai piniginė prievolė, kuri atsiranda ir egzistuoja tik nutrūkus darbdavio ir darbuotojo darbo santykiams. Pagal kasacinio teismo praktiką darbo užmokesčio mokėjimas yra piniginė prievolė, todėl darbo santykiams nutrūkus, jiems nebetaikoma darbo teisė ir tokiais atvejais šalių turtiniams santykiams taikomos CK normos, ginančios kreditoriaus turtinius interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-12-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-625/2008, 2003-09-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-856/2003). DK 141 straipsnio 3 dalyje numatytas vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką CK 6.54 straipsnio 3 dalies prasme yra pagal analogiją prilygintinas netesyboms ir jis padengtinas pirmiau nei pagrindinė skola (darbo užmokestis už atliktą darbą ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos). Tiek DK 141 straipsnio 3 dalyje numatytas vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką, tiek DK 6.71 straipsnyje numatytos netesybos savo esme yra labai tarpusavyje panašios: abi piniginės prievolės atsiranda, kai neįvykdoma kita (pagrindinė) piniginė prievolė, t. y. abi jos yra išvestinės, be to, sutampa abiejų prievolių paskirtis ir tikslai – jų pagrindinė funkcija yra kompensacinė, kita funkcija prevencinė.
3. Priešingai nei nurodė teismas, CK 6.54 straipsnio taikymas DK 141 straipsnio 3 dalyje numatytos piniginės prievolės atžvilgiu niekaip neprieštarauja DK 141 straipsnio 3 dalies nuostatoms.
4. Nesutinka, jog CK 6.54 straipsnio nuostatų netaikymą DK 141 straipsnio 3 dalyje numatytos piniginės prievolės atžvilgiu neva tai sąlygoja darbo teisinių santykių specifika ir/ar darbo užmokesčio, kaip atlyginimo už darbą, pobūdis. Priešingai, minėtos aplinkybės pateisina CK 6.54 straipsnio taikymą ir jo taikymo niekaip nepaneigia. Darbo teisinių santykių specifika nėra tokia, kad būtų pateisinama darbuotojo, kaip kreditoriaus, mažesnė teisių apsauga, lyginant su visais kitais kreditoriais, kurių piniginiai reikalavimai atsiranda civilinės teisės normų pagrindu.
5. Nepagrįstas nutarties argumentas, kad pareiškėjas, atlikdamas 2013-08-05 mokėjimą ir nurodydamas, jog mokama suma yra darbo užmokestis, tuo pareiškė valią sumokėti jų susitarimu nustatytą dieną (2013-05-31) buvusiai darbuotojai nesumokėtą dalį sumos, susijusios su darbo santykiais. Tokia išvada prieštarauja į bylą pateiktų įrodymų turiniui. Sprendimu priteisti dviejų rūšių darbo užmokesčiai, o skolininkas mokėdamas įmokas, aiškiai neįvardijo, kurį būtent darbo užmokestį jis norėtų padengti, todėl pripažintina, kad pareiškėjas jokios savo valios dėl konkrečiai mokamų sumų nepareiškė, o tiesiog dengė savo skolas, turimas buvusiai darbuotojai. Šiuo atveju kreditorius nebuvo informuotas apie kitokį įmokų paskirstymą, nei tai numato CK 6.54 straipsnis. Išieškotoja nesutiko ir negalėjo sutikti su kitokiu įmokų paskirstymu, nes toks veiksmas iš skolininko pusės apskritai nebuvo atliktas.
6. Teiginys, jog pareiškėjas nurodė kitokį įmokų paskirstymą nei numatyta CK 6.54 straipsnyje, yra teisiškai nereikšmingas, ką patvirtina kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007-12-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-594/2007, 2003-10-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1036/2003; 2006-02-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-143/2006). Kai nesant jokio susitarimo dėl įmokų paskirstymo skolininkas vienašališkai nurodo apie kitokį nei CK 6.54 straipsnyje numatytą įmokų paskirstymą, kreditorius turi teisę gautas įmokas paskirstyti pagal CK 6.54 straipsnio taisykles, jų negrąžindamas atgal skolininkui.
7. Net ir padaręs išvadą, kad ginčo teisiniams santykiams netaikomas CK 6.54 straipsnis, teismas negalėjo spręsti, jos antstolis neteisingai apskaičiavo išieškotinas sumas. Teismas nepagrįstai sprendė, kad pagrindinės prievolės visiškas įvykdymas buvo pagrindas nutraukti 126,35 Lt dydžio vidutinio darbo užmokesčio už kiekvieną uždelstą atsiskaityti darbo dieną skaičiavimą. Antstolis neturi teisės vykdyti sprendimą kitaip nei jis yra išdėstytas rezoliucinėje dalyje. Darbo ginčų komisijos sprendimo rezoliucinėje dalyje nėra nurodoma, kad 126,35 Lt/d. d. skaičiuojamas tik nuo negrąžintos darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas įsiskolinimo sumos (ar iki jos grąžinimo dienos), o nurodoma, kad aptariama suma yra skaičiuojama iki viso sprendimo įvykdymo dienos, t. y. tiek iki darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas įsiskolinimo, tiek iki vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką grąžinimo dienos. Kadangi tiek 2013-08-05 (sumokėjus 1 465,88 Lt), tiek 2013-09-06 (sumokėjus 1 500 Lt) vidutinis darbo užmokestis už uždelstą laiką vis dar nebuvo grąžintas, antstolis teisėtai ir pagrįstai toliau už kiekvieną dieną skaičiavo 126,35 Lt, nepriklausomai nuo to, kokios būtent sumos 2013-08-05 ir 2013-09-06 sudarė bendrą įsiskolinimo dydį pagal vykdomą sprendimą.
Atsiliepimas
Pareiškėjas UAB „Vilniaus dobilas“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo skundą atmesti, skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad darbdavio veiksmai, kuriais jis mokėtų pirma vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką, reikštų pareigos sumokėti darbuotojui atleidimo dieną priklausančias sumas nevykdymą, t. y. tolesnį DK 141 straipsnio 1 dalies pažeidimą ir vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką skaičiavimą. DK 207 straipsnio 1 dalyje nekalbama apie darbdavio įmokų įskaitymą į delspinigius pirmiau už pagrindines prievoles ar draudimą atlikti bet kokius mokėjimus, nesumokant delspinigių. Išieškotojos išaiškinimas apsunkintų arba galėtų padaryti negalimą darbuotojo teisės į darbo užmokestį ar kitas išmokas įgyvendinimą. Atskirajame skunde nurodomose kasacinio teismo nutartyse Nr. 3K-3-856/2003 ir Nr. 3K-3-625/2008 buvo sprendžiamas palūkanų, nustatytų CK 6.37, 6.210, 6.261 straipsniuose priteisimo darbo teisiniuose santykiuose, o ne darbdavio įmokų/ iš darbdavio išieškomų sumų paskirstymo klausimas. Minėtos nutartys neatitinka nuo 2010 m. kasacinio teismo formuojamos praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012-05-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-245/2012), kad CK 6.37 straipsnis, kurio 2 dalyje įtvirtinta skolininko pareiga mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, netaikomas darbo bylose (siekiant skatinti teismų sprendimų vykdymą), nes yra taikomas specialaus pobūdžio DK 300 straipsnis (kuris dabar atitinka DK 303 straipsnį). Darbo teisinių santykių reglamentavimas yra specialus CK nustatyto reglamentavimo atžvilgiu. Vidutinis darbo užmokestis už uždelstą atsiskaityti laiką negali būti prilyginamas netesyboms, taikomoms civiliniuose teisiniuose santykiuose. Teismas skundžiamoje nutartyje niekur nepasisakė, kad CK 6.54 straipsnio reglamentavimas yra savaime neteisingas, neprotingas ir nesąžiningas. Išieškotojos interesas pareiškėjo įmokas skirstyti pirma į vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką reiškia nepagrįstą praturtėjimą pareiškėjo sąskaita. Pareiškėjui įvykdžius pagrindinę prievolę, nebuvo tikslo išsamiai aprašyti sekantį 1 500 Lt dydžio mokėjimą (logišką, kad jis buvo skirtas tik šalutinės prievolės vykdymui). Pareiškėjas aiškiai išreiškė valią, kad mokėjimo pavedimai turi skirtingą paskirtį. Išieškotojo cituojamos kasacinio teismo nutartys Nr. 3K-3-1036/2003, Nr. 3K-3-143/2006 ir Nr. 3K-3-594/2007 priimtos nagrinėjant civilinius ginčus, o ne darbo bylas. Kreditorius savo neveikimu pritarė kitokiai įmokų paskirstymo tvarkai. Darbo ginčų komisijos priteistas fiksuotas 4 969,77 Lt vidutinis darbo užmokestis už uždelstą atsiskaityti laiką atleidimo dienai negalėjo susidaryti, atitinkamai nuo jo vienos dienos vidutinis darbo užmokestis (126,35 Lt) negali būti skaičiuojamas. 4 969,77 Lt yra tas pats 126,35 Lt vidutinis darbo užmokestis, tik suskaičiuotas už uždelstą atsiskaityti laiką iki Darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo. Vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką skaičiavimas nuo vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką reikštų dvigubą finansinių sankcijų taikymą, kuris yra netoleruotinas. Darbo ginčų komisijos sprendimo rezoliucinės dalis „iki sprendimo įvykdymo dienos“ reiškia skaičiavimo terminą/ sąlygą, su kurios atsiradimu siejama skaičiavimo pabaiga, bet ne 126,35 Lt skaičiavimą nuo visų sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodytų sumų. Vidutinis darbo užmokestis už uždelstą atsiskaityti laiką skaičiuojamas iki atleidimo dienai buvusių sumų visiško sumokėjimo, atitinkamai iki Darbo ginčų komisijos dalies, susijusios su darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas sumokėjimu, įvykdymo. Pareiškėjas tokią sprendimo dalį įvykdė 2013-08-05.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).
Nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė tenkinti pareiškėjo skundą dėl antstolio veiksmų ir panaikinti antstolio 2013-12-13 patvarkymą dėl išieškotų lėšų paskirstymo. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirajame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentus ir byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, tinkamai pritaikęs materialinės ir proceso teisės normas, tenkino pareiškėjo skundą dėl antstolio veiksmų. Lietuvos Aukščiausias Teismas formuoja praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-03-14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011-02-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011 ir kt.), kad atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams.
Didžioji dalis apeliantės (išieškotojos) atskirojo skundo argumentų yra nukreipta į tai, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nepagrįstai atsisakė vadovautis CK 6.54 straipsnyje įtvirtinta įmokų paskirstymo tvarka. Apeliacinės instancijos teismas, plačiau nepasisakydamas dėl minėtų argumentų, pažymi, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog DK 141 straipsnio 3 dalis nustato visų pirma kompensacinį mechanizmą, kuriuo yra kompensuojami darbuotojui neišmokėtas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos. DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatyta išmoka nekvalifikuotina kaip netesybos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-07-07 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-305/2009). Taigi šios kompensacinės išmokos atžvilgiu negali būti taikoma CK 6.54 straipsnyje numatyta sumokėtų sumų įskaitymo tvarka, ką apeliantės skundžiamoje nutartyje taip pat nurodė pirmosios instancijos teismas.
Pažymėtina, kad atskirajame skunde apeliantė nepasisakė dėl skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismo nurodyto argumento, kad pagrindą panaikinti skundžiamą antstolio 2013-12-13 išieškotų lėšų paskirstymo patvarkymą vykdomojoje byloje Nr. 0174/13/02167 sudaro vien ta aplinkybė, kad informacijos apie mokesčių atskaitymo apskaičiavimą neišsireikalavimas suponavo neteisingą išieškomos sumos apskaičiavimą 2013-12-11 elektroniniame laiške bei 2013-12-13 patvarkyme, nes antstolis nepagrįstai iš 4 969,77 Lt vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką sumos, Darbo ginčų komisijos 2013-07-25 sprendimu priteistos su mokesčiais, atėmė 1 500 Lt vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką sumą, kurią pareiškėjas 2013-09-06 sumokėjo išieškotojai jau atskaičiavęs mokesčius. Taigi minėtas skundžiamo antstolio patvarkymo nepagrįstumą patvirtinantis pirmosios instancijos teismo argumentas išliko nenuginčytas ir, kaip minėta, jis sudaro savarankišką pagrindą panaikinti minėtą patvarkymą.
Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantės argumentu, kad skolininkas (pareiškėjas), mokėdamas įmokas, aiškiai neįvardijo, kurį būtent darbo užmokestį jis norėtų padengti, nes Darbo ginčų komisijos sprendimu iš jo buvo priteisti dviejų rūšių darbo užmokesčiai, todėl pripažintina, kad pareiškėjas jokios savo valios dėl konkrečiai mokamų sumų nepareiškė, o tiesiog dengė savo skolas, turimas buvusiai darbuotojai. 2013-07-25 Darbo ginčų komisijos sprendimu apeliantei (darbuotojai) iš pareiškėjo (darbdavio) buvo priteista 1 465,88 Lt (atskaičius mokesčius) darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas įsiskolinimas, 4 969,77 Lt (neatskaičiavus mokesčių) vidutinis darbo užmokestis už uždelstą atsiskaityti laiką ir po 126,35 Lt (neatskaičiavus mokesčių) vidutinio darbo užmokesčio už kiekvieną uždelstą atsiskaityti darbo dieną iki sprendimo įvykdymo dienos (b. l. 8). Pareiškėjas apeliantei 2013-08-05 pervedė 1 465,88 Lt sumą, mokėjimo paskirtyje nurodydamas „darbo užmokestis“, o 2013-09-06 – 1 500 Lt, mokėjimo paskirtyje nurodydamas „įsiskolinimas“ (b. l. 16). Kiekvieno asmens (tiek fizinio, tiek juridinio) veiksmai konkrečioje situacijoje vertinami pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus asmens (lot. bonus pater familias) elgesio adekvačioje situacijoje etaloną. Atsižvelgiant į tai, kad pirmuoju pareiškėjo mokėjimu, kuris buvo atliktas praėjus 11 dienų nuo Darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo, apeliantei buvo pervesta tiksli pinigų suma (1 465,88 Lt), kuri minėtu sprendimu buvo priteista jai kaip darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas įsiskolinimas, apeliantė neturėjo jokio objektyvaus pagrindo spręsti, jog pačiu pirmuoju mokėjimo pavedimu jai yra mokamas ne darbo užmokesčio įsiskolinimas, o dalis (t. y. 1 465,88 Lt iš 4 959,77 Lt) priteistos vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką išmokos.
Atskirajame skunde taip pat teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad pagrindinės prievolės visiškas įvykdymas buvo pagrindas nutraukti 126,35 Lt dydžio vidutinio darbo užmokesčio už kiekvieną uždelstą atsiskaityti darbo dieną skaičiavimą, nes antstolis neturi teisės vykdyti sprendimą kitaip nei jis yra išdėstytas rezoliucinėje dalyje, o Darbo ginčų komisijos sprendimo rezoliucinėje dalyje nėra nurodoma, kad 126,35 Lt/d. d. skaičiuojamas tik nuo negrąžintos darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas įsiskolinimo sumos (ar iki jos grąžinimo dienos), bet nurodoma, kad aptariama suma yra skaičiuojama iki viso sprendimo įvykdymo dienos, t. y. tiek iki darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas įsiskolinimo, tiek iki vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką grąžinimo dienos. Apeliacinės instancijos teismas, nesutikdamas su minėtais atskirojo skundo argumentais, pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatyta suma – vidutinis darbo užmokestis už visą uždelsimo atsiskaityti laiką – mokėtina (išieškotina) tik tais atvejais, kai atleidžiamam iš darbo darbuotojui nebuvo išmokėtas visas jam priklausantis vieno mėnesio (ar daugiau) darbo užmokestis ir ši sankcija taikoma tik iki to momento, kai darbuotojui sumokama visa tai, kas turėjo būti išmokėta darbo santykių pasibaigimo dieną (ar kitą šalių sutartą dieną). Papildomai pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo išaiškinimą DK 141 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta sankcija, kuri, nepaisant to, kad jos dydis susietas su vidutiniu darbo užmokesčiu, nėra darbo užmokestis ir, remiantis sisteminiu DK normų aiškinimu bei atsižvelgiant į šios išmokos teisinę prigimtį, negali būti prilyginama darbo užmokesčiui. Darbo užmokesčiui gali būti prilyginamos tokios išmokos, į kurias darbuojas įgyja teisę dėl atlikto darbo, o ne tokios, į kurias įgyja teisę dėl darbdavio padaryto pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014-06-20 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-327/2014). Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad 2013-08-05 sumokėjus Darbo ginčų komisijos sprendimu priteistą 1 465,88 Lt sumą (darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas įsiskolinimą), DK 141 straipsnio 3 dalies veikimas sustojo, todėl be vykdomu sprendimu priteisto 4 969,77 Lt (neatskaičius mokesčių) vidutinio darbo užmokesčio, apskaičiuoto iki 2013-07-25 (imtinai), pareiškėjas turi pareigą pagal DK 141 straipsnio 3 dalį mokėti vidutinį darbo užmokestį iki 2013-08-05.
Dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.
Atsižvelgiant į tai, kas anksčiau išdėstyta, darytina išvada, kad panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl atskirasis skundas atmestinas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-02-26 nutartis paliktina nepakeista.
Atmetus atskirąjį skundą, apeliantės prašymas priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas netenkintinas. Pareiškėjo prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme sudaro 1 934,33 Lt. Toks pareiškėjo prašymas tenkintinas iš dalies. Vadovaujantis Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatomis (8.11 punktas), atsižvelgiant į tai, kad pareiškėją apeliacinės instancijos teisme atstovavo tas pats atstovas kaip ir pirmosios instancijos teisme, byloje nebuvo sprendžiami nauji teisiniai klausimai, iš apeliantės pareiškėjui priteistinų apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų dydis mažintinas iki 800 Lt.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-02-26 nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš suinteresuoto asmens R. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) pareiškėjo UAB „Vilniaus dobilas“ (į. k. 186002035) naudai 800 Lt (aštuonis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.