Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Arvydas Daugėla Baudžiamoji byla Nr. 1A-37-458/2016

Teisėja Kristina Baškienė Teisminio proceso Nr. 1-06-1-02001-2013-7 Procesinio sprendimo kategorija

2016 m. sausio 14 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arvydo Daugėlos,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų D. G. ir J. G. gynėjo advokato Roberto Skėrio apeliacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžio, kuriuo

D. G. pripažinta kalta padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 182 str. 2 d., ir jai paskirta 120 MGL (4519 Eur) bauda;

J. G. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 182 str. 2 d., ir jam paskirtas laisvės atėmimas 2 metams; nusikaltimą, numatytą BK 300 str. 1 d., ir jam paskirta 40 MGL (1506 Eur) bauda. Vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 2 p., paskirtos bausmės subendrintos griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams. Vadovaujantis BK 75 str. 1 d., 2 d. 5 p., 6 p. ir 8 p., paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, įpareigojant J. G. laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, dirbti arba registruotis darbo biržoje ir devynis mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programose.

Civilinio ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus pareikštas civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir priteista iš kaltinamųjų J. G. ir D. G. Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui solidariai 27 370,43 Eur turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. G. ir D. G. nuteisti už tai, kad 2007 metų pradžioje tiksliai nenustatytu laiku, žinodami, kad D. G. yra nėščia, tačiau Lietuvos Respublikoje nėra apdrausta valstybiniu socialiniu draudimu ir dėl to neturi bei ateityje neturės teisės gauti motinystės pašalpos, veikdami bendrininkų grupe, siekdami apgaule D. G. naudai įgyti didelės vertės turtinę teisę iš VSDFV biudžeto gauti motinystės pašalpą, tarpusavyje susitarė, kad J. G., kaip UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ direktorius, fiktyviai įdarbins D. G. UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ vadybininke ir VSDFV Klaipėdos skyriui pateiks neteisingus duomenis apie tariamai D. G. mokamą darbo užmokestį. J. G. 2007 m. sausio 30 d. fiktyviai įdarbino D. G. UAB „Veiklita“ vadybininke, nurodydamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterei A. K. užpildyti ir pateikti VSDFV Klaipėdos skyriui 2007 m. sausio 30 d. pranešimą, kuriame A. K., nesupratusi nusikalstamų J. G. ketinimų bei nusikalstamos veikos pobūdžio, įrašė neteisingus duomenis apie tai, kad D. G. nuo 2007 m. sausio 30 d. priimta į darbą UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir yra draudžiama valstybiniu socialiniu draudimu, ir šį pranešimą 2007 m. sausio 30 d. pateikė VSDFV Klaipėdos skyriui.

A. K., nesuprasdama nusikalstamų J. G. ketinimų bei nusikalstamos veikos pobūdžio, įvykdė J. G. nurodymus ir VSDFV Klaipėdos skyriui pateikė UAB „(duomenys neskelbtini)“ pranešimus apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo įmokas per 2007 m. I, II, III ketvirčius, juose įrašė, kad D. G. gavo 19 727,28 Lt pajamų, nuo kurių į VSDF biudžetą apskaičiuota 6 703,33 Lt įmokų.

D. G. 2008 m. kovo 12 d. Lietuvos Respublikos ambasadoje Italijos Respublikoje įgaliojo J. G. jos vardu atidaryti sąskaitą AB DNB banke, į ją būtų pervedama jai skirta motinystės pašalpa, ir pateikė įgaliojimą J. G., kuris 2008 m. kovo 27 d. D. G. vardu atidarė sąskaitą AB DNB banke bei 2008 m. kovo 27 d. pateikė prašymą D. G. vardu dėl asmeninės sąskaitos patikslinimo VSDFV Klaipėdos skyriui, kuris laikotarpiu nuo 2008 m. balandžio 2 d. iki 2009 m. rugsėjo 11 d. D. G. pavedimais išmokėjo 47 940,85 Lt motinystės pašalpos.

Be to, J. G. ir D. G., veikdami bendrininkų grupe, siekdami apgaule D. G. naudai įgyti didelės vertės turtinę teisę iš VSDFV biudžeto, susitarė, kad D. G. pagimdžius 2009 m. gruodžio 13 d. Naujojoje Zelandijoje antrą vaiką, J. G. pateiks VSDFV Klaipėdos skyriui prašymą motinystės pašalpai gauti.

Taigi J. G. ir D. G., veikdami bendrininkų grupe, apgaule D. G. naudai įgijo didelės vertės turtinę teisę į svetimą VSDFV biudžeto turtą – 118 380,63 Lt motinystės pašalpos – ir apgaule D. G. naudai įgijo didelės vertės – 94 504,63 Lt – svetimą turtą – VSDFV biudžeto lėšų motinystės pašalpą.

Be to, J. G. 2007 m. sausio 30 d. Klaipėdoje, tiksliai tyrimo metu nenustatytoje vietoje, nurodė UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterei A. K. užpildyti ir pateikti VSDFV Klaipėdos skyriui pranešimą apie apdraustojo valstybiniu socialiniu draudimu priėmimą į darbą, jame A. K., nesupratusi nusikalstamų J. G. ketinimų bei nusikalstamos veikos pobūdžio, įrašė duomenis apie tai, kad D. G. 2007 m. sausio 30 d. pradėjo dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“, o J. G. šį dokumentą patvirtino savo, kaip įmonės direktoriaus, parašu, po to šį suklastotą dokumentą A. K. 2007 m. sausio 30 d. pateikė VSDFV Klaipėdos skyriui.

Tęsdamas nusikalstamą veiką, J. G. nurodė UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterei A. K. užpildyti ir pateikti VSDFV Klaipėdos skyriui UAB „(duomenys neskelbtini)“ pranešimus apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo įmokas per 2007 m. I, II, III ketvirčius. A. K. pagal J. G. pateiktus tikrovės neatitinkančius duomenis, kompiuterine technika užpildė UAB „(duomenys neskelbtini)“ pranešimus apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo įmokas: 2007 m. balandžio 3 d. pranešimą, kad D. G. per 2007 m. I ketvirtį gavo 8272,73 Lt pajamų, nuo kurių į VSDFV biudžetą apskaičiuota 2811,07 Lt įmokų; 2007 m. liepos 5 d. pranešimą, kad D. G. per 2007 m. II ketvirtį gavo 8000 Lt pajamų, nuo kurių į VSDFV biudžetą apskaičiuota 2718,40 Lt įmokų; 2007 m. spalio 11 d. pranešimą, kad D. G. per 2007 m. III ketvirtį gavo 3454,55 Lt pajamų, nuo kurių į VSDFV biudžetą apskaičiuota 1173,86 Lt įmokų, o J. G. šiuos dokumentus patvirtino savo, kaip įmonės direktoriaus, parašu, po to šiuos suklastotus dokumentus A. K. pateikė VSDFV Klaipėdos skyriui.

Tęsdamas nusikalstamą veiką, J. G. nurodė UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterei A. K. užpildyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2007 m. sausio–rugsėjo mėnesių mokėjimų žiniaraščius. A. K. pagal J. G. pateiktus tikrovės neatitinkančius duomenis, kompiuterine technika užpildė UAB „(duomenys neskelbtini)“ mokėjimų žiniaraščius apie D. G. mokėtiną darbo užmokesčio sumą:

2007 m. vasario 5 d. Nr. (duomenys neskelbtini) už 2007 m. sausį – 264,55 Lt;

2007 m. kovo 5 d. Nr. (duomenys neskelbtini) už 2007 m. vasarį – 2886,40 Lt;

2007 m. balandžio 4 d. Nr. (duomenys neskelbtini) už 2007 m. kovą – 2886,40 Lt;

2007 m. gegužės 8 d. Nr. (duomenys neskelbtini) už 2007 m. balandį – 2886,40 Lt;

2007 m. birželio 8 d. Nr. (duomenys neskelbtini) už 2007 m. gegužę – 1486,40 Lt;

2007 m. liepos 10 d. Nr. (duomenys neskelbtini) už 2007 m. birželį – 1486,40 Lt;

2007 m. rugpjūčio 8 d. Nr. (duomenys neskelbtini) už 2007 m. liepą – 1486,40 Lt;

2007 m. rugsėjo 10 d. Nr. (duomenys neskelbtini) už 2007 m. birželį – 1104,59 Lt.

Po to šiuos mokėjimo žiniaraščius J. G., žinodamas, kad juose D. G. parašai yra suklastoti, patvirtino savo parašu kaip pinigus išmokėjęs asmuo. Tokiu būdu J. G. suklastojo tikrus dokumentus.

Skunde nurodoma, kad teismas, konstatuodamas, jog D. G. įdarbinimas įmonėje buvo ekonomiškai nepagrįstas, nenuosekliai ir fragmentiškai įvertino E. G., A. P. ir kitų liudytojų parodymus ir taip pažeidė BK 20 str. 5 d. Apelianto teigimu, aplinkybę, kad įmonė buvo pajėgi mokėti 2000 Lt, o vėliau 4000 Lt atlyginimą D. G., patvirtina buhalterės A. K. parodymai, o Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. spalio 25 d. nutartis iškelti UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ bankroto bylą patvirtina, kad įmonė nuostolingai dirbo 2009–2010 m., tačiau nėra duomenų, kad įmonė būtų nuostolingai dirbusi iki tol. D. G. atlyginimą sudarė ne tik darbo užmokestis, tačiau ir atlyginimas už patirtas išlaidas vykdant darbines pareigas. Be to, darbo užmokestis yra darbuotojo ir darbdavio susitarimo reikalas, todėl, remiantis kasacinio teismo praktika, net ir per didelis darbo užmokestis negali būti laikomas neįmanomu ar pripažįstamas apgaule. J. G., E. G., A. P. atlyginimai buvo mažesni ne tik už D. G., bet ir kitų darbuotojų, kadangi vadovai kreditavo įmonę iš savo lėšų, siekdami gauti didesnius dividendus ateityje.

Gynėjo nuomone, teismas nepagrįstai konstatavo, kad D. G. gyveno Italijoje, kadangi liudytojai ją matė Lietuvoje, kur ji atliko darbines funkcijas, Italijoje ji negavo jokių pajamų, neteikė deklaracijų, kaip gyventoja registruota tik (duomenys neskelbtini). Nurodo, kad nors gyveno Lietuvoje, pas gydytojus lankėsi Italijoje, kadangi čia ketino gimdyti, be to, ten gyveno jos vaikų tėvas. Skunde pabrėžiama, kad pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina vizitus į Italiją pas gydytojus, tačiau ne nuolatinį gyvenimą užsienio valstybėje ir jokiu būdu negali būti vertinami nuteistųjų nenaudai. Skunde atkreipiamas dėmesys, kad apylinkės teismas neteisingai įvertino pateiktus medicininius dokumentus ir nepagrįstai konstatavo, kad D. G. kreipėsi į medikus aštuntą nėštumo savaitę. Teismas nepagrįstai rėmėsi formalia, gydytojo suformuota anketa, kadangi ji neatitinka įrodymams keliamų reikalavimų. Įdarbinant D. G. aplinkybė, kad ji laukiasi, nebuvo žinoma, kadangi pirmą kartą į medikus ji kreipėsi (duomenys neskelbtini), t. y. penktą nėštumo mėnesį.

Apeliaciniuose skunduose teigiama, kad aplinkybė, jog dėl išmokų nebuvo kreiptasi tik gimus vaikui, patvirtina, kad D. G. veikoje nebuvo apgaulės. Nuteistosios materialinė padėtis buvo gera, ji turėjo santaupų, finansiškai ją rėmė dabartinis vyras, todėl nebuvo motyvo daryti tokio pobūdžio nusikalstamą veiką.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 320 str. 3 d. numatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nuteistųjų gynėjo advokato Roberto Skėrio apeliaciniuose skunduose nesutinkama su teismo išvadomis dėl faktinių BK 182 str. 2 d. ir 300 str. 1 d. numatytų nusikalstamų veikų požymius sudarančių aplinkybių nustatymo bei vertinimo, teigiama, jog tarp UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ ir D. G. buvo susiklostę faktiniai darbo santykiai, todėl jokios apgaulės nebuvo, ir iš esmės pateikiami analogiški argumentai.

Abiejuose apeliaciniuose skunduose deklaratyviai teigiama, kad teismas pažeidė BPK 305 str. 1 d. 2 p. reikalavimus. Tuo aspektu pažymėtina, kad pagal BPK 305 str. 1 d. 2 p. reikalavimus apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Šių reikalavimų apylinkės teismas nepažeidė. Pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio protokolas ir priimto nuosprendžio turinys rodo, kad BPK 20 str. įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių buvo laikomasi. Visos bylos aplinkybės ištirtos ir įvertintos. Teisėjų kolegijos nuomone, apylinkės teismas, nustatydamas J. G. ir D. G. kaltumą ir surašydamas nuosprendį, įstatymo nuostatas taikė teisingai. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus, nepažeidęs BPK 20 str. reikalavimų, ir šioje baudžiamojoje byloje pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Būtina paminėti, kad apylinkės teismas ištyrė ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus.

BPK 20 str. 5 d. nustatyta, kad įrodymus teisėjai vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad BPK 20 str. 3 d. nurodyta, jog įrodymais gali būti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Remiantis šia nuostata konstatuotina, kad tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio ir netiesioginiais įrodymais.

Skunde nurodoma, kad apylinkės teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį nepagrįstai vadovavosi liudytojo E. G. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kadangi jis teismo posėdyje šių parodymų nepatvirtino, be to, jie yra netiesioginiai, paremti A. P. jam pateikta informacija. Teisiamojo posėdžio metu kitiems įrodymams patikrinti buvo perskaityti užsienyje gyvenančio liudytojo E. G. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. Teismas išaiškino, kad parodymai negalės būti savarankiškais įrodymais byloje, tačiau jie gali būti vertinami sistemiškai vertinant kitus įrodymus. E. G. parodymai atitiko kitų liudytojų nurodytas aplinkybes, kad jis kartu su J. G. ir A. P. įkūrė UAB „(duomenys neskelbtini)“, buvo serviso vadovas, atsakingas už klientų priėmimą, automobilių gedimų nustatymą, darbo organizavimą, darbų paskirstymą, naujų klientų paiešką. Tai, kad apie D. G. įdarbinimą sužinojo iš A. P. tik 2012 m. gegužės ar birželio mėn., atitinka ir A. P. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Nors skunduose teigiama, kad A. P. apklausos protokolą pasirašė neskaitęs, šiuos teiginius paneigia liudytojos ikiteisminio tyrimo pareigūnės I. S. parodymai, kurie patvirtina, kad apklausai niekas netrukdė, apklausiamas asmuo buvo įspėtas dėl melagingų parodymų davimo, protokolą perskaitė ir pastabų dėl jo turinio neturėjo. Apygardos teismo nuomone, nei E. G., nei A. P. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai apylinkės teismo nebuvo įvertinti kaip savarankiški įrodymai, tačiau į juos tinkamai atsižvelgta sistemiškai vertinant kitus įrodymus, todėl konstatuoti, kad apylinkės teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nėra pagrindo.

Pažymėtina, kad pagal BK 182 str. sukčiavimas yra svetimo turto užvaldymas arba teisės į turtą įgijimas ar turtinės prievolės išvengimas arba panaikinimas panaudojant apgaulę. Esminis sukčiavimo požymis, skiriantis jį nuo kitų teisės pažeidimų ir darantis jį neteisėtą, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas, siekiant užvaldyti (įgyti nuosavybės teisę) turtą ar įgyti turtinę teisę, taip pat išvengti turtinės prievolės ar ją panaikinti.

Pagal teismų praktiką, kaltinant asmenį apgaule neteisėtai siekus gauti ar padidinti motinystės (tėvystės) pašalpą, būtina nustatyti jo darbo santykių fiktyvumo faktą (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-606/2010, 2K-503/2011, 2K-243/2012). Tokiais atvejais bylose tikrinama ir vertinama tai, ar asmuo realiai dirbo nurodytą darbą ir gavo atitinkamo dydžio darbo užmokestį, ar jį įdarbinusi įmonė vykdė ūkinę-komercinę veiklą ir turėjo pakankamai lėšų atlyginimui išmokėti (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38/2011, 2K-123/2012), ar darbo sutartis buvo sudaryta joje nurodytiems ir iš jos kylantiems darbo teisiniams santykiams įgyvendinti ir ar tokius santykius sukūrė, ar tik buvo kaip priemonė, sudaryta kitam tikslui – siekti neteisėtai gauti iš Valstybės socialinio draudimo fondo motinystės pašalpas (LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-100/2012). Formalūs dokumentai – darbo sutartis, darbo laiko apskaitos ir kiti dokumentai apie darbą bendrovėje nebūtinai liudija realius faktus, t. y. tokius, kokie nurodyti atitinkamuose dokumentuose. Atkreiptinas dėmesys, kad darbo sutartis, sudaryta tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir D. G., nebuvo rasta ikiteisminio tyrimo metu. Skirtingai nei teigiama skunduose, tai patvirtina ne aplinkybę dėl netinkamai atlikto ikiteisminio tyrimo, o patvirtina, kad tokia darbo sutartis iš viso nebuvo pasirašyta.

Skunde nurodoma, kad aplinkybę, jog D. G. dirbo UAB ,, (duomenys neskelbtini)“, patvirtino liudytojai M. V., G. K.. Apygardos teismas atkreipia dėmesį, kad nė vienas iš šių liudytojų nepatvirtino, kad D. G. dirbo UAB ,, (duomenys neskelbtini)“. Tai, kad liudytojai matė nuteistąją autoservise, nepatvirtina, kad ji atliko darbines funkcijas. M. V. posėdžio metu nurodė, kad D. G. matė autoserviso patalpose geriančią kavą, o G. K. apie D. G. įdarbinimą sužinojo iš J. G., tačiau nematė jos bendraujant su klientais, nematė jokių dokumentų, susijusių su D. G. darbu, ir nors dirbo autoserviso priimamajame, negalėjo pasakyti nė vieno konkretaus kliento, kurį būtų suradusi nuteistoji. Atkreiptinas dėmesys, kad nors G. K. teigė ne kartą matęs D. G. autoservise, iš 2013 m. kovo 14 d. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką liudytojas kaip nuteistąją parodė kitą asmenį, taigi D. G. atpažinti negalėjo (t. 5, b. l. 57).

Sprendžiant klausimą dėl sukčiavimo nusikaltimo sudėties tenka vertinti ir priėmimo į darbą aplinkybes bei tikslą, tokio darbuotojo reikalingumą įmonei, pareigybės buvimą iki darbuotojo priėmimo į darbą, anksčiau dirbusių ar analogišką darbą įmonėje dirbančių darbuotojų atlyginimą, atliekamo darbo pobūdį, darbo laiką, atlikto darbo kokybę ir kiekybę, darbo rezultatus ir naudą įmonei. Juk sutartas darbas gali būti neatliekamas ar atliekamas tik formaliai, kad būtų užmaskuotas darbo sutarties fiktyvumas, o atlyginimas gali neatitikti sutarto darbo pobūdžio, jo apimties, kiekybės, kokybės bei rezultatų. Apeliaciniuose skunduose, ginčijant nuteisimo pagal BK 182 str. 2 d. pagrįstumą, gynėjas remiasi kasacine praktika, kad darbo užmokesčio dydis yra dviejų šalių – darbdavio ir darbuotojo – susitarimo dalykas, ir net tais atvejais, kai darbo užmokestis galėtų būti vertinamas kaip per didelis, nėra pagrindo išvadai, kad tokio dydžio atlyginimas objektyviai yra neįmanomas. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su šiais skundo teiginiais, kadangi normalioje situacijoje nei darbdaviui, nei darbuotojui negali būti inkriminuojamas per didelio atlyginimo už darbą nustatydamas, jei įmonės finansinė padėtis tai leidžia. Tačiau, vertinant šalių susitarimą baudžiamosios teisės požiūriu, reikia vadovautis ne tik formaliu susitarimo laisvės principu, bet vertinti susitarimą vadovaujantis dar ir protingumo principu, atsižvelgiant į visų byloje nustatytų aplinkybių visetą ir ypač darbo sutarties su asmeniu sudarymą sąlygojančias aplinkybes. Skunde nurodoma, kad D. G. atlyginimą sudarė ne tik darbo užmokestis, tačiau ir atlyginimas už patirtas išlaidas vykdant darbines pareigas. J. G., A. P., M. V. taip pat ieškojo įmonei naujų klientų, tačiau jų atlyginimai buvo kelis kartus mažesni nei nuteistosios (t. 1, b. l. 172). Atkreiptinas dėmesys, kad aplinkybė, jog D. G. mokėtas darbo užmokestis buvo daug didesnis, teisinama tuo, kad nuteistosios darbas buvo pats svarbiausias įmonei, nuo jos priklausė įmonės pajamos, tačiau apeliaciniame skunde nurodomas tik vienas D. G. surastas klientas. G. K., nors dirbo autoserviso priimamajame, negalėjo pasakyti nė vieno konkretaus kliento, kurį būtų suradusi nuteistoji. Apygardos teismas atkreipia dėmesį, kad apylinkės teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį taip pat nustatė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ ūkinės finansinės veiklos tyrimas patvirtino, kad nuo D. G. įdarbinimo įmonėje pradžios iki 2008 m. sausio 1 d. įmonės skolos ir kiti įsipareigojimai tik didėjo.

Apeliaciniuose skunduose nurodoma, kad nėra duomenų, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ būtų nuostolingai dirbusi iki 2009–2010 m. Skirtingai nei teigiama skunduose, apylinkės teismas konstatavo, kad D. G. nustatytas mokėtinas darbo užmokestis 25878,26 Lt padidino 2007 m. UAB „(duomenys neskelbtini)“ patirtą nuostolį, ir toks direktoriaus J. G. sprendimas buvo ekonomiškai nepagrįstas, nes tik didino sąnaudas, neduodant jokių pajamų, ir prieštaravo UAB „(duomenys neskelbtini)“, kaip pelno siekiančios įmonės, ir jos kreditorių interesams. Apylinkės teismas tokią išvadą padarė ne tik remdamasis E. G., A. P. ir kitų liudytojų parodymais, bet ir Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie LR VRM Ūkinės finansinės veiklos tyrimo Klaipėdos apskrities skyriaus 2013 m. kovo 25 d. specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) (5 t., 115-137 b. l.) bei UAB „(duomenys neskelbtini)“ VĮ Registrų centro Klaipėdos filialui pateiktomis 2006 m., 2007 m. Pelno (nuostolių) ataskaitomis, kuriomis įmonė deklaravo 2006 m. – 66806 Lt nuostolį; 2007 m. – 95474 Lt nuostolį (t. 5, b. l. 126).

Apelianto teigimu, aplinkybę, kad įmonė buvo pajėgi mokėti 2000 Lt, o vėliau 4000 Lt atlyginimą D. G., patvirtina buhalterės A. K. parodymai. Šis apeliacinių skundų argumentas atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi teismo posėdžio metu ji nurodė neprisimenanti apie įmonės finansinę būklę. Teigė nemačiusi, kaip buvo mokami atlyginimai (t. 10, b. l. 151).

Apeliaciniuose skunduose akcentuojama, kad apylinkės teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį nepagrįstai konstatavo, jog D. G. laikotarpiu, kuriuo buvo įdarbinta UAB „(duomenys neskelbtini)“, gyveno ne Lietuvoje, o Italijoje. Mano, kad aplinkybė, jog nuteistoji pas gydytojus lankėsi Italijoje, negali būti pakankamu pagrindu konstatuoti gyvenimą užsienio valstybėje, kadangi liudytojai patvirtino D. G. matę Lietuvoje. Apygardos teismas atkreipia dėmesį, kad D. G. gyvenimą Italijoje teismas konstatavo remdamasis ne tik išrašais iš medicininių dokumentų, bet ir kitais byloje surinktais rašytiniais įrodymais. Lietuvos teismo ekspertizių centro 2013 m. rugsėjo 17 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2007 m. mokėjimų žiniaraščiuose: Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), eilutėse „D. G.“ D. G. vardu pasirašė ne D. G., o kitas asmuo (t. 7, b. l.138–140), darbo sutartis tarp D. G. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ nebuvo pateikta, nuteistoji pas medikus lankėsi ir gimdė Italijoje, kur gyveno jos vyras, santuoka registruota taip pat užsienio valstybėje. Šios aplinkybės leidžia pagrįstai abejoti apeliaciniuose skunduose dėstomai pozicijai, kad D. G. gyveno Lietuvoje, dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir jai buvo mokamas darbo užmokestis.

Apeliaciniuose skunduose kategoriškai neigiama, kad įdarbinant D. G. UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo žinoma apie nuteistosios nėštumą. Nuteistųjų gynėjo nuomone, gydytojo užpildyta anketa, kurioje nurodyta, kad D. G. lankėsi pas gydytoją 8 nėštumo savaitę, ir kuria remdamasis teismas padarė išvadą, kad nuteistiesiems ši aplinkybė buvo žinoma D. G. įdarbinant UAB „(duomenys neskelbtini)“, neatitinka įrodymams keliamų reikalavimų. BPK 20 str. numato, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Klausimą, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Nagrinėjamoje byloje esantis išrašas iš ligos istorijos patvirtina apylinkės teismo nustatytas aplinkybes, o tai, kad nuteistųjų gynėjas nesutinka su byloje esančių įrodymų vertinimu, nesudaro pagrindo abejoti skundžiamo nuosprendžio teisėtumu.

Skunduose akcentuojama aplinkybė, jog dėl išmokų nebuvo kreiptasi iš karto po vaiko gimimo. Apelianto nuomone, tai patvirtina, kad D. G. veikoje nebuvo apgaulės. Pažymėtina, kad gera nuteistosios materialinė padėtis ar turimos santaupos nėra pagrindas konstatuoti nesant kaltės padarius nusikalstamą veiką. Kolegijos nuomone, gynėjo samprotavimai, kad nuteistosios materialinė padėtis buvo gera ir jai nebuvo jokio tikslo daryti nusikalstamą veiką, yra tik jo subjektyvi nuomonė ir ji bet kuriuo atveju nepaneigia kitais įrodymais patvirtintų nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių.

Atsižvelgdama į visas nurodytas aplinkybes, kolegija konstatuoja, jog neperžengiant apeliacinių skundų ribų nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ar keisti apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistųjų D. G. ir J. G. gynėjo advokato Roberto Skėrio apeliacinius skundus atmesti.