- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-06
- Bylos Nr.
- 2K-503/2011
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valerijus Čiučiulka (pirm.), Jonas Prapiestis, Olegas Fedosiukas (pran.)
- Nuteistasis
- R. B., E. M.
- Advokatai
- Mindaugas Šeškauskis, Žilvinas Stašaitis
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valerijaus Čiučiulkos, Jono Prapiesčio ir pranešėjo Olego Fedosiuko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. B. ir jos gynėjo advokato Mindaugo Šeškauskio bei nuteistosios E. M. ir jos gynėjo advokato Žilvino Stašaičio kasacinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. sausio 11 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 13 d. nutarties.
Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. sausio 11 d. nuosprendžiu R. B. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) BK 182 straipsnio 2 dalį ir, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, jai paskirta 120 MGL (15 600 Lt) dydžio bauda; pagal BK 300 straipsnio 1 dalį – 50 MGL (6500 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi ir 5 dalies 1 ir 2 punktais, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 120 MGL (15 600 Lt) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 72 straipsnio 1 dalimi ir 2 dalies 2 punktu, R. B. įmonės už darbuotoją E. M. sumokėtos VSDFV įmokos ir gyventojų pajamų mokesčiai VMI konfiskuoti kaip nusikalstamos veikos padarymo priemonė.
Tuo pačiu nuosprendžiu E. M. nuteista pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, jai paskirta 120 MGL (15 600 Lt) dydžio bauda; pagal BK 300 straipsnio 1 dalį – 50 MGL (6500 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi ir 5 dalies 1 ir 2 punktais, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 120 MGL (15 600 Lt) dydžio bauda.
Iš R. B. ir E. M. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Kauno skyriui solidariai priteista 19 959,56 Lt.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 13 d. nutartimi nuteistosios R. B. ir nuteistosios E. M. gynėjo advokato Ž. Stašaičio apeliaciniai skundai atmesti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. B. ir E. M. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nuteistos už tai, kad, veikdamos bendrininkų grupe, apgaule E. M. naudai įgijo didelės vertės turtinę teisę iš VSDF biudžeto gauti 58 324,29 Lt (atskaičiavus pajamų mokesčius) motinystės (tėvystės) pašalpą ir, nuo 2009 m. balandžio 22 d. iki 2009 m. lapkričio 30 d. išmokėjus dalį šios motinystės (tėvystės) pašalpos, apgaule E. M. naudai įgijo VSDF biudžetui priklausančias 15 933,2 Lt dydžio lėšas.
Nusikalstama veika padaryta šiomis aplinkybėmis: R. B., būdama įmonės (juridinių asmenų registro kodas (duomenys neskelbtini), draudėjo kodas (duomenys neskelbtini), registracijos adresas Kaunas, (duomenys neskelbtini)) savininkė, ir jos duktė E. M., siekdamos apgaule E. M. naudai iš VSDF įgyti motinystės pašalpą, žinodamos, kad E. M. yra nėščia ir kad nuo 2009 m. balandžio 22 d. ji bus išleidžiama nėštumo ir gimdymo atostogų, o nuo 2009 m. rugsėjo 9 d. jai bus suteiktos vaiko priežiūros atostogos, taip pat žinodamos, kad E. M. nuo 2006 m. birželio 12 d. dirba Airijoje ir įmonėje realiai nedirbs, R. B. 2008 m. spalio 23 d. surašė ir pasirašė terminuotą šešių mėnesių darbo sutartį su E. M., darbo sutartį užregistravo Darbo sutarčių registracijos žurnale 5-uoju numeriu, apdraustajai nustatė 7500 Lt mėnesinį atlyginimą 2008 m. lapkričio–gruodžio mėn. ir 5000 Lt darbo užmokestį 2009 m. sausio–balandžio mėn. Taip R. B. nuo 2008 m. lapkričio 1 d. iki 2009 m. birželio 30 d. E. M. nepagrįstai priskaičiavo 25 180,79 Lt sumą, nuo kurios sumokėtos SD įmokos, šiuos duomenis pateikė VSDFV Kauno skyriui. E. M., pasinaudodama šiais melagingais duomenimis, 2009 m. liepos 29 d. pateikė VSDFV Kauno skyriui prašymą, kuriuo remiantis ji nuo 2009 m. balandžio 22 d. buvo išleista nėštumo ir gimdymo atostogų, paskiriant 9327,29 Lt motinystės pašalpą (atskaičiavus pajamų mokesčius). 2009 m. liepos 29 d. E. M. VSDFV Kauno skyriui pateikė prašymą, kuriuo remiantis jai buvo suteiktos vaiko priežiūros atostogos laikotarpiu nuo 2009 m. rugsėjo 9 d. iki 2011 m. liepos 8 d. ir paskirta 48 997 Lt (atskaičiavus pajamų mokesčius) dydžio motinystės (tėvystės) pašalpą iki vaikui sukaks dveji metai. Nuo 2009 m. balandžio 22 d. iki 2009 m. lapkričio 30 d. pagal šiuos VSDFV Kauno skyriaus sprendimus E. M. buvo išmokėta 15 933,2 Lt suma.
R. B. ir E. M. taip pat nuteistos pagal BK 300 straipsnio 1 dalį už tai, kad, siekdamos E. M. naudai įgyti motinystės pašalpą iš VSDF biudžeto, suklastojo R. B. įmonės dokumentus: darbo sutartį, darbo laiko apskaitos ir darbo užmokesčio žiniaraščius.
Kasaciniais skundais nuteistoji R. B. ir jos gynėjas advokatas Mindaugas Šeškauskis bei nuteistoji E. M. ir jos gynėjas advokatas Žilvinas Stašaitis prašo teismą panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. sausio 11 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 13 d. nutartį ir bylą nutraukti.
Nuteistosios R. B. ir jos gynėjo advokato M. Šeškauskio bei nuteistosios E. M. ir jos gynėjo advokato Ž. Stašaičio kasaciniai skundai grindžiami iš esmės analogiškais argumentais. Skunduose teigiama, kad teismai vertindami įrodymus pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, todėl R. B. ir E. M. nepagrįstai nuteisė pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį.
Kasatoriai pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas panašaus pobūdžio bylas, konstatavo, jog, nenustačius darbo funkcijų atlikimo fiktyvumo, negali būti kalbama apie nusikalstamos veikos (sukčiavimo) padarymą (kasacinė nutartis Nr. 2K-448/2010). Todėl, pasak kasatorių, atsižvelgiant į šią teisės aiškinimo taisyklę, R. B. ir E. M. veiksmai (darbo sutarties sudarymas, darbo laiko apskaitos žiniaraščių, kasos knygos ir kitų buhalterinės apskaitos dokumentų pildymas) galėjo būti pripažinti nusikalstamais (sukčiavimas ir dokumentų klastojimas) tik tuo atveju, jeigu būtų buvę įrodyta, kad nuteistoji E. M. jokio darbo nedirbo, bet atlyginimą gavo.
Kasatoriai pažymi, kad pareiga įrodyti, jog E. M. neatliko jokio darbo, tenka kaltinimą palaikančiam prokurorui ir negali būti perkelta baudžiamojoje byloje kaltinamam asmeniui. Šis baudžiamojo proceso principas įtvirtintas ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. lapkričio 18 d. nutarime, kuriame pažymėta, kad ,,pagal Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nekaltumo prezumpcijos principą baudžiamajame procese kaltės įrodinėjimo našta tenka kvotos ir tardymo organams. Įtariamasis ar kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo. Tačiau pasinaudodamas teise į gynybą jis gali pateikti įrodymų ar argumentų, paneigiančių pareikštą kaltinimą. Kitais atvejais gynybos priemonės gali būti panaudojamos atsakomybę lengvinančioms aplinkybėms atskleisti. Todėl gynyba yra kryptinga baudžiamojo persekiojimo atsvara, kuria siekiama apsaugoti teisėtus įtariamojo ar kaltinamojo interesus“. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas taip pat reiškia, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltė neįrodyta pagal įstatymą, įrodinėjimo našta priklauso kaltinančiajai šaliai, o kiekviena nepašalinta abejonė turi būti vertinama kaltinamojo naudai. Kaltinamo asmens tylėjimas, įrodymų nepateikimas negali būti laikomas kaltės pripažinimu.
Kasatoriai atkreipia dėmesį į tai, kad byloje neginčijamai nustatyta, jog darbas, t. y. UAB „Litgrana“. UAB „Arkadvila“, UAB „SPA Sprendimai“, UAB „Baugut“ ir R. B. įmonės buhalterinė apskaita, buvo atliktas laiku ir tinkamai. Šis faktas laikytinas visiškai įrodytu. Siekiant įrodyti, kad E. M. ir R. B. padarė joms inkriminuotas nusikalstamas veikas, visų pirma turėjo būti nustatyta, kad E. M. darbo sutartimi sutarto darbo neatliko, o nustačius, kad darbas buvo atliktas, privalėjo būti įrodyta, jog šį darbą atliko kitas asmuo, o ne E. M. Todėl nesant byloje jokių kitų duomenų, kad darbą galėjo atlikti kitas asmuo, visos abejonės turėjo būti vertinamos E. M. ir R. B. naudai, preziumuojant, kad darbą atliko E. M. Kasatoriai mano, kad byloje esantys įrodymai, kurių teismai nevertino arba įvertino netinkamai, vienareikšmiškai patvirtina, jog E. M. jai pavestą darbą atliko tinkamai ir už tai gavo šalių sutartą atlyginimą.
Kasatoriai pažymi, kad E. M. darbo sutartis su R. B. įmone buvo sudaryta vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) nuostatomis, jokie Lietuvos Respublikos įstatymai ar poįstatyminiai teisės aktai pažeisti nebuvo. Taip pat kasatoriai atkreipia dėmesį į tai, kad darbo sutartyje buvo nustatyta viena iš sąlygų, jog E. M. dirbs namuose, todėl teismo nustatyta aplinkybė, kad E. M. nuo 2006 m. birželio 12 d. gyvena Airijoje, atsižvelgiant į darbo pobūdį (įmonių buhalterinės apskaitos dokumentų tvarkymas), neturėjo jokios įtakos E. M. galimybei dirbti jai pavesta darbą. Pasak kasatorių, E. M. darbo specifika yra ta, kad turint asmeninį kompiuterį šį darbą galima atlikti bet kurioje pasaulio vietoje. Be to, E. M. skrydžių bilietai patvirtina, kad ji reguliariai lankėsi Lietuvoje ir kartu su savimi pasiimdavo įmonių buhalterinės apskaitos dokumentus, kuriuos, grįžusi į Airiją, įvesdavo į apskaitos programą ir sekančio apsilankymo Lietuvoje metu grąžindavo R. B.
Šalies argumentai
Kasatoriai nurodo, kad visi byloje apklausti liudytojai, atstovaujantys įmonėms, kurių apskaitą tvarkė R. B. įmonė, patvirtino, jog darbas buvo atliktas tinkamai ir laiku. Kadangi su paslaugų užsakovais tiesiogiai bendravo R. B., todėl nė vienas iš byloje apklaustų liudytojų ir negalėjo matyti E. M. dirbant jai pavestą darbą. Be to, nė vienas iš byloje apklaustų liudytojų nepaneigė, kad E. M. atliko savo darbo sutartimi sulygtą darbą. Priešingai, R. B. ir E. M. parodė, kad sudarant darbo sutartį buvo sutarta, jog E. M., dirbdama namuose, tvarkys penkių įmonių buhalterinę apskaitą (UAB „Litgrana“, UAB „Arkadvila“, UAB „SPA Sprendimai“, UAB „Baugut“ ir pačios R. B. įmonės). E. M. detaliai paaiškino, kokius konkrečius darbus ji atliko, kokia veikla užsiėmė įmonės, kurių buhalterinę apskaitą ji tvarkė, kokias medžiagas ir žaliavas šios įmonės pirko ir pan. Kasatoriai atkreipia dėmesį į tai, kad pačiame kaltinamajame akte buvo nurodyta, jog E. M., vykdydama jai pavestas buhalterės funkcijas, kompiuteriu pildė ir savo parašu tvirtino savo darbdavio – R. B. įmonės – darbo laiko apskaitos žiniaraščius, o tai patvirtina, kad E. M. tiesiogiai vykdė savo darbo sutartimi prisiimtas pareigas.
Pasak kasatorių, tai kad E. M. realiai dirbo darbo sutartimi sulygtą darbą, patvirtino ir VSDFV Kauno skyriaus darbuotojai, nes būtent jiems buvo pateiktos galutinės buhalterinės R. B. bei kitų įmonių ataskaitos. Taip pat skunduose pažymima, kad ta aplinkybė, jog kai kuriuos apskaitos dokumentus pasirašė ne E. M., o R. B., neturi jokios teisinės reikšmės ir neįrodo, kad šių apskaitos dokumentų E. M. nerengė ir jų nepildė, nes buhalterinės apskaitos paslaugų versle įprasta, jog už perduodamus darbus užsakovams atsako darbus atlikusios įmonės vadovas (savininkas), kuris ir deda parašus.
Kasatoriai pažymi, kad byloje pateikti įrodymai patvirtina, jog R. B. buvo ne tik individualios įmonės savininkė, bet tuo pačiu metu pagal darbo sutartis dirbo ir kitose dvejose įmonėse, t. y. nuo 8.00 val. iki 16.00 val. kasdien dirbo vyriausiąja buhaltere UAB „Lincasa“, o nuo 16.30 val. iki 20.30 val. kasdien dirbo buhaltere UAB „Forlita“. Taigi R. B., dirbdama po dvylika valandų per parą, dėl didelio darbo krūvio nebespėjo atlikti viso jos įmonei pavesto darbo ir vyr. finansininke priėmė dirbti E. M., kuri šiam darbui turėjo pakankamą kvalifikaciją (buvo baigusi Lietuvos krikščioniškojo fondo aukštąją mokyklą ir įgijusi verslo vadybos specialybę). Jokių kitų darbuotojų įmonėje nebuvo.
Kasatoriai nurodo, kad byloje apklausti liudytojai L. B., T. K., A. G. ir K. L. parodė, kad darbui atlikti jie samdė individualią įmonę, todėl ir bendravo su jos savininke R. B., o tai, kiek darbuotojų dirbo šioje įmonėje bei koks konkrečiai asmuo tvarkė jų vadovaujamų įmonių buhalterinę apskaitą, jie nežinojo. Kaip parodė minėti liudytojai, jiems buvo svarbiausia, kad pavestas darbas būtų atliktas laiku ir tinkamai.
Kasatoriai teigia, kad teismai, vertindami darbo sutartyje nustatytą E. M. atlyginimo dydį, visiškai neatsižvelgė į tai, kad R. B. įmonė užsiima privačia ūkine veikla, kurioje darbo santykių subjektai, t. y. darbdavys ir darbuotojas, turi visas įstatymų jiems suteiktas teises susitarti dėl darbo užmokesčio dydžio ir jo mokėjimo tvarkos. Skunduose pažymima, kad teisės aktai nenumato jokių apribojimų dėl darbo užmokesčio dydžio, o teisingą darbo apmokėjimo nustatymą reglamentuoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnis, kuriame teigiama, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju. Be to, kaip pažymėjo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, darbo užmokesčio dydis yra dviejų šalių – darbdavio ir darbuotojo – susitarimo dalykas (kasacinės nutartys Nr. 2K-448/2010, 2K-606/2010). Todėl vien tai, kad prokurorui ar VSDFV darbuotojams E. M. gaunamas atlyginimas pasirodė per didelis, negalėjo būti pagrindas pradėti baudžiamąjį persekiojimą ir pripažinti, kad E. M. bei R. B. padarė joms inkriminuotas nusikalstamas veikas.
Be to, kasatoriai pažymi, kad teismai nepagrįstai teigia, jog R. B. įmonei buvo nuostolinga mokėti E. M. nustatytą atlyginimą, nes šios darbuotojos išlaikymui būtinų pajamų įmonė realiai net neturėjo. Kasatorių teigimu, byloje esantys R. B. įmonės kasos knygos išrašai patvirtina, kad įmonės kasoje turimų lėšų pakako mokėti E. M. sutartą atlyginimą. Antai 2008 m. lapkričio 30 d. kasos likutis buvo 35 233,37 Lt, 2008 m. gruodžio 31d. – 27 829,92 Lt, 2009 m. sausio 31 d. – 22 379,92 Lt, 2009 m. vasario 28 d. – 16 279,92 Lt, 2009 m. kovo 31 d. – 14 739,92 Lt, 2009 m. balandžio 30 d. – 10 803,21 Lt. Tai, kad įmonė tuo metu, kada joje dirbo E. M., negavo tiek pajamų, kiek patyrė išlaidų, nereiškia, jog įmonės veikla yra ekonomiškai nenaudinga, nes norint objektyviai įvertinti ekonominį įmonės veiklos naudingumą turėtų būti atlikta išsami įmonės veiklos ilguoju periodu analizė. Be to, kasatoriai atkreipia dėmesį į tai, kad individualios įmonės gaunamas pajamas ar patiriamą nuostolį prisiima įmonės savininkas.
Kasatoriai atkreipia dėmesį į tai, kad, nors darbo sutarties šalys neprivalo pagrįsti sutarto atlyginimo dydžio, tačiau, kaip parodė pati R. B. įmonės savininkė R. B., E. M. per 6 mėnesius turėjo atlikti 12 mėnesių darbą, todėl ir už šį laikotarpį gautas atlyginimas turėjo atitikti metų atlyginimą. Be to, iš specialistės G. L.-G. paaiškinimų matyti, kad R. B. įmonė 2009 m. gavo 36 168 Lt pajamų, o vienintelės darbuotojos E. M. atlyginimui išleido 35 000 Lt. Šios aplinkybės patvirtina, kad E. M. įdarbinimas įmonei, įvertinus tai, jog buvo išsaugoti esami individualios įmonės klientai ir užtikrintas pajamų iš šių klientų gavimas ateityje bei neatsižvelgiant į įmonės mokėtinas privalomo socialinio draudimo įmokas, buvo ekonomiškai naudingas.
Taip pat kasatoriai pažymi, kad Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme, kuriuo nustatyta kompensuojamo uždarbio, pagal kurį nustatomas motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) pašalpų dydis, apskaičiavimo tvarka (6 straipsnis), apribojimai uždarbio dydžiui nenustatyti. Drausti darbdaviui už darbą privačioje įmonėje mokėti daugiau negu už tą patį darbą mokama kitose privačiose ar valdiškose įstaigose, reikštų neteisėtą asmenų nuosavybės teisių varžymą bei Konstitucijos 23 straipsnyje ir 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų nuostatų pažeidimą.
Šalies argumentai
Kasatoriai teigia, kad teismų sprendimai yra pagrįsti prielaidomis ir samprotavimais, teismai nevertino įrodymų visumos, neanalizavo E. M. ir R. B. teisinančių liudytojų parodymų. Kasatoriai pažymi, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje buvo tik išdėstyti kaltinamajame akte pateikti įrodymai, tačiau nenurodyta, kurie įrodymai patvirtina ar paneigia nusikalstamų veikų sudėties buvimą E. M. ir R. B. veiksmuose, ir nepateikti nusikalstamų veikų kvalifikavimo motyvai. Tuo tarpu nors apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismas padarė tam tikrus procesinius pažeidimus, tačiau minėtų pažeidimų neištaisė. Todėl kasatoriai mano, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė BPK 305 straipsnio 3 dalyje nustatytų apkaltinamojo nuosprendžio turiniui keliamų reikalavimų.
Kasatoriai pažymi, kad teismai konstatavo, jog su E. M. buvo sudaryta fiktyvi darbo sutartis vien tik todėl, kad E. M. gyveno Airijoje, kur 7 valandas per dieną dirbo banke, o Lietuvoje jai darbo sutartimi sulygtas atlyginimas buvo akivaizdžiai per didelis ir R. B. įmonei ekonomiškai nenaudingas. Tačiau kasatoriai pažymi, kad šios teismų išvados yra visiškai nepagrįstos. Kasatoriai nurodo, kad byloje esantys E. M. pasirašyti darbo laiko apskaitos žiniaraščiai, kasos knygoje atlikti įrašai bei kiti užsakovams perduoti buhalteriniai dokumentai patvirtina, kad ji darbo sutartimi sulygtą darbą atliko tinkamai ir laiku, tačiau teismai šių aplinkybių nevertino ir apie jas nepasisakė. Kasatoriai pabrėžia, kad teismai, pripažindami, jog buvo suklastoti darbo laiko apskaitos žiniaraščiai, kuriuose pažymėta E. M. darbo laiko trukmė – 8 valandos, neatsižvelgė į E. M. paaiškinimus. Visų pirma E. M. po darbo pagrindinėje darbovietėje namuose dirbo po 5,5 val., taip pat dirbo ir šeštadieniais, tuo tarpu darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose, nemanydama, kad daro kokį nors pažeidimą, standartiškai žymėjo 8 valandų darbo dienos trukmę. Kasatoriai atkreipia dėmesį į tai, kad DK 147 straipsnio 7 dalis nustato, kad darbuotojams, kurie pagal atliekamą darbo funkciją savo darbo laiką visiškai ar iš dalies tvarko savo nuožiūra, darbo laiko apskaitos taisykles nustato darbdavys, kuris šiuo atveju jokių pretenzijų dėl darbo laiko paskaitos žymėjimo E. M. neturėjo.
Taip pat, kasatorių manymu, teismai nepagrįstai konstatavo, kad E. M., sudarydama darbo sutartį su R. B. įmone, žinojo, jog laukiasi. Pažymėtina, kad darbo sutartis buvo sudaryta 2008 m. spalio 23 d., o 2008 m. spalio 25 d. Lietuvos, JAV ir Izraelio UAB „Vaisingumo klinika“ buvo atliekamas mokamas E. M.s ir jos vyro spermos funkcinis tyrimas. Taigi, jeigu E. M. 2008 m. spalio 23 d. sudarydama darbo sutartį būtų žinojusi, jog laukiasi, ji 2008 m. spalio 25 d. nebūtų atlikusi tyrimo privačioje vaisingumo klinikoje.
Be to, E. M. tik 2009 m. sausio 19 d. įtraukta į nėščiųjų įskaitą ir tik tada gydytojas galėjo preliminariai paskaičiuoti, kad nėštumo ir gimdymo atostogos turėtų trukti nuo 2009 m. balandžio 22 d. iki 2009 m. rugpjūčio 21 d., o preliminarus gimdymo terminas – 2009 m. liepos 3 d. Pažymėtina, kad 2009 m. rugpjūčio 12 d. sprendimu E. M. dėl komplikuoto gimdymo pratęsus motinystės atostogas buvo paskirta motinystės pašalpa – 1202,10 Lt laikotarpiui nuo 2009 m. rugpjūčio 26 d. iki 2009 m. rugsėjo 8 d. Taigi nėštumo ir gimdymo atostogos truko ilgiau negu buvo apskaičiavęs gydytojas, todėl, priešingai prokuroro teiginiui neva E. M. atostogų datas žinojo dar prieš įsidarbindama, tiksliai apskaičiuoti nėštumo ir gimdymo bei vaiko priežiūros atostogų datų buvo neįmanoma.
Be to, kasatoriai pažymi, kad joks įstatymas nedraudžia sudaryti darbo sutartį su besilaukiančia moterimi, nes draudžiama diskriminuoti asmenį dėl jo šeiminės padėties (DK 2 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 96 straipsnis). Kasatoriai atkreipia dėmesį į tai, kad Europos Sąjungos teisinė sistema taip pat yra grindžiama lygybės principu, įtvirtintu 1976 m. vasario 9 d. Tarybos Direktyvoje (76/207/EEB) „Dėl vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principo taikymo įsidarbinimo, profesinio mokymo, pareigų paaukštinimo ir darbo sąlygų atžvilgiu“ ir 2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos Direktyvoje (2008/78/EC), nustatančioje vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius principus. Todėl, kasatorių teigimu, akivaizdu, kad apkaltinamajame nuosprendyje išdėstyta kaltinančios pusės pozicija („žinodama, kad yra nėščia“, „žinodama apie dukros nėštumą“ ir pan.) yra nesuderinama tiek su objektyviąja lygybės samprata (jokie įstatymai nenustato darbdavio pareigos ir teisės nepriimti į darbą besilaukiančių moterų), tiek su subjektyviuoju lygybės suvokimu.
Kasatoriai nurodo, kad teismai nepagrįstai nustatė, jog nėra jokių įrodymų, kad E. M. gavo jai išmokėtą darbo užmokestį. Priešingai, pinigų gavimo faktą patvirtina jos pasirašyti kasos išlaidų orderiai, kurių prokuroras prie ikiteisminio tyrimo medžiagos nepridėjo. Esant šioms aplinkybėms, teismas, vadovaudamasis BPK 300 straipsnio 1 dalimi, privalėjo atnaujinti tyrimą ir šias aplinkybes išsiaiškinti. Kadangi įrodymų tyrimas nebuvo atnaujintas, E. M. ir R. B. buvo sukliudyta pateikti jų nekaltumą patvirtinančius įrodymus, todėl buvo pažeista BPK 10 straipsnyje numatyta teisė į gynybą.
Taip pat kasatoriai teigia, kad teismas nepagrįstai taikė BK 72 straipsnį ir konfiskavo R. B. įmonės už darbuotoją E. M. sumokėtas socialinio draudimo įmokas ir gyventojų pajamų mokesčius. Kasatoriai pažymi, kad visi mokesčiai nuo jų sumokėjimo momento tampa valstybės nuosavybe, todėl toks turtas neatitinka konfiskuotino turto požymių ir negali būti konfiskuotas kaip nusikalstamos veikos padarymo priemonė. Skunde nurodoma, kad kiekvienas mokesčių mokėtojas privalo laiku sumokėti mokesčius į biudžetą ir vykdyti kitas pareigas, susijusias su mokesčių apskaičiavimu ir sumokėjimu. Kasatoriai pabrėžia, kad, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 18 d. teismų praktikos taikant turto konfiskavimą apžvalga, pagal baudžiamąjį įstatymą konfiskuojamas ne bet koks su nusikalstamos veikos padarymu siejamas turtas, bet tik atitinkantis BK 72 straipsnio 2 dalyje nurodytus konfiskuotino turto požymius. Pagal BK 72 straipsnio 1 dalį turto konfiskavimu laikomas priverstinis neatlygintinas konfiskuotino turto bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką, jo bendrininką ar kitus asmenis paėmimas valstybės nuosavybėn. Kadangi ginčijamais teismų sprendimais nustatytas konfiskuotinas turtas (sumokėti mokesčiai valstybei) jau ir taip buvo perduotas valstybės nuosavybėn, teismai, vadovaudamiesi BK 72 straipsnio 4 dalimi, turėjo nustatyti, kad kitam asmeniui, šiuo atveju – valstybei, perduotas turtas negalėjo būti konfiskuotas.
Kaip pažymi kasatoriai, iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog teismas konfiskavo ne neteistųjų turtą, o R. B. įmonės sumokėtas įmokas į valstybės biudžetą, nors kitam asmeniui perduotas turtas gali būti konfiskuotas tik esant BK 72 straipsnio 4 dalyje numatytiems pagrindams ir tik įrodžius, kad toks asmuo turėjo ir galėjo žinoti, jog turtas bus panaudotas darant sunkų ar labai sunkų nusikaltimą. Pažymėtina, kad teismai šių aplinkybių nevertino bei nepateikė jokių motyvų, pagrindžiančių R. B. įmonės sumokėtų įmokų konfiskavimo teisėtumą. Todėl kasatoriai mano, kad teismai netinkamai nustatė konfiskuotino turto požymius ir nepagrįstai konfiskavo valstybei priklausantį turtą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į kasacinį skundą prokuroras prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime teigiama, kad nors kasaciniai skundai yra pakankamai didelės apimties ir grindžiami tais pačiais argumentais, susipažinus su jų turiniu bei baudžiamosios bylos medžiaga konstatuotina, jog jie daugiausia grindžiami nustatytų faktinių aplinkybių vertinimu, kartu nurodant Konstitucijos, BPK, BK reikalavimų ar Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato atitinkamo nutarimo menamus pažeidimus. Šie kasacinio skundo teiginiai yra nepagrįsti ir kartotiniai, be to, faktinių bylos aplinkybių vertinimas nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas ir plačiau nesvarstytinas.
Atsiliepime nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas abiejų nuteistųjų apeliacinius skundus, iš esmės atsakė į visus juose keltus klausimus, todėl nėra jokio pagrindo teigti, jog apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Atsiliepime pažymima, kad, priešingai nei teigia kasatoriai, baudžiamasis įstatymas byloje pritaikytas tinkamai ir E. M. bei R. B. pagrįstai nuteistos pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį. Byloje esantys įrodymai buvo įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacines instancijos teismo nutarties matyti, kad faktines nuteistųjų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes teismai nustatė kruopščiai ir visapusiškai įvertinę tiek pačių nuteistųjų, tiek liudytojų, civilinio ieškovo atstovės parodymus, tiek dokumentų apžiūros protokolus, specialistės pateiktas išvadas ir paaiškinimus, rašytinę bylos medžiagą. Visi šie įrodymai buvo gauti teisėtu būdu ir sudaro vientisą loginę įrodymų grandinę. Teismai teisingai konstatavo, kad apgaulė šioje byloje pasireiškė fiktyviu E. M. įdarbinimu R. B. individualioje įmonėje bei surašymu ir pateikimu VSDF fiktyvių dokumentų, patvirtinančių E. M. darbo stažą, jos pajamas R. B. įmonėje, kurie suteikė E. M. teisę į nurodyto dydžio motinystės pašalpą. Byloje nustatyta, kad E. M. inkriminuojamu laikotarpiu savo motinos R. B. individualioje įmonėje nedirbo ir socialinio draudimo stažo neįgijo. Atlyginimas jai realiai nebuvo mokamas. Abi nuteistosios veikė kartu ir šios vieningos veiklos tikslas buvo E. M. naudai apgaule įgyti turtinę teisę į VSDF biudžeto lėšas. Taip nuteistosios, žinodamos, kad realiai E. M. nedirba ir nedirbs R. B. individualioje įmonėje, tikruose dokumentuose, t. y. darbo sutartyje, darbo laiko ir užmokesčio apskaitos žiniaraščiuose, nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis dėl E. M. įdarbinimo fakto, darbo laiko, apskaičiuoto ir išmokėto darbo užmokesčio, o R. B. dar ir pranešimuose apie apdraustus asmenis nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis dėl E. M. įdarbinimo fakto bei apskaičiuoto ir išmokėto atlyginimo dydžio. Šių duomenų pagrindu buvo apskaičiuotos ir nepagrįstai skirtos motinystės pašalpos. E. M. realiai darbo nedirbo, jai atlyginimas nebuvo išmokėtas, tai žinojo ir R. B., todėl abi nuteistosios, pildydamos ir tvirtindamos savo parašu minėtus dokumentus, suprato, jog klastoja dokumentus nurodydamos juose tikrovės neatitinkančius duomenis. Todėl teismų padaryta išvada apie tai, jog abi nuteistosios nusikalstamai veikė tiesiogine tyčia ir padarė BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas, pagrįsta.
Atsiliepimas
Atsiliepime taip pat nurodoma, kad kasacinių skundų argumentai apie netinkamą BPK 300 straipsnio ir 305 straipsnio nuostatų taikymą yra nepagrįsti, nes visų byloje surinktų įrodymų vertinimo motyvai yra išsamiai išdėstyti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų priimtuose procesiniuose sprendimuose. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismui nepasisakius ir neįvertinus dalies pirmosios instancijos teisme ištirtų įrodymų, šis trūkumas buvo ištaisytas apeliacines instancijos teisme. Tai nelaikytina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu.
Tuo tarpu kasacinio skundo teiginiai, kad bylos įrodymai buvo įvertinti neobjektyviai, o teismo padarytos išvados yra grįstos prielaidomis, yra deklaratyvūs. Įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl kitų proceso dalyvių nuomonė dėl įrodymų vertinimo teismui nėra privaloma. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas vertino bylos įrodymų visumą, lygino ir gretino įrodymus, kaip tai ir numatyta BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdama abiejų nuteistųjų apeliacinius skundus, išklausęs ir apsvarstęs jų gynėjų prašymus atlikti įrodymų tyrimą byloje, pripažino šiuos prašymus nekonkrečiais ir priėmė sprendimą jų netenkinti, neleidžia teigti, kad buvo pažeisti BPK 300 straipsnio 1 dalies reikalavimai.
Atsiliepime nurodoma, kad kasacinių skundų argumentai dėl netinkamo BK 72 straipsnio taikymo yra kartotiniai. Apeliacinės instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad sumokėti socialinio draudimo įmokos ir gyventojų pajamų mokesčiai buvo apskaičiuoti nuo tų pajamų, kurių E. M. realiai neturėjo ir faktiškai jokio darbo neatliko, todėl buvo tik priemonė imituoti darbo santykius, siekiant nepagrįstai gauti motinystės pašalpas. Todėl šios sumos pagrįstai pripažintos nusikalstamos veikos priemonėmis, kurios yra konfiskuotinos vadovaujantis BK 72 straipsniu. Kasacinių skundų argumentai, kad sumokėti mokesčiai nuo jų sumokėjimo momento tampa valstybės nuosavybe ir todėl negali būti konfiskuojami, taip pat yra atmestini, nes nurodyti mokesčiai yra sumokėti pažeidžiant įstatymų nustatytas taisykles, todėl jie nepagrįstai suteikė nuteistajai E. M. teisę naudotis šiais mokesčiais suteikiamomis garantijomis. Kadangi jie sumokėti darant nusikalstamą veiką, tikintis neteisėtų, nusikalstamų pasekmių, jie pagrįstai laikytini nusikalstamos veikos priemonėmis ir yra konfiskuotini.
Atsiliepime taip pat nurodoma, kad bausmės paskirtos laikantis BK 54 straipsnyje numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų bei BK 63 straipsnio 1 ir 5 dalyse numatytų taisyklių ir nėra per griežtos.
Motyvuojamoji dalis
Kasaciniai skundai atmestini.
Dėl nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį pagrįstumo
Kasaciniuose skunduose teigiama, kad E. M. ir R. B. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį nuteistos nepagrįstai, nes R. B. savo įmonėje E. M. įdarbino realiai, o ne siekdama šios naudai apgaule įgyti teisę į motinystės (tėvystės) pašalpą. Šie teiginiai atmestini. Dauguma kasacinių skundų argumentų susiję su įrodymų vertinimu ir savų versijų pateikimu. Šie klausimai priklauso faktinių aplinkybių nustatymo sričiai, kurioje savo kompetenciją įgyvendina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Duomenų, kad teismai remtųsi neleistinais ir nepatikimais įrodymais ar akivaizdžiai ignoruotų svarbius teisinančius įrodymus, nemotyvuotų savo išvadų, nepateikta.
Bylos medžiaga rodo, kad teismai nepažeidė įrodymų vertinimo tvarkos, baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai, E. M. bei R. B. pagrįstai nuteisė pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį. BK 182 straipsnio prasme sukčiavimas – tai svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, taip pat turtinės prievolės išvengimas arba jos panaikinimas savo ar kitų naudai panaudojant apgaulę. Ši nusikalstama veika gali būti padaryta ir tokiu būdu, kai, siekiant įgyti teisę į motinystės (tėvystės) pašalpą, imituojami darbo santykiai: fiktyviai įdarbinamas asmuo melagingai nustatant jam atlyginimą, sumokami reikiami mokesčiai, melagingi duomenys pateikiami VSDFV. Teismai nustatė, kad R. B. įmonėje formaliai vyr. finansininkės pareigoms įdarbinta E. M. realiai nedirbo ir apskritai atlikti darbo sutartyje sulygto darbo negalėjo, nes gyveno Airijoje, kur 7 valandas per dieną dirbo banke. Kita vertus, jai buvo mokamas žymiai didesnis atlyginimas (7500 Lt, 5000 Lt), negu pačiai įmonės savininkei R. B. Mokėti tokio dydžio atlyginimą E. M. įmonei buvo ekonomiškai nenaudinga ir nuostolinga. Teismai nenustatė jokių duomenų, patvirtinančių, kad E. M. atliko jai darbo sutartimi sulygtą darbą ir gavo už jį užmokestį. Teismo išvada dėl darbo santykių fiktyvumo ir neįgyvendinamumo, jų imitavimo turint tikslą gauti motinystės (tėvystės) pašalpą iš VSDF biudžeto pagrįsta detalia byloje esančių duomenų analize, logiškai motyvuota. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas kruopščiai patikrino nuteistųjų versiją, pagal kurią E. M. realiai dirbo įmonėje, tačiau motyvuotai ją paneigė. Kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo daryti priešingų išvadų.
Konstatuotina, kad teismai pagrįstai nustatė, jog apgaulė šioje byloje pasireiškė fiktyviu E. M. įdarbinimu R. B. įmonėje bei surašymu ir pateikimu VSDFV Kauno skyriui suklastotų dokumentų, patvirtinančių E. M. darbo stažą bei pajamas. Dėl šios apgaulės E. M. naudai buvo įgyta teisė į 58 324,29 Lt vertės motinystės (tėvystės) pašalpą, iš VSDF biudžeto realiai gauta 15 933,2 Lt išmokų. Esant šioms aplinkybėms, baudžiamasis įstatymas kvalifikuojant E. M. ir R. B. veikas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį pritaikytas tinkamai.
Dėl BK 72 straipsnio taikymo
Kasatoriai teigia, kad teismai nepagrįstai taikė BK 72 straipsnio 1 dalį ir 2 dalies 2 punktą ir kaip nusikalstamos veikos padarymo priemonę konfiskavo R. B. įmonės už darbuotoją E. M. sumokėtus socialinio draudimo įmokas ir gyventojų pajamų mokesčius. Šie teiginiai nepagrįsti.
Pagal BK 72 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką, jo bendrininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad konfiskuojamas tik tas turtas, kuris buvo nusikaltimo įrankis, priemonė ar nusikalstamos veikos rezultatas. Teismas privalo konfiskuoti: 1) perduotus kaltininkui ar jo bendrininkui nusikalstamai veikai padaryti pinigus ar kitus materialią vertę turinčius daiktus; 2) darant nusikalstamą veiką panaudotus pinigus ir kitus materialią vertę turinčius daiktus; 3) iš nusikalstamos veikos gautus pinigus ir kitus materialią vertę turinčius daiktus.
BK 72 straipsnio 2 dalyje nurodytomis nusikalstamos veikos priemonėmis paprastai pripažįstami įrenginiai, mechanizmai, prietaisai ar kitas turtas, kurį kaltininkas naudoja tam, kad sudarytų sąlygas ar palengvintų nusikalstamos veikos padarymą. Spręsdamas, ar turtas laikytinas nusikalstamos veikos įrankiu ar priemone, teismas įvertina šio turto panaudojimo reikšmę nusikalstamos veikos sudėties požymių realizavimui. Šiame kontekste pažymėtina, kad teismų praktikoje pinigai taip pat pripažįstami nusikalstamos veikos priemone, pvz., jeigu jie suteikti pradinei įmokai sumokėti už apgaule norimą įsigyti daiktą (kasacinė nutartis Nr. 2K-307/2007).
Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad R. B. įmonės už darbuotoją E. M. valstybinio socialinio draudimo įmokos ir gyventojų pajamų mokesčiai buvo sumokėti darant nusikalstamą veiką ir tikintis nusikalstamų padarinių, t. y. gauti neteisėtą ir nepagrįstą teisę į motinystės (tėvystės) pašalpas, todėl konfiskuotini kaip nusikalstamos veikos priemonės. Tokiai išvadai pritartina. Dėl nagrinėjamos nusikalstamos veikos specifikos minėtos sumos negalėjo būti paimtos iš pačių nuteistųjų ar kitų asmenų, nes atsidūrė VSDFV ir VMI sąskaitose. Tačiau šių piniginių sumų konfiskavimas dėl to neprarado savo teisinės reikšmės ir tikslingumo, nes juo buvo užtikrinta, kad minėtos sumos R. B. įmonei negrąžintinos ir jų dydžiu nemažintinas VSDFV Kauno skyriaus pareikštas 19 959,56 Lt civilinis ieškinys dėl padarytos žalos atlyginimo. Konstatuotina, kad, taip spręsdamas, teismas BK 72 straipsnio nuostatų nepažeidė.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Nuteistosios R. B. ir jos gynėjo advokato Mindaugo Šeškauskio bei nuteistosios E. M. ir jos gynėjo advokato Žilvino Stašaičio kasacinius skundus atmesti.