- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-12-14
- Bylos Nr.
- e2S-2749-781/2017
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jūratė Varanauskaitė
- Pareiškėjas
- R. K.
- Trečiasis asmuo
- V. K., AB Luminor Bank, AB SEB bankas, AB „Swedbank“, UAB „Vilniaus energija“, UAB „Gelvora“, UAB „Creditreform Lietuva“, UAB „Conlex“, AB „Vilniaus šilumos tinklai“
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jūratė Varanauskaitė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjos (apeliantės) R. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 18 d. nutarties, kuria pareiškėjai R. K. atsisakyta iškelti bankroto bylą, tretieji asmenys V. K., AB Luminor Bank (Nordea Bank AB teisių ir pareigų perėmėjas), AB SEB bankas, AB „Swedbank“, UAB „Vilniaus energija“, UAB „Gelvora“, UAB „Creditreform Lietuva“, UAB „Conlex“, AB „Vilniaus šilumos tinklai“, 364-oji gyvenamojo namo savininkų bendrija, G. M., S. M., antstoliai A. N., R. K., B. P.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėja R. K. prašė iškelti jai bankroto bylą ir bankroto administratoriumi paskirti V. Š.. Pareiškėja nurodė, kad ji kartu su sutuoktiniu V. K. yra bendraskoliai pagal 2007 m. birželio 4 d. su Nordea Bank AB Lietuvos skyriumi sudarytą kredito sutartį Nr. LL 07/06/08D pasiskolintai 960 000 Lt (278 035,22 Eur) sumai; pažymėjo, jog skolos likutis 2017 m. liepos 27 d. sudarė 398 944,90 Eur. Paaiškino, kad pareiškėjos ir jos sutuoktinio sutartinių įsipareigojimų pagal minėtą kredito sutartį įvykdymo užtikrinimui yra įkeistas jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis priklausantis turtas – butas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje (323 000 Eur vertės). Pareiškėjos teigimu, 2010 m. pareiškėja kartu su sutuoktiniu kreipėsi į AB „Swedbank“ ir AB SEB bankus, o 2011 m. ir į Nordea Bank AB Lietuvos skyrių dėl naujų kredito sutarčių sudarymo; gautas papildomas lėšas pareiškėja su sutuoktiniu naudojo iš anksčiau paimtam kreditui padengti, kitų kreditorių finansiniams reikalavimams padengti ir šeimos poreikiams tenkinti. Anot pareiškėjos, ji kartu su sutuoktiniu turi skolininką S. M., kuris pagal 2010 m. balandžio 29 d. pasirašytą vekselį yra skolingas pareiškėjai ir jos sutuoktiniui 17 377,20 Eur (60 000 Lt) sumą; skola turėjo būti grąžinta iki 2010 m. gegužės 31 d.; papildomai paaiškino, jog pareiškėjos sutuoktiniui priklauso 100 proc. UAB „Vidrimvila“ akcijų. Pareiškėja 2011 m. gruodžio mėn. kreipėsi į teritorinę darbo biržą dėl darbo paieškos; taip pat ėmėsi vykdyti individualią veiklą, tačiau veiklos pajamos buvo minimalios; darbą pagal darbo sutartį pareiškėjai pavyko susirasti 2016 m. vasario mėn., tačiau po kelių mėnesių ji buvo atleista; vėliau dirbo kitose darbovietėse, kur jai buvo mokamas minimalus darbo užmokestis; šiuo metu dirba UAB „Sorteks“ aplinkotvarkos specialiste bei gauna 364 Eur (atskaičius mokesčius) dydžio darbo užmokestį. Pareiškėja nurodė, kad objektyviai negali ir ateityje negalės padengti daugiau nei 400 000 Eur siekiančių įsiskolinimų kreditoriams.
Pareiškėja pažymėjo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 11 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2FB-31293-912/2015, nustatė, jog pareiškėja ir jos sutuoktinis yra nemokūs, nes jų skolos viršijo Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) 2 straipsnio 2 dalyje nustatytą dydį – 25 MMA, tačiau buvo atsisakyta iškelti jiems bankroto bylą, sutuoktinio V. K. veiksmus pripažinus nesąžiningais. Paaiškino, kad sutuoktinis V. K. reikalavimo perleidimo sutartimi perleido reikalavimą naujam kreditoriui, dėl to, teismų vertinimu, sumažėjo jo mokumas ir galimybės atsiskaityti su kreditoriais, todėl tokie V. K. veiksmai buvo įvertinti kaip nesąžiningi kreditorių atžvilgiu. Pareiškėja teigė, kad per paskutiniuosius 3 metus nėra sudariusi sandorių, kurie galėtų pažeisti jos kreditorių teises, o apie sutuoktinio sudarytą sandorį jai nebuvo žinoma, nes visus šeimos finansinius reikalus tvarkė sutuoktinis.
Pareiškėja R. K. teismo posėdžio metu pareiškimą palaikė ir prašė jį tenkinti. Nurodė, kad iš esmės jokios aplinkybės nuo teismo nutarties, kuria atsisakyta iškelti fizinio asmens bankroto bylą, nėra pasikeitusios. Pakartotinai pažymėjo, kad apie tai, jog sutuoktinis yra perleidęs reikalavimą, sužinojo tik minėtoje fizinio asmens bankroto byloje. Anot pareiškėjos, reikalavimo perleidimo nebandė ginčyti, nes tai sutuoktinio reikalas; negalėjo pasakyti kokius įsiskolinimus ir kokiu pagrindu turi, nes sudarant kredito sutartis jų neskaitė, jas tik pasirašė; taip pat negalėjo pasakyti ar turi įmonės akcijų, nežinojo kokia akcijų vertė. Pareiškėjos teigimu, visi finansiniai šeimos reikalai priklausė nuo jos sutuoktinio, kuris vystė verslą, ji niekada nesidomėjo šeimos turtu ir turimais kreditoriniais įsipareigojimais.
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo V. K. teismo posėdžio metu su pareiškimu sutiko ir prašė jį tenkinti. Paaiškino, kad verslas buvo jo užsiėmimas, žmona verslo reikalais nesidomėjo, taip pat nesidomėjo ir kokios sumos kam ir iš ko skolinamos. Nurodė, kad įmonės akcijas pirko santuokos metu iš uždirbtų lėšų, tačiau mano, jog akcijos priklauso jam; negalėjo nurodyti kokia akcijų vertė, nes įmonė veiklos šiuo metu nevykdo. Trečiasis asmuo paaiškino, kad reikalavimą Ž. Š. perleido neatlygintinai, nes anksčiau su juo turėjo reikalų, šis buvo nemažai gero padaręs; be to, pažymėjo, jog skola buvo beviltiška, galvojo, gal Ž. Š. ateityje pavyks išsiieškoti.
Trečiasis asmuo G. M. teismo posėdžio metu su pareiškimu nesutiko ir prašė jį atmesti. Trečiojo asmens vertinimu, tokiems asmenims, kaip pareiškėja ir jos sutuoktinis, neturi būti leidžiama bankrutuoti. Nurodė, kad tiek pareiškėja, tiek jos sutuoktinis yra nesąžiningi, tačiau duomenų apie jų nesąžiningumą paskutinių trejų metų laikotarpiu neturi. Anot trečiojo asmens, pareiškėja apie vyro verslo reikalus ir piniginius santykius žinojo.
Trečiasis asmuo Nordea Bank AB, Lietuvoje veikiantis per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių (kurio teises ir pareigas šiuo metu yra perėmęs AB Luminor Bank), atsiliepime į pareiškimą prašė bylą spręsti teismo nuožiūra. Nurodė, kad pareiškėjos ir jos sutuoktinio skola bankui sudaro 403 517,69 Eur, kuri užtikrinta buto, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), hipoteka. Trečiasis asmuo pažymėjo, kad kreipėsi į antstolį dėl hipoteka įkeisto buto pardavimo priverstine tvarka, tačiau vykdymo procesą skolininkai vilkina; anot trečiojo asmens, nurodyto buto vertė yra 290 000 Eur.
Trečiasis asmuo UAB „Gelvora“ atsiliepime į pareiškimą prašė bylą spręsti teismo nuožiūra. Nurodė, kad Nordea Bank AB ir UAB „Gelvora“ sudarė reikalavimo perleidimo sutartį, pagal kurią UAB „Gelvora“ įgijo reikalavimo teisę į pareiškėją ir jos sutuoktinį, įsiskolinimas sudaro 6880,18 Eur.
Trečiasis asmuo AB „Vilniaus šilumos tinklai“ atsiliepime į pareiškimą su pareiškimu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad pareiškėjos finansinė padėtis pablogėjo dėl pačios pareiškėjos ir jos sutuoktinio neatsakingo elgesio su asmeniniais ir skolintais finansais. Pažymėjo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 11 d. nutartimi yra atsisakęs iškelti pareiškėjai ir jos sutuoktiniui fizinio asmens bankroto bylą, nes buvo pagrindas abejoti pareiškėjos sutuoktinio sąžiningumu kreditorių atžvilgiu.
Kiti tretieji asmenys savo pozicijos dėl pareiškimo neišreiškė.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. spalio 18 d. nutartimi atsisakė iškelti pareiškėjai R. K. bankroto bylą.
Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad teismas negali nustatyti tikslaus pareiškėjos turto ir skolų balanso, nes pareiškėja, teismo posėdžio metu deklaruodama visišką nesidomėjimą savo turimu turtu ir turtine padėtimi, nepateikė duomenų apie viso turimo turto vertę. Teismas konstatavo, kad neturi galimybės nustatyti faktinės pareiškėjos ir jos sutuoktinio turto vertės, nes nėra pateikta įrodymų kokia yra UAB „Vidrimvila“ akcijų, kurių savininkai yra abu sutuoktiniai, vertė. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad, remiantis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais ir pareiškime nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, pareiškėjos turimo turto ir gaunamo darbo užmokesčio nepakanka įvykdyti turimų skolinių įsipareigojimų kreditoriams. Be to, atkreipė dėmesį į tai, kad aplinkybę, jog pareiškėja yra nemoki, iš esmės pripažįsta ir jos kreditoriai; pažymėjo, kad pareiškėjos nemokumo būklė konstatuota ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 11 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2FB-31293-912/2015, tuo tarpu byloje nepateikta įrodymų, jog faktinė situacija iš esmės būtų pasikeitusi, t. y. kad pareiškėja ir jos sutuoktinis būtų įgiję turto ar kad iš esmės būtų atsiskaitę su savo kreditoriais. Teismas konstatavo, kad pareiškėjos skolinių įsipareigojimų suma akivaizdžiai viršija 25 MMA dydį.
Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjos sąžiningumą, nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 11 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2FB-31293-912/2015, buvo nustatyta, jog pareiškėjos sutuoktinis reikalavimo perleidimo sutartimi perleido 55 939,17 Eur vertės reikalavimą naujam kreditoriui, t. y. sudarė sandorį (reikalavimo perleidimo sutartį), dėl kurio sumažėjo jo mokumas ir galimybės atsiskaityti su kreditoriais.
Teismas pažymėjo, kad pareiškėja tiek teismo posėdyje, tiek procesiniuose dokumentuose tvirtino, jog apie savo sutuoktinio 2014 m. lapkričio 13 d. sudarytą neatlygintinį reikalavimo perleidimo sandorį sužinojo tik nagrinėjant fizinio asmens bankroto bylą, t. y. 2015 m. lapkričio mėnesį; teismo posėdyje pareiškėja patvirtino, jog neginčijo ir neketino ginčyti tokio sutuoktinio sudaryto sandorio, t. y. iš esmės tokiam sandoriui pritarė. Taigi, pirmosios instancijos teismas vertino, kad pareiškėja, neginčydama sutuoktinio sudaryto sandorio, kuriuo buvo sumažintas pačios pareiškėjos ir jos sutuoktinio mokumas bei galimybės atsiskaityti su kreditoriais, savo konkliudentiniais veiksmais sandorį patvirtino. Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.88 straipsnio 2 dalimi, kurioje įtvirtinta prezumpcija, jog visas sutuoktinių turtas įgytas santuokos metu yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, nepriklausomai nuo to, įgytas jis vieno ar abiejų sutuoktinių vardu, kol nėra įrodyta kitaip, nurodė, jog tarp sutuoktinių (pareiškėjos ir trečiojo asmens V. K.) nėra sudaryta jokių galiojančių vedybų ar turto pasidalijimo sutarčių, be to, pareiškėjos ir jos sutuoktinio santuoka yra nenutraukta bei nėra nustatytas šalių gyvenimas skyriumi (separacija), todėl vertino, jog pareiškėjos ir jos sutuoktinio turtas bei skolos yra bendros. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais yra nustatyta, jog V. K. nesąžiningais veiksmais (2014 m. lapkričio 13 d. sudarytu neatlygintiniu reikalavimo perleidimo sandoriu) buvo sumažintas bendras šeimos turtas bei galimybė bendriems kreditoriams didesne apimtimi tenkinti jų reikalavimus; sprendė, jog pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad jos sutuoktinis be jos žinios ar sutikimo perleido reikalavimo teisę naujam kreditoriui, taip pat įrodymų, kad ji, prieštaraudama tokiam sandoriui, būtų ėmusis kokių nors veiksmų tokį sandorį užginčyti.
Be to, pirmosios instancijos teismas, remdamasis pareiškėjos paaiškinimais, duotais teismo posėdžio metu, padarė išvadą, kad pareiškėja nesidomėjo ir iki šiol nesidomi nei turimų kreditorinių įsipareigojimų dydžiu, nei turimu turtu, nei galimomis atgauti iš skolininkų lėšomis; negalėjo įvardinti turimo turto, paaiškinti apie jai ir sutuoktiniui bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisėmis priklausančių UAB „Vidrimvila“ akcijų vertę, taip pat kiek ir kokiems kreditoriams pareiškėja yra skolinga. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad, kaip patvirtino pati pareiškėja, ji ir jos sutuoktinis per paskutinius trejus metus nesiėmė jokių teisinių veiksmų, kad skola iš S. M. būtų priteista ir išieškota. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos vertino, kad toks pareiškėjos ir jos sutuoktinio elgesys rodo, jog pareiškėja iš esmės nesiekia, kad su kreditoriais būtų kuo daugiau atsiskaityta, nesiekia pagerinti savo finansinės būklės, todėl toks pareiškėjos elgesys (sąmoningai neatliekant galimų veiksmų mokumo būklei pagerinti ir taip siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais) negali būti traktuojamas kaip sąžiningas FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto prasme, todėl atsisakė iškelti pareiškėjai bankroto bylą.
III. Atskirojo skundo argumentai
Pareiškėja (apeliantė) R. K. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 18 d. nutartį ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismui kilus abejonių dėl jos nesąžiningumo, turimo turto ir (ar) įsiskolinimų dydžio, jų balanso, teismas pats nerinko ir nesiūlė pareiškėjai pateikti papildomų duomenų, kurie pašalintų šias abejones. Pareiškėjos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai skundžiamoje nutartyje konstatavo, jog byloje nėra galimybės nustatyti tikslaus pareiškėjos turto ir skolų balanso, bei pažymi, kad visi duomenys apie pareiškėjos ir jos sutuoktinio turtinę padėtį buvo pateikti, t. y. jog sutuoktiniams priklauso butas (323 000 Eur vertės), 100 proc. UAB „Vidrimvila“ akcijų, kurios yra bevertės (nes įmonė nevykdo jokios veiklos), ir 17 377,20 Eur debitorinis reikalavimas į skolininką S. M.. Teigia, kad nei pareiškėja, nei jos sutuoktinis neturi teisinių žinių dėl minėto reikalavimo išieškojimo, o samdyti teisininkų neturi lėšų; anot pareiškėjos, sutuoktiniai tikėjosi, jog iškėlus jiems bankroto bylą, paskirtasis bankroto administratorius imsis atitinkamų teisinių priemonių šią skolą išieškoti.
Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl jos nesąžiningumo ir pažymi, kad įsiteisėjusiuose teismų procesiniuose sprendimuose nesąžiningu buvo pripažintas tik V. K. (dėl reikalavimo perleidimo sandorio sudarymo), pareiškėjos nesąžiningumo nebuvo įžvelgta. Be to, pareiškėja pakartotinai teigia, kad apie minėtą sandorį sužinojo tik 2015 m. lapkričio 11 d., kai buvo atsisakyta sutuoktiniams iškelti fizinio asmens bankroto bylą. Aiškina, kad ir paaiškėjus aplinkybėms dėl minėto sandorio sudarymo, pareiškėjos ir jos sutuoktinio kreditoriai minėto sandorio neginčijo, taigi ir jiems nekilo abejonių dėl jo teisėtumo. Be to, pareiškėja teigia, kad stengėsi atkurti savo mokumą – ieškojo darbo, įsidarbindavo, siekdama gauti pastovias pajamas, iš kurių galėtų būti dengiami kreditoriniai reikalavimai. Pareiškėjos vertinimu, vien tai, kad ji teismo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme negalėjo nurodyti tikslių įsiskolinimų kreditoriams ar paaiškinti turimo turto sudėties, jo vertės, nesudaro pagrindo teigti, jog ji visiškai nesirūpina savo skolomis. Apeliantė nurodo, kad ji neturi nei ekonominio, nei teisinio išsilavinimo, šeimos finansine gerove ir visais finansiniais klausimais rūpinosi jos sutuoktinis, pareiškėja juo pasitikėjo, tuo tarpu ji tuo laikotarpiu, kai atsirado įsipareigojimai kreditoriams, augino vaikus.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 ir 338 straipsnių nuostatas, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų pagal atskirojo skundo teisinį ir faktinį pagrindą, taip pat patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų. Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
FABĮ 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą jei nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų. FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje nustatytas atsisakymo iškelti fizinio asmens bankroto bylą pagrindų sąrašas yra baigtinis. Fizinio asmens bankroto bylą iškelti atsisakoma jei teismas nustato, kad pareiškėjas yra nesąžiningas (FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2-4 punktai), mokus (FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 1 punktas), kreipėsi dėl bankroto bylos iškėlimo pakartotinai nesuėjus įstatyme nustatytam terminui (FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 5 punktas), arba paaiškėja, kad fiziniam asmeniui yra iškelta neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens, kurio dalyvis yra fizinis asmuo, bankroto byla (FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 6 punktas).
Viena vertus, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad negali nustatyti tikslaus pareiškėjos turto ir skolų balanso, nes pareiškėja nepateikė duomenų apie viso turimo turto vertę; kita vertus, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog pareiškėjos turimo turto ir gaunamo darbo užmokesčio nepakanka įvykdyti turimų skolinių įsipareigojimų kreditoriams, o skolinių įsipareigojimų suma akivaizdžiai viršija 25 MMA dydį; be to, teismas pažymėjo, kad pareiškėjos nemokumo būklė konstatuota ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 11 d. nutartyje, priimta civilinėje byloje Nr. e2FB-31293-912/2015, tuo tarpu byloje nepateikta įrodymų, jog faktinė situacija iš esmės būtų pasikeitusi. Taigi, vertinant pirmosios instancijos teismo argumentus, matyti, kad teismas pareiškėją iš esmės pripažino nemokia; apeliantė šios aplinkybės neginčijo (CPK 12, 178 straipsniai), todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl šios aplinkybės nepasisako (byloje nekilus dėl jos ginčo).
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atsisakė iškelti pareiškėjai bankroto bylą vadovaudamasis iš esmės tuo, kad egzistuoja FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte nustatyta sąlyga – pareiškėjos nesąžiningumas.
FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte nustatyta, kad teismas atsisako iškelti bankroto bylą, jeigu paaiškėja, jog fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl CK 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų kreditorių interesus pažeidžiančių sandorių, kurių sudaryti jis neprivalėjo, ar kitokių fizinio asmens tyčinių veiksmų pateikiant neteisingą informaciją kreditoriams apie finansinę būklę prisiimant skolinius įsipareigojimus ar sudarant kitus sandorius, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, ar fizinio asmens sąmoningo neveikimo, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais (straipsnio redakcija, įsigaliojusi nuo 2016 m. sausio 1 d.).
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas iškelti pareiškėjai bankroto bylą FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto pagrindu, padarė išvadą, kad pareiškėja, neginčydama sutuoktinio sudaryto sandorio, kuriuo buvo sumažintas pačios pareiškėjos ir jos sutuoktinio mokumas bei galimybės atsiskaityti su kreditoriais, savo konkliudentiniais veiksmais sandorį patvirtino, jam neprieštaravo, nesiėmė jokių veiksmų jį ginčyti; be to, pažymėjo, jog pareiškėja nesidomėjo ir iki šiol nesidomi nei turimų kreditorinių įsipareigojimų dydžiu, nei turimu turtu, nei galimomis atgauti iš skolininkų lėšomis (nesiėmė jokių veiksmų dėl debitorinės skolos išieškojimo); nesiekia, kad su kreditoriais būtų kuo daugiau atsiskaityta, taip pat pagerinti savo finansinės būklės.
Teismui sprendžiant dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, pareiškėjo sąžiningumas vertintinas dviem aspektais: pirma, ar skolininkas, kreipdamasis dėl bankroto bylos iškėlimo, sąžiningai pateikė visą informaciją, antra, ar jis tapo nemokus elgdamasis sąžiningai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014).
Kasacinis teismas laikosi nuoseklios praktikos, nurodydamas, kad įstatymo tikslą atitiktų toks FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte įtvirtintos teisės normos aiškinimas, pagal kurį sąžiningumo aspektu būtų vertinamas pareiškėjo elgesys būtent per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo, turėjęs įtakos jo nemokumui. Toks aiškinimas atitiktų ir sisteminius šios teisės normos ryšius su kitomis FABĮ nuostatomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2014).
Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad nesąžiningu pareiškėjas pripažintinas tuomet, jeigu duomenys apie skolų atsiradimo pagrindą, skolininko elgesį su savo finansais teikia pagrindo išvadai, kad jis sąmoningai (kryptingai) leido susidaryti skoloms, tikėdamasis, jog nepatenkinti kreditorių reikalavimai bus nurašyti, ar kitais būdais elgėsi itin nerūpestingai, konkrečiomis aplinkybėmis jo elgesį vertinant pagal protingumo ir teisingumo principus. Taigi, nesąžiningumas gali būti konstatuotas tiek dėl konkrečių asmens veiksmų (prievolių prisiėmimo neketinant jų vykdyti, kreditorių klaidinimo apie savo finansinę padėtį, kredito tikslą ir pan. aplinkybes), tiek dėl jo neveikimo, kai nededama pakankamai pastangų atsiskaityti su kreditoriais ir dėl to asmuo tampa nemokus. Asmens, kuris buvo pernelyg pasyvus ir nesiėmė priemonių savo mokumui pagerinti, neveikimas, sistemiškai aiškinant įstatymą, pripažintinas nesąžiningu tais atvejais, kai nustatomas asmens suvokimas ir siekis savo padėtį bloginti (jos negerinti) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014).
Nors šie kasacinio teismo išaiškinimai buvo priimti galiojant FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto redakcijai iki 2016 m. sausio 1 d. įsigaliojusių pakeitimų, jie yra aktualūs ir nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl pareiškėjos veiksmų sąžiningumo ir jos elgesio įtakos jos mokumui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-313/2016).
Pareiškėjos pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo priimtas 2017 m. rugpjūčio 22 d., todėl aktualus laikotarpis, per kurį turėtų būti vertinamas pareiškėjos sąžiningumas, apima laikotarpį nuo 2014 m. rugpjūčio 22 d. iki 2017 m. rugpjūčio 22 d.
Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų (CPK 179 straipsnio 3 dalis) ir šalių paaiškinimų nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 11 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2FB-31293-912/2015, kuria pareiškėjai ir jos sutuoktiniui V. K. buvo atsisakyta iškelti fizinių asmenų bankroto bylą, bei Vilniaus apygardos teismas 2016 m. vasario 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2S-692-562/2016, kuria Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 11 d. nutartis palikta nepakeista, iš esmės konstatavo pareiškėjos sutuoktinio nesąžiningumą, nes jis 2014 m. lapkričio 13 d. sudarė reikalavimo perleidimo sandorį, pagal kurį perleido 55 939,17 Eur vertės reikalavimą naujam kreditoriui, tokiu būdu atimdamas, nors ir hipotetišką, galimybę didesne apimtimi tenkinti savo kreditorių finansinius reikalavimus, bei, jau turint pradelstų įsipareigojimų, sumažindamas savo mokumą ir galimybes atsiskaityti su kreditoriais.
Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo motyvams, pažymi, kad pareiškėja, turėdama solidarių įsipareigojimų kartu sutuoktiniu, nesant sudarytos vedybų ar turto pasidalijimo sutarties, taip pat santuokai esant nenutrauktai, ir neginčydama sutuoktinio sudaryto sandorio (kuris, kaip buvo nustatyta pirmosios instancijos teisme, buvo neatlygintinis (ir pareiškėja šios aplinkybės neginčijo)), kuriuo buvo sumažintas ir pačios pareiškėjos mokumas bei galimybės atsiskaityti su kreditoriais, savo konkliudentiniais veiksmais tokį sandorį patvirtino. Konstatuotina, kad minėtu sandoriu buvo sumažintas bendras šeimos turtas bei galimybė bendriems kreditoriams didesne apimtimi tenkinti jų reikalavimus, todėl tokiu būdu akivaizdžiai buvo pažeisti tiek pareiškėjos, tik jos sutuoktinio kreditorių (kurie iš esmės yra bendri) teisės ir interesai. Apeliacinės instancijos teismas kritiškai vertina pareiškėjos teiginius, jog jį apie minėtą sandorį sužinojo tik Vilniaus miesto apylinkės teismui priėmus 2015 m. lapkričio 11 d. nutartį, nes mažai tikėtina, kad toks sandoris buvo sudarytas be pareiškėjos, kuri tiek sandorio sudarymo metu, tiek ir dabar gyvena santuokinį gyvenimą kartu su sutuoktiniu V. K., žinios ar sutikimo. Be to, pažymėtina, kad net ir laikant, jog apie minėtą sandorį pareiškėja sužinojo jos nurodomą dieną (2015 m. lapkričio 11 d.), pareiškėja ir po to nesiėmė jokių veiksmų dėl tokio sandorio ginčijimo. Vien tai, kad, kaip pareiškėja nurodo, visus finansinius reikalus šeimoje tvarkė sutuoktinis, neatleidžia jos nuo pareigos pačiai rūpintis savo turtine padėtimi, įskaitant ir galimybėmis kuo operatyviau ir kuo daugiau atsiskaityti su savo (ar bendrais) kreditoriais.
Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas aplinkybes dėl nurodyto sandorio, pažymi, kad nagrinėjamu atveju svarbu įvertinti pareiškėjos veiksmų atlikimo laikotarpį, t. y. ar minėtas sandoris (2014 m. lapkričio 13 d. reikalavimo perleidimo sandoris) patenka į aktualų 3 metų laikotarpį iki šio pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo, t. y. iki 2017 m. rugpjūčio 22 d.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, minėtas sandoris, dėl kurio pagrįstai pareiškėja ir jos sutuoktinis laikytini nesąžiningais, patenka į aktualų laikotarpį, per kurį vertintinas pareiškėjos veiksmų sąžiningumas (nes, kaip minėta, reikalavimo perleidimo sandoris buvo sudarytas 2014 m. lapkričio 13 d.), todėl kitaip, negu pirmosios instancijos teismas, vertinti nurodytų pareiškėjos veiksmų trejų metų laikotarpyje nėra pagrindo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodyti nesąžiningi pareiškėjos veiksmai (sutuoktiniui sudarius neatlygintinį 55 939,17 Eur dydžio reikalavimo perleidimo sandorį, o pareiškėjai tam sutikus ir jo neginčijant) patenka į aktualios redakcijos FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto taikymo apimtį, t. y. kai paaiškėjo, jog fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl CK 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų kreditorių interesus pažeidžiančių sandorių, kurių sudaryti jis neprivalėjo, ar kitokių fizinio asmens tyčinių veiksmų pateikiant neteisingą informaciją kreditoriams apie finansinę būklę prisiimant skolinius įsipareigojimus ar sudarant kitus sandorius, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, ar fizinio asmens sąmoningo neveikimo, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais.
Be to, iš byloje nustatytų aplinkybių galima daryti išvadą, kad sudarant minėtą sandorį sutuoktinių turtinė padėtis buvo sunki, t. y. faktiškai jie jau minėto sandorio sudarymo metu buvo nemokūs, nes visos pagrindinės skolos buvo atsiradusios iki 2014 m. Pagal kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, vertinant asmens galimybę bankrutuoti, taip pat aktualus ir jo nesąžiningas elgesys, kai asmuo, jau būdamas nemokus, reikšmingai padidina savo nemokumą. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte reikalaujama, jog egzistuotų asmens nesąžiningo elgesio ir jo nemokumo priežastinis ryšys – nesąžiningumas turi daryti reikšmingą įtaką nemokumui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014).
Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėja, būdama jau iš esmės nemokia, kartu su sutuoktiniu, dar labiau blogino šeimos (jos ir sutuoktinio) turtinę padėtį ir siekė perleisti didelę reikalavimo teisę į sutuoktinių debitorių, iš kurio pareiškėjos (ir jos sutuoktinio) kreditorių naudai galėjo būti išieškota skola (ar bent jau jos dalis), todėl nurodyti pareiškėjos veiksmai pagrįstai laikytini nesąžiningais FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto prasme. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog yra pagrindas atsisakyti iškelti pareiškėjai bankroto bylą FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto pagrindu.
Apeliacinės instancijos teismas taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, kad pareiškėja nesiekė pagerinti savo turtinės būklės, jog su kreditoriais būtų kuo daugiau atsiskaityta, nes pareiškėja pati pirmosios instancijos teismo posėdyje patvirtino, kad sutuoktiniai per paskutinius trejus metus nesiėmė jokių veiksmų dėl kitos didelės debitorinės skolos išieškojimo (17 377,20 Eur dydžio reikalavimo išieškojimo iš S. M.). Apeliacinės instancijos teismas kritiškai vertina pareiškėjos teiginius, kad jie (pareiškėja kartu su sutuoktiniu) neturi pakankamai teisinių žinių šios skolos priteisimui ir išieškojimui, nes, nesant byloje duomenų apie šios skolos ginčijimą (S. M.), apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nebūtina turėti specialių teisinių žinių tokios skolos priteisimui (pavyzdžiui, kreipiantis į teismą dėl teismo įsakymo išdavimo) ir vėliau vykdomojo dokumento pateikimui antstoliui išieškojimo vykdymui.
Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes, tinkamai pritaikęs materialinės teisės normas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas iš esmės argumentuotai atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ištyrė visas faktines aplinkybes, reikšmingas nagrinėjamai bylai, skundžiamoje teismo nutartyje yra argumentuotai pateiktos pagrindinės išvados dėl ginčo dalyko, kurios teikia pagrindą pripažinti, jog bylos esmė iš tikrųjų yra atskleista, o ją atskleidus tinkamai aiškintos ir taikytos byloje aktualios teisės normos.
Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir nurodytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai netenkino pareiškėjos R. K. pareiškimo dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, todėl keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, taigi apeliantės atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Kiti atskirojo skundo argumentai, atsižvelgiant į pirmiau pateiktus išaiškinimus, vertintini kaip teisiškai nereikšmingi, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Pareiškėjos (apeliantės) R. K. atskirojo skundo netenkinti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 18 d. nutartį, kuria R. K. atsisakyta iškelti bankroto bylą, palikti nepakeistą.