- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-02-23
- Bylos Nr.
- e2S-692-562/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-23840-2015-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rosita Patackienė
- Pareiškėjas
- V. K., R. K.
- Suinteresuotas asmuo
- Nordea Bank AB, AB SEB bankas, AB „Swedbank“, UAB „Vilniaus energija“, UAB „GELVORA“, SIA „B2Kapital“, A. I., G. M., S. M.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rosita Patackienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų V. K. ir R. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 11 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjų V. K. ir R. K. pareiškimą dėl bankroto bylos jiems iškėlimo; suinteresuoti asmenys – Nordea Bank AB, AB SEB bankas, AB „Swedbank“, UAB „Vilniaus energija“, UAB „GELVORA“, SIA „B2Kapital“, A. I., G. M., S. M., išvadą duodanti institucija – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėjai V. K. ir R. K. kreipėsi į teismą prašydami iškelti jiems bankroto bylą, administratoriumi paskirti UAB „Karaliaučiaus grupė“. Nurodė, kad santuoką sudarė 1993 m., turi tris vaikus, gimusius 1990, 1994 ir 1999 metais. Pareiškėjas 1996 m. spalio 28 d. įsigijo UAB „Peronas“ (dabartinis pavadinimas UAB „Vidrimvila“), kuri prekiavo statybinėmis medžiagomis ir vykdė statybos darbus, 100 proc. akcijų. Nurodė, kad 1994 metais įsigijo du butus (duomenys neskelbtini), kuriuos 1999 metais sujungė į vieną butą. Buto įrengimui 1999 m. spalio 27 d. iš AB Lietuvos taupomojo banko paėmė 75 000 JAV dolerių paskolą, o 2002 m. kovo 26 d. ir 2004 m. spalio 22 d. paskolos sutartį pakeitė, t. y. kredito suma buvo padidinta iki 21 090 JAV dolerių ir 69 508 Eur. AB Sampo bankas 2005 m. spalio 19 d. paskolą refinansavo suteikiant 144 810 Eur kreditą. 2007 m. birželio 4 d. paskolą refinansavo bankas Nordea Bank Finland Plc, kuris suteikė 278 035,22 Eur kreditą. Įsipareigojimų vykdymui buvo įkeistas butas. Nurodė, kad 2009 – 2011 metais įsiviravus ekonominiam sunkmečiui UAB „Vidrimvila“ nustojo veikti, pareiškėjas V. K. 2011 metais įsidarbino UAB „Žalieji projektai“, bet pajamų nepakako šeimos poreikiams tenkinti ir kreditoriniams įsipareigojimams vykdyti. Pareiškėjas kreipėsi į bankus AB „Swedbank“, AB SEB, Nordea Bank AB ir atitinkamai 2010 m. gegužės 21 d., 2010 m. gruodžio 14 d. ir 2011 m. kovo 31 d. paėmė papildomas paskolas. Įmokas paskoloms grąžinti laiku mokėjo iki 2014 m. pradžios. Pažymėjo, kad pareiškėjui V. K. nustatytas 40 proc. darbingumo lygis, gauna netekto darbingumo pensiją – 58 Eur (atėmus antstolių išskaitymus). Darbdavys UAB „Žalieji projektai“ nemoka darbo užmokesčio, skola – 1 047,44 Eur. Pareiškėjai ieško darbo, tačiau nesėkmingai. Nurodė, kad skola kreditoriams sudaro apie 296 798,94 Eur. Pareiškėjai nuosavybės teise turi butą, UAB „Vidrimvila“ ir UAB „SE sistemos“ akcijų, taip pat skolininką S. M., kuris skolingas 17 377,20 Eur. Pareiškėjai nurodė, kad šeimos poreikiams tenkinti per mėnesį reikėtų 130 Eur.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo Nordea Bank AB bylą prašė spręsti teismo nuožiūra. Nurodė, kad pareiškėjų skola, kuri užtikrinta buto, esančio (duomenys neskelbtini) hipoteka, sudaro 306 972,16 Eur. Buto vertė – 290 000 Eur.
Suinteresuotas asmuo UAB „GELVORA“ atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad bankroto byla pareiškėjams negali būti iškelta. Pažymėjo, kad pareiškėjai nurodė gauną 128,67 Eur pajamų, bet jų nepakanka pareiškėjų nurodytiems būtiniems poreikiams tenkinti (130 Eur išlaidų suma), bankroto administratoriaus išlaidoms atlyginti ir kreditorių reikalavimams tenkinti.
Suinteresuotas asmuo UAB „Vilniaus energija“ prašė pareiškėjų prašymo netenkinti. Nurodė, kad vienintelė pareiškėjų įvardijama nemokumo priežastis – ekonominis sunkmetis, kuris įtakojo verslo žlugimą, tačiau ekonominė krizė savaime nereiškia fizinio asmens ar verslo subjekto pajamų sumažėjimo, ypač kai iki 2014 m. pradžios paimti kreditai buvo grąžinami laiku. Pažymėjo, kad pareiškėjai nepateikė įrodymų, kaip panaudojo suteiktus kreditus. Nurodė, kad pareiškėjų požiūris į skolinimąsi buvo neatsakingas, nes 1999–2010 metų laikotarpiu jie paėmė daug paskolų, neplanuodami pajamų ir išlaidų.
Suinteresuotas asmuo AB SEB bankas prašė atsisakyti tenkinti pareiškėjų prašymą. Nurodė, kad pareiškėjų turtiniai įsipareigojimai tik neženklia dalimi (7 000 Eur) didesni nei jiems priklausančio turto vertė. Nurodytą sumą pareiškėjai galėtų grąžinti per protingą terminą. Pažymėjo, jog pareiškėjų poreikiams tenkinti kas mėnesį reikia 130 Eur, bet pareiškime nenurodyta, iš kokių lėšų bus tenkinami kreditorių reikalavimai ir atlyginamos bankroto administratoriaus išlaidos.
Suinteresuotas asmuo SIA „B2Kapital“ prašė bankroto bylos iškėlimo klausimą spręsti teismo nuožiūra pagal byloje esančią medžiagą. Nurodė, kad skolos dydis šiuo metu yra 3 074,23 Eur.
Suinteresuotas asmuo G. M. prašė pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atmesti. Nurodė, kad pareiškėjui buvo paskolinęs 50 000 Lt iš kurių pareiškėjas grąžino 23 000 Lt, o kitą paskolos dalį vengia grąžinti.
Išvadą duodanti institucija Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius nurodė, kad pareiškėjai tinkamai rūpinasi savo vaikais.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 11 d. nutartimi atsisakė pareiškėjams V. K. ir R. K. iškelti bankroto bylą. Teismas nustatė, kad bendra pareiškėjų skola yra 321 460,36 Eur, pareiškėjams nuosavybės teise priklausančio buto vertė – 290 000 Eur, debitas – 31 460,60 Eur, todėl padarė išvadą, kad pareiškėjai yra nemokūs (Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) 2 str. 2 d.). Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 21 d. nutartimi išieškotojas V. K., remiantis reikalavimo perleidimo sutartimi, pakeistas naujuoju išieškotoju Ž. Š. vykdomojoje byloje Nr. 0004/04/00463 pagal Vilniaus miesto 2–ojo notarų biuro išduotą vykdomąjį įrašą Nr. 2-1041 dėl 193 146,75 Lt (55 939,17 Eur) skolos išieškojimo iš skolininko R. S.. Tokius pareiškėjo veiksmus sudarant reikalavimo perleidimo sutartį dėl kurio sumažėjo jo mokumas ir galimybės atsiskaityti su kreditoriais teismas pripažino nesąžiningais ir atsisakė iškelti bankroto bylą (FABĮ 5 str. 8 d. 2 p.).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai
Pareiškėjai V. K. ir R. K. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 11 d. nutartį ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada dėl pareiškėjų nemokumo, tačiau nesutinka, kad reikalavimo perleidimo sandoris, kuriuo buvo perleistas 55 939,17 Eur vertės reikalavimas dėl skolininko R. S. kitam asmeniui, laikytinas turėjusiu esminės reikšmės pareiškėjų nemokumo atsiradimui. Teigia, kad teismas turi būti aktyvus ir pareikalauti iš pareiškėjo pateikti papildomus įrodymus apie prisiimtų prievolių vykdymo ar kitas reikšmingas aplinkybes, kurių pagrindu galėtų padaryti pagrįstą išvadą dėl asmens sąžiningumo (nesąžiningumo). Pareiškėjai atkreipia dėmesį, kad aplinkybės dėl reikalavimų perleidimo sutarties nebuvo nagrinėjamos pirmosios instancijos teisme, dėl jų pareiškėjai neturėjo galimybės duoti jokių paaiškinimų, taigi jiems nebuvo užtikrintas pilnavertis teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas, nors pareiškėjai dalyvavo visuose teismo posėdžiuose
Nurodo, kad R. S. skola pareiškėjui V. K., kurią pastarasis dar 2014 m. lapkričio 13 d. perleido Ž. Š., buvo beviltiška išieškoti nuo 2007 m. sausio 11 d., kai buvo realizuotas visas areštuotas skolininko R. S. turtas ir iš to padengta tik maža dalis skolos pareiškėjui V. K. (pervesta tik 10 197,98 Lt (2 953, 54 Eur)). Nurodo, kad R. S. skolą eilę metų objektyviai vertino kaip beviltišką. Atkreipia dėmesį į tai, kad reikalavimo teisės perleidimo sandoris jo sudarymo metu apskritai neturėjo jokios įtakos pareiškėjų mokumui ir juo jokiu būdu nebuvo pažeistos pareiškėjų kreditorių teisės ir teisėti interesai, kadangi ši skola pagal pateikiamus kartu su atskiruoju skundu įrodymus realiai buvo neišieškotina dar nuo 2007 metų pradžios, kuomet jokių pradelstų įsipareigojimų bankroto byloje įtrauktiems kreditoriams net nebuvo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmetamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamo teismo nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Kartu su atskiruoju skundu apeliantai pateikė įrodymus, pagrindžiančius jų paaiškinimus: 2003 m. liepos 2 d. paprastąjį vekselį; 2004 m. vasario 9 d. V. K. prašymą dėl vykdomojo įrašo išdavimo; 2004 m. vasario 10 d. vykdomąjį įrašą; skolininko R. S. 2004 m. vasario 17 d., 2004 m. vasario 20 d., 2004 m. vasario 26 d. turto arešto aktus; antstolės V. D. 2004 m. spalio 26 d. siūlymą; 2014 m. lapkričio 13 d. reikalavimo perleidimo sutartį sudarytą tarp V. K. ir Ž. Š.; 2015 sausio 16 d. pareiškimą dėl teisių perėmimo vykdymo procese. Pažymėtina, kad CPK 314 straipsnyje yra suformuluota taisyklė, jog apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. Draudimas pateikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui nėra absoliutus. Minėtame CPK straipsnyje yra nurodytos dvi išimtys, sąlygotos dalyvaujančių byloje asmenų objektyvia galimybe pateikti įrodymus pirmosios instancijos teisme. Jeigu dalyvaujantys byloje asmenys neturėjo objektyvios galimybės pateikti įrodymus, turinčius reikšmės bylai teisingai išspręsti, įstatymas suteikia jiems teisę pateikti tokius įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Tokie atvejai būna: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau, priėmus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir paaiškėjus, kad neužteko įrodymų kurioms nors svarbioms bylos aplinkybėms įrodyti. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas laiko, kad būtinybė pateikti naujus įrodymus iškilo vėliau, t. y. priėmus pirmosios instancijos teismo nutartį. Atsižvelgdamas į tai, kad prašomi prijungti prie bylos nauji duomenys yra susiję su nagrinėjamos bylos dalyku, taip pat į bankroto bylose vyraujantį viešąjį interesą, apeliacinės instancijos teismas su atskiruoju skundu pateikiamus naujus duomenis priima ir vertina kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.
Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo V. K. veiksmus, perleidžiant reikalavimo teisę, pripažino nesąžiningais ir atsisakė pareiškėjams iškelti bankroto bylą. Teismas, išnagrinėjęs pateiktą civilinės bylos medžiagą, įvertinęs atskirajame skunde nurodytus argumentus sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią panaikinti ar pakeisti nėra įstatyme numatytų pagrindų.
FABĮ paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros (FABĮ 1 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad sąžiningo fizinio asmens mokumo atkūrimas galimas tada, kai jo kreditorių reikalavimų patenkinimas užtikrinamas nepažeidžiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Pagal FABĮ 6 straipsnio 1 dalį teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjai yra nemokūs ir dėl to ginčo nėra, tačiau fizinio asmens bankroto bylos iškėlimui būtina nustatyti ne tik fizinio asmens nemokumo faktą, bet ir įvertinti, ar nėra FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje numatytų pagrindų, kuriems esant teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą.
Pirmosios instancijos teismas atsisakė iškelti bankroto bylą FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto pagrindu, nustatančiu, kad teismas atsisako iškelti bankroto bylą, jeigu paaiškėja, jog fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises, neprivalėdamas sudaryti šių sandorių, ar kitokių veiksmų, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais. Kasacinės instancijos teismas yra pažymėjęs, kad nesąžiningu pareiškėjas pripažintinas tuomet, jeigu duomenys apie skolų atsiradimo pagrindą, skolininko elgesį su savo finansais teikia pagrindo išvadai, kad jis sąmoningai (kryptingai) leido susidaryti skoloms, tikėdamasis, jog nepatenkinti kreditorių reikalavimai bus nurašyti, ar kitais būdais elgėsi itin nerūpestingai, konkrečiomis aplinkybėmis jo elgesį vertinant pagal protingumo ir teisingumo principus. Taigi, nesąžiningumas gali būti konstatuotas tiek dėl konkrečių asmens veiksmų (prievolių prisiėmimo neketinant jų vykdyti, kreditorių klaidinimo apie savo finansinę padėtį, kredito tikslą ir pan. aplinkybes), tiek dėl jo neveikimo, kai nededama pakankamai pastangų atsiskaityti su kreditoriais ir dėl to asmuo tampa nemokus. Asmens, kuris buvo pernelyg pasyvus ir nesiėmė priemonių savo mokumui pagerinti, neveikimas, sistemiškai aiškinant įstatymą, pripažintinas nesąžiningu tais atvejais, kai nustatomas asmens suvokimas ir siekis savo padėtį bloginti (jos negerinti) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014). Teismui sprendžiant dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, pareiškėjo sąžiningumas vertintinas dviem aspektais: pirma, ar skolininkas, kreipdamasis dėl bankroto bylos iškėlimo, sąžiningai pateikė visą informaciją, antra, ar jis tapo nemokus elgdamasis sąžiningai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014).
Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas yra nesąžiningas, kadangi sudarė reikalavimo perleidimo sandorį, pagal kurį perleido 55 939,17 Eur vertės reikalavimą naujam kreditoriui. Atskirajame skunde apeliantai teigia, kad R. S. skola pareiškėjui V. K. buvo beviltiška išieškoti dar nuo 2007 m. sausio 11 d., kai buvo realizuotas visas areštuotas skolininko turtas ir iš to padengta tik maža dalis R. S. skolos. Pažymėtina, kad pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo pareiškėjai nurodo, kad kreditai iki pat 2014 m. pradžios buvo grąžinami laiku, taigi galima daryti išvadą, kad nuo 2014 m. pareiškėjų finansinė situacija buvo sunki. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad nepaisant sunkios finansinės situacijos, pareiškėjas V. K. 2014 m. lapkričio 13 d. nusprendė sudaryti reikalavimo perleidimo sutartį ir perleisti 55 939,17 Eur vertės kreditorinį reikalavimą naujam kreditoriui. Nepaisant to, kad pareiškėjo V. K. kreditorinis reikalavimas galimai buvo beviltiškas, tačiau pareiškėjai nei pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo, nei apeliaciniame skunde nenurodo šio reikalavimo perleidimo priežastis ir kokią naudą iš to gavo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu tokie pareiškėjo V. K. veiksmai vertintini kaip nesąžiningi pareiškėjų kreditorių atžvilgiu. Aplinkybė, kad pareiškėjo V. K. skolininko finansinė padėtis, perleidžiant reikalavimo teisę, buvo bloga, nereiškia, kad ji ateityje negalėjo pasikeisti, sudarant galimybę grąžinti skolą. Taigi apeliantas, žinant apie savo įsipareigojimų mąstą bei tai, kad negali laiku įvykdyti savo įsipareigojimų, sudarydamas reikalavimo perleidimo sutartį, atėmė nors ir hipotetišką, tačiau galimybę didesne apimtimi tenkinti savo kreditorių kreditorinius reikalavimus, dėl ko pirmosios instancijos teismas jį pagrįstai laikė nesąžiningu.
Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjas yra nesąžiningas ir pagrįstai atsisakė iškelti pareiškėjams bankroto bylą FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
apeliantų pareiškėjų V. K. ir R. K. atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.