Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Antano Rudzinsko, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų V. B. ir A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 1 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2916-104/2015 pagal ieškovų V. B., atstovaujamo A. B., ir A. B. ieškinius atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo, ir,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Jie (ieškovai) 2005 m. rugsėjo 14 d. pakartotinai kreipėsi į Jonavos rajono apylinkės teismą su tuo pačiu ieškiniu dėl teisminės gynybos civilinėje byloje Nr. 2-2499-598/2005, tačiau ieškinio priėmimas ir toliau buvo vilkinamas kartu su Vilniaus apygardos teismu, kuris atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Ieškovai teigia, kad tokiais veiksmais buvo pažeista teisė į veiksmingą teisinę gynybą, paneigta ieškovų nuosavybės teisė.

Jonavos rajono apylinkės teismas, ieškovui prašant, nepriėmė sprendimo už akių, o atidėjo bylos nagrinėjimą, nors atsakovei Lietuvos Respublikai ir jos atstovui buvo tinkamai pranešta apie teismo posėdžio vietą ir laiką. Kauno apygardos teismas nušalino Jonavos rajono apylinkės teismą ir civilinė byla buvo perduota nagrinėti Jurbarko rajono apylinkės teismui, kuris toliau vilkino bylos nagrinėjimą. Šias faktines aplinkybės įrodo civilinė byla Nr. 2-12-714/2013, jos eiga.

Ieškovų įsitikinimu, teismai varžė ir neleido A. B. ginti savo teisių. Šias aplinkybes patvirtina civilinės bylos :Kauno miesto apylinkės teismo byla Nr. 2-2649-221/2009, Utenos rajono apylinkės teismo bylos Nr. 2-2649-221/2009 ir Vilniaus apygardos teismo byla Nr. 2-3718-565/2013 bei jų (bylų) eiga. Per teismų institucijas atsakovė tyčia vilkino civilinės bylos Nr. 2-12-714/2013 nagrinėjimą, todėl privalo atlyginti ne tik ieškovui A. B., bet ir ieškovui V. B. žalą, padarytą paminėtoje byloje.

II. Pirmosios instancijos teismo spendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas ieškinį atmetė, tokiais motyvais:

Ieškovų pareiga įrodyti būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas, siekiant iš valstybės žalos, atsiradusios dėl neteisėtų teisėjo, teismo veiksmų, nagrinėjant civilinę bylą, atlyginimo (CK 6. 272 str. 2 d.).

Ieškovai savo teisių pažeidimu, dėl kurio jiems padaryta turtinė ir neturtinė žala, nurodo tyčinį Jurbarko rajono apylinkės teismo civilinės bylos Nr. 2-1-714/2015 vilkinimą, nesuteikiant veiksmingos teisinės gynybos, juos (ieškovus) diskriminuojant, tačiau pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis Jurbarko rajono apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-12-714/2013 (2015 m. Nr. 2-1-714/2015) dar neišnagrinėta – byla teisme buvo gauta 2012 m. gegužės 22 d. iš Kauno apygardos teismo. Ją greitai išnagrinėti, persiuntus iš kito teismo, nebuvo galimybės dėl ieškovų tikslinto ieškinio, prašymo stabdyti bylą, dėl mirusios ieškovės pakeitimo jos teisių perėmėju, teisėjo nušalinimo, bylos išsiuntimo į Vilniaus apygardos teismą. Byla nagrinėjama, renkami įrodymai, paskirtas teismo posėdis.

Ieškovai neįvardino konkrečių neteisėtų veiksmų, kuriais teismas tyčia vilkino bylos nagrinėjimą. Bendro pobūdžio teiginiai, kad bylos vilkinimą įrodo bylos eiga ir jos (bylos) medžiaga, negali būti laikomi tinkamu ir pagrįstu ieškinio pagrindimu ir kad teismas, nagrinėdamas civilinę bylą Nr. 2-1-714/2015, tyčia ją vilkina. Kiti ieškovų argumentai dėl teismų neteisėtų veiksmų nepatvirtinti jokiais įrodymais. Nesant visų civilinės atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo atsakovės deliktinei atsakomybei atsirasti.

Reikalavimas priteisti turtinę ir neturtinę žala atmestas kaip nepagrįstas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Teismo sprendimas negalioja dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų – neteisėtos teismo sudėties, nes nuo bylos nagrinėjimo nenusišalino teisėja N. Cikoto, kuri kartu su kitais teisėjas klastojo faktus ir aplinkybes kitose bylose. Dėl tokių teisėjos veiksmų būtina pranešti prokuratūrai. Teismas pažeidė Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 21, 300 straipsnius, 329 straipsnio 2 dalies 1 punktą, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 ir 117 straipsnius, Konstitucinio Teismo nustatytą privalomą precedentą civiliniame procese, kad niekas negali būti teisėju savo paties byloje, nes taip yra pažeistas bendras objektyvaus ir nešališko bylos nagrinėjimo teismuose principas; to paties teismo teisėjai negali nagrinėti bylų, kuriose kaip šalys ar asmenys dalyvauja kiti to paties teismo teisėjai, nes sprendime tenka pasisakyti ir vertinti savo kolegų darbą, procesinių veiksmų teisėtumą ar įtaką subjektyvių teisių pažeidimui. Teismas pažeidė CPK 259, 263, 265 ir 270 straipsnius, nes nenurodė nei vieno argumento, kuriuo atmesti ieškinio reikalavimai. Teismas neteisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, todėl nepagrįstai nusprendė, kad ieškovai nepateikė jokių atsakovės neteisėtų veiksmų ir kaltės įrodymų. Kaltė šiuo atveju yra preziumuojama ir jos įrodinėti nereikia.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Nei absoliučių, nei kitų procesinės bei materialinės teisės normų pažeidimų, dėl kurių būtų pagrindas panaikinti ar pakeisti skundžiamą teismo sprendimą, nėra.

Dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų

Apeliantai skundžiamo sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą argumentuoja tuo, kad buvo pažeista teisė į nešališką ir nepriklausomą teismą, nes bylą išnagrinėjo šališka ir priklausoma teisėja ir šališkas Vilniaus apygardos teismas.

Viena tinkamo proceso garantijų, įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje, CPK 21 straipsnyje, yra užtikrinimas, kad šalių ginčą nagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką ir objektyvų teismą įgyvendinimą, CPK normose įtvirtintas nušalinimo institutas. Byloje dalyvaujantis asmuo, manantis, kad jo bylą nagrinėjantis teisėjas gali būti neobjektyvus ir šališkas, gali, remdamasis CPK 65–66 straipsniuose nurodytomis aplinkybėmis, teikti motyvuotą teisėjo nušalinimo pareiškimą (CPK 68 str.). Asmuo, reikšdamas nušalinimą, turi pagrįsti, kad egzistuoja pakankamas pagrindas manyti, jog byla bus išnagrinėta neobjektyviai ir šališkai, t. y. nurodyti konkrečias aplinkybes ir pateikti jas patvirtinančius įrodymus, kurie patvirtintų tokį pagrindą egzistuojant.

Apeliantai, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, teikė nušalinimo pareiškimą teisėjai ir visam Vilniaus apygardos teismui, tačiau šią teisę siekė netinkamai. Apeliantams neištaisius pareiškimo trūkumų, pareiškimas buvo pripažintas nepaduotu ir jiems grąžintas (b. l. 88). Aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas abejoti teisėjos (teismo) šališkumu, teisėjų kolegija nenustatė. Teisėjos, teismo šališkumo įrodymų nepateikė ir apeliantai, nors pagal civiliniame procese galiojantį rungimosi principą, reikalaujantį, kad kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, tokia pareiga tenka būtent jiems (CPK 12 str., 178 str.).

Apeliantų skundo argumentai dėl bylą išnagrinėjusio teismo (teisėjos) šališkumo yra paremti iš esmės vien tik nesutikimu su teismo priimtu nepalankiu jiems procesiniu sprendimu, o tai nėra pagrindas konstatuoti teisėjo (teismo) šališkumą (CPK 65, 66 str.). teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantų nurodyto absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo nėra (CPK 329 str. 2 d. 1 p.).

Atmestini apeliantų teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 270 straipsnio nuostatas, nes teismo sprendimas atmesti ieškinį nemotyvuotas.

Pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas yra tada, kai sprendimas, nutartis yra be motyvų (sutrumpintų motyvų). CPK 270 straipsnyje apibrėžtas teismo sprendimo turinys, nustatyta teismo pareiga motyvuoti sprendimą glausta forma (4 d.). Kasacinio teismas, formuojantis teismų praktiką, yra pasisakęs, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Jeigu teismo sprendime nėra atsakyta į kai kuriuos ieškinio, skundo ar kito procesinio dokumento argumentus, tai savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad toks sprendimas yra nepagrįstas ar (ir) neteisėtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-492/2014). Teisėjų kolegijos įsitikinimu skundžiamas teismo sprendimas yra motyvuotas, atitinka CPK 270 straipsnio reikalavimus: išdėstytos teismo nustatytos esminės bylos aplinkybės, faktiniai ir teisiniai argumentai. Tai, kad teismo sprendimo motyvai yra nepalankūs apeliantui, nereiškia, kad sprendimas yra nemotyvuotas.

Dėl valstybės civilinės atsakomybės sąlygų ir įrodymų vertinimo

Pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, valstybė atlygina visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Pagal šią įstatymo normą valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda tada, kai yra visos būtinos deliktinės atsakomybės sąlygos – žala (CK 6.249 str.), neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), priežastinis ryšys (CK 6.247 str.) ir kaltė (CK 6.248 str.). Šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra ta, kad asmeniui teisė į žalos atlyginimą atsiranda tik tada, kai nustatoma, kad valstybės institucija, pareigūnas ar teismas atliko neteisėtus veiksmus ir žala atsirado būtent dėl nurodytų subjektų neteisėtų ir kaltų veiksmų.

Ieškovas, reikalaudamas atlyginti žalą, turi pareigą CPK 178 straipsnio pagrindu įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, t. y. įrodyti būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas (neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį), kurių neįrodžius žalos atlyginimas negalimas. Pagal CK 6.248 straipsnio nuostatas, skolininko kaltė preziumuojama, išskyrus įstatyme nustatytas išimtis. Įrodinėjimo pareiga negali būti perkelta nei atsakovui, nei teismui.

Apeliantų skundo argumentai, kad byloje nėra išnagrinėtos ieškinyje įrodinėjamos aplinkybės ir faktai, būtini padarytai turtinei ir neturtinei žalai atlyginti bei neteisėtiems veiksmams įrodyti, nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas priėmė skundžiamą sprendimą ištyręs ir įvertinęs visus byloje esančius faktinius duomenis, nepažeidęs įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių procesinių taisyklių (CPK 185 str.). Teismas taip pat teisingai kvalifikavo ginčo teisinius santykius, tinkamai taikė ir aiškino ginčui aktualias materialinės teisės normas, išvadas argumentavo.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantai neįrodė valstybės neteisėtų veiksmų, kildinamų iš civilinės bylos nagrinėjimo, ir kitų sąlygų, būtinų deliktinei atsakomybei atsirasti.

Į esminius apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus atsakyta. Keisti ar naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

Apeliantų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkinamas.

CPK 322 straipsnio nuostatos numato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujančio asmens prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka teismui nėra privalomas. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė tokių faktinių aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka.

Dėl bylos nutraukimo pagrindo

Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir civilinę bylą nutraukti.

CPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, turi teisę panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą (visą ar iš dalies), o bylą nutraukti arba pareiškimą palikti nenagrinėtą, jeigu nustatomos CPK 293 ir 296 straipsniuose nurodytos aplinkybės, išskyrus CPK 296 straipsnio 1 dalies 7, 8 ir 11 punktuose nurodytus atvejus.

Pagal CPK 296 straipsnio 1 dalies 11 punktą, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu paaiškėjus, kad pareiškimas neatitinka ieškinio turinio reikalavimų, ieškinys paliekamas nenagrinėtas. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal apeliantų ieškinį iš esmės ir jį atmetė teismo sprendimu. Remdamasis CPK 296 straipsnio 2 dalies nuostata, apeliacinės instancijos teismas dėl ieškinio trūkumų neturi pagrindo palikti ieškinį nenagrinėtą. Kitų CPK 293 straipsnyje nustatytų bylos nutraukimo pagrindų nėra.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, remdamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.