- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-04-02
- Bylos Nr.
- 2-405-236/2015
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Nutartis palikta nepakeista.
- Teisėjas
- Kazys Kailiūnas
- Ieškovas
- A. B.
- Kategorijos
- 118.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Kazys Kailiūnas teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 6 d. nutarties, kuria nutraukta civilinė byla Nr. 2-5180-881/2014 pagal ieškovo A. B. ieškinį dėl Lietuvos institucijų vykdyta instancine tvarka neteisėta veikla padarytos žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas A. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti, kad kriminalinės institucijos Vilniaus apygardos teismas ir Lietuvos apeliacinis teismas bei jų konkretūs teisėjai nesivadovauja Konvencija, Konstitucija ir įstatymais ir pažeidė ieškovo teises civilinės bylos Nr. 2-3812-603/2011 nagrinėjimo metu ir trukdė jas ginti, todėl padarė ieškovui žalą, kurią privalo atlyginti Lietuvos Respublika; priteisti ieškovui iš Lietuvos Respublikos 204 512,5 Lt turtinės ir 400 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą už ieškovo teisių pažeidimus civilinės bylos Nr. 2-3812-603/2011 nagrinėjimo metu ir trukdymą jas ginti Lietuvos teritorijoje; sprendimo vykdymą pavesti atstovui kriminalinei Lietuvos teisingumo ministerijai. Ieškinyje nurodė, kad bylą ieškovas ves pats, taikos sutartis su kriminaline Lietuva negalima.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2014 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi nutarė civilinę bylą paskirti nagrinėti parengiamajame teismo posėdyje, kuris įvyks Vilniaus apygardos teisme 2014 m. rugsėjo 30 d. 8 val.; pripažinti ieškovo A. B. dalyvavimą parengiamajame teismo posėdyje būtinu.
Vilniaus apygardos teisme buvo gautas ieškovo pareiškimas dėl teisėjos V. M. ir Vilniaus apygardos teismo nušalinimo. Nagrinėjama byla buvo išsiųsta į Lietuvos apeliacinį teismą spręsti nušalinimo klausimo.
Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. spalio 7 d. nutartimi nutarė nustatyti pareiškėjui A. B. terminą iki 2014 m. spalio 20 d. pašalinti šioje nutartyje nurodytiems 2014 m. rugsėjo 29 d. pareiškimo trūkumams – pateikti Lietuvos apeliaciniam teismui šio pareiškimo originalą.
Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. spalio 29 d. nutarė Vilniaus apygardos teisme gautą A. B. nušalinimo pareiškimą civilinėje byloje Nr. 2-5180-881/2014 laikyti nepaduotu; grąžinti civilinę byla Nr. 2-5180-881/2014 Vilniaus apygardos teismui. Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, kad ieškovas teismo nurodyto reikalavimo dėl trūkumų šalinimo neįvykdė.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2014 m. lapkričio 6 d. nutartimi nutarė nutraukti civilinę bylą Nr. 2-5180-881/2014.
Teismas konstatavo, kad A. B. pateikė ieškinį, adresuotą kriminalinei institucijai Vilniaus apygardos teismui, atsakove nurodęs kriminalinę Lietuvos Respubliką; ieškinio dalykas: dėl Lietuvos institucijų vykdomos instancine tvarka neteisėtos ir nusikalstamos veikos, nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-3812-603/2011, padarytos žalos atlyginimo, ieškinio suma 601 762,5 Lt.
Teismas konstatavo, kad ieškinys yra pareikštas neegzistuojančiam atsakovui, todėl negali būti nagrinėjamas civilinio proceso tvarka ir dėl šios priežasties byla nutraukiama CPK 293 straipsnio 1 punkto pagrindu.
III. Atskirojo skundo argumentai
Atskiruoju skundu ieškovas A. B. prašo panaikinti kriminalinės institucijos Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 6 d. nutartį ir perduoti klausimą kitos apygardos teismui nagrinėti iš esmės. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1) Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CPK 293 str. l d. l p., nes pažeidė CPK 45, 294 str., kai nustatoma, kad ieškinys dėl jo pareiškimo neva neegzistuojančiam atsakovui yra nenagrinėtinas civilinio proceso tvarka.
2) Pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 5 str., 6 str., 7 str., 115 str. 4 d., kadangi klaidingas procesinio dokumento pavadinimo nurodymas, teismo pavadinimo nenurodymas ir kiti netikslumai, kurie nesudaro esminių kliūčių proceso eigai nėra pagrindas ieškinio priėmimo stadijoje taikyti CPK 115 str. 2 d. ir atsisakyti priimti ieškinį;
3) Pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 18 str. ir nukrypo nuo Konstitucinio Teismo nustatyto precedento civiliniame procese, kadangi yra civilinio proceso šalis kriminalinė Lietuva su atstovu kriminalinės Lietuvos „teisingumo“ ministerija. Šį faktą patvirtina pridedami teismo bei procesiniai dokumentai;
4) Pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 21 str., 329 str. 2 d. 1 p., Konvencijos 6 str., Konstitucijos 109 str., 117 str. bei nukrypo nuo Konstitucinio Teismo nustatyto privalomo precedento taikymo praktikos civiliniame procese.
Atskirajame skunde ieškovas A. B. atsakovu nurodė kriminalinę Lietuvą, atsakovo atstovais nurodė kriminalinės Lietuvos teisingumo ministeriją, kriminalinės Lietuvos apeliacinį teismą ir pseudoteisėjus, kriminalinę instituciją Vilniaus apygardos teismą ir pseudoteisėjus. Taip pat nurodė, kad atskirasis skundas paduodamas kriminalinei institucijai Lietuvos apeliaciniam teismui.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas, Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 6 d. nutartis paliktina nepakeista.
Žemesnės instancijos teismas
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Absoliučių pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar skundžiama teismo nutartis, kuria teismas nutraukė civilinę bylą, yra pagrįsta ir teisėta (CPK 263 str. 1 d.).
Bylos duomenys patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas nutraukė civilinę bylą CPK 293 straipsnio 1 punkto pagrindu, kadangi konstatavo, kad ieškinys yra pareikštas neegzistuojančiam atsakovui, todėl negali būti nagrinėjamas civilinio proceso tvarka.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos nustatyta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje: asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą.
Pasisakydamas dėl šios konstitucinės normos aiškinimo bei taikymo, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad paminėtos teisės kreiptis į teismą negalima apriboti ar paneigti, o teisės ir teisėti interesai turi būti ginami nepriklausomai nuo to, ar jie tiesiogiai įtvirtinti Konstitucijoje; pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ar laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme; asmens teisės turi būti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai ginamos tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimas byloje Nr. 7/04-8/04; 2008 m. birželio 30 d. nutarimas byloje Nr. 38/06 ir kt.).
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 straipsnyje yra nurodyta, jog įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto paminėto konstitucinio teisminės gynybos prieinamumo principo, yra ne kartą nurodęs, kad ši teisė, kaip ir bet kuri kita, turi būti įgyvendinama laikantis tam tikros tvarkos, kuri nustatyta specialiuosiuose įstatymuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2009 ir kt.). Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencijoje, aiškinant Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalį, nurodyta, jog vienas iš teisės į teisingą bylos nagrinėjimą aspektų – kiekvieno asmens galimybė kreiptis į teismą dėl civilinio pobūdžio teisių ir pareigų klausimo išnagrinėjimo.
Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad pagal EŽTT jurisprudenciją teisė į teismą nėra absoliuti – galimi tam tikri šios teisės apribojimai, nes jo pobūdis (prigimtis) lemia valstybinio reguliavimo poreikį. Užtikrinant bylos šalims efektyvią teisę kreiptis į teismus dėl „civilinio pobūdžio teisių ir pareigų“ klausimo išsprendimo Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje valstybei suteikta galimybė pasirinkti taikytinas priemones šiame kontekste, pabrėžiant, kad yra svarbu tai, jog taikomi apribojimai nesuvaržytų ar nesumažintų pareiškėjui suteiktos teisės kreiptis į teismą tokiu būdu ar apimtimi, kuri pažeistų teisės į teismą esmę. Taikomi apribojimai suderinami su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalimi, jeigu atitiks teisėtą tikslą ir egzistuos pagrįstas proporcingas ryšys tarp taikomų priemonių ir siekiamo tikslo (pavyzdžiui, Golder v. United Kingdom, Nr. 4451/70, 1975 m. vasario 21 d, sprendimas; Guérin v. France, Nr. 25201/94, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2009; 2009 m. vasario 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2009 ir kt.).
Kaip žinoma, konstitucines nuostatas konkretizuoja ir detalizuoja civiliniai, baudžiamieji ir administraciniai įstatymai, kuriuose nurodyta teisės kreiptis į teismą realizavimo tvarka. Taigi CK 1.138 straipsnis reglamentuoja civilinių teisių gynimą ir civilinių teisių gynimo būdus, o CPK normos – teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos įgyvendinimo procesinę tvarką. CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, jog būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Tačiau šia teise, kaip ir visomis kitomis teisėmis, suinteresuotas asmuo turi naudotis sąžiningai ir ja nepiktnaudžiauti (CPK 95 str. ). Kiekvienu atveju teismas turi ne tik teisę, bet ir pareigą, įgyvendindamas proceso tikslus ir principus, kontroliuoti šalių naudojimąsi procesinėmis teisėmis, šalinti bet kokius procesinio įstatymo nesilaikymo atvejus, o tuo atveju, jei asmuo piktnaudžiauja subjektine teise, teismas gali atsisakyti ją ginti (CK 1.137 str. 3 d.).
Pažymėtina, kad pagal CPK 3 straipsnio 1 dalį teismas privalo nagrinėti bylas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Lietuvos Respublikos įstatymais, kitais teisės aktais, be kita ko – taip pat ir teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais.
Teismui aiškinant ir taikant civilinio proceso teisės normas, turi būti atsižvelgiama į šias paminėtas principines nuostatas, nes tik tokiu atveju gali būti pasiektas civilinio proceso tikslas – atkurti teisinę taiką tarp šalių (CPK 2 str.), užtikrinti veiksmingą ir realų teisės į teisingą teismą įgyvendinimą abiem ginčo šalims, lygybės teismui, viešumo, rungimosi, teisės būti išklausytam teisme ir kitus visuotinai pripažintus demokratinius principus (Konstitucinio Teismo 1997 m. spalio 1 d. nutarimas ir kt.).
Civilinis procesas yra grindžiamas ginčo šalių dispozityvumo, rungimosi ir lygiateisiškumo principais, vyksta pagal įstatymu nustatytą tvarką, kurios turi laikytis tiek teismas, tiek proceso dalyviai. Dispozityvumo principas reiškia, jog šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi CPK nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis (CPK 13 str.), o rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims: kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Teismų praktikoje šiuo klausimu ne kartą yra nurodyta, kad šių principų užtikrinimas nagrinėjant bylą lemia tinkamą šalių konstitucinės teisės į teisingą teismą įgyvendinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-92/2007, 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-551/2012).
Nagrinėjamu atveju taip pat tikslinga dar kartą pažymėti tai, kad kreipimasis su ieškiniu į teismą, kaip vienas iš teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos įgyvendinimo būdų, gali būti įgyvendinamas tiktai tada, kai pateikiamas ieškinys atitinka įstatymo reikalavimus. Imperatyvūs reikalavimai ieškinio formai ir turiniui yra nustatyti tam, kad tiek teismas, tiek byloje dalyvaujantys asmenys, kurių atžvilgiu reiškiamas ieškinys, galėtų susipažinti su reiškiamų reikalavimų esme; kad priešinga šalis tinkamai ir laiku pasinaudotų procesinės gynybos priemonėmis, pareikšdama atsikirtimus ir pateikdama įrodymus; kad teismas galėtų kuo operatyviau pareikštus reikalavimus išnagrinėti ir priimti pagrįstą spendimą. Todėl, esant tokiems ieškinio trūkumams, kurie trukdo įgyvendinti šiuos civilinio proceso tikslus, priklausomai nuo procesinės situacijos, teismas turi arba nustatyti terminą ieškinio trūkumams pašalinti, įpareigodamas asmenį suformuluoti ieškinio dalyką, arba atsisakyti priimti tokį reikalavimą kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 137 str. 2 d. 1 p.), arba nutraukti civilinę bylą tuo pačiu pagrindu, jeigu ji jau iškelta (CPK 293 str. 1 d. 1 p.). Tokie teismo veiksmai negali būti vertinami kaip suinteresuoto asmens teisės į teisminę gynybą pažeidimas, nes teismui priėmus tokį jo reikalavimą ir pradėjus nagrinėti / išnagrinėjus bylą, teisė į teisminę gynybą nebūtų įgyvendinta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2013).
Atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog asmuo, kurio teisės ir teisėti interesai pažeisti, realizuoti teisę į teisminę gynybą gali tik tokiu atveju, jei kreipdamasis į teismą laikysis nustatytų taisyklių, reikalavimų ir tvarkos.
Nagrinėjamu atveju apeliantas atskirajame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CPK 293 str. l d. l p., nes pažeidė CPK 45, 294 str., kai nustatoma, kad ieškinys dėl jo pareiškimo neva neegzistuojančiam atsakovui yra nenagrinėtinas civilinio proceso tvarka. Be to, apeliantas teigia, jog klaidingas procesinio dokumento pavadinimo nurodymas, teismo pavadinimo nenurodymas ir kiti netikslumai, kurie nesudaro esminių kliūčių proceso eigai nėra pagrindas ieškinio priėmimo stadijoje taikyti CPK 115 str. 2 d. ir atsisakyti priimti ieškinį.
Apeliacinis teismas atmeta šiuos skundo argumentus kaip nepagrįstus. Pažymėtina, ieškinio trūkumų šalinimo institutas yra nustatytas siekiant sudaryti galimybę besikreipiančiam į teismą asmeniui ištaisyti ieškinyje padarytas klaidas, užtikrinti proceso koncentruotumą ir ekonomiškumą (CPK 115 str., 138 str.). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju apeliantas įvardindamas atsakovus, ne per klaidą, o sąmoningai nurodė ,,kriminalinė Lietuvos teisingumo ministerija“, ,,kriminalinis Vilniaus apygardos teismas“, „kriminalinė institucija Lietuvos apeliacinis teismas“.
Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, kad apeliantui tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismų sprendimuose (nutartyse) ne kartą buvo nurodyta, kad jo procesiniuose dokumentuose šalių įvardinimas kaip „kriminalinė institucija Vilniaus apygardos teismas“, „kriminaliniai teismai“, „kriminalinė Lietuvos Respublika“, „kriminalinė Lietuvos teisingumo ministerija“, „pseudoteisėjai“ ir kt., vertinamas ne kaip klaida, o kaip sąmoningas veiksmas, piktnaudžiavimas proceso teisėmis (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-84-370/2015; 2015 m. vasario 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-219-516/2015, 2015 m. kovo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-287-157/2015 ir kt.).
Atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas pagal bylos duomenis sprendžia, jog apelianto argumentai, kad atsakovais įvardinti asmenys egzistuoja, todėl pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 45, 294 straipsnius, kadangi netinkamai taikė CPK 293 straipsnio l dalies l punktą, atmetami, kaip nepagrįsti ir vertinami kaip nesąžiningas veikimas (CPK 42 str. 5 d.). Apeliacinis teismas pagal bylos duomenis sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, teisingai nustatęs, kad priimtas ieškinys yra nenagrinėtinas teisme, teisingai nutraukė šią bylą CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.
Kiti atskirajame skunde nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam klausimo išsprendimui, pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui bei pagrįstumui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako.
Dėl nurodytų motyvų apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovo atskirasis skundas netenkinamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 6 d. nutartį palikti nepakeistą.