- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-02-22
- Bylos Nr.
- 2A-370-603/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-13253-2016-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Asta Radzevičienė, Rūta Veniulytė-Jankūnienė, Loreta Bujokaitė (pran.)
- Ieškovas
- V. Z.
- Atsakovas
- E. R.
- Trečiasis asmuo
- AB SEB bankas
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Loretos Bujokaitės, kolegijos teisėjų Astos Radzevičienė ir Rūtos Veniulytės - Jankūnienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (atsakovės) E. R. ir apelianto (ieškovo) V. Z. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 20 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo V. Z. ieškinį atsakovei E. R. ir pagal atsakovės E. R. priešieškinį ieškovui V. Z. dėl santuokos nutraukimo ir susijusių teisinių pasekmių, trečiasis asmuo AB SEB bankas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas prašė nutraukti jo ir atsakovės santuoką dėl atsakovės kaltės, po santuokos nutraukimo palikti šalims turėtas pavardes, priteisti ieškovui kreditorinio įsipareigojimo trečiajam asmeniui AB SEB bankas vykdymą, padalinti santuokos metu įgytą butą jį natūra priteisiant ieškovui, atsakovei išmokant kompensaciją, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog santuoka su atsakove sudaryta 2013-01-05 Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriuje. Gyvenant santuokoje atsakovė jį užgauliojo, ieškojo priekabių, elgėsi nepagarbiai, atsakovė santuoką sudarė tik siekdama gauti leidimą nuolat gyventi ES šalyse. 2016-01-30 ieškovas išsikraustė iš buto, kuriame gyveno kartu su atsakove, tačiau bendras santuokinių gyvenimas nutrūko gerokai anksčiau, bendro ūkio šalys nebevedė keletą mėnesių iki ieškovui išsikeliant iš šeimos gyvenamosios vietos. Santuokos metu įgytas butas, esantis (duomenys neskelbtini), už butą sumokėta dalimis: 1 000 Eur ieškovas sumokėjo iki buto pirkimo pardavimo sutarties sudarymo, 6 000 Eur - iš ieškovo tėvų jam padovanotų lėšų, 20 000 Eur sumokėta pagal su trečiuoju asmeniu AB SEB bankas sudarytą kredito sutartį, likusi suma – iš ieškovo santaupų. Įgytas butas yra dviejų neizoliuotų kambarių, todėl šalims juo naudotis nutraukus santuoką galimybės nebūtų. Dalį sumos ieškovui sumokėjus iš asmeninių lėšų, butas priteistinas ieškovui, atsakovei sumokant kompensaciją. Nuo kredito sutarties sudarymo iki faktinio šalių išsiskyrimo sumokėta 1 372,72 Eur kredito įmokų, todėl atsakovei priteistina pusė šios sumos, t.y. 686,36 Eur kompensacija. Transporto priemonių šalys neturi, kito dalintino turto taip pat nėra. Ieškovas turi galimybę mokėti kredito įmokas pagal sudarytą kredito sutartį, todėl įsipareigojimas trečiajam asmeniui nustatytinas asmenine ieškovo prievole. Kitų kreditorių įsipareigojimų šalys neturi. Abi šalys yra darbingos, gali save išlaikyti, todėl išlaikymas nepriteistinas.Atsakovė atsiliepimu prašė nustatyti, kad santuoka iširo dėl ieškovo kaltės, priteisti 8 174,39 Eur kompensaciją, butą ir įsipareigojimus bankui priteisti ieškovui, priteisti bylinėjimosi išlaidas, palikti šalims santuokos metu turėtas pavardes. Nurodė, jog tinkamai vykdė ir toliau vykdo santuokines pareigas. Šalių santykiai pasikeitė kai nuo 2015 m. rugsėjo mėn. ieškovas nebegrįždavo nakvoti namo, vėliau su ieškovu pasikalbėjus, ieškovas grįžo į šeimą, tačiau 2016 m. žiemą ieškovas netikėtai išsikraustė iš šeimos namų ir pasirodydavo tik retkarčiais, ignoravo atsakovės bandymus spręsti situaciją. Išlaikymo iš ieškovo nereikalauja. Nesutinka, kad 14 500 Eur suma už butą buvo sumokėta iš asmeninių ieškovo lėšų, ši suma buvo sutaupyta abiejų šalių santuokos metu. Sutiko, jog butas ir įsipareigojimas bankui būtų palikti ieškovui, jei atsakovei būtų išmokėta 8 174,39 Eur kompensacija, iš kurių 7 250 Eur - pusė už butą sumokėtos sumos ir 924,39 Eur - už kredito įmokas. Kitų kreditorių, išskyrus AB SEB banką, atsakovė neturi. Atsakovė priešieškiniu prašė pripažinti, kad santuoka iširo dėl ieškovo kaltės, priteisti atsakovui butą ir kreditą trečiajam asmeniui AB SEB bankui, atsakovei priteisti 10 386,36 Eur kompensaciją, palikti turimas pavardes, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė nurodo, kad tinkamai vykdė savo, kaip sutuoktinės, pareigas, gerbė ir mylėjo ieškovą. Nepavykstant pastoti, siūlė pasitikrinti sveikatą, tačiau ieškovas nereagavo. Jo požiūris į atsakovę pasikeitė jai pradėjus dirbti (duomenys neskelbtini), jam galimai nepatiko atsakovės finansinis nepriklausomumas. 2016 m. žiemą atsakovas paliko šeimą, todėl santuoka iširo dėl jo kaltės. Atsakovės bandymus aiškintis situaciją ignoravo. Atsakovė pažymėjo, kad 2013-05-12 už 4 903,61 Eur pardavė jai asmeninės nuosavybės teise priklausiusį automobilį, gautus pinigus panaudojo buto įsigijimui, perduodama juos ieškovui, kuris įnešė pinigus į savo sąskaitą ir pervedė buto pardavėjui, be to, 9500 Eur už butą sumokėti iš santuokos metu sutaupytų lėšų. Pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta, kad butą perka abi šalys, o ne ieškovas asmeniškai. Aplinkybę, kad 6000 Eur buto pirkimui ieškovui padovanojo tėvai, paneigia jo paaiškinimai dėl tėvų sunkios turtinės padėties. Dalinant butą atsakovei iš ieškovo priteistina 5 000 Eur jos asmeninių lėšų suma, 4 750 Eur kompensacija už iš šalių santaupų sumokėtas lėšas ir 686,36 Eur paskolos, sumokėtos šalims gyvenant kartu.Ieškovas atsiliepimu į priešieškinį su juo nesutiko dalyje dėl santuokos nutraukimo dėl ieškovo kaltės, kompensacijos dydžio ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Atsakovė nesutiko susilaukti vaikų, nėra ieškovui sakiusi, kad negali jų susilaukti dėl ieškovo sveikatos problemų. Atsakovė sudarė santuoką siekdama atvykti į Lietuvą. Santuoka iširo dėl išryškėjusių skirtingų charakterių, požiūrio į šeimą, laisvalaikio pomėgių bei buities problemų, ieškovas negalėjo rasti kompromisų bendrų klausimų sprendime. Atsakovė neprieštaravo, kad ieškovas įrenginėjant butą nakvotų pas šalia gyvenančius tėvus. Atsakovei pradėjus reikšti nepasitenkinimą, ieškovas pradėjo grįžti namo. Gavus kreditą butui pirkti ir atsakovei įsidarbinus, ji pradėjo ieškovą užgaulioti, ieškoti priekabių, elgtis nepagarbiai, ieškovo bandymai kalbėtis su atsakove nedavė rezultato. Atsakovė nepalaikė ieškovo nei moraliai, nei materialiai. Bendras šalių gyvenimas nutrūko gerokai prieš jam išsikeliant iš buto, kuriame gyveno šeima. Ieškovas buvo priverstas išsikelti iš buto, nebegalėdamas pakęsti atsakovės elgesio ir pasiryžęs nutraukti santuoką. Be to, atsakovo tėvas patyrė trečią insultą. 1 000 Eur už butą buvo sumokėti iki pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, 6 000 Eur iš atsakovui tėvų padovanotų pinigų, 13 500 Eur iš ieškovo sąskaitos, o 20 000 Eur – pagal sudarytą kredito sutartį. Atsakovės pozicija dėl kompensacijos dydžio nenuosekli. Ieškovas neneigia, kad atsakovė pardavė jai nuosavybės teise priklausiusį automobilį už 5 000 Eur, tačiau šios sumos ieškovui neperdavė, lėšas išleido stomatologijos klinikoje. Nuo 2012-01-24 iki 2012-03-13 stomatologų paslaugoms išleido 782,84 Eur, nuo 2012-03-18 iki 2014-01-28 – 4660,86 Eur, viso 5443,70 Eur. Gydymo laikotarpiu atsakovė nedirbo, pajamų negavo, buvo išlaikoma ieškovo. Iki kredito gavimo atsakovė dirbo 5 mėnesius, sutaupyti lėšų negalėjo. Po kredito gavimo atsakovė susitaupė 1 000 Eur ir prie pradinio įnašo prisidėti negalėjo. Atsakovei mokėtina kompensacija tik už įmokas pagal kredito sutartį nuo jo gavimo iki bendro gyvenimo pabaigos - ½ įmokų už 7 mėnesius sudaro 686,36 Eur.Trečiasis asmuo AB SEB bankas nurodė, kad sutinka, jog ieškovas asmeniškai vykdytų įsipareigojimus ir kad jam atitektų santuokoje įgytas butas, išmokant atsakovei kompensaciją, neviršijančią 10386,36 Eur.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. vasario 20 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies: santuoką, įregistruotą 2013-01-05 Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriuje, įrašo (duomenys neskelbtini), tarp E. R. ir V. Z. nutraukė dėl abiejų sutuoktinių kaltės; po santuokos nutraukimo paliko šalims santuokos metu turėtas pavardes – (duomenys neskelbtini); butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), natūra priteisė ieškovui; priteisė ieškovui asmeniškai vykdyti kreditorinį įsipareigojimą AB SEB bankas pagal 2015-06-02 kredito sutartį Nr. 14A1518211095-GT; priteisė iš ieškovo 7 340,35 Eur kompensaciją atsakovei už jai tenkančią mažesnę turto dalį; priteisė iš atsakovės ieškovo naudai 340,75 Eur bylinėjimosi išlaidų; priteisė iš atsakovės 453 Eur žyminio mokesčio ir 9,31 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų, iš viso 231,31 Eur bylinėjimosi išlaidų; priteisė iš ieškovo 222 Eur žyminio mokesčio ir 9,31 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų, iš viso 231,31 Eur. Teismas nustatė, kad šalių santuoka sudaryta 2013-01-05 Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriuje, vaikų šalys nesusilaukė. Nuo 2016-01-31, kuomet ieškovas išsikėlė iš buto, kuriame kartu gyveno, šalys gyvena skyrium. Šalių nebesiejo santuokiniai ryšiai, todėl teismas sprendė, kad šalių santuoka yra faktiškai iširusi nuo to momento, kai ieškovas išėjo gyventi skyrium, t. y. 2016-01-31. Bendras šalių gyvenimas faktiškai pasibaigęs, bendro ūkio šalys nebeveda jau pakankamai ilgą laiką, santuoka yra iširusi galutinai, ieškovas apsisprendęs skirtis su atsakove, todėl teismo vertinimu, netikslinga šalių taikyti, termino susitaikymui skyrimas ieškovo apsisprendimo skirtis nepakeistų. Spręsdamas dėl kaltės, teismas pažymėjo, jog labiau tikėtina, kad atsakovė siųsta trumpąja žinute, kurioje atsiprašo ieškovo, kad jį nepakankamai mylėjo ir skaudino, pripažino, kad nebuvo lojali ieškovui. Apklausti liudytojai patvirtino, kad ieškovo nurodomas aplinkybes. Teismas sprendė, kad ieškovė pažeidė savo kaip sutuoktinės pareigas. Pažymėjo, jog ieškovui buvo priimtinas šeimoje kilusių problemų sprendimas pradedant gyventi atskirai, o tokia ieškovo pozicija teismo vertinimu parodė ir jo nepakankamą lojalumą, toleranciją ir pakantumą atsakovei. Byloje nenustatyta, kad abi šalys būtų intensyviai ieškojusios sutarimo, pasikreipusios pagalbos, siekdamos atstatyti tarpusavio santykius. Teismas konstatavo, kad abiems šalims pritrūko tarpusavio supratimo ir moralinės pagarbos vienas kitam, abi šalys pažeidė abipuses sutuoktinių pareigas gerbti ir remti vienas kitą, būti lojaliam ir pasitikėti vienas kitu, kas bendrą sutuoktinių gyvenimą padarė negalimu, o nors atsakovės elgesys buvo netinkamas, patvirtinantis jos kaltę dėl santuokos iširimo, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad ilgainiui ir ieškovas nustojo palaikyti atsakovę, dėl santuokos iširimo yra ne tik atsakovės, bet abiejų sutuoktinių kaltė. Byloje nustatyta, kad po santuokos sudarymo atsakovės pavardė nesikeitė, todėl po santuokos nutraukimo teismas paliko atsakovei jos pavardę – (duomenys neskelbtini). Bylos duomenimis teismas nustatė, kad registruotino kilnojamojo turto šalys neturi. Santuokos metu 2015-05-27 pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu bendros jungtinės sutuoktinių nusavybės teise įgijo 2 kambarių butą, esantį (duomenys neskelbtini), kuris yra įkeistas AB SEB bankui. Buto pirkimo-pardavimo sutartį sudarė abi šalys, numatyta turto kaina – 34 500 Eur, numatant, kad 1 000 Eur sumokėta iki pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, 13 500 Eur suma turi būti sumokėta pavedimu per vieną darbo dieną nuo sutarties sudarymo ir pasirašymo, o likusi 20 000 Eur dalis – per 30 kalendorinių dienų po sutarties pasirašymo ir patvirtinimo iš AB SEB banko suteikto kredito. 2015-05-27 šalys buvo sumokėjusios buto pardavėjui 14 500 Eur, 2015-06-19 - visiškai su juo atsiskaitė. Pažymėjo, jog ginčo tarp šalių dėl to, kad butas būtų padalintas priteisiant jį ieškovui, nėra, šalys taip pat prašo priteisti ieškovui vykdyti įsipareigojimus AB SEB bankui pagal kredito sutartį, bankas šiems reikalavimams neprieštarauja, todėl teismas sprendė, kad šalims bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis butas dalintinas priteisiant jį ieškovui, taip pat priteisiant ieškovui mokėti likusią neišmokėtą kredito butui įsigyti dalį AB SEB bankui. Iš pateiktų į bylą įrodymų teismas nustatė, kad prieš santuokos sudarymą – 2013-01-04 – ieškovas savo sąskaitoje turėjo 23950,68 Lt (6936,60 Eur), 2015-05-25 ieškovo sąskaitoje buvo 9743,75 Eur, 2015-05-26 į atsakovo sąskaita įnešta 3900 Eur ir 1100 Eur. Laikotarpiu nuo 2012-01-24 iki 2014-11-20 atsakovė odontologijos klinikoje už odontologijos paslaugas ir prekes sumokėjo 18 796 Lt (5 443,70 Eur), iš jų 2 703 Lt (782,84 Eur) sumokėti iki šalių santuokos sudarymo, dar 1 209 Lt (350, 15 Eur) – iki automobilio pardavimo ir 14 884 Lt (4310,70) Eur pardavus automobilį, tačiau iki buto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo. Atsakovės pateikti įrodymai patvirtina, kad 2012-10-05 ji turėjo 26 144,33 rublių (649,05 Eur) kreditą, kurio būtų užtekę apmokėti odontologo paslaugoms nuo 2013-03-18 iki 2013-07-08. Kadangi atsakovė nurodė, kad Lietuvoje daugiau kreditinės kortelės nenaudojo, kreditą grąžino, nėra pagrindo manyti, kad atsakovė turėjo daugiau asmeninių lėšų, išskyrus lėšas, gautas pardavus jai priklausiusį automobilį. Atsakovės santaupų neturėjimą patvirtina įrodymai apie tai, kad 2012 m. spalį atsakovė skundėsi ieškovui prasta finansine padėtimi, 2012-10-12, 2012-10-29, 2012-11-08 ir 2012-04-11 ieškovas siuntė atsakovei pinigų perlaidas, taip pat liudytojų parodymai. Pardavus automobilį 2013 m. gegužę, nuo 2013 m. liepos iki 2014 m. lapkričio už odontologo paslaugas sumokėta apie 4 000 Eur, o 6 000 Eur į ieškovo sąskaita įnešti tik 2015-06-26, teismo vertinimu labiau tikėtina, kad atsakovė savo asmenines lėšas išleido odontologo paslaugoms, nei perdavė jas ieškovui. Teismas ieškovės nurodytą aplinkybę, kad ji buto įsigijimui skyrusi 5000 Eur asmeninių lėšų, vertino kaip mažai tikėtiną ir neįrodytą. Teismas pažymėjo, jog ieškovas nepateikė rašytinių dovanojimo sutarčių, kurių pagrindu tėvai ieškovui padovanojo 6 000 Eur, taip pat nepateikė įrodymų, jog jo tėvai turėjo galimybes padovanoti jam nurodytas lėšas, t. y. disponavo lėšomis, kurias padovanojo, todėl teismas sprendė, kad nėra pagrindo išvadai, jog 6 000 Eur, iš kurių 5 000 Eur buvo įnešti į atsakovo sąskaitą 2015-05-26, o 1 000 Eur, ieškovo teigimu, sumokėta buvo pardavėjui grynaisiais pinigais iki sutarties sudarymo, buvo ieškovo asmeninės – tėvų jam dovanotos – lėšos. Nenustačius, kad 5 000 Eur, įneštų į ieškovo sąskaitą 2015-05-27, yra kurios nors iš šalių asmeninės lėšos, šios lėšos įneštos į ieškovo sąskaitą šalims gyvenant santuokoje, duomenų apie tai, kad jos įgytos iki santuokos, byloje nėra, teismo pripažintos abiejų šalių bendrąja jungtine nuosavybe. Pažymėta, kad 2807,15 Eur buvo sutaupyti santuokoje, pagrindų, dėl kurių santuokos metu sukauptos lėšos turėtų būti pripažintos asmenine ieškovo nuosavybe nenustatyta. Net ir nustačius, kad ieškovas turėjo 6 936,60 Eur asmeninių lėšų, į bylą nepateikta įrodymų, patvirtinančių, kad šios lėšos buvo skirtos būtent butui įsigyti, asmenines santaupas ieškovas turėjo dar iki santuokos sudarymo 2013-01-05, butas įgytas 2015-05-27, t. y. praėjus daugiau kaip 2 metams, per kuriuos šios lėšos galėjo būti išleistos kitiems tikslams. Teismas sprendė, kad ieškovas nepateikė įrodymų į bylą, kurie patvirtintų, jog už santuokoje įgytą butą jis mokėjo asmeninėmis lėšomis. Ieškovas, nurodydamas, jog į būsto pirkimą investavo asmenines lėšas, nesiėmė veiksmų, kad įgytų dalį turto asmenine nuosavybe, registre butą registravo bendrosios jungtinės nuosavybės teise, taip išreikšdamas savo valią. Taigi, teismas sprendė, kad byloje esančiais įrodymais nenustatyta, kad santuokoje šalių bendrąja jungtine nuosavybe įgydamos butą, šalys investavo savo asmenines lėšas. Nekilnojamojo turto registro duomenys patvirtina, kad šalims priklausančio buto vertė 2015-05-06 masinio vertinimo duomenimis buvo 37 200 Eur, tačiau suteikiant kreditą turtas įvertintas 33 000 Eur. nesant kitų vertės įrodymų, teismas sprendė, kad turto vertė yra 33 000 Eur. Santuokos metu šalys įgijo turtinę prievolę pagal 2015-06-02 kredito sutartį, sudarytą su AB SEB banku, kredito likutis šalims pradėjus gyventi skyrium sudarė 18 823,51 Eur. Atsakovė nuo šalių gyvenimo skyrium pradžios kredito įmokų nemoka. Bylos iškėlimo dieną (2016-04-15) kredito likutis sudarė 18 319,30 Eur. Kadangi šalys neprašė taikyti santuokos nutraukimo pasekmių nuo dienos kai faktiškai nustojo kartu gyventi, todėl teismas vertino kredito likutį ieškinio padavimo dienai. Sutuoktiniai gyvendami santuokoje bendrosios jungtinės nuosavybės teise įgijo nekilnojamojo turto, kurio vertė 33 000 Eur, jų skolinis įsipareigojimas kreditoriui 18 319,30 Eur, taigi, dalintino turto liko už 14 680,70 Eur. Teismas sprendė, jog byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių viena iš šalių būtų įgijusi didesnę būsto dalį, todėl vertino, jog abiejų šalių dalys turte yra lygios, tiek ieškovui, tiek atsakovei priteistina turto už 7 340,35 Eur. Nesant ginčo tarp šalių, teismas butą priteisė ieškovui, atsakovei išmokant 7 340,35 Eur kompensaciją už ieškovui tenkančią didesnę turto dalį, nes ieškovo pajamos yra pakankamos, kad jis galėtų sumokėti atsakovei teismo priteistą kompensaciją. Ieškovo mokumą ir galimybę sumokėti atsakovei iki 10 386,36 Eur kompensaciją įvertino ir šalių kreditorius trečiasis asmuo AB SEB bankas.Teismas nustatė, kad už pareikštą ieškinį ieškovas turėjo sumokėti 511 Eur žyminio mokesčio, sumokėjo 200 Eur žyminio mokesčio. Teismui tenkinus 63 proc. ieškinio reikalavimų, ieškovui iš atsakovės priteista 11 Eur žyminio mokesčio. Likusią nesumokėtą 322 Eur žyminio mokesčio sumą teismas valstybės naudai priteisė iš atsakovės. Atsakovė už pateiktą ieškinį turėjo sumokėti 353 Eur žyminio mokesčio, visa mokėtina žyminio mokesčio suma buvo atidėta iki teismo sprendimo byloje priėmimo. Priešieškinis tenkintas 63 proc., todėl iš ieškovo valstybės naudai priteista 222 Eur žyminio mokesčio, likusi 131 Eur žyminio mokesčio dalis priteista valstybės naudai iš atsakovės. Iš viso iš atsakovės valstybei priteista 453 Eur žyminio mokesčio. Ieškovas patyrė 590,94 Eur bylinėjimosi išlaidų, atsakovė patyrė 67,52 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismas iš atsakovės ieškovo naudai priteisė 372,29 Eur bylinėjimosi išlaidų, iš ieškovo atsakovei 42,54 Eur, atsižvelgdamas į vienarūšius reikalavimus, atliko įskaitymą ir iš atsakovės ieškovo naudai priteisė 329,75 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsižvelgdamas į tai, kad ieškinys ir priešieškinis patenkinti lygiomis procentinėmis išraiškomis, procesinių dokumentų siuntimo išlaidas teismas priteisė iš šalių lygiomis dalimis po 9,31 Eur.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį ėsmė
Apeliantė (atsakovė) E. R. apeliaciniu skundu prašo 2017 m. vasario 20 d. Vilniaus miesto apylinės teismo sprendimą dalyse dėl bendrosios jungtinės nuosavybės padalinimo ir dėl bylinėjimosi išlaidų pakeisti, t. y. priteisti atsakovei iš ieškovo 10 386,36 Eur dydžio kompensaciją, o apeliacinės instancijos teismui nustačius, kad teismas pagrįstai nustatė, jog nėra aplinkybių dėl šalių asmeninių lėšų panaudojimo įgyjant ginčo turtą, priteisti atsakovei iš ieškovo 9 590,35 Eur dydžio kompensaciją bei atitinkamai perskirstyti bylinėjimosi išlaidas, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais: Teismas nepagrįstai neįvertino išdėstytų argumentų dėl atsakovės asmeninių lėšų panaudojimo buto pirkimui. Atsakovė pardavė jai nuosavybės teise priklausantį automobilį, už kurį gauti pinigai (4 903,61 Eur) panaudoti buto pirkimui. Šiuos pinigus atsakovė perdavė ieškovui, kuris juos įnešė į savo sąskaitą ir iš jos atliko mokėjimo pavedimą pardavėjui. Likusi 9 500 Eur suma buvo sumokėta iš šalių santuokos metu sutaupytų lėšų. Dalijant turtą ir sprendžiant dėl kompensacijos priteisimo į tai turėtų būti atsižvelgta, atsakovei iš ieškovo priteistina 5 000 Eur suma ir 686,36 Eur, kurie buvo sumokėti bankui pagal kredito sutartį – viso 10 386,36 Eur. Pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta, kad 14 500 Eur už butą moka ieškovas ir atsakovė, o ne ieškovas asmeniškai. Be to, ieškovas nurodo, kad 6 000 Eur jam padovanojo tėvai, tačiau taip pat nurodo, kad jų materialinė padėtis yra sunki. Be to, ieškinyje nurodoma, kad tėvai pinigus ieškovui pervedė į sąskaitą, tuo tarpu ieškovo tėvai teismo posėdyje nurodė, kad pinigus perdavė grynais pinigais. Šių faktų nesutapimas patvirtina teiginius dėl pinigų buto pirkimui kilmės. Pinigų panaudojimas gydymui negali būti vertinamas, kaip pinigų panaudojimas asmeninėms reikmėms, nes gydymasis negali būti laikomas asmeninių poreikių tenkinimu, šios išlaidos priskirtinos šeimos poreikių tenkinimo išlaidoms. Priimdamas sprendimą teismas nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl dalijamo turto vertės nustatymo, todėl netinkamai nustatė dalijamo turto vertę ir priteistinos kompensacijos atsakovui iš ieškovo dydį. Dalijamo turto vertė turėtų būti 37 500 Eur ir atitinkamai priteistinos kompensacijos atsakovui iš ieškovo dydis 9 590,35 Eur. Teismas netinkamai nustatė iš bylos šalių priteistinus bylinėjimosi išlaidų dydžius. Teismas sprendė, kad ieškinio ir priešieškinio patenkinta po 63 proc., tačiau paskaičiavimų nepagrindė. Nėra pagrindo sutikti su teismo sprendimu, kad buvo patenkinta vienoda dalis ieškinio ir priešieškinio reikalavimų, todėl bylinėjimosi išlaidos perskirstytinos. Apeliantas (ieškovas) V. Z. apeliaciniu skundu prašo prijungti prie bylos ir įvertinti ieškovo pateiktus papildomus įrodymus, panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 20 d. sprendimą dalyje, kuria iš ieškovo priteista 7 340,35 Eur kompensacija atsakovei už jai tenkančią mažesnę turto dalį ir priimti naują sprendimą – priteisti iš ieškovo 890,35 Eur kompensaciją atsakovei už jai tenkančią mažesnę turto dalį, likusioje dalyje sprendimą palikti nepakeistą, perskaičiuoti bylinėjimosi išlaidas, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais: Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovas neįrodė aplinkybės, kad buto įsigijimui buvo panaudotos jo asmeninės lėšos. Nesutiko su teismo išvada, kad nesant sudarytų rašytinių pinigų dovanojimo sutarčių, pinigų dovanojimo aplinkybės negali būti įrodinėjamos kitomis įrodinėjimo priemonėmis. Ieškovas aplinkybę, kad tėvai jam padovanojo 6 000 Eur įrodinėjo pateikdamas savo banko sąskaitos išrašą už 2015 m. gegužės mėnesį, iš kurio matosi, jog ieškovas 2015-05-26 į savo banko sąskaitą grynais įnešė 1 100 Eur bei 3 900 Eur, viso 5 000 Eur, likusią 1 000 Eur sumą, kuri buto pardavėjui buvo sumokėta grynais prieš sutarties sudarymą, ieškovui taip pat perdavė tėvai. Šią aplinkybę patvirtino ir teismo posėdžio metu apklausti ieškovo tėvai. Remiantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais (CK 1.93 str. 6 d.), byloje esant rašytiniams įrodymams, kad pinigai ieškovui buvo perduoti, ieškovo tėvams patvirtinus, kad jie pinigus dovanojo asmeniškai ieškovui buto įsigijimui, teismas, nors ir nesant sudarytų rašytinių dovanojimo sutarčių, turėjo pakankamai netiesioginių įrodymų, kurie patvirtino dovanojimo sutarties sudarymą tarp ieškovo ir jo tėvų. Draudimas ieškovui dovanojimo sutarties sudarymą įrodinėti liudytojų parodymais, įvertinus tai, kad dovanojimo sutartis sudaryta tarp tėvų ir jų sūnaus, prieštarautų minėtiems principams, tai patvirtinama ir teismų praktikoje. Ieškovo nurodytas pinigų dovanojimo faktas pagrįstas kitais galimais įrodymais, todėl iš jo nepagrįstai atimta teisė dovanojimo sutarties buvimo faktą įrodyti kitais nei rašytinė sutartis įrodymais. Teismas nurodė, kad ieškovas nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kad jo tėvai buvo pajėgūs jam paskolinti 6 000 Eur, todėl ieškovas prašo šiuos įrodymus prijungti, kurie patvirtina, kad ieškovo tėvai turėjo daugiau nei 5 000 Eur, kuriuos galėjo padovanoti sūnui, šios aplinkybės patvirtina sudarytas sutartis. Pinigų panaudojimo butui įsigyti faktą patvirtina tai, kad ieškovui į banko sąskaitą įnešus jam padovanotus pinigus, jie 2015-05-27 buvo pervesti pardavėjui. Aplinkybę, kad ieškovui tėvų perduoti 1 000 Eur, įnešti į sąskaitą, buvo perduoti atsiskaityti už butą, patvirtina 2015-05-27 buto pirkimo-pardavimo sutarties 3.21.1.1. punktas. Teismas neįvertino ieškovo argumentų, kad sutuoktiniai per 2 metus objektyviai negalėjo sukaupti 14 500 Eur, panaudotų buto įsigijimui. Šalys santuoką sudarė 2013-01-05, atsakovė nedirbo iki 2014-09-23. Butas įgytas 2015-05-25 pirkimo-pardavimo sutartimi. Ieškovo darbo užmokestis 2013-2015 m. atskaičius mokesčius sudarė apie 3 500 Lt (1 013 Eur). Atsakovė nuo santuokos sudarymo iki 2014-09-23 niekur nedirbo, nuo 2014-09-23 iki 2014-12-12 dirbo (duomenys neskelbtini), jos darbo užmokestis sudarė 1 400 Lt (405 Eur), nuo 2015-02-03 iki 2015-04-27 atsakovė dirbo (duomenys neskelbtini), kur gavo apie 300 Eur darbo užmokestį atskaičius mokesčius. Ieškovas ir atsakovė bendrai nuo 2013-01-01 iki 2015-05-27 iš viso gavo apie 30 160 Eur pajamų. Iš šių pajamų buvo tenkinami poreikiai maistui, sveikatai, mokesčių mokėjimui, apmokamos paslaugos, sąskaitos. Ieškovas beveik visas gaunamas pajamas buvo priverstas išleisti šeimos poreikiams. Laikotarpiu nuo 2013-01-01 iki 2015-06-01 ieškovas visas savo santaupas laikė banko sąskaitoje, kurioje buto įsigijimo dienai buvo sukaupta apie 9 000 Eur. Teismas, nevertino aplinkybės, kad sutuoktiniai objektyviai neturėjo galimybės santuokos metu sukaupti šios pinigų sumos. Taigi, labiau tikėtinas faktas, kad pinigus ieškovui padovanojo tėvai. Ieškovo į bylą pateiktų įrodymų pakako įrodyti aplinkybei, kad jo iki santuokos sudarymo turėtos lėšos buvo panaudotos buto įsigijimui, šią aplinkybę patvirtina ieškovo banko sąskaitos išrašas laikotarpiu nuo 2013-01-01 iki 2015-06-01 – prieš ieškovo ir atsakovės santuokos sudarymą, ieškovo sukauptos asmeninės lėšos 6 900 Eur ir po santuokos su atsakoves sudarymo iki tol, kol šalys įsigijo butą, buvo ieškovo sąskaitoje, nebuvo išleistos bei buvo panaudotos minėto turto įsigijimui. Teismas pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, kasacinio teismo praktiką, nes spręsdžiant, kad ieškovas buto įsigijimui nepanaudojo asmeninių lėšų, o 14 500 Eur buvo bendros ieškovo ir atsakovės lėšos, buvo remiamasi tik atskirais įrodymais, visiškai nevertinant byloje esančių įrodymų visumos. Faktas, kad butas buvo įregistruotas kaip bendroji jungtinė nuosavybė negali paneigti aplinkybės, kad ieškovas buto įsigijimui panaudojo ir savo asmenines lėšas, tokia teismo išvada prieštarauja kasacinio teismo suformuluotai praktikai. Jeigu sutuoktinis nors ir už asmenines lėšas įgyja tam tikrą turtą, galioja įstatymo nustatyta prezumpcija, kad turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Be to, ieškovui į butą investavus savo asmenines lėšas, jis nutraukiant santuoką nors butas ir buvo įgytas kaip bendroji jungtinė nuosavybė, turėjo teisę remdamasis leistinais įrodymais, įrodinėti savo asmeninių lėšų panaudojimą buto įsigijimui. Teismo aiškinimas pažeidžia ir CK 3.98 str. 2 d. nuostatą, kad sutuoktinis turi teisę į kompensaciją taip pat tais atvejais, kai turtui, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, įsigyti buvo panaudotos ir asmeninės sutuoktinio lėšos. Byloje nustatyta, kad šalims bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio buto vertė – 33 000 Eur. Nekilnojamojo turto, už kurį nėra išmokėtas kreditas, vertė skaičiuotina iš turto rinkos vertės atėmus likusią išmokėti kredito sumą. Bylos iškėlimo dienai kredito likutis sudarė 18 319,30 Eur, todėl dalintino turto liko 14 680,70 Eur. Įvertinus tai, kad buto įsigijimui ieškovas panaudojo 12 900 Eur asmeninių lėšų, dalintina šalims priklausanti bendrosios jungtinės nuosavybės suma sudaro 1 780,70 Eur, todėl ieškovas atsakovei turi išmokėti 890,35 Eur kompensaciją. Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovė E. R. prašo apeliacinio skundo netenkinti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais: Apeliaciniame skunde ieškovas nenurodo ir neįrodo, kad būtinybė pateikti naujus įrodymus iškilo vėliau, todėl pateikti įrodymai neturėtų būti priimti. Be to, bylos nagrinėjimo pirmos instancijos teisme metu ieškovą atstovavo profesionali teisininkė, kuri žinojo kas ir kokiais įrodymais turi būti įrodinėjama. Priimdamas sprendimą teismas tinkamai priteikė ir aiškino materialinės teisės normas, nepažeidė procesinių teisės normų ir jas tinkamai taikė, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra. Skunde ieškovas dėsto savo samprotavimus ir abstrakcijas niekaip jų nepagrįsdamas, nenurodo jokių svarbių sprendimo panaikinimo motyvų, sprendimą vertina tendencingai ir vienpusiškai, nesuremdamas byloje esančiais įrodymais. Ieškovo pateiktoje pažymoje nurodyta, kad 3 530,97 Eur suma ieškovo motinai bus išmokėta 2010 m. birželio mėnesį, tačiau byloje nėra duomenų, kad ši suma buvo išmokėta. 2014-10-15 VSDFV sprendime nurodyta, kad minėta suma nėra išmokėta ir yra perskaičiuota, sumažinant ją iki 1 458,72 Eur, ir bus išmokėta tik 2014 m. gruodžio – 2016 m. gruodžio mėnesiais. 2017-03-01 VSDFV pažyma patvirtina, kad ieškovo tėvui priskaičiuota 2 063,81 Eur išmoka, iš kurios sumokėta 829,24 Eur dydžio VSD įmoka, tačiau jokių duomenų, kad ši suma ieškovo tėvui faktiškai buvo išmokėta, byloje nėra. Ieškovas nurodo, kad jo motinai 3 530,97 Eur buvo išmokėti 2010 m. birželio mėnesį, ieškovo tėvui išmoka išmokėta 2011 m. sausio mėnesį, tačiau butas pirktas 2015 metų gegužę, todėl mažai tikėtina, kad ieškovo tėvai šių sumų nebūtų išleidę savo poreikiams, ypač atsižvelgiant į tai, kad kaip nurodo ieškovas, jų materialinė padėtis yra sunki. Taigi, ieškovas neįrodė, kad jo tėvai buvo pajėgūs jam padovanoti 6 000 Eur. Byloje nėra duomenų, kad visas santuokos metu gautas 30 160 Eur dydžio pajamas ieškovas su atsakove išleido savo reikmėms. Jokio brangaus turto santuokos metu nei ieškovas, nei atsakovė nepirko. Byloje nėra duomenų, kad santuokos metu gautas pajamas ieškovas ir atsakovas išleido ir dalis šios sumos nebuvo panaudota buto įsigijimui. Ieškovo pateiktas banko sąskaitos išrašas patvirtina, kad jis išsigrynindavo ženklias sumas, todėl ieškovo teiginiai apie 6 900 Eur sumos sukaupimą iki santuokos sudarymo ir jos panaudojimą buto pirkimui niekiniai ir nepagrįsti. Atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą, ieškovas prašo skundo reikalavimus atmesti kaip nepagrįstus, tenkinti ieškovo apeliacinio skundo reikalavimus. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais: Pirmos instancijos teismo sprendimo dalis, kuria konstatuota, kad atsakovė nepanaudojo asmeninių lėšų buto įsigijimui yra pagrįsta ir teisėta. Teismas teisingai nustatė, kad atsakovė lėšas, gautas pardavus automobilį, išleido stomatologijos klinikoje, taip pat pagrįstai nustatė, kad atsakovė atvykdama į Lietuvą santaupų neturėjo. Teismas pagrįstai sprendė, kad labiau tikėtina, jog atsakovė savo asmenines lėšas išleido savo dantų taisymui, nei perdavė juos ieškovui. Ieškovė į bylą pateikė tik duomenis, kad 2013-05-12 už 200 000 rublių buvo parduotas atsakovei asmeninės nuosavybės teise priklausęs automobilis ir nepateikė jokių duomenų, kad ieškovo 5 000 Eur įnešimo į jo banko sąskaitą dienai 2015-05-26, atsakovė būtų turėjusi minėtą pinigų sumą, nors pareiga įrodyti šią aplinkybę kyla atsakovei. Teismas, nagrinėdamas bylą iš esmės tyrė ir vertino byloje surinktų įrodymų visumą ir paneigė atsakovės argumentą, kad buto įsigijimui galėjo būti panaudotos atsakovės asmeninės lėšos. Teismas nepažeidė įrodinėjimo taisyklių, nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos šiais klausimais. Esant byloje nustatytam faktui, kad atsakovė po automobilio pardavimo dideles pinigų sumas išleido odontologo paslaugoms ir nesant byloje įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovė 2015-05-26 turėjo 5 000 Eur sumą, kurią galėjo perduoti ieškovui, teismas pagrįstai atsakovės asmeninių lėšų panaudojimą buvo įsigijimui atmetė kaip neįrodytą. Buto vertė bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje teismo pagrįstai nustatyta 33 000 Eur, teismas šį sprendimą aiškiai argumentavo, pirmenybę suteikė individualiam o ne masiniam turto vertinimui. Atsakovė byloje esančios nustatytos buto vertės bankui šalims suteikiant kreditą neginčijo, duomenų apie kitokią buto rinkos vertę teismui nepateikė, o tai parodo, kad atsakovė su minėta buto verte sutiko. Byloje nenustatyta jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių teismas, spręsdamas klausimą dėl šalių turto bendrosios jungtinės nuosavybės pabaigoje vertės, turėtų būti aktyvus, nebuvo nustatyta, todėl šie atsakovės argumentai nepagrįsti. Teismas neturėjo pareigos siūlyti ar savo iniciatyva rinkti įrodymus dėl šalių buto vertės nustatymo. Tiek masinio vertinimo būdu, tiek ir individualaus vertinimo būdu buto vertė buvo nustatyta 2015 m. ir byloje nebuvo duomenų apie konkrečią turto vertę pirmos instancijos teismo sprendimo priėmimo metu, šalys dėl turto vertės nesusitarė, teismas pagrįstai vertę sprendimo priėmimo metu nustatė pagal byloje esančius duomenis. Be to, duomenų, kad apeliacinio skundo teikimo dienai buto vertė būtų pasikeitusi atsakovė taip pat nepateikė. Nesutiko su atsakovės argumentais dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Atsakovė, nurodydama, kad teismas netinkamai apskaičiavo patenkintų ir atmestų reikalavimų dalį, kitų skaičiavimų nepateikė, taip pat nepateikė jokių argumentų, dėl kurių minėtas santykis turėtų būti skaičiuojamas kitaip nei sprendime nurodė teismas. Šį reikalavimą atsakovė grindžia tik savo prielaidomis ir samprotavimais, todėl reikalavimas perskirstyti bylinėjimosi išlaidas pirmos instancijos teismo atmestinas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 2 d.). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta. Atsižvelgiant į tai, byla nagrinėjama pagal apeliaciniame skunde nustatytas ribas.
Dėl įrodymų prijungimo
Ieškovas su apeliaciniu skundu pateikė teismui ieškovo sąskaitos išrašą laikotarpiu nuo 2013-01-01 iki 2015-06-01, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 3-ojo pensijų skyriaus raštą dėl neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės/invalidumo pensijos dalies apskaičiavimo bei pažymą apie asmens valstybinį socialinį draudimą. Atsakovė su apeliaciniu skundu pateikė VĮ Registrų centras išrašą apie nekilnojamojo turto vidutinę rinkos vertę. CPK 314 straipsnyje yra suformuluota taisyklė, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. Draudimas pateikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui nėra absoliutus. Minėtame CPK straipsnyje yra nurodytos dvi išimtys, sąlygotos dalyvaujančių byloje asmenų objektyvia galimybe pateikti įrodymus pirmosios instancijos teisme. Jeigu dalyvaujantys byloje asmenys neturėjo objektyvios galimybės pateikti įrodymus, turinčius reikšmės bylai teisingai išspręsti, įstatymas suteikia jiems teisę pateikti tokius įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Tokie atvejai būna: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui draudimas nėra absoliutus. Pagrindinis bet kurios instancijos teismo tikslas yra teisingas bylos išnagrinėjimas, siekiant nustatyti materialią tiesą byloje. Šiuo atveju šalių pateikti nauji įrodymai gali turėti reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui, šalys su jais yra susipažinusios, procesiniuose dokumentuose dėl jų pasisakiusios, todėl apeliacinės instancijos teismas juos vertina kartu su visais rašytiniais įrodymais.
Dėl atsakovei priteistinos kompensacijos dydžio
Byloje yra kilęs ginčas dėl atsakovei priteistinos kompensacijos dydžio. Ieškovas teismo sprendimą šioje dalyje ginčija įrodinėdamas, jog turto įsigijimui buvo panaudotos ieškovo asmeninės lėšos bei tėvų jam padovanotos lėšos, atsakovė nurodo, jog butui įsigyti panaudotos šeimos lėšos bei atsakovės asmeninės lėšos. Sprendžiant sutuoktinių ginčą dėl santuokoje įgyto turto jiems padalijimo, pirmiausiai nustatytinas bendras sutuoktinių turtas ir vieno ir kito asmeninis turtas, sudarytinas turto bei kompensacijų balansas (CK 3.118 str.). Nutraukiant santuoką turi būti padalytas turtas, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, nes santuokos nutraukimas yra bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaiga (CK 3.100 straipsnio 4 punktas). Bendro sutuoktinių turto padalijimo tvarka nustatyta CK 3.118 straipsnyje. Dalijant sutuoktinių bendrąją jungtinę nuosavybę, pagal byloje esančią medžiagą sudaromas ir teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstomas sutuoktinių turto balansas, t. y. teismas pirmiausia nustato bendrą sutuoktinių turtą ir kiekvieno iš jų asmeninį turtą (CK 3.118 straipsnio 1 dalis). Privalo būti padalytas tiek turto aktyvas (kilnojamieji ir nekilnojamieji daiktai, vertybiniai popieriai, pinigai, reikalavimo teisės, kitas materialus ir nematerialus turtas), tiek ir pasyvas (skoliniai įsipareigojimai kreditoriams). Bylos duomenys patvirtina, kad šalys santuoką sudarė 2013-01-05 Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriuje. Dalintino kilnojamojo turto šalys neturi. 2015-05-27 pirkimo-pardavimo sutartimi šalys įgijo 2 kambarių butą, esantį (duomenys neskelbtini), už 34 500 Eur. Nekilnojamojo turto registro duomenimis, šis butas registruotas kaip bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, įkeistas AB SEB bankas. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad buto kainą šalys privalėjo sumokėti sutartyje nustatyta tvarka – 1 000 Eur iki sutarties sudarymo, 13 500 Eur pavedimu per vieną darbo dieną nuo sutarties sudarymo ir pasirašymo, 20 000 Eur sumą – per 30 kalendorinių dienų po sutarties pasirašymo ir patvirtinimo iš AB SEB bankas suteikto kredito. Šalys 2015-05-27 pardavėjui buvo sumokėjusios 14 500 Eur, o 2015-06-19 visiškai atsiskaitė. Byloje nekilo ginčo, jog dalis įgyto buto kainos buvo sumokėta gavus iš AB SEB bankas kreditą, tačiau šalys nesutarė dėl likusios kainos dalies, t. y. 14 500 Eur kilmės. Ieškovas nurodė, jog 6 900 Eur panaudoti buto pirkimui buvo jo asmeninės santaupos, 6 000 Eur jam padovanojo tėvai. Atsakovė teigia, jog buto pirkimui panaudotos santuokoje sukauptos lėšos, taip pat pinigai, gauti pardavus atsakovei nuosavybės teise priklausiusį automobilį. Teismas, nesant ginčo tarp šalių, bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį butą padalijo priteisiant jį ieškovui, taip pat ieškovui priteisiant mokėti likusią neišmokėtą kredito butui įsigyti dalį trečiajam asmeniui, atsakovei priteisiant kompensaciją. Skundžiamu sprendimu teismas taip pat sprendė, kad byloje esantys įrodymai nepatvirtina, jog santuokoje šalių bendrąja jungtine nuosavybe įgydamos butą, šalys investavo savo asmenines lėšas. Ieškovas, nesutikdamas su šia teismo sprendimo dalimi, nurodo, kad teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, nepagrįstai sprendė ieškovui neįrodžius, jog 14 500 Eur panaudoti buto pirkimui buvo ieškovo asmeninės lėšos. Į bylą pateikti ieškovo banko sąskaitos išrašai patvirtina, kad prieš santuokos sudarymą, t. y. 2013-01-04, ieškovo sąskaitoje buvo 23 950,68 Lt (6 936,60 Eur), tuo tarpu 2015-05-25, t. y. prieš sudarant buto pirkimo-pardavimo sutartį, ieškovo sąskaitoje buvo 9 743,75 Eur, 2015-05-26 į ieškovo sąskaitą įnešta 3 900 Eur bei 1 100 Eur. Ieškovas nurodo, jog įnešti į sąskaitą pinigai (5 000 Eur) jam padovanoti tėvų, nes 1 000 Eur jis sumokėjo pardavėjui prieš sutarties sudarymą. Žodinių dovanojimo sutarčių sudarymo aplinkybę ieškovas byloje įrodinėjo savo parodymais, taip pat ieškovo tėvų N. Z. ir N. Z. paaiškinimais, ieškovo banko sąskaitos išrašu apie įneštas lėšas. Ieškovo mama N. Z. parodė, kad grynais namuose laikytas santaupas, t. y. 3 000 Eur, padovanojo sūnui. Ieškovas su apeliaciniu skundu pateikė teismui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 3-iojo pensijų skyriaus raštą Dėl neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės/invalidumo pensijos dalies apskaičiavimo, kuriame nurodoma, kad N. Z., vadovaujantis 2009-03-31 sprendimu apskaičiuota 13 021,74 Lt dydžio negautos valstybinės socialinio draudimo senatvės/invalidumo pensijos dalies suma. Taip pat nurodoma, kad dalis minėtos sumos – 830 Lt pervesta 2009 m. birželio mėnesį. Kita šios sumos dalis – 12 191,74 Lt į N. Z. sąskaitą bus pervesta 2010 m. birželio mėnesį. Į bylą pateiktu 2014-10-15 Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus sprendimu dėl kompensuojamosios sumos apskaičiavimo ir mokėjimo N. Z. apskaičiuota 1 458,72 Lt dydžio kompensuojamoji suma, kuri turėjo būti išmokėta dalimis sprendime nurodytais terminais. Atkreiptinas dėmesys, jog ieškovas duomenų apie faktiškai N. Z. pervestas kompensuojamąsias sumas ar negautos senatvės/invalidumo pensijos dalies sumos išmokėjimą nepateikė, nors, kaip nurodyta raštuose jie turėjo būti pervedami į N. Z. banko sąskaitą. Ieškovas taip pat pateikė N. Z. adresuotą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus pažymą apie asmens valstybinį socialinį draudimą, iš kurios matyti, kad už laikotarpį nuo 2011-01-01 iki 2011-01-10 N. Z. draudžiamosios pajamos buvo 7 125,94 Lt (2 063,81 Eur), valstybinio socialinio draudimo įmokų suma sudarė 2 863,20 Lt (829,24 Eur). Pažymėtina, jog pasisakydamas dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, yra nurodęs, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-576/2013; 2014 m. spalio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-404/2014; kt.). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmos instancijos teismas, spręsdamas, jog ieškovas neįrodė dovanojimo sutarčių tarp jo ir tėvų sudarymo, taip pat jog jo tėvai faktiškai turėjo galimybę jam padovanoti nurodomo dydžio pinigų sumas, tinkamai taikė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas, vertino į bylą pateiktus įrodymus bei padarė pagrįstas išvadas, o ieškovo apeliacinio skundo argumentai bei pateikti įrodymai nesudaro pagrindo šias aplinkybes vertinti kitaip. Ieškovo nurodomi ir pateikti į bylą netiesioginiai įrodymai nepatvirtina į jo banko sąskaitą 2015-05-26 įneštų 3 900 Eur bei 1 100 Eur kilmės būtent iš ieškovo nurodomų dovanojimo sutarčių. Su apeliaciniu skundu pateikti įrodymai negali būti vertinami kaip pagrindas spręsti apie ieškovo tėvų finansines galimybes padovanoti ieškovui jo nurodomas pinigų sumas, nes byloje nėra duomenų apie Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos priskaičiuotų pinigų išmokėjimą N. Z., o N. Z. draudžiamosios pajamos nesudaro ieškovo nurodomos dovanų gautos sumos. Atkreiptinas dėmesys, jog N. Z. priskaičiuota 13 021,74 Lt negautos valstybinės socialinio draudimo senatvės/invalidumo pensijos dalies suma 2009-03-31 sprendimu, tuo tarpu ieškovas įrodinėja, jog lėšos jam buvo padovanotos 2015-05-26, t. y. praėjus daugiau nei šešiems metams, todėl negalima vienareikšmiškai spręsti, kad ieškovo motina šios sumos nepanaudojo kitiems tikslams, o būtent panaudojo ieškovui. Duomenų apie ieškovo tėvų gerą finansinę padėtį byloje taip pat nėra. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta ieškovo apeliacinio skundo argumentai dėl dovanojimo sutarčių pagrindu gautų lėšų panaudojimo buto įsigijimui atmestini kaip nepagrįsti. Nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme ieškovas, grįsdamas aplinkybę, jog iki santuokos sudarymo turėjo santaupų, kurias panaudojo buto įsigijimui, pateikė teismui banko sąskaitos išrašą, patvirtinantį, kad prieš santuokos sudarymą, t. y. 2013-01-04, ieškovo sąskaitoje buvo 23 950,68 Lt (6 936,60 Eur), tuo tarpu 2015-05-25 (prieš sudarant buto pirkimo-pardavimo sutartį), ieškovo sąskaitoje buvo 9 743,75 Eur. Pirmos instancijos teismas sprendė, jog ieškovas nepateikė įrodymų, neginčijamai patvirtinančių, kad įsigyjant butą buvo panaudotos ieškovo asmeninės lėšos. Teikdamas apeliacinį skundą, ieškovas pateikė teismui banko sąskaitos išrašą, kuris patvirtina, jog ieškovo sąskaitoje nuo santuokos sudarymo buvo piniginės lėšos, kurių suma santuokos metu padidėjo. Kaip jau minėta, 2013-01-04, t. y. iki santuokos sudarymo, ieškovo banko sąskaitoje buvo 23 950,68 Lt (6 936,60 Eur), tačiau iš banko sąskaitos išrašo matyti, kad 2013-02-01 dienai ieškovo banko sąskaitoje jau buvo 20 324,01 Lt (5 886,24 Eur), 2013-03-01 – 20 375,09 Lt (5 901, 03 Eur), 2013-04-01 – 21 670,74 Lt (6 276,28 Eur) ir t.t. Pateikti įrodymai patvirtina, kad ieškovo banko sąskaitoje esanti pinigų suma nuo 2013-02-01 didėjo, kol 2015-05-25 sąskaitoje buvo sukaupta 9 743,75 Eur. Teisėjų kolegija pažymi, jog apeliantas nepagrįstai nurodo, jog buto pirkimui buvo panaudota būtent 6 900 Eur jo asmeninių santaupų, nes 2013-02-01 ieškovo banko sąskaitos likutis sumažėjo iki 5 886,24 Eur, o tai reiškia, kad dalis ieškovo santaupų buvo išleistos santuokos metu, tačiau vėlesniais laikotarpiais pinigų suma, esanti ieškovo banko sąskaitoje, nors kai kuriais mėnesiais ieškovo išlaidos viršijo pajamas, didėjo ir nuo šio momento sukauptos lėšos negali būti vertinamos kaip ieškovo asmeninė nuosavybė, nes jos gautos santuokos metu ir yra sutuoktinių bendra nuosavybė. CK 3.88 str. 1 d. 5 p. numatyta, kad pajamos, gautos po santuokos sudarymo iš sutuoktinių ar vieno jų darbinės ar intelektinės veiklos, pripažįstamos bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, 3 857,51 Eur piniginių lėšų pripažintinos jungtine ieškovo ir atsakovės nuosavybe (9 743,75 Eur – 5 886,24 Eur). Byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių šios lėšos turėtų būti pripažintos ieškovo asmenine nuosavybe. Teisėjų kolegija pasisakydama dėl ieškovo asmeninių lėšų, turėtų iki santuokos su atsakove sudarymo, pažymi, jog CK 3.89 str. 1 d. 1 p. įtvirtinta, kad lėšos, abiejų sutuoktinių įgytos atskirai iki santuokos sudarymo, yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė. Ieškovo pateikti į bylą banko sąskaitos išrašai patvirtina, jog ieškovas iki santuokos sudarymo turėjo santaupų, šios santaupos santuokos metu sumažėjo, tačiau byloje nėra nustatyta, kad visas sukauptas lėšas ar didžiąją jų dalį ieškovas būtų išleidęs, panaudojęs kitiems nei buto įsigijimas tikslams. Be to, kaip teisingai nurodo ieškovas, šalys santuokos metu buto įsigijimui reikiamos visos sumos sukaupti negalėjo, nes atsakovė ne visuomet dirbo, taigi, iš ieškovo gaunamo darbo užmokesčio šeima tenkino savo poreikius. Pateikti banko duomenys patvirtina, kad šalys santuokos metu sutaupė 3 857,51 Eur, tačiau įrodymų apie visos buto pardavėjui sumokėtos sumos sutaupymą santuokos metu byloje nėra. Kaip pagrįstai pažymėjo ieškovas, aplinkybė, kad butas registruotas viešajame registre, nepaneigia ieškovo investuotų asmeninių lėšų į butą fakto, nes turto registracija viešame registre atlieka tik duomenų išviešinimo faktą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, labiau tikėtina, jog ieškovo banko sąskaitoje buvusios lėšos – 5 886,24 Eur buvo ieškovo asmeninė nuosavybė, o atsižvelgiant į tai, kad 2015-06-01, t. y. po buto įsigijimo, ieškovo banko sąskaitoje liko 1 201,95 Eur, teismas sprendžia, jog ieškovo asmeninės lėšos buvo panaudotos buto pirkimui. Atsakovė nesutikdama su priimtu teismo sprendimu dalyje dėl asmeninių lėšų panaudojimo buto įsigijimui bei priteistos kompensacijos dydžio, nurodo, jog šios į ieškovo sąskaitą įneštos lėšos yra atsakovės pinigai gauti pardavus jai nuosavybės teise priklausiusį automobilį. Byloje esanti 2013-05-12 automobilio prikimo-pardavimo sutartis Nr. 1759 patvirtina, kad atsakovė pardavė jai nuosavybės teise priklausiusį automobilį Toyota Raum už 200 000 rublių. Šalys neginčija teismo nustatytos aplinkybės, jog ši suma atitinka 4 886,53 Eur. Atsakovė paaiškino, jog šiuos pinigus perdavė ieškovui ir būtent atsakovės perduoti pinigai (5 000 Eur) buvo įnešti į ieškovo sąskaitą prieš perkant butą. Ieškovas nurodo, kad atsakovė pardavus automobilį gautas lėšas panaudojo odontologo paslaugoms apmokėti. Byloje esantys UAB „Odontologijos klinika 32“ kasos pajamų orderiai patvirtina, kad atsakovė už odontologijos paslaugas ir prekes sumokėjo 18 796 Lt (5 443,70 Eur). Atkreiptinas dėmesys, jog pagal minėtus kasos pajamų orderius mokėjimai atlikti laikotarpiu nuo 2012-01-24 iki 2014-11-20, t. y. dalis mokėjimų atlikta iki santuokos sudarymo (782,84 Eur sumai), dalis (350,15 Eur) iki automobilio pardavimo ir didžioji dalis išlaidų odontologo paslaugoms ir prekėms apmokėti (4 310,70 Eur) patirta pardavus automobilį, tačiau iki buto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos rašte nurodoma, kad atsakovė atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikos teritorijoje metu turimas pragyvenimo lėšas įrodinėjo pateikdama 2015-04-27 V. Z. įsipareigojimą materialiai remti E. R., kol ji gyvens Lietuvos Respublikoje, taip pat buvo pateikta 2015-06-15 darbo sutartis Nr. 15/06/15/01 tarp (duomenys neskelbtini) ir E. R. AB „Lietuvos paštas“ pažyma apie išsiųstas „Western Union“ pinigų perlaidas patvirtina, kad ieškovas V. Z. atsakovei E. R. 2012-10-12 persiuntė 1 150 Lt, 2012-10-29 – 850 Lt, 2012-11-08 – 540 Lt bei 2013-04-11 – 475 Lt, t. y. viso 3 015 Lt. Šios perlaidos buvo išmokėtos. Atsakovė pateikė banko (UAB) „Tinkoff“ sąskaitos išrašą iš kurio matyti, kad atsakovė 2012-10-05 turėjo 26 144,33 rublių (649,05 Eur) kreditą, kurio būtų pakakę apmokėti tik daliai odontologo paslaugų. Atsakovė, teikdama paaiškinimus, nurodė, kad atvykdama į Lietuvos Respubliką atsivežė santaupų grynaisiais pinigais, dalį pinigų turėjo banko kortelėje, tačiau įrodymų, patvirtinančių šias atsakovės nurodytas aplinkybes, nepateikė. Teisėjų kolegija, įvertinusi visus į bylą pateiktus įrodymus, konstatuoja, jog pirmos instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog atsakovė nepateikė į bylą įrodymų, patvirtinančių, jog atvykusi į Lietuvą ji turėjo santaupų ir būtent iš jų buvo apmokėtos odontologo išlaidos. Atkreiptinas dėmesys, jog atsakovė automobilį pardavė 2013-05-12, tuo tarpu 6 000 Eur į ieškovo sąskaitą įnešti 2015-05-26. Nesant byloje įrodymų, patvirtinančių atsakovės gerą finansinę padėtį bei turimas santaupas, teismo išvada, jog labiau tikėtina, kad atsakovė lėšas, gautas pardavus automobilį, panaudojo odontologo paslaugoms apmokėti, yra pagrįsta. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės argumentu, jog gydymas nėra asmeninių poreikių tenkinimas. Išlaidos odontologo paslaugoms bei prekėms apmokėti išimtinai susijusios su atsakovės asmeniu, jos sveikatos priežiūra, nėra skirtos šeimos poreikiams, nesusijusios su bendro turto ar bendrų prievolių vykdymu, negali būti vertinamos kaip išlaidos skirtos šeimos poreikiams tenkinti, todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog odontologo paslaugos yra asmeninis atsakovės poreikis. Atsakovė prašydama priteisti jai didesnę kompensaciją taip pat nurodo, kad teismas netinkamai nustatė buto kainą. Siekiant sutuoktiniams paskirti tiksliai tiek turto, kokia yra kiekvieno sutuoktinio bendro turto dalis (CK 3.117 straipsnio 1 dalis), sudarius sutuoktinių bendro turto balansą (CK 3.118 straipsnis), turi būti nustatyta sutuoktinių bendro turto vertė. Nustatant dalijamo bendro sutuoktinių turto vertę vadovaujamasi CK 3.119 straipsniu, įtvirtinančiu, kad dalijamo bendro turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galioja bendrosios jungtinės nuosavybės pabaigoje. Kasacinėje jurisprudencijoje pažymima, kad teismas gali nustatyti dalijamo turto vertę ir jos nustatymo momentą tokiomis įrodinėjimo priemonėmis, kurias vykdydamos savo procesines pareigas yra pateikusios ginčo šalys, išskyrus atvejus, kai teismas, turėdamas pareigą būti aktyvus, savo iniciatyva renka įrodymus (CPK 376 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010). Dalijamo turto vertė gali būti nustatoma remiantis VĮ Registrų centro, turto vertintojų pateiktais duomenimis ir kitais įrodymais, be to, šalys gali sutarti dėl dalijamo turto vertės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-251/2006; 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2008; 2009 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2009; kt.). Nekilnojamojo turto registro išraše ginčo buto vertė 2015-05-06 masinio vertinimo duomenimis yra 37 200 Eur. 2015-06-02 sudarytos kredito sutarties specialiojoje dalyje buto kaina nurodyta 33 000 Eur. Šalys bylos nagrinėjimo metu kitos buto vertės neįrodinėjo, tokių įrodymų į bylą neteikė. Pažymėtina, jog suteikiant paskolą nustatyta turto vertė labiau atitinka individualias turo savybes, nustatyta ne masinio, o individualaus vertinimo būdu, todėl teisėjų kolegijos vertinimu teismas, nustatydamas turto vertę, pagrįstai rėmėsi būtent kredito sutartyje nurodyta turto verte. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, apeliantės argumentai šioje dalyje atmestini. Šalys santuokos metu įgijo turtinę prievolę pagal 2015-06-02 Kredito sutartį su AB SEB banku, ieškinio pateikimo dienai negrąžintas paskolos likutis sudarė 18 319,30 Eur, todėl šalims santuokos metu įgijus turto už 33 000 Eur, dalintinas turtas sudaro 14 680,70 Eur. Pagal CK 3.117 str. 1 d., sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios. Sudarius turto balansą bei paaiškėjus, kad liko dalintino turto, šis turtas padalijamas sutuoktiniams lygiomis dalimis, išskyrus CK įtvirtintas išimtis (CK 3.118 str. 4 d.). Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, jog sudaręs dalijamo turto balansą (CK 3.118 straipsnis), nustatęs turto vertę (CK 3.119 straipsnis) ir sutuoktiniams tenkančias turto dalis (CK 3.117, 3.123 straipsniai), teismas turi pasirinkti turto dalijimo būdą ir paskirstyti dalijamą turtą abiem sutuoktiniams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-256/2006). Sutuoktinių turto padalijimo būdai įtvirtinti CK 3.127 straipsnio nuostatose, iš kurių prioritetiniu laikomas turto padalijimas natūra. CK 3.127 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad turtas padalijamas natūra, atsižvelgiant į jo vertę ir abiejų sutuoktinių bendro turto dalis, jeigu galima taip padalyti. Jeigu natūra abiem sutuoktiniams turto padalyti negalima, turtas natūra priteisiamas vienam sutuoktiniui, kartu jį įpareigojant kompensuoti antram sutuoktiniui jo dalį pinigais. Nesant ginčo tarp šalių, butas pirmos instancijos teismo priteistas ieškovui, atsakovei išmokant kompensaciją. Nustačius, jog ieškovas įsigyjant butą investavo asmenines lėšas (5 886,24 Eur), ieškovo turto dalis bendroje nuosavybėje yra didesnė 17,06 proc., atitinkamai šia dalimi mažintina iš ieškovo atsakovei priteistina kompensacija, priteisiant atsakovei iš ieškovo 6 088,09 Eur kompensaciją (14 680,70 Eur x 82,94 proc. : 2). Kiti šalių pateiktų apeliacinių skundų argumentai nėra teisiškai reikšmingi, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pakeitus iš dalies teismo sprendimą, perskirstytinos ir bylinėjimosi išlaidos. Ieškovas, teikdamas ieškinį turėjo sumokėti 511 Eur žyminio mokesčio, ieškovas sumokėjo 200 Eur žyminio mokesčio. Tenkinus ieškovo ieškinio reikalavimus 70 proc., ieškovui iš atsakovės priteistina 47 Eur ieškovo sumokėto žyminio mokesčio, likusi nesumokėta žyminio mokesčio dalis – 310 Eur priteistina iš atsakovės valstybės naudai. Atsakovė turėjo sumokėti 353 Eur dydžio žyminį mokestį, tačiau žyminio mokesčio mokėjimas atidėtas iki teismo sprendimo priėmimo. Atsakovės priešieškinis tenkintas 60 proc., todėl iš ieškovo valstybės naudai priteistina 212 Eur žyminio mokesčio, likusi nesumokėta žyminio mokesčio dalis – 141 Eur valstybės naudai priteisiama iš atsakovės. Viso iš atsakovės priteisiama 451 Eur žyminio mokesčio valstybei. Ieškovas patyrė 40,94 Eur su bylinėjimusi susijusių išlaidų, 550 Eur advokato teisinei pagalbai apmokėti, viso – 590,94 Eur bylinėjimosi išlaidų, todėl iš atsakovės ieškovo naudai priteisiama 413,66 Eur ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų. Atsakovė patyrė 67,52 Eur vertimo išlaidų, kurių 41 Eur priteistini iš ieškovo. Byloje susidarė 18,62 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų, Atsižvelgiant į tai, jog ieškovo ieškinys bei atsakovės priešieškinis patenkinti lygiomis procentinėmis išraiškomis, šioje dalyje teismas pagrįstai išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu priteisė lygiomis dalimis, tai yra po 9,31 Eur.Už pateiktą apeliacinį skundą ieškovas sumokėjo 165 Eur žyminio mokesčio, patyrė 600 Eur atstovavimo išlaidų. Atsakovė sumokėjo 51 Eur žyminio mokesčio, likusios žyminio mokesčio dalies sumokėjimas atidėtas iki apeliacinio skundo išnagrinėjimo dienos. Ieškovo apeliacinis skundas tenkintas iš dalies (15 proc.), todėl iš atsakovės ieškovo naudai priteistina 25 Eur žyminio mokesčio bei 45 Eur atstovavimo išlaidų. Atsakovės apeliacinis skundas netenkintas, todėl iš atsakovės valstybės naudai priteisiama 237 Eur žyminio mokesčio, 300 Eur ieškovo patirtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti už atsiliepimo į apeliacinį skundą paruošimą.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 20 d. sprendimą dalyje dėl kompensacijos atsakovei priteisimo bei bylinėjimosi išlaidų paskirstymo bei priteisimo pakeisti ir šią dalį išdėstyti taip:
„Priteisti iš ieškovo V. Z. 6088,09 Eur kompensaciją atsakovei E. R. už jai tenkančią mažesnę turto dalį.
Priteisti iš ieškovo V. Z. atsakovės E. R. naudai 41 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti iš atsakovės E. R. ieškovo V. Z. naudai 460,66 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti iš atsakovės E. R. 451 Eur žyminio mokesčio ir 9,31 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų, iš viso 460,31 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.
Priteisti iš ieškovo V. Z. 212 Eur žyminio mokesčio ir 9,31 EUR procesinių dokumentų siuntimo išlaidų, iš viso 221,31 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.“
Kitoje dalyje sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės E. R. ieškovo V. Z. naudai 370 Eur bylinėjimosi išlaidų patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Priteisti iš atsakovės E. R. 237 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.