Marijampolės apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovui A. K., trečiajam asmeniui S. I. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

2013 m. rugsėjo 27 d. gauti ieškovės atstovės papildomi paaiškinimai, kuriuose paaiškino, jog nesutinka, kad bendraatsakoviu byloje būtų patrauktas S. I.. Reikalavimas kildinamas iš sutartinių santykių, t. y. transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutarties, kurios šalys yra atsakovas (draudėjas) ir ieškovas (draudikas). Atsakovas 2013 m. liepos 1 d. pateiktuose prieštaravimuose dėl teismo įsakymo išdavimo nurodė, kad 2011 m. balandžio 7 d. (panaudos sutarties sudarymo dieną) transporto priemonę pardavė S. I. ir panaudos sutartį įvardija kaip pirkimo pardavimo sutartį. Tas faktas, kad galimai panaudos sutartis buvo sudaryta siekiant pirkimo pardavimo sandoriui pridengti, nėra teisiškai reikšminga aplinkybė, nes apsimestinio sandorio faktas įsiteisėjusiu teismo sprendimu nėra nustatytas. Panaudos sutartimi perduodamas automobilį naudotis S. I. (arba faktiškai parduodamas jį), atsakovas privalėjo apie tai informuoti draudiką dar iki tol, kol automobiliu pradės naudotis S. I.. Teisės aktai numato privalomą automobilio išregistravimą tuo atveju, jeigu jis yra parduodamas kitos valstybės piliečiui. Atsakovas su atsiliepimu į ieškinį pateikė ir 2011 m. balandžio 7 d. transporto priemonės pirkimo pardavimo sutartį. Teismas šį įrodymą turėtų vertinti kritiškai, nes ankstesniuose prieštaravimuose šios aplinkybės atsakovas nenurodė ir pateikė tik panaudos sutartį. Nėra logikos parduotam automobiliui sudaryti panaudos sutartį. Pirkimo pardavimo sutartis nebuvo įregistruota VĮ „Regitra“, nors tokia pareiga yra numatyta. Sandoris, kuris nebuvo viešai įregistruotas nesukelia teisių ir pareigų tretiesiems asmenims, įskaitant ir draudiką. Transporto priemonės FORD MONDEO, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutarties 1.5.1. punkte buvo sulygta, kad draudimo rizikos pasikeitimu gali būti laikomas bet kurių transporto priemonės registracijos duomenų pakeitimas, atitinkamai, įmoka už likusį galioti sutarties laikotarpį gali būti perskaičiuota atsižvelgus į pakitusią riziką. Todėl net ir tuo atveju, jei teismas pripažintų, kad atsakovas pardavė transporto priemonę FORD MONDEO, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), iki pirkimo pardavimo sutarties sudarymo atsakovas privalėjo nedelsiant informuoti draudiką apie draudimo rizikos pasikeitimą, kadangi po transporto priemonės pardavimo draudėjas nebeužtikrino draudimo sutarties sąlygos, kad automobilio už Lietuvos Respublikos ribų nenaudos asmuo, kurio nuolatinė gyvenamoji ar darbo vieta yra ne Lietuvos Respublikos teritorijoje. Ši sąlyga yra esminė, nes tokiu atveju draudikas nutrauktų jau sudarytą draudimo sutartį arba, jei dėl draudimo sutarties sudarymo kreiptųsi naujasis automobilio savininkas S. I., draudikas, atsižvelgęs į tai, kad keičiasi draudimo apimtis nustatytų ženkliai didesnę mokėtiną draudimo įmoką arba atsisakytų sudaryti tokią sutartį. Draudimo sutartis ir tariamai pasirašyta pirkimo pardavimo sutartis, sudarytos tą pačią dieną. Pagal draudimo sutartį draudimo apsauga įsigaliojo nuo 2011 m. balandžio 7 d. , 11 val. 45 min. Pirkimo pardavimo sutartyje nurodytas sudarymo laikas yra 11 val. 45 min. Atsakovas sudarydamas draudimo sutartį (į kurią buvo įtraukta sąlyga, draudžianti naudoti automobilį už Lietuvos Respublikos ribų asmeniui, kuris yra užsienietis) ir ketindamas parduoti apdraustą automobilį užsieniečiui (protingai galėjo numatyti, jog tas asmuo naudos automobilį už Lietuvos Respublikos ribų), elgėsi nesąžiningai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.158 straipsnis), neatskleidė draudikui visų reikšmingų draudimo sutarties sudarymui aplinkybių (CK 6.163 straipsnis), dėl ko draudikas negalėjo tinkamai įvertinti draudimo rizikos ir gauti ženkliai didesnę draudimo įmoką arba pasinaudoti teise nesudaryti draudimo sutarties su užsienio valstybės piliečiu. Atsakovas nesielgė kaip sąžiningas ir rūpestingas draudėjas ir privalo prisiimti dėl tokio elgesio atsiradusias neigiamas pasekmes (I t., b. l. 99-101). 2016 m. balandžio 1 d. gauti ieškovės atstovės papildomi paaiškinimai, kuriuose paaiškino, jog byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų perdavęs transporto priemonės savininkui/ valdytojui S. I. dokumentus, patvirtinančius draudimo sutarties sudarymą, todėl iš šios sutarties atsiradusios teisinės pasekmės turi tekti atsakovui. Ieškovė reikalauja grąžinti 50 procentų išmokėtos išmokos, kadangi atsakovas nevykdė pareigos pranešti apie padidėjusią riziką, taip pat nepranešė draudikui apie įvykusius eismo įvykius – 2 savarankiški teisiniai padariniai. Atsižvelgus į sistemingai vykdomus atsakovo draudimo sutarties ir teisės aktų pažeidimus, atsakovas teikė maksimalų reikalavimą atliginti 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos (II t., b. l. 83). 2016 m. balandžio 18 d. gauti ieškovės atstovės papildomi paaiškinimai, kuriuose paaiškino, jog atsakovas pagal panaudos sutartį (įgaliojimą) perleido transporto priemonę dar galiojant jo sudarytai draudimo sutarčiai, todėl tuo metu panaudos gavėjas neturėjo pareigos nei savo vardu, nei atsakovo vardu sudaryti draudimo sutarties. Atsakovas nepateikė duomenų, jog būtų pranešęs panaudos gavėjui apie nutrauktą draudimo sutartį, nesudarė draudimo sutarties su kitu draudiku. Atsakovas privalėjo žinoti, kad valdytojas, sudarant draudimo sutartį bus laikomas atsakovo atstovu. Todėl atsakovas turėjo bendradarbiauti su transporto priemonės valdytoju (II t., b. l. 90).

Trečiasis asmuo S. I. atsiliepimo į ieškinį nepateikė, teismo posėdyje nedalyvavo.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas visiškai.

Pagal aktualius ieškinio pagrindui, dalykui proceso dalyvių paaiškinimus, byloje surinktą rašytinę medžiagą nustatyta, kad tarp ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ ir atsakovo A. K. 2011 m. balandžio 7 d. buvo sudaryta įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Sutartis), kuria buvo apdrausta atsakovui nuosavybės teise Sutarties sudarymo metu priklausiusi transporto priemonė FORD MONDEO, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojų civiline atsakomybe, išduotas draudimo liudijimas (I t., b. l. 44-46). Sutarties galiojimo laikas – nuo 2011 m. balandžio 7 d. 11 val. 45 min. iki 2012 m. balandžio 6 d. 24 val. 00 min. (I t., b. l. 44). Sutarties 1.5.2.5 punkte nustatyta, kad draudimo rizika įvertinta, įmoka apskaičiuota atsižvelgiant, kad transporto priemonės už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų nenaudos asmuo, kurio darbo vieta ar nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne Lietuvos Respublikos teritorijoje (I t., b. l. 44). Sutarties 2.2.3 punktu atsakovas įsipareigojo, pasikeitus apdraustos transporto priemonės savininkui, perduoti naujajam transporto priemonės savininkui dokumentus, patvirtinančius sudarytą Sutartį bei nedelsiant, bet ne vėliau kaip per 15 dienų nuosavybės teisės į transporto priemonę perėjimo dienos informuoti apie tai ieškovę. To nepadarius nei ankstesniajam, nei naujajam savininkui, Sutartyje nurodytam draudėjui tenka visos pasekmės, susijusios su draudiko veiksmais, atliktais, nežinant, kad Sutarties šalys pasikeitė. Minėtame punkte taip pat nurodyta apie draudiko teisę reikalauti grąžinti iki 50 procentų dėl draudiminio įvykio padarytos žalos išmokėtos išmokos tuo atveju, jei nepranešama apie pasikeitusias aplinkybes, turinčias įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui ar padidinimui (I t., b. l. 44). Byloje nėra duomenų, kad ankstesnis ar naujas transporto priemonės savininkas ieškovei pranešė apie savininko pasikeitimą, atsakovas teismo posėdžio metu patvirtino, kad Sutarties 2.2.3 punkte nustatytos pareigos neįvykdė. 2011 m. balandžio 7 d. 11 val. 45 min. atsakovas automobilį pardavė S. I. (I t., b. l. 91). Pažymėtina, kad nors ieškovė nurodė, jog pirkimo pardavimo sutartis nesukelia teisių ir pareigų tretiesiems asmenims, įskaitant ir draudiką, kadangi ji nebuvo įregistruota VĮ „Regitra“, tačiau kasacinio teismo praktikoje, nustatant automobilio savininku esantį asmenį, laikomasi taisyklės, jog daikto įregistravimas atitinkame registre savaime nereiškia, kad tik jį įregistravęs asmuo yra to daikto savininkas. Tuo atveju, kai asmuo, kurio vardu registre yra įregistruotas automobilis, įrodo, kad jį yra pardavęs, tai tokio automobilio savininkas yra jį pirkęs asmuo, nepriklausomai nuo to, ar šis asmuo jį įregistravo ar neįregistravo Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registre (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) 2014 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-180/2014). Todėl darytina išvada, kad eismo įvykių metu transporto priemonės FORD MONDEO, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), savininku buvo S. I.. Byloje nėra duomenų apie tai, kad naujojo transporto priemonės savininko – trečiojo asmens S. I. darbo vieta ar nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, atsakovas teismo posėdžio metu nurodė, kad S. I. gyvenamoji vieta yra Lenkijoje bei kad Lietuvoje jis nedirba. 2011 m. birželio 14 d. (duomenys neskelbtini) eismo įvykio metu buvo sugadintas automobilis BMW 525D, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) 2011 m. rugpjūčio 10 d. (duomenys neskelbtini) eismo įvykio metu buvo sugadintas automobilis Volswagen, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), 2011 m. rugpjūčio 18 d. (duomenys neskelbtini) eismo įvykio metu buvo sugadintas automobilis FIAT PUNTO, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Šių avarijų kaltininkas – S. I. vairavo transporto priemonę FORD MONDEO, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (I t., b. l. 49-54, 58-62, 69-72). Sutarties pagrindu AB „Lietuvos draudimas“ kompensavo šių avarijų metu padarytą žalą: atlygindama 2011 m. rugpjūčio 18 d. eismo įvykio metu padarytą žalą, išmokėjo 3 190,08 Lt draudimo išmoką (2011 m. spalio 11 d. sprendimas dėl 2 184,14 Lt draudimo išmokos ir 2012 m. vasario 3 d. sprendimas dėl 1 005, 94 Lt draudimo išmokos), atlygindama 2011 m. birželio 14 d. eismo įvykio metu padarytą žalą, išmokėjo 9 881,29 Lt draudimo išmoką (2011 m. spalio 13 d. sprendimas dėl draudimo išmokos), atlygindama 2011 m. rugpjūčio 10 d. eismo įvykio metu padarytą žalą, išmokėjo 9 056,83 Lt (2011 m. gruodžio 1 d. sprendimas dėl draudimo išmokos) (I t., b. l. 55-57, 63-68, 73-79).

Transporto priemonės yra didesnio pavojaus šaltinis aplinkiniams (CK 6.270 straipsnis) ir tai lemia jos valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą ir atitinkamus reikalavimus jas eksploatuojant (TPVCAPDĮ 1 straipsnio 2 dalis). Už draudimo sutarties sudarymą atsakingas yra transporto priemonės savininkas (TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalis). Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisinių santykių atsiradimo tarp draudėjo ir draudiko pagrindas yra sutartis. Ši sutartis – privaloma imperatyviųjų teisės normų reguliuojama sutartis. Draudėjai turi pareigą apdrausti savo civilinę atsakomybę, o draudikai negali atsisakyti ją sudaryti, nes ši sutartis yra viešoji sutartis (CK 6.161 straipsnio 1, 2 dalys).

Atsakovas patvirtino, kad sudarė Sutartį, nepateikė įrodymų, jog transporto priemonė buvo apdrausta kito draudiko, ginčo dėl to, kad minėtų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) įvykusių trijų eismo įvykių metu Sutartis galiojo, nekilo. Tačiau atsakovas nurodė, kad Sutarties nuostatos jam nebuvo išaiškintos. Sudarant draudimo sutartį turi būti vadovaujamasi teisės aktais (CK 6.988 straipsnio 3 dalis), Draudimo priežiūros komisijos patvirtintomis Standartinėmis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygomis (TPVCAPDĮ 6 straipsnio 1 dalis). Šalys draudimo sutartimi negali pakeisti imperatyviųjų TPVCAPDĮ ir kitų teisės aktų reikalavimų, tačiau sudaromose sutartyse gali nustatyti ir papildomų sąlygų, kurios neprieštarautų imperatyviosioms įstatymų nuostatoms (LAT 2013 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-162/2013). Draudimo sutarties šalys privalo būti viena kitai absoliučiai atviros ir atskleisti viena kitai visą informaciją, kuri gali būti reikšminga šiai sutarčiai sudaryti bei jos sąlygoms nustatyti ir vykdyti (LAT 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-518/2008). Kasacinis teismas yra pabrėžęs vieno iš bendrųjų prievolių vykdymo principų – šalių bendradarbiavimo – ypatingą svarbą draudimo teisiniuose santykiuose (LAT 2011 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16/2011). Šis šalių kooperavimasis pagrįstas tarpusavio pasitikėjimu, kuris draudikui leidžia prognozuoti savo sutartinių įsipareigojimų mastą, o draudėjui užsitikrinti nuostolių atlyginimo rizikos perkėlimą. Draudikas, sudarydamas draudimo sutartį, turi įvertinti draudimo riziką. Nustatydamas draudimo riziką, draudikas vertina draudėjo pateiktą informaciją, nes faktai, kuriais remiantis gali būti nustatyta draudimo rizika, paprastai būna žinomi tik draudėjui. CK 6.993 straipsnio 1 dalyje nustatyta draudėjo pareiga suteikti draudikui visą žinomą informaciją apie aplinkybes, galinčias turėti esminės įtakos draudiminio įvykio atsitikimo tikimybei ir šio įvykio galimų nuostolių dydžiui (draudimo rizikai), jeigu tos aplinkybės nėra ir neturi būti žinomos draudikui. Draudikas pasitiki draudėjo atskleidžiamais faktais ir prisiima riziką manydamas, kad šis nenuslėpė jokių draudiminio įvykio tikimybei ir šio įvykio galimų nuostolių dydžiui reikšmingų aplinkybių. Draudėjo pateikta informacija gali lemti draudimo sutarties sąlygas, tarp jų ir draudimo įmokos (premijos) dydį. Sudarydamas draudimo sutartį, draudikas privalo apskaičiuoti draudimo įmoką pagal tai, kokia draudimo apsauga nustatyta TPVCAPDĮ, t. y. įvertinęs visą prisiimamos rizikos apimtį (Kauno apygardos teismo 2016 m. kovo 23 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-365-221/2016).

Tarp šalių buvo sudaryta įprastinė draudimo sutartis su papildoma sąlyga: 1.5.2.5 punkte numatyta padidėjusi draudimo rizika, t. y. kad transporto priemonės už Lietuvos Respublikos ribų nenaudos asmuo, kurio darbo vieta ar nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne Lietuvos Respublikos teritorijoje. Atsižvelgiant į tokią draudimo riziką numatančią sąlygą buvo paskaičiuota mėnesinė draudimo įmoka (194,00 Lt). Kaip matyti iš byloje pateiktų įrodymų, nesant tokios draudimo riziką numatančios sąlygos, draudimo įmoka būtų žymiai didesnė (I t., b. l. 100, 122). Atsakovas teismo posėdžio metu patvirtino, kad duomenis ir dokumentus, reikalingus draudimo sutarčiai sudaryti, ieškovei pateikė jis, kad sumokėjo AB „Lietuvos draudimas“ draudimo įmoką už Sutarties sudarymą ir ją sudarė, iki Sutarties sudarymo buvo sudaręs draudimo sutartį – draudęs laikinu draudimu mėnesiui. Draudimo įmokos sumokėjimas patvirtina Sutarties sudarymą ir atsakovo susipažinimą su jos sąlygomis. Byloje nenustatyta aplinkybių, leidžiančių spręsti, kad atsakovui nebuvo sudaryta galimybė susipažinti su Sutarties sąlygomis.

Pagal CK 6.1010 straipsnio 1 dalį draudimo rizika laikoma padidėjusia tada, kai atsiranda ar pasikeičia draudimo sutartyje aptartos aplinkybės, apie kurių egzistavimą draudimo sutarties sudarymo metu draudikas nežinojo ir apie kurias draudėjas privalo pranešti draudikui tuoj pat, kai apie tokius pasikeitimus sužinojo. Draudiko teisė dėl draudimo rizikos pasikeitimo reikalauti papildomos draudimo įmokos įtvirtinta CK 6.1010 straipsnio 2 dalyje. Tarp šalių sudarytos Sutarties pagrindu draudimo įmoka buvo apskaičiuota atsižvelgiant į tai, kad transporto priemonės už Lietuvos Respublikos ribų nenaudos asmuo, kurio darbo vieta ar nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne Lietuvos Respublikos teritorijoje. Pagal TPVCAPDĮ 8 straipsnio 1 dalį, jei pasikeitus apdraustos transporto priemonės savininkui draudėjas perdavė naujajam transporto priemonės savininkui dokumentus, patvirtinančius sudarytą draudimo sutartį, tokiu atveju naujajam transporto priemonės savininkui pereina draudėjo teisės bei pareigos pagal sudarytą draudimo sutartį ir naujasis transporto priemonės savininkas nedelsdamas, ne vėliau kaip per 15 dienų nuo nuosavybės teisės į transporto priemonę perėjimo dienos, privalo pranešti raštu draudikui apie nuosavybės teisės į transporto priemonę perėjimą, taip pat savo duomenis. Pagal Sutarties 2.2.3 punktą apie nuosavybės teisės perėjimą neinformavus draudiko nei ankstesniam, nei naujajam savininkui, draudimo sutartyje nurodytam draudėjui tenka visos pasekmės.

Byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų perdavęs naujajam transporto priemonės savininkui S. I. dokumentus, patvirtinančius sudarytą Sutartį. Atsakovas teismo posėdžio metu nurodė, kad padavė S. I. draudimo liudijimą (ne Sutartį, kurioje nustatytos teisės ir pareigos draudėjui ir transporto priemonės savininkui) su kitais dokumentais ir rakteliais po panaudos sutarties ir įgaliojimo parašymo bei kad notaras visus dokumentus vertė į S. I. suprantamą rusų kalbą. Tačiau byloje yra duomenys, patvirtinantys, kad atsakovas perdavė S. I. tik transporto priemonės registracijos liudijimą, raktelius bei techninį taloną, ir kad notaras išvertė į S. I. suprantamą rusų kalbą tik 2011 m. balandžio 7 d. panaudos sutartį (I t., b. l. 47). Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims, tai yra, kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Tuo tarpu atsakovas, teigdamas, kad padavė S. I. draudimo liudijimą bei kad notaras visus dokumentus vertė į S. I. suprantamą rusų kalbą, nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių šį jo teiginį. Nesant duomenų, kad atsakovas perdavė naujajam transporto priemonės savininkui dokumentus, patvirtinančius sudarytą Sutartį, iš Sutarties atsiradusios teisinės pasekmės turi tekti atsakovui (Kauno apygardos teismo 2016 m. kovo 23 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-365-221/2016). Jeigu draudimo rizika padidėja ar gali padidėti draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu, draudėjas ar apdraustasis privalo apie tai pranešti draudikui, o to nepadarius, draudikas turi teisę reikalauti grąžinti iki 50 procentų dėl draudiminio įvykio padarytos žalos išmokėtos išmokos (Sutarties 2.2.3 punktas).

Nustatytos faktinės aplinkybės, kad ieškovė išmokėjo draudimo išmokas dėl trijų eismo įvykių (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), patvirtina, jog šalių sudaryta Sutartis suteikė draudimo apsaugą ne tik Lietuvos Respublikos teritorijoje, vienas pagrindinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo instituto tikslų šiuo atveju buvo įgyvendintas. Ieškovė taikė draudimo apsaugą dėl eismo įvykių ir išmokėjo draudimo išmokas, o iš atsakovo reikalauja grąžinti draudimo išmokų dalis, remdamasi aplinkybe, kad atsakovas nevykdė Sutartyje nustatytos pareigos informuoti ieškovę apie draudimo rizikos padidėjimą (TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 62.2 punktas). Esant nurodytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad ieškovė įgijo teisę reikalauti iš atsakovo iki 50 procentų išmokėtų išmokų, todėl ieškinys tenkinamas visiškai.

Patenkinus ieškinį, tenkintinas ieškovės prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovė už ieškinį sumokėjo 96,15 Eur žyminį mokestį (I t., b. l. 6, 42), ir 227,80 Eur už dokumentų vertimą (I t., b. l. 80; II t., b. l. 25), todėl ieškovei iš atsakovo priteistinos jos turėtos bylinėjimosi išlaidos – 323,95 Eur (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Valstybės turėtas bylinėjimosi išlaidas sudaro 40,83 Eur bylos nagrinėjimo išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, ir 301,33 Eur valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidų (I t., b. l. 94, 103, 142; II t., b. l. 51, 108). Nors ieškinys tenkintinas visiškai, tačiau atsakovas nuo bylinėjimosi išlaidų atleistas 100 procentų, todėl iš jo valstybės naudai bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (CPK 96 straipsnio 4 dalis, Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 14, 20 straipsniai) (I t., b. l. 92, 135; II t., b. l. 28, 88).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis CPK 259, 263-267, 268, 270, 307 straipsniais, teismas

nusprendė:

Ieškinį tenkinti visiškai.

Priteisti iš atsakovo A. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 3 204,38 Eur (tris tūkstančius du šimtus keturis eurus 38 euro ct) žalos atlyginimą, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme (2013 m. liepos 25 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 323,95 Eur (tris šimtus dvidešimt tris eurus 95 euro ct) bylinėjimosi išlaidų (96,15 Eur žyminį mokestį ir 227,80 Eur už dokumentų vertimą) ieškovei akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“, įmonės kodas 110051834.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilkaviškio rajono apylinkės teismą.