- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-03-23
- Bylos Nr.
- 2A-365-221/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-13859-2014-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginija Lozoraitytė, Leonas Jachimavičius, Nijolia Indreikienė
- Ieškovas
- akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“
- Atsakovas
- V. P.
- Trečiasis asmuo
- V. P.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nijolios Indreikienės, Leono Jachimavičiaus, Virginijos Lozoraitytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-858-199/2015 pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovui V. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)), trečiajam asmeniui V. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 2 809,82 Eur žalai atlyginti, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad 2012 m. spalio 17 d. Ukrainoje eismo įvykio metu buvo sugadintas automobilis „Ford Fusion“ (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)), priklausantis O. T. Avarija įvyko dėl transporto priemonės „Volkswagen Transporter“ (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)) valdytojo O. A. (O. A.) kaltės. Nurodytos transporto priemonės „Volkswagen Transporter“ valdytojų civilinė atsakomybė buvo apdrausta AB „Lietuvos draudimas“, draudėjas – V. P. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties pagrindu ieškovė atlygino nukentėjusiam padarytą žalą, išmokėdama 5 619,63 Eur (19 403,46 Lt) dydžio draudimo išmoką, apskaičiuotą pagal užsienio partnerių pretenziją. Transporto priemonės „Volkswagen Transporter“ draudėjas V. P. ir ieškovė, 2012 m. spalio 15 d. sudarydami transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutartį, susitarė, kad transporto priemonės už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų nenaudos asmuo, kurio darbo vieta ar nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne Lietuvos Respublikos teritorijoje (Sutarties 1.5.2.5 punktas). Draudėjas pažeidė minėtą sutarties reikalavimą, kadangi transporto priemonę eismo įvykio metu valdė O. A., kurio gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini), Moldovos Respublikoje. Atsakovo sudarytos sutarties 1.5.2.5 punkte įtvirtinta sąlyga yra individuali sutarties sąlyga, kuri buvo įrašyta draudėjo pageidavimu, nes, nesant šios sąlygos, draudimo įmoka būtų buvusi žymiai didesnė. Atsakovo kaltė dėl draudimo sutarties sąlygų pažeidimo pasireiškia tuo, jog, perduodamas draudimo sutartį naujam transporto priemonės savininkui, užsienio valstybės piliečiui, kuris pagal draudimo sutarties sąlygas neturėjo teisės vairuoti transporto priemonės, privalėjo informuoti apie tai draudiką, nes taip iš esmės padidėjo rizika. Už šios draudimo sutarties sąlygos pažeidimą sutartyje yra numatytos turtinės sankcijos – prievolė atlyginti iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos. Apie tai, kad pardavė transporto priemonę, atsakovas privalėjo informuoti draudiką dar iki tol, kol ja pradėjo naudotis O. A. Atsakovas nepateikė įrodymų, jog yra pranešęs apie transporto priemonės nuosavybės teisės perleidimą užsieniečiui, nors tai numato teisės aktai. Taip pat atsakovas nepranešė apie draudimo rizikos pasikeitimą, nors draudimo sutarties 1.5.1 punktas numato, kad draudimo rizikos pasikeitimu gali būti laikomas bet kurių transporto priemonės registracijos duomenų pakeitimas, o jei taip atsitiktų, atitinkamai turėtų būti perskaičiuota draudėjo turima sumokėti draudimo įmoka. Vadovaudamasi Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 22 straipsniu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių 56 punktu, Draudimo priežiūros komisijos 2004 m. balandžio 23 d. nutarimu patvirtintų Standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų 38 punktu, ieškovė reiškė reikalavimą draudėjui grąžinti 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos (2 809,82 Eur), kadangi yra padaryti du draudimo sutarties pažeidimai – draudikui nepranešta apie transporto priemonės registracijos duomenų pasikeitimą (Sutarties 1.5.1 punktas) ir transporto priemonę už Lietuvos Respublikos ribų vairavo asmuo, neturintis nuolatinės gyvenamosios ar darbo vietos Lietuvos Respublikoje (Sutarties 1.5.2.5 punktas).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2015 m. rugsėjo 25 d. sprendimu atmetė ieškinį. Konstatavo, kad transporto priemonės „Volkswagen Transporter“ (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)) draudimo sutartis Nr. 03/224224087 TIA numeris 224224087 nėra pasirašyta atsakovo, todėl ji atsakovo nevaržo, nes neįrodo, jog draudėjas akceptavo visas draudiko pasiūlyme esančias sutarties sąlygas (CK 6.990 straipsnis). Atsižvelgęs į tai, sprendė, kad draudimo sutartyje Nr. 03/224224087 TIA numeris 224224087 įrašyta sąlyga, jog atsakovui sumokėjus draudimo sutartyje nurodytą draudimo įmoką, draudimo sutartis yra laikoma sudaryta ir patvirtina atsakovo supažindinimą su draudimo sutarties sąlygomis, negali būti laikoma pakankamu įrodymu, kad atsakovas iš tiesų buvo supažindintas su draudimo sutartyje įrašyta 1.5.2.5 punkto sąlyga. Pažymėjo, kad byloje įrodyta, jog draudimo sutartį su ieškovu sudarė ne atsakovas, o jo tėvas V. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)), byloje nėra įrodymų, kad atsakovas įgaliojo savo tėvą sudaryti draudimo sutartį, priešingai, atsakovas neigia, jog jam buvo žinoma apie šios sutarties sudarymą. Padarė išvadą, kad nėra pateikta duomenų, jog atsakovas buvo supažindintas su draudimo taisyklėmis. Atsižvelgęs ir į tai, kad ieškovė yra pelno siekiantis juridinis asmuo ir teikia profesionalias draudimo paslaugas, todėl jos, kaip draudiko, pareiga yra užtikrinti sutarties sąlygų teisinį apibrėžtumą, konstatavo, jog ieškovė neįrodė ieškinio reikalavimo dėl 2 809,82 Eur žalos atlyginimo iš atsakovo pagrįstumo. Nustatęs, kad byloje pateiktas pranešimas-deklaracija Nr. 9096866 patvirtina, jog 2012 m. lapkričio 30 d. atsakovas pranešė VĮ „Regitra“, kad transporto priemonė ir nuosavybės teisė į ją perduota užsienio gyventojui, šio pranešimo pagrindu 2012 m. lapkričio 30 d. transporto priemonė buvo išregistruota, sprendė, kad atsakovas nepraleido Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų registravimo taisyklių 76.3 punkte nustatyto termino įregistruoti duomenų pakeitimą, o pareiga informuoti ieškovę apie transporto priemonės registracijos duomenų pasikeitimą atsakovo nesaistė, kadangi atsakovas nebuvo supažindintas su draudimo taisyklėmis. Padarė išvadą, kad sutarties sąlygos, kurias, ieškovės teigimu, pažeidė atsakovas, negali būti panaudotos prieš atsakovą ir atsakovui negali kilti šių draudimo sutarties sąlygų pažeidimo pasekmės, nes atsakovas nebuvo pasirašytinai supažindintas su draudimo sutarties 1.5.2.5. ir 1.5.1 punktuose nustatytomis sąlygomis, šios sąlygos neįgijo teisinės galios (Draudimo įstatymo 78 straipsnio 5 dalis). Pažymėjo, kad įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties liudijime Nr. LT/AEC0422735 tarp išvardintų valstybių, kuriose suteikiama draudimo apsauga, nėra Ukrainos, todėl šioje šalyje ieškovė galbūt neturėjo pareigos mokėti draudimo išmokas už draudėją. Nurodęs, kad Ukraina nepriklauso Europos Sąjungai, ieškovė nepateikė įrodymų, jog atsakovui buvo išduota žalioji kortelė, suteikianti draudimo apsaugą Ukrainoje, laikė, kad ieškovė neįrodė, kokiu pagrindu išmokėjo draudimo išmoką nukentėjusiam asmeniui ir kuo remiantis ji turi atgręžtinio reikalavimo teisę į draudėją ar apdraustąjį.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniame skunde ieškovė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 25 d. sprendimą, priimti naują sprendimą ir patenkinti ieškinį.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Pažeidžiant TPVCAPDĮ 6 straipsnio 2 dalį, nepagrįstai spręsta, kad transporto priemonė buvo apdrausta nežinant atsakovui. Draudimo sutarčiai sudaryti reikalingus dokumentus ieškovei pateikė atsakovo tėvas V. P. Pagal TPVCAPDĮ 6 straipsnio 2 dalį prašymą sudaryti draudimo sutartį ir kitą būtiną informaciją sutarčiai sudaryti pateikęs atsakovo tėvas laikomas atsakovo atstovu pagal įstatymą. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad transporto priemonė buvo apdrausta kito draudiko.
2. Nepagrįsta išvada, kad įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties nuostatos buvo neišaiškintos ir išreikštos neaiškiai, nesuprantamai ją sudariusiam atsakovo tėvui V. P. Reikalavimas, kad vartojimo sutarčių sąlygos būtų rašomos aiškia, suprantama kalba ir vartotojui faktiškai būtų suteikiama galimybė išnagrinėti visas sąlygas, įgyvendintas CK 6.188 straipsnį papildžius nauja 6 dalimi, joje nustatant, kad bet kuri vartojimo sutarties rašytinė sąlyga turi būti išreikšta aiškiai ir suprantamai. Byloje nustatyta, kad atsakovo atstovui V. P. buvo sudaryta galimybė susipažinti su įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygomis.
3. Pažeistos teisės normos, reglamentuojančios draudėjo pareigą informuoti draudiką apie aplinkybes, dėl kurių padidėja ar gali padidėti draudimo rizika (CK 6.1010 straipsnio 1 dalis, TPVCAPDĮ 8 straipsnio 1 dalis). Pagal draudimo sutarties 2.2.3 punktą apie nuosavybės teisės perėjimą neinformavus draudiko nei ankstesniam, nei naujajam savininkui, draudimo sutartyje nurodytam draudėjui tenka visos pasekmės. Byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų perdavęs transporto priemonės savininkui O. A. dokumentus, patvirtinančius sudarytą draudimo sutartį, todėl iš šios draudimo sutarties atsiradusios teisinės pasekmės turi tekti atsakovui.
4. Pažeista CPK 265 straipsnio 2 dalis, nes byloje nebuvo pareikštas reikalavimas dėl draudimo išmokos mokėjimo pagrįstumo ar nepagrįstumo, todėl bylą nagrinėjęs teismas neturėjo teisėto pagrindo spręsti šio klausimo. Nenustatyta, jog šioje byloje buvo sąlyga peržengti pareikštus reikalavimus, taip pat nėra duomenų, jog apie ketinimą peržengti ieškinio reikalavimų ribas pirmosios instancijos teismas pranešė šalims.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas prašo sprendimo nekeisti. Nurodo, kad draudimo sutartyje nenurodytas draudėjo asmens kodas ar gimimo data, t. y. draudėjas sutartyje nėra identifikuotas. Draudimo sutartis nėra pasirašyta atsakovo ar kito asmens (CK 6.989 straipsnis), ieškovė nepateikė kitų rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas sutiko su draudimo sutarties 1.5.2.5 punkto individualia sąlyga. Dėl to ieškovė neįgijo teisės reikalauti, kad atsakovas įvykdytų tai, apie ką jis nebuvo informuotas. Byloje nėra pakankamai įrodymų, leidžiančių konstatuoti, kad atsakovas, sudarydamas draudimo sutartį, patvirtino, jog transporto priemonės už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų nenaudos asmuo, kurio darbo vieta ar nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne Lietuvos Respublikoje, todėl negalima spręsti, kad atsakovas turėjo pareigą pranešti draudikui apie transporto priemonės panaudojimą už Lietuvos Respublikos ribų asmens, kurio darbo vieta ar nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne Lietuvos Respublikoje. Nėra pateikta įrodymų ir apie tai, kad atsakovo tėvas pasirašytinai buvo supažindintas su draudimo sutartimi (ir jos individualiomis sąlygomis), kad jam tokia galimybė buvo suteikta (jei taip, tai kokiu būdu, kada, kur ir pan.). Nors liudytoja G. S. parodė, kad draudimo sutartį sudarė atsakovo tėvas, tačiau, kilus ginčui, nėra pagrindo remtis šios liudytojos paaiškinimais dėl esančios tvarkos sudarant draudimo sutartis (CK 1.93 straipsnio 2 dalis), nes tai neįrodo, kokiomis sąlygomis buvo sudaryta ginčo sutartis, ir nepaneigia draudimo sandorio sudarymo rašytine forma privalomumo.
Kitų atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 263 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys).
Byloje nustatyta, kad tarp ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ ir atsakovo tėvo V. P. 2012 m. spalio 15 d. 8.31 val. buvo sudaryta įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis Nr. 03/224224087, kuria buvo apdrausta atsakovui V. P. nuosavybės teise priklausanti transporto priemonė VW TRANSPORTER, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojų civiline atsakomybe, išduotas draudimo liudijimas (1 t., b. l. 12–13, 14). Tą pačią dieną 9 val. atsakovas V. P. automobilį pardavė O. A. (1 t., b. l. 18). 2012 m. spalio 17 d. Ukrainoje dėl O. A. kaltės, vairuojant Lietuvoje iš atsakovo įsigytą automobilį, įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo sugadintas automobilis „FORD“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 19, 21). Ukrainos motorinių transporto priemonių draudimo biuras paskaičiavo nuostolius (5 619,63 Eur), prašymas, kad AB Lietuvos draudimas pervestų minėtą sumą į biuro sąskaitą (1 t., b. l. 20, 22). AB Lietuvos draudimas pervedė 19 403,46 Lt Ukrainos draudikų biurui (1 t., b. l. 24–25). Kadangi draudėjas pažeidė Draudimo sutarties 1.5.2.5 punkte numatytą reikalavimą, kad transporto priemonės už Lietuvos Respublikos ribų nenaudos asmuo, kurio darbo vieta ar nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne Lietuvos Respublikos teritorijoje, draudėjas neinformavo draudiko apie tai, jog pardavė automobilį, draudikas pareikalavo, kad atsakovas sumokėtų 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos, t. y. 9 701,73 Lt (1 t., b. l. 10–11, 17). Draudėjas AB Lietuvos draudimo reikalavimo neįvykdė, todėl draudikas kreipėsi į teismą. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė. Su sprendimu nesutinka ieškovė.
Transporto priemonės yra didesnio pavojaus šaltinis aplinkiniams (CK 6.270 straipsnis) ir tai lemia jos valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą ir atitinkamus reikalavimus jas eksploatuojant (TPVCAPDĮ 1 straipsnio 2 dalis). Už draudimo sutarties sudarymą atsakingas yra transporto priemonės savininkas (TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalis). Įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys, t. y. savininkas, keli savininkai ar asmenys, naudojantys automobilį pagal lizingo sutartį, ir transporto priemonės valdytojai negali naudoti patys ir leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonės. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisinių santykių atsiradimo tarp draudėjo ir draudiko pagrindas yra sutartis. Ši sutartis – privaloma imperatyviųjų teisės normų reguliuojama sutartis. Draudėjai turi pareigą apdrausti savo civilinę atsakomybę, o draudikai negali atsisakyti ją sudaryti, nes ši sutartis yra viešoji sutartis (CK 6.161 straipsnio 1, 2 dalys).
Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas TPVCAPDĮ 6 straipsnio 2 dalį, nepagrįstai sprendė, kad transporto priemonė buvo apdrausta nežinant atsakovui. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantės argumentu.
Visų pirma, pažymėtina, kad atsakovas nepateikė įrodymų, jog transporto priemonė buvo apdrausta kito draudiko, nors, kaip minėta, už draudimo sutarties sudarymą yra atsakingas transporto priemonės savininkas. Byloje nustatyta, kad dokumentus, reikalingus draudimo sutarčiai sudaryti ieškovei pateikė atsakovo tėvas V. P. Pagal TPVCAPDĮ 6 straipsnio 2 dalį draudikas privalo sudaryti draudimo sutartis su šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nurodytais asmenimis, kurie patys ar per savo atstovą pateikė prašymus, visą būtiną informaciją ir dokumentus, būtinus sutarčiai sudaryti. Transporto priemonės valdytojas, teikiantis prašymą sudaryti draudimo sutartį, visą būtiną informaciją ir dokumentus, būtinus sutarčiai sudaryti, sudarant draudimo sutartį yra laikomas šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nurodytų asmenų atstovu pagal įstatymą. Taigi prašymą sudaryti draudimo sutartį ir kitą būtiną informaciją sutarčiai sudaryti pateikęs atsakovo tėvas laikomas atsakovo atstovu pagal įstatymą.
Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties nuostatos buvo neišaiškintos ir išreikštos neaiškiai, nesuprantamai ją sudariusiam atsakovo tėvui V. P. Teisėjų kolegija pastebi, kad pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl sutarties sąlygų galiojimo, konstatavo, kad sutartis atsakovo nepasirašyta, todėl jo nevaržo, kad byloje nėra įrodymų, jog atsakovas įgaliojo savo tėvą sudaryti draudimo sutartį, atsakovas teigia apie draudimo sutartį nieko nežinąs, todėl sprendė, kad atsakovas nesupažindintas su draudimo taisyklėmis.
Teisėjų kolegija pažymi, kad sudarant draudimo sutartį turi būti vadovaujamasi teisės aktais (CK 6.988 straipsnio 3 dalis), taip pat Draudimo priežiūros komisijos patvirtintomis Standartinėmis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygomis (TPVCAPDĮ 6 straipsnio 1 dalis). Šalys draudimo sutartimi negali pakeisti imperatyviųjų TPVCAPDĮ ir kitų teisės aktų reikalavimų, tačiau sudaromose sutartyse gali nustatyti ir papildomų sąlygų, kurios neprieštarautų imperatyviosioms įstatymų nuostatoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-162/2013). Draudimo sutarties šalys privalo būti viena kitai absoliučiai atviros ir atskleisti viena kitai visą informaciją, kuri gali būti reikšminga šiai sutarčiai sudaryti bei jos sąlygoms nustatyti ir vykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-518/2008; kt.). Kasacinis teismas yra pabrėžęs vieno iš bendrųjų prievolių vykdymo principų – šalių bendradarbiavimo – ypatingą svarbą draudimo teisiniuose santykiuose (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų kolegijos 2011 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16/2011; kt.). Šis šalių kooperavimasis pagrįstas tarpusavio pasitikėjimu, kuris draudikui leidžia prognozuoti savo sutartinių įsipareigojimų mastą, o draudėjui užsitikrinti nuostolių atlyginimo rizikos perkėlimą. Draudikas, sudarydamas draudimo sutartį, turi įvertinti draudimo riziką. Nustatydamas draudimo riziką, draudikas vertina draudėjo pateiktą informaciją, nes faktai, kuriais remiantis gali būti nustatyta draudimo rizika, paprastai būna žinomi tik draudėjui. CK 6.993 straipsnio 1 dalyje nustatyta draudėjo pareiga suteikti draudikui visą žinomą informaciją apie aplinkybes, galinčias turėti esminės įtakos draudiminio įvykio atsitikimo tikimybei ir šio įvykio galimų nuostolių dydžiui (draudimo rizikai), jeigu tos aplinkybės nėra ir neturi būti žinomos draudikui. Draudikas pasitiki draudėjo atskleidžiamais faktais ir prisiima riziką manydamas, kad šis nenuslėpė jokių draudiminio įvykio tikimybei ir šio įvykio galimų nuostolių dydžiui reikšmingų aplinkybių. Draudėjo pateikta informacija gali lemti draudimo sutarties sąlygas, tarp jų ir draudimo įmokos (premijos) dydį. Sudarydamas draudimo sutartį, draudikas privalo apskaičiuoti draudimo įmoką pagal tai, kokia draudimo apsauga nustatyta TPVCAPDĮ, t. y. įvertinęs visą prisiimamos rizikos apimtį.
Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje sudaryta įprastinė draudimo sutartis su papildoma sąlyga, 1.5.2.5 punkte numatančia padidėjusią draudimo riziką, t. y. kad transporto priemonės už Lietuvos Respublikos ribų nenaudos asmuo, kurio darbo vieta ar nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne Lietuvos Respublikos teritorijoje. Atsižvelgiant į tokią draudimo riziką numatančią sąlygą buvo paskaičiuota mėnesinė draudimo įmoka (52 Lt). Kaip matyti iš byloje pateiktų įrodymų, nesant tokios draudimo riziką numatančios sąlygos, draudimo įmoka būtų žymiai didesnė, t. y. 249 Lt (1 t., b. l. 15–16). Draudimo įmoka buvo sumokėta (1 t., b. l. 15). Jos sumokėjimas patvirtina, kad draudimo sutartis yra sudaryta ir atsakovo susipažinimą su draudimo sutarties sąlygomis. Teisėjų kolegija jau nutartyje yra pasisakiusi dėl draudimo sutarties sudarymo dokumentus ir prašymą pateikus atsakovo tėvui, todėl dėl to nesikartoja. Iš byloje nustatytų aplinkybių, esančių įrodymų, spręstina, kad atsakovo atstovui V. P. buvo sudaryta galimybė susipažinti su įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygomis. Kaip minėta, atsakovas nepateikė įrodymų, kad ginčo automobilis būtų draustas kito draudiko. Taigi, nustatytos aplinkybės leidžia konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog atsakovo draudimo sutartis nevaržo.
Apelianto teigimu, padaryti CK 6.1010 straipsnio 1 dalies ir TPVCAPDĮ 8 straipsnio 1 dalies pažeidimai.
Pagal CK 6.1010 straipsnio 1 dalį draudimo rizika laikoma padidėjusia tada, kai atsiranda ar pasikeičia draudimo sutartyje aptartos aplinkybės, apie kurių egzistavimą draudimo sutarties sudarymo metu draudikas nežinojo ir apie kurias draudėjas privalo pranešti draudikui tuoj pat, kai apie tokius pasikeitimus sužinojo. Draudiko teisė dėl draudimo rizikos pasikeitimo reikalauti papildomos draudimo įmokos įtvirtinta CK 6.1010 straipsnio 2 dalyje. Nagrinėjamos bylos atveju tarp draudiko ir draudėjo sudarytų sutarčių pagrindu draudimo įmoka buvo apskaičiuota atsižvelgiant į tai, kad transporto priemonės už Lietuvos Respublikos ribų nenaudos asmuo, kurio darbo vieta ar nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne Lietuvos Respublikos teritorijoje. Pagal TPVCAPDĮ 8 straipsnio 1 dalį, jei pasikeitus apdraustos transporto priemonės savininkui draudėjas perdavė naujajam transporto priemonės savininkui dokumentus, patvirtinančius sudarytą draudimo sutartį, tokiu atveju naujajam transporto priemonės savininkui pereina draudėjo teisės bei pareigos pagal sudarytą draudimo sutartį ir naujasis transporto priemonės savininkas nedelsdamas, ne vėliau kaip per 15 dienų nuo nuosavybės teisės į transporto priemonę perėjimo dienos, privalo pranešti raštu draudikui apie nuosavybės teisės į transporto priemonę perėjimą, taip pat savo duomenis. Pagal draudimo sutarties 2.2.3 punktą apie nuosavybės teisės perėjimą neinformavus draudiko nei ankstesniam, nei naujajam savininkui, draudimo sutartyje nurodytam draudėjui tenka visos pasekmės. Byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų perdavęs transporto priemonės savininkui O. A. dokumentus, patvirtinančius sudarytą draudimo sutartį, todėl iš šios draudimo sutarties atsiradusios teisinės pasekmės turi tekti atsakovui. Jeigu draudimo rizika padidėja ar gali padidėti draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu, draudėjas ar apdraustasis privalo apie tai pranešti draudikui, o to nepadarius, draudikas turi teisę reikalauti grąžinti iki 50 procentų dėl draudiminio įvykio padarytos žalos išmokėtos išmokos (Sutarties 2.2.3 punktas).
Nustatyta faktinė aplinkybė, kad ieškovė išmokėjo draudimo išmoką dėl eismo įvykio Ukrainoje, patvirtina, jog šalių sudaryta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis suteikė draudimo apsaugą ne tik Lietuvos Respublikos teritorijoje (1 t., b. l. 20, 22). Taigi, vienas pagrindinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo instituto tikslų šiuo atveju buvo įgyvendintas. Ieškovė taikė draudimo apsaugą per eismo įvykį ir išmokėjo draudimo išmoką, o iš atsakovo reikalauja grąžinti dalį draudimo išmokos remdamasi aplinkybe, kad atsakovas nevykdė draudimo sutartyje nustatytos pareigos informuoti ieškovę apie draudimo rizikos padidėjimą (TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 62.2 punktas).
Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, taikė materialinės teisės normas, vertino įrodymus, todėl tenkintinas apeliantės apeliacinis skundas – pirmosios instancijos teismas naikintinas, priimtinas naujas sprendimas, kuriuo ieškinys tenkinamas visiškai (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, kaip neturinčių įtakos priimto teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, teisėjų kolegija nepasisako.
Patenkinus ieškinį, tenkintinas ieškovės prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis). Ieškovė už ieškinį sumokėjo 84,28 Eur žyminį mokestį (1 t., b. l. 7), 37,36 Eur už dokumentų vertimą (1 t., b. l. 126) ir 57,92 Eur už advokato teisinę pagalbą (1 t., b. l. 144–146). Išlaidos už advokato teisinę pagalbą neviršija Rekomendacijų 8.19 punkte nustatyto maksimalaus dydžio.
Apeliacinį skundą patenkinus, apeliantei priteistinos bylinėjimosi išlaidos, turėtos apeliaciniame procese (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Apeliantė už apeliacinį skundą sumokėjo 63 Eur žyminį mokestį (2 t., b. l. 13).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-331 straipsniais, teisėjų kolegija,
nusprendžia:
Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 25 d. sprendimą panaikinti – priimti naują sprendimą ieškinį tenkinti.
Ieškovei akcinei bendrovei Lietuvos draudimas, į. k. 110051834, iš atsakovo V. P., a. k. (duomenys neskelbtini), priteisti 2 809,82 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme (2014 m. liepos 29 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 179,26 Eur bylinėjimosi išlaidas (84,28 Eur žyminį mokestį, 37,36 Eur už dokumentų vertimą, 57,92 Eur už advokato teisinę pagalbą).
Priteisti apeliantei akcinei bendrovei Lietuvos draudimas, į. k. 110051834, iš atsakovo V. P., a. k. (duomenys neskelbtini), 63 Eur išlaidas apeliaciniame procese.