Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Larisa Šimanskienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų V. P. ir S. P. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. birželio 10 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjų V. P. ir S. P. skundą dėl antstolio veiksmų, suinteresuoti asmenys uždaroji akcinė bendrovė „Gelvora“, A. O. , antstolė Lina Pužienė.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėjai V. P. ir S. P. pateikė teismui skundą dėl antstolio veiksmų, prašydami atnaujinti terminą skundui dėl antstolio veiksmų pateikti, panaikinti antstolės 2021 m. vasario 23 d. patvarkymą Nr. S-21-109-7275 ir nutraukti vykdomąsias bylas Nr. 0109/16/01779, Nr. 0109/13/00731, Nr. 0109/13/00730.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo it atsiliepimo į jį argumentai

8. Suinteresuoti asmenys UAB „Gelvora“, A. O. atsiliepimų į atskirąjį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl pasisako tik dėl atskirojo skundo argumentų.

10. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal CPK 336 straipsnio 1 dalį atskirasis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teismas, įvertinęs apeliacijos dalyką, atskirąjį skundą, sprendžia, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą.

11. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, jog nors atskiruoju skundu apeliantai prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. birželio 10 d. nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmos instancijos teismui, tačiau iš atskirojo skundo turinio matyti, jog apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutarties dalimi, kuria jų skundas dėl antstolio veiksmų atmestas, t. y. pareiškėjai neskundžia pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria jiems atnaujintas terminas skundui dėl antstolio veiksmų pateikti. Taigi, nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. birželio 10 d. nutarties dalis, kuria teismas netenkino pareiškėjų skundo dėl antstolės veiksmų, kuriais ji atsisakė nutraukti vykdomąsias bylas Nr. 0109/13/00730, Nr. 0109/13/00731 ir Nr. 0109/16/01779, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų pridėjimo prie bylos

12. CPK 314 straipsnyje reglamentuojamas naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme pateikimas. Pagal bendrąją taisyklę teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui draudžiama. Tačiau šis draudimas neabsoliutus. Nauji įrodymai gali būti pateikiami: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. CPK 306 straipsnio 3 dalyje reglamentuojama naujų įrodymų pateikimo tvarka – jie turi būti pateikiami kartu su apeliaciniu skundu, nurodant motyvus, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau. Įrodymų rinkimas ir pateikimas vėlesniame procese netoleruotinas, jei yra žinoma apie įrodymų egzistavimą, jų neabejotiną svarbą bylos aplinkybėms nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110-313/2016).

13. Kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą antstolė L. Pužienė pateikė naujus įrodymus – Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. liepos 9 d. ir 2009 m. liepos 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. L2-11200-512/2009, 2009 m. rugsėjo 23 d. patvarkymą Nr. 0109/09/01004 nutraukti vykdomąją bylą ir vykdomąją bylą Nr. 0109/09/01004. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog antstolės pateikti įrodymai pagrindžia aplinkybes, susijusias su apeliantų atskirajame skunde nurodytomis aplinkybėmis dėl išieškojimo kreditoriaus A. O. naudai nutraukimo, todėl darytina išvada, kad antstolės į bylą pateikti nauji įrodymai yra glaudžiai susiję su nagrinėjama byla, jų pridėjimas prie bylos jos nagrinėjimo neužvilkins, todėl yra pagrindas pateiktus įrodymus pridėti prie bylos ir vertinti juos kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

14. Antstolės Linos Pužienės žinioje yra vykdomosios bylos Nr. 0109/13/00730 ir Nr. 0109/13/00731, vykdomos pagal Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 13 d. teismo įsakymą Nr. L2-1884-838/2009 dėl 1 885,42 Eur (6 509,97 Lt) skolos ir 5 proc. dydžio metinių palūkanų išieškojimo iš solidarių skolininkų V. P. ir S. P. išieškotojo A. O. naudai. Antstolės žinioje taip pat yra vykdomoji byla Nr. Nr. 0109/16/01779, vykdoma pagal Vilniaus miesto 15-ojo notarų biuro 2009 m. rugpjūčio 26 d. vykdomąjį įrašą Nr. DJ-5015 dėl 2 013,79 Eur (6 953,20 Lt) skolos ir 6 proc. dydžio metinių palūkanų išieškojimo iš S. P. išieškotojos UAB „Snoro lizingas“. Antstolės 2018 m. gruodžio 12 d. patvarkymu Nr. S-18-109-35027 vykdomojoje byloje Nr. 0109/16/01779 išieškotoja UAB „Snoro lizingas“ buvo pakeista jos teisių ir pareigų perėmėja – naująja išieškotoja UAB „Gelvora“ (vykd. b. l. 130, t. 1). 2021 m. vasario 2 d. antstolės kontoroje gautas pareiškėjų V. P. ir S. P. prašymas užbaigti pareiškėjų vykdomąsias bylas dėl pareiškėjų bankroto. 2021 m. vasario 23 d. patvarkymu Nr. S-21-109-7275 antstolė pareiškėjų prašymo netenkino. 2021 m. kovo 4 d. antstolės kontoroje gautas pareiškėjų prašymas užbaigti pareiškėjų vykdomąsias bylas dėl pareiškėjų bankroto. 2021 m. kovo 24 d. raštu Nr. S-21-109-11467 antstolė nurodė pareiškėjams, kad klausimas dėl vykdomųjų bylų užbaigimo buvo išspręstas 2021 m. vasario 23 d. patvarkymu Nr. S-21-109-7275. 2021 m. kovo 25 d. antstolės kontoroje gautas pareiškėjų prašymas užbaigti pareiškėjų vykdomąsias bylas dėl pareiškėjų bankroto. Antstolė patvarkymu Nr. S-21-109-14158 pareiškėjų 2021 m. kovo 25 d. prašymą atsisakė pakartotinai nagrinėti. 2021 m. kovo 31 d. pareiškėjai pateikė skundą dėl antstolio veiksmų, prašydami užbaigti jų vykdomąsias bylas dėl pareiškėjų bankroto. 2021 m. balandžio 8 d. patvarkymu Nr. S-21-109-13227 antstolė atsisakė atnaujinti pareiškėjams terminą skundui dėl antstolio veiksmų pateikti, skundo netenkino ir grąžino jį pareiškėjams.

Dėl skundžiamos nutarties (ne)teisėtumo

15. Apeliantai nurodo, jog spręsdamas tarp šalių kilusį ginčą pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė Reglamento Nr. 2015/848 nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apeliantų argumentais sutinka.

16. Nagrinėjamu atveju tarp šalių kilo ginčas dėl vykdomųjų bylų nutraukimo, kai apeliantams (skolininkams) iškelta ir užbaigta bankroto byla Jungtinėje Karalystėje. Reglamento Nr. 2015/848 84 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šio reglamento nuostatos taikomos tik po 2017 m. birželio 26 d. iškeltoms nemokumo byloms. Bylos duomenimis nustatyta, kad apeliantų pareiškimai dėl bankroto bylų jiems iškėlimo Jungtinės Karalystės Kroidono (Croydon) grafystės teismui pateikti 2013 m. gegužės 22 d. Kroidono (Croydon) grafystės teismas priėmė šiuos procesinius sprendimus: 2013 m. birželio 12 d. įsakymus dėl bankroto skolininko prašymu ir 2014 m. birželio 12 d. atleidimo nuo įsipareigojimų pažymas. Taigi, apeliantų bankroto bylos buvo iškeltos ir užbaigtos iki 2017 m. birželio 26 d., todėl nagrinėjamu atveju Reglamento Nr. 2015/848 nuostatos netaikytinos. Šiai bylai taikytinas 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 1346/2000 (toliau – Reglamentas Nr. 1346/2000).

17. Vadovaujantis Reglamento Nr. 1346/2000 1 straipsnio 1 dalimi, šis reglamentas taikomas kolektyvinio bankroto byloms, susijusioms su skolininko daliniu ar visišku teisės į turtą netekimu bei likvidatoriaus paskyrimu. Pagal Reglamento Nr. 1346/2000 3 straipsnio, kuriame reglamentuojami tarptautinės jurisdikcijos nemokumo bylose klausimai Europos Sąjungoje, 1 dalį, Europos Sąjungos valstybės narės, kurios teritorijoje yra skolininko pagrindinių turtinių interesų vieta, teismai turi jurisdikciją iškelti pagrindinę bankroto bylą. Reglamento Nr. 1346/2000 3 straipsnis taikytinas sistemiškai su šio Reglamento 4 straipsniu – 3 straipsnis reglamentuoja tarptautinės jurisdikcijos, o 4 straipsnis – taikytinos teisės klausimus.

18. Reglamento 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išskyrus atvejus, kai šis reglamentas numato ką kita, bankroto byloms ir jų pasekmėms taikoma valstybės narės, kurios teritorijoje iškelta tokia byla (lot. lex fori concursus), teisė. Pagal to paties Reglamento straipsnio 2 dalį valstybės, kurioje iškelta byla, teisė nustato tokios bylos iškėlimo sąlygas, jos eigą ir užbaigimą. Ji konkrečiai nustato: <...> c) atitinkamus skolininko ir likvidatoriaus įgaliojimus; <...> f) bankroto bylų pasekmes individualių kreditorių iškeltoms byloms, išskyrus neišspręstas bylas; g) reikalavimus, kurie turi būti nukreipti į skolininko turtą, ir reikalavimų, atsiradusių iškėlus bankroto bylą, vertinimą; h) taisykles, reglamentuojančias reikalavimų pateikimą, patikrinimą ir pripažinimą.

19. Reglamento Nr. 1346/2000 16 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad bet kuris sprendimas iškelti bankroto bylą, kurį pagal savo jurisdikciją, kaip nustatyta 3 straipsnyje, priima valstybės narės teismas, pripažįstamas visose kitose valstybėse narėse nuo to momento, kai sprendimas įsiteisėja bankroto bylą iškėlusioje valstybėje. Reglamento Nr. 1346/2000 25 straipsnyje nustatyta, kad teismo, kurio sprendimas dėl bylos iškėlimo pripažįstamas pagal 16 straipsnį, priimti sprendimai, susiję su bankroto bylos eiga ir užbaigimu, taip pat yra pripažįstami be tolesnių formalumų.

20. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas dėl pareigos įrodinėti užsienio teisės turinį paskirstymo taisyklių, išaiškino, kad pagal bendrąjį principą, kai užsienio teisę taikyti reikia tarptautinių sutarčių ar įstatymų numatytais atvejais, užsienio teisę taiko, aiškina bei jos turinį nustato teismas savo iniciatyva (ex officio), o jei užsienio teisės taikymą numato šalių susitarimas, tai visus įrodymus, susijusius su taikomos užsienio teisės normų turiniu, pagal tos teisės oficialų aiškinimą, jos taikymo praktiką ir doktriną atitinkamoje užsienio valstybėje pateikia ginčo šalis, kuri remiasi užsienio teise; o teismas šalies prašymu gali padėti jai surinkti informaciją apie taikytiną užsienio teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-110-684/2015). Kadangi nagrinėjamoje byloje pareiga nustatyti Jungtinės Karalystės teisės turinį kyla iš teisės akto – Europos Sąjungos reglamento, ji tenka Lietuvos Respublikos teismui.

21. Kaip jau minėta, Kroidono (Croydon) grafystės teismas priėmė šiuos procesinius sprendimus: 2013 m. birželio 12 d. įsakymus dėl bankroto skolininko prašymu, kurie Reglamento Nr. 1346/2000 prasme laikytini procesiniu sprendimu dėl bankroto bylos iškėlimo, ir 2014 m. birželio 12 d. atleidimo nuo įsipareigojimų pažymas, kurios pagal šį reglamentą atitinka procesinio sprendimo dėl bankroto bylos užbaigimo sampratą. Tiek pirmasis, tiek antrasis Jungtinės Karalystės teismo procesinis sprendimas pagal Reglamentą Nr. 1346/2000 yra pripažįstami kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse netaikant jokių specialių procedūrų, o jų sukeliamos teisinės pasekmės turi būti nustatomos pagal Jungtinės Karalystės teisę. Todėl reikia nustatyti, kokios konkrečiai yra jų sukeliamos teisinės pasekmės pagal minėtos valstybės teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-398-421/2017).

22. Fizinių asmenų bankroto procedūras Jungtinėje Karalystėje reglamentuoja 1986 m. Nemokumo įstatymas (angl. Insolvency Act 1986), procedūrinius nemokumo procesų klausimus taip pat reglamentuoja 1986 m. nemokumo taisyklės (angl. The Insolvency Rules 1986). 1986 m. Nemokumo įstatymo 278 straipsnyje („Pradžia ir tąsa“) įtvirtinta, kad asmens, kurio atžvilgiu priimtas įsakymas dėl bankroto, bankrotas: a) prasideda tą dieną, kada yra priimamas įsakymas ir b) tęsiasi iki tol, kol asmuo bus atleistas pagal tolesnes šio skyriaus nuostatas. 1986 m. bankroto įstatymo 279 straipsnio („Trukmė“) 1 dalyje įtvirtinta, kad bankrutavęs asmuo yra atleidžiamas [nuo įsipareigojimų] pasibaigus vienerių metų terminui, pradedant skaičiuoti nuo datos, kurią prasideda bankrotas. Atleidimo nuo įsipareigojimų teisinės pasekmės nurodytos šio teisės akto 281 straipsnyje, kurio pirmojoje dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė, kad asmuo atleidžiamas nuo visų bankroto skolų. Taip pat minėtame straipsnyje nurodytos ir išimtys, kurioms esant asmuo nėra atleidžiamas nuo atitinkamų įsipareigojimų. Viena iš tokių išimčių yra įtvirtinta 1986 m. nemokumo įstatymo 281 straipsnio 6 dalyje, kurioje nurodyta, kad atleidimas nuo įsipareigojimų neatleidžia bankrutavusio asmens nuo kitų bankroto skolų, kurios nėra įrodamos jo bankroto procese, kaip yra nurodyta (angl. Discharge does not release the bankrupt from such other bankruptcy debts,not being debts provable in his bankruptcy, as are prescribed).

23. Nagrinėjamu atveju tarp šalių kilo ginčas dėl to, ar kreditorių UAB „Gelvora“ ir A. O. reikalavimai buvo įtraukti į apeliantų bankroto bylas, ar kreditoriai buvo tinkamai informuoti apie bankroto procesą Jungtinėje Karalystėje.

24. Asmens informavimas apie jo teisėms ir pareigoms teisinių padarinių turėsiantį teismo procesą yra vienas iš teisės į tinkamą procesą pagrindų. Todėl visuotinai pripažįstama, kad teisė į tinkamą procesą reikalauja informuoti asmenį ir tai atlikti tinkamai – tinkamu būdu ir laiku, užtikrinant realų asmens žinojimą apie inicijuotą teismo procesą ir efektyvią galimybę imtis priemonių savo teisėms ir įstatymų saugomiems interesams apginti.

25. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad pagal Reglamento Nr. 1346/2000 39 straipsnį bet kuris kreditorius, įskaitant valstybių narių mokesčių ir socialinio draudimo institucijas, kurio gyvenamoji vieta, nuolatinė gyvenamoji vieta ar registruota buveinė yra ne toje valstybėje narėje, kurioje iškelta byla, turi teisę raštu pateikti reikalavimus bankroto byloje. Tam, kad kreditorius galėtų įgyvendinti šią teisę, reikia jį informuoti.

26. Minimalios užsienio kreditorių informavimo taisyklės išdėstytos Reglamento Nr. 1346/2000 40 – 42 straipsniuose. Pagal Reglamento Nr. 1346/2000 40 straipsnio 1 dalį iškėlus bankroto bylą valstybėje narėje, jurisdikciją turintis tos šalies teismas arba jo paskirtas likvidatorius nedelsdamas informuoja žinomus kreditorius, kurių gyvenamoji vieta, nuolatinė gyvenamoji vieta ar registruota buveinė yra kitose valstybėse narėse. Reglamento Nr. 1346/2000 40 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kas turi būti nurodyta pranešime kreditoriams: atskiru pranešimu pateiktoje informacijoje nurodoma termino pabaiga, nuobaudos dėl minėto termino nepaisymo, tarnyba ar institucija, įgaliotos priimti pateiktus reikalavimus ir kitas nustatytas priemones. Tokiame pranešime taip pat nurodoma, ar kreditoriai, kurie turi pirmumo teisę arba kurių reikalavimai užtikrinti užstatu, turi pateikti reikalavimus. Reglamento Nr. 1346/2000 42 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad 40 straipsnyje numatyta informacija pateikiama valstybės, kurioje iškeliama byla, valstybine kalba arba viena iš valstybinių kalbų. Tam naudojama forma, kurios antraštė visomis oficialiomis Europos Sąjungos institucijų kalbomis yra „Kvietimas pateikti reikalavimą. Privalomieji terminai“. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, bet kuris kreditorius, kurio gyvenamoji vieta, nuolatinė gyvenamoji vieta ar registruota buveinė yra kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje iškelta byla, gali pateikti savo reikalavimą tos kitos valstybės narės valstybine kalba arba viena iš jos valstybinių kalbų. Tačiau tokiu atveju jo reikalavimo antraštė „Reikalavimo pateikimas“ turi būti užrašyta valstybės, kurioje iškelta byla, valstybine kalba arba viena iš jos valstybinių kalbų. Be to, iš jo gali būti pareikalauta pateikti vertimą į valstybės narės, kurioje iškelta byla, valstybinę kalbą arba į vieną iš jos valstybinių kalbų.

27. Pažymėtina, kad Reglamento Nr. 1346/2000 40-42 straipsniai savo esme yra išimtys iš jau minėtos taisyklės, kad bankroto procesas vyksta pagal valstybės, kurioje iškelta bankroto byla, teisę (lex fori concursus). Reglamento 40 bei 42 straipsniuose nėra remiamasi ar nukreipiama į bankroto bylą iškėlusios valstybės teisinėje sistemoje įprastus informavimo būdus ir tvarką – Reglamente nustatyta autonominė pareiga informuoti kitose Europos Sąjungos valstybėse esančius kreditorius apie bankroto bylą, nurodyti minimalūs informavimo rekvizitai. Ši teisės norma nedraudžia valstybės, kurioje iškelta bankroto byla, teisės aktuose įprasta tvarka nustatyti papildomų informavimo reikalavimų arba kreditoriams palankesnio teisinio režimo, tačiau Reglamento Nr. 1346/2000 nurodymai turi būti vykdomi visais atvejais. Šios prievolės subjektai – teismas arba likvidatorius (bankroto administratorius) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-197-611/2015).

28. 2006 m. Tarptautinio nemokumo taisyklių 14 straipsnyje nustatyta, kad jeigu pagal Jungtinės Karalystės teisę reikalaujama pateikti pranešimus kreditoriams, tai tokia pačia tvarka turi būti pranešama ir užsienio kreditoriams (nurodyto straipsnio 1 dalis). Tokie pranešimai užsienio kreditoriams pateikiami individualiai, išskyrus atvejus, kai teismas laiko, jog esant tam tikroms aplinkybėms kita pranešimo forma būtų daug tinkamesnė; arba jei Jungtinės Karalystės kreditoriams pranešama skelbimu, tai pranešimas žinomiems užsienio kreditoriams taip pat gali būti paskelbiamas užsienio laikraštyje, kurį Jungtinės Karalystės nemokumo tarnyba laiko tinkamiausiu, galinčiu užtikrinti, kad pranešimo turinys taps žinomas užsienio kreditoriams (nurodyto straipsnio 2 dalis).

29. Reglamento Nr. 1346/2000 26 straipsnyje įtvirtinta, kad bet kuri valstybė narė gali atsisakyti pripažinti kitoje valstybėje narėje iškeltą bankroto bylą arba vykdyti tokioje byloje priimtą teismo sprendimą, jei tokio pripažinimo ar vykdymo pasekmės akivaizdžiai prieštarautų tos valstybės viešajai tvarkai, ypač jos pagrindiniams principams, arba asmens konstitucinėms teisėms ir laisvėms.

30. ESTT, pasisakydamas dėl Reglamento Nr. 1346/2000 26 straipsnio aiškinimo, yra nurodęs, kad šis straipsnis turi būti aiškinamas taip, jog valstybė narė gali atsisakyti pripažinti kitoje valstybėje narėje iškeltą bankroto bylą, jei sprendimas ją iškelti buvo priimtas akivaizdžiai pažeidžiant susijusio su ta byla asmens pagrindinę teisę būti išklausytam (2006 m. gegužės 2 d. sprendimo byloje Eurofood, C-341/04, EU:C:2006:281, 67 punktas). Pažeidimas turėtų būti akivaizdus teisės nuostatos, kuri valstybės, kurios prašoma pripažinti arba vykdyti, teisinėje sistemoje laikoma esmine, arba teisės, šioje sistemoje pripažintos pagrindine, pažeidimas (ten pat, 63 ir 64 punktai).

31. Pirmiau nurodytame sprendime ESTT taip pat išaiškino, kad teisė susipažinti su bylos dokumentais ir teisė būti išgirstam yra svarbios teisingo proceso organizavimui ir vykdymui. Bankroto bylos atveju kreditorių ar jų atstovų teisė dalyvauti procese yra ypač svarbi dėl adekvačių teisinės gynybos priemonių principo laikymosi. Jei teisės būti išklausytam konkrečios savybės gali skirtis atsižvelgiant į tai, kaip skubiai reikia priimti sprendimą, visi šios teisės apribojimai turi būti deramai pateisinti ir lydimi procesinių garantijų, užtikrinančių su tokiu procesu susijusių asmenų galimybę veiksmingai ginčyti skubos tvarka priimtas priemones (ten pat, 66 punktas).

32. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad atsižvelgiant į minėtą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką konstatuotina, kad ne bet koks joje nurodytų asmens teisių pažeidimas, o tik akivaizdus, gali būti pagrindas atsisakyti pripažinti kitoje valstybėje narėje priimtą sprendimą bankroto byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-398-421/2017).

33. Kaip minėta, esant iškeltai tarpvalstybinei bankroto bylai, vadovaujantis Reglamento Nr. 1346/2000 40 straipsnio 2 dalimi, kreditoriams turi būti išsiųsti atskiri pranešimai (angl. individual notice), nepriklausomai nuo to, kurioje valstybėje narėje šie kreditoriai gyvena, juridinio asmens atveju – vykdo veiklą. Žinomų kreditorių informavimo pareiga tenka nemokumo bylą iškėlusiam valstybės narės teismui ar jo paskirtam bankroto administratoriui. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad tinkamas šios pareigos įgyvendinimas neįmanomas be skolininko sąžiningumo: bendradarbiavimo su kreditoriais ir institucijomis, teisingos bei išsamios informacijos apie egzistuojančius kreditorius, tarp jų – ir užsienio, bankroto administratoriui ar nemokumo bylą iškėlusiam teismui prieš ir per bankroto bylą atskleidimo. Būtent taip turi elgtis sąžiningai bankrutuojantis asmuo, kuris iš bankroto proceso turi tikėtis ne atleidimo nuo skolų (jų „nurašymo“), o galimybės atkurti savo mokumą kartu užtikrinant maksimalų kreditorių reikalavimų patenkinimą. Skolininko (sąžiningai) pateiktų duomenų pagrindu į jo bankroto procesą įtraukti kreditoriai ne tik įgyja teisę gauti savo reikalavimų patenkinimą iš lėšų, gautų pardavus bankrutavusio fizinio asmens turtą, bet ir yra informuojami apie bankroto proceso pradžią bei eigą, gali atlikti teisės aktuose nustatytus procesinius veiksmus, siekdami užtikrinti veiksmingą skolininko turto administravimą, naudotis kitomis Reglamente Nr. 1346/2000 įtvirtintomis teisėmis: ginčyti nemokumo bylą iškėlusio teismo jurisdikciją, inicijuoti šalutinės nemokumo bylos iškėlimą dėl atitinkamoje valstybėje narėje esančio skolininko turto ir kt.

34. Dėl atleidimo nuo įsipareigojimų vykdymo apimties ir taikymo konkrečiam kreditoriui spręstina įvertinus, ar šis kreditorius buvo tinkamai informuotas apie Europos Sąjungos valstybėje narėje jo skolininkui iškeltą fizinio asmens bankroto procesą bei turėjo galimybę jame dalyvauti ir ar valstybės narės, kurios teritorijoje buvo iškelta tokio fizinio asmens bankroto byla, nacionalinių teisės aktų nustatyta tvarka šis kreditorius bei jo finansinis reikalavimas buvo įtraukti į skolininko nemokumo procesą.

35. Taigi tik nustačius, kad Lietuvoje esantis kreditorius buvo tiesiogiai informuotas (įteikiant Reglamento Nr. 1346/2000 40 straipsnyje nurodytos reikalavimus atitinkantį atskirą pranešimą (angl. individual notice) apie kitoje valstybėje narėje prasidėjusį jo skolininko bankroto procesą, ir konstatavus, kad šis kreditorius, patvirtinant jo reikalavimą, buvo įtrauktas į fizinio asmens bankroto procesą tos valstybės narės teisės aktų nustatyta tvarka, egzistuoja pagrindas teigti, kad atleidimo nuo įsipareigojimų dokumentas apima šio kreditoriaus finansinį reikalavimą ir skolininkas gali tikėtis vykdomosios bylos nutraukimo bei prievolės kreditoriui pasibaigimo Lietuvoje vykstančiame išieškojimo procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220-684/2021).

36. Nagrinėjamoje byloje, sprendžiant, ar Jungtinės Karalystės Kroidono (Croydon) grafystės teismo 2014 m. birželio 12 d. pažymų apie atleidimo nuo įsipareigojimų pagrindu apeliantai atleistini nuo įsipareigojimų kreditoriams UAB „Gelvora“ ir A. O. (taigi – ir nutrauktinos ginčo vykdomosios bylos), įvertintina, ar šie kreditoriai buvo tinkamai, kaip tai nustatyta Reglamento Nr. 1346/2000 40 straipsnyje, 2006 m. Tarptautinio nemokumo taisyklių 14 straipsnyje, informuoti apie Jungtinėje Karalystėje jų skolininkams (apeliantams) iškeltus fizinio asmens bankroto procesus, taip sudarant prielaidas šiems kreditoriams juose dalyvauti, ir tai, ar Jungtinės Karalystės teisės aktų nustatyta tvarka kreditoriai UAB „Gelvora“ ir A. O. bei jų finansiniai reikalavimai buvo įtraukti į apeliantų nemokumo procesą.

37. Apeliantai teigia, kad informacija apie jiems iškeltas bankroto bylas kreditoriui A. O. buvo išsiųsta adresu (duomenys neskelbtini), taip pat išsiųsta antstolei L. Pužienei, kuri vykdė išieškojimą šiam kreditoriui. Pažymėtina, jog apeliantai neginčija, kad kreditorei UAB „Gelvora“ (pradinis kreditorius – UAB „Snoro lizingas“) pranešimas apie jiems iškeltą bankroto bylą įmonės buveinės adresu nebuvo išsiųstas, tačiau teigia, kad kreditorė buvo informuota išsiunčiant šį pranešimą išieškojimą vykdančiai antstolei L. Pužienei.

38. Kaip jau minėta, pareiga informuoti žinomus užsienio kreditorius apie fiziniam asmeniui iškeltą bankroto bylą tenka tą bylą nagrinėjančiam teismui arba paskirtam nemokumo administratoriui. Kasacinis teismas tokio pobūdžio bylose yra išaiškinęs, kad teisės mokslo doktrinoje „žinomais“ kreditoriais laikomi tie kreditoriai, kurie gali būti nustatyti iš buhalterinių bei kitų pateikiamų dokumentų arba kuriuos nustato pats bankroto administratorius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-197-611/2015, 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220-684/2021).

39. Pagal pirmiau šioje nutartyje aptartą teisinį reglamentavimą aktuali informacija apie skolininkui pradėtą nemokumo procesą (standartinės formos pranešimu, be kita ko, nurodant vietą, kur pareikšti reikalavimus, koks terminas tam skirtas bei nuobaudą šio termino nesilaikius) kreditoriams turi būti pateikta asmeniškai, o nemokumo bylos nagrinėjimas nedaro įtakos reikalavimams tų kreditorių, kurie šios informacijos negavo. Taigi tinkamas kreditoriaus informavimas apie kitoje valstybėje narėje vykdomą jo skolininko nemokumo procesą yra susijęs ne tik su kreditoriaus teise dalyvauti šiame procese, bet ir su skolininko atleidimu nuo įsipareigojimų.

40. Situacija, kai jurisdikciją turintis Europos Sąjungos valstybės narės teismas arba to teismo paskirtas nemokumo specialistas (bankroto administratorius) apie prasidėjusį fizinio asmens bankroto procesą praneša tik Lietuvoje išieškojimą iš šio skolininko kreditoriaus naudai vykdančiam antstoliui, neatitinka Reglamente Nr. 1346/2000 įtvirtintų kreditoriaus informavimo taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220-684/2021).

41. Iš apeliantų byloje pateiktų paraiškų bankroto bylose ir jų kreditorių sąrašų matyti, kad kreditoriai UAB „Gelvora“ ir A. O. buvo įrašyti į apeliantų bankroto paraiškas (angl. bankruptcy application), kurias pildo ir nemokumo bylą iškeliančiam subjektui pateikia būtent bankroto bylą siekiantis išsikelti asmuo (2016 m. Anglijos ir Velso nemokumo taisyklių 10.35 punktas) ir įtraukti į jų kreditorių sąrašus. 2013 m. liepos 8 d. antstolės kontoroje gautas Jungtinės Karalystės Nemokumo tarnybos pranešimas, adresuotas UAB „Snoro lizingas“ ir antstolei Linai Pužienei apie tai, kad apeliantui S. P. iškelta bankroto byla (b. l. 119, vykd. byla Nr. 0109/16/01779, t. 1). 2014 m. kovo 26 d. antstolės kontoroje gautas Jungtinės Karalystės Nemokumo tarnybos pranešimas, adresuotas UAB „Gelvora“ ir antstolei Linai Pužienei apie tai, kad apeliantui S. P. iškelta bankroto byla (b. l. 67, vykd. byla Nr. 0109/13/00731). 2020 m. rugsėjo 3 d. antstolės kontoroje gautas Jungtinės Karalystės Kroidono (Croydon) grafystės teismo 2013 m. birželio 12 d. įsakymas dėl bankroto skolininko S. P. prašymu. 2020 m. rugsėjo 9 d. antstolė kreipėsi į išieškotoją A. O., prašydama nurodyti, ar jis buvo informuotas apie apelianto S. P. bankroto bylos iškėlimą. Išieškotojas A. O. 2021 m. vasario 10 d. pranešimu nurodė, kad apie apeliantų bankroto bylas jis nebuvo informuotas ( b. l. 74-75, vykd. byla Nr. 0109/13/00731). 2020 m. rugsėjo 4 d. antstolė kreipėsi į išieškotoją UAB „Gelvora“, prašydama nurodyti, ar ji buvo informuota apie apelianto S. P. bankroto bylos iškėlimą. 2020 m. gruodžio 17 d. pranešimu UAB „Gelvora“ nurodė, kad apie apeliantų bankroto bylas ji nebuvo informuota (b. l. 134, 142, vykd. byla Nr. 0109/16/01779, t. 1).

42. Taigi, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad kreditorė UAB „Gelvora“ (pradinė kreditorė – UAB „Snoro lizingas“) būtų tinkamai (kaip tai nustatyta Reglamento Nr. 1346/2000 40 straipsnyje, 2006 m. Tarptautinio nemokumo taisyklių 14 straipsnyje) informuota apie Jungtinėje Karalystėje jos skolininkams (apeliantams) iškeltą fizinio asmens bankroto procesą.

43. Vertinant aplinkybes, susijusias su kreditoriaus A. O. informavimu, pažymėtina, jog iš byloje esančių duomenų matyti, kad teikdami paraiškas bankroto bylose apeliantai nurodė, jog kreditoriaus A. O. gyvenamosios vietos adresas yra (duomenys neskelbtini). Apeliantų teigimu, minėtas adresas buvo nurodytas šalių sudarytoje 2008 m. birželio 11 d. nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartyje, o duomenų apie tai, kad kreditoriaus A. O. gyvenamosios vietos adresas yra pasikeitęs ((duomenys neskelbtini)), apeliantai neturėjo. Vis dėlto, bylos duomenimis nustatyta, kad Klaipėdos rajono apylinkės teismas priėmė 2009 m. rugpjūčio 13 d. teismo įsakymą Nr. L2-1884-838/2009 dėl 1 885,42 Eur (6 509,97 Lt) skolos ir 5 proc. dydžio metinių palūkanų išieškojimo iš solidarių skolininkų V. P. ir S. P. kreditoriaus A. O. naudai, kurio pagrindu užvestos vykdomosios bylos Nr. 0109/13/00730 ir Nr. 0109/13/00731. Minėtame teismo įsakyme nurodyta, jog kreditoriaus A. O. gyvenamoji vieta yra adresu (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į tai, kad Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 13 d. teismo įsakymas įsiteisėjo 2009 m. rugsėjo 15 d., o tai reiškia, kad, vadovaujantis CPK 438 straipsniu, minėtas teismo įsakymas buvo įteiktas apeliantams, darytina išvada, kad paraiškų bankroto bylose pateikimo metu apeliantai turėjo ir galėjo žinoti, kad kreditoriaus A. O. gyvenamosios vietos adresas yra (duomenys neskelbtini), o ne (duomenys neskelbtini).

44. Apeliantai taip pat nurodo, kad antstolė M. Trijonė, atsakydama į apeliantų atstovo advokato R. Žebrausko prašymą dėl informacijos pateikimo, nurodė, kad kreditoriaus A. O. gyvenamosios vietos adresas yra (duomenys neskelbtini). Vertindamas apeliantų nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas, visų pirma, pažymi, jog apeliantai šių aplinkybių bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nenurodė. Antra, bylos duomenimis nustatyta, kad 2012 m. birželio 6 d. antstolės M. Trijonės kontoroje gautas apeliantų atstovo advokato R. Žebrausko prašymas dėl informacijos pateikimo. Atsakydama į minėtą prašymą antstolė pateikė 2012 m. birželio 11 d. pažymą, kurioje nurodyta, kad antstolė vykdo vykdomąją bylą Nr. 0109/16/01779 pagal Vilniaus miesto 15-ojo notarų biuro 2009 m. rugpjūčio 26 d. vykdomąjį įrašą Nr. DJ-5015 dėl 2 013,79 Eur (6 953,20 Lt) skolos ir 6 proc. dydžio metinių palūkanų išieškojimo iš S. P. išieškotojos UAB „Snoro lizingas“ naudai (b. l. 112, 118). Taigi, priešingai nei nurodo apeliantai, antstolė M. Trijonė nebuvo pateikusi informacijos apeliantams apie tai, kad kreditoriaus A. O. gyvenamosios vietos adresas yra (duomenys neskelbtini). Be to, atkreiptinas dėmesys, kad 2012 m. birželio 11 d. pažymos išdavimo metu vykdomosios bylos Nr. 0109/13/00730 ir Nr. 0109/13/00731 pagal Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 13 d. teismo įsakymą Nr. L2-1884-838/2009 dėl skolos išieškojimo iš apeliantų kreditoriaus A. O. naudai nebuvo užvestos, t. y. jos pradėtos vykdyti 2013 m. rugpjūčio 8 d. (vykd. b. l. 15, 18). Taigi, antstolei M. Trijonei nebuvo žinoma apie apeliantų prievoles kreditoriui A. O., todėl ji neturėjo pagrindo teikti jiems duomenų apie šį kreditorių.

45. Apeliantų teigimu, siekdami informuoti Jungtinės Karalystės teismą ir bankroto administratorių apie savo kreditorius, jie 2012 m. gegužės 7 d. internetiniame tinklalapyje patikrino duomenis apie jiems užvestas vykdomąsias bylas ir nustatė, jog antstolės L. Pužienės vykdomas išieškojimas, t. y. vykdomoji byla kreditoriaus A. O. naudai buvo „Nutraukta kitais atvejais“. Pagal CPK 629 straipsnio 3 dalį nutraukta vykdomoji byla negali būti pradedama iš naujo. Taigi, ši vykdomoji byla 2013 m. rugpjūčio 8 d. negalėjo būti pradėta vykdyti iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas šiuos apeliantų argumentus vertina kaip nepagrįstus.

46. Visų pirma, apeliantai minėtų aplinkybių bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nenurodė. Antra, bylos duomenimis nustatyta, kad antstolės L. Pužienės žinioje buvo vykdomoji byla Nr. 0109/09/01004, pradėta vykdyti pagal Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. liepos 9 d. nutartį Nr. L2-11200-512/2009 dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo skolininkų turtui kreditoriaus A. O. naudai (vykd. b. l. 7). Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2009 m. liepos 29 d. nutartimi panaikino teismo 2009 m. liepos 9 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones (vykd. b. l. 68). Antstolė 2009 m. rugsėjo 23 d. patvarkymu nutraukė vykdomąją bylą Nr. 0109/09/01004. Taigi, šiuo atveju buvo nutraukta vykdomoji byla Nr. 0109/09/01004, vykdoma pagal Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. liepos 9 d. nutartį Nr. L2-11200-512/2009 dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, o ne vykdomosios bylos Nr. 0109/13/00730 ir Nr. 0109/13/00731, vykdomos pagal Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 13 d. teismo įsakymą Nr. L2-1884-838/2009.

47. Esant išdėstytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apeliantų kreditorius A. O. nebuvo tinkamai, kaip tai nustatyta Reglamento Nr. 1346/2000 40 straipsnyje, 2006 m. Tarptautinio nemokumo taisyklių 14 straipsnyje, informuotas apie Jungtinėje Karalystėje jo skolininkams (apeliantams) iškeltą fizinio asmens bankroto procesą.

48. Vis dėlto, aplinkybė, kad kreditoriai A. O. ir UAB „Gelvora“ (pradinė kreditorė – UAB „Snoro lizingas“) nebuvo tinkamai informuoti apie apeliantų bankroto procesą, nesudaro pakankamo pagrindo nepripažinti Jungtinės Karalystės teismo procesinio sprendimo dėl apeliantų atleidimo nuo įsipareigojimų. Šiuo atveju taip pat turi būti nustatyta, kad toks pažeidimas yra laikytinas akivaizdžiu kreditorių teisių ir laisvių pažeidimu.

49. Bylos duomenimis nustatyta, kad kreditoriai UAB „Gelvora“ (pradinė kreditorė – UAB „Snoro lizingas“) ir A. O. buvo įrašyti į apeliantų bankroto paraiškas (angl. bankruptcy application) ir įtraukti į apeliantų kreditorių sąrašus. Minėtos aplinkybės sudaro pagrindą vertinti, kad šių kreditorių finansiniai reikalavimai buvo įtraukti į apeliantų bankroto bylą Jungtinės Karalystės teisės aktų nustatyta tvarka, todėl Jungtinės Karalystės Kroidono (Croydon) grafystės teismo 2014 m. birželio 12 d. pažymos apie atleidimo nuo įsipareigojimų apima šių kreditorių finansinius reikalavimus. Be to, nagrinėjamu atveju kreditoriai UAB „Gelvora“ ir A. O. nenurodė teismui aplinkybių apie tai, kaip jų galimas neinformavimas (netinkamas informavimas) apie bankroto procesą sukėlė jiems realių pasekmių, lėmusių esminį jų teisių apribojimą (pvz., praleistas terminas reikšti reikalavimus, netiksli skolininko nurodyta kreditorių reikalavimų suma, galimybės įrodinėti tam tikras aplinkybes praradimas ir kt.), ir nepateikė šias aplinkybes patvirtinančių duomenų.

50. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjai pagal Jungtinės Karalystės Kroidono (Croydon) grafystės teismo 2014 m. birželio 12 d. pažymas apie atleidimą nuo įsipareigojimų yra atleistini nuo skolų kreditoriams UAB „Gelvora“ ir A. O., todėl yra pagrindas nutraukti vykdomąsias bylas Nr. 0109/13/00730 ir Nr. 0109/13/00731 ir Nr. 0109/16/01779.

Dėl bylos procesinės baigties

51. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą nutartį netinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias vykdymo procesą, todėl yra pagrindas atskirąjį skundą tenkinti, t. y. panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškėjų skundą dėl antstolio veiksmų tenkinti, panaikinti antstolės 2021 m. vasario 23 d. patvarkymą Nr. S-21-109-7275 ir įpareigoti antstolę nutraukti vykdomąsias bylas Nr. 0109/13/00730 ir Nr. 0109/13/00731 ir Nr. 0109/16/01779 (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

52. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi įtakos skundžiamos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

53. Atskiruoju skundu apeliantai bylinėjimosi išlaidų priteisti neprašė, įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas į bylą nepateikė, todėl jos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. birželio 10 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – panaikinti antstolės Linos Pužienės 2021 m. vasario 23 d. patvarkymą Nr. S-21-109-7275 ir įpareigoti antstolę Liną Pužienę nutraukti vykdomąsias bylas Nr. 0109/13/00730, Nr. 0109/13/00731 ir Nr. 0109/16/01779.