Kauno apylinkės teismo nuosprendis

Kėdainių rajono apylinkės teismo teisėjas Darius Kantaravičius, sekretoriaujant Jurgitai Ilevičiūtei, dalyvaujant prokurorui Nerijui Gružauskui, kaltinamajam R. J., jo gynėjui advokatui Raimundui Gargasui, nukentėjusiam A. Z., nedalyvaujant civilinio ieškovo Kauno teritorinės ligonių kasos atstovei R. B.-R., viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

R. J., a.k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), lietuvis, išsituokęs, vidurinio išsilavinimo, nedirbantis, neįgalus, iš dalies 50 proc. darbingas, registruotas darbo biržoje, gyv. (duomenys neskelbtini), teistas 10 kartų, bet teistumas išnykęs, kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 1 dalyje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. J. 2015 m. rugsėjo 22 d. apie 19.00 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, jam priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), tyčia peiliu vieną kartą dūrė A. Z. į kairę krūtinės pusę, tuo padarydamas jam kiauryminę durtinę-pjautinę žaizdą kairėje krūtinės ląstos pusėje su oro ir kraujo kaupimusi kairėje krūtinplėvės ertmėje, ir šiais savo veiksmais padarė nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymą.

Motyvuojamoji dalis

Duomenimis apie neblaivumą nustatyta, kad įvykio metu R. J. nustatytas 0,67 promilių dydžio girtumo laipsnis (1 t., b.l. 106).

Įrodymų vertinimas

Tai, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje kaltinamasis R. J. peiliu dūrė nukentėjusiajam į krūtinę, ginčo nekyla. Šį faktą pripažįsta ir pats kaltinamasis, tai nustatyta ir nukentėjusiojo bei liudytojo E. K. parodymais. Neabejojama ir tai, kad nuo R. J. smūgio peiliu nukentėjusiam A. Z. buvo sunkiai sutrikdyta sveikata ir kilo kaltinime aprašyti kūno sužalojimai. Tai patvirtinta teismo medicinos specialisto išvada Nr. G2738/15 (02). Teisme apklaustų asmenų parodymais nustatyta, kad įvykio metu buvo tik trys asmenys: nukentėjęs, kaltinamasis ir liudytojas E. K.. Tai rodo, kad jokie kiti pašaliniai asmenys įvykyje nedalyvavo ir sužaloti nukentėjusiojo negalėjo. Todėl R. J. yra kaltas ir baustinas. Teismas netiki kaltinamojo versija dėl būtinosios ginties situacijos ir jo parodymais apie tai, kad jo veiksmuose nebuvo tyčios. Pats kaltinamasis paaiškino, kad jis pasiėmė nuo spintelės peilį ir juo mosikavo prieš nukentėjusįjį bei liudytoją E. K., o kaip peiliu įdūrė nukentėjusiajam negalėjo paaiškinti. Teismo vertinimu, sunkus kūno sužalojimo mastas, sužalojimų lokalizacija į krūtinės ląstą, dūris į nukentėjusiojo kūno kietąją kaulinę dalį per drabužius negalėjo būti dėl neatsargaus elgesio su peiliu. Vien iš objektyvių įrodymų sprendžiama, kad R. J. veikė tiesiogine tyčia, t.y. suvokė savo veiksmų pavojingumą mosikuojant peiliu, suvokė, kad nuo šių jo veiksmų gali būti sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata ir norėjo taip veikti.

Pasisakydamas dėl būtinosios ginties situacijos, teismas pažymi, kad pagal BK 28 straipsnio 1 dalį nustatytą teisę į būtinąją gintį asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. BK 28 straipsnio 2 dalies prasme asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taikant ir aiškinant šią nuostatą teismų praktikoje būtinąja gintimi pripažįstamas tam tikras atkirtis pavojingam kėsinimuisi į baudžiamojo įstatymo ginamas vertybes (kasacinės nutartys Nr. 2K-558/2006, 2K-342/2006, 2K-627/2007, 2K-186/2008, 2K-336/2008, 2K-487/2009, 2K-59/2010 ir kt.). Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tai reiškia, kad besiginančiųjų į minėtas vertybes asmenų elgesys yra išreikštas išoriškai, t. y. toks, kurį kiti asmenys gali stebėti, matyti, girdėti ar kitaip justi, patirti tokio elgesio padarinius. Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški. Taip paprastai būna, kai nukentėjusieji patiria smūgius, sužalojimus, jie patys ar kiti asmenys mato užpuoliko išsitrauktą ginklą, girdi aiškiai išsakomus grasinimus ir pan. Teismų praktika orientuojama į tai, kad itin kruopščiai būtų tiriamos pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nuo kurių priklauso kėsinimosi akivaizdumo traktuotė.

Teismas, įvertinęs teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad R. J. nebuvo būtinosios ginties situacijoje, nes jam nebuvo jokio reikalo gintis. Be to, ir pats kaltinamasis tyrimo metu ir teisme parodė, kad jis tik ketino išprašyti A. Z. su E. K. iš savo buto, nes ant jų supyko dėl prieš tai gauto smūgio į veidą, ką patvirtina teismo medicinos specialisto išvada Nr. G2699/15(02) dėl R. J. nežymaus sveikatos sutrikdymo (2 t., b.l. 22). Iš to galima spręsti, kad prieš R. J. pavartotas smurtas jau buvo pasibaigęs ir kėsinimosi realumas, akivaizdumas bei pavojingumas buvo išnykę. Nežiūrint to, kad nors R. J. veikoje ir nėra pagrindo konstatuoti būtinosios ginties sąlygų, paties nukentėjusiojo A. Z. tyčia trimis ar daugiau trauminiais poveikiais suduoti smūgiai R. J. į veido sritį vertintini kaip provokuojantis nukentėjusiojo elgesys, kuris iššaukė R. J. pyktį ir smurto prieš A. Z. proveržį. Todėl yra pagrindas konstatuoti R. J. baudžiamąją atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 str. 1 d. 6 p. Tuo tarpu R. J. apsvaigimo nuo alkoholio laipsnis 0,67 promilių (1 t., b.l. 106) nėra toks didelis, kuris leistų manyti, jog apsvaigimas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui. Todėl teismas neturi pagrindo konstatuoti R. J. baudžiamąją atsakomybę sunkinančios aplinkybės, numatytos BK 60 str. 1 d. 9 p. Teismas pažymi ir tai, kad R. J. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme iš esmės neigė tyčia dūręs nukentėjusiajam peiliu ir tik prispirtas įrodymų šią kaltės formą su tam tikromis išimtimis pripažino teisminio įrydomų tyrimo pabaigoje. Todėl nėra pagrindo konstatuoti jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 str. 1 d. 2 p.

Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į R. J. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį (nusikalstama veika žmogaus sveikatai), pavojingumo laipsnį (sunkus nusikaltimas), į nusikalstamos veikos padarymo smurtinius motyvus, į tiesioginės tyčinės kaltės formą, į jo baudžiamąją atsakomybę lengvinančią aplinkybę.

Vertinant R. J. asmenybę, pažymėtina, kad jis praeityje nors ir teistas (2 t., b.l. 29-41), bei baustas administracine tvarka (2 t., b.l. 75-81), tačiau teistumas ir baustumas išnykę. Jis nuo 2000-08-11 yra VšĮ Kėdainių PSPC Priklausomybės ligų priežiūros grupėje, diagnozė: psichikos ir elgesio sutrikimai, vartojant opioidus, priklausomybės sindromas, Kėdainių miesto seniūnijos nėra charakterizuojamas neigiamai, nedirba, registruotas darbo biržoje, yra neįgalus, turi 50 proc. darbingumo lygį (2 t., b.l. 24, 83-87). Atsižvelgiama į tai, kad nukentėjęs A. Z. su kaltinamuoju susitaikė, pretenzijų jam neturi, civilinio ieškinio nereiškia, griežtos bausmės nesiekia (1 t., b.l. 40). Šios aplinkybės rodo, kad R. J. nėra itin pavojingas visuomenei, jis praeityje nei karto nebuvo baustas ar teistas už smurtinius nusikaltimus ar smurtinius administracinius teisės pažeidimus, jo izoliacija nuo visuomenės nėra būtina. Atsižvelgęs į tai bei įvertinęs R. J. asmenybę, jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes (BK 61 str.), teismas sprendžia, kad už BK 135 str. 1 d. numatyto nusikaltimo padarymą R. J. skirtina terminuoto laisvės atėmimo bausmės rūšis, mažesnė nei jos vidurkis. Kaltinamojo neįgalumas, teistumo nebuvimas, buitinio konflikto su nukentėjusiuoju pobūdis, nukentėjusiojo ieškinio nebuvimas, pastarojo požiūris į proceso baigtį, jau anksčiau paminėtos kaltinamojo asmenybę apibūdinančios aplinkybės rodo, kad egzistuoja minimalus, tačiau pakankamas pagrindas manyti, kad R. J. daugiau nenusikals, kad bausmės tikslai dar gali būti pasiekti be realaus jos atlikimo, atidėjus bausmės vykdymą. Teismo vertinimu, R. J. turi būti suteiktas šansas laisvėje, bet su probacijos priežiūra, koreguoti savo elgesį teigiama linkme. Todėl jam taikytinas BK 75 str. ir bausmės vykdymas atidėtinas 2 metų ir 6 mėnesių terminui. R. J. skirtini BK 75 str. 3 p., 6 p., 7 p., 8 p. įpareigojimai. Teismo įsitikinimu, jų visuma leis pasiekti BK 41 str. numatytus bausmės tikslus ir užtikrins teisingo nubaudimo principo įgyvendinimą.

Realios bausmės atlikimo atveju, į bausmės laiką įskaitytinas R. J. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas (BK 66 str.).

Pagal BPK 94 str. reikalavimus priimtini sprendimai dėl daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai nagrinėti.

Civilinio ieškovo Kauno teritorinės ligonių kasos pareikštas civilinis ieškinys (1 t., b.l. 58) dėl 349,68 Eur už nukentėjusio A. Z. gydymą atlyginimo yra pagrįstas, įrodytas rašytiniais duomenimis, todėl visiškai tenkintinas. LR CK 6.283 str. 1 d. numatyta, kad žalą, padarytą asmeniui, jeigu šis suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, privalo atlyginti už tai atsakingas asmuo. Pagal CK 6.280 str. atlyginęs kito asmens padarytą žalą, asmuo turi į padariusį žalą asmenį regreso teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo. Kadangi ieškovas Kauno teritorinė ligonių kasa už nukentėjusio gydymą viso patyrė 349,68 Eur išlaidų, tai šią sumą turi materialinę ir regresinę teisę išieškoti iš kaltinamojo R. J..

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

R. J. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d., ir jį nubausti laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 str. 2 d. 3 p., 6 p., 7 p., 8 p., paskirtos 2 (dviejų) metų ir 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 2 (dvejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams.

R. J. viso bausmės vykdymo atidėjimo metu paskirti įpareigojimus – 1) gydytis priklausomybę nuo opioidų, kai nuteistasis sutinka, 2) dalyvauti elgesio pataisos programoje, 3) neišeiti iš namų nuo 22.00 val. iki 06.00 val., jei tai nesusiję su darbu, 4) neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Realios bausmės atlikimo atveju, į paskirtą bausmę įskaityti laikinajame sulaikyme nuo 2015-09-22 iki 2015-09-24 išbūtą laiką.

R. J. kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, periodinį registravimąsi policijos įstaigoje ir dokumentų paėmimą – palikti galioti iki bausmės vykdymo pradžios. Pradėjus bausmę vykdyti, šias kardomąsias priemones panaikinti, paimtą asmens dokumentą nuteistajam grąžinti.

Kauno teritorinės ligonių kasos, įm.k. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), atsiskaitomoji sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini), AB banke (duomenys neskelbtini), banko kodas (duomenys neskelbtini), civilinį ieškinį patenkinti visiškai. Jos naudai iš R. J., a.k. (duomenys neskelbtini) priteisti 349,68 Eur (tris šimtus keturiasdešimt devynis eurus 68 centus).

Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, kurie saugomi Kauno apskrities VPK Kėdainių rajono PK: 1) peilį, voką su cigarečių nuorūkomis – nuosprendžiui įsiteisėjus sunaikinti; 2) nukentėjusiojo A. Z. rūbus – nuosprendžiui įsiteisėjus grąžinti nukentėjusiajam; 3) R. J. švarką – nuosprendžiui įsiteisėjus grąžinti R. J.; 4) CD su įrašu saugoti byloje; 5) R. J. asmens tapatybės kortelę – nuosprendžiui įsiteisėjus grąžinti R. J..

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui per Kėdainių rajono apylinkės teismą.