- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-05-16
- Bylos Nr.
- 1A-202-993/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-12033-2022-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Arūnas Paštuolis, Algirdas Giedraitis, Indrė Averkienė
- Advokatai
- Kęstutis Gudynas
- Kategorijos
- 1.1.6.2Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo (BK 37 str
- 1.2.4.6.2Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas (BK 140 str. 1 d.)
- 2.4.6.1Apeliacinio skundo atmetimas (BPK 326 str. 1 d. 1 p.)
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Indrės Averkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Algirdo Giedraičio ir Arūno Paštuolio,
atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės dėl mažareikšmiškumo A. Š. ir jo gynėjui advokatui Kęstučiui Gudynui,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės Virginijos Vigelienės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2024 m. sausio 23 d. nuosprendžio, kuriuo A. Š., padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje, vadovaujantis BK 37 straipsniu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo ir baudžiamoji byla jo atžvilgiu nutraukta.
Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuspręsta palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, o po to, panaikinti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. Kauno apylinkės teismo 2024 m. sausio 23 d. nuosprendžiu A. Š., padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, vadovaujantis BK 37 straipsniu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo už tai, kad jis 2022 m. balandžio 8 d. apie 18.50 val. automobilių stovėjimo aikštelėje prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), be jokios aiškios priežasties, priėjęs prie sutuoktinės G. Š. tyčia pėdos kulnu užmynė jai ant dešinės, po to ant kairės pėdų. Po to, jis ranka suėmė jai už plaukų ir dviem staigiais judesiais stipriai tempė. Po kurio laiko, jis vėl ranka sugriebė už plaukų ir staigiu judesiu tempė G. Š. galvą už plaukų žemyn, dėl ko nukentėjusioji veidu trenkėsi į šalia stovėjusio automobilio priekinę dalį ir krisdama ant žemės susižeidė kairės kojos blauzdą ir dešinės rankos bevardį pirštą. Tokiu būdu kitaip smurtaudamas A. Š. išplėšė aštuonias G. Š. priaugintas plaukų sruogas, padarė G. Š. kraujosruvas kairėje blauzdoje ir abiejų pėdų priekiniuose paviršiuose, taip nežymiai sutrikdė savo šeimos narės sveikatą.
II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniame skunde prokurorė Virginija Vigelienė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. sausio 23 d. nuosprendį ir pripažinti A. Š. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, ir skirti jam laisvės apribojimo bausmę 1 metų 6 mėnesių laikotarpiui, įpareigojant: dalyvauti elgesio pataisos programoje, nuo 6.00 val. iki 22.00 val. būti namuose, jei tai nesusiję su darbu, bei neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Savo skundą grindžia šiais argumentais.
2.1. Teismas, konstatavęs A. Š. nusikalstamų veiksmų pakankamą pavojingumo laipsnį ir duomenų pakankamumą baudžiamajai atsakomybei jam kilti, priėmė sprendimą atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl mažareikšmiškumo, t. y. visiškai priešingą sprendimą, nei konstatavo aprašomojoje dalyje. Nuosprendis yra prieštaringas, neaiškus, menkai motyvuotas ir tai lėmė netinkamą įstatymo pritaikymą, todėl yra pagrindas jį naikinti.
2.2. Teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika bylose Nr. 2K-54-976/2023, 2K-128- 489/2020, 2K-231-976/2017, kadangi analizuotos situacijos nėra analogiškos įvykio aplinkybėms. Jose nagrinėtų situacijų aplinkybės kardinaliai skyrėsi nuo analizuoto įvykio aplinkybių, todėl vadovautis šiais precedentais nebuvo objektyvaus pagrindo. Vienintelė situacija, kurios aplinkybės buvo minimaliai panašios į įvykio aplinkybes, yra aptartos nutartyje Nr. 2K-128-489/2020. Tačiau šioje nutartyje aptarti nukentėjusiosios veiksmai buvo ypač įžūlaus bei agresyvaus pobūdžio, kaltininkas tik vieną kartą koja įspyrė nukentėjusiajai, dėl ko padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas ir atsirado tik viena kraujosruva. Įvertinus nutartyje aprašytą situaciją, konflikto dalyvių veiksmus, kilusius padarinius bei lyginant juos su nagrinėto įvykio aplinkybėmis, manytina, jog A. Š. veiksmai turėjo būti vertinami kaip daug pavojingesni, taip pat neturėjo būti išskirtinai sureikšminti nukentėjusiosios G. Š. veiksmai.
2.3. G. Š. sveikatos sutrikdymo mastas buvo nustatytas Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus 2022 m. balandžio 12 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), iš kurios matyti, jog jai buvo konstatuotos poodinės kraujosruvos kairėje blauzdoje ir abiejų pėdų priekiniuose paviršiuose. Konflikto metu taip pat su šaknimis buvo išpešti plaukai, kurie išpešti kartu su priauginamų plaukų sruogomis bei padarytas sužalojimas veido srityje, t. y. paraudimas, kuris užfiksuotas nuotraukose, pridėtose prie 2022 m. balandžio 9 d. tarnybinio pranešimo. Dešiniojo skruosto paraudimo atsiradimo aplinkybės patvirtintos ir nukentėjusiosios parodymais, kuriais pirmosios instancijos teismas neabejojo. Nustatyti sužalojimai ir kiti bylos duomenys įrodo, kad G. Š. A. Š. du kartus tyčia kulnu užlipo ant abiejų kojų pėdų, siekdamas sukelti skausmą, kaip nurodė nukentėjusioji, dar tyčia pasukiojo koją, po to du kartus stipriai patraukė žemyn jos surištų plaukų kasą ir taip trenkė jos galvą į šalimais stovėjusio automobilio priekinę dalį, o nukritusi G. Š. patyrė penktąjį smūgį į kietą buką daiktą, kai po smūgio galva į automobilį nukrito ant žemės ir susižalojo kairę blauzdą, kurioje nustatyta kraujosruva. Visi šie smurtiniai veiksmai įvertinti kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Nukentėjusiajai buvo išrauti plaukai su šaknimis, kurie jos galvoje paliko ovalo formos plikus plotus, tą patvirtino ir liudytoja A. B.. Penki trauminiai poveikiai dėl nusikalstamų A. Š. veiksmų ir su papildomomis pasekmėmis, t. y. plikais plaukų plotais galvoje, kurie gali neatsistatyti, teismo įvertinti kaip mažareikšmė veika, yra visiškai nepagrįsti ir sukuria tokią teisinę situaciją, kad smurtaujantys asmenys jaučiasi nebaudžiami.
2.4. Dalyje dėl G. Š. veiksmų manytina, kad įvykio metu jos veiksmai nebuvo nepriimtini ar bent panašaus pobūdžio, kaip kad analizuojami Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje Nr. 2K-128-489/2020 aprašytoje situacijoje. Priešingai, ji sutarusi su A. Š., kad vaikus iš ugdymo įstaigos pasiims ir nuveš į žaidimų kambarį, kad vaikams per ilgai nereikėtų darželyje laukti tėvo, o po to ketino vaikus nuvežti iki A. Š. namų, tačiau pokalbio telefonu metu buvo pavadinta necenzūriniu žodžiu ir jai buvo uždrausta įvažiuoti į A. Š. namų kiemą, todėl su vaikais grįžo į savo namus. Nustatyti konflikto iniciatorių yra labai svarbu. Čia jos jau laukė A. Š. ir vos sustojus jos automobiliui pribėgo ir agresyviai prie jos palinko, taip išgąsdino, agresyviai nusiteikęs tuoj pat puolė traukti iš automobilio mažametį sūnų, dėl ko vaikas iškart pradėjo verkti. G. Š. nebandė iš A. Š. vaikų atimti jėga, o tik ramino savo mažametį, ant tėvo rankų laikomą, verkiantį sūnų, taip siekdama nutraukti tolimesnius jo nusikalstamus veiksmus bei užtikrinti saugią aplinką savo mažamečiams vaikams, nes vaikų pasiimti atvykęs A. Š. buvo įsiaudrinęs, piktas, nusiteikęs agresyviai, gąsdino ją, pravirkdė vaikus, o vėliau sūnų akivaizdoje naudojo fizinį smurtą.
2.5. Nukentėjusiosios veiksmai nepagrįstai traktuoti kaip provokuojantys ar kurstantys konfliktą. Akivaizdu, kad teismas neįsigilino į tai, nuo ko prasidėjo konfliktas ir kas yra iniciatorius. Nukentėjusiajai buvo padaryti daugybiniai sužalojimai bei sukeltas fizinis skausmas, todėl nebuvo pagrindo vadovautis minėtais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo precedentais bei atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl mažareikšmiškumo. Nepagrįstai nesivadovauta precedentu, suformuotu Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartyje Nr. 2K-299-648/2015, taip pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarime numatytus vienodos, nuoseklios, neprieštaringos teismų praktikos formavimo bei teisingumo įgyvendinimo principus.
2.6. Iš nukentėjusiosios 2022 m. gegužės 10 d. apklausos protokolo matyti, kad konfliktas prasidėjo dar telefoninio pokalbio metu, jai su vaikais būnant prekybos centre, t. y. dar iki įvykio, A. Š. inicijuojant konfliktą bei neieškant bendro kompromiso dėl vaikų pasiėmimo. Būtent šio konflikto eskalacijos metu jis apie 18.50 val. automobilių stovėjimo aikštelėje, be jokios aiškios priežasties, mažamečių vaikų akivaizdoje atliko inkriminuotus nusikalstamus veiksmus. Tai ne tik parodo jo veiksmų pavojingumą, sutinkamai su minėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, tačiau ir verčia pagrįstai abejoti atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumu, ypač atsižvelgiant į tai, jog kaltu jis neprisipažino, nustatytas aplinkybes neigė, o jo pateikta įvykio versija paneigta nukentėjusiosios, liudytojų parodymais bei rašytiniais įrodymais.
2.7. Nepagrįstai nuvertinti A. Š. atlikti veiksmai, tokie kaip jo neadekvatus atsakas į konfliktinę situaciją bei net nebandymas ieškoti taikaus, civilizuoto iškilusios problemos sprendimo būdo. Taip pat nuvertintos ir įvykio aplinkybės, kad būtent jis inicijavo konfliktą dar telefoninio pokalbio metu, o atvykęs prie namų konfliktą toliau provokavo savo agresyviu elgesiu. Veiksmus atliko mažamečių vaikų akivaizdoje, o kaip matyti iš G. Š. 2022 m. gegužės 10 d. apklausos protokolo – jis traukė mažametį sūnų iš automobilio kėdutės, dėl ko mažametis pradėjo verkti, kas parodo jo veiksmų pavojingumą bei neatsakingumą. Šias aplinkybes iš esmės patvirtino ir Kauno miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus 2022 m. balandžio 8 d. pranešimo duomenys, kuriame užfiksuotas pokalbis su mažamečiu L. Š. bei jo pateiktas aplinkybių paaiškinimas. Jis nurodė, kad jis matė kaip tėtis mamą numetė ir trenkė mamos galvą į mašiną, tuo metu jis verkė, verkė ir jo brolis, jaučiasi blogai, kai tėtis taip elgiasi, tėtis žinojo kaip nuskriausti mamą, o į verkiančius vaikus nekreipė dėmesio.
2.8. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, laikytina, jog tyrimo metu surinkti duomenys buvo vertinami selektyviai, nevertinant bylos duomenų viseto, nesilaikant duomenų vertinimo praktikos, suformuotos kasacinėje nutartyje Nr. 2K-43/2006, nukentėjusiosios atlikti veiksmai pernelyg sureikšminti, o A. Š. nuvertinti, dėl ko buvo priimtas nepagrįstas ir neteisėtas sprendimas atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, t. y. padarytas įrodymų vertinimo pažeidimas.
2.9. Be to teismas nepagrįstai konstatavo, jog G. Š. buvo sukeltas tik trumpalaikis fizinis skausmas. Iš nukentėjusiosios parodymų matyti, jog ji juto fizinį skausmą, taip pat kur buvo išpešti plaukai buvo jautru kelias dienas, skaudėjo šukuoti ir keletą dienų dar slinko tos plaukų sruogos. Aplinkybę, jog buvo sukeltas fizinis skausmas patvirtino ir liudytoja A. B., kuri nurodė, kad matė, jog nukentėjusiosios pakaušyje buvo ovalo formos zonos, kur nebuvo plaukų, šiose zonose su šaknimis buvo išrauti plaukai. Aplinkybė, kad buvo sukeltas fizinis skausmas, teismui abejonių nesukėlė, tačiau nėra nurodyta, kodėl buvo ignoruota aplinkybė apie sukelto fizinio skausmo trukmę, įvardinant kaip trumpalaikį, kas prieštarauja nukentėjusiosios parodymams apie laiko periodą, kurį ji jautė fizinį skausmą ir galimas pasekmes ateityje, nes neaišku ar plaukų plotai ataugs.
2.10. Nuosprendyje nepagrįstai nurodyta, kad viso įvykio metu nukentėjusioji stabdė kaltinamąjį, kalbino jį ir mažamečius vaikus, bandė juos perkalbėti nevykti kartu. Įvykis yra užfiksuotas vaizdo stebėjimo kameros įraše, kuris yra perfilmuotas, jame nėra užfiksuoti garsai iš įvykio vietos, todėl nėra galimybės ir girdėti ką nukentėjusioji tiksliai sakė, nėra objektyvaus pagrindo konstatuoti, kad bandė mažamečius perkalbėti, jog šie nevyktų su A. Š. G. Š. nurodė, kad A. Š. traukiamas iš automobilio mažametis sūnus pradėjo verkti ir ji, eidama link A. Š. ant rankų laikomo sūnaus, bandė sūnų raminti, kad vaikas neverktų. Vieninteliai duomenys, kurie galėtų patvirtinti tokią išvadą, yra A. Š. parodymai, kurie teismo buvo paneigti kitais bylos duomenimis ir pripažinti kaip gynybinė versija. Jis traukė mažametį sūnų iš automobilio kėdutės, mažametis pradėjo verkti, todėl natūralus mamos atsakas buvo susirūpinimas, vaiko raminimas, domėjimasis ar vaikai jaučiasi gerai ir tikrai nori vykti su tėvu, kuris atvyko agresyviai nusiteikęs. Jos dažnas ėjimas prie vaikų buvo ne provokuojantis elgesys, o siekis apraminti verkiantį sūnų ir užtikrinti saugią aplinką mažamečiams vaikams. Priešingai nei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje Nr. 2K-128-489/2020 analizuotoje situacijoje, kurioje spyris nukentėjusiajai buvo atliktas po to, kai ji norėjo jėga paimti prie tėvo prisiglaudusį vaiką, nukentėjusioji šioje byloje neatliko jokių panašaus pobūdžio veiksmų. Atsižvelgiant į tai, nebuvo pagrindo remtis minėtos nutarties motyvais bei suformuotu teismo precedentu ir būtent šiais pagrindais A. Š. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl mažareikšmiškumo.
2.11. Nuosprendyje nepagrįstai padaryta išvada, kad A. Š. veiksmai nebuvo vienpusiai, sąmoningai nukreipti į nukentėjusiosios sužalojimą, kad tai buvo spontaniškas, neintensyvus ir trumpalaikis konfliktas. Iš nukentėjusiosios 2022 m. gegužės 10 d. apklausos protokolo matyti, kad A. Š., ant rankų laikydamas sūnų, pasisuko ir tyčia kulnu užmynė ant kojos, t. y. fizinio smurto ėmėsi iš karto susitikęs su G. Š., jai neatlikus jokių provokuojančių ar kitokių nepriimtinų veiksmų. Be to, užmynęs pasukiojo, kad labiau skaudėtų. Todėl nėra pagrindo sutikti su išvada, jog jo veiksmai nebuvo sąmoningai nukreipti į nukentėjusiosios sužalojimą. Taip pat nesutiktina ir su teiginiu, kad A. Š. veiksmai nebuvo vienpusiai. Nors vaizdo įraše, matoma kaip G. Š. lyg kelia ranką ir kažkur A. Š. pataiko, tačiau iš specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad A. Š. medicininiuose dokumentuose duomenų apie objektyvius trauminius pakitimus (sužalojimus) nėra. Svarbi aplinkybė yra tai, kad IBPS duomenimis, prokuroras, įvertinęs visą bylos medžiagą, priėmė procesinį sprendimą ikiteisminį tyrimą nutraukti, pripažinęs G. Š. veiksmus kaip būtinąją gintį nuo A. Š. pradėto ir tiesiogiai gręsiančio pavojingo kėsinimosi į jos sveikatą. Teismas šios aplinkybės nevertino.
2.12. A. Š. veiksmai įvykio metu buvo nebejotinai daug pavojingesni – jais nukentėjusiajai padaryti daugybiniai sužalojimai, pasireiškę kraujosruvomis, jai konstatuotas nežymus sveikatos sutrikdymas, sukeltas fizinis skausmas bei išpeštos ne tik priauginamų plaukų sruogos, tačiau ir galvos plaukai, prie kurių šios sruogos buvo prikabintos, yra likęs plikas plotas plaukų srityje. Tuo tarpu G. Š. atliktas vienas smūgis, kuriuo nepadarytas joks sužalojimas, negali būti objektyviai vertinamas kaip veiksmas, kuriuo siekta tyčia tęsti konfliktą, o ne sustabdyti jo nusikalstamus veiksmus nukentėjusiosios atžvilgiu. Šiuo atveju vien aplinkybė, kad ji gindamasi sudavė A. Š. tam, jog jos atžvilgiu nebetęstų nusikalstamų veiksmų, nustotų ją žaloti bei kelti jai fizinį skausmą, negali objektyviai būti vertinama kaip pagrindas jo veiksmus prilyginti mažareikšmiams ir atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės.
2.13. Vertindamas nusikalstamų veiksmų pavojingumą teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad anksčiau A. Š. net du kartus buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės: 2011 m. kaip susitaikęs su nukentėjusiuoju bei 2023 m. sausio 26 d. dėl nusikaltimo, numatyto BK 187 straipsnio 1 dalyje, padarymo, taip pat susitaikęs su nukentėjusiuoju. Šis ikiteisminis tyrimas pradėtas 2022 m. gruodžio 13 d., taigi vėliau nei aptariamas nusikaltimas. A. Š. nepasinaudojo jam teismo suteiktomis progomis kritiškai įvertinti savo elgesį ir nustoti daryti nusikaltimus. Po padaryto nusikaltimo, jis ir vėl padarė tyčinį nusikaltimą. Šios aplinkybės reikšmingos vertinant jo veiksmų pavojingumą ir sistemingumą.
2.14. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje Nr. 2K-299-648/2015 nurodyta, kad smurtas artimoje aplinkoje dėl jo žalos visuomenei yra priskiriamas visuomeninę reikšmę turinčioms veikoms (Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 1 straipsnio 1 punktas). Nagrinėjamu atveju, vien aplinkybė, kad nukentėjusioji nepareiškė civilinio ieškinio dėl turtinės ar neturtinės žalos atlyginimo, neturi jokios įtakos A. Š. veiksmų vertinimui kaip mažiau pavojingų, taip pat nesudaro pagrindo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės. Teismas nepagrįstai nesivadovavo teismo precedentu minėtoje byloje Nr. 2K-299-648/2015, ši aplinkybė lėmė neteisėto bei nepagrįsto nuosprendžio priėmimą bei neobjektyvų surinktų įrodymų vertinimą.
2.15. Be to nuosprendyje klaidingai nurodyta, kad G. Š. įvykio metu buvo neblaivi, kadangi iš 2022 m. balandžio 8 d. tarnybinio pranešimo dėl galimo smurto artimoje aplinkoje atvejo matyti, jog jai nustatytas 0,00 promilių neblaivumas (1 t., b. l. 139-142), teismas tikėtina per klaidą rėmėsi kitame tarnybiniame pranešime nurodytu įrašu, kad nukentėjusioji buvo neblaivi. Teismas šių prieštaravimų nevertino ir nenurodė kodėl atmeta. Visiškai nepasisakyta dėl aplinkybės, kad būtent A. Š. įvykio dieną buvo nustatytas 0,24 promilių neblaivumas. Nors jis ir teigė, jog įvykio metu buvo blaivus, tačiau jo parodymai apie įvykio aplinkybes pagrįstai buvo traktuoti kaip gynybinė versija, kurios nepagrindžia kiti baudžiamosios bylos duomenys. Teismas nepagrįstai ignoravo šią aplinkybę, kadangi, vadovaujantis BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktu, ji galėtų būti pripažinta atsakomybę sunkinančia aplinkybe.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje prokurorė Virginija Vigelienė prašė apeliacinį skundą tenkinti, nuteistasis A. Š. prašė jį išteisinti, nuteistojo gynėjas advokatas Kęstutis Gudynas prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai
Prokurorės Virginijos Vigelienės apeliacinis skundas netenkinamas
5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nagrinėjamu atveju prokurorė nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu A. Š. veiksmų vertinimu, ir jo padarytos veikos pripažinimo mažareikšme, teigiant, kad teismas nevertino jo asmenybės, taip pat netinkamai taikė teismų praktiką bei nepakankamai vertino nukentėjusiosios parodymus ir jos veiksmus.
6. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teisme teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, susipažinusi su prokurorės skundo argumentais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog A. Š., padariusiam nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, yra pagrindas taikyti BK 37 straipsnio nuostatas ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo.
7. BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyta nusikalstama veika objektyviai pasireiškia artimo giminaičio ar šeimos nario mušimu ar kitokiu smurtavimu prieš jį. Veika padaroma tik tyčia (tiesiogine arba netiesiogine). Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materiali, taigi būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma sveikata.
8. BK 37 straipsnyje nurodyta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Nusikaltimas mažareikšmiu yra pripažįstamas tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nustatyto nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kai kurių sudėties požymių ypatumo teismas padaro išvadą, kad padarytos veikos pavojingumas nėra didelis ir nesiekia tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nurodyta bausme. Pagal teismų praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnis, veikos ypatumai, nusikaltimo dalykas ir jo ypatumai, kilę padariniai, nusikaltimo padarymo būdas, laikas, vieta), tiek į subjektyviuosius požymius (apibrėžta ar neapibrėžta tyčia, tyčios kryptingumas, tikslai, motyvai). Ar nusikaltimas laikytinas mažareikšmiu, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-427/2010, 2K-500/2010, 2K-7-109/2013, 2K-153-942/2016 ir kt.).
9. Būtina atkreipti dėmesį ir į tai, kad teismų praktikoje išaiškinta, jog BK nenustato ribojimų atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo. BK 37 straipsnis, nustačius jame įtvirtintas sąlygas, gali būti taikomas nepriklausomai nuo to, koks BK skyrius nustato baudžiamąją atsakomybę už veikos padarymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-275/2014, 2K-186-689/2020, 2K-238-719/2023). Todėl prokurorės argumentas, kad teismas nukrypo nuo teismų praktikos, suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartyje Nr. 2K-299-648/2015, yra nepagrįstas. Teismų praktika yra kintanti ir kiekvienu atveju reikia vertinti konkrečios bylos aplinkybes, kas nagrinėjamu atveju ir buvo padaryta analizuojamoje byloje.
10. Kaip jau minėta, spręsdamas klausimą dėl nusikaltimo pripažinimo mažareikšmiu, teismas visų pirma vertina žalos dydį. Byloje nustatyta, kad A. Š. nežymiai sutrikdė savo sutuoktinės G. Š. sveikatą. Nežymus sveikatos sutrikdymas nukentėjusiajai pasireiškė išplėštomis aštuoniomis priaugintomis plaukų sruogomis, kraujosruvomis kairėje blauzdoje ir abiejų pėdų priekiniuose paviršiuose, dešinės rankos bevardžio piršto sužeidimu. Bet koks sveikatos sutrikdymas ir jo mastas yra reikšmingas, tačiau, įvertinus nukentėjusiajai padaryto sužalojimo lokalizaciją ir pobūdį, darytina išvada, kad nusikaltimo padariniai nėra tokie dideli, jog kaltininkui negalėtų būti taikomas BK 37 straipsnis. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad G. Š. padarytos poodinės kraujosruvos kairėje blauzdoje ir abiejų pėdų priekiniuose paviršiuose. Taigi, specialisto išvadoje nustatyti matomi sužalojimai – tai trys kraujosruvos, visos jos kojų srityje. Kaip matyti, sužalojimai nėra padaryti gyvybiškai svarbiose nukentėjusiosios kūno vietose. Dėl kitų sužalojimų nurodoma, kad neatmetama galimybė, kad įvykio metu tiriamajai galėjo būti išpešti plaukai ir suduota daugiau smūgių, kurie buvo nedidelės energijos ir nepaliko matomų žymių (1 t., b. l. 85-86). Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti specialisto išvadų teisingumu. Juo labiau, kai specialisto tyrimas buvo atliktas po keturių dienų nuo įvykio. Taigi, didelių, liekamųjų reiškinių, apie kuriuos nurodo prokurorė savo skunde, nefiksuota. Pažymima, jog vertinant išvadą matyti, kad buvo apžiūrėtas ir G. Š. viršugalvis, tačiau viršugalvyje, labiau kairėje yra plotai, kur prijungtų šviesių plaukų, kurios kitur prijungtos specialiomis movomis, nėra, plaukai trumpesni, tačiau oda be matomų pakitimų. Prokurorės teiginiai, kad ovalo formos plotuose buvo išrauti plaukai ir tai patvirtina liudytoja, nėra pakankami išvadai, kad nukentėjusiajai buvo padaryti liekamieji reiškiniai. Kaip minėta, tokios aplinkybės nefiksuojamos specialisto išvadoje, be to nėra jokių duomenų, kad nukentėjusiajai plaukai neataugo. Prokurorės nurodytas ir policijos pareigūnų fiksuotas veido paraudimas, kuris užfiksuotas nuotraukoje (1 t., b. l. 148), taip pat nebuvo nustatytas specialisto išvadoje, nurodoma, kad nukentėjusioji skundėsi skausmu dešinio skruosto srityje, tačiau apžiūrint ir čiuopiant šioje srityje sužalojimų nėra. G. Š. pirminiuose savo paaiškinimuose policijos pareigūnams paaiškino, kad greitosios medicinos pagalbos darbuotojai buvo atvykę, ją apžiūrėjo, į gydymo įstaigą ji nevyko (1 t., b. l. 6-10). Nors ir sutiktina, kad nukentėjusioji jautė skausmą, ką ji ir nurodo, tačiau pagal aptartus sužalojimus, konstatuotus specialisto išvadoje, pagal nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes, negalima spręsti apie ilgalaikį, didelį fizinį skausmą ar liekamuosius reiškinius sukėlusius sužalojimus.
11. Sutiktina su prokurorės skundo argumentu, kad žala nukentėjusiajai dėl sužalojimų ir plaukų išplėšimo buvo padaryta. Todėl priešinga teismo išvada yra klaidinga. Galimai sąlygota aplinkybės, kad nukentėjusioji nereiškė civilinio ieškinio. Vis dėlto minėtos aplinkybės nėra iš esmės didinančios A. Š. veikos pavojingumą ir nesudaro pagrindo keisti nuosprendį. Viena vertus, atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo, svarbi ir nukentėjusiosios pozicija, kaip ji vertina kaltinamojo veiksmus ir jų poveikį jos sveikatai. Kaip matyti, ji šioje byloje iš kaltinamojo nei turtinės, nei neturtinės žalos nereikalavo, apeliacinio skundo ar atsiliepimo į apeliacinį skundą neteikė, į apeliacinio skundo nagrinėjimą neatvyko ir savo pozicijos dėl nuosprendžio nepareiškė.
12. Sprendžiant veikos mažareikšmiškumo klausimą, teismas vertina ir kitus veikos – objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius. Teismų praktikoje nustatyta, kad asmens kaltės turinys, jos forma, rūšis, veikos motyvai, tikslai taip pat turi didelę reikšmę išvadai dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-413-895/2016).
13. Byloje nustatyta ir ginčo nėra, kad tarp A. Š. ir G. Š. vykstant skyrybų procesui buvo nustatyta bendravimo su vaikais tvarka. Tarp jų buvo susiklostę konfliktiniai santykiai ir dar iki įvykio jie nesutardavo dėl mažamečių vaikų bendravimo su tėvu, buvo kviečiami ir policijos pareigūnai (1 t., b. l. 12-15). Konflikto dieną A. Š. turėjo pasiimti mažamečius vaikus iš jų ugdymo įstaigos (darželio). Tačiau juos paėmė nukentėjusioji. Nukentėjusioji nurodo, kad 15.30 val. paskambino A. Š. ir paklausė kada jis pasiims vaikus, pastarasis nurodė, kad 17.00-17.30 val. Nukentėjusioji paėmė vaikus anksčiau, nes nenorėjo, kad vaikai lauktų darželyje. Tačiau A. Š. nurodo, kad žinojo, jog ugdymo įstaiga (darželis) dirba iki 18 val. Apygardos teismo vertinimu, nukentėjusioji žinodama, kad nuolat kyla konfliktai dėl vaikų bendravimo tvarkos su jų tėvu, pati nesilaikydama šios tvarkos, vaikus pasiėmė iš ugdymo įstaigos, nesant tam jokio būtinumo. Todėl nesutiktina, kad šioje situacijoje A. Š. veiksmai lėmė konflikto pradžią. Šioje vietoje po vaikų paėmimo ne tik A. Š., bet ir pati G. Š. turėjo ieškoti bendro kompromiso dėl vaikų perdavimo tėvui.
14. Vertinant visą įvykį per mažareikšmiškumo prizmę, šioje byloje labai svarbus šio įvykio vaizdo įrašas (1 t. b. l. 53). Įrašas nėra labai aiškus, jis prastos kokybės ir paties fizinio smurto prieš G. Š. faktas matomas neaiškiai, tačiau šis įrašas svarbus, nes patvirtina konflikto eigą, asmenų buvimo vietos pasikeitimus, fizinių veiksmų stiprumą ir, kaip teisingai nurodė apylinkės teismas, konflikto aštrumą ir šalių įsiaudrinimą. Iš šio vaizdo įrašo matyti, kad G. Š. grįžus namo, A. Š. priėjo prie G. Š. automobilio, atidarė galines dureles ir paėmė vieną sūnų ant rankų, o kitas sūnus išlipo pats ir ėjo paskui A. Š. link jo automobilio. Tačiau nukentėjusioji vis artėdavo prie A. Š., laikančio jų sūnų. Iš kūno kalbos galima suprasti, kad asmenys kalbėjosi, pykosi, tačiau vaizdo įrašas yra be garso, todėl ką jie kalba nesigirdi. Nukentėjusioji nurodo, kad sūnus verkė, todėl ji ėjo jį raminti. A. Š. nurodo, kad nukentėjusioji bandė įkalbėti vaiką nevykti su tėčiu, klausė „gal nenori važiuoti su tėčiu“. Iš vaizdo įrašo matyti, kad ji laikė sūnaus ranką. Sūnus tuo metu buvo ant A. Š. rankų. A. Š. su ant rankų laikomu sūnumi ėjo link savo automobilio, iš paskos ėjo ir G. Š. bei vyresnis jų sūnus. A. Š. su vaiku ant rankų artėdamas prie nukentėjusiosios, siekė jos pasitraukimo, kad konfliktas nebūtų tęsiamas. G. Š. vis tiek nesitraukė ir netrukus vyresnįjį sūnų jau vedėsi link savo namų. Tuomet G. Š. priartėjo prie G. Š. ir ranka mostelėjo jai ar stumtelėjo (nėra galimybės įžiūrėti) ir vyresnįjį sūnų paėmęs už rankos bandė grįžti prie savo automobilio. G. Š. nesitraukė ir vėl artėjo prie A. Š., tuomet A. Š. panaudojo fizinius smurtinius veiksmus, matyti, kad G. Š. nuo A. Š. veiksmų suklumpa. Galima daryti išvadą, kad šiuo momentu ji suimama už plaukų ir parverčiama žemyn. Apygardos teismo vertinimu, šis smurtinis veiksmas vis dėlto buvo nulemtas ir nukentėjusiosios intensyvaus elgesio. A. Š. kelis kartus bandė atsitraukti ir pasiimti vaikus, tačiau nukentėjusioji artėdavo, ėmė už rankos tai vieną, tai kitą vaiką, bandė vestis link namų. Toliau analizuojant vaizdo įrašą matyti, kad A. Š. po šio veiksmo padėjo sūnų ant žemės, tada artėjo link nukentėjusiosios, ji šiek tiek traukėsi atbula ir tuomet trenkė A. Š. į veido sritį. Nuo šio smūgio A. Š. nukrito ant žemės. Tuo konfliktas ir baigėsi.
15. Įvertinus aptartas aplinkybes iki analizuojamo įvykio, asmenų konfliktus, nustatytą bendravimo su vaikais tvarkos pažeidimą, aplinkybes, užfiksuotas vaizdo įraše, sprendžiama, kad A. Š. elgesys buvo spontaniškas, neintensyvus ir trumpalaikis, kuriam turėjo įtakos nukentėjusiosios provokuojantis elgesys. Analizuojamu atveju, atsakant į prokurorės skundo argumentus pažymima, kad nenuvertinant smurtinių veiksmų, kurie aptarti aukščiau šioje nutartyje, svarbu atsižvelgti ir į susiklosčiusios situacijos pobūdį, atitinkamą nukentėjusiosios elgesį, kuris sudarė sąlygas konfliktinei situacijai kilti ir tęstis. Nors sutiktina, kad A. Š. atsakas konfliktinėje situacijoje nebuvo adekvatus ir jo veiksmai įvykio metu buvo pavojingesni, tačiau šie veiksmai nebuvo tokio pavojingumo, kad jam turėtų būti taikoma baudžiamoji atsakomybė. Tuo tarpu prokurorės skunde nurodyta aplinkybė, kad G. Š. atžvilgiu ikiteisminis tyrimas dėl minėto jos smūgio A. Š. į veido sritį buvo nutrauktas, konstatuojant, kad ji gynėsi, nepaneigia šioje byloje nustatytų aplinkybių. Nustatyta, kad A. Š. veiksmai atitinka baudžiamajame įstatyme nustatyto nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl aukščiau aptartų sudėties požymių ypatumų padarytos veikos pavojingumas nėra toks didelis, kad siektų tokį laipsnį, dėl kurio būtų tikslinga jį už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nurodyta bausme.
16. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teismų praktika bylose Nr. 2K-128-489/2020, 2K-231-976/2017. Minėtose nutartyse susiklosčiusi situacija yra panaši šioje byloje analizuojamai situacijai ir jose teismas nusprendė, kad yra pagrindas taikyti BK 37 straipsnio nuostatas. Apygardos teismas pažymi, kad kiekviena situacija yra skirtinga, todėl tikėtis, jog teismų praktika, kuria remiasi teismas yra visiškai identiška situacija, nėra pagrindo. Tačiau šiuo atveju buvo nustatyta, kad smurtinių veiksmų intensyvumus taip pat nebuvo didelis, o nukentėjusiosios elgesys vertinamas, kaip intensyvus, konfliktas kilo dėl vaikų bendravimo su tėvu tvarkos. Kas atitinka BK 37 straipsnio nuostatas ir suteikia pagrindą remtis minėtomis nutartimis.
17. Įvertinus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį 2K-54-976/2023, kuria rėmėsi pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį, matyti, kad šioje byloje konstatuotas pagrindas atleisti asmenį nuo atsakomybės dėl mažareikšmiškumo ne tik dėl apeliaciniame prokurorės skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su nukentėjusiojo mirtimi, kad jis nebuvo apklaustas teisme ir jo nevienareikšme pozicija dėl baudžiamojo proceso. Teismas spręsdamas, kad yra pagrindas taikyti BK 37 straipsnio nuostatas vertino ir kitas aplinkybes, t. y. nusikaltimų padarinius (vertino sužalojimų pobūdį ir lokalizaciją – kraujosruvos šone, žaste ir įdrėskimai. Vertino konfliktų kilimo priežastis (sutuoktinių nuolatiniai konfliktai kildavo dėl svarbios jiems abiem priežasties), taip pat vertino kitas aplinkybės, kurios svarbios vertinant nuteistosios atliktus veiksmus, kaltės turinį, jos elgesio motyvus, taip pat nukentėjusiojo elgesio dinamiką. Taigi, analizuojamu atveju šioje byloje apylinkės teismas nurodydamas minėtą nutartį, klaidos nepadarė.
18. Sutiktina, kad teismas aprašydamas įrodymus neteisingai nurodė, jog nukentėjusioji buvo neblaivi, kadangi tarnybiniame pranešime dėl galimo smurto artimoje aplinkoje atvejo nurodoma, kad ji buvo blaivi, tuo tarpu byloje nustatyta, kad A. Š., patikrinus jo blaivumą 2022 m. balandžio 9 d. 00:40:30, nustatytas 0,24 promilių neblaivumas. Jis paaiškino, kad grįžęs namo išgėrė, o įvykyje su sutuoktine buvo blaivus. Teismo vertinimu, ši klaida nėra esminė ir įtakos sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui neturi, teismas motyvuojamojoje dalyje darydamas išvadas dėl mažareikšmiškumo taikymo (dėl ko nuosprendį skundžia prokurorė) apie tai nepasisako. Tuo tarpu A. Š. nustatytas neblaivumo laipsnis buvo nedidelis, nenustatyta, kad jis turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, be to neatmestina, kad jis galėjo alkoholį vartoti ir po konflikto.
19. Prokurorės teigimu nebuvo tinkamai įvertinta A. Š. asmenybė, tai, kad jis po šioje byloje analizuojamos veikos padarė kitą tyčinį nusikaltimą. Iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašo apie fizinį asmenį matyti, kad A. Š. Ukmergės rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 6 d. nuosprendžiu buvo nuteistas, tačiau teistumas išnykęs. Analizuojamojoje byloje veika padaryta 2022 m. balandžio 8 d., skundžiamas nuosprendis priimtas 2024 m. sausio 23 d. Tuo tarpu dėl prokurorės nurodomos nusikalstamos veikos, numatytos BK 187 straipsnio 1 dalyje, ikiteisminis tyrimas pradėtas 2022 m. gruodžio 13 d. Kauno apygardos prokuratūros nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą pagal BK 38 straipsnio 1 dalį priimtas tik 2023 m. sausio 26 d. Taigi, skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu A. Š. nebuvo nei teistas, nei atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės kaip susitaikęs su nukentėjusiu asmeniu. Todėl atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės į prokurorės nurodomas aplinkybes (apie asmenybę) ir negalėjo būti atsižvelgta.
20. Įvertinus aptartus duomenis, galima daryti išvadą, kad įvykio metu fizinį smurtą naudojusio atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens veiksmai buvo gana spontaniški, kontaktas tarp konfliktuojančių pusių buvo trumpalaikis ir neintensyvus, pati nukentėjusioji savo provokuojančiais veiksmais lėmė konflikto pradžią ir prisidėjo prie viso konflikto eigos. Nukentėjusiosios sužalojimai, pasireiškę kraujosruvomis kojų srityje, rankos piršte, nėra labai dideli ar padaryti gyvybiškai svarbiose kūno vietose. Medikų pagalbos iškart po įvykio nukentėjusioji atsisakė. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad A. Š. padarytos veikos pavojingumas nėra didelis ir nesiekia tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga jį už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nurodyta bausme.
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
21. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2024 m. vasario 15 d. raštu informavo, kad parinko atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės A. Š. gynėją advokatą Kęstutį Gudyną (3 t., b. l. 177). Kauno apygardos teismo 2024 m. vasario 19 d. nutartimi šis advokatas buvo paskirtas A. Š. gynėju apeliacinės instancijos teisme, kadangi nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje privalo dalyvauti gynėjas (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Į 2024 m. kovo 20 d. ir 2024 m. balandžio 19 d. teismo posėdžius apeliacinės instancijos teisme atvyko atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens gynėjas advokatas Kęstutis Gudynas ir gynė A. Š.. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus 2024 m. balandžio 19 d. pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad prašoma priteisti iš A. Š. antrinės teisinės pagalbos išlaidų suma yra 168,75 Eur. Tačiau ši baudžiamoji byla buvo nagrinėjama pagal prokurorės skundą, t. y. asmens padėtį sunkinančiais pagrindais, kuris yra atmetamas, todėl proceso išlaidų priteisimas iš A. Š. neatitiktų teisingumo ir protingumo principų.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės Virginijos Vigelienės apeliacinį skundą atmesti.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtų antrinės teisinės pagalbos išlaidų iš atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės A. Š. nepriteisti.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.