Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Gailevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Erinijos Kazlauskienės, Danutės Žvinklytės,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Daugmina“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Daugmina“ ieškinį atsakovui J. J. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

6.1. Nurodė, kad apeliantas ne kartą tiek ieškinyje, tiek teismo posėdžių metu akcentavo, kad atsakovo padaryta žala yra tyčinė, t. y. buvo pasisavintos įmonės lėšos / pinigai, todėl teigia, jog sunkiai suprantama, kas teismui buvo neaišku dėl atsakovo (darbuotojo) materialinės atsakomybės atvejo. Mano, jog teismas aiškindamas, kad vien tai, jog su atsakovu, kaip įmonės darbuotoju, nebuvo pasirašyta visiškos materialinės atsakomybės sutartis, neįformintas įmonės banko kortelės perdavimas ir todėl negali kilti atsakovui atsakomybė, yra labai paviršutiniškas. Teigia, jog teismas konstatuodamas šį faktą realiai nevertino ir šių aplinkybių, kad iki darbinių santykių pradžios šalis siejo draugiški santykiai, todėl realiai apeliantas galėjo ir nenumatyti šių aplinkybių, kad patikimo draugo bus apvogtas.

6.2. Atkreipia dėmesį, jog iki šios dienos (galiojant naujajam Darbo kodeksui) pakanka konstatuoti faktą, kad darbuotojo veiksmai turi nusikaltimo požymių, t. y. darbdaviui nebereikia įrodinėti, kad darbuotojo padaryta žala yra padaryta nusikalstama veika, kuri yra konstatuota Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka, siekiant reikalauti, kad darbuotojas atlygintų visą žalą, pakanka įrodyti, kad darbuotojo žala darbdaviui yra padaryta tyčia, arba žala padaryta jo veikla, turinčia nusikaltimo požymių. Teigia, jog atsakovo žala įmonei buvo padaryta tyčia, nes įmonės pinigus atsakovas pasisavino savo naudai, nes byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kad galėjo būti kitaip. Darė išvadą, kad atsakovo veiksmai galiojant senam DK turėtų būti vertinami pagal DK 255 straipsnio 1 punkto nuostatas.

6.3. Teigia, jog atsakovas klaidindamas teismą, teismui buvo pateikęs tariamai apelianto ir atsakovo sudarytą 2016 m. birželio 1 d. darbo sutartį Nr. 2 bei bandė teismui įrodinėti, kad šis tariamai už 1 200 Eur mėnesį atlyginimą, buvo pradėjęs darbą pas apeliantą, tačiau vėliau pakeitė parodymus ir nurodė, kad tariamai dirbti pas apeliantą pradėjo nuo 2016 m. rugpjūčio 25 d. Teigia, jog visi byloje pateikti įrodymai patvirtina apelianto išsakytą poziciją, kad atsakovas darbą pas apeliantą pradėjo nuo 2016 m. lapkričio 4 d. iki 2016 m. gruodžio 6 d., o atsakovo teiginiai, švelniai tariant, buvo / yra absurdiški ir sunkiai protu suvokiami.

6.4. Nurodė, kad liudytojas Z. K. galbūt tuo tikslu, kad galėtų padėti savo draugui (atsakovui), pateikė teismui liudijimą, kuris neatitinka realybės, arba galbūt buvo / yra pamiršęs, kaip ir kada jis naudojosi apeliantui priklausančia banko kortele.

6.5. Nurodė, kad liudytojui Z. K. pinigai nebuvo skolinami niekada, bet jie buvo savavališkai paimti iš apelianto banko kortelės ir jie buvo paimti ir išgryninti 2016 m. gruodžio 20 d. – 50 Eur; 2016 m. gruodžio 21 d. – 400 Eur; 2016 m. gruodžio 21 d. –10,54 Eur, iš viso 460,54 Eur. Pažymėjo, jog minima suma (460,54 Eur) iš liudytojo buvo išieškota teisminiu keliu.

6.6. Nurodė, kad paskutinio teismo posėdžio metu teismui buvo pateiktas prašymas priimti naujus įrodymus (2019 m. sausio 10 d. ir 2019 m. sausio 11 d. pareiškimai dėl teismo įsakymo išdavimo ir bankų išrašai ir kt.), kurie liudijo faktus apie klaidingus liudytojo parodymus, tačiau teisėja teismo posėdyje (2019 m. gruodžio 4 d.) pareiškė, kad teismo įsakymai neįrodo jokių faktų ir yra nesvarbu, kad minėtiems pareiškimams nebuvo pateikti liudytojo prieštaravimai, t. y. teismas netyrė įrodymų ir t.t. Mano, jog teismas, nepriimdamas apelianto pateiktų įrodymų, pažeidė civiliniame procese galiojantį rungimosi principą.

6.7. Teigia, jog skundžiamame sprendime teismas buvo nurodęs, kad apeliantas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių „K. D. teiginius, kad alkoholiui ir cigaretėms buvo išleista 200 Eur, o ne pvz., 201 Eur ar 205 Eur...“. Atkreipė dėmesį į tai, kad toks teiginys iš esmės yra neteisingas, nes apeliantas pateiktame patikslintame ieškinyje buvo aiškiai nurodęs, kad: „Ieškovas nori atkreipti teismo dėmesį ir į tai, kad minima suma (200 Eur) yra visiškai maksimali, kuri galėjo būti išleista ieškovo poreikiams tenkinti, todėl iš esmės nurodyta suma yra netgi didesnė, kokia realiai tūrėtų būti, bet tik todėl, kad būtų išvengta bereikalingų diskusijų bei vertinimų...“.

8.1. Nurodė, kad skundo 7 punktu cituoja, kad „atsakovas įsipareigojo tinkamai vykdyti vadybininko – vairuotojo pareigas“, tačiau nepaaiškina, kodėl darbo sutartis be atsakovo parašo ir tik 1 mėnesiui už 30 Eur atlygį, nors dirbo 7 mėnesius, kodėl nebuvo pasirašytas materialinės atsakomybės sutartis, nebuvo kortelės ar kt. daiktų perdavimo akto.

8.2. Teigia, jog apeliantas teismui pateikė išsamų įrodymą – banko išlaidų suvestinę, tačiau neaišku, kodėl ši „neva“ banko išklotinė paimta ne iš banko, o pateikė savo įmonės, kuri galbūt visai neatitinka tikrovės. Mano, jog apeliantas negali net paaiškinti, kad tiek lėšų jis pasisavinti negalėjo, nes įmonės sąskaitoje tiek pinigų nebuvo (dalį pinigų išleido Z. K., K. D. buto nuomai ir komunaliniams mokesčiams bei maistui ir kt.) ir apeliantas negali paaiškinti, identifikuoti, kad 2016 m. gruodžio 14 d. atsakovas išgrynino būtent 20 Eur, o ne kitą sumą. Juk tą 14 dieną buvo gryninta 3 kartus, 15 dieną – 3 kartus, 30 dieną – 3 kartus, gruodžio 1 dieną – 3 kartus, o kitomis dienomis po du kartus.

8.3. Pažymėjo, kad apeliantas, skundo 22 punkte tvirtina, jog atsakovas veikė tyčia, pasisavindamas lėšas. Tačiau teisme negalėjo atsakyti, kodėl jam netinka išlaidas pateisinantys dokumentai, t. y. kvitai, kadangi tuos dokumentus išrašo įmonės, o ne atsakovas. Mano, jog minėti dokumentai kitoms Lietuvoje veikiančioms įmonėms tinka, netinka tik UAB „Daugmina“.

8.4. Nurodė, jog apeliacinio skundo 44 punkto teiginys, kad teismas nepriimdamas papildomų įrodymų pažeidė rungimosi principą, yra atmestinas, nes pats ieškovas ieškinį grindė be įrodymų, vadovavosi tik prielaidomis, savo nuomone. Teigia, jog K. D. du kartus teisme patvirtino, kad į teismą po 2,5 metų kreipėsi specialiai, nes VMI atlieka įmonės mokestinį patikrinimą ir „neva“ tiek laiko buvo sugedęs jo kompiuteris.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo išaiškinimai ir argumentai

Apeliacinis skundas netenkintinas.

9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.

10. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, tai, kad ieškovės (apeliantės) atstovai ir atsakovas bei jo atstovas dalyvavo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, mano, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą.

11. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo atsisakyta tenkinti ieškovės reikalavimus dėl žalos priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl prašymo pavesti prokuratūrai atlikti ikiteisminį tyrimą

12. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo pavesti prokuratūrai atlikti ikiteisminį tyrimą pagal BK 222, 235, 300 straipsnius. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nenurodo jokių aplinkybių, kodėl ir kieno atžvilgiu turėtų būti pradėtas ikiteisminis tyrimas. Pažymėtina, kad asmeniui, kuris turi pakankamą pagrindą tvirtinti, kad yra padarytas nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, įstatymai suteikia teisę kreiptis į ikiteisminį tyrimą atliekančias institucijas – policiją, prokuratūrą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, tačiau šia teise reikia naudotis atsakingai.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

13. CK 6.245 straipsnio 1 dalyje civilinė atsakomybė apibrėžta kaip turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bet kuriai civilinės atsakomybės rūšiai (tiek sutartinei, tiek deliktinei) taikyti reikia nustatyti visas būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas: nukentėjusios šalies patirtą žalą (nuostolius) (CK 6.249 straipsnis); atsakingos dėl žalos atsiradimo šalies neteisėtus veiksmus (neteisėtą neveikimą) (CK 6.246 straipsnis); kaltę, kuri preziumuojama, išskyrus įstatymo numatytus atvejus (CK 6.248 straipsnis), ir priežastinį neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo) ir padarytos žalos (nuostolių) ryšį (CK 6.247 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-467/2011 ir kt.).

14. Byloje nėra ginčo, jog ieškovę ir atsakovą siejo darbo teisiniai santykiai, todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog kilusio ginčo nagrinėjimui taikytinos Darbo kodekso nuostatos, nustatančios darbuotojo atsakomybę. Teisėjų kolegija nurodo, kad darbuotojo materialinė atsakomybė bendriausia prasme atsiranda dėl teisės pažeidimo, kuriuo darbuotojas padaro darbdaviui žalą, neatlikdamas savo darbo pareigų arba netinkamai jas atlikdamas (Darbo kodekso 245 ir 253 straipsniai (redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.)).

15. Darbuotojų materialinės atsakomybės atvejai išvardyti DK 253 straipsnyje (redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.). Darbuotojas privalo atlyginti materialinę žalą, atsiradusią, be kita ko, dėl turto netekimo ar jo vertės sumažėjimo, sugadinimo (sužalojimo), netinkamo materialinių vertybių saugojimo. Bendroji materialinės atsakomybės apimties taisyklė įtvirtinta DK 254 straipsnyje – darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą žalą, bet ne daugiau kaip jo trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio, išskyrus atvejus, nustatytus šio kodekso 255 straipsnyje. Tuo atveju, jei žala padaryta darbuotojo, su kuriuo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis, darbuotojas privalo atlyginti visą žalą (DK 255 straipsnio 3 punktas).

16. Nagrinėjamu atveju ieškovė (apeliantė) įrodinėja, kad atsakovui buvo suteikta banko kortelė, kuria jis galėjo naudotis darbo reikalais, tačiau atleidus jį iš darbo bei pareikalavus pateikti išlaidas patvirtinančius dokumentus, atsakovas pateikė tik keletą patvirtinimų, kur pinigai buvo išleisti. Šios aplinkybės rodo, jog ieškiniu siekiama įrodyti, kad atsakovas privalo atlyginti ieškovei padarytą žalą dėl turto netekimo ar jo vertės sumažėjimo, sugadinimo (sužalojimo) (DK 253 straipsnio 1 punktas (redakcija galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.)). Tiek patikslintu ieškiniu, tiek apeliaciniu skundu taip pat įrodinėjama, kad atsakovas žalą ieškovei padarė savo tyčiniais veiksmais, todėl jis privalo atlyginti visą žalą (DK 255 straipsnio 1 punktas).

17. Nors apeliaciniu skundu teigiama, kad darbdaviui nebereikia įrodinėti, kad darbuotojo padaryta žala yra padaryta nusikalstama veika, kuri yra konstatuota Baudžiamajame kodekse, o siekiant reikalauti, kad darbuotojas atlygintų visą žalą, pakanka įrodyti, kad darbuotojo padaryta žala darbdaviui yra padaryta tyčia, arba žala padaryta veika, turinčia nusikaltimo požymių, tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais. DK 245 straipsnyje buvo nustatyta, kad dėl teisės pažeidimo, kuriuo vienas darbo santykio subjektas padaro žalą kitam subjektui, neatlikdamas savo darbo pareigų arba netinkamai jas atlikdamas, atsiranda materialinė atsakomybė. Pagal DK 246 straipsnio nuostatas materialinė atsakomybė atsiranda, kai yra visos šios sąlygos: 1) padaroma žala; 2) žala padaroma neteisėta veika; 3) yra priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo; 4) yra pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėjas ir nukentėjusioji šalis teisės pažeidimo metu buvo susiję darbo santykiais; 6) žalos atsiradimas yra susijęs su darbo veikla. Tai reiškia, jog tik įrodžius visas DK 246 straipsnyje nurodytas sąlygas, yra pagrindas darbuotojo atsakomybei kilti.

18. Iš skundžiamo teismo sprendimo turinio matyti, jog pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė (apeliantė) neįrodė, jog dėl atsakovo neteisėtų veiksmų jai buvo padaryta žala, tačiau apeliaciniu skundu apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Pažymėtina, jog CPK 265 straipsnis reglamentuoja klausimus, kurie išsprendžiami priimant sprendimą. Šio straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad teismas, priimdamas sprendimą, įvertina įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, koks įstatymas turi būti taikomas ir ar ieškinys yra tenkintinas. Pažymėtina, kad visi šie klausimai, kurių išnagrinėjimas reiškia galutinio teismo sprendimo priėmimą (CPK 260 straipsnis), negali būti tinkamai išspręsti, neužtikrinus tinkamo įrodinėjimo proceso. Kitais žodžiais tariant, tinkamo įrodinėjimo proceso užtikrinimas yra pamatinė ir kartu būtinoji teisingo bylos išnagrinėjimo iš esmės, užbaigiamo teismo sprendimo priėmimu, sąlyga.

19. Įrodinėjimas civiliniame procese yra grindžiamas dviem kertiniais principais – rungtyniškumu ir dispozityvumu. Rungtyniškumo (rungimosi) principo esmė yra ta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti proceso įstatymo nustatyta tvarka (CPK 12 ir 178 straipsniai). Dispozityvumo principo turinys bendriausia prasme yra atskleistas CPK 13 straipsnyje (šis straipsnis nurodo, kad šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi šio kodekso nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis), o įrodinėjimo procese šis principas atsiskleidžia įvairiais aspektais, pavyzdžiui, kad pačios šalys renkasi savo įrodinėjimo taktiką ir strategiją, t. y. sprendžia, kokias faktines aplinkybes nurodyti ir kokius faktinius duomenis pateikti savo reikalavimams ir atsikirtimams pagrįsti. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad įrodinėjimas yra šalių pareigos dalykas, o šios pareigos vykdymas siejamas su tam tikros procesinės laisvės turėjimu.

20. Apeliaciniu skundu teigiama, kad atsakovas, klaidindamas teismą, teismui buvo pateikęs tariamai apelianto ir atsakovo sudarytą 2016 m. birželio 1 d. darbo sutartį Nr. 2 bei bandė teismui įrodinėti, kad šis tariamai už 1 200 Eur per mėnesį atlyginimą buvo pradėjęs darbą pas apeliantą, tačiau vėliau pakeitė parodymus ir nurodė, kad tariamai dirbti pas apeliantą pradėjo nuo 2016 m. rugpjūčio 25 d. Teigia, jog visi byloje pateikti įrodymai patvirtina apelianto išsakytą poziciją, kad atsakovas darbą pas apeliantą pradėjo nuo 2016 m. lapkričio 4 d. iki 2016 m. gruodžio 6 d., o atsakovo teiginiai švelniai tariant buvo / yra absurdiški ir sunkiai protu suvokiami. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą (CPK 13 straipsnis) ieškinio dalyko ir pagrindo nustatymas yra ieškovo, o ne teismo pareiga (CPK 135 straipsnio 1 dalis). Teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų, išskyrus įstatyme apibrėžtus atvejus. Ieškinyje yra nurodomas ieškinio dalykas ir ieškinio pagrindas, kurį sudaro faktinio pobūdžio aplinkybės, patvirtinančios asmens turimą teisę ar interesą arba jo pažeidimą ar ginčijimą. Ieškiniu bei patikslintu ieškiniu nurodoma, kad ieškovė su atsakovu nuo 2016 m. lapkričio 3 d. iki 2016 m. gruodžio 6 d. buvo sudariusi darbo sutartį, pagal kurią trijų mėnesių bandomajam laikotarpiui atsakovas buvo įdarbintas vadybininku-vairuotoju. Atsakovui darbo reikmėms buvo perduota ieškovei priklausanti banko kortelė, kuria atsakovui buvo leidžiama naudotis darbo reikalais, t. y. mokėti už kurą, transporto remonto išlaidas ir kt.. Atleidus atsakovą iš darbo bei pareikalavus pateikti išlaidas patvirtinančius dokumentus, atsakovas pateikė tik keletą patvirtinimų, kur pinigai buvo išleisti. Šios aplinkybės rodo, jog ieškovė atsiradusią žalą kildina iš darbo teisinių santykių laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 3 d. iki 2016 m. gruodžio 6 d., todėl darytina išvadą, jog aplinkybės, ar darbo sutartis buvo sudaryta 2016 m. birželio 1 d., ar 2016 m. lapkričio 3 d., teisinės reikšmės teisingam šio ginčo išnagrinėjimui neturi. Kaip minėta šios nutarties 14 punkte, byloje nėra ginčo, jog laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 3 d. iki 2016 m. gruodžio 6 d. šalis siejo darbo teisiniai santykiai. Esant nustatytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl aplinkybių, susijusių su darbo teisinių santykių pradžia, nepasisako.

21. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad liudytojas Z. K. galbūt tuo tikslu, kad galėtų padėti savo draugui (atsakovui), pateikė teismui liudijimą, kuris neatitinka realybės, arba galbūt buvo / yra pamiršęs, kaip ir kada jis naudojosi apeliantui priklausančia banko kortele. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie apeliacinio skundo teiginiai laikytini ieškovės nuomone apie galimą liudytojo teiktų parodymų neobjektyvumą, tačiau ši nuomonė nėra paremta jokiais objektyviais įrodymais. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog nesant byloje objektyvių įrodymų, kad liudytojas teikė melagingus paaiškinimus apie jam žinomas bylai reikšmingas aplinkybes, darytina išvada kad apeliacinio skundo argumentai apie liudytojo Z. K. melagingus paaiškinimus yra abstraktaus pobūdžio, nekonkretūs ir deklaratyvūs, todėl teisėjų kolegija juos atmeta kaip nepagrįstus.

22. Iš liudytojo Z. K. teismui pateiktų paaiškinimų matyti, kad K. D. nuo (duomenys neskelbtini) gydėsi ligoninėje lūžusią koją, o vėliau Z. K. su J. J. (atsakovu) jį parvežė į butą. K. D. Z. K. paprašė jam padėti slaugant, nupirkti produktų, degtinės, cigarečių, vaistų. Jis paduodavo bankinę kortelę ir einant išgryninti pinigus jis ( K. D.) tuo metu kompiuteriu pervesdavo pinigus į kortelės sąskaitą. Įmonės kortele neleisdavo pirkti produktų. Nupirkęs produktus, kortelę grąžindavo K. D.. Tos kortelės nevaldė, nes jis tą kortelę duodavo ir kitiems asmenims. Kad kortelę duotų J. J., nėra matęs, nes jis dirbo nuo ankstyvo ryto iki vėlumos. 2016 m. lapkričio 18 d., 23 d. bei 25 d. K. D. Z. K. paskolino 400 Eur, skolą Z. K. grąžino. 2016 m. gruodžio pradžioje vėl grynino pinigus. K. D. ištisai gėrė ir buvo išvarytas iš nuomojamo buto, todėl laiku grąžinti kortelės negalėjo. Policijos pagalba Z. K. jam 2017 m. kovo 27 d. kortelę grąžino. 2019 m. rugpjūčio 12 d. antstolio patvarkymu visiškai įvykdžius vykdomąjį dokumentą teismui grąžintas vykdomasis dokumentas Nr. eL2-1915-1030/2019 dėl 383 Eur skolos bei 5 procentų palūkanų išieškojimo iš skolininko Z. K. išieškotojui K. D.. 2019 m. rugpjūčio 12 d. antstolio patvarkymu visiškai įvykdžius vykdomąjį dokumentą teismui grąžintas vykdomasis dokumentas Nr. eL2-l891-1030/2019 dėl 643,54 Eur skolos bei 5 procentų palūkanų išieškojimo iš skolininko Z. K. išieškotojai UAB „Daugmina“.

23. Apeliantė taip pat teigia, jog liudytojui Z. K. pinigai nebuvo skolinami, o liudytojas juos paimdavo savavališkai iš apelianto banko kortelės, ir jie buvo paimti ir išgryninti 2016 m. gruodžio 20 d. – 50 Eur; 2016 m. gruodžio 21 d. – 400 Eur; 2016 m. gruodžio 21 d. – 10,54 Eur, iš viso 460,54 Eur. Pažymėjo, jog minima suma (460,54 Eur) iš liudytojo buvo išieškota teisminiu keliu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios aplinkybės patvirtina liudytojo nurodytas aplinkybes, jog ieškovės vadovas K. D. buvo davęs Z. K. banko kortelę, o jo nurodomos aplinkybės, kad Z. K. apelianto banko kortele naudojosi laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 20 d. iki 2016 m. gruodžio 21 d., nepaneigia liudytojo nurodomų aplinkybių, kad jis atsakovės kortele galėjo naudotis ir laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 3 d. iki 2016 m. gruodžio 6 d.

24. Apeliaciniu skundu teigiama, kad paskutinio teismo posėdžio metu teismui buvo pateiktas prašymas priimti naujus įrodymus (2019 m. sausio 10 d. ir 2019 m. sausio 11 d. pareiškimai dėl teismo įsakymo išdavimo, bankų išrašai ir kt.), kurie liudijo faktus apie klaidingus liudytojo parodymus, tačiau teisėja teismo posėdyje (2019 m. gruodžio 4 d.) pareiškė, kad teismo įsakymai neįrodo jokių faktų ir yra nesvarbu, kad minėtiems pareiškimams nebuvo pateikti liudytojo prieštaravimai, t. y. teismas netyrė įrodymų ir t.t. Mano, jog teismas, nepriimdamas apeliantės pateiktų įrodymų, pažeidė civiliniame procese galiojantį rungimosi principą. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais. Teismo įsakymo proceso tikslas – teismo pagalba paraginti skolininką geruoju įvykdyti prievolę, o skolininkui liekant pasyviam, išduoti kreditoriui vykdomąjį dokumentą. Sistemiškai aiškinant teisės normas, reglamentuojančias LR CPK XXIII skyriuje numatytą teismo įsakymo išdavimo tvarką, darytina išvada, jog pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo stadijoje teismas nevertina pareikštų reikalavimų pagrįstumo, įrodymų egzistavimo ar pakankamumo, taip pat sutartinių sąlygų sąžiningumo, o pasisako tik dėl pareikštų reikalavimų galimumo iš esmės, t. y. jų atitikties imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Tai reiškia, jog teismo įsakymuose nėra analizuojami jokie įrodymai, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog tokių įrodymų pateikimas nepatvirtins jokių faktų ir aplinkybių, nepaisant to yra pateikti liudytojo prieštaravimai, ar jų nėra. Esant nustatytoms aplinkybėms, darytina išvada, jog apelianto prašomi pridėti įrodymai įrodomosios vertės neturi, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė juos pridėti prie bylos.

25. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, jog ieškovė neįrodė, kad atsakovas padarė jai turtinę žalą, t. y. nepateikė teismui neginčijamų įrodymų, kad bankine kortele nuo 2016 m. lapkričio 3 d. iki 2016 m. gruodžio 6 d. naudojosi tik atsakovas, kad jis buvo supažindintas su kortelės naudojimo sąlygomis (įmonės lėšos privalo būti naudojamos tik įmonės reikmėms, kiekviena ūkinė operacija turi būti pagrindžiama pirminiais dokumentais, kurie vėliau įtraukiami į įmonės apskaitą ir t.t.), ieškovė, perduodama materialines vertybes, turėjo sudaryti visiškos materialinės atsakomybės sutartį ir pan., todėl darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai netenkino ieškovės patikslinto ieškinio.

26. Įvertinusi visus kitus apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog kiti skundo argumentai teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi. Pažymėtina, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

27. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ir nuodugniai ištyrė byloje pateiktus įrodymus ir juos tinkamai įvertino. Tinkamai aiškino ir taikė procesinės ir materialinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio naikinti nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

28. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

29. Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą bylinėjimosi išlaidų priteisti neprašė, todėl šis klausimas paliktinas nenagrinėtas.

30. Apeliacinį skundą atmetus, apeliantės turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (CPK 93 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.