Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Urmila Valiukienė, veikianti Panevėžio apygardos teismo vardu, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo (apelianto) K. M. atskirąjį skundą dėl Utenos apylinkės teismo 2024 m. vasario 5 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovo K. M. ieškinį atsakovei R. M. dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės bei atsakovės R. M. priešieškinį ieškovui K. M. dėl santuokos nutraukimo dėl vieno sutuoktinio kaltės ir kitų susijusių reikalavimų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

3. Atsakovė, prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones motyvavo tuo, kad jos užtikrintų padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą iki bus išnagrinėta byla. Teigiama, kad ieškovas ketina parduoti būtą, esantį (duomenys neskelbtini), tarėsi dėl pardavimo su pirkėjais, todėl teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų neįmanomas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

8. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 – 7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas.

9. Apeliacijos objektą sudaro Utenos apylinkės teismo 2024 m. kovo 14 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės ieškovo turtui, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo

10. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas privilegijavo vieną iš šalių, nesuteikdamas ieškovui galimybės pateikti atsiliepimo į pateiktą prašymą.

11. Pažymėtina, kad CPK 147 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo rašytinio proceso tvarka išsprendžia nedelsdamas, bet ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo prašymo gavimo dienos. Kai teismas mano, kad tai būtina, apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą yra pranešama atsakovui. Tai reiškia, kad teisinis reguliavimas numato pareigą pranešti atsakovui apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą tik esant duomenų, sudarančių teismui pagrindą spręsti, kad toks pranešimas yra būtinas.

12. Nagrinėjamu atveju nebuvo susiklosčiusių aplinkybių, dėl kurių teismui kiltų pareiga informuoti ieškovą apie gautą prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Apeliantas buvo tinkamai informuotas, kad buvo priimta nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Teismų praktikoje išaiškinta, kad teisė būti išklausytam tokiems proceso dalyviams, kuriems iš anksto nepranešama apie laikinųjų apsaugos priemonių prašymo nagrinėjimą, suteikiama vėliau, t. y. jiems kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą su atskiruoju skundu dėl priimtos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1802/2014, 2015 m. gegužės 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-698-186/2015, 2017 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-134-178/2017). Savo teisę pasisakyti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikio apeliantas šiuo atveju realizavo paduodamas atskirąjį skundą, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad yra pažeista jo teisė būti išklausytam ar buvo privilegijuojama viena iš proceso šalių.

13. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi tam, kad laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos teisėtai, įstatymas numato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai (prima facie) pagrįstas; antra, turi egzistuoti reali grėsmė, kad nesiėmus tokių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti / pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas kiekvienoje byloje yra sprendžiamas atsižvelgiant į tos bylos faktines aplinkybes, t. y. nustatant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų buvimą būtent toje konkrečioje byloje (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1020-798/2019; 2020 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1102-881/2020).

14. Spręsdamas klausimą, ar egzistuoja pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas pirmiausiai turi atlikti pareikštų reikalavimų pagrįstumo preliminarų vertinimą. Ieškinio tikėtino pagrįstumo vertinimo tikslas yra teismo įsitikinimas, ar, išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Kai vertinamas ieškinio preliminarus pagrįstumas, patikrinama, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais. Tačiau toks ieškinio preliminaraus pagrįstumo vertinimas negali ir neturi virsti detalia ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize, t. y. laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas negali ir neturi pateikti kategoriško atsakymo dėl pateiktų įrodymų patikimumo, pakankamumo ieškovo nurodytiems argumentams patvirtinti, jų sąsajumo (jei aplinkybė, kad su ieškiniu pateikti įrodymai nesusiję su byla, nėra akivaizdi dar pradinėje bylos nagrinėjimo stadijoje) ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1464-516/2016).

15. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje jau suformuota taisyklė, kad teismo atliekamas prima facie (iš pirmo žvilgsnio) ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-208-178/2018, 2022 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-75-516/2022). Sprendžiant tarpinį procesinio pobūdžio klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, įrodymų pakankamumas ar jų nepakankamumas, kaip ir faktinės ginčo aplinkybės negali būti vertinami (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. vasario 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-75-516/2022).

16. Pirmosios instancijos teismas, tenkinamas atsakovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, padarė išvadą, kad priešieškinis šioje stadijoje yra preliminariai pagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo padaryta išvada. Kaip matyti iš priešieškinio turinio, atsakovė suformulavo ieškinio dalyką (savo reikalavimus), taip pat įvardijo jų faktinį bei teisinį pagrindą, išdėstė savo poziciją ir prie ieškinio pridėjo nurodomas aplinkybes, atsakovės manymu, pagrindžiančius dokumentus. Pareikšto priešieškinio pobūdis nesudaro pagrindo teigti, kad atsakovės reiškiami reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti ar kad atsakovė pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, priešieškiniu pareikšti reikalavimai gali būti pareikšti teisme, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad egzistuoja pirma būtina laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – priešieškinio tikėtinas pagrįstumas.

17. Vertindamas, ar yra antroji būtina sąlyga laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti – grėsmė būsimo teismo sprendimo, jeigu šis būtų palankus atsakovei, įvykdymui, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad CPK nuostatos neįtvirtina jokių pavyzdinių kriterijų sąrašo, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika, ar egzistuoja laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikis. Šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik įvertinus kiekvienos atskiros situacijos faktines aplinkybes, identifikavus, kokio teisinio rezultato ir kokių padarinių atsiradimo siekiama pareiškus atitinkamą reikalavimą ar reikalavimus.

18. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo bei sąsajumo principais. Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kad būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą. Proporcingumo principo taikymas, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto. Laikinosios apsaugos priemonės neturi varžyti proceso šalies teisių daugiau, negu būtina tikslui pasiekti, be to, jos turi būti tiesiogiai susijusios su pareikštais reikalavimais, užtikrinti šių reikalavimų įvykdymą.

19. Pažymėtina, kad konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumą gali nulemti priežastys, susijusios su byloje pareikštų materialinių teisinių reikalavimų dalyku, jų pobūdžiu. Šiuo atveju aktualu paminėti, kad pagal tikslą laikinosios apsaugos priemonės gali būti kelių rūšių: 1) konservacinės paskirties laikinosios apsaugos priemonės, užtikrinančios padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą, status quo išsaugojimą (pavyzdžiui CPK 145 straipsnio 1 dalies 1–10 punktai); 2) teisinius santykius laikinai sureguliuojančios laikinosios apsaugos priemonės, sudarančios sąlygas užtikrinti asmenų teisių apsaugą, ginčo teisinių santykių normalų funkcionavimą, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas (pavyzdžiui CPK 145 straipsnio 1 dalies 11 punktas); 3) prevencinės priemonės, užkertančios kelią žalai ar kitiems neigiamiems padariniams atsirasti (pavyzdžiui CPK 145 straipsnio 1 dalies 12 punktas).

20. Nagrinėjamu atveju atsakovė priešieškiniu prašė ir pirmosios instancijos teismas taikė laikinąją apsaugos priemonę – įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo (CPK 145 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Taigi taikyta laikinoji apsaugos priemonė siekiant išlaikyti esamą padėtį (status quo).

21. Pažymėtina, kad tais atvejais, kai reiškiami reikalavimai susiję su nuosavybės teisių sukūrimu ar nuosavybės teisinio režimo, jo tolesnio statuso pasikeitimu, kai ginčo objektas yra nekilnojamasis turtas, tokio pobūdžio bylose negali būti ignoruojamas faktas, kad, nesiėmus priemonių apriboti atsakovo teisę disponuoti jo žinioje esančiu ir ginčo objektą sudarančiu turtu, egzistuoja galimybė, jog atsakovas, net ir neturėdamas nesąžiningų ketinimų, šį turtą perleis sąžiningiems tretiesiems asmenims (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-998-516/2018, 2018 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1336-370/2018, 2019 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-44-196/2019; 2020 m. rugsėjo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-924-943/2020 ir kt.). Tokiu atveju teismo sprendimo realus įvykdymas (ginčo turto sugrąžinimas) gali tapti ir objektyviai neįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1386-180/2018).

22. Sprendžiant dėl skundžiama teismo nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės pagrįstumo ir teisėtumo, atkreiptinas dėmesys, kad šiuo atveju pareikštu priešieškiniu yra prašoma pripažinti, kad butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), yra ieškovo ir atsakovės bendroji junginė nuosavybė, bei priteisti ½ dalį šio būto atsakovei. Nors byloje atsakovė tik nurodė, kad ieškovas ketina parduoti būtą ir tariasi su pirkėjais, tačiau jokių įrodymų byloje nepateikė, visgi apeliantas atskirajame skunde nepaneigė tokios aplinkybės, atitinkamai reikalavimo pobūdis patvirtina byloje egzistuojantį siekį užtikrinti, kad ginčo turtas bylos nagrinėjimo metu nebūtų perleistas tretiesiems asmenims, taip sudarant galimybę užtikrinti atsakovės pareikšto reikalavimo įvykdymą jo patenkino atveju.

23. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovo atskirojo skundo argumentai iš esmės susiję su pareikštų reikalavimų teisiniu materialiniu įvertinimu. Tokio pobūdžio aplinkybės sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo negali būti vertinamos (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugsėjo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-924-943/2020). Ieškovo nurodomi argumentai, kad priešieškinyje nurodytos netikslios aplinkybės, klaidinančios teismą, jis grindžiamas nepatikimais įrodymais ir atsakovės prielaidomis, melagingai pateikiami laikotarpiai nuo kada šalys vedė bendrą ūkį, kad ieškovas gyveno atsakovės namuose, neturėjo pajamų, taip pat, kad sudaryta ikivedybinė sutartis ir todėl butas negali būti sutuoktinių jungtine nuosavybe, sudaro bylos nagrinėjimo iš esmės dalyką ir negali būti vertinami sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Šie klausimai bus išspręsti galutiniu teismo procesiniu sprendimu, kai bus visapusiškai įvertinami į bylą pateikti įrodymai ir jais pagrindžiamos aplinkybės.

24. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė – įrašas viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo, įvertinus esamą situaciją, yra mažiausiai varžanti apelianto teises bei netrukdanti jam naudotis ir rūpintis ginčo turtu, nevaržo jo teisių labiau nei yra objektyviai būtina, taigi atitinka ir proporcingumo bei ekonomiškumo principų reikalavimus.

25. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas sprendė, kad proporcinga būtų taikyti laikinąją apsaugos priemonę tik ½ daliai buto, su kuo apeliacinės instancijos visiškai sutinka, tačiau nutarties rezoliucinėje dalyje šis nutarties motyvas neatsispindėjo, todėl nutarties rezoliucinė dalis tikslintina, nurodant, kokiai turto daliai taikomas įrašas viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo.

Dėl bylos baigties

26. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmosios instancijos teismo nutarties turinį, atskirojo skundo argumentus ir nustatytus faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė laikinąsias apsaugos priemones reglamentuojančias teisės, todėl tenkindamas atsakovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai ir juos pagrindžiantys motyvai naikinti ar keisti skundžiamą teismo nutartį prielaidų nesudaro, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas), tik patikslintina rezoliucinė nutarties dalis, nurodant, kad įrašas viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo galioja ½ daliai ginčo buto.

27. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.). Todėl į esminius atskirojo skundo argumentus atsakius, dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo.

Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290-291 straipsniai, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Palikti Utenos apylinkės teismo 2025 m. kovo 14 d. nutartį iš esmės nepakeistą, patikslinant rezoliucinės dalies antrą pastraipą:

„Atsakovės R. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini), priešieškinio reikalavimų užtikrinimui taikyti laikinąją apsaugos priemonę – VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registre padaryti įrašą dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo ieškovui K. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini), asmeninės nuosavybės teise valdomam nekilnojamajam daiktui – ½ daliai buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)“.

Nutartį siųsti Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.