Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eglės Gruodienės, Jurgitos Kolyčienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Sonatos Raupėnaitės-Lekarauskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. vasario 26 d. nuosprendžio, kuriuo D. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį – 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, D. P. paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir jam paskirta galutinė 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Bausmės vykdymas atidėtas 3 (trejiems) metams, įpareigojant D. P. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu tęsti darbą, o jį praradus – užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, nuo 22 val. iki 6 val. neišeiti iš namų, jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.

Paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – turtinės žalos atlyginimas, įpareigojant D. P. per 1 (vieną) mėnesį, šį terminą skaičiuojant nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, atlyginti Vilniaus teritorinei ligonių kasai nusikalstama veika padarytą turtinę 222,76 Eur dydžio žalą bei dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, įpareigojant šią baudžiamojo poveikio priemonę įvykdyti per 8 (aštuonis) mėnesius nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

D. P. pripažintas recidyvistu.

Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš D. P. Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai priteista 222,76 Eur ir 5 (penkių) procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos, palūkanas pradedant skaičiuoti po 1 (vieno) mėnesio nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti palikta galioti iki šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, o šiam nuosprendžiui įsiteisėjus – ją nuspręsta panaikinti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. D. P. nuteistas už tai, kad 2024 m. birželio 13 d. apie 21 val. daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme jis tyčia dešiniu kumščiu sudavė D. L. vieną smūgį į kairės pusės smilkinį ir kairę ausį, padarydamas D. L. kairės ausies būgnelio plyšimą su klausos nervo pažeidimu, odos nubrozdinimą kairiame smilkinyje, t. y. sužalojimus, vertinamus nesunkiu sveikatos sutrikdymu. Šie D. P. veiksmai kvalifikuoti kaip nesunkus nusikaltimas, numatytas BK 138 straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

4. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl to asmens, kuris padavė apeliacinį skundą ar dėl kurio toks skundas buvo paduotas. Šia nuostata ne tik apibrėžiamos baudžiamosios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos, bet ir nustatoma teismo pareiga patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Kitus bylos aspektus apeliacinės instancijos teismas patikrina tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų.

9. Kaip paminėta, D. P. praeityje ne kartą teistas už įvairių nusikalstamų veikų padarymą, tačiau BK 38 straipsnyje nenumatyta, kad tik pirmą kartą nusikaltęs asmuo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko. T. y. ši aplinkybė nepanaikina galimybės taikyti BK 38 straipsnio nuostatų, nurodytos nusikalstamos veikos atžvilgiu, kadangi šiame straipsnyje nurodomos sąlygos nėra siejamos su nusikalstamos veikos padarymu pirmą kartą.

10. D. P. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, tačiau jo prisipažinimas buvo grindžiamas, tuo, kad jis gynėsi, kad reikėjo konfliktą spręsti žodžiu, tačiau bylos nagrinėjimo metu nukentėjusiojo D. L. neatsiprašė bei nėra duomenų, kad būtų su juo susitaikęs. Nukentėjusysis D. L. vykusio posėdžio metu pasakė, kad neturi D. P. pretenzijų, nenori iš šios situacijos pasipelnyti ir nereiškia ieškinio, tačiau tai nelaikytina, jog būtent nuteistasis D. P. atsiprašė nukentėjusiojo ir su juo susitaikė. D. P. buvo suteikta galimybė pasisakyti teismo posėdžio metu ir atsiprašyti nukentėjusiojo, tačiau jis tiek bylos nagrinėjimo metu, tiek baigiamųjų kalbų metu nurodė, kad nenori nieko pasakyti (1 t., b. l. 184-186). Taigi, nėra pagrindo išvadai, jog D. P. būtų atsiprašęs nukentėjusiojo ir su juo susitaikęs.

11. Taip pat, teisėjų kolegijos vertinimu, D. P. ir jo padarytą nusikalstamą veiką charakterizuojantys duomenys nesuteikia pagrindo besąlygiškai teigti, kad nuteistasis ateityje laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 38 straipsnio 1 dalis ir 38 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Praeityje iki nusikaltimo padarymo šioje byloje D. P. iš viso buvo teistas 6 kartus: 1) 2006 m. gruodžio 21 d. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo pagal BK 135 straipsnio 1 dalį ? laisvės atėmimu 3 metams; pagal BK 92 straipsnį bausmės vykdymas atidėtas 3 metams; bausmę atlikęs 2009 m. kovo 16 d.; 2008 m. spalio 22 d. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį ? laisvės atėmimu 4 metams 4 mėnesiams, bausmę atlikęs 2012 m. rugpjūčio 2 d.; 2013 m. kovo 27 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ? laisvės atėmimu 3 mėnesiams, bausmę atlikęs 2013 m. balandžio 29 d.; 2014 m. lapkričio 13 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo pagal BK 286 straipsnį, BK 290 straipsnį ? laisvės atėmimu 8 mėnesiams, pritaikius BK 75 straipsnį bausmės vykdymas atidėtas 1 metams 3 mėnesiams, bausmę atlikęs 2016 m. vasario 15 d.; 2020 m. birželio 9 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu pagal BK 180 straipsnio 1 dalį ? laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose, 2022 m. balandžio 5 d. paleistas atlikęs bausmę; 2023 m. kovo 6 d. Vilniaus miesto teismo baudžiamuoju įsakymu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ? laisvės apribojimu 8 (aštuoniems) mėnesiams, bausmę atliko 2023 m. lapkričio 29 d. Nusikaltimų pobūdis rodo, jog dauguma iš jų ? plėšimai, kūno sužalojimai, susiję su smurtiniais veiksmais, o nagrinėjamu atveju padarytas nusikaltimas praėjus vos kiek daugiau nei 6 (šešiems) mėnesiams po bausmės, paskirtos paskutiniu nuosprendžiu, atlikimo. Tokios nustatytos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, neatitinka BK 38 straipsnyje nurodytų sąlygų visumos, todėl nėra galimybės taikyti susitaikymo su nukentėjusiuoju instituto ir baudžiamąją bylą nutraukti.

Dėl D. P. paskirtos bausmės ir kitų klausimų.

12. Sprendžiant klausimą dėl skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistajam D. P. paskirtos bausmės pagrįstumo, visų pirma, pažymėtina, kad bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti nusikaltusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, yra įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Remiantis šio straipsnio nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą, įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

13. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę švelninti ar griežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, nusikaltusio asmenybę, nėra per griežta.

14. Pagal BK 138 straipsnio 1 dalį tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo šio kodekso 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių, baudžiamas laisvės apribojimu arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. Pažymėtina, kad minimali laisvės atėmimo bausmė, kurią galima skirti už nusikaltimo padarymą, yra 3 mėnesiai (BK 50 straipsnio 2 dalis).

15. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, skirdamas D. P. bausmę už jam inkriminuoto nusikaltimo padarymą, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, nusikalstama veika padarytą žalą – D. P. padarė vieną tyčinį baigtą nesunkų nusikaltimą, kuriuo padaryta žala nukentėjusiojo D. L. sveikatai (nukentėjusiajam nustatytas kairės ausies būgnelio plyšimas su nervo pažeidimu bei odos nubrozdinimas kairiame smilkinyje). Taip pat apylinkės teismas visapusiškai įvertino ir D. P. asmenybę charakterizuojančius duomenis – anksčiau teistas, be kita ko, tiek už sunkų sveikatos sutrikdymą, plėšimus bei už nežymų sveikatos sutrikdymą, baustas administracine tvarka ir nors skirtas baudas moka, nusikalstamos veikos padarymo metu turėjo galiojančių nuobaudų, vedęs, nusikalstamos veikos padarymo metu dirbo (užsiėmė individualia veikla).

16. Skirdamas D. P. bausmę pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir į nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę. D. P. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi, todėl apylinkės teismas tai pagrįstai pripažino nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Nuteistojo D. P. teigimu, pirmosios instancijos teismas, be nurodytos, turėjo papildomai nustatyti dar vieną jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte, tai yra, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys. Teisėjų kolegija su tuo nesutinka.

17. Teismų praktikoje pripažįstama, kad BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė (veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys) nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius ar rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose baudžiamosiose bylose Nr. 2K-418/2009, 2K-446/2010, 2K-450/2011, 2K-386/2012, 2K-115-648/2016). Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį. Teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi, neteisėti veiksmai, iš dalies nulėmę kaltininką nusikalsti prieš nukentėjusįjį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-377/2011, 2K-450/2011, 2K-440/2013, 2K-412/2014, 2K-P-135-648/2016).

18. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie pavojingus, iš esmės prieštaraujančius moralės normoms ar kitokius provokuojančius nukentėjusiojo D. L. veiksmus. Nagrinėjamo įvykio metu nukentėjusysis D. L. neatliko jokių neteisėtų veiksmų, kurie skatintų D. P. prieš jį smurtauti. Kaip matyti iš paties nuteistojo parodymų teisme, anot jo, nukentėjusysis pardavinėja automobilius, užstato kiemą ir nėra kur pastatyti mašinų, jie prieš tai kalbėjosi, kad nepristatytų automobilių, o įvykio dieną nukentėjusysis jį pakvietė išeiti į lauką, jis išėjo iš namų, rankoje turėjo dujų balionėlį, D. L. išlipo iš automobilio ir labai greitai viskas įvyko, jis trenkė nukentėjusiajam, nes šio rankoje matė panašų į peilį daiktą (1 t., b. l. 184-185). Tačiau tokių kaltinamojo nurodytų aplinkybių dėl D. L. turėto rankoje daikto, panašaus į peilį, ar jo kitokio provokuojančio ar rizikingo elgesio, nepatvirtina jokie byloje surinkti įrodymai. Ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas D. L. patvirtino, jog 2024 m. birželio 13 d., apie 20.50 val. jis būdamas bute išgirdo iš daugiabučio kiemo kaimyno D. P. riksmus dėl automobilio vietos statymo, pagalvojo, kad šis yra neblaivus ir gali sugadinti jo automobilį, todėl susisiekęs per „Facebook“ susirašinėjimo programą „Messenger“ pakvietė D. P. išeiti į lauką ir perstatyti automobilius, šis rėkaudamas sakė, kad jie jį supykdė, ir kad tuoj išeis į lauką, jis pats išėjo į lauką, užsidegė cigaretę ir rūkė prie mašinos, panašiai už minutės į lauką išėjo D. P. ir keikdamasis puolė jį bei, kumščiu, kuriame laikė dujų balionėlį, jam sudavė smūgį į galvą. Šias nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes patvirtina byloje esantis vaizdo įrašas. T. y., byloje esančiame vaizdo įraše (1 t., b. l. 17-23) užfiksuota, jog D. L. laukė prie mašinos atidarytomis durelėmis ir rūkė, jo rankose, išskyrus cigaretę, tuo metu nebuvo jokių daiktų, o išėjęs į lauką D. P. agresyviai nusiteikęs iš karto ėjo prie D. L. ir sudavė jam smūgį kumščiu į kairės pusės smilkinį. Tik po smūgio sudavimo nukentėjusysis iš šortų kišenės išsitraukė dujų balionėlį bei papurškė gindamasis nuo D. P. tolimesnių veiksmų, įlipo į mašiną ir užsirakino, po ko D. P. dar tris kartus agresyviai bandė patekti į nukentėjusiojo mašiną pats rankose turėdamas dujų balionėlį. Nors apelianto skunde paminėtas liudytojo T. A. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai yra sutampantys su nuteistojo parodymais (apie neva D. L. rankose galimai turėtą daiktą, panašų į peilį), tačiau, kaip nustatyta, nuteistasis su T. A. yra draugai, be to šis liudytojas nebuvo apklaustas bylos nagrinėjimo metu ir neturėjo galimybės paaiškinti, kodėl jo parodymai visiškai neatitinka vaizdo įraše užfiksuotų aplinkybių, o būtent šis vaizdo įrašas patvirtina nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes, todėl nėra pagrindo pripažinti šio liudytojo parodymus patikimais, ir juo labiau ? jais remtis. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokios aplinkybės, kai konfliktas dėl D. P. įsivaizduojamų nerašytų taisyklių, susijusių su mašinų parkavimo daugiabučio kieme, nesilaikymo, sprendžiamas aktyviais smurtiniais D. P. veiksmais, niekaip negali būti laikomos provokuojamu ar rizikingu nukentėjusiojo D. L. elgesiu. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo pripažinti, kad D. P. nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo D. L. elgesys, todėl BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė nuteistajam negali būti nustatyta. Apeliantas taip pat nepagrįstai tvirtina, jog byloje nėra vaizdo įrašo, nes vaizdo įrašo apžiūra pateikta 2024 m. liepos 2 d. apžiūros protokole (1 t., b. l. 17-23), o pati skaitmeninė laikmena pateikta prie pirmo tomo bylos viršelio.

19. Apeliantas nurodo, jog teismas nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kad jis atlygino nusikaltimu padarytą turtinę žalą Valstybinei teritorinei ligonių kasai, kad bylos nagrinėjimas vyko labai greitai, jis neturėjo gynėjo ir nežinojo kam turi sumokėti padarytą žalą, jam nebuvo leista susipažinti su baudžiamosios bylos medžiaga. Apeliacinės instancijos teismui pateikė patvirtinantį kvitą, jog žalą atlygino 2025 m. kovo 25 d. sumokėdamas 222,76 Eur. Teisėjų kolegija su tokiais D. P. argumentais sutinka iš dalies. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos duomenų 2024 m. lapkričio 12 d. D. P. paskelbta apie ikiteisminio tyrimo pabaigą ir išaiškinta teisė susipažinti su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga, tačiau jis nurodė, jog nepageidauja susipažinti, su ja susipažins teisme (1 t., b. l. 141). Kaltinamasis aktas D. P. įteiktas 2024 m. gruodžio 4 d. pasirašytinai (1 t., b. l. 152). Kaltinamajame akte nurodyta, jog Valstybinė teritorinė ligonių kasa pateikė civilinį ieškinį 222,76 Eur (1 t., b. l. 143-151). Taigi, D. P. buvo suteikta galimybė susipažinti su baudžiamosios bylos medžiaga tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, tačiau apeliantas šia teise nepasinaudojo, todėl skundo argumentai dėl neleidimo susipažinti su baudžiamosios bylos medžiaga laikytini nepagrįstais.

20. Pirmas teismo posėdis įvyko 2025 m. sausio 20 d., kuriame D. P. nurodė, jog jam reikalingas gynėjas ir jis kreipsis į Valstybės garantuojamą teisinės pagalbos tarnybą, dėl to bylos nagrinėjimas buvo atidėtas (1 t., b. l. 174-175). Kitas teismo posėdis vyko dar po mėnesio, t. y. 2025 m. vasario 21 d., šio posėdžio metu D. P. atvyko be gynėjo, pripažino padaręs nusikalstamą veiką ir sutiko, jog byla būtų nagrinėjama sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka, nurodė, jog ieškinį pripažįsta ir jį atlygins, nes tyrėja jam sakė atlyginti kai baigsis teismas. D. P. buvo išaiškintos jo procesinės teisės, jokių prašymų jis daugiau nereiškė. Tokie duomenys patvirtina, jog D. P. nesiėmė jokių veiksmų dėl žalos atlyginimo Valstybinei teritorinei ligonių kasai iki bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme. Tačiau, atsižvelgdama į tai, kad D. P. pirmosios instancijos teisme nurodė, jog ieškinį pripažįsta ir jį atlygins, kad byla buvo išnagrinėta sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka bei į tai, kad žalą atlygino po baudžiamosios bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, teisėjų kolegija, visgi, mato pagrindą pripažinti tai jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kuri numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

21. Apeliantas nesutinka, jog atsakomybę sunkinančia aplinkybe pirmosios instancijos teismas laikė tai, kad nusikalstamas veikas D. P. padarė, būdamas recidyvistas ir pripažino jį recidyvistu. Teisėjų kolegija pažymi, jog BK 27 straipsnio 1 dalyje (įstatymo redakcija, įsigaliojusi nuo 2025 m. vasario 1 d.) nurodyta, jog teismas gali pripažinti asmenį recidyvistu, jeigu šis asmuo jau teistas už tyčinį nusikaltimą, padarytą būnant pilnamečiu, jo teistumas už šį nusikaltimą neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka ir jis vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Teismas, spręsdamas dėl asmens pripažinimo recidyvistu, atsižvelgia į kaltininko asmenybę, padarytų nusikaltimų pobūdį, jų sunkumą, tarpusavio ryšį ir kitas bylos aplinkybes. Taigi, iš nurodytos teisės normos matyti, jog yra įtvirtinta teismo pareiga motyvuoti sprendimą asmenį pripažįstant recidyvistu bei šį sprendimą privaloma išdėstyti nuosprendžio rezoliucinėje dalyje (BPK 307 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

22. BK 97 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad turinčiais teistumą laikomi už nusikaltimo padarymą nuteisti fiziniai ar juridiniai asmenys, kuriems įsiteisėjo Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, to paties straipsnio 3 dalies 3 punkto a papunktyje nustatyta, kad asmenys, nuteisti už tyčinius nusikaltimus ir realiai atlikę paskirtą bausmę, – bausmės atlikimo laikotarpiu ir po bausmės atlikimo arba atleidimo nuo bausmės atlikimo, laikomi turinčiais teistumą trejus metus, jeigu jie nuteisti už nesunkų ar apysunkį nusikaltimą.

23. Analizuojamu atveju skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje ir rezoliucinėse dalyse D. P. pripažintas recidyvistu ir tai pripažinta jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl D. P. pripažinimo recidyvistu ir tai jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe, motyvavo tuo, jog nagrinėjamoje byloje nuteistasis naują nusikalstamą veiką padarė turėdamas neišnykusį teistumą už tyčinį nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, už kurio padarymą buvo nuteistas 2023 m. kovo 6 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu, bausmę atliko 2023 m. lapkričio 29 d. Taigi, po bausmės atlikimo (2023 m. lapkričio 29 d.) už nesunkaus nusikaltimo padarymą iki D. P. padarytos nusikalstamos veikos nagrinėjamoje byloje, nebuvo praėję trys metai, asmuo traukiamas atsakomybėn vėl už smurtinio pobūdžio veiksmus. Pažymėtina ir tai, jog baudžiamosios bylos duomenys patvirtina, kad D. P., būdamas pilnametis, ne kartą buvo teistas už tyčinių nusikaltimų padarymą. Kaip nurodyta šios nutarties 11 pastraipoje, naują nusikalstamą veiką jis padarė turėdamas neišnykusį teistumą už tyčinius nusikaltimus, praeityje, iki nusikalstamos veikos padarymo šioje byloje, buvo teistas 6 kartus ir dauguma jo teistumų susiję su grasinimu panaudoti smurtą ar smurto panaudojimu (teistas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį (sunkus sveikatos sutrikdymas), 180 straipsnio 1 dalį (plėšimas), 140 straipsnio 1 dalį (nežymus sveikatos sutrikdymas), šioje byloje jo padarytas nusikaltimas taip pat susijęs su smurto naudojimu. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad D. P. paminėtą nusikalstamą veiką įvykdė būdamas recidyvistas, ir tai pagrįstai pripažino jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas).

24. Skundžiamu nuosprendžiu D. P. paskirta 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmė, kuri, pritaikius BK 64 ¹ straipsnio nuostatas, sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Pritaikius BK 75 straipsnio nuostatas laisvės atėmimo bausmės vykdymas, atidėtas maksimaliam 3 (trejų) metų laikotarpiui paskiriant įpareigojimus ? bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu tęsti darbą, o jį praradus – užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, nuo 22 val. iki 6 val. neišeiti iš namų, jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, nevartoti psichiką veikiančių medžiagų. Taip pat paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – turtinės žalos atlyginimas, įpareigojant D. P. per 1 (vieną) mėnesį, šį terminą skaičiuojant nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, atlyginti Vilniaus teritorinei ligonių kasai nusikalstama veika padarytą turtinę 222,76 Eur dydžio žalą bei dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, įpareigojant šią baudžiamojo poveikio priemonę įvykdyti per 8 (aštuonis) mėnesius nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

25. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs anksčiau minėtas aplinkybes ir kitas nustatytas aplinkybes, reikšmingas bausmės skyrimui, pagrįstai sprendė, jog bausmės tikslai bus pasiekti D. P., kaip recidyvistui, už nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, padarymą paskyrus griežčiausią sankcijoje numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą, kurios galutinis dydis, pritaikius BK 64¹ straipsnio nuostatas ir bausmę sumažinus vienu trečdaliu, ? 8 (aštuoni) mėnesiai laisvės atėmimo, iš esmės yra tik šiek tiek didesnis, nei šios bausmės rūšies galimas minimumas. Byloje nėra BK 62 straipsnyje nustatytų švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo sąlygų, taip pat nenustatyta nei išimtinių aplinkybių, mažinančių D. P. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, nei išimtinių aplinkybių, susijusių su D. P. asmenybe, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas D. P. už jo padarytą nusikaltimą aiškiai prieštarauja teisingumo principui (BK 54 straipsnio 3 dalis). Šių išvadų nekeičia ir papildomai pripažintina D. P. atsakomybę lengvinanti aplinkybė ? turtinės žalos atlyginimas Valstybinei teritorinei ligonių kasai. Taip pat, teisėjų kolegijos vertinimu, D. P., kaip ne kartą teistam asmeniui laisvės atėmimo bausmėmis, ir turinčiam neišnykusį teistumą už smurtinius nusikaltimus pirmosios instancijos teismas pagrįstai laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėjo maksimaliam trejų metų laikotarpiui. Teisėjų kolegija, įvertindama D. P. asmenybę charakterizuojančius duomenis, bei tai, kad po paskutinio D. P. nuteisimo ir realaus bausmės atlikimo už smurtinį nusikaltimą iki nusikaltimo padarymo šioje byloje buvo praėję vos 6 (šeši) mėnesiai, daro išvadą, jog trejų metų laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo terminas nustatytas pagrįstai. Pastebėtina, jog šiuo konkrečiu atveju, D. P., kaip recidyvistui, BK 75 straipsnio nuostatų taikymu yra suteikiamas teismo pasitikėjimas, jog šis, būdamas laisvėje, sugebės laikytis visuotinai priimtinų elgesio normų bei ateityje nenusikals.

Dėl BK 75 straipsnio taikymo ir paskirtų įpareigojimų.

26. Apeliantas nesutinka su jam paskirtu įpareigojimu nuo 22 val. iki 6 val. neišeiti iš namų, jeigu tai nesusiję su darbu ar mokymusi, nurodo, jog turi mažamečių vaikų ir atsakingų institucijų pareigūnų kontrolė trikdys jo šeimos gyvenimą ir poilsį. Be to pažymi, jog nusikalstamą veiką jis padarė ne 22 val., taip pat nurodo, jog nepagrįstai jam buvo skirtas įpareigojimas nevartoti psichiką veikiančių medžiagų, nes nebuvo nustatyta, kad veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su šiais apelianto argumentais. Iš tiesų byloje nustatyta, jog nusikalstamą veiką D. P. padarė apie 21 val., bei byloje nėra įrodymų, jog, darydamas nusikalstamą veiką, šis buvo apsvaigęs nuo alkoholio, o pirmosios instancijos teismas, paskirdamas šiuos įpareigojimus, jų niekaip nemotyvavo. Atsižvelgiant į tai, kad nenustatyta, jog nusikalstama veika buvo padaryta laikotarpiu nuo 22 val. iki 6 val., įpareigojimas būti nustatytu laiku namuose laikytinas nepagrįstu, todėl naikintinas. Taip pat naikintinas ir įpareigojimas nevartoti psichiką veikiančių medžiagų, nes nebuvo nustatyta, kad nusikalstamą veiką D. P. padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ar kitų psichiką veikiančių medžiagų.

27. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad D. P. nepagrįstai teismas skyrė baudžiamojo poveikio priemonę ? įpareigojimą atlyginti turtinę žalą, nes D. P. žalą atlygino. Visgi su tokiu teiginiu teisėju kolegija neturi pagrindo sutikti. Pažymėtina, jog apeliacinio skundo padavimo metu (apeliacinis skundas surašytas 2025 m. kovo 16 d., teisme gautas 2025 m. kovo 17 d., 2 t., b. l. 1-6), apeliantas dar nebuvo atlyginęs padarytos turtinės žalos, bankinį pavedimą atliko tik 2025 m. kovo 25 d. (2 t., b. l. 40), todėl pirmosios instancijos teismo įpareigojimas buvo paskirtas pagrįstai. Tai, kad apeliantas šį įpareigojimą įvykdė anksčiau, nei nustatė pirmosios instancijos teismas, vertintina D. P. teigiamu požiūriu į kilusias pasekmes bei pažymėtina, kad jam nebus skaičiuojamos priteistos procentinės palūkanos. Taip pat teisėjų kolegija tokį D. P. poelgį pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Atsižvelgdama į tai, kad kiti pirmosios instancijos teismo skirti įpareigojimai (bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu tęsti darbą, o jį praradus ? užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo) ir baudžiamojo poveikio priemonė (dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose) nėra skundžiami, teisėjų kolegija plačiau jų nevertina.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

nuteistojo D. P. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

2025 m. vasario 26 d. Vilniaus miesto apylinkės nuosprendį pakeisti: panaikinti D. P. skirtus įpareigojimus ? nuo 22 val. iki 6 val. neišeiti iš namų, jei tai nesusiję su darbu arba mokymusi bei nevartoti psichiką veikiančias medžiagas.

Pripažinti D. P. atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jog jis atlygino nusikaltimu padarytą turtinę žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.