- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-07-27
- Bylos Nr.
- e2A-1448-614/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-24796-2022-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Asta Pikelienė, Ramunė Mikonienė, Eglė Surgailienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės ,,ViaCon Baltic“
- Atsakovas
- A. B.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Mikonienės, Astos Pikelienės ir Eglės Surgailienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,ViaCon Baltic“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. balandžio 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „ViaCon Baltic“ ieškinį atsakovui A. B. dėl išmokėtos išeitinės išmokos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „ViaCon Baltic“ (toliau – ir ieškovė) patikslintu ieškiniu prašė: 1) priteisti iš atsakovo A. B. (toliau – ir atsakovas) pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 59 straipsnio 1 dalį skirtos 6 VDU dydžio išeitinės išmokos dalį – 22 186,37 Eur; 2) priteisti iš atsakovo 5 proc. dydžio procesines palūkanas, skaičiuojamas nuo iš atsakovo priteistos pinigų sumos; 3) pripažinti ieškovei teisę į atsakovui pagal DK 59 straipsnio 1 dalį skirtos 6 VDU dydžio išeitinės išmokos dalies, sumokėtos valstybei mokesčių pavidalu (kaip socialinio draudimo įmokos), – 6 441,20 Eur, susigrąžinimą iš valstybės; 4) priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas – 3 881,96 Eur (644 Eur dydžio žyminis mokestis ir 3 237,96 Eur dydžio išlaidos už suteiktas teisines paslaugas.
2. Ieškovė nurodė, kad 2022 m. rugsėjo 9 d. nutraukė su atsakovu 2008 m. rugsėjo 1 d. sudarytą darbo sutartį DK 59 straipsnio 1 dalies pagrindu, sumokėdama jam 7,5 VDU dydžio išeitinę išmoką – 35 784,46 Eur. Darbo ginčų komisija (toliau – DGK) 2022 m. lapkričio 15 d. sprendimu iš dalies patenkino atsakovo prašymą ir: a) pripažino atsakovo atleidimą DK 59 straipsnio 1 dalies pagrindu neteisėtu; b) laikė, kad darbo sutartis yra nutraukta šiuo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną (2022 m. gruodžio 15 d.); c) priteisė atsakovui iš ieškovės vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo neteisėto atleidimo iš darbo dienos iki šio sprendimo įsiteisėjimo dienos (2022 m. gruodžio 15 d.) – 15 295,43 Eur (DK 218 straipsnio 4 d.,); d) priteisė atsakovui iš ieškovės 6 VDU dydžio kompensaciją už neteisėtą atleidimą – 28 627,57 Eur (DK 218 straipsnio 4 dalis). 2022 m. gruodžio 15 d. ieškovė visiškai įvykdė DGK 2022 m. lapkričio 15 d. sprendimą – sumokėjo atsakovui visas sprendimu priteistas pinigų sumas.
3. Ieškovė prašė atsakovo grąžinti jam pagal DK 59 straipsnio 1 dalį išmokėtą 6 VDU dydžio išeitinę išmoką – 16 460,86 Eur, tačiau pastarasis šios sumos negražino, DGK 2023 m. sausio 10 d. sprendimu ieškovės prašymo netenkino. Atsakovui pagal DK 59 straipsnio 1 dalį sumokėta 6 VDU dydžio išeitinė išmoka, kurios viena dalis, lygi 16 460,86 Eur, atsakovui buvo sumokėta „į rankas“, o kita dalis, lygi 12 166,71 Eur, buvo sumokėta už atsakovą valstybei mokesčių pavidalu. Ieškovė buvo ir yra įsitikinusi, kad tokio sprendimo atveju jai turėjo būti grąžinta atsakovui sumokėta 6 VDU dydžio išeitinė išmoka. Dėl šių priežasčių ieškovė visiškai įvykdė DGK 2022 m. lapkričio 15 d. sprendimą ir kartu kreipėsi į darbo ginčų teismą, o šalindama teismo nustatytus trūkumus ir į DGK dėl nurodytos išmokėtos išeitinės išmokos priteisimo.
4. DGK 2022 m. lapkričio 15 d. sprendime neapgrįstai neišsprendė pagal DK 59 straipsnio 1 dalį atsakovui išmokėtos išmokos grąžinimo ieškovei klausimo, nors privalėjo tai padaryti. Atsakovui atleidimo iš darbo praradimams kompensuoti buvo pritaikyta DK 218 straipsnio 4 dalyje nustatyta kompensacija ir to pagrindu jam buvo išmokėta 6 VDU kompensacija, todėl analogiškos paskirties išmoka išmokėta pagal DK 59 straipsnio 1 dalį turi būti grąžinta. Kitu atveju atsakovas bus gavęs dvi tos pačios paskirties kompensacijas. DGK, pripažinusi atsakovo atleidimą neteisėtu ir taikiusi DK 218 straipsnio 4 dalies pasekmes, privalėjo šią situaciją išspręsti be atskiro ieškovės prašymo, kaip kad be atskiro atsakovo prašymo jam priteisė pačią aptariamą kompensaciją pagal DK 218 straipsnio 4 dalį.
Atsiliepimas
5. Atsakovas pateiktu atsiliepimu nesutinka su ieškiniu ir nurodo: jei darbdavys darbo ginčo byloje būtų įrodęs, kad atleido darbuotoją teisėtai, jam nebūtų kilę jokių papildomų pasekmių, t. y. nei 15 295,43 Eur VDU už priverstinę pravaikštą, nei 28 627,57 Eur priteistos kompensacijos už neteisėtą atleidimą, kuri buvo priteista tik dėl to, kad neteisėtai atleistas darbuotojas negalėjo būti grąžinamas į darbą dėl akivaizdžiai demonstruojamo neigiamo požiūrio į jį; negalima tapatinti kompensacijos pagal DK 218 straipsnio 4 dalį ir išmokos pagal DK 59 straipsnio 1 dalį. Toks teisės normų aiškinimas suponuotų aiškią galimybę piktnaudžiauti darbdaviui su silpnesne teisinių santykių šalimi; išmoka atsakovui nėra išmokėta dėl klaidos ar suklydus. Ieškovė savo iniciatyva ir sprendimu atleido atsakovą iš darbo, vadovaujantis DK 59 straipsnio 1 dalimi, aiškiai suvokdama ir iš anksto žinodama, kad jai yra privalu išmokėti darbuotojui ne mažesnę kaip 6 VDU išeitinę išmoką; išeitinė išmoka, išmokėta atsakovui, laikytina darbo užmokesčiui prilyginta išmoka, todėl jos išreikalavimui iš atsakovo taikytinas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punkto apribojimas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. balandžio 3 d. sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovės 3 872 Eur atstovavimo išlaidų.
7. Teismas nustatė, kad ginčas byloje iš esmės kilo dėl darbdavio (ieškovės) sprendimo vykdymo atgręžimo. Teismas byloje kilusį ginčą nagrinėja pagal šalių iškeltų reikalavimų apimtį (DK 231 straipsnio 3 dalis) taikydamas susijusias teisės normas ir vertindamas tai, kad ieškovė reikalavimą dėl atsakovui išmokėtos išeitinės išmokos kelia ginčo teisenoje, tačiau neginčija atsakovo atleidimo neteisėtumo, neprašo atlikti mokėtinų atsakovui sumų įskaitymo. Atitinkamai pagrindinis klausimas į kurį turi atsakyti teismas yra ar iš darbuotojo (kurį darbdavys neteisėtai atleido, atleidimo dieną sumokėdamas išeitinę išmoką pagal DK 59 straipsnio 1 dalį ir kuriam vėliau sumokėjo darbo ginčų komisijos priteistą darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą, kompensaciją pagal DK 218 straipsnio 4 dalį) gali būti išreikalaujama sumokėta išeitinė išmoka, sumokėta pagal DK 59 straipsnio 1 dalį, bei ar toks priteisimas atitiktų DK įtvirtintus darbo santykių apsaugos principus.
8. DK normos nenumato pareigos darbuotojui grąžinti iš darbdavio gautą išmoką pagal DK 59 straipsnio 1 dalį, net ir tuo atveju, kai darbuotojo atleidimas pripažįstamas neteisėtu. Ieškovė atleido atsakovą pagal DK 59 straipsnio 1 dalį ir išmokėjo įstatymo nustatytą minimalią 6 vidutinių darbo užmokesčių išeitinę išmoka. Išeitinė išmoka mokama pagal DK 59 straipsnio 1 dalį, laikytina garantine išmoka. Vadinasi išmoka pagal DK 59 straipsnio 1 dalį nelaikytina darbo užmokesčiu ar užmokesčiui prilyginta išmoka CK 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 762 straipsnio 4 dalies prasme. Teismo vertinimu, akivaizdu, kad pagal DK 59 straipsnio 1 dalį mokama išmoka nėra dėl atlikto darbo, todėl ji dėl savo garantinio pobūdžio kvalifikuotina kaip išmoka, kuri nėra prilyginta darbo užmokesčiui.
9. Teismas nurodė, jog konstatavus, kad išmoka pagal DK 59 straipsnio 1 dalį kvalifikuotina kaip išmoka, kuri nėra prilyginta darbo užmokesčiui, svarbu įvertinti ar šioje konkrečioje byloje gali būti pritaikyta DK ar kita norma dėl darbuotojui išmokėtos išmokos sugrąžinimo darbdaviui. DK nenustato konkretaus teisinio reguliavimo ginčo atvejui. Teismo vertinimu, labiausiai artimos kilusiam ginčui DK normos yra įtvirtintos DK 150 straipsnyje, kuris nustato išskaitas iš darbo užmokesčio, tačiau, teismo vertinimu, būtent šiuo atveju nėra galimybės pritaikyti nei vieno iš DK 150 straipsnyje nustatyto atvejo, nes jie yra pernelyg nutolę nuo ieškovės reikalavimo dalyko, ieškovės sumokėta atsakovui išmoka negali būti laikoma sumokėta dėl skaičiavimo klaidos, nes tokių aplinkybių byloje nėra nustatyta.
10. DGK 2022 m. lapkričio 15 d. sprendime nustatyta, kad būtent ieškovė elgėsi pažeisdama DK 59 straipsnio nuostatas, todėl teismas sprendė, kad DK 24 straipsnio 1 dalies bei CK 6.237 straipsnio 1 dalies bei 6.242 straipsnio prasme, darbdavys ir kartu turto perdavėjas, o ne darbuotojas ar turto įgijėjas, buvo nesąžiningas. CK 6.282 straipsnio 1 dalis nustato, kad kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės, – ir į jo kaltės dydį) žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas, t. y. darbdavys, neteisėtai atleisdamas darbuotoją pagal DK 59 straipsnio 1 dalį, prisiėmė iš to kylančią riziką dėl galimo pagal DK 59 straipsnio 1 dalį mokamos išmokos nesusigrąžinimo, nes jos susigrąžinimo galimybės yra labai ribotos
11. Pažymėjo, kad ieškovė norėdama sumažinti atsakovui mokėtinas sumas, turėjo reikšti ieškinį ginčydama atleidimo neteisėtumą ir (arba) prašydamas leisti įskaityti atsakovui sumokėtą išmoką, arba, reikšdamas ieškinį teismui, prašyti nustatyti, kad su atsakovu sąžiningai ir tinkamai atsiskaitė, sumokėdama visas darbo ginčų komisijos priteistas sumas su anksčiau išmokėtos išmokos įskaitymu.
12. Nurodė, kad kilusiam ginčui spręsti teismas negali taikyti CPK 760 straipsnio ir susijusių CPK 761-762 straipsnių nuostatų, nes jose įvirtintos normos taikytinos sprendžiant bylas dėl ginčus nagrinėjančių subjektų sprendimų vykdymo atgręžimo, vykdymo procese, o ne dėl darbdavio sprendimo vykdymo atgręžimo.
13. Atmetęs pagrindinį ieškovo reikalavimą, teismas netenkino kitų susijusių ieškovo reikalavimų.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
14. Ieškovė apeliaciniu skundu prašė panaikinti 2023 m. balandžio 3 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai.
15. Nurodė, kad DK 59 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta išeitinė išmoka yra skirta kompensuoti darbuotojo dėl atleidimo iš darbo prarastas darbines pajamas. Lygiai tokią pačią funkciją atlieka ir DK 218 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta kompensacija, kuri darbuotojui priteisiama tuo atveju, kai jis nėra grąžinamas į darbą, iš kurio buvo neteisėtai atleistas, t. y. darbuotojui kompensuojamos prarastos darbinės pajamos. Jeigu atleidimas yra pripažįstamas neteisėtu, bet darbuotojas grąžinamas dirbti, tokia kompensacija nėra priteisiama, kaip tai ir įtvirtina DK 218 straipsnio 2 dalis. Kai atleidžiamam darbuotojui yra išmokama išeitinė išmoka pagal DK 59 straipsnio 1 dalį, o vėliau toks atleidimas pripažįstamas neteisėtu ir darbuotojui priteisiama DK 218 straipsnio 4 dalyje nurodyta kompensacija (nes darbuotojas negrąžinamas dirbti), realiai darbuotojui už tą patį praradimą – netektas darbo pajamas – yra sumokama dviguba kompensacija.
16. Paaiškino, kad situacija, kuomet neteisėto atleidimo atveju darbdavio atžvilgiu taikomi ne tik DK 218 straipsnyje nustatyti darbuotojo teisių gynimo būdai, bet ir tokie gynimo būdai (šiuo atveju – pagal DK 59 straipsnio 1 dalį gautos išeitinės išmokos palikimas darbuotojui), kurių nei šis straipsnis, nei kitos DK ar kitų įstatymų normos expressis verbis neįtvirtina, pažeidžia DK 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių apsaugos ir darbo teisės subjektų lygybės principus: darbdavys negali iš anksto žinoti ir numatyti, kokios jam gali kilti neigiamos pasekmės, jeigu darbuotojo atleidimas ateityje būtų pripažintas neteisėtu.
17. Pažymėjo, kad 2002 m. DK 300 straipsnio, reglamentavusio ir neteisėtai atleisto darbuotojo teisių gynimo būdus, 4 dalyje, be kita ko, buvo įtvirtinta, kad: jeigu teismas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas, tai priima sprendimą pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisia darbuotojui šio kodekso 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos arba darbo užmokesčio skirtumą už šį laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje.
18. Nurodė, kad Kasacinis teismas 2015 m. liepos 14 d. nutartyje civilinėje byloje 3K-3-415-969/2015 išaiškino, jog tuo atveju, kai atleidžiant darbuotoją pagal DK 129 straipsnį ar 136 straipsnio 1 dalies 6 punktą jam išmokama DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinė išmoka, vėliau, teismui pripažinus tokį atleidimą neteisėtu ir taikant DK 300 straipsnio 4 dalį, išeitinė išmoka pakartotinai nepriteisiama. Tokie kasacinio teismo išaiškinimai taikytini ir nagrinėjamoje situacijoje, nes 2002 m. DK 300 straipsnio 4 dalies ir dabartinio DK 218 straipsnio 4 dalies reglamentavimo esmė nėra reikšmingai pakitusi.
Žemesnės instancijos teismas
19. Byloje susiklosčiusioje situacijoje ieškovę ir atsakovą saistanti prievolė teisiškai gali būti kvalifikuota prievole grąžinti be pagrindo įgytą turtą CK 6.237 straipsnio prasme. Atleisdama atsakovą iš darbo pagal DK 59 straipsnio 1 dalį, ieškovė privalėjo sumokėti atsakovui Ginčo išeitinę išmoką ir šią pareigą įvykdė atleidimo metu. Visgi, DGK 2022 m. lapkričio 15 d. sprendimu atsakovo atleidimą pripažino neteisėtu ir, pačiam atsakovui nepageidavus grįžti dirbti, taikė DK 218 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas teisines pasekmes, t. y. priteisė atsakovui iš ieškovo 15 295,43 Eur už priverstinės pravaikštos laiką ir 28 627,57 Eur kompensacijos. Vadinasi, priėmus minėtą DGK sprendimą, pagrindas, pagal kurį atsakovas įgijo Ginčo išeitinę išmoką pagal DK 59 straipsnio 1 dalį, išnyko. Tokia situacija atitinka būtent CK 6.237 straipsnio 2 dalį.
20. Teismas sprendime klaidingai siejo be pagrindo įgyto turto grąžinimo instituto taikymą su atsakovo nesąžiningumu. CK 6.237 straipsnio 1 dalis nereikalauja turto gavusio asmens nesąžiningumo: turtą galima išreikalauti tiek iš jį sąžiningai gavusio asmens, tiek iš nesąžiningo įgijėjo, t. y. įgijėjo kaltės klausimas nėra reikšmingas aptariamos prievolės atsiradimui.
Atsiliepimas
21. Atsakovas atsiliepimu į apeliacinė skundą prašė apeliacinio skundo netenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
22. Atsakovas nurodė, jog jokia DK imperatyvi norma nenumato pareigos darbuotojui grąžinti iš darbdavio gautą išmoką, ypatingai neteisėto atleidimo iš darbo atveju, kurio ieškovė neginčijo nei pareiškiant ieškinį, nei pateikiant apeliacinį skundą. Taigi, teigti, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl ieškinyje išdėstytų argumentų, kai iš esmės teismas aptarė visas DK ir CK, CPK teisės normas, kurių pagrindu ieškovei galėtų atsirasti teisinė galimybė pretenduoti į sumokėtos pagal DK 59 straipsnio 1dalį išeitinės išmokos grąžinimą yra absoliučiai deklaratyvus teiginys, nes tam skirta visa pirmosios instancijos teismo sprendimo konstatuojamoji dalis.
23. Pažymėjo, kad DK 59 straipsnyje įtvirtinta teisės norma, reglamentuojanti darbo santykių pabaigą paties darbdavio iniciatyva, negali būti aiškinama plečiamai ar taikant analogiją, nes panašių teisinių santykių – nėra, t. y. speciali teisės norma, imperatyviai ir aiškiai reglamentuojanti darbdavio veiksmus, savo iniciatyva atleidžiančio darbuotoją iš darbo bei jam iš to kylančias pasekmes. Jeigu ieškovė būtų ginčijusi atleidimo iš darbo neteisėtumą, jai palankaus teismo sprendimo atveju, būtų galimybė susigrąžinti pagal DK 218 straipsnio 4 dalį priteistas DGK kompensacijas, o ne pagal DK 59 straipsnio 1dalį garantinę išmoką. Kompensacijų tapatumą neigia šių sumų skaičiavimai. Pagal DK 218 straipsnio 4 dalį mokama kompensacija, priklauso nuo darbuotojo stažo, todėl jeigu nepagrįstai būtų atleistas darbuotojas, kuris neturėtų darbo stažo, tai pagal ieškovės aiškinimą jam nepriklausytų nei išmoka pagal DK59 straipsnio 1 dalį nei kompensaciją pagal DK 218 straipsnio 4 dalį, t. y. darbuotojas būtų atleistas iš darbo neteisėtai ir be socialinių garantijų.
24. Nurodė, kad ieškovė pripažino, kad pagal DK 59 straipsnio 1 dalį atsakovui sumokėjo 6 VDU dydžio išeitinę išmoka įstatymo pagrindu, todėl apeliaciniame skunde neturi pagrindo teigti, kad išmoka atsakovo buvo gauta neteisėtai, ar atsakovas negalėjo ir neturėjo jos gauti. Atsakovas neatliko jokių veiksmų, nebuvo tyčios ar neatsargumo, kad gauti išmoką iš darbdavio. Teisinis išmokos išmokėjimo pagrindas nėra išnykęs
25. Nurodė, kad atsižvelgiant į naujai gautus rašytinius įrodymus, gautus iš VSDFV ,,Sodra“ ir VMI, kurie yra tiesiogiai susiję su nagrinėjamu ginču, ir juose nustatytos faktines aplinkybės pagrįstai leidžia teigti, jog iki šiol ieškovė nėra tinkamai atsiskaičiusi su atsakovu ir nebuvo tinkamai atsiskaičiusi pirmosios instancijos teismui 2023 m. balandžio 3d. priimant sprendimą. Klaidindama teismą ieškovė tvirtino, jog yra tinkamai atsiskaičiusi su atsakovu, todėl proceso dalyviams nebuvo žinoma, jog ieškovė nėra tinkamai atsiskaičiusi su atsakovu ir sprendime buvo padaryta nepagrįsta išvada, kad ieškovė visiškai įvykdė darbo ginčų komisijos 2022 m. lapkričio 15 d. sprendimą, t. y., kad 2022 m. gruodžio 15 d. atskaičius privalomus mokesčius, sumokėjo atsakovui 25 255,72 Eur už priverstinę pravaikštą ir kompensaciją už neteisėtą atleidimą iš darbo, pervedė 10 660,12 Eur socialinio draudimo įmokų ir 8 784,6 Eur gyventojų pajamų mokesčio.
26. Teigė, kad ieškovei tinkamai neįvykdžius DKG 2022 m. lapkričio 15 sprendimo yra spręstina ar tikrai sprendimas yra įsiteisėjęs (naujas DGK sprendimas priimtas išimtinai teismo iniciatyva, šalinant trūkumus, bet ne ieškovės laisva valia) ir ar tikrai nėra pagrindo spręsti dėl priverstinės pravaikštos laikotarpio atsakovo atžvilgu nuo 2022 m. gruodžio 15 d. iki šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, kuris yra priverstas bylinėtis teisme, įrodinėjant, kad DK 57 straipsnio 8 dalyje įtvirtintos išmokos mokėjimas ir DK 218 straipsnio 4 dalyje nurodytos kompensacijos išmokėjimas ir jos dydis taikant atleidimo pripažinimo neteisėtu teisines pasekmes yra skirtingos teisinės prigimties ir yra taikomos savarankiškai. Išeitinė išmoka išmokama visais atvejais, kuomet darbuotojas atleidžiamas darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės, o 218 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta kompensacija priteisiama tik tuo atveju, jeigu darbuotojas atleistas iš darbo neteisėtai ir tik jeigu darbuotojas negali būti grąžintas į darbą arba jo negrąžinti prašo darbdavys. Todėl atleidimo iš darbo dieną išmokėta išeitinė išmoka iš pagal DK 218 straipsnio 4 dalį priteistinos kompensacijos sumos neišskaičiuotina ir negrąžintina.
27. Nurodė, kad atsakovo teikiami nauji oficialūs rašytiniai įrodymai yra gauti iš VSDFV „Sodra“, Valstybinės mokesčių inspekcijos, po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, todėl jų priėmimo klausimo teismas net negalėjo spręsti, nors jie yra tiesiogiai susiję su ginčo dalyku. Objektyviam bylos išnagrinėjimui, atsakovas prašo prijungti naujus rašytinius įrodymus, gautus iš VSDFV „Sodra“ ir VMI raštus, jų atliktus mokėjimo pavedimus atsakovui, grąžinant mokesčių permokas, atsakovo raštą ieškovei siekiu išsiaiškinti apie mokestines prievoles po DGK sprendimo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
28. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
29. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.
30. Byloje sprendžiamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo teismas netekino ieškovės ieškinio dėl išmokėtos išeitinės išmokos priteisimo.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
31. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašė pridėti prie bylos naujus rašytinius įrodymus, t. y. atsakovo gautus raštus iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, mokėjimo pavedimus, atsakovo raštą ieškovui.
32. Pažymėtina, jog įrodymai, kuriais grindžiami ieškinio reikalavimai, pateikiami kartu su ieškiniu (CPK 135 straipsnio 2 dalis), esant poreikiui jie gali būti renkami ir teikiami iki bylos pirmosios instancijos teisme nagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 251 straipsnis). Papildomų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme ribojamas, net jei jų pateikimą inicijuoja bylos šalis (CPK 314 straipsnis). CPK 314 straipsnis reglamentuoja naujų įrodymų priėmimą apeliacinės instancijos teisme. Minėta norma nustato, kad teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus ir kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau.
33. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui draudimas nėra absoliutus. Pagrindinis bet kurios instancijos teismo tikslas yra teisingas bylos išnagrinėjimas, siekiant nustatyti materialią tiesą byloje. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą.
34. Teisėjų kolegija, atsižvelgiant į tai, kad naujai pateikti įrodymai prisideda prie išsamesnio faktinių aplinkybių atskleidimo, įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, šalys su pateiktais įrodymais galėjo susipažinti ir pateikti atsikirtimus į juos, šiuos įrodymus priima ir juos vertina kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.
Dėl ginčo esmės
35. Bylos duomenimis nustatyta ir tarp šalių nėra ginčo, kad tarp ieškovės ir atsakovo 2008 m. rugsėjo 1 d. buvo sudaryta neterminuota darbo sutartis, kuri ieškovės buvo nutraukta 2022 m. rugsėjo 6 d. pagal Darbo kodekso 59 straipsnio 1 dalį (darbdavio valia) 2022 m. rugsėjo 9 d. Atsakovui buvo išmokėta 7,5 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išeitinė išmoka, t. y. 6 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išeitinė išmoka pagal Darbo kodekso 59 straipsnio 1 dalį ir 1,5 mėnesio vidutinio darbo užmokesčio išeitinė išmoka, skirta nepanaudotoms atostogoms kompensuoti.
36. Darbo ginčų komisija 2022 m. lapkričio 15 d. sprendimu darbo byloje Nr. APS-131-18610/2022 pripažino atsakovo 2022 m. rugsėjo 9 d. atleidimą iš darbo pagal DK 59 straipsnio 1 dalį neteisėtu; laikė, kad darbo sutartis tarp atsakovo ir ieškovo nutraukta DGK (darbo ginčus nagrinėjančio organo) sprendimu jo įsiteisėjimo dieną pagal DK 218 straipsnio 6 dalį; išieškojo atsakovo naudai iš ieškovės 15 295,43 Eur, neatskaičius mokesčių, vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laikotarpį bei 28 627,57 Eur, neatskaičius mokesčių, kompensaciją už neteisėtą atleidimą iš darbo.
37. Darbo ginčų komisija darbo byloje Nr. APS-102-23919/2022, 2023 m. sausio 12 d. sprendimu (sprendime klaidingai nurodyta data 2022 m. lapkričio 15 d.) Nr. DGKS-155 nusprendė atmesti ieškovės prašymą atsakovui dėl išeitinės išmokos išieškojimo ir teisės į mokesčių susigrąžinimą pripažinimo kaip nepagrįstą.
38. Ieškovė ieškiniu prašo teismo išspręsti klausimą dėl 6 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išeitinės išmokos grąžinimo, atsakovui išmokėtų pagal Darbo kodekso 59 straipsnio 1 dalį, nes šis atleidimo pagrindas Darbo ginčų komisijos sprendimu buvo panaikintas.
39. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pagrindinis ginčo klausimas į kurį turi atsakyti bylą nagrinėjantis teismas, yra tai, ar iš darbuotojo, kurį darbdavys neteisėtai atleido, atleidimo dieną sumokėdamas išeitinę išmoką pagal Darbo kodekso 59 straipsnio 1 dalį ir kuriam vėliau sumokėjo darbo ginčų komisijos priteistą darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą, kompensaciją pagal Darbo kodekso 218 straipsnio 4 dalį, gali būti išreikalaujama sumokėta išeitinė išmoka, darbuotojui sumokėta pagal Darbo kodekso 59 straipsnio 1 dalį ir ar toks priteisimas atitiktų DK įtvirtintus darbo santykių apsaugos principus.
40. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog tarp šalių nėra ginčo, kad ieškovė atsakovą pagal DK 59 straipsnio 1 dalį iš darbo atleido neteisėtai.
41. DK 59 straipsnio (Darbo sutarties nutraukimas darbdavio valia) 1 dalyje reglamentuota, kad darbdavys, išskyrus valstybės ar savivaldybės institucijas ar įstaigas, išlaikomas iš valstybės ar savivaldybės biudžeto, Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto ar iš kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų, valstybės ar savivaldybės įmones, viešąsias įstaigas, kurių savininkė yra valstybė ar savivaldybė, ir Lietuvos banką, turi teisę nutraukti darbo sutartį su darbuotoju dėl priežasčių, nenurodytų šio kodekso 57 straipsnio 1 dalyje, įspėjęs prieš tris darbo dienas ir sumokėjęs ne mažesnę kaip šešių mėnesių jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką.
42. DK 218 straipsnio (Sprendimai bylose dėl neteisėto nušalinimo ar atleidimo iš darbo) 2 dalyje reglamentuota - jeigu darbuotojas atleidžiamas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, darbo ginčus nagrinėjantis organas priima sprendimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu ir grąžinti darbuotoją į buvusį darbą ir priteisia jam išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, ir patirtą turtinę ir neturtinę žalą. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta - jeigu darbo ginčą dėl teisės nagrinėjantis organas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžintas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, arba kai darbuotojo negrąžinti prašo darbdavys, darbo ginčą nagrinėjantis organas priima sprendimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, priteisia išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, ir patirtą turtinę ir neturtinę žalą. Taip pat darbuotojui priteisiama kompensacija, kurios dydis yra lygus vienam darbuotojo vidutiniam darbo užmokesčiui už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus, bet ne daugiau kaip šeši darbuotojo vidutiniai darbo užmokesčiai. To paties Kodekso straipsnio 6 dalyje numatyta, kad šio straipsnio 4 ir 5 dalyse nurodytais atvejais laikoma, kad darbo sutartis nutraukta darbo ginčus nagrinėjančio organo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną.
43. Taigi pagal DK normas, pripažinus, kad darbuotojas iš darbo atleistas neteisėtai, darbuotojas gali būti arba grąžintas į darbą, arba, esant DK 218 straipsnio 4 dalyje nurodytiems pagrindams, jo atleidimas iš darbo pripažįstamas neteisėtu ir laikoma, kad darbo sutartis nutraukta darbo ginčą nagrinėjančio organo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną (DK 218 straipsnio 1, 4, 6 dalys).
44. Panašus reglamentavimas dėl neteisėto atleidimo iš darbo ir priteisiamos kompensacijos buvo nustatytas ir galiojusios redakcijos 2002 m. DK normose: 2002 m. DK 300 straipsnio 4 dalyje buvo reglamentuota - jeigu teismas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, tai priima sprendimą pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisia darbuotojui šio Kodekso 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos arba darbo užmokesčio skirtumą už šį laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje. Šiuo atveju laikoma, kad darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos.
45. DK 218 straipsnio 4 dalyje nustatyta kompensacija, kurios dydis yra lygus vienam darbuotojo vidutiniam darbo užmokesčiui už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus, bet ne daugiau kaip šeši darbuotojo vidutiniai darbo užmokesčiai. Nors kompensacija pavadinta kitaip, nei 2002 m. DK buvusi išeitinė išmoka, tačiau savo esme ši kompensacija atitinka 2002 m. DK nustatytą išeitinę išmoką (2002 m. DK 140 straipsnis, 300 straipsnio 4 dalis), panašus jos apskaičiavimo principas bei maksimalus dydis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-87-248/2020). Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija sprendžia, jog kasacinio teismo išaiškinimai, pateikti taikant 2002 m. DK 300 straipsnį, mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) gali ir turi būti taikomi sprendžiant dėl kompensacijos priteisimo pagal 2016 m. DK 218 straipsnio 4 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-333-684/2019, 50 punktas; 2019 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-327-701/2019, 62 punktas).
46. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad darbuotojų, atleistų iš darbo pagal DK 129 straipsnį (Darbo sutarties nutraukimas darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės) ar 136 straipsnio (Darbo sutarties nutraukimas be įspėjimo) 1 dalies 6 punktą, atleidimą teismui pripažinus neteisėtu, taikant DK 300 straipsnio 4 dalį, DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinė išmoka priteistina tik tais atvejais, kai ji atleidžiamam darbuotojui neteisėtai nebuvo išmokėta. Tais atvejais, kai atleidžiant darbuotoją pagal DK 129 straipsnį ar 136 straipsnio 1 dalies 6 punktą jam išmokama DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinė išmoka, vėliau, teismui pripažinus tokį atleidimą neteisėtu ir taikant DK 300 straipsnio 4 dalį, išeitinė išmoka pakartotinai nepriteisiama – t. y. priteisiamas tik vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos arba darbo užmokesčio skirtumas už šį laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje.
47. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad tiek DK 59 straipsnio 1 dalyje numatytos išeitinės išmokos, tiek DK 218 straipsnio 4 dalyje numatytos kompensacijos paskirtis yra iš esmės ta pati, t. y. kompensuoti darbuotojo dėl atleidimo iš darbo prarastas darbines pajamas.
48. Atkreiptinas dėmesys, kad neteisėto atleidimo atveju DK 218 straipsnio 4 dalyje numatytas baigtinis sąrašas priteisiamų sumų, tai yra 1) vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, taip pat 2) patirta turtinė ir neturtinė žala bei 3) kompensacija. Kaip teisingai nurodė apeliantė, šiame sąraše nėra nustatyta, kad neteisėto atleidimo atveju, darbuotojas papildomai turėtų teisę į pagal kitose straipsniuose (pvz. pagal DK 59 straipsnio 1 dalį) numatytas išeitines išmokas.
49. Pastebėtina, kad DGK nusprendus taikyti DK 218 straipsnio 4 dalyje nustatytą darbuotojo teisių gynimo būdą, darbo sutartis tapo nutraukta darbo ginčus nagrinėjančio organo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną. Taigi, už visą laikotarpį nuo jo neteisėto atleidimo iki DGK sprendimo įsiteisėjimo dienos jam išmokamos DGK sprendimu priteistos (DK 218 straipsnio 4 dalyje numatytos) išmokos. Minėta, kad DGK 2022 m. lapkričio 15 d. sprendimu pripažino atsakovo 2022 m. rugsėjo 9 d. atleidimą iš darbo pagal DK 59 straipsnio 1 dalį neteisėtu, tai reiškia, kad atleidus darbuotoją pagal DK 218 straipsnio 4 dalį, DK 59 straipsnio 1 dalyje numatyta tvarka – ne mažesnės kaip šešių mėnesių darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinės išmokos sumokėjimas, netaikoma.
50. Atsižvelgus į išdėstytą teisės normų bei teismų praktikos analizę, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad DGK nusprendus taikyti DK 218 straipsnio 4 dalyje nustatytą darbuotojo teisių gynimo būdą ir šiam sprendimui įsiteisėjus, darbuotojas netenka teisės į DK 59 straipsnio 1 dalyje numatytą šešių mėnesių jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, kadangi ankstesnis atleidimo pagrindas netenka galios.
51. Kadangi nagrinėjamu atveju ieškovė atsakovui buvo išmokėjusi 59 straipsnio 1 dalyje numatytą išeitinę išmoką (6 mėnesių vidutinį darbo užmokestį), teisėjų kolegijos vertinimu, DGK privalėjo spręsti dėl tą pačią funkciją atliekančios kompensacijos pagal DK 218 straipsnio 4 dalį mažinimo (įskaitymo), o antrą kartą priteisti tokią pačią funkciją atliekančią kompensaciją nebuvo teisinio pagrindo.
52. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.237 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus šio kodekso nustatytas išimtis. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyta pareiga atsiranda, jeigu pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau, išskyrus šio kodekso 6.241 straipsnyje numatytus atvejus.
53. Taigi, CK 6.241 straipsnio 1 dalyje nustatytos bendros normos (įtvirtintos CK 6.237 straipsnio 1 dalyje) išimtys: negali būti išreikalaujama kaip be pagrindo įgytas: 1) turtas, perduotas prievolei įvykdyti iki vykdymo termino pabaigos, jeigu šios prievolės pagrindas nenumato ko kita; 2) turtas, perduotas prievolei įvykdyti pasibaigus ieškinio senaties terminui; 3) turtas, kurį perdavė asmuo, žinojęs, kad jis neprivalo vykdyti prievolės, arba asmuo, kuris nors ir neprivalėjo prievolės vykdyti, tačiau ją įvykdė ir jeigu tai atitiko geros moralės nuostatas; 4) sumos, be pagrindo išmokėtos kaip dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atsiradusios žalos atlyginimas, darbo užmokestis ir jam prilygintos išmokos, pensija ir išlaikymas, jeigu gavėjas veikė sąžiningai arba nebuvo padaryta sąskaitybos klaidos.
54. Nagrinėjamu atveju, atleisdama atsakovą pagal DK 59 straipsnio 1 dalį, ieškovė privalėjo sumokėti jam ne mažesnę kaip šešių mėnesių jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką. Ginčo, kad ieškovė įvykdė nurodytą pareigą, tarp šalių nėra. Minėta, jog DGK 2022 m. lapkričio 15 d. sprendimu pripažino atsakovo 2022 m. rugsėjo 9 d. atleidimą iš darbo pagal DK 59 straipsnio 1 dalį neteisėtu bei taikė DK 218 straipsnio 4 ir 6 dalyje numatytas pasekmes. Taigi, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pagrindas, pagal kurį atsakovas gavo DK 59 straipsnio 1 dalyje numatytą išmoką, išnyko (DGK sprendimu buvo pakeistas), todėl nurodyta išmoka turėjo būti grąžinta ieškovei arba įskaityta.
55. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės atsakovui sumokėta išmoka nepatenka į CK 6.241 straipsnio 1 dalyje nustatytas išimtis. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad išmoka pagal DK 59 straipsnio 1 dalį kvalifikuotina kaip išmoka, kuri nėra darbo užmokestis ar išmoka prilyginta darbo užmokesčiui, kadangi tai garantinė išmoka, kurios tikslas kompensuoti darbuotojo dėl atleidimo iš darbo prarastas darbines pajamas, tai nėra išmokama mokama už atliktą darbą. Vadinasi, ginčo išmoka į CK 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytą išimtį nepatenka ir darbdaviui turi būti grąžinta kaip darbuotojo įgyta be teisinio pagrindo, priešingu atveju susidarytų padėtis, jog darbuotojas gavo dvigubą kompensavimą.
56. Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, numatančias pareigą grąžinti be pagrindo įgytą turtą, todėl yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, ir ieškovo ieškinio reikalavimą patenkinti, priteisiant ieškovei iš atsakovo pagal DK 59 straipsnio 1 dalį išmokėtos išeitinės išmokos dalį – 22 186,37 Eur.
57. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio (CK 6.210 straipsnio 1 dalis), todėl iš atsakovo ieškovės naudai priteistinos 5 proc. dydžio procesinės metinės palūkanos už priteistą sumą (22 186,37 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2023 m. sausio 23 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.
58. Ieškovė taip pat prašė pripažinti ieškovei teisę į atsakovui pagal DK 59 straipsnio 1 dalį skirtos 6 VDU dydžio išeitinės išmokos dalies, sumokėtos valstybei mokesčių pavidalu (kaip socialinio draudimo įmokos) – 6 441,20 Eur, susigrąžinimą iš valstybės. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovė bet kuriuo atveju turi teisę kreiptis į atitinkamas įstaigas dėl nurodytos sumos susigrąžinimo, jei šias sumas yra sumokėjusi. Todėl pastarasis ieškovės reikalavimas, t. y. teisės pripažinimas, iš esmės nesukurs ieškovei jokių papildomų teisinių pasekmių, negu ieškovė šiuo metu turi, todėl prašymas paliktinas nenagrinėtas (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
59. Kiti neaptarti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai yra teisiškai nereikšmingi. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
60. CPK 93 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. To paties straipsnio 5 dalyje reglamentuota, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.
61. Ieškovės apeliacinį skundą patenkinus ir priėmus naują sprendimą, atitinkamai pakeičiamas ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymas. Ieškinį tenkinus, atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose neatlyginamos.
62. Tenkinus ieškovės apeliacinį skundą, jai atlygintinos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.
63. Ieškovė pateikė įrodymus, kad patyrė 3 881,96 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 644 Eur dydžio žyminis mokestis ir 3 237,96 dydžio išlaidos už suteiktas teisines paslaugas pirmosios instancijos teisme. Ieškovė taip pat pateikė įrodymus, kad apeliaciniame procese iš viso patyrė 3 610,92 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 644 Eur žyminis mokestis už apeliacinį skundą ir 2 966,92 Eur išlaidos už advokato teisines paslaugas apeliacinio skundo parengimą.
64. Prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neturi viršyti Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr.1R-77 „Dėl teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr.1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – Rekomendacijos), nurodytų dydžių.
65. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad Rekomendacijose nustatyti maksimalūs, o ne vidutiniai rekomenduotini dydžiai už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą. Rekomendacijų 2 punkte reglamentuota, kad nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes. Taigi Rekomendacijose nustatyti maksimalūs dydžiai gali būti mažinami atsižvelgus Rekomendacijose nurodytus kriterijus.
66. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į aplinkybes, kad nagrinėjama byla nebuvo sudėtinga, ieškinio surašymas nereikalavo specialių žinių, didelių laiko sąnaudų renkant ir aprašant įrodymus, pagrindžiančius faktinį ieškinio pagrindą, išdėstant teisinį ieškinio pagrindą ar renkant ir cituojant teismų praktiką, ieškinys apeliacinės instancijos tesimo buvo patenkintas iš dalies, apeliaciniame procese nebuvo sprendžiami nauji teisiniai klausimai ir parengti apeliacinį skundą nereikėjo specialių žinių, apeliaciniame skunde iš esmės nurodyti tie patys argumentai, kaip ir ieškovės ieškinyje bei rašytiniuose paaiškinimuose, todėl konstatuoja esant pagrindą sumažinti ieškovės prašomą bylinėjimosi išlaidų sumą ir priteisti jai iš atsakovo bendrai 2 000 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme bei bendrai 2 000 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
nusprendžia:
panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. balandžio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.
Ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti ieškovei UAB „ViaCon Baltic“, juridinio asmens kodas 110788621, iš atsakovo A. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 22 186,37 Eur atsakovui išmokėtos išmokos, 5 proc. dydžio procesines metines palūkanas už priteistą sumą (22 186,37 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2023 m. sausio 23 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos, 2 000 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme ir 2 000 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.
Kitoje dalyje ieškinį palikti nenagrinėtą.