- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-10-16
- Bylos Nr.
- 2S-809-124/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-35-3-00163-2014-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Laisvė Aleknavičienė
- Kategorijos
- 116.10.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos antstolės R. A. atskirąjį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 26 d. nutarties, kuria atmestas antstolės R. A. prašymas išaiškinti teismo sprendimo vykdymo tvarką, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Antstolė R. A. pateikė teismui prašymą (12 b. l.), prašydama išaiškinti: ar galėjo teismas areštuotą turtą perduoti kito asmens nuosavybėn, neišsprendęs turto arešto panaikinimo klausimo. Jeigu turtą buvo galima perduoti kitam asmeniui su galiojančiais suvaržymais, išaiškinti, kuri institucija – teismas ar antstolė – turi panaikinti turto areštą, nes turtas buvo perduotas teismo sprendimu, o ne atliekant antstolio funkcijas vykdymo procese.
Nurodė, kad antstolė R. A., vykdydama skolos išieškojimą iš skolininkės J. N. 2012-11-30 areštavo santuokoje įgytą turtą – skolininkės sutuoktiniui R. N. priklausančią transporto priemonę – automobilį OPEL VECTRA, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2014-04-28 Radviliškio rajono apylinkės teismas sprendimu išsprendė automobilio nuosavybės teisės perdavimo klausimą, tačiau sprendime nepasisakė dėl kitam asmeniui perduodamo turto suvaržymų (turto arešto).
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Radviliškio rajono apylinkės teismas 2014 m. birželio 26 d. nutartimi (106–107 b. l.) antstolės R. A. prašymą atmetė.
Teismas nurodė, kad klausimas dėl teisės akto normos aiškinimo antstolei kilo vykdant ne 2014 m. balandžio 28d. Radviliškio rajono apylinkės teismo sprendimą, o išieškojimus pagal kitus vykdomuosius dokumentus. Kadangi antstolė prašo išaiškinti sprendimo vykdymo tvarką sprendimo, kurio ji nevykdo, sprendė, jog nagrinėjamu atveju teismas nekompetentingas aiškinti vykdomųjų raštų dėl išieškojimo iš J. N. arba įstatymo ar kito teisės akto normas, kurias reikia taikyti vykdymo proceso metu. Kitoks šio reglamentavimo aiškinimas reikštų, kad teismas vykdymo procese revizuoja įstatymu įgalioto asmens priimtą civiliniame procese vykdytiną dokumentą, kurio teismas nepriėmė ir jo turinio netyrė. Teismas nurodė, kad antstolės pareiškime dėl sprendimo vykdymo tvarkos išaiškinimo nurodytų aplinkybių teismas nenagrinėjo, jų nesprendė ir dėl jų teismo sprendime nepasisakė. Teismui nenagrinėjus šių aplinkybių, negali būti tenkinamas prašymas jas išaiškinti. Tai yra naujos bylos aplinkybės, kurios turi būti nagrinėjamos naujoje civilinėje byloje. Šiuo atveju kokie konkrečiai vykdymo veiksmai ir kaip turi būti atliekami, privalo nuspręsti antstolis, nes teismas negali keisti ar kitaip koreguoti teismo sprendimu nustatytų įpareigojimų.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai
Pareiškėja antstolė R. A. atskiruoju skundu (110–112 b. l.) prašo panaikinti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 26 d. nutartį ir klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Radviliškio rajono teismas 2014-04-28 sprendime Nr. 2-415-766/2014 išsprendė automobilio nuosavybės teisės perdavimo klausimą, tačiau sprendime nepasisakė dėl kitam asmeniui perduodamo turto suvaržymų (turto arešto). 2014-06-10 antstolė kreipėsi į teismą su prašymu išaiškinti, kas turi panaikinti kitam asmeniui perduoto turto areštą.
2. Radviliškio rajono apylinkės teismo 2014-04-28 sprendimas tiesiogiai įtakojo vykdymo procesą, todėl nesutinka su teismo teiginiu, kad antstolė prašo išaiškinti sprendimo, kurio nevykdo, vykdymo tvarką.
Žemesnės instancijos teismas
3. Šioje situacijoje turtas buvo perduotas teismo sprendimu, o ne atliekant antstolio funkcijas vykdymo procese. Kadangi LR CPK nereglamentuoja tokios teisinės situacijos ir neaišku, ar sprendimą perduoti turtą priėmusi institucija, ar antstolė, vykdydama Radviliškio rajono teismo 2014-04-28 sprendimą privalo panaikinti apribojimus, antstolė ir kreipiasi į teismą dėl sprendimo vykdymo (o ne dėl teisės normų, kaip teigia teismas) išaiškinimo.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
Motyvuojamoji dalis
teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo nutarties dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).
Atskirasis skundas atmestinas.
CPK 278 str. numatyta, kad, jeigu sprendimas yra neaiškus, teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva išaiškinti savo sprendimą, nekeisdamas jo turinio. Šis straipsnis nurodo būdą, kaip teismas gali pašalinti šių reikalavimų neatitinkančio sprendimo trūkumus. Teismas negali keisti aiškinamo sprendimo esmės, o turi išdėstyti jį aiškesne ir tikslesne forma. Poreikis aiškinti teismo sprendimą atsiranda tada, kai jis yra neaiškus, o paprastai problemų dėl sprendimo neaiškumo kyla jį vykdant. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sprendimą išaiškinti leidžiama, jeigu jis dar neįvykdytas, taip pat jeigu nepasibaigė terminas, per kurį sprendimas gali būti priverstinai įvykdytas, ar šis terminas neatnaujintas.
Vykdymo proceso metu CPK numatytais atvejais antstolis ir kiti asmenys gali kreiptis į teismą su pareiškimu. Įsiteisėjusi nutartis yra privaloma valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims, ir turi būti vykdoma visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (CPK 18 str.). Teismas aiškindamas sprendimą, jo nerevizuoja, negali keisti jo turinio ir esmės ar išeiti už byloje, kurioje priimtas aiškinamas sprendimas, išspręstų klausimų ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. lapkričio mėn. 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2007 ir kt.).
Byloje nustatyta, jog Radviliškio rajono apylinkės teismas 2014 m. balandžio 28 d. sprendimu nutraukė R. N. ir J. N. santuoką abiejų sutuoktinių bendru sutikimu ir patvirtino šalių pasirašytą sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių (90–92 b. l.). Sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių 3 punkte šalys susitarė, kad automobilis OPEL VECTRA, valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini) 4160 Lt vertės, pirktas už Radviliškio rajono savivaldybės administracijos socialinių paslaugų skyriaus skirtą išmoką vaikui A. N., yra vaiko A. N. asmeninė nuosavybė. Pareiškėja J. N. įsipareigojo automobilį OPEL VECTRA įregistruoti vaiko A. N. vardu.
Antstolė R. A. kreipėsi į pirmosios instancijos teismą, prašydama išaiškinti, ar galėjo Radviliškio rajono apylinkės teismas areštuotą turtą perduoti kito asmens nuosavybėn, neišsprendęs turto arešto panaikinimo klausimo ir kuri institucija turi panaikinti turto areštą. Prašyme antstolė nurodė, kad, vykdydama skolos išieškojimą iš skolininkės J. N., 2012-11-30 areštavo santuokoje įgytą turtą – skolininkės sutuoktiniui R. N. priklausančią transporto priemonę – automobilį OPEL VECTRA, kuris Radviliškio rajono apylinkės teismo 2014-04-28 sprendimu pripažintas šalių sūnaus A. N. asmenine nuosavybe.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, Radviliškio rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 28 d. sprendimas, kurį prašo išaiškinti apeliantė, taigi – ir šio sprendimo rezoliucinė dalis, Civilinio proceso kodekso 278 straipsnio 1 dalies prasme yra aiški, todėl konstatuotina nesant procesinio pagrindo aiškinti aukščiau nurodytą teismo sprendimą. Kad teismo sprendimo rezoliucinė dalis antstolei yra aiški, patvirtina ta aplinkybė, jog apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išaiškinimu ir ginčydama šį išaiškinimą, teikia savąją, taigi – sau visiškai aiškią, sprendimo aiškinimo versiją. Apeliantė prašyme kelia ne teismo sprendimo neaiškumo klausimą, o nurodo, kad teismas negalėjo perduoti areštuotą turtą kito asmens nuosavybėn, neišsprendęs šio turto arešto panaikinimo klausimo.
Šiame kontekste būtina pažymėti, jog sprendimo išaiškinimo institutas yra procesinė priemonė, skirta procesinio sprendimo neaiškumų, kylančių dėl to, jog, kaip yra konstatavęs kasacinis teismas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2007), yra neaiškiai (nesuprantamai arba nevienareikšmiškai) suformuluota sprendimo (nutarties) rezoliucinė dalis ir dėl to nėra visiškai aišku, kaip turi būti vykdomas sprendimas (nutartis), pašalinimui, o ne, kaip šio procesinio instituto prasmę ir paskirtį supranta bei vertina apeliantė, teisės aiškinimui.
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, todėl jų nekartoja ir plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis aukščiau nurodytomis aplinkybėmis, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė tenkinti antstolės R. A. prašymą išaiškinti teismo sprendimą, todėl priėmė teisiškai pagrįstą nutartį, kurios naikinti nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Radviliškio rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 26 d. nutartį palikti nepakeistą.