- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-09-24
- Bylos Nr.
- e2A-1284-413/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-19138-2019-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintautas Koriaginas, Rūta Palubinskaitė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Jurisdictus“
- Atsakovas
- A. P.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), A K. ir Rūtos Palubinskaitės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Jurisdictus“ apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo 2020 m. gegužės 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-473-979/2020 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Jurisdictus“ ieškinį atsakovui A. P., trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, V. K. dėl išlaidų už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB „Jurisdictus“ teismui pateiktu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo A. P. 2630 Eur už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą; nustatyti, kad iš atsakovo A. P. priteista suma išieškoma solidariai su 2018 m. liepos 5 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-3321-820/2018 iš atsakovo V. K. priteista 2630,14 Eur suma; priteisti iš atsakovo A. P. 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos, bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad 2016 m. rugsėjo 19 d. reikalavimo perleidimo (cesijos) sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) ir priėmimo–perdavimo aktu Nr. (duomenys neskelbtini) UAB „Sauda“ perleido reikalavimo teisę naujajam kreditoriui UAB „Jurisdictus“, kurios pagrindu ieškovė įgijo teisę reikalauti iš transporto priemonės BMW 525, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), savininko ir/ar valdytojo atlyginti išlaidas už automobilio priverstinį nuvežimą (pagal 2014 m. rugpjūčio 13 d. aktą) bei saugojimą. Pagal sutartimi sulygtus įkainius už minėto automobilio priverstinį nuvežimą nuo 2014 m. rugpjūčio 13 d. iki 2017 m. rugpjūčio 13 d. (įsiskolinimas paskaičiuotas už 36 mėn.) susidarė 2630,14 Eur skola.
Žemesnės instancijos teismas
3. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 5 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-3321-820/2018, už minėtos transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą 2630 Eur suma buvo priteista iš transporto priemonės valdytojo V. K.. Šiuo teismo sprendimu, be kita ko, buvo pripažinta negaliojančia ir 2014 m. rugpjūčio 14 d. transporto priemonės BMW 525, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartis, sudaryta tarp A. P. (pardavėjo) ir V. K. (ppirkėjo). Minėtoje byloje konstatuotos aplinkybės, kad atsakovas A. P. įsigijo transporto priemonę BMW 525, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), iš S. Š., tačiau jos neperdavė V. K., nagrinėjamai bylai yra prejudicinės, kurių ieškovei įrodinėti iš naujo nereikia. Vilniaus miesto apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje ieškovė nereiškė reikalavimo dėl skolos priteisimo iš A. P., kaip transporto priemonės savininko, todėl nagrinėjamu atveju kreipiasi į teismą dėl solidariosios atsakovo atsakomybės vadovaujantis Lietuvos Respublikos Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – SEAKĮ) 33 straipsnio pagrindu.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Alytaus apylinkės teismas 2020 m. gegužės 25 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė valstybei iš ieškovės UAB „Jurisdictus“ 5,22 Eur pašto išlaidų.
5. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (SEAKĮ) 33 straipsnio 6 dalį (redakcija, galiojusi transporto priemonės priverstinio nuvežimo akto surašymo metu), atitinkamai dabar galiojančią SEAKĮ 33 straipsnio 8 dalį, išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui atlygina transporto priemonės savininkas ir valdytojas solidariai. Tačiau šiuo reglamentavimu nepaneigiama saugotojo teisė tokio atlyginimo reikalauti iš pasirinkto skolininko, t. y. iš savininko ar teisėto valdytojo, atskirai. Ieškovės reikalavimo teisė dėl minėtų išlaidų atlyginimo iš transporto priemonės valdytojo V. K. patvirtinta įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 5 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-3321-820/2018.
6. Teismo vertinimu, vien ta aplinkybė, kad pagal VĮ „Regitra“ duomenis transporto priemonės BMW 525, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), savininku įrašytas A. P. nėra pakankama taikyti jam civilinę atsakomybę dėl padarytos turtinės žalos atlyginimo, t. y. reikšti solidarų reikalavimą atlyginti transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas. Atitinkamo daikto duomenų registravimas viešame registre nėra nuosavybės teisės atsiradimo ar pasibaigimo pagrindas (CK 4.254 straipsnio 1 punktas). Vertinant transporto priemonių registro duomenų reikšmę konstatuotina, kad vieši registro duomenys atlieka tik teisių išviešinimo, bet ne teises nustatančią funkciją.
7. Teismas nustatė, kad 2014 m. rugpjūčio 14 d., 18:00 val. buvo sudaryta transporto priemonės BMW 525, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartis tarp S. Š. ir A. P., o tos pačios dienos (2014 m. rugpjūčio 14 d.) 19:00 val., šios transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartis tarp A. P. ir V. K.. Pastaroji sutartis Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu buvo pripažinta tariama ir negaliojančia nuo sudarymo momento, o 2014 m. rugpjūčio 14 d. 18:00 val. pirkimo–pardavimo sutartis, sudaryta tarp S. Š. ir A. P., palikta nenuginčyta, sprendime konstatavus, kad S. Š. perleido automobilį BMW A. P. 2014 m. rugpjūčio 3 d., t. y. kai faktiškai perdavė ją M. P. (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-3321-820/2018 66 punktas).
8. Teismas nurodė, kad į bylą nepateikta įrodymų apie transporto priemonės ar/ir jos dokumentų perdavimą atsakovui A. P.. Automobilio registracijos pažymėjimas po 2014 m. rugpjūčio 14 d. 18:00 val. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo atsakovo A. P. vardu nebuvo išduotas (2016 m. birželio 10 d. ieškovo darbuotojo R. L. atlikta paieška, el. b. l. 19). Be to, laikinai įregistruota transporto priemonė buvo automatiškai išregistruota 2014 m. rugpjūčio 24 d. Tai reiškia, kad iki eismo įvykio ir transporto priemonės nuvežimo dienos – 2014 m. rugpjūčio 13 d. – atsakovas A. P. nebuvo perėmęs automobilio ir/ar dokumentų (registracijos pažymėjimo), nenaudojo ir nesiekė naudoti daikto (transporto priemonės) kaip savo, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad 2014 m. rugpjūčio 14 d. 18:00 val. pirkimo– pardavimo sutartis buvo įvykdyta ir nuosavybės teisės į transporto priemonę perėjo atsakovui A. P..
9. Pažymėjo, kad bylos duomenys patvirtina, jog atsakovui A. P. 2016 m. rugpjūčio 11 d., 2016 m. rugsėjo 11 d. ir 2016 m. rugsėjo 19 d. buvo siųsti pranešimai dėl įsiskolinimo už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą, raginimas sumokėti nurodytas sumas ir pasiimti saugomą transporto priemonę bei informavimas apie reikalavimo teisės perleidimą (el. b. l. 22-23, 33-35). Duomenų apie tai, kad atsakovas į siųstus pranešimus reagavo ir aiškinosi susiklosčiusią situaciją, nepateikta. Tačiau šios aplinkybės savaime nėra pakankamos konstatuoti, kad atsakovas, kaip galimas turto savininkas, galėjo elgtis nepakankamai rūpestingai ir atidžiai, o ieškovė – sąžiningai.
10. Įstatymas numato, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos (CK 6.249 straipsnio 1 dalis, 6.263 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog tarp atsakovo veiksmų (neveikimo) ir ieškovei atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys. Todėl nenustatęs visų atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų, teismas konstatavo, kad ieškovo neturi pagrindo reikalauti solidariai atlyginti transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas SEAKĮ 33 straipsnio 8 dalies (atitinkamai pagal ankstesnę redakciją – 33 straipsnio 6 dalies) pagrindu.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai
11. Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Jurisdictus“ (toliau – apeliantė) prašo panaikinti Alytaus apylinkės teismo 2020 m. gegužės 25 d. sprendimą, priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
11.1. Pagal 2014 m. rugpjūčio 13 d. transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktą ir Vilniaus apskrities VPK Kelių policijos valdybos pateiktą raštą ginčo automobilį pažeidimo metu vairavo trečiasis asmuo V. K.. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. liepos 5 d. sprendimu pripažino, jog automobilio savininkas yra A. P.. Be to, pagal automobilio pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytą datą ir laiką (2014 m. rugpjūčio 14 d. 19:00 val.) matyti, kad transporto priemonė buvo parduota tuo metu, kai buvo jau uždaryta ir saugoma priverstinai nuvežtų transporto priemonių saugojimo aikštelėje (nuvežta 2014 m. rugpjūčio 13 d., neva parduota – 2014 m. rugpjūčio 14 d.).
11.2. Teismas ginčo teisiniams santykiams taikė žalos atlyginimą reglamentuojančias teisės normas bei nustatinėjo civilinės atsakomybės sąlygas, tačiau nagrinėjamu atveju taikytinos ne žalos atlyginimą reglamentuojančios teisės normos, o pasaugą reglamentuojančios nuostatos, kas lemia visiškai skirtingų aplinkybių aiškinimąsi ir skirtingus atsakomybės taikymo principus. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad santykiams, kylantiems priverstinai nuvežus ir perdavus saugoti transporto priemonę, yra taikomos nuostatos, reglamentuojančios pasaugą (CK 6.830 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2011; 2013 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2013).
11.3. Todėl akivaizdu, kad teismas padarė aiškią teisinių santykių kvalifikavimo klaidą. Apeliantės vertinimu, tai lėmė ir neteisingo sprendimo priėmimą, kadangi teismas nenustatęs priežastinio ryšio sąlygos (kurios nereikėjo nustatinėti), darė išvadą, kad kitos ieškovo nurodytos aplinkybės nėra teisiškai reikšmingos nagrinėjamai bylai.
Žemesnės instancijos teismas
11.4. Teismas konstatavo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 5 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-3321-820/2018 turi prejudicinę galią nagrinėjamai bylai. Tačiau, nepaisant sprendimu nustatytų aplinkybių, teismas padarė priešingas išvadas. Ieškovė byloje nesiekė įrodyti, kas yra transporto priemonės savininkas, nes tokios aplinkybės jau buvo nustatytos Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu. Ieškovė reikalavo priteisti automobilio priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas iš A. P. kaip transporto priemonės savininko ir pripažinti skolą solidaria.
11.5. Teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo naštą, kadangi pareiga paneigti viešus duomenis tenka ne ieškovei UAB „Jurisdictus“, o atsakovui A. P.. Be to, atsakovas turėjo pateikti įrodymus ne tik dėl viešo registro duomenų, bet ir dėl 2014 m. rugpjūčio 14 d. 18:00 val. sudarytos transporto priemonės BMW 525, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutarties ginčijimo. Faktą, jog atsakovas nėra automobilio savininkas privalo įrodyti būtent atsakovas (CPK 12, 178 str.).
11.6. Vilniaus miesto apylinkės teismui konstatavus, jog automobilis buvo parduotas A. P. ir netenkinus reikalavimo priteisti įsiskolinimą iš S. Š., o Alytaus apylinkės teismui atmetus ieškinį dėl skolos priteisimo iš solidaraus skolininko, liko neįgyvendinta ieškovės įstatymu įtvirtinta teisė gauti reikalavimo patenkinimą iš solidarių skolininkų.
Atsiliepimas
12. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas A. P. prašo jį atmesti, Alytaus apylinkės teismo 2020 m. gegužės 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
12.1. Atsakovas 2014 m. rugpjūčio 14 d. pagal skelbimą atvyko pirkti automobilio BMW 525, kurį pardavinėję asmenys teigė, kad jis tuoj bus atvarytas. Kaina buvo labai nedidelė, todėl sutiko pasirašyti sutartį dar net jo nematęs. Kaip paaiškėjo vėliau, šis automobilis negalėjo būti atvarytas, nes 2014 m. rugpjūčio 13 d. buvo V. K. sudaužytas ir stovėjo mokamoje aikštelėje. Sutartį su S. Š. atsakovas sudarė 2014 m. rugpjūčio 14 d., 18 val., tačiau jokių pinigų jam nemokėjo. Paaiškėjus, kad automobilio jam taip ir neteks pamatyti, nes jį sudaužė V. K., po valandos automobilio pirkimo–pardavimo sutartį perrašė jo (V. K.) vardu. Tuo metu atsakovas negalėjo pagalvoti ar tikėtis, kad tai sukels jam kažkokias neigiamas teisines pasekmes. Aukščiau minėtų asmenų atsakovas nepažinojo.
12.2. Nagrinėjant civilinę bylą Vilniaus miesto apylinkės teisme, jis apklaustas nebuvo, teismo išvados pagrįstos melagingais S. Š. (pradinio automobilio savininko) parodymais. Atsakovas 2014 m. rugpjūčio 3 d. niekur nevažinėjo ir neapžiūrinėjo jokio automobilio, nes buvo pas savo uošvius ir šventė dukros gimtadienį. Apie parduodamą automobilį pirmą kartą sužinojo tik 2014 m. rugpjūčio 14 d. Atkreipia dėmesį, kad automobilio BMW 525, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), niekada nėra matęs, o M. P. nėra atsakovo sūnėnas.
12.3. Remiantis CK 6.270 straipsniu, didesnio pavojaus šaltinio valdytojas už padarytą žalą neatsako, jeigu įrodo, kad galimybę valdyti didesnio pavojaus šaltinį jis prarado dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų. Šiuo atveju už padarytą žalą atsako asmuo ar asmenys, neteisėtai užvaldę didesnio pavojaus šaltinį. Tokiu būdu asmens atsakomybė visada yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su šio asmens kalte, tačiau šiuo atveju atsakovas niekaip negalėjo įtakoti dar iki sutarties pasirašymo vykusių įvykių, nes V. K. iki 2014 m. rugpjūčio 14 d. net nepažinojo. Todėl visa 2630,14 Eur suma iš V. K. yra priteista pagrįstai, nes būtent jis yra atsakingas už šią susidariusią skolą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
13. CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.
14. Apeliacijos objektas – asmenų solidariosios atsakomybės nustatymas už priverstinį transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą.
15. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismui konstatavus, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 5 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-3321-820/2018 turi prejudicinę galią ir nagrinėjamoje civilinėje byloje, teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą ir ieškinį atmesdamas, padarė priešingas išvadas. Kitaip tariant, Vilniaus miesto apylinkės teismui sprendime konstatavus, kad atsakovas A. P. buvo transporto priemonės BMW 525, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), savininkas, pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį atmetė vadovaudamasis ne turto pasaugą reglamentuojančiomis teisės normomis, kuriomis buvo grindžiamas ieškovės ieškinys, bet asmens civilinę atsakomybę reglamentuojančiomis normomis, konstatavęs, kad ieškovė neįrodė vienos iš privalomų civilinės atsakomybės sąlygų – priežastinio ryšio dėl ieškovei padarytos žalos ir atsakovo veiksmų (neveikimo).
16. Bylos duomenimis nustatyta, kad trečiajam asmeniui V. K., vairavusiam transporto priemonę BMW 525, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (transporto priemonės valdytojui), 2014 m. rugpjūčio 13 d. už padarytus administracinius teisės pažeidimus surašytas transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktas, o ginčo automobilis perduotas nugabenti ir saugoti į UAB „Sauda“ saugojimo aikštelę vadovaujantis UAB „Sauda“ ir Vilniaus miesto Vyriausiojo policijos komisariato 2001m. gegužės 4 d. pasirašyta sutartimi bei papildomu susitarimu.
17. 2016 m. rugsėjo 19 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartimi (cesija) Nr. (duomenys neskelbtini) ir priėmimo–perdavimo aktu Nr. (duomenys neskelbtini), pradinis kreditorius UAB „Sauda“ savo reikalavimo teises dėl ginčo automobilio saugojimo išlaidų atlyginimo perleido naujajam kreditoriui – ieškovei UAB „Jurisdictus“. Tokiu būdu ieškovė įgijo reikalavimo teisę reikalauti iš ginčo transporto priemonės savininko ir/ar valdytojo atlyginti išlaidas už automobilio priverstinį nuvežimą ir saugojimą, kurios siekia 2630,14 Eur, ir dėl to ginčo byloje nėra.
18. Ieškovė UAB „Jurisdictus“ kreipėsi ieškiniu į Vilniaus miesto apylinkės teismą, prašydama: 1) pripažinti negaliojančia nuo jos sudarymo momento 2014 m. rugpjūčio 14 d. 18:00 val. transporto priemonės BMW 525, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą tarp S. Š. ir A. P.; 2) pripažinti negaliojančia nuo jos sudarymo momento 2014 m. rugpjūčio 14 d. 19:00 val. transporto priemonės BMW 525, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą tarp A. P. ir V. K.; 3) priteisti solidariai iš atsakovų S. Š. ir V. K. 2630,14 Eur už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą.
19. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. liepos 5 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-3321-820/2018, ieškinį tenkino iš dalies: 1) pripažino apsimestine, niekine ir negaliojančia nuo sudarymo momento 2014 m. rugpjūčio 03 d. 15:00 val. transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartį, sudarytą tarp atsakovo S. Š. ir atsakovo M. P.; 2) pripažino tariama ir negaliojančia nuo sudarymo momento 2014 m. rugpjūčio 14 d. 19:00 valandos transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartį, sudarytą tarp A. P. ir V. K.. Sprendimo 66 punkte teismas konstatavo, kad <...> atsakovas S. Š. Sutartimi 2 perleido automobilį BMW atsakovui A. P. 2014 m. rugpjūčio 03 d., kai faktiškai perdavė ją M. P., <...>. Anot apeliantės, šiuo teismo sprendimu buvo nustatytas prejudicinis faktas, kad transporto priemonės savininku prieš perduodant ją transporto priemonės valdytojui, sukėlusiam eismo įvykį, buvo atsakovas A. P.. Todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 8 dalimi, prašė teismo sprendimu iš V. K. priteistą 2630,14 Eur sumą priteisti solidariai ir iš atsakovo A. P., kaip ginčo transporto priemonės savininko.
20. Byloje nustatyta, kad automobilio BMW paėmimo metu, jo valdytojas buvo V. K.. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 5 d. sprendime konstatuota, kad S. Š. nuosavybės teisės į automobilį BMW buvo įregistruotos 2014 m. birželio 25 d. S. Š. 2014 m. rugpjūčio 3 d. pirkimo–pardavimo sutartimi tą patį automobilį perleido M. P.. Sprendimo 51 punkte konstatuota, kad V. K. automobilį BMW valdė teisėtai. Sprendimo 58 punkte teismas nurodė, jog atsakovo A. P. teigimu, jis buvo apgautas kitų asmenų, nes pasirašė sutartis, nors nebuvo automobilio savininku.
21. Tačiau į bylą nepateikta jokių duomenų, kad atsakovas A. P. būtų siekęs nuginčyti apgaule sudarytą sandorį, nors apie iš sandorių kilusias pasekmes – įsiskolinimą ieškovei, atsakovas buvo informuotas 2016 m. rugsėjo 19 d. Byloje taip pat nėra jokių įrodymų, patvirtinančių atsakovo A. P. nurodomas aplinkybes, jog pasirašydamas dvi 2014 m. rugpjūčio 14 d. 18.00 val. ir 2014 m. rugpjūčio 14 d. 19.00 val. automobilio pirkimo – pardavimo sutartis jis buvo suklaidintas. Minėto teismo sprendimo 61 punkte teismas nurodė tokias byloje nustatytas faktines aplinkybes ir išvadas: pirma, atsakovas S. Š. siekė parduoti BMW ir patalpino skelbimą daug anksčiau, nei jis buvo priverstinai nuvežtas, t. y. atsakovas S. Š. negalėjo numatyti priverstinio nuvežimo ir dėl to dėti skelbimą į viešą portalą apie BMW pardavimą. Antra, byloje nėra duomenų, jog atsakovas S. Š. pažįsta atsakovą V. K. ar bent buvo jį sutikęs. Priešingai, iš Sutarties 3 (pastaba – 2014 m. rugpjūčio 14 d. 19.00 val. sutartis) matyti, jog su V. K. bendravo, ją pasirašė, t. y. jį buvo sutikęs ir perduoti BMW arba leisti jį perduoti galėjo atsakovas A. P.. Teismas darė išvadą, jog BMW jam buvo perduotas su atsakovo A. P. sutikimu. Trečia, liudytojai patvirtino, jog BMW buvo perduotas M. P., kuris priėmė BMW ir sumokėjo pinigus. Ketvirta, atsakovas A. P. neginčijo Sutarties 2 (2014 m. rugpjūčio 14 d. 18.00 val. sutarties) ir Sutarties 3 (2014 m. rugpjūčio 14 d. 19.00 val. sutarties), net ir matydamas jų pagrindu jam reiškiamus ieškovo reikalavimus. Penkta, M. P. BMW perleidimo metu buvo 16 metų amžiaus, todėl tokiam sandoriui sudaryti jam reikėjo tėvų sutikimo (CK 2.8 str.), todėl tikėtina, jog jis galėjo atvykti tartis su atsakovu A. P., kuris ir galėjo nurodyti, jog pirks BMW. Šešta, M. P. paėmus automobilį BMW ir sumokėjus už jį, atsakovas S. Š. buvo informuotas, jog pagrindinę sutartį pasirašys atsakovas A. P. ir 2014 m. rugpjūčio 14 d. 18.00 val. sutartis buvo pasirašyta atsakovo A. P.. Šia sutartimi buvo įformintas faktinis šalių (atsakovo S. Š. ir atsakovo A. P.) susitarimas dėl BMW pirkimo–pardavimo. Septinta, 2014 m. rugpjūčio 14 d. 18.00 val. sutartį atsakovas A. P. pasirašė nematydamas automobilio BMW, kas leidžia daryti tikėtinai pagrįstą prielaidą, jog jam automobilio techninė būsena buvo žinoma, nes jis jau jį turėjo. Atsižvelgdamas į aptartas aplinkybes ir vadovaudamasis didesnės tikimybės įrodinėjimo principu, teismas padarė išvadą, jog atsakovas S. Š. 2014 m. rugpjūčio 14 d. 18.00 val. sutartimi perleido BMW atsakovui A. P., jį perduodamas 2014 m. rugpjūčio 3 d. per M. P.. Kaip jau minėta, teismo sprendimo 66 punkte konstatuota, kad pagal bylos duomenis atsakovas S. Š. 2014 m. rugpjūčio 14 d. 18.00 val. sutartimi perleido automobilį BMW atsakovui A. P. nuo 2014 m. rugpjūčio 03 d., kai faktiškai perdavė jį M. P.. A. P. nuosavybės teisės į ginčo transporto priemonę buvo įregistruotos 2014 m. rugpjūčio 19 d. Nuo 2014 m. rugpjūčio 13 d. BMW buvo paimtas saugoti. Sprendimo 67 punkte teismas konstatavo, kad pats atsakovas A. P. nurodė, jog neperleido nuosavybės teisių į automobilį atsakovui V. K., todėl nėra pagrindo išvadai, jog BMW perdavimas atsakovui V. K. yra susitarimo dėl nuosavybės teisių perleidimo išdava. Vilniaus apylinkės teismas sprendė, kad 2014 m. rugpjūčio 14 d. 19.00 val. sutartis yra tariamas sandoris ir negalioja nuo jo sudarymo momento (CK 1. 86 str. 1 d.). Teismas sprendimo 70 punkte konstatavo, kad atsakovas S. Š. nėra automobilio savininkas, todėl iš jo priteisti atlygio už BMW saugojimą nėra pagrindo. Kitiems atsakovams šio reikalavimo ieškovė nepareiškė, todėl negalėdamas išeiti už ieškinio ribų, teismas šio klausimo nesprendė.
22. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, sutiktina su apeliantės skundo argumentais, jog ginčo transporto savininkas buvo nustatytas įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 5 d. sprendimu, todėl iš naujo nustatinėti šią aplinkybę pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo (CPK 182 straipsnis).
23. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, yra nurodęs, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija šios nutarties 21 punkte nurodė, jog kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu yra konstatuota, jog transporto priemonės paėmimo saugoti metu ginčo automobilio faktinis savininkas buvo atsakovas A. P.. Šios aplinkybės atsakovas leistinais įrodymais nepaneigė ir Vilniaus apylinkės teismo sprendimo neskundė.
24. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą nurodyta, kad teisinė ginčo šalių santykių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas šiems santykiams yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva; proceso įstatymai nereikalauja, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą. Nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas. Taigi byloje taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir šalių sutartinių santykių kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai; šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto. Netgi tais atvejais, kai teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ar taiko teisės normas, kuriais nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas. Teisinės kvalifikacijos tikslas – nustatyti, kokie teisiniai santykiai sieja ginčo šalis, ir, atitinkamai pritaikius šiuos santykius reglamentuojančias teisės normas, išspręsti ginčą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-46-687/2020; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2020 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-34-313/2020).
25. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas neteisingai kvalifikavo ginčo teisinius santykius, taikydamas jiems žalos atlyginimą reglamentuojančias teisės normas ir nustatinėdamas civilinės atsakomybės sąlygas. Kaip teisingai nurodė apeliantė, kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad santykiams, kylantiems priverstinai nuvežus ir perdavus saugoti transporto priemonę, yra taikomos nuostatos, reglamentuojančios pasaugą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2011; 2013 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2013).
26. Pažymėtina, kad priverstinis transporto priemonės nuvežimas į saugojimo aukštelę yra reglamentuotas specialiajame įstatyme – Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatyme. Šio įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad priverstinai transporto priemonė gali būti nuvežama į ūkio subjekto, kuris teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę verstis tokia ūkine komercine veikla, transporto priemonių stovėjimo aikštelę arba uždraudžiama važiuoti, jei transporto priemonės valdytojas, naudodamas transporto priemonę, sukelia grėsmę eismo dalyvių ar kitų asmenų sveikatai ar gyvybei arba trukdo saugiam transporto priemonių ar pėsčiųjų eismui ir pažeidžia Kelių eismo taisykles ar kitų teisės aktų reikalavimus. Vadovaujantis SEAKĮ 33 straipsnio 8 dalimi, išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai.
27. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad minėtoje įstatymo normoje nustatyti du subjektai – transporto priemonės savininkas ir valdytojas, kurie privalo solidariai atlyginti transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas. SEAKĮ 33 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad policijos pareigūnai, priėmę sprendimą dėl priverstinio transporto priemonės nuvežimo, praneša transporto priemonės savininkui (valdytojui) apie priimtą sprendimą dėl priverstinio transporto priemonės nuvežimo. Taigi, pagal šią įstatymo normą KET pažeidęs asmuo ar automobilio savininkas turi žinoti, kad automobilis yra priverstinai nuvežtas ir kur jis yra saugomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-309/2010).
28. Aplinkybė, kad atsakovui buvo žinoma apie jam reiškiamas pretenzijas dėl transporto priemonės saugojimo išlaidų atlyginimo patvirtina 2016 m. rugpjūčio 11 d. antstolės B. P. pranešimas dėl įsiskolinimo (b. l. 22). Tuomet reikalavimą apmokėti skolą pateikė pradinis kreditorius UAB „Sauda“. Šis pranešimas atsakovui buvo įteiktas 2016 m. rugpjūčio 16 d. (b. l. 24). Ieškovei perėmus reikalavimo teises iš pradinio kreditoriaus, atsakovas pakartotinai 2016 m. rugsėjo 19 d. buvo informuotas apie susidariusį įsiskolinimą (b. l. 32–35).
29. Solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Ji atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus (CK 6 straipsnio 1 dalis). Minėta, kad solidari transporto priemonės savininko ir valdytojo atsakomybė yra nustatyta specialiajame įstatyme – SEAKĮ. Nagrinėjamu atveju nepaneigus/nenuginčijus aplinkybės, kad atsakovas transporto priemonės paėmimo saugoti metu buvo automobilio savininkas, vadovaujantis SEAKĮ 33 straipsnio 8 dalimi jam atsiranda solidari su transporto priemonės valdytoju atsakomybė.
30. Vadovaudamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas šalių teisinius santykius ir vertindamas įrodymus, pažeidė materialinės ir procesinės teisės normas. Minėti pažeidimai sąlygojo neteisėto sprendimo priėmimą, todėl yra pagrindas teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).
31. Ieškovė ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo 2630,14 Eur už transporto priemonės priverstinį nuvežimą bei saugojimą ir nustatyti, jog ši atsakovo prievolė yra solidari su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 5 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-3321-820/2018, kuriuo ieškovei UAB „Jurisdictus“ prašoma priteisti suma jau yra priteista iš V. K..
32. Nagrinėjamoje byloje ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kad būtų apgintos jos turtinės teisės ir jos prašomas pritaikyti pažeistos teisės gynimo būdas yra pripažinti teismo sprendimu priteistos prievolės solidarumą. Kasacinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad klausimas dėl prievolės pobūdžio (solidarioji, dalinė ar asmeninė) gali būti atskiras nagrinėjimo dalykas ir teismas dėl tokio reikalavimo turi priimti sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010, 2019 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19-378/2019).
33. Teisėjų kolegijos vertinimu, kreditorės pareikštas reikalavimas ir jo pagrindas yra pakankamai aiškūs, kreditorė turi teisę pasirinkti savo pažeistų teisių gynimo būdą, ji procesiniame dokumente yra nurodžiusi faktines aplinkybes, kuriomis grindžia savo pareikštus reikalavimus, tačiau ne visiškai tiksliai suformulavo reikalavimą, todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog yra pagrindas pripažinti prievolę atlyginti ieškovei UAB „Jurisdictus“ 2630,14 Eur už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą bei 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. rugsėjo 28 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, kurios dydis nustatytas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 5 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-3321-820/2018, solidaria A. P. ir V. K. prievole.
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
34. Apeliacinės instancijos teismui nusprendus skundžiamą sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškovės ieškinį patenkinti, atitinkamai perskirstytinos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 5 dalis).
35. Bylos duomenimis, ieškovės UAB „Jurisdictus“ pirmosios instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos siekia 603,50 Eur, kurios susideda iš 544,50 Eur advokato atstovavimo išlaidų už ieškinio ir dubliko parengimą bei 59 Eur žyminio mokesčio išlaidų (b. l. 54–56, DOK-6867). Šios išlaidos neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (redakcija galiojanti nuo 2015 m. kovo 27 d.) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo (toliau – Rekomendacijos) maksimalių atlygintinų paslaugų dydžių.
36. Apeliacinės instancijos teisme ieškovės turėtas bylinėjimosi išlaidas sudaro 59 Eur žyminis mokestis už apeliacinį skundą ir 242 Eur išlaidos advokatui už apeliacinio skundo surašymą, iš viso – 301 Eur, kurias p[atvirtinantys dokumentai pateikti teismui (DOK-21382). Šios išlaidos taip pat neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (redakcija galiojanti nuo 2015 m. kovo 27 d.) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo (toliau – Rekomendacijos) maksimalių atlygintinų paslaugų dydžių.
37. Apeliacinės instancijos teismui patenkinus ieškovės ieškinį ir apeliacinį skundą, ieškovo pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos – iš viso 904,50 Eur (603,50 Eur + 301 Eur) priteistinos iš atsakovo A. P. (CPK 93 str.).
38. Pirmosios instancijos teismo turėtos išlaidos, susijusios su procesiniu dokumentų įteikimu, sudaro 5,22 Eur, todėl patenkinus ieškinį, šios išlaidos priteistinos iš atsakovo (CPK 96 straipsnis).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Alytaus apylinkės teismo 2020 m. gegužės 25 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Jurisdictus“ ieškinį tenkinti visiškai.
Pripažinti prievolę atlyginti ieškovei UAB „Jurisdictus“ (j. a. k. 301851658) 2630,14 Eur (dviejų tūkstančių šešių šimtų trisdešimties eurų 14 ct) sumą už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą bei 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. rugsėjo 28 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, kurios dydis nustatytas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 5 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-3321-820/2018, solidaria A. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir V. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) prievole.
Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Jurisdictus“ (j. a. k. 301851658) iš atsakovo A. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 904,50 Eur (devynis šimtus keturis euru 50 ct) pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Priteisti valstybei iš atsakovo A. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 5,22 Eur (penkis eurus 22 ct) išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, jas sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.