Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Aldonos Tilindienės, kolegijos teisėjų Virginijaus Kairevičiaus ir Eglės Surgailienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (atsakovo) A. B. apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2015-12-30 sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-3135-983/2015 pagal ieškovės A. S. ieškinį atsakovui A. B. dėl išlaikymo nepilnamečiui vaikui priteisimo, išlaikymo įsiskolinimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Teismas be pagrindo perkėlė įrodinėjimo naštą tik apeliantui, tuo pažeisdamas bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę. Teismas nesivadovavo nuostata, kad nepilnamečiam vaikui yra būtinas minimalios mėnesio algos išlaikymas, kuris nuo 2015-07-01 yra 325 EUR;Teismas netinkamai vertino įrodymus, kadangi iš byloje esančių įrodymų darytina išvada, jog vaiko akiniams įsigyti skirtina suma per mėnesį sudaro 16,67 EUR; jokių įrodymų apie odos vaistų kainą nepateikta; vaiko dantų gydymui skirtina suma per mėnesį sudaro 4,13 EUR; sportinių pramoginių šokių klube per mėnesį tenka apie 20-25 EUR, jokių daugiau įrodymų apie vaiko poreikius gydymui ir papildomiems užsiėmimams nėra, taigi ši suma sudaro apie 76 EUR;Duomenų apie tai, kokias išlaidas ieškovė patiria ryšium su gyvenamojo būsto išlaikymu, duomenų apie išlaidas vaiko maistui, rūbams ir papildomoms priemonėms teismui nepateikta;Apeliantas neturi pastovaus darbo, jis registruotas darbo biržoje, jo pajamos per mėnesį, neatskaičius mokesčių, nesiekia net dabartinio nustatyto minimalios algos dydžio. Jokių kitų pajamų šaltinių apeliantas neturi. 2012 m. gale apeliantas paveldėjo nekilnojamojo turto, tačiau jis nėra nei brangus nei lengvai realizuojamas;Ieškovė duomenų apie realiai patirtas šalių dukters išlaikymo išlaidas už laikotarpį iki kreipimosi į teismą dienos nepateikė. Atsižvelgiant į bylos medžiagą, vaiko amžių ir sveikatos būklę, nėra pagrindo vertinti, kad šios išlaidos buvo didesnės nei protingos, minimalios ir būtinos išlaidos. Ieškovė nenurodė svarbių priežasčių, kodėl į teismą buvo kreiptasi tik praėjus daugiau nei dešimt metų nuo vaiko gimimo;Ieškovė nepateikė duomenų, jog iki ieškinio pareiškimo kreipėsi į atsakovą su reikalavimu dėl išlaikymo dukrai teikimo. Atsakovas nors ir nereguliariai, tačiau išlaikymą savo dukrai teikė, todėl nesutinka dėl 7200 EUR išlaikymo įsiskolinimo priteisimo. Teikti didesnį išlaikymą savo dukrai neturėjo galimybės. Ieškovė, kreipdamasi į teismą dėl išlaikymo priteisimo po dešimties metų, netiesiogiai patvirtina, kad išlaikymą vaikui tėvas teikė.

Apeliacinio skundo argumentas, kad Trakų rajono apylinkės teismas įrodinėjimo naštą perkėlė tik apeliantui, yra nepagrįstas. Teismas vertino abiejų šalių pateiktus įrodymus, atsižvelgdamas į civilinio proceso principų taikymo ypatumus šio pobūdžio bylose. Pažymi, kad ieškovė teismui pateikė būtinųjų išlaidų paskaičiavimo lentelę, taip pat pateikė specialiuosius vaiko poreikius patvirtinančius rašytinius įrodymus ir žodinius paaiškinimus, taip pat pateikė įrodymus, leidžiančius teismui tinkamai įvertinti jos turtinę padėtį;Minimali suma (350 EUR) yra preziumuojama kaip būtina tinkamam vaiko išlaikymui ir jos įrodinėti nereikia, todėl ieškovė pateikė tik tuos įrodymus, kurie pagrindžia nepilnametės dukters specialiuosius poreikius. Apeliantas savo paskaičiavimais pripažįsta, jog vaiko poreikis gydymui bei papildomam ugdymui sudaro 76 EUR per mėnesį, taigi dukters išlaikymas per mėnesį sudaro 350 + 76 = 426 EUR ir atsakovui tenkanti išlaikymo dalis yra 213 EUR per mėnesį, todėl atsakovo reikalavimas priteisti 163 EUR išlaikymo yra nepagrįstas ir pažeidžiantis vaiko interesus;Teismo priteistas išlaikymo įsiskolinimas visiškai atitinka vaiko poreikius ir yra proporcingas tėvų turtinei padėčiai. Apeliantas nuo pat dukters gimimo neteikia jokio išlaikymo, visiškai nesidomi vaiko gyvenimu, nedalyvauja jos auginime ir auklėjime, o apelianto teiginiai dėl prisidėjimo prie išlaikymo yra prieštaringi, nenuoseklūs ir painūs;Apelianto galimybės užsidirbti, jo turtinė padėtis yra žymiai geresnė negu ieškovės, todėl nėra pagrindo sumažinti išlaikymo įsiskolinimo dydžio.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.

Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniu skundu nustatytų ribų (CPK 320 str. 2 d.).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo nukrypti nuo bendrosios procesinės taisyklės ir peržengti šios bylos ribas, nustatytas apeliaciniu skundu.

Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d., 3 d.).

Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą privalo patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, išsiaiškino visas aktualaus klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes ir ar teisingai taikė tuo metu galiojusius teisės aktus.

Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiui vaikui priteisimą, ištyrė ir įvertino ginčo išsprendimui reikšmingas aplinkybes.

Dėl priteisto išlaikymo nepilnamečiui vaikui dydžio.

Apeliantas iš esmės nesutinka su įrodymų vertinimu dėl išlaikymo dydžio. Apelianto įsitikinimu, teismas be pagrindo perkėlė įrodinėjimo naštą tik apeliantui.

Kasacinio teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli. Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Vombatas“ v. A. Š., bylos Nr. 3K-3-335/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. I. G. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-588/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010; kt.). Išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010). Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti. Tik ta aplinkybė, kad šalies nurodytos aplinkybės nepripažįstamos įrodytomis, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad padarytas CPK 176 ar 185 straipsnių pažeidimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje D. V. J. v. V. J., bylos Nr. 3K-3-243/2010).

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas šių pagrindinių įrodymų vertinimo principų laikėsi ir nuo suformuotos teismų praktikos nenukrypo, o apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu yra visiškai nepagrįsti. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apelianto argumentus dėl įrodinėjimo naštos perkėlimo tik apeliantui, kadangi tokių aplinkybių konstatuoti nėra pagrindo, tiek ieškovė, tiek ir atsakovas turėjo pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis grindė savo reikalavimus ir atsikirtimus. Teismo priteistas 200 EUR dydžio išlaikymas yra tik nežymiai didesnis, nei rekomenduojamas minimalus (atkreiptinas dėmesys, jog nuo 2016-01-01 minimali mėnesio alga yra 350 EUR), o sumą, viršijančią minimalią mėnesio algą, ieškovė pagrindė rašytiniais įrodymais ir paaiškinimais dėl šalių dukters specialiųjų poreikių akims, dukters muzikinių ir šokio gabumų lavinimo. Be to, apeliantas pats sutiko apeliaciniame skunde, kad vaiko poreikis gydymo bei papildomų užsiėmimų apmokėjimui sudaro apie 76 EUR. Apeliantas, nesutikdamas su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, tiesiog pareiškė savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė teismas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantas, nesuponuoja išvados, jog skundžiama nutartis yra nepagrista, ar to, kad teismas nevisapusiškai įvertino bylos aplinkybes.

Apelianto teigimu, teismas nesivadovavo nuostata, jog paprastai laikoma, kad nepilnamečiui vaikui yra būtinas minimalios mėnesio algos išlaikymas, kuris nuo 2015-07-01 yra 325 EUR. Šie apelianto argumentai yra atmetami kaip nepagrįsti, kadangi minimalios mėnesio algos dydžio išlaikymas yra rekomendacinis ir teismas nėra įpareigotas visais atvejais priteisti tik tokio dydžio išlaikymą. Nustatydamas nepilnamečiui vaikui priteisiamo išlaikymo dydį teismas privalo įvertinti nepilnamečio vaiko poreikius bei tėvų turtinę padėtį. Nagrinėjamu atveju teismas, įvertinęs šalių nepilnametės dukters poreikius ir jos tėvų turtinę padėtį, pagrįstai sprendė, kad atsakovas dukters išlaikymui gali skirti 200 EUR dydžio išlaikymą ir kad toks išlaikymas atitiks augančio nepilnamečio vaiko interesus.

Teismas atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad įstatymas numato pareigą tėvams mokėti išlaikymą ne bet kokių, o būtinų poreikių tenkinimui. Bylos duomenimis 200 EUR suma vaiko išlaikymui yra pakankama, kadangi būtinosios vaiko išlaikymo išlaidos sudaro apie 403 EUR.

Dėl išlaikymo įsiskolinimo.

Apeliantas apeliaciniu skundu nesutinka su priteisto išlaikymo įsiskolinimo dydžiu, kadangi, apelianto teigimu, ieškovė nepateikė duomenų apie realiai patirtas išlaidas dukters išlaikymui už laikotarpį iki kreipimosi į teismą, o apeliantas išlaikymo dukrai teikė, nors ir epizodinį.

Išlaikymas priteisiamas nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos, tačiau išlaikymo įsiskolinimas negali būti išieškotas daugiau kaip už trejus metus iki ieškinio pareiškimo dienos (CK 3.200 str.). Šioje įstatymo normoje įtvirtintas bendrasis principas, kad išlaikymas priteisiamas nuo tos dienos, kai atsirado teisė jo reikalauti. Paprastai teisė reikalauti išlaikymo atsiranda, kai vaiko tėvas ar motina nebevykdo savo pareigos materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Kasacinio teismo praktikoje yra akcentuojama, kad pareiga išlaikyti savo vaikus yra sudėtinė tėvų valdžios dalis (CK 3.155 str. 1 d., 3.156 str.). Abu tėvai privalo teikti išlaikymą proporcingai savo turtinei padėčiai (CK 3.192 str. 3 d.). Tėvų prievolė išlaikyti vaikus yra turtinė asmeninė (lot. intuitu personae), todėl jos negalima perleisti kitiems asmenims, taip pat negalima atsisakyti jos vykdyti. Aptariama pareiga išlaikyti vaiką tenka abiem tėvams, tačiau tai nereiškia, jog tėvai yra solidarieji skolininkai (CK 6.6 str.). Kartu tai nereiškia, kad, vienam tėvui teikiant išlaikymą vaikui, antrasis gali būti nuo šios pareigos atleistas. Situacija, kai išlaikymą vaikui teikia tik vienas tėvų, nors jų abiejų turtinė padėtis yra panaši, prieštarauja protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-03-22 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-119/2012).

Apeliacinio teismo vertinimu, apelianto argumentai, jog ieškovė nepateikė duomenų apie realiai patirtas išlaidas dukters išlaikymui, yra nepagrįsti, kadangi akivaizdu, jog nepilnamečiui vaikui reikalingi pinigai maistui, rūbams, higienos priemonėms, pramogoms, lavinimui ir kt., nepaisant jo amžiaus. Šalių dukra nuo 2010 m. metų mokosi Vievio meno mokykloje smuiko klasėje ir lanko Elektrėnų sportinių pramoginių šokių klubą „Reveransas“, nuo 2012 m. mokosi Vievio pradinėje mokykloje, o nuo 2014 m. nešioja akinius. Iš to seka, kad ieškovė, tenkindama šalių nepilnametės dukters poreikius, patiria ne tik kasmėnesines išlaidas vaiko egzistenciniams poreikiams, tačiau ir papildomas išlaidas jos lavinimui, gydymui ir kt. Atsižvelgus į tai, teismas pagrįstai išlaikymo įsiskolinimą skaičiavo ne po 163 EUR, kaip prašo apeliantas, tačiau po 200 EUR, kurie atitinka vaiko realius poreikius.

Apelianto argumentai, jog jis teikė vaikui išlaikymą, yra nepagrįsti jokiais įrodymais, todėl vertinami nepagrįstais. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Šiuo atveju, apeliantas, teigdamas, kad išlaikymą šalių dukrai teikė, turėjo pateikti tai patvirtinančius patikimus ir leistinus įrodymus, tačiau nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui tokių įrodymų nepateikė.

Nors apeliantas teigia, kad dėl išlaikymo priteisimo ieškovė kreipėsi tik po 10 metų, kas esą netiesiogiai patvirtina, jog apeliantas teikė išlaikymą nepilnamečiui vaikui, tokie argumentai nesudaro pagrindo vertinti, kad priimtas teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad dukrai augant ir didėjant jos kasdieniams poreikiams bei atsiradus papildomiems užsiėmimams tapo sudėtinga jai vienai pačiai pilnai patenkinti dukters poreikius, todėl ji kreipėsi dėl išlaikymo priteisimo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovės elgesio (delsimo kreiptis į teismą) motyvai nėra reikšmingi nagrinėjamuoju atveju, nes ieškovė realizavo savo teisę ir pareigą kreiptis dėl išlaikymo priteisimo dukrai įstatymų nustatyta tvarka ir terminais.

Dėl sprendimo vykdymo išdėstymo.

Apeliantas pirmosios instancijos teismui buvo pareiškęs prašymą sprendimo dalį dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo išdėstyti 3 mėnesiams nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos ir šį jo prašymą teismas patenkino. Apeliantas pirmosios instancijos teismo sprendimo šioje dalyje neskundžia, tačiau apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą išdėstyti išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiui vaikui išmokėjimą dviejų metų terminui, mokant lygiomis dalimis kas mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Sprendimo vykdymo išdėstymą grindžia savo sunkia turtine padėtimi.

Atsakovo prašymą dėl teismo sprendimo įvykdymo išdėstymo atsisakoma priimti.

CPK 284 straipsnio 1 dalyje numatyta teismo teisė dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgiant į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Atsakovas prašymą dėl teismo sprendimo įvykdymo išdėstymo pareiškė apeliacinės instancijos teismui, neskųsdamas pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria buvo patenkintas atsakovo prašymas dėl sprendimo vykdymo išdėstymo trumpesniam terminui. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovo prašymas dėl sprendimo vykdymo išdėstymo buvo išnagrinėtas pirmosios instancijos teismo ir visiškai patenkintas, nesant apelianto skundo šiuo aspektu, sprendžia, kad apeliacinės instancijos teisme toks prašymas negali būti nagrinėjamas, nes apeliacinės instancijos teismui išsprendus atitinkamą klausimą, būtų atimta sprendimu nepatenkintos šalies teisė į apeliaciją (CPK 284 str. 3 d.). Atsakovas šiuo atveju turi teisę prašymą dėl teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo ir išdėstymo pateikti pirmosios instancijos teismui.

Dėl to teisėjų kolegija atsisako priimti atsakovo pateiktą prašymą dėl teismo sprendimo įvykdymo išdėstymo ir grąžina jį padavusiam asmeniui (CPK 115 str. 6 d.).

Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes, tinkamai taikė galiojančias teisės normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Trakų rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsisakyti priimti atsakovo A. B. prašymą dėl sprendimo vykdymo išdėstymo ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.