- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-10-01
- Bylos Nr.
- e2A-513-278/2020
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Birutė Valiulienė
- Ieškovas
- UAB „Gorinta“
- Atsakovas
- AAS „BTA Baltic Insurance Company”
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Birutė Valiulienė, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu,
viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Gorinta“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-755-1089/2020 pagal ieškovės UAB „Gorinta“ ieškinį atsakovei AAS „BTA Baltic Insurance Company” dėl žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB „Gorinta“ ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės 1 150 Eur žalos atlyginimą ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2018 m. liepos 30 d. dėl atsakovės apdraustos transporto priemonės valdytojo kaltės įvyko eismo įvykis, kuriame buvo apgadintas įmonei priklausantis automobilis Toyota Corolla, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Teigė, kad pagrindinis UAB „Gorinta“ verslas yra pavežėjo paslaugų teikimas. Nuo 2018 m. liepos 30 d. iki 2018 m. rugpjūčio 21 d., remontuojant eismo įvykyje apgadintą automobilį, įmonė nuomojosi pakaitinį automobilį iš UAB „Rent2Go”. Nurodė, kad įmonė patyrė pakaitinio automobilio nuomos išlaidas dėl automobilio nenaudojimo ir draudiko aplaidumo laiku ir tinkamai neišmokant draudimo išmokos.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. vasario 14 d. sprendimu ieškinį atmetė.
3. Teismas nustatė, kad ieškinys pareikštas draudikui, apdraudusiam 2018 m. liepos 30 d. eismo įvykį sukėlusio asmens vairuotos transporto priemonės valdytojų civilinę atsakomybę. Eismo įvykyje buvo apgadinta ieškovės UAB „Gorinta“ veikloje naudota UAB „Swedbank lizingas“ nuosavybės teise priklausiusi transporto priemonė Toyota Corolla, valst. (duomenys neskelbtini) ji buvo remontuojama iki 2018 m. rugpjūčio 21 d.
4. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad byloje kilo ginčas, ar ieškovė iš tiesų patyrė nurodomo dydžio išlaidas ir, jeigu taip, ar jos gali būti kvalifikuojamos kaip įmonės patirti nuostoliai. Pažymėjo, kad išlaidų pakaitiniam automobiliui atlyginimas siejamas su keliomis kumuliatyviomis sąlygomis: išlaidų būtinumu ir pagrįstumu. Šiuo atveju pakaitinio automobilio nuomos aplinkybė yra grindžiama tarp dviejų susijusių asmenų, t. y. juridinių asmenų faktiškai ir teisiškai valdytų to paties asmens, sudaryto sandorio faktu. Nurodė, kad 2020 m. sausio 20 d. rašytiniuose paaiškinimuose ieškovė pripažino, kad aktualiu byloje laikotarpiu (2018 m. liepos 30 d. - 2018 m. rugpjūčio 21 d.) ieškovės UAB „Gorinta“ ir UAB „Rent2Go” vadovu ir akcininku buvo tas pats asmuo, todėl reikalinga pagrįsti, kad sandoris buvo realus ir atitinkantis įprastus tokio pobūdžio sandoriams rinkoje taikomus reikalavimus.
5. Pripažino, kad nėra pagrindo abejoti tuo, jog ieškovės sprendimas nuomotis pakaitinį automobilį gali būti pateisinamas būtinybės kriterijumi, t. y. kad tokiu būdu įmonė galėjo užtikrinti vykdytos komercinės veiklos apimties tęstinumą. Tačiau tuo pačiu ieškovei teko įrodinėjimo našta pagrįsti, jog įmonė iš UAB „Rent2Go” ne tik faktiškai perėmė automobilio valdymą, bet ir kad tokį automobilį naudojo pavežimo paslaugoms teikti. Nustatė, kad aplinkybę, jog aktualiu laikotarpiu iš UAB „Rent2Go” nuomojosi automobilį Toyota Prius, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ieškovė grindžia automobilio priėmimo-perdavimo aktais. Nurodė, kad automobilio nuomos sąlygos itin lakoniškai aprašytos įmonių 2017 m. sausio 2 d. pasirašytame Bendradarbiavimo sutarties Nr. VK20170102-002 Priede Nr. 1, nurodant, kad UAB „Rent2Go” pagal išankstinį susitarimą įsipareigoja ieškovei nuomoti (subnuomoti) automobilius pavežėjimo veiklai vykdyti už preliminarų 50 Eur per parą nuomos mokestį, tačiau iš esmės nedetalizuojant nei teisių ir pareigų paskirstymo tarp susitarimą pasirašiusių asmenų tvarką, nei atsiskaitymo tvarkos ir terminų, taip pat neaptariant kitų su tarpusavio įsipareigojimų vykdymu susijusios sąlygos. Pripažino, kad formaliai UAB „Rent2Go” išnuomojo ieškovei automobilį, tačiau įrodymų, kad šį automobilį aktualiu laikotarpiu pavežimo paslaugoms teikti naudojo būtent ieškovė, o ne UAB „Rent2Go”, taip pat besiverčianti pavežimo paslaugų tiekimu, byloje nepateikta, pati ieškovė pripažino, jog negali pagrįsti, kurios pateiktos keleivių sąskaitos faktūros turėtų būti priskirtos pavežimo paslaugų suteikimui naudojant automobilį Toyota Prius, valst. Nr. (duomenys neskelbtini).
6. Įvertinęs faktinių duomenų trūkumus, atsižvelgiant į ieškovės ir UAB „Rent2Go” tarpusavio ryšį, tapačią įmonių vykdomos ūkinės komercinės veiklos sritį, itin lakonišką susitarimą dėl automobilių nuomos sąlygų, teismas darė išvadą, kad ieškovė nepagrindė, jog nuomojosi iš UAB „Rent2Go” pakaitinį automobilį, skirtą pavežimo paslaugoms teikti. Sprendė, kad ieškovė neįrodė, jog egzistuoja ryšys tarp eismo įvykio ir galimos automobilio nuomos iš UAB „Rent2Go” ir potencialios išlaidos automobilio nuomai negali būti pripažįstamos įmonės nuostoliais.
7. Pažymėjo, kad net ir hipotetiškai laikantis pozicijos, kad nuomotas automobilis naudotas ieškovės veikloje keleivių pavežimo paslaugoms teikti, ieškovės pareikšti reikalavimai galėtų būti patenkinti tik iš dalies. Pripažino, kad įrodymai patvirtina, jog ieškovė sumokėjo UAB „Rent2Go” 1 150 Eur, tačiau nuomos mokesčio dydis buvo nustatytas ne pagal įprastas rinkoje sąlygas. Iš atsakovės 2020 m. sausio 27 d. pateiktų palyginamųjų nuomos sutarčių turinio nustatė, kad įprastai analogiški automobiliai rinkoje nuomojami už 25 Eur. Teismas darė išvadą, kad laikantis hipotetinės pozicijos, jog iš UAB „Rent2Go” nuomotas automobilis naudotas ieškovės veikloje keleivių pavežimo paslaugoms teikti, ieškovės nurodomas patirtų nuostolių dydis pagrįstu galėtų būti laikomas ne didesnėje kaip 575 Eur sumos apimtyje.
8. Teismas pripažino, kad ieškovė neįrodė, jog nuomojosi iš UAB „Rent2Go” automobilį, kurį naudojo savo veikloje pavežimo paslaugoms teikti.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai
9. Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Gorinta“ prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 14 d. sprendimą ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo.
10. Nurodo, kad teismas negalėjo tinkamai ir besąlygiškai nustatyti, kad UAB „Gorinta“ nepatyrė jokių išlaidų, nes įmonė pateikė visus turimus ir galimus buhalterinius dokumentus, susijusius su nuomotu automobiliu. Nesutinka, jog neįrodė, kad nuomojosi iš UAB „Rent2Go” automobilį, kurį naudojo savo veikloje pavežimo paslaugoms teikti. Nurodo, kad teismas rėmėsi labiau savo vidiniu įsitikinimu, negu pateiktais byloje įrodymais ir argumentais, todėl klausimas nebuvo išspręstas objektyviai. Be to, teismas atmetė bet kokias prielaidas, kurias pateikė dėl skolos egzistavimo, priėmė šališką sprendimą vienos šalies naudai, nesvarstydamas į bylą pateiktų svarbių aplinkybių ir tai įrodančių dokumentų.
11. Nurodo, kad ėmėsi visų galimų priemonių ir būdų, kuriais stengėsi neprarasti darbuotojų, nes įvykus automobilio avarijai reikėjo automobilio, kuriuo bus uždirbamos įmonės pajamos. Galimai įmonė nebūtų patyrusi tokių išlaidų, jeigu atsakovė būtų tinkamai, operatyviai ir laiku išmokėjusi draudimo išmoką. Teigia, kad buvo prašoma priteisti sumą vadovaujantis protingumo ir sąžiningumo principais bei nurodant tai, kad draudikas yra stambus rinkos dalyvis draudimo srityje. Tvirtina, kad pateikė visus atsakovės prašytus įrodymus apie patirtą žalą, remiantis Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau - TPVCAPDĮ) 19 straipsnio 6 dalimi, tačiau žalos atsakovė laiku neatlygino.
12. Nurodo, kad pagal Draudimo įstatymo 82 straipsnio 6 dalį, teismų praktiką draudikas privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos mokėjimo, o atsakovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad UAB „Gorinta“ nepatyrė jokių išlaidų nuomai padengti. Draudimo sutartis sudaryta nestandartinėmis sąlygomis prisijungimo būdu, todėl sutarties sąlygų neaiškumai bei galimi jų tarpusavio prieštaravimai aiškintini kliento naudai. Teigia, kad draudimo bendrovė nepateikė įrodymų, jog ji tinkamai atliko pareigą supažindinti bendrovę su draudimo sutarties sąlygomis. Aplinkybė, kad UAB „Gorinta“ buvo pasirašiusi draudimo liudijimo pirmo lapo skiltyje, kurioje nurodoma, jog parašas patvirtina tai, kad prieš pasirašant sutartį asmuo buvo supažindintas su Draudimo taisyklėmis ir kopiją gavo, nėra laikytina pakankamu ir tinkamu vartotojo supažindinimu su draudimo taisyklių, kurios yra draudimo sutarties dalis, sąlygomis. Atsisakymas išmokėti draudimo išmoką nustatytų neproporcingai didelę draudėjo civilinę atsakomybę už draudimo sutarties neįvykdymą ar netinkamą jos įvykdymą, pažeistų teisingumo, protingumo bei proporcingumo principus.
13. Pažymi, kad transporto priemonė „Toyota Corola“ yra apdrausta nuo sunaikinimo arba sugadinimo. Civilinio kodekso (toliau ir CK) 6.994 straipsnio 1 dalis įpareigoja draudiką prieš sudarant draudimo sutartį apžiūrėti apdraudžiamą turtą. Šiuo atveju draudikas, vertindamas draudimo riziką, rėmėsi savo atstovo padarytomis automobilio nuotraukomis, todėl bendrovei privalo kompensuoti 1 150 Eur. Mano, kad yra nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, numatytos Civilinio kodekso 6.246-6.249 straipsniuose. Automobilio žalos atsiradimo aplinkybės yra įrodytos, tačiau atsakovė neišmoka išmokos dėl prarastų išlaidų už nuomą dydžio, nors įmonė įrodė tokių išlaidų patyrimą.
Atsiliepimas
14. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė AAS „BTA Baltic Insurance Company” prašo apeliacinio skundo netenkinti. Nurodo, kad atsakovei abejonių sukėlė administruojamoje žalos byloje nustatyti faktai, kad veikė trys įmonės, kurios priklauso vienam akcininkui, valdančiam 100 procentų UAB „Gorinta“, UAB „Amsas“ ir UAB „Rent2Go“ akcijų. Po įvykio apgadintas automobilis buvo remontuojamas tam pačiam savininkui priklausančioje bendrovėje UAB „Amsas“. Tik įvykus eismo įvykiui iš UAB „Rent2Go“ buvo perduotas pakaitinis automobilis, kuris neva vykdė pavežėjimo paslaugą, kuria užsiima ieškovė. Teigia, kad UAB „Gorinta“ patvirtino, kad įmonės UAB „Gorinta“ ir UAB „Rent2Go“ tarpusavyje susijusios. Teismas byloje siekė išsiaiškinti, ar ieškovė pagrindė, jog iš tiesų nuomojosi pakaitinį automobilį iš UAB „Rent2Go” ir tai, ar ji turėjo pakaitinio automobilio nuomos išlaidų. Teismas nustatė, kad formaliai UAB „Rent2Go” išnuomojo ieškovei automobilį, tačiau įrodymų, kad jį pavežimo paslaugoms teikti naudojo būtent ieškovė, o ne UAB „Rent2Go”, nepateikta. Tvirtina, kad teismas tinkamai įvertino skunde nurodomas faktines aplinkybes ir rašytinius įrodymus. Pažymi, kad ieškovė argumentus skunde grindžia tik subjektyviais ir deklaratyviais teiginiais, nekonkretizuoja, ko teismas neįvertino ir dėl ko nepasisakė. Nurodo, kad teismas pripažino, jog ieškovės pateikti įrodymai patvirtina tik tai, kad paminėtas automobilis ginčo laikotarpiu buvo naudojamas, tačiau įrodymų, kurie patvirtintų, kad automobilį naudojo būtent ieškovė, o ne UAB „Rent2Go”, ir būtent pavežimo paslaugoms teikti, ieškovė nepateikė, o apibendrinti duomenys apie keleivių sąskaitas faktūras nei patvirtina, nei paneigia bylai reikšmingų faktinių aplinkybių.
15. Pažymi, kad šalys nėra sudarę draudimo sutarties, todėl argumentai dėl draudimo sutarties sudarymo ir įmokų dydžių mokėjimo nepagrįsti. Žalos įvykio byla buvo administruojama pagal eismo įvykį sukėlusio asmens civilinės atsakomybės draudimo sutartį, ieškovės nurodomi Lietuvos banko sprendimai šiuo atveju nėra aktualūs.
16. Nesutinka, kad automobilio nuomos kaina 50 Eur parai pagrįsta ir teisinga, dėl to buvo pateikti teismui rašytiniai įrodymai, kuriuos teismas priėmė ir teisingai įvertino. Nurodo, kad ieškovė nepateikė jokių kitų įrodymų, kad pagrįstų nuomos kainos dydžio teisingumą, todėl galima nuomos kaina ginčo laikotarpiu galėjo būti ne daugiau nei 25 Eur už parą.
17. Teigia, kad prievolė įrodyti savo reiškiamos pretenzijos dėl mokėtinos draudimo išmokos dydžio pagrįstumą kyla ją teikiančiam asmeniui. Ieškovės reiškiamas reikalavimas atlyginti žalą, atsiradusią dėl pakaitinio automobilio nuomos, nėra įrodytas, todėl atsakovei nekyla pareiga jos atlyginti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
18. Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja šį skundą pagal apeliantės nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
19. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės UAB „Gorinta“ ieškinys dėl draudimo išmokos už pakaitinio automobilio nuomą priteisimo.
20. Byloje ieškinys pareikštas draudikui, apdraudusiam 2018 m. liepos 30 d. eismo įvykį sukėlusio asmens vairuotos transporto priemonės valdytojų civilinę atsakomybę. Eismo įvykyje buvo apgadinta UAB „Gorinta“ veikloje naudota UAB „Swedbank lizingas“ nuosavybės teise priklausiusi transporto priemonė Toyota Corolla, valst. (duomenys neskelbtini) ji buvo remontuojama iki 2018 m. rugpjūčio 21 d.. Ieškovė UAB „Gorinta“ prašė priteisti iš atsakovės 1 150 Eur pakaitinio automobilio nuomos išlaidų, tačiau pirmosios instancijos teismas ieškinio netenkino.
21. Pagal CK 6.987 straipsnio nuostatas draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudžiamasis įvykis.
22. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo santykius reglamentuoja TPVCAPDĮ. Šio įstatymo atžvilgiu CK ir Draudimo įstatymas taikomi, kaip bendrieji įstatymai (CK 6.988 straipsnio 3 dalis, 6.1018 straipsnis, TPVCAPDĮ 1 straipsnio 6 dalis).
23. Nors pakaitinės transporto priemonės nuomos išlaidos tiesiogiai nėra nurodytos transporto priemonių valdytojų civilinę atsakomybę reglamentuojančiuose teisės aktuose, kaip draudiko atlygintinos išlaidos, tačiau TPVCAPDĮ 2 straipsnio 5 dalis eismo įvykio žalą, be kita ko, alternatyviai apibrėžia ir kaip žalą, kuri atsirado vėliau, kaip eismo įvykio padarinys, o CK 6.249 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Pagal CK 6.249 straipsnio 4 dalies 3 punktą be tiesioginių nuostolių ir negautų pajamų, į nuostolius taip pat įskaičiuojamos ir protingos išlaidos, susijusios su nuostolių išieškojimu ne teismo tvarka. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nuostoliai, kaip nukentėjusio asmens padarytos išlaidos, turi atitikti tokius požymius: 1) jos yra priverstinės, 2) jos yra būtinos, 3) jos yra protingos (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-174-701/2016).
24. Apskaičiuodamas draudimo išmoką, transporto priemonių civilinės atsakomybės draudikas turi laikytis CK 6.251 straipsnyje įtvirtinto visiško nuostolių atlyginimo principo. Žalos atlyginimu turi būti siekiama grąžinti ją patyrusį asmenį į iki pažeidimo buvusią padėtį. Kai ginčas yra susijęs su atlygintinos žalos (nuostolių) dydžiu ir nėra susijęs nei su atsisakymu mokėti draudimo išmoką, nei su draudimo išmokos sumažinimo atvejais, nagrinėjant ginčą taikytina bendroji įrodinėjimo naštos taisyklė – šalys turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-81-1075/2018).
25. TPVCAPDĮ 19 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad draudikas per eismo įvykį nukentėjusiam trečiajam asmeniui moka tik įrodymais pagrįstos per eismo įvykį padarytos žalos dydžio išmoką, neviršijančią šio įstatymo 11 straipsnyje nustatytų draudimo sumų, ir turi teisę atmesti nepagrįstus reikalavimus dėl žalos, padarytos per eismo įvykį, atlyginimo. Nurodytas teisinis reglamentavimas ir kasacinio teismo praktika reiškia, kad asmeniui atlygintini turtiniai praradimai pasireiškia, kaip nuostoliai, jeigu dėl neteisėtų veiksmų jis privalo patirti tam tikras išlaidas ir tuo bloginti savo turtinę padėtį.
26. Apeliaciniame skunde apeliantė UAB „Gorinta“ kelia įrodinėjimo proceso taisyklių pažeidimo, netinkamo įrodymų vertinimo klausimus, nurodo, kad priešingai, nei pripažino pirmosios instancijos teismas, įmonė pateikė visus reikalingus žalai pagrįsti įrodymus, įrodė, kad nuomojosi automobilį iš UAB „Rent2Go”, kurį naudojo savo veikloje pavežimo paslaugoms teikti, todėl patirtos išlaidos draudiko turėjo būti atlygintos.
27. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantė nekonkretizuoja, kokius įrodymus teismas vertino netinkamai ir apsiriboja deklaratyviais teiginiais dėl netinkamo įrodymų vertinimo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vien tai, jog apeliantas turi kitokią nuomonę dėl byloje pateiktų įrodymų vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės, nesuponuoja išvados, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias procesines teises normas bei nesudaro pagrindo priimtą sprendimą panaikinti ar pakeisti.
28. Civiliniame procese, galiojantis rungimosi principas, lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 12, 178 straipsniai), todėl įrodinėjimo naštos perkėlimas teismui negalimas. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu. Laisva valia pasirinkusios reikalavimų ir atsikirtimų pagrindą, šalys jų pasirinktomis įrodinėjimo priemonėmis pačios turi nurodytas aplinkybes įrodyti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką, yra pažymėjęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; 2012 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2012; 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2014 ir kt.). Nagrinėjamu atveju ieškovės UAB „Gorinta“ pareiga buvo įrodyti, kad prašomos priteisti pakaitinio automobilio nuomos išlaidos buvo protingos, priverstinės bei būtinos įmonės įprastinės veiklos vykdymui.
29. Aplinkybę, kad aktualiu laikotarpiu iš UAB „Rent2Go” nuomojosi automobilį Toyota Prius, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), UAB „Gorinta“ įrodinėjo automobilio priėmimo-perdavimo aktais (1 t., b. l. 103, 104). Automobilio nuomos sąlygos aprašytos įmonių 2017 m. sausio 2 d. pasirašytame Bendradarbiavimo sutarties Nr. VK20170102-002 Priede Nr. 1 (2 t., b. l. 22), nurodant, kad UAB „Rent2Go” pagal išankstinį susitarimą įsipareigoja ieškovei nuomoti (subnuomoti) automobilius pavežėjimo veiklai vykdyti už preliminarų 50 Eur per parą nuomos mokestį (išankstinis susitarimas nepateiktas). Teismas pripažino, kad formaliai UAB „Rent2Go” išnuomojo ieškovei automobilį, tačiau įrodymų, kad šį automobilį aktualiu laikotarpiu pavežimo paslaugoms teikti naudojo būtent ieškovė, o ne UAB „Rent2Go”, taip pat besiverčianti pavežimo paslaugų tiekimu, byloje nepateikta. Teismas sprendė, kad ieškovė nepagrindė, jog nuomojosi iš UAB „Rent2Go” pakaitinį automobilį, skirtą būtent pavežimo paslaugoms teikti, neįrodė, jog egzistuoja ryšys tarp eismo įvykio ir galimos automobilio nuomos iš UAB „Rent2Go”.
30. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su minėtomis teismo išvadomis, nes ieškovės pareiga buvo pagrįsti, kad išsinuomotą pakaitinį automobilį ji naudojo savo vykdomoje keleivių pervežimo veikloje. Byloje buvo pateikta daugybė keleivių sąskaitų faktūrų, tačiau iš jų negalima nustatyti, kad pavežimo paslaugos buvo teikiamos naudojant išsinuomotą automobilį Toyota Prius, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovė byloje taip pat nepateikė įrodymų, jog apgadintas automobilis iki eismo įvykio buvo naudojamas kasdieninėje įmonės veikloje bei kad ieškovei buvo būtinas pakaitinis automobilis. 2020 m. sausio 20 d. paaiškinimuose ieškovė nurodė, kad UAB „Gorinta“ neturi galimybės pateikti duomenų, kiek tiksliai uždirbo nuomotas automobilis už 2018 m. rugpjūčio mėnesį, nes duomenų už daugiau nei vienerius metus nėra galimybės atstatyti. Nors ieškovė pateikė sąskaitos išrašą, iš kurio matosi, kad UAB „Gorinta“ gavo pinigus iš mobiliosios aplikacijos programėlės Taxify, tačiau tai taip pat nepatvirtina, jog pinigai gauti būtent už minėtu automobiliu teiktas keleivių pervežimo paslaugas. Byloje pateikti duomenys apie Toyota Prius, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pravažiuotus atstumus 2018 metų rupgjūčio mėnesį (1 t., b. l. 90), tačiau pastebėtina, kad šie duomenys gauti sekimo sistemos MapOn pagalba, kai 2017-04-13 sutartis dėl sekimo paslaugų teikimo Nr. LID-17586 sudaryta sutarties vykdytojo su UAB „Rent2Go“, o ne su ieškove. Atitinkamai esant duomenims apie automobilio nuvažiuotus atstumus tam tikromis dienomis negalima konstatuoti, kad automobiliu tuo metu naudojosi ieškovė savo vykdomoje veikloje.
31. Pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog automobilis ginčo laikotarpiu buvo naudojamas, tačiau įrodymų, kurie patvirtintų, kad automobilį naudojo būtent ieškovė UAB „Gorinta“, o ne UAB „Rent2Go”, ir būtent pavežimo paslaugoms teikti, ieškovė nepateikė. Pažymėtina, kad byloje esančiose deklaracijose apie ketinimą vykdyti keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais veiklą nurodoma, kad vežėjas yra UAB „Rent2Go“. Duomenų, kad tokios deklaracijos būtų teikiamos vežėju nurodant ieškovę, byloje nėra (CPK 178 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas vertino, kad UAB „Rent2Go” deklaracija, jog automobilį Toyota Prius, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), naudos keleivių vežimo už atlygį veiklai vykdyti (1 t., b. l. 194-196) patvirtina ieškovės ir UAB „Rent2Go” vykdomos verslo veiklos persidengimą. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantė tokių teismo išvadų ir neginčija.
32. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, teismas, atsižvelgęs į ieškovės UAB „Gorinta“ ir UAB „Rent2Go” tarpusavio ryšį, tapačią įmonių vykdomos ūkinės komercinės veiklos sritį, itin lakonišką susitarimą dėl automobilių nuomos sąlygų bei nesant pakankamai duomenų dėl ieškovės veiklos vykdymo naudojantis nuomotu automobiliu, pagrįstai sprendė esant labiau tikėtina, jog ieškovė neįrodė, kad nuomojosi iš UAB „Rent2Go” pakaitinį automobilį, skirtą būtent pavežimo paslaugoms teikti. Ieškovė neįrodė, kad dėl eismo įvykio pakaitinio automobilio nuoma buvo būtina įmonės veiklai ir bendrovė buvo priversta automobilį išsinuomoti, o prašomos priteisti išlaidos neatitinka teismų praktikoje suformuluotų būtinų, priverstinių ir protingų išlaidų požymių ir neturi būti draudėjo atlyginamos.
33. Be to, apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad automobilio nuomos išlaidos negalėtų būti vertinamos kaip pagrįstos ir protingos. Teismas, įvertinęs atsakovės 2020 m. sausio 27 d. pateiktų palyginamųjų nuomos sutarčių turinį, pripažino, kad įprastai analogiški automobiliai rinkoje nuomojami už mažesnę kainą (25 Eur). Nors apeliantė teigia, kad automobilio nuomos kaina 50 Eur parai yra pagrįsta, tačiau nei pirmosios instancijos teismui, nei su apeliaciniu skundu nepateikė jokių kitų įrodymų, kad pagrįstų nuomos kainos dydžio teisingumą. Ieškovės pareiga buvo pagrįsti, kad patirtos išlaidos yra protingos, o šiuo atveju UAB „Gorinta“ neįrodė, jog dvigubai brangiau sumokėtas automobilio nuomos mokestis laikytinas protingomis išlaidomis, kurias privalėtų atlyginti draudikas. Kadangi UAB „Gorinta“ patirtos išlaidos už automobilio nuomą negali būti laikomos protingomis, priverstinėmis ir būtinomis, pripažintina, kad pagrįstai pirmosios instancijos teismas ieškinio netenkino.
34. Nors apeliantė nurodo argumentus dėl draudimo sutarties sudarymo aplinkybių, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad šalys draudimo sutarties nebuvo sudariusios, ieškinys pareikštas draudikui, apdraudusiam 2018 m. liepos 30 d. eismo įvykį sukėlusio asmens vairuotos transporto priemonės valdytojų civilinę atsakomybę ir bylos nagrinėjamo metu nebuvo keliamas klausimas, ar eismo įvykis, kurio metu apgadintas ieškovės automobilis, buvo draudžiamasis ar ne. Byloje buvo sprendžiama tik dėl draudiko atsisakymo atlyginti ieškovei jos patirtas išlaidas dėl automobilio nuomos.
35. Apeliantės nurodomoje Vilniaus apygardos teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr.e2A-1161-614/2016 buvo sprendžiamas ginčas dėl draudiko atsisakymo išmokėti draudimo išmoką argumentuojant tuo, jog pagal draudimo sutarties sąlygas jis neturi pareigos mokėti draudimo išmoką dėl ieškovo draudimo sutarties sąlygų pažeidimo. Pripažintina, kad nagrinėjamoje byloje faktinės aplinkybės yra kitokios, šiuo atveju šalys nebuvo sudariusios draudimo sutarties, šalių ginčas nagrinėtinas vadovaujantis aukščiau nutartyje nurodytu teisiniu reglamentavimu. Atitinkamai nagrinėjamam ginčui išspręsti nėra aktuali apeliantės nurodoma Lietuvos banko ginčų praktika.
36. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams.
37. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė materialiosios bei proceso teisės normas. Kadangi teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 straipsnis).
38. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Netenkinus apeliacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos apeliantei neatlygintinos. Atsakovė nepateikė duomenų apie turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, todėl bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.