Šiaulių apylinkės teismo nuosprendis

Kaltinamasis L. D. teisiamojo posėdžio metu pagal jam pareikštus kaltinimus kaltu neprisipažino ir parodė, kad dokumentų neslėpė, įmonę pardavė T. S.. Nuo 2007 m. atidarė įmonę „M.”, kurioje ir dirbo. Reikiamų pinigų įmonei pasiskolino iš tėvo. Savo gaunamos algos nepamena. Iš pradžių pardavinėjo mikroautobusus Baltarusijai. Baltarusijoje pardavimai pradėjo strigti. Sužinojo, kad galima užsidirbti statybose, todėl nusipirko ekskavatorių ir pradėjo darbus. Ekskavatorių nuomojo „A.”. Paskui darbai pradėjo strigti, į priekį užsakymų nenusimatė, todėl ir nutarė parduoti įmonę. Tuo metu pats mokėsi universitete. Įmonės įsiskolinimų pardavimų metu nepamena, gal buvo vienadienių. Artėjant krizei, nutarė įmonę parduoti. Pradėjus galvoti apie įmonės pardavimą, klausinėjo pažįstamų, ar kas nenori pirkti įmonės. Vieną dieną paskambino T. S., kas tiksliai jam davė telefono numerį, nežino, bet galėjo būti, kad numerį gavo per A. Š.. Atsirado pirkėjas T. S., kuriam 2009 m. liepos 3 d. pardavė įmonę už 10 000 Lt. T. S. matė porą kartų, jis buvo pačiam nepažįstamas asmuo. Su pirkėju buvo susitikę du kartus. Pirmą kartą pamatė Tomą S. Š.. Juos suvedė A. Š.. Pokalbis užtruko gal 2-3 valandas, kalbėjo apie įmonę. Kur tiksliai vyko pokalbis, nepamena. Antras susitikimas vyko visą dieną, nes skubėjo į Registrų centrą, kad neužsidarytų. Ten užpildė dokumentus, kiek tiksliai užtruko, nepamena, bet nuo pietų. T. S. važiavo persirengti, po to vėl vyko į Registrų centrą. Kur žiūrėjo įmonės dokumentus, nepamena. Ar buvo T. S. atsivežęs į (duomenys neskelbtini) nepamena. Ekskavatoriaus T. S. žiūrėti važiavo į Vilnių su A. Š.. Nuo tos dienos T. S. tapo 100 % akcininku ir įmonės direktoriumi. Iš pradžių galvojo, kad T. S. galėjo neturėti pinigų, bet po L. apklausos, kad 4 metus dirba, turi patentą, samdė buhalterę. Manė, kad T. S. galėjo turėti tokius pinigus. T. S. pinigus sumokėjo grynais, konkrečiai kurioje vietoje, nepamena. Kartu pinigų perdavime dalyvavo tėvas J. D.. Pasirašė akcijų pirkimo – pardavimo sutartį. Dokumentus parengė jis pats arba buhalterė D., tiksliai nepamena. Buhalterė dirbo patalpose priešais „S.”, konkrečios darbo vietos nepasakys. Visi dokumentai buvo perduoti T. S.. Dokumentus tvarkė Registrų centre. T. S. dokumentus peržiūrėjo, jokių pretenzijų nereiškė. Pinigus sumokėjo sutvarkius ir perėmus visus parduodamos įmonės dokumentus. Įmonė buvo įsikūrusi (duomenys neskelbtini), kur yra tėvų namai. Šeimoje turi daugiau kompiuterių. Kitų darbuotojų įmonėje nebuvo, tik jis pats ir buhalterė. Buhalterė turėjo savo atskirą kompiuterį. Nežinojo, kad reikia visko tiek daug surašyti, nes pačiam tuo metu buvo 19 ar 20 metų. Tai buvo padaryta dėl nepatyrimo. Supranta, kad parduodant įmonę, dokumentai buvo perduodami visi ir užteko įrašyti žodį „visus”. Mano, kad T. S. viską suprato. Jei būtų jam trukę dokumentų, mano, kad T. S. būtų kreipęsis. Mano, kad elgėsi sąžiningai. Pats nesupranta ką reiškia paslėpti dokumentus. Visus dokumentus perdavė T. S. ir jokių įmonės dokumentų nebeturėjo. Vieną egzempliorių turėjo pirkėjas, gal buvo atspausdinti trys pardavimo dokumentų egzemplioriai. Nupirkęs įmonę T. S. paskyrė save direktoriumi. Ar rašė prašymą atleisti jį (L. D.) iš darbo, nepamena. Nesupranta kaip nusikalstamu būdu galima pakeisti vadovą. Patį iš įmonės atleido T. S.. Nesupranta kaltinimo, kad nusikalstamu būdu organizavo įmonės pardavimą. T. S. tiesiog nusipirko įmonę su visais dokumentais, pasirašė ir viskas. Žinojo, kad T. S. įsigijo akcijas ir dirbo su įmone „M.”. Tą dieną, kuomet pasirašė dokumentus, T. S. viską įgijo. Vadovo pasikeitimo įmonėje pats asmeniškai neregistravo. Apie T. S. ir A. Š. vykimus į mokesčių inspekciją nieko nežino, dokumentų jokių nepasirašė. Pardavęs įmonę su T. S. nebendravo. T. S. pamatė tik akistatoje. Tarpusavyje jokių skambučių nebuvo. Pats įmonės nėra pirkęs. Kur panaudojo už parduotą įmonę gautus pinigus, nepamena. Kaip K. adresas po akcijų pardavimo atsirado pildant deklaracijas, nežino, reikėtų klausti T. S.. Nepamena, kaip ji buvo atleista iš įmonės. Įmonėje dirbo dviese: jis (L. D.) ir buhalterė.

Liudytojas T. S. teisme parodė, kad su L. D. buvo susitikę du kartus, pokalbyje ir tvarkant dokumentus. Santykiai nėra nei draugiški, nei konfliktiški. Asmenį (L. D.) pažįsta nuo įmonės perrašymo, tikslios datos įvardinti negali. Susitiko su senu pažįstamu, kuris pažinojo A. Š. ir kuris nurodė, kad yra žmogus, iš kurio laikinai reikia perimti įmonę. A. Š. buvo pažįstamas su kitu jo pažįstamu, su kuriuo 5 metus dirbo ir kuris labai A. Š. pasitikėjo, taip ir buvo tarpusavyje suvesti. A. Š. moka labai įtikinti, nes jis moka įteigti. Pats su niekuo nesitarė, nes tai turėjo vykti greitai, apmąstymams laiko nebuvo. Pats sakė, kad nori pagalvoti, tačiau jam pasakė, kad nėra laiko. Pažįstamas - tai A. L., su juo ankščiau kartu dirbo. A. L. davė kontaktus, tuomet susitiko su J. D., L. D. ir A. Š.. Jie davė pasiūlymą laikinai trims mėnesiams perimti įmonę už kelių šimtų litų atlyginimą. Jam nurodė, kad nėra kito žmogaus, kam būtų galima perrašyti akcijas, kadangi L. D. reikia išvykti į mokslus. Pagal dokumentus turėjo tapti 100% akcininku ir direktoriumi. Realiai pats asmeniškai negavo jokios naudos. Pats yra baigęs 7 klases. Teoriškai turi mažai žinių, neturėjo praktiškų žinių įmonės valdyme. Tuo metu neturėjo darbo ir pajamų, buvo bedarbis. Pats tik nuvyko į mokesčių inspekciją, į Sodrą pasiklausti, ar įmonė neturi įsiskolinimų, kad pačiam būtų ramiau. Pasakė, kad įmonė įsiskolinimų neturi, įmonė yra veikianti. Pirmą kartą su L. D. susitiko prieš keletą dienų prieš pasirašant dokumentus. Dokumentus pasirašant buvo keturiese: L. D., J. D., A. Š. ir jis. Dokumentus pasirašė L. D. ir jis. Nuvykus į Registrų centrą, kažkokių dokumentų trūko, tuomet važiavo L. D. su tėvu susirinkti dokumentų. L. D. pačiam perdavė dokumentus, tik pasirašytus Registrų centre. Pinigai nebuvo jam perduoti, nes tokios galimybės sumokėti neturėjo. Finansiškai pirkimo – pardavimo sandoris realiai neįvyko. Šiai dienai supranta, kad reikėjo rasti „atpirkimo ožį“, kuris galėtų prisiimti visus nebūtus dalykus. Realiai reikėjo banke paklausti dėl lizingo sutarties perrašymo jo paties vardu. Įmonė vertėsi statybos ir transporto priemonių pardavimu. Kitos informacijos apie įmonę, neturėjo, pats veiklos nevykdė. Sekančią dieną važiavo į Registrų centrą perrašyti dokumentų, kadangi jie jau buvo suruošti. Susipažinus su L. D., su juo praktiškai nebendravo, jis buvo nuošalyje. Realiai su juo kalbos nebuvo, L. D. nieko nesiūlė, kalbos apie dokumentų slėpimą nebuvo. L. D. minėjo apie mokslus, bet nėra tikras, gal minėjo jo tėvas. Iki šios dienos abejoja, ar L. D. kažką siūlė, realiai su juo matėsi tik porą kartų. Krūvą dokumentų greitai pasirašė, kadangi buvo darbo pabaiga. Dokumentų neskaitė. Su L. D. nebendravo, nes jis, kaip buvo pasakyta, išvyko mokytis. Bendravo su J. D. ir A. Š., pasirašyti dokumentus jie atveždavo kartu ir paprašydavo, kad pasirašytų. Kad įmonę reikia laikinai perimti, pasakė bendrai, nes pokalbis vyko tarp A. Š. ir D.. A. Š. buvo įdarbintas įmonėje vėliau, jo paties prašymu. Pats realiai įmonės veiklos nevykdė, ji buvo nurodoma J. D. ir A. Š.. Kitą dieną po dokumentų pasirašymo nieko ypatingo neįvyko, realiai gyvenime niekas nepasikeitė. A. Š. pasakė „kai reikės kažko, paskambinsiu“. L. D. neskambino. Faktinis įmonės vadovas buvo jis pats, tačiau realiai įmonei vadovavo J. D. ir A. Š., galbūt ir L. D. bendru sutarimu. Tėvas kišosi į įmonės veiklą ir pas jį buvo visi įmonės dokumentai. Nemano, kad sūnus atsako už tėvą, bet jis kaip buvo įmonės direktorius, kažkokie ryšiai tarp jų buvo. Realiai darbai nebuvo atlikti, apie tai sužinojo mokesčių inspekcijai parodžius dokumentus. Pačiam minėjo, kad jie vykdo veiklą, bet smulkią. Nebuvo nurodyta, ar kažkokie darbai atliekami, pats tokios informacijos neturėjo. Praėjus kiek laiko patį pradėjo kviesti iš lizingo bendrovių ir reikalauti, kad parodytų kur yra ekskavatorius. Pats informacijos neturėjo, klausė A. Š. kodėl taip yra, bet jie sakė, kad viską patys susitvarkys. Paskui prasidėjo kvietimai dėl ekskavatoriaus iš lizingo ir mokesčių inspekcijos. Paaiškėjo, kad buvęs įmonės savininkas norėjo susigrąžinti pinigus iš valstybės, tuomet buvo atsisakyta ir įmonė pinigus susigrąžino kitais būdais, o jis pats pasirašydavo dokumentus, kuriuos įbrukdavo J. D. ir A. Š.. Konkrečių dokumentų, kuriuose pasirašė, įvardinti negali, nes jie būdavo pasirašomi automobilyje. Dokumentų neskaitydavo, nes anksčiau minėtais asmenimis pasitikėjo. Dokumentus pateikdavo J. D. ir A. Š., kuris būdavo šalia ir kalbėdavo, įtikindavo jį, kad reikia taip padaryti. J. D. paduodavo dokumentus. Dokumentus gavo tik tuos, kuriuos pasirašė Registrų centre. Gavo sutarties kopijas, neturėjo tos dalies dokumentų, kur buvo įvardintas ekskavatoriaus, turėjo akcininko pažymėjimą, sutartį, spaudą. Paskui iš paties pasiėmė ir antspaudą J. D.. Buhalterinių dokumentų nebuvo gavęs. Banke elektroninio prisijungimo prie sąskaitų neturėjo. Buvo paprašyta, kad jo (T. S.) vardu atidaryti sąskaitą, bet jokios prieigos prie minėtos sąskaitos negavo. Vekselį pasirašė jis pats asmeniškai. A. Š. susitiko su juo ir kadangi, jie nuomoja ekskavatorių Lenkijoje, jiems grėsė sutarties nutraukimas, nes jiems vėluoja mokėti už nuomą ir jie negali mokėti einamos įmokos. Todėl patį įtikino, kad reikia pasirašyti vekselį, suma buvo 21 000 Lt. Einant į banką A. Š. paskolino rūbus, nes neatrodė kaip direktorius. Be to paprašė, kad paprašytų banke ir pasirašytų vekselį. Banke dar paklausė „ar supranti kas tas vekselis“. Pats apsimetė, kad supranta, nors iš tiesų neturėjo jokio supratimo. Jo pasirašytas vekselis A. Š. įtakoje, nes jis nurodė, kad dabar yra skola bankui, „gal tu gali geranoriškai padėti ir pasirašyti vekselį“. Likutinė skolos vertė buvo apie 190 tūkstančių, kuri neišmokėta. Kas mėnesį reikėjo mokėti po 5 000 Lt. Po mėnesio buvo iškviestas, kad vekselį apmokėtų. Po to su jais nebenorėjo bendrauti. Iš įmonės atleido save ir kitus, taip daryti patarė pažįstami, kas šiek tiek išmano bei mokesčių inspekcija. Po to dar buvo įdarbintas atgal, nes buvo iškviestas į rajono policijos komisariatą dėl lizingo. Pareigūnė patarė įdarbinti save kaip direktorių ir įdarbinti A. Š., atiduoti visus įmonės dokumentus, patarė atnaujinti lizingo sutartį. Įsidarbinti ir įdarbinti A. Š. patarė pareigūnas. Lizingo bendrovė kreipėsi į Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybą. Su A. Š. yra vykę į mokesčių inspekciją, parašė prašymą, kad elektroniniu būdu galėtų teikti deklaracijas A. Š. vardu. Su A. Š. vyko į Sodrą, užpildydavo dokumentus, kuriuos priduodavo jis pats. A. Š. įdarbino, kad jis galėtų tvarkyti ir teikti deklaracijas ir lizingo sutartis. Priėmė A. Š. į darbą, nes buvo jo paties prašymas ir bendras susitarimas, nes vyko procedūriniai veiksmai dėl ekskavatoriaus lizingo. Pats akcijų nepirko, dokumentus pasirašė perimdamas įmonę. A. Š. priėmė praėjus trims – keturiems mėnesiams, kai jį kvietė dėl ekskavatoriaus, dėl to ir sutarė su A. Š.. Po įmonės perdavimo bendravo tik su A. Š.. Bendravimas buvo sudėtingas, pačiam skambindavo iš mokesčių inspekcijos, Sodros, nes reikėjo atlikti ataskaitas. Tada skambino A. Š., jį būdavo reikiamu momentu sunku surasti. Buvo sutarę, kad A. Š. parašys ataskaitas Sodrai, pasirašė Sodroje laidavimą, kad jis galės tvarkyti tuos reikalus ir mokesčių inspekcijai pildys elektroniniame variante savo vardu. Kadangi neturėdavo ką pristatyti, kreipdavosi į A. Š., jis sakė „aš sutvarkysiu, nepergyvenk“. Po to buvo skiriamos baudos, kad nebuvo pateikiamos ataskaitos laikus, yra likusios dvi baudos, kurios nesumokėtos. Kad įmonėje yra blogai, suprato gavęs skambutį iš banko dėl lizingo, kur pradėjo klausti dėl ekskavatoriaus buvimo vietos. Ikiteisminio tyrimo metu J. D. ir A. Š. įtikinėjo, kad laikytųsi versijos, kad įsigijo įmonę, jiems sumokėjo pinigus, kad viskas buvo legalu, o ne buvo fiktyvus statytinis. Po to nusprendė, kad reikia sakyti kaip yra, nes jį patį norėjo patraukti kaip bendrininką ir, kad visos baudos būtų dalijamos pusiau. Tada nebesutiko, kad nieko nepadaręs prisiimtų atsakomybę už nebūtus dalykus. Pats yra kaltas, kad neapgalvotai prisiėmė pareigas, t. y. norėdamas šlovės, patį privedė prie rimtų problemų. Direktoriumi buvo 2008 metais, tikslesnio laikotarpio nepamena, nes stengiasi nebegalvoti. Buvo vasara. Paskambindavo ir pats kartu su A. Š. nuvykdavo užpildyti deklaracijas. Iš A. Š. pinigų nėra gavęs, nei perdavęs. A. Š. nesako tiesos. Kad tyrimas yra pradėtas, sužinojo tuomet kai pradėjo kviesti į apklausas. Prasidėjus ikiteisminiam tyrimui, dalis duotų parodymų yra neteisinga. Kaip liudytojo duoti parodymai yra teisingi. Dėl parodymų davimo dažniausiai nurodydavo A. Š., dėl ekskavatoriaus, sakė, „sakyk jį nusipirkai, jis dirba Lenkijoje“. Dėl įmonės sakė „sakyk, kad nieko nežinai, nusipirkai“. Iš pradžių buvo liudytojas, paskui kaip tapo įtariamasis, tuomet ir nebendravo nei su vienu, nes suprato, kad jie bando viską suversti pačiam. Kol buvo liudytojas, buvo su minėtais asmenimis susitikęs dar keletą kartų, kiek tiksliai, neįvardins. Ankščiau turėjo minčių apie įmonės įsigijimą, bet neturėjo galimybės jos realizuoti. Realiai, kad kažką vykdytų su šia įmone, minčių nebuvo, nes ji jam nepriklausė. Galvojo, kad pačiam nieko nereikės daryti, prisiimti atsakomybės, nes yra tokie žmonės kaip A. Š.. Kas liečia dėl įmonės nupirkimo, kalbų su L. nebuvo, tik pasvajojimai, kad būtų gerai turėti įmonę, bet apie sąlygas kalbos nebuvo. Tuo metu pats buvo laisvai samdomas darbininkas, įdėdavo skelbimą į laikraštį, kad atlieka vidaus apdailą. Dirbo su verslo liudijimu ir be jo. Verslo liudijimą išsiimdavo terminuotam laikotarpiui, kreidavosi į mokesčių inspekciją. Apskaitą padėdavo tvarkyti moteris, rasta per pažįstamą. Mokesčius sumokėdavo pats. Pokalbiai su A. L. buvo bendri, kad būtų gerai kurti įmonę. 2008 metais buvo krizė, nebuvo darbų. Norėjosi, kad būtų rimta kompanija, būtų galima atlikti stambesnius objektus, nes be licencijų kai kurių darbų neatliksi. Karkasinių namų statyti nemokėjo, su mediena nedirbo. Dėl karkasinių namų statybos pas mokesčių administratorių nebuvo. A. Š. parodymai neteisingi, t. y. tarpusavyje bendravo įmonei veikianti ir jam vadovaujant. Jokio bendravimo su A. Š. nebuvo, viskas vyko per A. Š.. Pinigų gavimo už darbus nebuvo. Viskas buvo tvarkoma su A. Š.. Statybos rangos sutartį pasirašė J. D. automobilyje, kartu buvo J. D. ir A. Š.. Nežino, kas buvo įmonės „T.“ vardu pasirašęs. Kiti asmenys sėdėjo automobilyje. Atrodo niekas nepasirašinėjo, formos jau buvo paruoštos. Sąskaitų faktūrų nepamena, jos būdavo paduodamos automobilyje, paskutinį kartą buvo septynios. Bendrai dokumentų kiekis buvo septyni - dešimt. Dėl vieno parašo suabejojo, nes plika akimi matėsi, kad ne jo paties pasirašyta. Bet ekspertai nustatė, kadangi pasirašinėjo automobilyje, tai galimai galėjo būti ir jo paties.

Liudytoja M. I. D. teisme parodė, kad yra T. S. močiutė. L. D. nepažįsta. T. S. jos adresu buvo siunčiami dokumentai, nes T. S. tuo adresu yra registruotas. Anūkas jų ateidavo pasiimti. Anūkui sakė, kad paklaustų Sodroje dėl visų reikalų, jis sakė „neturiu dokumentų, deklaracijų“. Anūkas tuo momentu remontavo automobilius, jis dirbo bandomuoju laikotarpiu. Prasidėjus teismams, jis išėjo iš darbo. T. S. buvo priimtas fiktyviai dirbti vadovu, apie tai sužinojo iš jo paties. Nežino, kodėl anūkas į tai įsipainiojo. Jis sakė, kad jo prašė prisiimti įmonę trumpam, sakė jam nereikės nieko daryti. Žino tik, kad jis minėjo L.. Anūkas buvo labai jaunas 23 metų, tačiau norėjo turėti įmonę. Jis moka bendrauti su žmonėmis, yra negrubus, švelnaus charakterio. Buhalterinių žinių anūkas neturėjo, o ar įstatymais jis domėjosi, nežino. Anūką paskyrė įmonės vadovu. Iš pradžių jis buvo patenkintas, po to puolė į neviltį. Papasakojo apie traktorių, kas dedasi, bet buvo „šaukštai po pietų“. Pati pagalvojo, kad jei neduodami jam dokumentai, tai yra kažkas negerai. Anūko klausė kaip su parašais, dokumentacija, jis sakė, kad pasirašydavo banke. Jo dar klausė „ar žinai už ką, ar perskaitai“, anūkas atsakydavo – „ne“. Jį perspėjo „laukti pasekmių“. Pati anūkui sakė kreiptis į atitinkamas institucijas. Jis buvo nuėjęs kalbėti su A. Š., tačiau plačiau per daug nesidomėjo. Anūkas labai pasitiki žmonėmis. Po to prasidėjo ikiteisminis tyrimas. Anūkas pasakė „jūsų žodžiai išsipildė, aš tapau įtariamuoju“. Patarė anūkui sakyti tiesą.

Liudytoja R. R. teisme parodė, kad kaltinamasis yra nematytas. T. S. šeštus metus yra jos sugyventinis, turi bendrą vaiką. Nuo 2007 metų kuriuo laikotarpiu gyveno kartu. Vaiko susilaukė 2011 metais. Nuo 2007 metų kartu gyveno su pertraukomis. T. S. ateidavo aplankyti vaiko, susitikdavo pas močiutę. Įvykio laikotarpiu su juo buvo išsiskyrę. T. S. daug laiko nedirbo, gyveno iš jos algos. Po to tris – šešis mėnesius dirbo servise, kur uždirbdavo 500 ar 600 Lt, nes dirbo pusę etato ir trumpą laiką. Pati uždirbdavo apie 2 000 Lt. T. S. tikrai negalėjo turėti 10 000 Lt, nėra mačiusi. Visus pinigus šeimoje tvarkė ji pati. Jiems gyvenant kartu apie įmonę nežinojo. Žino tik apie gautus laiškus, kurie buvo gauti pas močiutę. Pas močiutę paštu buvo siunčiami šaukimai į apklausas, nes T. S. yra registruotas pas močiutę. Gautus laiškus pati perskaitydavo. Laiškai buvo dėl įmonės, kokios - nežino. Laiškus skaitė paviršutiniškai, į juos nesigilindama, nes tai, kad jis turėtų įmonę, nerealu. Jis pajamų neturėjo. Ar T. S. buvo įmonėje dirbantis, ar įmonės akcininkas, nežino. T. S. paskutinį pusmetį buvo išvykęs į užsienį, bet nedaug uždirbo. Į Norvegiją išvažiavo padedant tetai. T. S. svajonė buvo kada nors turėti įmonę, apie tai jis kalbėjo pradžioje, susipažinus. Jis neturėjo darbo ir sakė „kaip gerai būtų turėti įmonę“. Jis yra uždaras, nemėgsta daug žmonių. Be to, jis yra naivus, patiklus.

Liudytojas J. D. teisme parodė, kad yra L. D. tėvas ir duoti parodymus atsisako.

Liudytojas A. Š. teisme parodė, kad L. D. pažįsta 10-15 metų, yra jo tėvo draugas. Su L. D. tėvu pažįstami, nes sūnus draugavo su L. seserimi. Pradėjus bendrauti, L. D. turėjo įmonę. Bendrų planų su L. D. nėra nei turėję, nei aptarę. T. S. pažįsta per savo sūnėną. T. S. pažįsta, nes yra jo įmonėje dirbęs, buvo įmonėje techninis prižiūrėtojas. T. S. buvo direktorius, nupirkęs įmonę. Vilniuje gavo „N. m.“ pasiūlymą, kurį pasiūlė R. V., statybos skyriaus viršininkas. Reikėjo sutvarkyti likučius prieš naujus metus, tai vyko prieš tris – keturis metus, tiksliai nepamena. Pateikė pasiūlymą, kurio darbų kaina buvo virš 100 tūkstančių, bet kaina vis tiek buvo mažiausia. R. V. pasakė „jei greitai padarysi – darbas tavo“. Sūnus turėjo transporto pervežimo įmonę, parašė sutartį su „N. m.“ ir ieškojo subrangovų. Sūnus A. Š. turi UAB „T.“. T. S. pavedė atlikti darbą Vilniuje, darbą surado pats asmeniškai ir sprendė viską pats. Įmonei buvo reikalinga turėti sutartį ir vėliavą. Pats turi turėti įmonę, kuri įstatuose gali atlikti darbus, todėl reikėjo įmonės „M.“ vardo. UAB „T.“ buvo krovinių pervežimo įmonė. Pats viską dirbo po įmonės „M.“ vardu. Pasiūlė D., bet jie pasakė, kad įmonė jau parduota, „kalbėkite su S.“. Tada susisiekė su T. S. ir jam pasiūlė. Kad parduoda įmonę, pačiam pasakė L. ar J. D., po pusę metų A. L. pasakė, kad yra žmogus, ieškantis įmonės, todėl ir davė telefono numerį. Daugiau nieko apie įmonę negirdėjo, kol neprireikė jos atlikti darbus. Atliko objektą su mažiausiomis sąnaudomis, pridavė ir apmokėjo. Pasirašė pridavimo aktą, ar T. S. pasirašė, nežino. Apie įmonę „M.“ nieko negali pasakyti, nes dirbo tam tikrą laiką. Sutartį su „N. m.“ pasirašė jo sūnus. Apie įmonės veiką nieko pasakyti negali. T. S. nupirko įmonę ir tapo vadovu, apie įmonės pirkimą žino tik tiek. Sužinojo, kad L. D. pardavinės įmonę. Sūnėnas A. L. pasakė, kad žmogus ieško įmonės, todėl davė L. D. telefoną ir sakė, kad susiskambintų. Kada ir kaip tas įvyko, nežino. Tik radęs objektą sužinojo, kad D. jau yra pardavę įmonę. T. S. sutiko atlikti objektą. T. S. klausė kiek už įmonę jis sumokėjo, nieko neatsakė, pramykė, po to sakė „turiu atsiskaityti, gausiu už objektą“. Į įmonę įdarbino T. S.. Pats užpildė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prašymą, parašė pareiškimą direktoriui. Apie darbą aptarė, kad yra objektas, kuriame nedaug uždirbs. T. S. pasakė „jei galima uždirbti, kodėl nesutikti“. L. D. kartu nedalyvavo, kartu darbų aptarime nebuvo. T. S. nesakė, kad jis nėra įmonės direktorius. Jam pasakė, kad darbui atlikti turi būti atestuotas žmogus, todėl į įmonę įsidarbino ir atstovavo objektą. Sutartį „T.“ vardu pasirašė A. Š. - jo sūnus, iš kitos pusės „M.“ – T. S., L. D. tame nedalyvavo. T. S. ir L. D. objekte nesilankė. Įmonei „M.“ pinigai buvo išmokami kas savaitę, nes buvo krizė. Pinigai buvo mokami vežėjų atstovams. Už griovimo darbus „M.“ atsiskaitė su T. S.. T. S. atsiskaitė su vežėjais. Pinigų paėmime L. D. nedalyvavo. Buvo trys patentininkai, vienas iš jų važiuodavo į Šiaulius pasiimti pinigų kas savaitę, būdavo 3 000 – 5 000 Lt, bendra suma kas savaitę sudarydavo 13 000 – 15000 Lt. T. S. pinigus gaudavo iš A. Š., subrangovas pats pasiimdavo iš T. S.. Nei vienas subrangovas nebūtų atlikęs darbų, jei būtų nemokami pinigai. Likutinė suma buvo sumokėta darbų gale. Objektas turėjo būti atliktas pagal visus reikalavimus. Pinigus gavo „T.“ po akto pasirašymo, dar po mėnesio, o įmonei „M.“ išmokėtas grynais. Pinigų perdavime pats dalyvavo, juos sumokėjo A. Š.. T. S. susiskaičiuodavo pinigus ir pagal atliktų darbų aktą išmokėdavo kitiems, 50 – 100 Lt pasilikdavo sau. Pas patį buvo surašyti kiekvienos savaitės darbai. Patentininkai išduodavo kvitukus, įmonės „T.“ kasos pajamų orderiai rašomi nebuvo. Įmonės „M.“ darbuotojų be jo paties objekte nebuvo, buvo vietiniai subrangovai. Dirbant įmonėje L. D. nėra pinigų mokėjęs. L. D. pavedimų nedavė. Kuomet dirbo pas T. S. objekte, jam vadovauti nereikėjo, objektą prižiūrėjo jis pats. Pats buvo techninis prižiūrėtojas, buvo kaip objekto darbų vadovas, t. y. prižiūri objektą, kad viskas būtų techniškai be pažeidimų atliekama. Apmokėta už objektą buvo grynais pinigais, atsiskaitymas vyko kas savaitę. Subrangovus surado Vilniuje, įmonės pavadinimo nepamena, šiukšles išvežė patentininkai. Ekskavatorius ir buldozeris buvo atskiri, jie buvo ūkininko. T. S. pažįsta 5-6 metus, su juo yra mažai bendravę. Sūnėnas yra bendravęs su T. S. ankščiau, jie kartu gal yra dirbę, galbūt reikėtų sūnėno klausti. Pats įmonės dokumentų nematė, du kartus pas jį atliko kratą. Įmonės dokumentai turėtų būti pas direktorių, buhalterį. Kratą atliko 2010 metais, nieko nerado, 2013 metais vėl buvo atlikta krata ir kažką pasiėmė, bet ką konkrečiau, nežino. Ar įmonės dokumentai buvo perduoti L. D., nežino. Įmonės akcijas pardavė L. D.. Pats į bankus nėjo, į jokias institucijas T. S. nėra lydėjęs. Nematė kaip T. S. įmonės vardu ėjo į institucijas. Į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą buvo nuėję, nes jis norėjo išvykti į Švediją ar Norvegiją, kažkokius duomenis pridavė. Buvo Vilniuje, dirbo mėnesį ar pusantro, po to išsidarbino. Direktorius vaikščiojo paprastai apsirengęs ir su treningais, Vilniuje į objektą atvažiuoja ir su ilgais guminiais batais. Rūbų T. S. neskolino. Su lenkų įmone jokių reikalų niekada neturėjo. Ekskavatoriaus reikalais pats nesirūpino. Apie ekskavatorių dabar išgirdo pirmą kartą. Neneigia, kad turėjo darbų, atliko objektą ir kad, nenutruktų darbo stažas, pasiliko dar gal tris mėnesius dirbti šioje įmonėje. Atlikus objektą, kadangi T. S. sakė, gal dar reikės techninio prižiūrėtojo, jam sakė „neišdarbink manęs iš įmonės, išleisk neapmokamų atostogų“, pokalbyje kiti nedalyvavo. T. S. dėl objekto įvykdymo pretenzijų nereiškė.

Liudytojas A. L. teisme parodė, kad kaltinamasis yra nematytas. T. S. matytas, su juo ankščiau prieš septynis metus dirbo statybose pagal patentą. T. S. vertėsi kuom galėjo, įsigijo įmonę. T. S. dirbo privačiuose objektuose, juos rasdavo per jį (A. L.) ar per pažįstamus. Dirbdami kartu, gerdami kavą pakalbėdavo, kaip reikėtų lengviau įsigyti įmonę, kad nereikėtų mokėti 10 tūkstančių. Pats yra steigęs įmonę ir žino, kad reikia turėti 10 tūkstančių. T. S. sakė „jei ką sužinosi, pasakyk“. Praėjus kuriam laikui jis įsigijo įmonę. Su A. Š. įsikalbėjo, kad T. S. reikalinga įmonė ir jis davė telefono numerį. Žino, kad A. Š. dirbo pas T. S.. A. Š. pareigų nežino. T. S. gal buvo įmonės vadovas. Nežino, kada T. S. buvo pirkta įmonė. Dabar gyvena Šiauliuose, tuo metu gal gyveno ir K.. D. yra pažįstami, juos žino iš matymo. A. ir A. Š. – giminės. Dėl įmonės pardavimo kalbėjo su A. Š.. Jo paklausė „gal žinai kas gali padėti perkant įmonę“. Dėdė davė telefono numerį ir sakė, kad čia gali padėti. Pasiūlymo iš dėdės surasti fiktyvų pirkėją įmonei nebuvo.

Liudytojas A. Š. teisme parodė, kad L. D. yra draugas gal 7 metus, T. S. matytas, jis yra „M.“ įmonės direktorius, santykiai darbiniai. Pačiam yra iškelta baudžiamoji byla dėl T. S. parodymų, dėl jo dokumentų neišsaugojimo. Apie įmonės „M.“ savininkus nežino. Pats yra UAB „T.“ direktorius. Turėjo sandorį atlikti darbus Vilniuje, kurį užsakė „N. m.“. Jo vadovaujama įmonė užsakė įmonę „M.“, kuri tuos darbus atliko. Kadangi toje įmonė dirbo tėvas, todėl ja pasitikėjo. Sutartys atlikti darbus Vilniuje buvo sudarytos raštu, galėjo būti 2009 metų rudenį. Iš įmonės „M.“ pusės sutartį pasirašė T. S. prie jo paties. T. S. neminėjo, kad nėra įmonės direktorius. Per apklausą sakė, kad buvo tuo metu iš įmonės išsidarbinęs, bet tai sako tik dabar, kuomet vyksta FNTT tyrimas. Sutarties vertė buvo apie 80-90 tūkstančių, nepamena. Įmonė „T.“ sudarė sutartį su „N. m.“, darbus atliko pilnai „M.“. Su įmone „M.“ atsikaitymas buvo grynais pinigais. Pinigus mokėdavo T. S. grynais. Ne vieną kartą pinigus perdavė T. S.. Pinigus mokėjo dalimis, nes reikėjo mokėti už kurą, jie neturėjo pinigų. Apie tai jam sakė T. S.. Pats pinigus imdavo iš akcininkės – mamos, kiek pasakydavo, tiek ir duodavo, dokumentus suformindavo. Ėmė pinigus, bet nežinojo, kad taip forminti negalima, tai jo paties kaltė. Iš „N. m.“ pinigus gavo vieną kartą kuomet viskas buvo padaryta. T. S., kuomet buvo susitikę, minėjo, kad planuoja vykti į užsienį, žadėjo vykti į Švediją dirbti su elektronika. Toks pokalbis vyko tiesiogiai, kur - nepamena. Pretenzijų jokių iš T. S. dėl sutarties vykdymo niekada nebuvo. Pats asmeniškai žinojo, kad įmonė „M.“ priklausė L. D.. Darbus pasiūlė J. D., bet jis sakė, kad pardavė įmonę. Sakė paklausti to žmogaus. Jo įmonei iš tokio sandorio buvo 5 000 Lt nauda. Pačiam neapsimoka darbus perduoti iš karto „M.“ įmonei. Kokias pareigas „M.“ įmonėje užėmė jo tėvas, nežino. A. Š. niekada pinigų nemokėjo.

Liudytojas R. V. teisme parodė, kad L. D. yra nematytas. Pats dirba UAB „R.“ statybos projektų vadovu, atstovauja ir „N.“, yra atsakingas už visą statybą. Pažįsta tik A. Š., įmonės „M.“ nežino. Pasamdė UAB „T.“, kad atliktų griovimo darbus. Darbus jie atliko, su jais atsiskaitė ir viskas. Pats bendravo tik su A. Š., kadangi konkurso metu jie pasiūlė pigiausią kainą. A. Š. pasakė, kad įmonė yra sūnaus. Praeityje A. Š. atliko darbus, jis praeityje nebuvo apgavęs. T. S. niekada nematytas. Ekskavatorių yra matęs, tačiau pačiam nebuvo aktualu kieno jis. Jo įmonei svarbiausiai, kad darbai buvo atlikti pagal įsipareigojimus. Į kieno sąskaitą už darbus buvo daromi pavedimai, pasakyti negali. Grynais pinigai nebuvo išmokėti. Darbų vertė yra susitarimo dalykas. Griovimo darbai - bevertis dalykas. Įmonė atliko griovimo darbus, ką konkrečiai griauti, apsprendė sutartyje, parodė A. Š.. Ekskavatorių aikštelėje yra matęs adresu (duomenys neskelbtini). Kam jis priklausė ir ar jis dirbo, pasakyti negali, tik iš praktikos gali pasakyti, kad griovimo darbus atliekant jis yra reikalingas.

Specialistė I. S. teisme parodė, kad skyriuje dirbusi vyriausioji specialistė S. Ž. atliko UAB „M.“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą už laikotarpį nuo 2009-01-01 iki 2010-10-05 ir surašė išvadą 2011-05-20. Pati yra vyriausioji specialistė. L. D. yra nematytas, T. S. - taip pat nematytas. Įmonė „M.“ žinoma, nes atliko UAB „T.“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą, iš tos veiklos yra žinoma ir minėta įmonę. Su pateikta specialisto išvada yra susipažinusi, pati skaičiavimų, tyrimų neatlikinėjo, bet į išvadą yra įsigilinusi ir ją tvirtina. Parduodant akcijas fiziniam asmeniui, kuris nesusijęs darbo pareigybėmis su įmone, fizinis asmuo turi vadovautis Archyvų departamento nuostatomis, bet tokia tvarka fiziniam asmeniui nėra reglamentuota. Tačiau, jei fizinis asmuo yra susijęs darbiniais santykiais, jei ne vadovaujančias pareigas - jis prilygsta fiziniam asmeniui, o jei įmonės vadovas - vadovaujančiam asmeniui ir atsako kaip įmonės vadovas ir turi vadovautis Buhalterinės apskaitos įstatymu ir visais kitais Archyvų departamento aktais. Jeigu asmuo yra dirbęs vairuotoju, jis tuomet yra kaip fizinis asmuo ir jam negalioja įstatymas, jei jis buvo įmonės vadovas, tai įstatymais turi vadovautis. Parduodant vadovui įmonę, turi būti dokumentų perdavimo - priėmimo aktas, kuriame perduodantysis turi būti įvardinęs dokumentus, kurie turi būti nurodyti, ar jie suvestiniai, ar pirminiai, sušniūruoti ir surašyti lapai, padarytas apyrašas, nurodytas laikotarpis ir tiksliai įvardinti dokumentai. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymą buhalterė atsakinga už buhalterinių įrašų teisingumą, o už dokumentų išsaugojimą ir buhalterinės apskaitos organizavimą atsako vadovas. Buhalterė privalo užpildyti registrus ir juos perduoti. Finansinė atskaitomybė buvo nešama į mokesčių inspekciją, vėliau į Registrų centrą, o įsigaliojus el. bankininkystei yra atsakingas asmuo, kuris teikia finansines atskaitomybes, dažniausiai tai vadovas. Naujas vadovas įmonėje turi priimti dokumentus ir pasižiūrėjęs ko trūksta, turi dokumentus išsireikalauti. Pagal įstatymų normas vadovas turi taip pradėti darbą, kad dokumentų netrūktų. Jei duomenų neranda, jis atsako už tuos veiksmus nuo kada jis pradėjo dirbti. Jei visi sandoriai yra užbaigti, jam nėra tikslo ieškoti dokumentų. Įstatymai, kurie numato atsakomybę ir tvarką, griežtai apibrėžia, kad direktorius, atėjęs į darbą, atsakomybę neša nuo pirmos dienos už buhalterinės apskaitos organizavimą, jis turi perimti visus dokumentus ir atsako už perimtų dokumentų išsaugojimą, tęsiant įmonės veiklą.

Specialistė S. Ž. teisme parodė, kad L. D. nematytas. Šiuo metu dirba Telšių apskrities VMI viršininke, ankščiau - FNTT Šiaulių apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos skyriuje vyr. specialiste. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyboje išdirbo 15 metų. Pagal specialybę yra ekonomistas organizatorius, ilgą laiką dirbo ekonomistu – buhalteriu, su buhalterine apskaita susipažinusi. Specialistai atlieka užduotis pagal tyrėjo pateiktus klausimus kaip tvarkoma įmonės „M.“ apskaita ir iš tyrėjo pateiktos medžiagos buvo surašoma išvada ir atsakoma į klausimus. Kiek pamena, turėjo vienintelį įmonės „M.“ atliktų paslaugų sandorį. Iki to laiko „M.“ nieko nepateikė, buvo pateiktos Šiaulių AVMI deklaracijos, kuriose „M.“ deklaravo, kad vykdo kažkokią veiklą, turi pajamų. Be to, dar buvo pateikta „H. l.“ sutartis, kad įmonė „M.“ turi įsigijęs turto pagal lizingo sutartį, kuri nepilnai išmokėta. Sodros duomenimis, įmonėje tiriamuoju laikotarpiu „M.“ dirbo du asmenys: T. S., kuris pakeitė L. D., buhalterė, kuri atleista 2009 m. balandžio mėnesį ir buvo įdarbintas A. Š., būtent tai įmonei, kurioje dirbo išnuomotas ekskavatorius. Šiai dienai pateiktą išvadą tvirtina pilnai. Apskaitoje yra dvigubi įrašai, jie lemia pinigų sumokėjimą, tai yra vieną ūkinę operaciją ir iš to kylančius įsipareigojimus, veikla. Jie visi yra susiję. Šiuo atveju nebuvo jokių pateiktų dokumentų, išskyrus mokesčių inspekcijos deklaracijas. Bendrovė turėjo lizingo sutartį su „H. l.“, kitų jokių bankinių dokumentų, išrašų neturėjo. „Registrų centrui“ tikriausiai buvo pateiktas T. S. sprendimas, bet to negali garantuoti. „Registrų centras“ pateikė dokumentus, kad T. S. turėjo būti vienintelis akcininko sprendimas. Antrame lape surašyta išvada iš „Registro centro“ pateiktų duomenų. Akcijos turi būti parduodamos pagal akcijų pirkimo - pardavimo sutartį. Akcijų pardavimas priklauso nuo įmonės statuso, gali būti per biržą, tačiau ši įmonė maža. Akcijos - fizinio asmens nuosavybė juridiniame asmenyje, akcijų pardavimas yra susitarimo reikalas, jis gali parduoti ne visas akcijas. Šiuo atveju akcininkas buvo vienintelis L. D.. Jis nutarė parduoti visą 100% akcijų ir pridedamus dokumentus. Toks akcijų pardavimas nekeičiant įmonės vadovybės nebūtų sukėlęs jokių pasekmių L. D. einant toliau direktoriaus pareigas. Yra du skirtingi dalykai: visiškas įmonės pardavimas ir akcijų pardavimas. L. D. galėjo parduoti pagal akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, užregistruoti naują pasikeitimą pas save įmonėje akcijų pirkimo-pardavimo žurnale ir pateikti pranešimą „Registrų centrui“ per 5 dienas. Sprendimą dėl vadovo paskyrimo priima vienintelis akcininkas, jei akcininkas visų 100 %. T. S. pats pasiskyrė direktoriumi ir registravo Sodros duomenų bazėje. Po 2009 m. liepos 23 d. PVM deklaracijas teikė elektroniniu būdu, kas jas teikė, nežino. Visur yra teikiama tuo pačiu buhalterės D. el. pašto adresu, kuri balandžio mėnesį jau nebedirbo. Ji tuo laiku jau nebedirbo, bet deklaracijos eina jos adresu. Išvados 2.4 p. nurodoma, kad T. S. dokumentų pateikti negali, jo teigimu, nes dokumentai pas A. Š., kuris buvo įdarbintas įmonėje „M.“. Kiekvienas buvo atsakingas už savo darbo laikotarpį, įvykus įmonės pardavimui, pardavimo sutartis turėjo būti tvirtinama notariškai, kas neįvyko, t. y. už savo laikotarpį atsako tas, kuris buvo direktorius. Akcijų pardavimas - daugiau formalus dalykas. Parašymas „visus dokumentus“, kaip suprantama, tai dokumentų gali būti 1 lapas ir gali būti visi dokumentai, segtuvais paruošti archyvui ir sutvarkyti pagal apskaitos reikalavimus. Vadovas už dokumentus atsako automatiškai patapęs įmonės vadovu. T. S. nuo įmonės nusipirkimo tampa atsakingu už dokumentus. Pati neturėjo tokių duomenų, ar T. S. reiškė buvusiam direktoriui pretenzijas, kad neturėjo dokumentų. Parašymas „viską atiduodu“ yra neapibrėžtas ir praktikoje niekur netaikomas, yra Archyvų įstatymas, kuris reglamentuoja tvarką. Sudarant su lizingo bendrove sutartį, viskas buvo išdėstyta. Žmogus tik iš nežinojimo gali pasirašyti, kad viską gauna. Parduodantysis turėjo atlikti inventorizaciją ir perduoti turtą išvardindamas. Norminiuose aktuose – t. y. buhalterinę apskaitą reglamentuojančiuose aktuose, turi įsitikinti, kad perka gerą įmonę, tokios prievolės nėra, tai perkančiojo reikalas. Ši norma yra Civiliniame kodekse. Įmonės pardavimas įvyko ne tik 100 procentinis pardavimas, bet ir pasikeitimas įmonės vadovo, tai šiuo atveju sutartis turėjo būti notariškai tvirtinama. Parduodančioji pusė turėjo būti sąžininga. L. D. pardavė įmonę. T. S. turi teisę nekeisti direktoriaus, tai buvo jų susitarimas. Jei dėl L. D. nebuvo priimtas sprendimas, jis turėjo dirbti toliau, tokius klausimus nuo įmonės pardavimo sprendė T. S.. Akcijos parduotos ir dokumentai perduoti, tačiau asmenims nesusitarus, tokie dalykai nevyksta. Jų susitarimas dėl vadovo yra teisėtas, tik trūksta sąžiningumo, kadangi reikia pridėti daugiau dokumentų, juos išvardinant, o neparašyti „atiduodu viską“. Dėl parduoto ekskavatoriaus mėtymo buvo keista, kas su juo važiuoja, kas jį vairuoja, tikriausiai nei T. S. nėra matęs ekskavatoriaus, nei įmonė „T.“ nepasako. Tokias mintis dėsto remdamasi banko pateiktais dokumentais.

Nors kaltinamasis L. D. neigia savo kaltę, tačiau jo kaltę įrodo teisme apklaustų liudytojų T. S., R. R., M. I. D. duoti parodymai, specialisčių I. S., S. Ž. teisme duoti paaiškinimai, kita ikiteisminio tyrimo metu surinkta ir teisme ištirta baudžiamosios bylos medžiaga:

- 2011-05-20 specialisto išvada Nr. 5-4/50, kurioje nurodoma, kad UAB ,,M.“ ūkinės finansinės veiklos tyrimui nepateikė visiškai jokių buhalterinės apskaitos pirminių dokumentų, suvestinių registrų, finansinių ataskaitų, bendrovės ūkinės finansinės veiklos tyrimas buvo atliktas iš ikiteisminio tyrimo metu surinktos medžiagos. Apibendrinant ikiteisminio tyrimo metu surinktų dokumentų duomenis, ir UAB ,,M.“ nepateikus visiškai jokių apskaitos dokumentų nei registrų, ūkinės finansinės veiklos tyrimo metu nustatyta, kad bendrovė tiriamuoju laikotarpiu vykdė veiklą:

Šiaulių AVMI pateikė duomenis apie UAB ,,M.“ deklaruotas įvykusių prekių teikimo ir paslaugų teikimo sandorių metu uždirbtas pajamas. Šias pajamas bendrovė deklaravo mokesčių administratoriui pateiktose PVM deklaracijose:

už 2009 m. vasario mėn. deklaravo 22 822,- Lt pajamų;

už 2009 m. kovo mėn. deklaravo 17 955,- Lt pajamų;

už 2009 m. liepos mėn. deklaravo 1 800,- Lt pajamų;

už 2009 m. spalio mėn. deklaravo 42 570,- Lt pajamų;

už 2009 m. lapkričio mėn. deklaravo 20 816,- Lt pajamų;

už 2009 m. gruodžio mėn. deklaravo 90 516,- Lt pajamų.

Kaltinamajam L. D. inkriminuojamoje LR BK 222 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta materiali nusikalstamos veikos sudėtis, nes pagal LR BK 222 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė atsiranda tik tada, kai dėl šio straipsnio dispozicijoje aprašytų veikų padarymo negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-460/2008). Apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada, o kilus abejonių dėl jų pagrįstumo gali būti skiriama ekspertizė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-305/2009, 2K-216/2011, 2K-157/2011).

Nagrinėjamoje byloje dėl apgaulingai tvarkytos teisės aktų reikalaujamos apskaitos kilę padariniai nustatyti remiantis specialisto išvada. Specialistės išvada surašyta remiantis jos surašymą tvarką reglamentuojančiais teisės aktais, jomis buvo atsakyta į užduotyje atlikti objektų tyrimą pateiktus klausimus. Specialistė dalyvavo nagrinėjant bylą teisme, duodama parodymus paaiškino, kokiais duomenimis remdamasi ji atliko tyrimą. Specialisto išvados kaltinamasis L. D. neginčijo, skirti buhalterinės ekspertizės neprašė, vadinasi, su specialisto išvada sutiko. Teismui byloje pateikta specialisto išvada taip pat nėra jokio pagrindo abejoti, specialistės suinteresuotumas bylos baigtimi taip pat nenustatytas.