Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. D. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. liepos 4 d. nuosprendžio, kuriuo:

L. D. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 80 MGL dydžio (10 400 Lt) bauda.

L. D. pripažintas kaltu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 40 MGL dydžio (5 200 Lt) bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė L. D. paskirta 80 MGL dydžio (10 400 Lt) bauda.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. D. nuteistas už tai, kad būdamas UAB „M.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos adresu (duomenys neskelbtini), direktoriumi ir akcininku, užimamų pareigų pagrindu, pagal 2001-11-06 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 19 straipsnį būdamas atsakingas už priemonių, užtikrinančių dokumentų saugumą nustatymą, 21 straipsnio 2 punktą, būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą, pažeisdamas Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996-02-22 įsakymo Nr. 13 „Dėl buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimo terminų“ nuostatus, numatančius, kad uždarosios akcinės bendrovės privalo saugoti 10 metų apskaitos dokumentus, surašomus ūkinės operacijos metu arba tuoj pat jai pasibaigus, numatydamas, kad paslėpus UAB „M.“ apskaitos dokumentus ir apskaitos registrus bus trukdoma nustatyti UAB „M.“ veiklą, jos turtą, nuosavą kapitalą ar įsipareigojimų dydį, ar struktūrą ir to siekdamas, nusikalstamu būdu atliko UAB ,M.“ visų akcijų pardavimą bei vadovo pakeitimą, t. y. 2009 m. liepos mėn., nenustatytą dieną nenustatytoje vietoje nenustatytam asmeniui pasinaudojus kompiuterine įranga ir atspausdinus 2009 m. liepos 23 d. UAB „M.“ akcijų pirkimo – pardavimo sutartį, UAB ,,M.“ dokumentų, turto perdavimo – priėmimo aktą, kuriuos L. D. pasirašė ir, kuriuos 2009 m. liepos 23 d. įregistravo VĮ Registrų centro (duomenys neskelbtini) filiale, (duomenys neskelbtini), kad neva pasikeitė duomenys apie UAB ,,M.“ akcininką, vadovą ir tokiu būdu sudaręs tariamai teisėtą UAB ,,M.“ akcijų bei įsipareigojimų perleidimo T. S. įvaizdį, nenustatytu laiku ir vietoje paslėpė UAB ,,M.“ apskaitos dokumentus ir apskaitos registrus, dėl ko buvo visiškai negalima nustatyti UAB „M.“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros laikotarpio nuo 2007 m. gruodžio 3 d. iki 2009 m. liepos 23 d.

Be to, L. D. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupe su T. S., kuris buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 40 straipsnį, turėdamas tikslą paslėpti vadovaujamos įmonės UAB ,,M.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini), dokumentus ir tokiu būdu sutrukdyti ateityje nustatyti šios įmonės veiklą, turtą, nuosavą kapitalą ar įsipareigojimų dydį ir struktūrą, nusikalstamu būdu organizavo UAB ,,M.“ visų akcijų pardavimą T. S. vardu bei šio asmens paskyrimą įmonės vadovu nuo 2009 m. liepos 30 d., t. y. žinodamas, kad T. S. neįgyja ir neįgis UAB „M.“ įmonės kodas (duomenys neskelbtini) akcijų, neperima ir neperims UAB „M.“ buhalterinės apskaitos bei kitų dokumentų, bendrovės turto, 2009 metų liepos mėnesį, tiksliau nenustatytu laiku ir vietoje nenustatytam asmeniui pagaminus kompiuterinės technikos pagalba netikrus dokumentus - 2009 m. liepos 23 d. UAB „M.“ akcijų pirkimo – pardavimo sutartį, 2009 m. liepos 23 d. dokumentų, antspaudo, kasos likučio, ilgalaikio turto priėmimo – perdavimo aktą, 2009 m. liepos 23 d. UAB „M.“ vertybinių popierių pirkimo pardavimo sutartį ir UAB „M.“ vienintelio akcininko sprendimą, kuriuose melagingai įtvirtinti žinomai netikri duomenys apie tai, kad T. S. iš L. D. už 10 000 Lt įsigijo 100 paprastų vardinių UAB „M.“ akcijų, perima šios bendrovės buhalterinius dokumentus, turtą bei valdymą, tokiu būdu nenustatytam asmeniui pagaminus netikrus dokumentus, L. D. juos pasirašė ir 2009 m. liepos 23 d. įregistravo VĮ Registrų centro (duomenys neskelbtini) filiale, (duomenys neskelbtini), tikslu neva pasikeitė duomenys apie UAB ,,M.“ akcininką ir vadovą.

Apelianto vertinimu, teismas visiškai nepagrįstai aplinkybę, kad iš IP adreso (duomenys neskelbtini), kuris priklauso L. D., buvo jungtasi prie L. D. ir UAB „M.“ sąskaitų po 2009 m. liepos 23 d., išaiškino, kaip įrodančią inkriminuojamas veikas L. D.. Kaip jau minėjo, jis po 2009 m. liepos 23 d. mokėsi (duomenys neskelbtini), gyveno (duomenys neskelbtini), o ne su tėvais. Teismo išvados yra prieštaringos. Teismas nuosprendžio 15 lape nurodė „šios aukščiau aptartos aplinkybės įrodo, kad ne visi, o tik pavieniai su įmone susiję dokumentai buvo perduoti naujajam įmonės vadovui/akcininkui T. S.“. O pripažindamas jį kaltu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, teismas nurodė, kad nustatė, jog L. D. žinojo, kad esą T. S. neįgyja ir neįgis UAB „M.“ akcijų, neperima ir neperims UAB „M.“ buhalterinės apskaitos dokumentų. Teismas kaip įrodymą, jog jis padarė jam inkriminuojamas veikas akcentuoja kratos protokolus, kur nurodyta, kad 2010-11-09 atlikus kratą L. D. gyvenamosiose patalpose (duomenys neskelbtini), buvo rasti ir paimti dokumentai: akcijų pirkimo-pardavimo sutartis, 2009-07-23 visuotinio akcininkų susirinkimo protokolas, vertybinių popierių (PVA) pirkimo-pardavimo sutartis ir 2009-07-23 UAB „M.“ dokumentų, antspaudo, kasos likučio, ilgalaikio turto priėmimo-perdavimo aktas, ir, kad visų dokumentų, pasirašytų originaliais parašais, buvo rasta ir paimta po 2 egz. Tačiau teismas neaptarė ir nutylėjo, kaip jis vertina tą aplinkybę, kad L. D. ne kartą pabrėžė, jog kratos atlikimo metu bei anksčiau jis mokėsi, negyveno pas tėvus nurodytu adresu, ką įrodo ir tai, jog minėtoje kratoje jis nedalyvavo, o dalyvavo jo tėvas. O, kaip matyti iš T. S. parodymų, jis po 2009 m. liepos 23 d. įsigytų UAB „M.“ akcijų bendravo su A. Š., nurodė, kad bendravo ir su J. D., tačiau aiškiai nurodė, kad su juo nebuvo nei susitikęs, nei kitokiu būdu bendravo.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl teismo nešališkumo

Asmens teisė į nešališką teismą numatyta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje, taip pat Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencijos) 6 straipsnio 1 dalyje.

Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje nurodoma, kad, nors nešališkumas paprastai reiškia išankstinio nusistatymo, tendencingumo nebuvimą, pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį jis gali būti tikrinamas dviem aspektais, kurie yra glaudžiai tarpusavyje susiję (Piersack v. Belgium, no. 8692/79, judgement of 1 October 1982; Micallef v. Malta, no. 17056/06, judgement of 15 October 2009).

Pirmiausia, teismas turi būti subjektyviai nešališkas. Šiuo aspektu atsižvelgiama į konkretaus teisėjo asmeninį nusistatymą ir elgesį, t. y. į tai, ar jis konkrečioje byloje yra asmeniškai iš anksto nusistatęs ar tendencingas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje suformuotas principas, kad asmeninis teisėjo nešališkumas turi būti preziumuojamas, kol nėra įrodyta priešingai, pavyzdžiui, nustatyta, kad teisėjas parodė priešiškumą ar nepalankumą dėl asmeninių priežasčių (pvz., Micallef v. Malta; Lavents c. Lettonie, no 58442/00, arr?t du 28 novembre 2002). Nurodyta prezumpcija dažnai yra sunkiai paneigiama, taigi svarbias tolimesnes garantijas užtikrina objektyvaus nešališkumo reikalavimas (Micallef v. Malta).

Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. jis turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią pagrįstą abejonę. Vertinant nešališkumą objektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie vis dėlto kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Šiuo požiūriu netgi tai, kaip situacija atrodo, gali būti gana svarbu, nes nuo to priklauso pasitikėjimas, kurį demokratinėje visuomenėje teismai turi įkvėpti visuomenei ir, visų pirma, bylos šalims (pvz., Daktaras v. Lithuania, no. 42095/98, judgement of 10 October 2000; Neš??k v. Slovakia, no. 65559/01, judgement of 27 February 2007; a contrario Academy Traiding Ltd and Others v. Greece, judgement of 4 April 2000, no. 30342/96; Lindon, Otchakovsky-Laurens and July v. France, nos. 21279/02 and 36448/02, judgement of 22 October 2007; Poppe v. the Netherlands, no. 32271/04, judgement of 24 March 2009). Vis dėlto sprendžiant, ar konkrečioje byloje yra pateisinamas pagrindas abejoti, kad konkretus teisėjas stokoja nešališkumo, nuteistojo (kaltinamojo) požiūris, nors ir yra svarbus, bet nėra lemiamas. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar toks baiminimasis gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (pvz., Fey v. Austria, no. 14396/88, judgement of 24 February 1993; Vera Fern?ndez-Huidobro c. Espagne, no 74181/01, arr?t du 6 janvier 2010). Objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, jog teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-202/2005; Nr. 2K-230/2009; 2K-243/2009, 1A-507-300/2011).

Apeliaciniame skunde nuteistasis L. D. nurodo, kad nuosprendį priėmęs teismas buvo šališkas, nes nuosprendyje padarytos išvados yra neobjektyvios, prieštaringos ir šališkos.

Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs byloje surinktus duomenis, patikrinęs juos įrodymų tyrimo ir vertinimu aspektu, neturi pagrindo daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismas buvo objektyviai ar subjektyviai šališkas. Teismas nagrinėdamas šią bylą neišreiškė jokio palankumo ar priešiškumo vienai iš šalių, priimamus sprendimus motyvavo, tenkino tiek prokuroro, tiek kaltinamojo ir jo gynėjo prašymus dėl liudytojų ir specialistės kvietimo ir apklausimo, gynėjo prašymus dėl papildomų duomenų išsireikalavimo bei kitus prašymus. Vien tai, kad įrodymai buvo įvertinti kitaip nei pageidauja proceso dalyviai, nesudaro pagrindo daryti išvados apie pirmosios instancijos teismo šališkumą.

Dėl kaltinamojo akto

BPK 234 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad byla perduodama prokurorui, kai ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės šio kodekso 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ar yra kitų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, kurie trukdo nagrinėti bylą.

BPK 219 straipsnyje, reglamentuojančiame kaltinamojo akto turinį nustatyta, kad kaltinamajame akte turi būti nurodoma: 1) teismo, kuriam teisminga byla, pavadinimas; 2) įtariamojo vardas, pavardė, gimimo data, asmens kodas, šeiminė padėtis, profesija, darbovietė, duomenys apie ankstesnį teistumą; prokuroro nuožiūra gali būti nurodyti ir kiti duomenys; 3) nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės; duomenys apie nukentėjusįjį (vardas, pavardė ir gimimo data); įtariamojo atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės; 4) duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas; 5) Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso straipsnis (jo dalis ir punktas), numatantis atsakomybę už padarytą veiką; 6) įtariamojo gynėjo vardas ir pavardė, jei įtariamasis ikiteisminio tyrimo metu turėjo gynėją; 7) įtariamojo pozicija, jeigu įtariamasis nesutinka su įtarimu; 8) prokuroro nuomonė dėl galimybės teisme atlikti šio Kodekso 273 straipsnyje numatytą sutrumpintą įrodymų tyrimą.

Pagal teismų praktiką kaltinamasis aktas neatitinka įstatymo nuostatų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius (pavyzdžiui, veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir pan.), ir dėl to šio dokumento turinio defektai suvaržo kaltinamojo teisę į gynybą, be to, kaltinamojo akto trūkumai turi būti tokie, kurių negalima ištaisyti nagrinėjant bylą teisme ir kurie trukdo ją nagrinėti teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-142/2009).

Teisėjų kolegija, išanalizavusi baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, Šiaulių apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės 2013 m. gruodžio 31 d. kaltinamąjį aktą baudžiamojoje byloje Nr. 40-9-00268-12, Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. liepos 4 d. nuosprendį, apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad kaltinamasis aktas atitinka BPK 219 straipsnyje keliamus reikalavimus, jame suformuluotas kaltinimas yra aiškus, jame nurodytos esminės nusikalstamų veikų aplinkybės, t. y. nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Iš nuteistojo L. D. ikiteisminio tyrimo ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duotų parodymų matyti, kad nuteistasis suprato apie kokį įvykį yra apklausiamas, nurodė jam žinomas nagrinėjamo įvykio aplinkybes, todėl daroma išvada, kad nuteistasis L. D. suprato kuo yra įtariamas ir kaltinamas, dėl šių priežasčių nėra pagrindo teigti, kad buvo pažeista jo teisė į gynybą. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis pateikė kaltinamąjį aktą, kuriame motyvuotai ginčija jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, nėra pagrindo teigti, kad buvo pažeista nuteistojo teisė į apeliaciją. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kaltinamasis aktas, bei teismo nuosprendis yra vientisi dokumentai, todėl turi būti vertinami ir analizuojami visumoje, o ne atskiros jų dalys. Apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, kad jam nesuprantamos kaltinime esančios frazės „nusikalstamu būdu“, „neva“, „tariamos“ ir kitos, tačiau kolegijos vertinimu, minėtos frazės vertinant jų panaudojimo kontekstą yra aiškios ir suprantamos, todėl nėra pagrindo teigti, kad kaltinamajame akte ir nuosprendyje suformuluoti kaltinimai yra neaiškūs ar nesuprantami.

Dėl nuteistojo L. D. kaltės pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad BK 2 straipsnyje apibrėžtos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos, reiškiančios, jog pagal BK atsako asmuo, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką, atitinkančią baudžiamojo įstatymo numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Šių nuostatų įgyvendinimas ir atsakomybė už kaltai padarytą veiką nustatymo procesas reglamentuojamas konkrečiomis BPK normomis, kurių laikymasis lemia teisingų sprendimų priėmimą, kaltinamo asmens teisių užtikrinimą. Teisingumo vykdymas – išimtinė teismo kompetencija (BPK 6 straipsnis). Todėl teismo procesas ir teismų sprendimų priėmimas yra reglamentuojamas taisyklėmis, nurodytomis BPK normose.

BPK normos, reglamentuojančios įrodinėjimą, sudaro svarbiausią ir pagrindinę baudžiamojo proceso teisės dalį. Tinkamas šių normų taikymas užtikrina teisingumo vykdymą ir baudžiamojo proceso paskirtį – ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas.

Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Vadovaujantis BPK 301 straipsnio 1 dalimi, nuosprendis pagrindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Tačiau ši norma neturi būti suprantama tiesiogiai, kad nuosprendyje remiamasi tik tais kaltinamųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, o byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, kai yra esminių prieštaravimų tarp parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, ir parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ar pirmiau teisme (BPK 276 straipsnio 1, 4 dalys), perskaityti dokumentus bei apžiūrėti daiktus. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, be to, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-372/2005, 2K-431/2006, 2K-592/2010, 2K-253/2013, 2K-332/2013). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių.

Pažymėtina, kad pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas, kuris turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl proceso dalyvių išsakomos nuomonės dėl įrodymų vertinimo atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad bylos įrodymai buvo įvertinti ne taip, kaip pageidavo nukentėjusieji nėra nuosprendžio nepagrįstumą ar neteisėtumą patvirtinančios aplinkybės.

BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė už apgaulingą apskaitos tvarkymą. Šiame straipsnyje atsakomybė nustatyta už šių veikų padarymą: 1) apgaulingą teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymą; 2) buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimą; 3) buhalterinės apskaitos dokumentų sunaikinimą; 4) buhalterinės apskaitos dokumentų sugadinimą, jei dėl to nebuvo galima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtis yra materiali, t. y. baudžiamoji atsakomybė pagal šį straipsnį kyla tuo atveju, kai dėl straipsnio dispozicijoje išvardytų veikų padarymo atsiranda padarinių: negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada, o kilus abejonių dėl jų pagrįstumo gali būti skiriama ekspertizė (kasacinė nutartis Nr. 2K-496/2009, 2K-170/2012).

Pagal BK 300 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo.

Tikro dokumento suklastojimas suprantamas kaip dokumento tikrumo ir jo turinio teisingumo pakeitimas. Dokumentai klastojami įrašant melagingą informaciją, padirbant parašą ar antspaudą, pašalinant tikro dokumento teksto dalį, perklijuojant nuotrauką ir pan. Tikro dokumento suklastojimas yra ne tik tada, kai kaltininkas neteisėtai pakeičia autentiško dokumento formą ir (ar) turinį, tokiais neteisėtais veiksmais įtvirtindamas tikrovės neatitinkančią informaciją ir siekdamas paleisti tokį dokumentą į teisinę apyvartą kaip tikrą, bet ir tada, kai kaltininkas, objektyviai turėdamas teisę savo vardu surašyti, atspausdinti ar kitaip pagaminti tam tikrus dokumentus, neteisėtai savo vardu surašo, atspausdina ar kitaip pagamina tokį dokumentą, jame įtvirtindamas tikrovės neatitinkančią informaciją, arba kito asmens į dokumentą įtrauktus objektyvios tikrovės neatitinkančius duomenis patvirtina parašu, antspaudu arba kitokiu būdu, siekdamas paleisti tokį dokumentą į teisinę apyvartą kaip tikrą (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-35/2011, Nr. 2K-37/2012). Pagal teismų praktiką dokumentu BK 300 straipsnio 1 dalies prasme, laikytinas kiekvienas rašytinis aktas, įtvirtinantis juridinę reikšmę turinčią informaciją, kuri pagal savo pobūdį ir reikšmę yra teisės, pareigos, teisinio santykio atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo įrodymas, taip pat juridinių faktų ar juridinę reikšmę turinčių aplinkybių įrodymas (kasacinės nutartys Nr. 2K-426/2006, 2K-16/2010, 2K-263/2010, 2K-401/2011, 2K-139/2012, 2K-361/2012). Teismų praktikoje dokumentu laikytinas bet koks rašytinis aktas, kuriuo asmuo liudija faktą, turintį teisinę reikšmę. Rašytinio akto teisinė reikšmė pasireiškia tuo, kad jis suteikia tam tikras teises ir pareigas.

Atskleidžiant BK 300 straipsnyje numatyto nusikaltimo objektyviuosius požymius, svarbu nustatyti kaltinamo asmens veiksmų apimtį, konkrečiai įvardyti, kuo šie veiksmai pasireiškė suklastojant bei panaudojant kaltinime nurodytą dokumentą. Dokumento suklastojimu laikomi tokie veiksmai, kuriais pakeičiamas dokumento tikrumas ir jo turinio teisingumas. Tačiau jame nebūtinai visa informacija turi būti melaginga, svarbu, kad šios informacijos dalis neatitinka tikrovės. Kadangi nusikaltimo sudėtis formalioji, baigtumui pakanka tik pačios veikos atlikimo. Subjektyviajam šio nusikaltimo požymiui – kaltei yra būdinga tiesioginė tyčia. Tai reiškia, kad pagamindamas netikrą ar klastodamas tikrą dokumentą, jį panaudodamas, kaltininkas suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir nori taip veikti (BK 15 straipsnio 2 dalis).

Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad apylinkės teismas išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištyrė byloje surinktus įrodymus, padarė byloje nustatytomis aplinkybėmis pagrįstas išvadas, išdėstė įrodymus, kuriais remiasi, įvertino įrodymų teisėtumą, sąsajumą, patikimumą, todėl teisėtai ir pagrįstai L. D. pripažino kaltu padarius BK 222 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje numatytus nusikaltimus.

L. D. nuteistas už tai, kad būdamas UAB „M.“ direktoriumi ir akcininku, atsakingas už priemonių, užtikrinančių dokumentų saugumą nustatymą, buhalterinės apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą, numatydamas, kad paslėpus UAB „M.“ apskaitos dokumentus ir apskaitos registrus bus trukdoma nustatyti UAB „M.“ veiklą, jos turtą, nuosavą kapitalą ar įsipareigojimų dydį, ar struktūrą ir to siekdamas, nusikalstamu būdu atliko UAB „M.“ visų akcijų pardavimą bei vadovo pakeitimą, t. y. 2009 m. liepos mėn., nenustatytą dieną nenustatytoje vietoje nenustatytam asmeniui pasinaudojus kompiuterine įranga ir atspausdinus 2009 m. liepos 23 d. UAB „M.“ akcijų pirkimo – pardavimo sutartį, UAB ,,M.“ dokumentų, turto perdavimo – priėmimo aktą, kuriuos jis pasirašė ir 2009 m. liepos 23 d. įregistravo VĮ „Registrų centras“ (duomenys neskelbtini) filiale, kad neva pasikeitė duomenys apie UAB ,,M.“ akcininką, vadovą ir tokiu būdu sudaręs tariamai teisėtą UAB ,,M.“ akcijų bei įsipareigojimų perleidimo T. S. įvaizdį, nenustatytu laiku ir vietoje paslėpė UAB ,,M.“ apskaitos dokumentus ir apskaitos registrus, dėl ko buvo visiškai negalima nustatyti UAB „M.“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros laikotarpio nuo 2007 m. gruodžio 3 d. iki 2009 m. liepos 23 d.

Be to, L. D. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupėje su T. S., kuris buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 40 straipsnį, turėdamas tikslą paslėpti vadovaujamos įmonės UAB ,,M.“, dokumentus ir tokiu būdu sutrukdyti ateityje nustatyti šios įmonės veiklą, turtą, nuosavą kapitalą ar įsipareigojimų dydį ir struktūrą, nusikalstamu būdu organizavo UAB ,,M.“ visų akcijų pardavimą T. S. vardu bei šio asmens paskyrimą įmonės vadovu nuo 2009 m. liepos 30 d., t. y. žinodamas, kad T. S. neįgyja ir neįgis UAB „M.“ akcijų, neperima ir neperims UAB „M.“ buhalterinės apskaitos bei kitų dokumentų, bendrovės turto, 2009 metų liepos mėnesį, tiksliau nenustatytu laiku ir vietoje nenustatytam asmeniui pagaminus kompiuterinės technikos pagalba netikrus dokumentus - 2009 m. liepos 23 d. UAB „M.“ akcijų pirkimo – pardavimo sutartį, 2009 m. liepos 23 d. dokumentų, antspaudo, kasos likučio, ilgalaikio turto priėmimo – perdavimo aktą, 2009 m. liepos 23 d. UAB „M.“ vertybinių popierių pirkimo pardavimo sutartį ir UAB „M.“ vienintelio akcininko sprendimą, kuriuose melagingai įtvirtinti žinomai netikri duomenys apie tai, kad T. S. iš L. D. už 10 000 Lt įsigijo 100 paprastų vardinių UAB „M.“ akcijų, perima šios bendrovės buhalterinius dokumentus, turtą bei valdymą, tokiu būdu nenustatytam asmeniui pagaminus netikrus dokumentus, L. D. juos pasirašė ir 2009 m. liepos 23 d. įregistravo VĮ „Registrų centras“ (duomenys neskelbtini) filiale, tikslu neva pasikeitė duomenys apie UAB ,,M.“ akcininką ir vadovą.

Taigi iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad L. D. nuteistas už tai, kad pasirašė dokumentus, kuriuose užfiksuoti melagingi duomenys apie UAB „M.“ akcijų pardavimą, dokumentų perdavimą ir juos pateikė VĮ „Registrų centrui“, bei paslėpė UAB „M.“ buhalterinės apskaitos dokumentus.

Tai, kad L. D. pasirašė 2009 m. liepos 23 d. UAB „M.“ akcijų pirkimo – pardavimo sutartį, 2009 m. liepos 23 d. dokumentų, antspaudo, kasos likučio, ilgalaikio turto priėmimo – perdavimo aktą, 2009 m. liepos 23 d. UAB „M.“ vertybinių popierių pirkimo pardavimo sutartį ir UAB „M.“ vienintelio akcininko sprendimą ir šiuos dokumentus pateikė VĮ „Registrų centras“ patvirtina paties nuteistojo L. D. duoti parodymai, taip pat liudytojo T. S. duoti parodymai ir kiti byloje surinkti įrodymai. Tai, kad L. D. žinojo, jog realiai T. S. po sandorio neįgis teisės valdyti UAB „M.“, patvirtina liudytojo T. S. duoti parodymai, kad jis pinigų už UAB „M.“ akcijas nesumokėjo, kad galimybių sumokėti 10 000 Lt už akcijas T. S. neturėjo patvirtina liudytojų R. R., M. I. D. duoti parodymai, taip pat iš dalies paties nuteistojo L. D. parodymai, kad manė, jog T. S. gali neturėti pinigų, tačiau po liudytojo A. L. apklausos pradėjo manyti, kad tokius pinigus T. S. galėjo turėti. Tai, kad UAB „M.“ po akcijų pirkimo – pardavimo sutarties, dokumentų, antspaudo, kasos likučio, ilgalaikio turto priėmimo – perdavimo akto, vertybinių popierių pirkimo pardavimo sutarties ir UAB „M.“ vienintelio akcininko sprendimo pasirašymo, T. S. neperėmė realaus UAB „M.“ valdymo, kad realiai visą laiką įmonę valdė J. D. ir A. Š., patvirtina liudytojo T. S. duoti parodymai, taip pat tai, kad L. D. namuose kratos metu buvo rasti UAB „M.“ akcijų pirkimo-pardavimo sutartis, 2009-07-23 visuotinio akcininkų susirinkimo protokolas, vertybinių popierių (PVA) pirkimo-pardavimo sutartis ir 2009-07-23 UAB ,,M.“ dokumentų, antspaudo, kasos likučio ilgalaikio turto priėmimo-perdavimo aktas. Visų dokumentų, pasirašytų originaliais parašais, buvo rasta ir paimta po 2 egzempliorius (6 t., 74-84 b. l.), nors pagal 2009 m. liepos 23 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutarties 5 straipsnio 8 punktą vienas sutarties egzempliorius turėjo atitekti pirkėjui – T. S., vienas – pardavėjui L. D., vienas UAB ,,M.“. Be to byloje nustatyta, kad prie L. D. ir UAB „M.“ sąskaitų „(duomenys neskelbtini)“ banke po 2009 m. liepos 23 d. beveik visus kartus buvo jungiamasi iš L. D. priklausančio I.P. adreso (duomenys neskelbtini). Šios aplinkybės neabejotinai patvirtina tai, kad T. S. nebuvo realiai perduota teisė valdyti UAB „M.“ ir jis jos realiai nevaldė. Nors apeliantas teigia, kad jis po 2009 m. liepos 23 d. taip pat ir kratos atlikimo metu negyveno pas tėvus, todėl kratos protokole esantys duomenys, bei duomenys dėl prisijungimo prie jo ir UAB „M.“ sąskaitų, esančių „(duomenys neskelbtini)“ banke, negali pagrįsti jo kaltės, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, šie įrodymai patvirtina tai, kad L. D. pasirašydamas UAB „M.“ akcijų pirkimo – pardavimo sutartį, 2009 m. liepos 23 d. dokumentų, antspaudo, kasos likučio, ilgalaikio turto priėmimo – perdavimo aktą, 2009 m. liepos 23 d. UAB „M.“ vertybinių popierių pirkimo pardavimo sutartį ir UAB „M.“ vienintelio akcininko sprendimą žinojo, kad šiuose dokumentuose yra nurodyti melagingi duomenys, kad po šių dokumentų pasirašymo T. S. realiai neįgis UAB „M.“ akcijų, neperima ir neperims UAB „M.“ buhalterinės apskaitos dokumentų. Tai, iš dalies patvirtina ir tai, kad jei minėtais dokumentais T. S. būtų realiai buvęs perduotas UAB „M.“ valdymas, buhalteriniai dokumentai ir ilgalaikis turtas, T. S. būtų įgijęs nuosavybės teisę ne tik į UAB „M.“ akcijas, tačiau ir į didelės vertės turtą – ekskavatorių „Case (duomenys neskelbtini)“, kurio vertė be PVM, lizingo sutarties sudarymo metu – 2008 m. kovo 20 d., buvo 362 544 Lt. Tai, kad nuteistasis L. D. neperdavė T. S. UAB „M.“ buhalterinės apskaitos dokumentų patvirtina liudytojo T. S. duoti parodymai, kad jam buvo perduoti tik dokumentai pasirašyti VĮ „Registrų centras“, kad jam J. D. ir A. Š. nurodė, jog buhalterinės apskaitos dokumentai dar yra nesutvarkyti ir bus perduoti vėliau, šią aplinkybę patvirtina T. S. paaiškinime pateiktame (duomenys neskelbtini) apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai užfiksuotos aplinkybės, liudytojos M. I. D. parodymai, taip pat 2011-05-20 specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) pateiktos išvados. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pagal už buhalterinės apskaitos dokumentų išsaugojimo tvarkos nustatymą ir dokumentų išsaugojimą yra atsakingas įmonės vadovas, nagrinėjamu atveju nuteistasis L. D., ir jis šiuo atveju yra nusikaltimo, numatyto BK 222 straipsnio 1 dalyje, subjektas.

Nors apeliaciniame skundu nuteistasis teigia, kad liudytojo T. S. duoti parodymai ikiteisminio tyrimo ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nėra nuoseklūs ir tarpusavyje prieštaraujantys, tačiau teisėjų kolegija su tokiais apelianto argumentais nesutinka, nes liudytojas T. S. nuosekliai nurodė, kad jis pasirašinėjamų dokumentų neskaitė, pasitikėjo J. D., A. Š., po to kai sudarė akcijų pirkimo-pardavimų sutartį VĮ „Registrų centre“ jam buvo perduoti tik tie dokumentai, kuriuos jis pasirašė Registrų centre, buhalterinės apskaitos dokumentai jam perduoti nebuvo, jų niekada neturėjo, kad jis tik po dokumentų pasirašymo sužinojo, jog UAB „M.“ turi lizingo būdu įsigijusi ekskavatorių, kad ekskavatoriaus pats nematė.

Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti liudytojo T. S. pirmosios instancijos teisme duotais ir ikiteisminio tyrimo metu apklausto kaip įtariamojo duotais parodymais, kadangi šiuos parodymus patvirtina ikiteisminio tyrimo metu L. R. duoti parodymai, kad T. S. negalėjo paaiškinti kur yra ekskavatorius, kad T. S. pasirašė vekselį, pirmosios instancijos teisme liudytojos R. R. duoti parodymai, kad T. S. pinigų neturėjo, todėl sumokėti už įmonės pirkimą 10 000 Lt negalėjo, paties nuteistojo L. D. duoti parodymai, kad jis manė, jog T. S. negalėjo turėti tokių pinigų, vėliau manė, kad gali turėti tokius pinigus, taip pat atsižvelgiama į tai, kad liudytojas T. S. parodė, jog tai kokius jis turi duoti parodymus jam nurodė J. D. ir A. Š.. Nors liudytojas T. S. nebuvo nuoseklus nurodydamas dėl savarankiško siekio įsigyti įmonę, dėl domėjimosi UAB „M.“ padėtimi, tačiau kolegijos vertinimu, tokios aplinkybės nesudaro pagrindo abejoti nurodytomis aplinkybėmis apie nagrinėjamą įvykį. Be to liudytojo T. S. duotus parodymus patvirtina (duomenys neskelbtini) apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos paaiškinime (1 t., 48 b. l.) nurodytos aplinkybės, tai pat kituose rašytiniuose ir pirmosios instancijos teisme ištirtuose dokumentuose užfiksuotos aplinkybės (kratų, apžiūrų protokolai ir kt.). Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesiremti liudytojų R. R., M. I. D. pirmosios instancijos teisme duotais parodymais, kadangi juos patvirtina kiti bylos duomenys, byloje nėra jokių aplinkybių leidžiančių manyti, kad jos yra suinteresuotos nepagrįstai apkaltinti L. D.. Kolegija, nuteistojo L. D. ikiteisminio tyrimo ir pirmosios instancijos teisme duotus parodymus vertina kaip pasirinktą gynybos taktiką, todėl jais remiasi tik tiek, kiek jie neprieštarauja kitais byloje surinktais įrodymais nustatytoms aplinkybėms. Teisėjų kolegija pirmosios instancijos teisme liudytojų A. Š., A. Š., A. L. duotais parodymais taip pat remiasi tik tiek, kiek jie neprieštarauja kitais byloje surinktais įrodymais nustatytoms aplinkybėms, nes A. ir A. Š. yra suinteresuoti šios bylos baigtimi, o A. L. yra A. ir A. Š. giminaitis.

Byloje neabejotinai įrodyta, kad T. S. UAB „M.“ buhalterinės apskaitos dokumentai perduoti nebuvo, byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad T. S. netinkamai tvarkė UAB „M.“ buhalterinę apskaitą ar paslėpė buhalterinės apskaitos dokumentus po 2009 m. liepos 23 d., todėl T. S. veiksmuose nėra BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimų požymių.

Nuteistasis L. D. apeliaciniame skunde nurodo, kad jis su T. S. dėl nieko nesitarė, todėl yra nepagrįstai pripažintas padaręs nusikaltimą, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje, veikdamas bendrininkų grupėje su T. S..

Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra ypatinga tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis (BK 24 straipsnio 1 dalis). Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, numatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma (bendrininkavimo sudėtis), numatyta atitinkamose BK 24, 25 straipsnių nuostatose. Vadinasi, kiekvieno bendrininkavimo atveju yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, numatytos BK specialiojoje dalyje, požymius ir t. t.

Įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas. Vadinasi, kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas privalo konstatuoti šį būtiną bendrininkavimo požymį, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes. Teismų praktikoje įsitvirtino nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės bylos Nr. 2K-245/2006, 2K-275/2007, 2K-229/2008). Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas).

Nagrinėjamu atveju iš byloje ištirtų įrodymų visumos matyti, kad L. D. ir T. S. bendrininkavimas pasireiškė konkliudentiniais veiksmais, t. y. L. D. žinodamas, kad UAB „M.“ formalusis akcijų pardavimas ir įmonės valdymo T. S. perdavimas galimas, tik po to, kai jis, kaip UAB „M.“ direktorius pasirašys nenustatytu laiku ir vietoje nenustatytam asmeniui pagamintus kompiuterinės technikos pagalba netikrus dokumentus - 2009 m. liepos 23 d. UAB „M.“ akcijų pirkimo – pardavimo sutartį, 2009 m. liepos 23 d. dokumentų, antspaudo, kasos likučio, ilgalaikio turto priėmimo – perdavimo aktą, 2009 m. liepos 23 d. UAB „M.“ vertybinių popierių pirkimo pardavimo sutartį ir UAB „M.“ vienintelio akcininko sprendimą, o T. S. suvokdamas, kad realiai neperka UAB „M.“ akcijų, realiai neperims įmonės valdymo ir jos dokumentų, L. D. ir T. S. pasirašė minėtus netikrus dokumentus, šiuos dokumentus L. D. minėtus dokumentus 2009 m. liepos 23 d. įregistravo VĮ „Registrų centras“ (duomenys neskelbtini) filiale, ir tokiais bendrais L. D. ir T. S. veiksmais buvo realizuoti nusikaltimo, numatyto BK 300 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymiai.

Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytų aplinkybių visumą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Šiaulių apylinkės teismas priimdamas 2014 m. liepos 4 d. nuosprendį, ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus nepažeisdamas BPK reikalavimų, nuosprendyje padarytas išvadas pagrindė byloje nustatytomis aplinkybėmis, teisėtai ir pagrįstai L. D. pripažino kaltu padarius BK 222 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje numatytus nusikaltimus, paskyrė teisingas bausmes ir galutininę subendrintą bausmę, todėl nuosprendžio naikinti nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo L. D. apeliacinį skundą atmesti.