Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas L. Pauliukėnas Baudžiamoji byla Nr. 1A-332-557/2016

Teisėja S. Bystriakovienė Teisminio proceso Nr. 1-01-1-22614-2015-6

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Lino Pauliukėno, teisėjų Editos Lapinskienės ir Remigijaus Preikšaičio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. P. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 25 d. nuosprendžio, kuriuo N. P. nuteistas pagal 24 str. 4 d. ir 187 str. 1 d. laisvės apribojimu 9 mėnesiams, įpareigojant per šį laikotarpį būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu ar mokslu, bei pradėti dirbti, registruotis darbo biržoje arba mokytis, pagal BK 159 str. laisvės apribojimu 1 metams, įpareigojant per šį laikotarpį būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu ar mokslu, bei pradėti dirbti, registruotis darbo biržoje arba mokytis. Vadovaujantis BK 63 str. 1, 2 d., 5 d. 1 p., nuteistajam galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės apribojimas 1 metams, įpareigojant per šį laikotarpį būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu ar mokslu, bei pradėti dirbti, registruotis darbo biržoje arba mokytis.

Nuosprendžiu iš dalies tenkintas nukentėjusiojo N. P. civilinis ieškinys, ir jam solidariai iš D. G. ir N. P. priteista viso 2300 Eur: 1300 Eur turtinės žalos atlyginimo už automobilio remontą, 700 Eur išlaidų už advokato teisines paslaugas ir 300 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Nuosprendžiu nuteistas ir D. G., tačiau jo atžvilgiu nuosprendis apeliacine tvarka nėra skundžiamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

N. P. nuteistas už tai, kad organizavo svetimo turto sugadinimą ir įtraukė vaiką į nusikalstamą veiką, o būtent: 2015-04-20 apie 22.30 val., turėdamas tikslą sugadinti svetimą turtą susitarė su D. G., gim. 1997-05-24 (skundžiamame nuosprendyje klaidingai nurodyta 2000-06-26) ir žinodamas, kad M. S., gim. 2000-06-26, yra mažametis, įtraukė juos į bendrininkų grupę ir organizavo automobilio „Toyota Avensis“, v/n (duomenys neskelbtini), priklausančio N. P., sugadinimą, tai yra paprašė D. G. bei M. S., kad jie apgadintų minėtą automobilį, pažadėdamas už tai 100 eurų atlygį, ko pasekoje D. G. 2015-04-20 apie 22.30 val. (duomenys neskelbtini), veikdamas bendrininkų grupe su M. S., gim. 2000-06-26, kuris nusikaltimo padarymo metu neturėjo nustatyto amžiaus, už kurį numatyta baudžiamoji atsakomybė, tyčia metaliniu strypu išdaužė automobilio „Toyota Avensis“, v/n (duomenys neskelbtini) (priklausančio N. P.), priekinį ir galinį stiklus, sudaužė kairės pusės veidrodėlį, padarydami 1300 eurų turtinę žalą. Tokiu būdu N. P. organizavo svetimo turto sugadinimą ir įtraukė vaiką M. S. į nusikalstamą veiką.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Dėl vaiko įtraukimo į nusikalstamą veiką

Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse yra ne kartą pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber, Messegué and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgment of 20 March 2001 ir kt.). Taigi, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014). Be to, duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014). Neįrodytas kaltumas tolygus įrodytam nekaltumui, tokia pozicija išreiškia nekaltumo prezumpcijos (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str., Konstitucijos 31 str. 1 d., BPK 44 str. 6 d.) taikymą baudžiamajame procese.

Atsižvelgiant į visas anksčiau aptartas aplinkybes, taip pat remiantis tuo, kad visi neaiškumai vertinami kaltinamojo naudai, o šių neaiškumų nėra įmanoma pašalinti, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik prielaidomis ir nenustatė, jog N. P. būtų norėjęs į nusikalstamą veiką įtraukti nepilnametį asmenį (vaiką), ir kad būtų tai padaręs. Kaip jau minėta, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o kitų neginčytinų kaltės įrodymų nėra. Todėl remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinis skundas šioje dalyje yra pagrįstas, N. P. nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 159 str., todėl apkaltinamasis nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas nuosprendis, kuriuo nuteistasis N. P. išteisinamas dėl kaltinimo pagal BK 159 str., kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 str. 1 p.).

Iš išvardytų duomenų matyti, jog į nusikalstamą veiką M. S. įtraukė ne N. P., o D. G., kuris, norėdamas įgyvendinti N. P. prašymą, atlikdamas BK 159 str. objektyviosios pusės veiksmus įkalbėjo M. S. kartu su juo padaryti nusikaltimą. Tuo pačiu pažymėtina, jog BK 159 str. numatytos nusikalstamos veikos subjektas – pilnametis asmuo, o D. G. šios veikos atlikimo metu nebuvo sulaukęs pilnametystės, todėl šiuo atveju ir jo veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 159 str., sudėties.

Dėl bendrininkų grupės

Apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Konstitucinis Teismas, vertindamas teisinį reguliavimą, kuriuo nustatomos bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos ir teismo galimybės ginant viešąjį interesą peržengti skundo ribas, 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarime pažymėjo, kad principas tantum devolutum quantum appellatum (apeliacinės instancijos teismas turi tikrinti bei vertinti tik apskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą ir neturi tikrinti bei vertinti, ar teisėtos ir pagrįstos yra tos sprendimo dalys, kurios nebuvo apskųstos apeliacine tvarka) nėra absoliutus tuo požiūriu, kad apeliacinės instancijos teismas tam tikrais atvejais ne tik gali, bet ir privalo peržengti apeliacinio skundo ribas; jis neturi būti apeliacinio skundo ribų varžomas taip, kad jo sprendimas būtų iš esmės neteisingas ir dėl to būtų pažeistos konstitucinės vertybės (kasacinė nutartis 2K-533-942/2015).

Nors D. G. apskritai nepateikė apeliacinio skundo, o N. P. savo apeliaciniu skundu neskundžia pirmos instancijos teismo nustatytos jų atsakomybę sunkinančios aplinkybės, jog N. P. ir D. G. nusikalstamą veiką padarė veikdami bendrininkų grupe, tačiau iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir nepagrįstai pripažino, kad BK 187 str. 1 d. numatyta nusikalstama veika buvo padaryta N. P. ir D. G. veikiant bendrininkų grupe. Todėl, laikydamasi konstitucinės jurisprudencijos ir siekdama priimti teisingą sprendimą, teisėjų kolegija pasisako ir dėl apylinkės teismo klaidingai nustatytos nuteistųjų bendrininkavimo formos.

Pagal BK 24 str. 1 d. bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 str. nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. BK 25 str. 2 d. nustatyta, jog bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Taigi būtinas bendrininkų grupės požymis yra tas, kad joje turi būti bent du vykdytojai, t. y. mažiausiai du bendrininkai turi įvykdyti objektyviuosius bendros nusikalstamos veikos sudėties požymius ar jų dalį. Tik nustačius asmenų susitarimą veikti bendrai, jų suvokimą, kad kėsinasi į tą patį objektą bei kitus bendrininkavimo subjektyviuosius požymius, taip pat konstatavus, kad bendrais veiksmais asmenys realizavo bent dalį bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių, laikoma, kad tokie asmenys veikė kaip bendravykdytojai (BK 24 str. 3 d.). Iš bylos duomenų matyti, jog N. P. tik paprašė D. G., jog jis padarytų BK 187 str. 1 d. numatytą veiką, ją organizavo, tačiau pats šios veikos objektyviųjų požymių neatliko, o M. S. nors ir atliko BK 187 str. 1 d. objektyviuosius požymius, tačiau jam nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo suėję 16 metų (BK 13 str. 1 d.), todėl jis nėra šios nusikalstamos veikos subjektas, ir dėl to nėra nusikalstamos veikos vykdytojas, o tik asmuo, kuris buvo pasitelktas atlikti nusikalstamą veiką. Taigi vienintelis asmuo, kuris atliko BK 187 str. 1 d. objektyviuosius požymius ir atitinka šios veikos subjektui keliamus reikalavimus, yra D. G., kuris yra vienintelis šios nusikalstamos veikos vykdytojas. Tokiu būdu, nustačius, jog BK 187 str. 1 d. vykdytojas buvo tik vienas asmuo, akivaizdu, jog nusikalstama veika padaryta ne veikiant bendrininkų grupe (BK 25 str. 2 d.), o esant vykdytojo D. G. ir organizatoriaus N. P. paprastajam bendrininkavimui. Esant šioms nustatytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas N. P. ir D. G. BK 60 str. 1 d. 1 p. numatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę, jog veiką padarė bendrininkų grupė, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Dėl to skundžiamas nuosprendis šioje dalyje keičiamas konstatuojant, jog nuteistųjų N. P. ir D. G. atsakomybę sunkinančių aplinkybių šioje byloje nenustatyta.

BPK 320 str. 3 d. numatyta, jog teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti, tačiau jeigu teismas, nagrinėdamas bylą, nustato esminių BPK pažeidimų, jis, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, patikrina, ar tai turėjo neigiamos įtakos ne tik asmeniui, dėl kurio skundo nagrinėjama byla, bet ir kitiems skundų nepadavusiems nuteistiesiems. Nagrinėjamu atveju iš D. G. apeliacinis skundas nėra gautas, tačiau atsižvelgiant į tai, jog apylinkės teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą nustatydamas, jog nusikalstamą veiką D. G. padarė esat BK 60 str. 1 d. 1 p. numatytai atsakomybę sunkinančiai aplinkybei, jog veiką padarė bendrininkų grupė, ir į šią aplinkybę buvo atsižvelgiama individualizuojant bausmę, ją pašalinus iš naujo svarstytinas D. G. bausmės dydžio klausimas.

BK 54 str. 1 d. nustatyta, kad teismas skiria tokią bausmę, kuri numatyta įstatymo, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje. Pagal BK 54 str. 2 d. teismas, skirdamas bausmę ir parinkdamas jos rūšį bei dydį, atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Be šių aplinkybių, teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui. Pirmos instancijos teismas, nustatęs vieną D. G. atsakomybę lengvinančią ir vieną sunkinančią aplinkybę, atsižvelgęs į tai, kad jis padarė vieną tyčinį nusikaltimą nuosavybei, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai, į tai, kad iki nusikaltimo padarymo teistas nebuvo, tačiau priimant nuosprendį jo atžvilgiu yra priimti du apkaltinamieji nuosprendžiai, į tai, kad jis nėra baustas administracine tvarka, iki 2015-10-31 dirbo, skyrė jam už BK 187 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką 6 mėnesių laisvės apribojimą, kuris yra artimas įstatyme numatytam minimumui, įpareigojant būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu ar mokslu bei pradėti dirbti, registruotis darbo biržoje arba mokytis. Teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas D. G. už svetimo turto sugadinimą, atsižvelgdamas į jo asmenybę, į nusikalstamos veikos pobūdį, į tai, kad padarytas nesunkus tyčinis nusikaltimas, nukreiptas į vieną labiausiai saugomų teisinių gėrių – privačią nuosavybę, paskyrė ir taip itin švelnią, savo rūšimi negriežčiausią, ir savo dydžiu nedaug sankcijos minimumą viršijančią laisvės apribojimo bausmę, todėl net ir nustačius, jog nėra D. G. atsakomybę sunkinančių aplinkybių, nėra pagrindo dar labiau švelninti už BK 187 str. 1 d. numatytos veikos padarymą jam paskirtą bausmę.

Dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą

Iš nuteistojo N. P. apeliacinio skundo turinio matyti, jis nesutinka su apylinkės teismo sprendimu jo atžvilgiu netaikyti BK 40 str., ir prašo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, laiduojant jo motinai I. K.. Apeliantas nurodo, kad teismo išvada, jog nėra BK 40 str. 2 d. numatytų sąlygų viseto, tai yra, kad N. P. kaltę pripažino tik iš dalies ir ne dėl visų nusikaltimo aplinkybių, bei neatlygino žalos nukentėjusiajam, yra neteisinga, nes jis prisipažino dėl visų veikų, kurias padarė, pripažįsta nukentėjusiam padarytą turtinę žalą ir neatsisako ją atlyginti.

BK 40 str. 1 d. nuostatos numato asmens, padariusio baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymą perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. BK 40 straipsnio 2 dalies keturiuose punktuose yra nuosekliai išdėstytos kitos būtinos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos: 1) asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Teismas taiko BK 40 str. nuostatas tik esant visų šio straipsnio 2 dalyje išvardytų sąlygų visumai (kasacinė nutartis Nr. 2K-78-693/2015).

Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl laidavimo galimybės kaltinamojo N. P. atžvilgiu sprendė, jog dėl laiduotojo – I. K. (N. P. motinos), kaip pasitikėjimo verto asmens (dirba, charakterizuojama teigiamai, neteista) - ir jos galimybės daryti teigiamą įtaką kaltininkui (BK 40 str. 3 d.) nekyla abejonių. Tačiau padarė išvadą, kad šiuo atveju laidavimas nėra galimas dėl BK 40 str. 2 d. numatytų sąlygų viseto nebuvimo, nes kaltinamasis, nors veikas padarė pirmą kartą ir būdamas neteistas (BK 40 str. 2 d. 1 p.), bet savo kaltę pripažino tik iš dalies ir ne dėl visų nusikalstamų veikų aplinkybių (BK 40 str. 2 d. 2 p.), o nusikalstama veika padarytos žalos arba bent jos dalies iki nuosprendžio priėmimo nėra atlyginęs ar bandęs atlyginti (BK 40 str. 2 d. 3 p.). Todėl apylinkės teismas sprendė, jog N. P. teisinė situacija neatitinka visų BK 40 str. 2 d. nurodytų sąlygų, ir jis negali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 40 str. Teisėjų kolegija negali sutikti su tokiu pirmos instancijos teismo vertinimu.

BK 59 str. 1 d. 2 p. numato, kad kaltininko prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis nusikaltus yra jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė konstatuojama nustačius du momentus – kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir vieną iš alternatyvių aplinkybių: kaltininkas nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Atsakomybę lengvinanti aplinkybė nėra nustatoma vien pagal bendrus pareiškimus, jos nustatymas turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (kasacinė nutartis Nr. 2K-68/2013). Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (kasacinės nutartys Nr. 2K-38/2009, 2K-259/2009, 2K-94/2010, 2K-450/2010, 2K-7-107/2013). Duodamas parodymus pirmos instancijos teismo posėdžio metu N. P. nurodė, jog norėjo apgadinti N. P. automobilį bei organizavo jo apgadinimą, tačiau nesutiko su tuo, jog įtraukė į šios veikos padarymą nepilnametį D. G., nes nežinojo, kad jis nepilnametis, bei M. S., nes susitarimo su D. G. metu M. S. šalia nebuvo, dėl savo padarytos veikos gailisi, supranta, kad nereikėjo taip pasielgti (t. 2, b. l. 97-98). Apylinkės teismas nustatė, jog N. P. galėjo nežinoti, kad D. G. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo nepilnametis, dėl to šią aplinkybę iš kaltinimo pašalino, tačiau N. P. veikoje jo atsakomybę lengvinančios atsakomybės nenustatė, nes jis neprisipažino, jog į nusikalstamą veiką įtraukė nepilnametį M. S.. Apeliacinės instancijos teismui pripažinus neįrodytu, jog N. P. į nusikalstamą veiką įtraukė nepilnametį M. S., negalima laikyti, kad N. P. pilnai nepripažino visų teismo pripažintų įrodytomis bylos aplinkybių, ar kad prisipažino padaręs jam inkriminuojamus nusikaltimus ne savo noru, bet verčiamas įrodymų, o jo gailestis dėl padarytų nusikaltimų buvo tik formalus. Esant šioms nustatytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas, nepripažindamas N. P. BK 59 str. 1 d. 2 p. nustatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės – prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdaus gailėjimosi, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Nustačius šią aplinkybę, konstatuotina, jog N. P. atitinka ir BK 40 str. 2 d. 2 p. numatytą laidavimo sąlygą.

Pagrindą manyti, jog asmuo visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, gali sudaryti tai, kad kaltininkas jau yra savanoriškai atlyginęs jos dalį, taip pat tai, kad jis turi turto, dirba arba turi kitokių pajamų ir panašiai. Susitarimas su nukentėjusiuoju dėl žalos atlyginimo reikalingas tais atvejais, kai kaltininkas padarytos žalos nebūna atlyginęs ir net nebūna pradėjęs to daryti (kasacinė nutartis 2K-452/2014). Šiuo atveju iš bylos duomenų matyti, kad N. P. ne tik apeliaciniu skundu įsipareigojo atlyginti padarytą žalą, tačiau bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu 2016-11-17 atlygino N. P. didelę dalį apylinkės teismo priteistos žalos – 800 Eur (t. 2, b. l. 171-172). Nustačius, jog N. P. savo noru pradėjo atlyginti žalą ir jau atlygino ženklią dalį priteistos žalos, kritiškai vertina savo elgesį konstatuotina, jog egzistuoja ir BK 40 str. 2 d. 3 p. ir 4 p. numatytos sąlygos.

Esant tokių aplinkybių visumai ir visiems pagrindams, numatytiems BK 40 str., teisėjų kolegija mano, kad teisingumo ir protingumo principų įgyvendinimas bus užtikrintas atleidus N. P. nuo baudžiamosios atsakomybės ir perdavus jį pagal laidavimą be užstato jo motinai I. K.. Todėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 25 d. nuosprendis šioje dalyje naikinamas, priimamas naujas nuosprendis ir byla šioje dalyje nutraukiama (BPK 326 str. 2 d. 1 p., 327 str. 2 p.). Įvertinus N. P. asmenybę teisėjų kolegija nustato minimalų laidavimo terminą (BK 40 str. 4 d.). Apeliacinės instancijos teismas mano, kad būtent toks šio baudžiamojo proceso pabaigimas būtų optimalus, tikslingas bei teisingas ir būtent tokiu būdu būtų įgyvendinti baudžiamosios atsakomybės tikslai.

Dėl civilinio ieškinio ir atstovavimo išlaidų atlyginimo

Skundžiamu nuosprendžiu iš dalies patenkinus nukentėjusiojo N. P. civilinį ieškinį, jam solidariai iš D. G. ir N. P. buvo priteista viso 2300 Eur: 1300 Eur turtinės žalos atlyginimo už automobilio remontą, 300 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir 700 Eur išlaidų už advokato teisines paslaugas.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė nukentėjusiojo atstovavimo išlaidas solidariai iš nuteistųjų D. G. ir N. P.. BPK 106 str. 2 d. nėra nurodyta, kad atstovavimo išlaidos, esant keliems kaltininkams, priteisiamos solidariai, tad pagal bendrąsias (prievolių teisės) taisykles preziumuojama dalinė nuteistųjų atsakomybė. Solidarinė atsakomybė savo prigimtimi yra sunkesnė nei dalinė, nes solidarinės atsakomybės atveju iš atskiro bendrininko gali būti išieškoma visa priteista suma. Atstovavimo išlaidos turi būti priteisiamos kiekvienam iš nuteistųjų atskirai, atsižvelgiant į kiekvieno iš jų kaltę, atsakomybės dydį, pobūdį ir turtinę padėtį. Todėl iš nuteistųjų D. G. ir N. P. priteistina po 350 Eur nukentėjusiojo N. P. turėtų atstovavimo išlaidų. Pažymėtina, kad atstovavimo išlaidos baudžiamajame procese yra atskira procesinė kategorija, o ne sudėtinė baudžiamojoje byloje pareikšto civilinio ieškinio dalis, todėl atitinkamai koreguojamas galutinės solidariai priteistos civilinio ieškinio dalies dydis.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 2 d. 1 p., 4 d., 327 str. 2 p., 328 str. 1 ir 3 p., 329 str. 1 p., 330 str., 331 str.,

nusprendžia:

Panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 25 d. nuosprendžio dalį dėl N. P. nuteisimo pagal BK 159 str., ir priimti naują nuosprendį: N. P. dėl kaltinimo pagal BK 159 str. išteisinti jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p., 303 str. 5 d. 1 p.).

Panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 25 d. nuosprendžio dalį dėl N. P. nuteisimo pagal BK 24 str. 4 d. ir 187 str. 1 d. N. P., vadovaujantis BK 40 str., atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, numatytos BK 24 str. 4 d. ir 187 str. 1 d., perduodant jį mamos I. K., a. k. (duomenys neskelbtini) atsakomybei pagal laidavimą be užstato vienerių metų terminui, ir baudžiamąją bylą šioje dalyje N. P. atžvilgiu nutraukti. N. P. paskirtą kardomąją priemonę rašytinį pasižadėjimą neišvykti panaikinti.

Kitoje dalyje Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 25 d. nuosprendį pakeisti. Pašalinti iš nuosprendžio nuorodą, jog D. G. ir N. P. atsakomybę sunkina aplinkybė, kad nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 str. 1 d. jie padarė, veikdami bendrininkų grupe. Nustatyti, kad iš dalies patenkinus nukentėjusiojo N. P. civilinį ieškinį, jam solidariai iš D. G. ir N. P. yra priteisiama viso 1600 Eur: 1300 Eur turtinės žalos atlyginimo ir 300 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Priteisti iš N. P. ir D. G. po 350 Eur atstovavimo išlaidų nukentėjusiojo N. P. naudai.

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.