- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-04-17
- Bylos Nr.
- 2-721/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00412-2014-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Gintaras Pečiulis
- Ieškovas
- R. Z.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. Z. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 24 d. nutarties, kuria nustatytas terminas ieškinio trūkumui pašalinti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė R. Z. pateikė teismui ieškinį dėl nuostolių atlyginimo priteisimo, kuriuo prašo priteisti iš atsakovo UAB „MC Wealth Management“ 683 547,94 Lt žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teismo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškinio reikalavimai grindžiami tuo, jog egzistuoja visos sąlygos atsakovo civilinei atsakomybei taikyti. Atsakovas neatsižvelgė į ieškovės turimus konservatyvius investavimo tikslus ir lūkesčius, t. y. veikdamas ieškovės ir atsakovo sudarytos paslaugų teikimo sutarties pagrindu, priešingai ieškovės interesams įgijo finansinių priemonių, tarp kurių buvo ir 20 000 Tranen Capital Alternative Investment Fund vienetų, 459 Axiom Legal Fund vienetų, kurios (priemonės) pagal savo rizikos ir sudėtingumo laipsnį neatitiko ieškovės turimų žinių ir investavimo ketinimų. Dėl šių atsakovo veiksmų ieškovė prarado investuotas lėšas, patirdama nuostolius, lygius netinkamų finansinių priemonių įsigijimo kaštams. Tokių finansinių priemonių ieškovė nebūtų pirkusi, jeigu atsakovas būtų tinkamai atskleidęs, kad šios priemonės yra ieškovei netinkamos.
Už ieškinį R. Z. nemokėjo žyminio mokesčio, nurodydama, jog nuo žyminio mokesčio mokėjimo yra atleista pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktą, t. y. teigdama, jog byloje susiklostė vartojimo teisiniai santykiai.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2014 m. vasario 24 d. nutartimi ieškovei R. Z. nustatė terminą iki 2014 m. kovo 6 d. nutarties motyvuojamojoje dalyje nustatytam ieškinio trūkumui pašalinti, t. y. sumokėti 10 835 Lt žyminio mokesčio bei pateikti teismui mokėjimą patvirtinančius įrodymus.
Teismas, atsižvelgdamas į CK 1.39 straipsnio 1 dalį nurodė, jog tam, kad sutartis būtų laikoma vartojimo, neužtenka konstatuoti, jog asmuo tam tikruose santykiuose dalyvauja kaip neprofesionalus klientas, o būtina nustatyti, kad sutartis sudaroma su to asmens verslu ar profesija nesusijusiu tikslu. Sprendžiant atleidimo nuo žyminio mokesčio mokėjimo klausimą ši aplinkybė turi būti pakankamai aiški, tačiau šiuo atveju teismas neturėjo pagrindo konstatuoti tokios aplinkybės.
Atskirojo skundo argumentai
Apeliantė (ieškovė) R. Z. prašo teismo nutartį panaikinti. Atskirąjį skundą grindžia tuo, kad ieškovė nevykdo jokios ūkinės-komercinės veiklos, paslaugų teikimo sutartį sudarė asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti. Ieškovė, vadovaujantis Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatymo 3 straipsnio 22 dalimi, 27 straipsnio 1 dalimi, 29 straipsnio 2 dalimi, nepriskirtina prie profesionalių klientų. Taigi atsakovas, siūlydamas ieškovei sudaryti paslaugų teikimo sutartį dėl investavimo rekomendacijų teikimo, santykyje su ieškove veikė kaip su neprofesionaliu rinkos dalyviu. Lietuvos apeliacinis teismas savo formuojamoje praktikoje yra pripažinęs, jog tarp neprofesionalaus investuotojo fizinio asmens, sudariusio sutartį ne dėl savo ūkinės-komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeniniams šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti, santykiai su finansines paslaugas teikiančia įmone kildinami iš vartojimo teisinių santykių (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2166/2013). Dėl to teismas nepagrįstai konstatavo, kad tarp ieškovės ir finansų patarėjo sudaryta paslaugų teikimo sutartis nėra laikytina vartojimo sutartimi ir kad už ieškinio padavimą ieškovė turi sumokėti teismo nutartyje nurodyto dydžio žyminį mokestį.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinio teismo teisiniai argumentai ir išvados
Nagrinėjamu atveju analizuojama, ar yra pagrįsta pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria nustatytas terminas žyminiam mokesčiui už ieškinį sumokėti. Šį apeliacinio proceso dalyką apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.
CPK 80 straipsnyje reglamentuotas mokėtinas žyminio mokesčio dydis, t. y. įstatymo nustatyta pinigų suma, kurią turi sumokėti asmuo už tam tikrus įstatyme numatytus atliekamus procesinius veiksmus (CPK 80 str.). Tačiau CPK taip pat nustato atvejus, kai asmenys yra atleidžiami nuo žyminio mokesčio mokėjimo (CPK 83 str.). Šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad vartotojai yra atleidžiami nuo žyminio mokesčio bylose dėl visų reikalavimų, atsirandančių iš vartojimo teisinių santykių. Ieškovė, pateikdama teismui ieškinį, nesumokėjo žyminio mokesčio, teigdama, jog teisiniame santykyje su atsakovu ji veikė kaip vartotoja.
CK 1.39 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad vartojimo sutartimi yra laikoma sutartis dėl prekių ir paslaugų įsigijimo, kurią fizinis asmuo (vartotojas) su prekių ar paslaugų pardavėju (tiekėju) sudaro su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti. Iš skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties matyti, kad teismas sutiko, jog ieškovės ir atsakovo statusas atitinka šioje teisės normoje nurodytąjį, t. y. kad paslaugų teikimo sutartis, iš kurios kildinami ieškovės reikalavimai, buvo sudaryta tarp fizinio asmens ir verslininko. Tačiau pirmosios instancijos teismui kilo abejonių dėl tikslo, kurio siekiant minėta sutartis buvo sudaryta. Teismas pažymėjo, jog aplinkybė, kad sutartis sudaroma ne su asmens verslu ar profesija susijusiu tikslu, turi būti pakankamai aiški, o šiuo atveju, teismo nuomone, nebuvo neabejotino pagrindo tą konstatuoti. Apeliantė skunde nurodo, kad ji sudarė paslaugų teikimo sutartį ne dėl savo ūkinės-komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti, kad šią aplinkybę patvirtina 2011 m. rugpjūčio 10 d. fizinio asmens anketa, kurioje apeliantė buvo nurodžiusi, jog yra namų šeimininkė, jog jos pagrindinis pajamų šaltinis yra santaupos, palikimas ir vertybiniai popieriai, o investavimo tikslas ? kapitalo išsaugojimas, pastovios pajamos ir investicijų vertės didinimas. Apeliantės nuomone, šias aplinkybes patvirtina ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus pažyma apie ieškovės valstybinį socialinį draudimą. Iš šios pažymos matyti, kad laikotarpiu nuo 2011 m. kovo 1 d. iki 2011 m. birželio 10 d. apeliantė gavo pajamų iš UAB „Rimvesticija“ (198-200 b. l.). Juridinių asmenų registro duomenimis (CPK 179 str. 3 d.) apeliantė nuo 2011 m. vasario 2 d. buvo paskirta UAB „Rimvesticija“ vadove ir ja buvo iki įgaliojimų pabaigos 2011 m. gegužės 13 d., taip pat nuo šios įmonės įregistravimo 2011 m. vasario 17 d. iki jos išregistravimo 2013 m. kovo 29 d. apeliantė buvo šios įmonės akcininkė. UAB „Rimvesticija“ veiklos objektas nurodytas kaip investicinė veikla, paslaugų teikimas. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, ši aplinkybė paneigia apeliantės skundo argumentą, jog ieškovė nevykdė jokios ūkinės-komercinės veiklos, neužsiėmė verslinio pobūdžio veikla. Asmuo, norėdamas pasinaudoti vartotojui teikiamomis procesinėmis lengvatomis (nemokėti žyminio mokesčio) turėtų pateikti įrodymus, jog jis atitinka vartotojo statusą, t. y. kad pajamos, gautos investuojant, buvo naudojamos būtent vartojimo, šeimos, namų ūkio, o ne kitais (verslo, komerciniais, profesiniais ir pan.) tikslais (CPK 12, 178 str.). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, jog apeliantė nepaneigė pirmosios instancijos teismui kilusių pagrįstų abejonių dėl tikslo, dėl kurio buvo sudaryta paslaugų teikimo sutartis, daro išvadą, jog nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ši paliekama nepakeista. Kadangi skundžiamoje nutartyje terminas žyminiam mokesčiui už ieškinį sumokėti buvo nurodytas iki 2014 m. kovo 6 d., kuris šios nutarties priėmimo metu jau yra pasibaigęs, nustatytinas naujas terminas žyminiam mokesčiui už ieškinį sumokėti.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 24 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nustatyti ieškovei R. Z. naują dvylikos dienų terminą nuo šios nutarties patvirtintos kopijos įteikimo dienos sumokėti pirmosios instancijos teismo nurodytą žyminį mokestį (10 835 Lt) ir pateikti tam teismui mokėjimą patvirtinantį dokumentą.