Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės R. Z. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 6 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-3742-881/2014 pagal ieškovės R. Z. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „MC Wealth Management“ dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nagrinėjamu atveju spręstinas klausimas, ar skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra pagrįsta ir teisėta. Šį klausimą teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti būsimo procesinio teismo sprendimo byloje realų ir tinkamą įvykdymą. Tokių priemonių taikymo pagrindu yra pagrįstos prielaidos, kad jų nesiėmus, būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimo įvykdymui. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė. CPK 145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Ekonomiškumo principas reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą. Ekonomiškumo, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai, reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Pažymėtina, kad bet kuris teismo atliekamas procesinis veiksmas yra neatsiejamas nuo tikslo užtikrinti ginčo šalių ir kitų suinteresuotų asmenų teisėtų interesų pusiausvyrą, nes to reikalauja minėti universalieji civilinio proceso teisės principai. Tai suponuoja būtinumą vertinti, ar konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas bus proporcingas jų taikymu siekiamiems tikslams.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – asmens, kurio atžvilgiu jos taikomos, didesnio ar mažesnio masto teisių ir interesų varžymas – suponuoja šio instituto taikymo išimtinumą, todėl asmeniui, kuris teismui teikia tokį prašymą, tenka pareiga pagrįsti tokių priemonių taikymo būtinumą. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, turi atidžiai tirti ir vertinti pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, kuriomis pastarasis grindžia tokių priemonių ėmimosi būtinumą, spręsti, ar šis prašymas atitinka jų tikslus, ar tai nėra tik spaudimo kitai šaliai priemonė. Vien tik kreipimasis į teismą ir reikalavimų pareiškimas nesuteikia pranašumo kitos šalies atžvilgiu ir savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Be to, tiek kreipimasis į teismą, tiek pareikštų reikalavimų pobūdis ir mastas iš esmės priklauso nuo paties pareiškėjo valios. Deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui taip pat nesudaro pagrindo varžyti kito asmens teises. Kuo prašomos taikyti konkrečios laikinosios apsaugos priemonės yra labiau varžančio pobūdžio, tuo svaresni argumentai turi pagrįsti jų taikymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis byloje Nr. 2-784/2010; 2010 m. gegužės 27 d. nutartis byloje Nr. 2-802/2010; 2010 m. rugpjūčio 20 d. nutartis byloje Nr. 2-990/2010; ir kt.).

Pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Proceso šalis, prašanti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėtų įrodyti egzistuojant grėsmę būsimo sprendimo įvykdymui, o šalis, kurios atžvilgiu jas prašoma taikyti, siekdamas išvengti tokių priemonių taikymo, turėtų teikti įrodymus, kurie tokią grėsmę paneigia. Teismas, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, turi įvertinti grėsmės riziką, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (tai, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi nurodyti bei įrodyti pareiškėjas (šiuo atveju - ieškovė). Apeliacinio teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nagrinėjamu atveju ieškovė (apeliantė) neįrodė grėsmės būsimam teismo sprendimui, kuris galėtų būti ieškovei palankus, įvykdyti egzistavimo. Duomenų, kad atsakovas siektų jo turimą turtą paslėpti, perleisti ar kitaip išvengti galimo išieškojimo, nėra. Iš CPK 144 straipsnio 1 dalyje esančios normos turinio akivaizdu, jog grėsmė teismo sprendimo įvykdymui yra būtina sąlyga laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti. Nėra objektyvių prielaidų manyti, jog ieškinio patenkinimo atveju būtų sunku ar neįmanoma įvykdyti teismo sprendimą pagal galimo patenkinti ieškovės piniginio reikalavimo dydį, todėl, apeliacinio teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutarė, jog nėra pagrindo ieškovės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.

Apeliacinis teismas sutinka, jog nagrinėjamu atveju pareikšto ieškinio suma – 683 547,94 Lt iš tiesų yra didelė net ir juridiniam asmeniui. Visgi pirmosios instancijos teismo atliktas atsakovo finansinės padėties vertinimas, apeliacinio teismo įsitikinimu, paneigia apeliantės argumentus, esą aptariamu atveju egzistuoja būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti ieškovei palankus, neįvykdymo rizika. Pirmosios instancijos teismo akcentuotų atsakovo 2012 metų finansinės atskaitomybės duomenų pakartotinis tyrimas įgalina atsakovo turtinę padėtį, atsižvelgiant į jam pareikšto ieškinio sumą, laikyti pakankamai gera. Apeliantės argumentai, jog atsakovui nepateikus, nebuvo galimybės įvertinti atsakovo 2013 metų finansinės atskaitomybės duomenų, nepaneigia pirmosios instancijos teismo tirtų finansinių duomenų (už 2012 metus) teisingumo. Apeliacinis teismas pažymi, jog pagal nustatytą teisinį reguliavimą bendrovės finansinių ataskaitų rinkinį tvirtina eilinis visuotinis akcininkų susirinkimas (Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau - ABĮ) 58 straipsnio 1 dalis). Eilinis visuotinis akcininkų susirinkimas turi įvykti ne vėliau kaip per 4 mėnesius nuo finansinių metų pabaigos (ABĮ 24 straipsnio 1 dalis). Juridinių asmenų registro tvarkytojui finansinių ataskaitų rinkinys turi būti pateiktas per 30 dienų nuo eilinio visuotinio akcininkų susirinkimo (ABĮ 58 straipsnio 3 dalis). Nurodyto reguliavimo kontekste apeliacinis teismas sprendžia, jog prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjimo metu atsakovas apelianto akcentuojamų dokumentų dar neprivalėjo turėti arba pateikti juos viešajam registrui ar bylą nagrinėjančiam teismui. Teismas neturi pagrindo pritarti apeliantės subjektyviems vertinimams dėl atsakovo balanse apskaityto turto rūšies ir struktūros (pvz., gautinų lėšų trumpalaikio turto masėje arba transporto priemonių vertės ilgalaikio turto sudėtyje) reikšmės vertinant atsakovo turtinį ir finansinį pajėgumą, nes tokie vertinimai paremti teorinėmis prielaidomis, todėl nesukelia teismui pagrįstų abejonių dėl atsakovo mokumo. Pažymėtina ir tai, jog atsakovas kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė įrodymus, pagrindžiančius dabartinę (vėlesnio laikotarpio nei vertintas pirmosios instancijos teismo) jo turtinę padėtį, be kita ko, ir 2013 metų finansinės atskaitomybės duomenis. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atsakovo pateiktus įrodymus, sprendžia, kad aplinkybės, jog atsakovo nuosavas kapitalas yra 1 460 210 Lt, ilgalaikio turto vertė – 208 172 Lt, trumpalaikio turto vertė – 1 486 623 Lt, mokėtinos sumos – 234 585 Lt (b. l. 48) bei ta aplinkybė, jog atsakovo veikla yra pelninga (per pastaruosius metus atsakovas deklaravo 659 590 Lt grynojo pelno, (b. l. 49), jog jis ir šiuo metu vykdo ūkinę veiklą (b. l. 61-82), paneigia būsimo teismo sprendimo galimo neįvykdymo riziką. Be to, kaip matyti iš atsakovo turtinę padėtį pagrindžiančių įrodymų, ta aplinkybė, jog atsakovo finansiniai rodikliai per ataskaitinius metus reikšmingai keitėsi teigiama (pozityvia) linkme, vėlgi paneigia apeliantės argumentus dėl grėsmės teismo sprendimo, kuris gali būti jai palankus, įvykdymui.

Pažymėtina, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymo prašanti šalis neprivalo turėti neabejotinų įrodymų, kad egzistuoja reali grėsmė teismo sprendimo įvykdymui. Tačiau apeliantės nurodytos prielaidos ir subjektyvus atsakovo finansinės atskaitomybės duomenų interpretavimas neįtikina tokios grėsmės realumu. Nurodytų aplinkybių kontekste apeliacinis teismas sprendžia, jog nors atsakovo atžvilgiu yra pareikštas didelės sumos turtinis reikalavimas, tačiau atsižvelgiant į jo finansinę padėtį, pareikšto reikalavimo suma nesudaro objektyvių prielaidų abejoti būsimo teismo sprendimo, jeigu jis būti palankus ieškovei, įvykdymo perspektyvomis.

Kiti apeliantės argumentai taip pat neturi įtakos nagrinėjamam klausimui dėl laikinųjų apsaugos priemonių netaikymo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl teismas jų nevertina. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 6 d. nutartį palikti nepakeistą.