- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-09-19
- Bylos Nr.
- 2-2166/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Kazys Kailiūnas
- Ieškovas
- R. P., V. L., G. M., J. M., E. B., E. M., R. R.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Kazys Kailiūnas teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų R. P., V. L., G. M., J. M., E. B., E. M., R. R. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 18 d. nutarties dalies, kuria teismas nustatė ieškovams dvidešimties dienų terminą sumokėti žyminio mokesčio dalį, civilinėje byloje Nr. 2-4899-340/2013 pagal ieškovų R. P., V. L., G. M., J. M., E. B., E. M., R. R. ieškinį atsakovui AB DNB bankui dėl SASO obligacijų pasirašymo sutarčių ir pinigų obligacijų įsigijimui skolinimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, restitucijos taikymo, žalos atlyginimo, išvadas byloje teikiančios institucijos – Lietuvos bankas ir Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje sprendžiamas ginčas dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo, žalos atlyginimo.
Atskiruoju skundu keliamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria ieškovams nustatytas terminas sumokėti žyminio mokesčio dalį, teisėtumo klausimas.
Šalies argumentai
Ieškovai kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovui, prašydami: 1) pripažinti tarp ieškovų ir atsakovo sudarytas sutartis dėl SASO obligacijų skolintomis lėšomis įsigijimo niekinėmis ir/arba nuginčytinomis ir dėl to negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento (ab initio); 2) taikyti restituciją ir iš atsakovo ieškovų naudai priteisti pinigų sumas, kurias ieškovai sumokėjo atsakovui kaip palūkanas už įsigytas SASO obligacijas skolintomis lėšomis: ieškovo R. P. naudai – 150 250 Lt, ieškovo V. L. – 25 420 Lt; ieškovo G. M. – 70 214,85 Lt; ieškovės J. M. – 12 003,59 Lt; ieškovo E. B. – 14 459 Lt; ieškovo E. M. – 18 100 Lt; ieškovo R. R. – 45 000 Lt; 3) neatsižvelgiant į ieškinio 1 ir 2 punktų reikalavimus taikyti alternatyvų ieškovų teisių gynimo būdą ir priteisti iš atsakovo ieškovų naudai patirtą žalą, kurią sudaro už įsigytas SASO obligacijas skolintomis lėšomis atsakovui pirmiau prašomos ieškovų sumokėtos palūkanos; 4) priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 5) bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas yra atleisti nuo žyminio mokesčio, mokėtino už ieškinį.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2013 m. liepos 18 d. nutartimi nustatė ieškovams R. P., V. L., G. M., J. M., E. B., E. M., R. R. dvidešimties dienų terminą sumokėti 7 354 Lt dydžio žyminį mokestį, pateikti teismui tai patvirtinančius dokumentus, taip pat nustatė ieškovams dvidešimties dienų terminą pašalinti nutartyje nurodytiems kitiems ieškinio trūkumams.
Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamas ginčas tarp fizinių asmenų, kaip investuotojų ir atsakovo, kaip komercinio banko, o investavimo teisiniuose santykiuose investuotojai sudarydami sutartis su investavimo paslaugas teikiančiomis institucijomis iš esmės veikia savo rizika ir finansinėmis priemonėmis siekia gauti finansinę naudą. Nors atsakovas kaip bankinė institucija, teikianti investavimo paslaugas, santykiuose su ieškovais yra verslininkas, tačiau teismo vertinimu, ieškovai šioje byloje nelaikytini vartotojais. Specialiuose investicinius teisinius santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytos investuotojų teisių apsaugos tapatinti su vartojimo santykiams taikytinu teisinės apsaugos mechanizmu nėra pagrindo.
Be to, teismas nustatė, kad ieškovai nepateikė jokių duomenų apie tai, kad iš investicijų gautą finansinę naudą siekė panaudoti asmeniniams, šeimos ar ūkio poreikiams, todėl nėra pagrindo spręsti, jog šie ginčo santykiai yra vartojimo teisiniai santykiai, todėl teismas neturi pareigos atleisti ieškovus nuo žyminio mokesčio, mokėtino už jų pareikštus reikalavimus.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu ieškovai R. P., V. L., G. M., J. M., E. B., E. M., R. R. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 18 d. nutartį dalyje dėl įpareigojimo sumokėti žyminio mokesčio dalį. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Apeliantų teigimu, fiziniai asmenys, sudarę sutartis su finansų rinkos dalyviu (verslininku) dėl investicinių paslaugų teikimo, turi būti laikomi vartotojais, kadangi toks jų statusas numatytas jų, kaip investuotojų, teisinį statusą reglamentuojančiuose įstatymuose (Lietuvos banko įstatymo 47 str. 2 d. 1p.). Dėl to skundžiamos nutarties argumentas, kad investuotojai, sudarę investicinių paslaugų teikimo sutartis, negali būti laikomi vartotojais, yra nepagrįstas. Nurodo, kad nei vienas iš ieškovų nėra verslininkas, skolinimo obligacijų apmokėjimui bei obligacijų pasirašymo sutartis sudarė asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams tenkinti.
Atsiliepimo į ieškovų atskirąjį skundą atsakovas AB DNB bankas nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai
Nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas dėl ieškinio trūkumų šalinimo pagrįstai įpareigojo ieškovus sumokėti už ieškinį 7 354 Lt žyminį mokestį
Viena iš tinkamo kreipimosi į teismą sąlygų yra sumokėjimas žyminio mokesčio, tai yra įstatymo nustatytos pinigų sumos, kurią asmuo sumoka už tam tikrus įstatyme numatytus teismo atliekamus procesinius veiksmus (CPK 80 str.). CPK imperatyviai reglamentuoja žyminio mokesčio dydį, atleidimo nuo jo ar mokėjimo atidėjimo sąlygas ir tvarką (CPK 83, 84 str.). Tokiu būdu visiems asmenims, nepriklausomai nuo jų turtinės padėties, užtikrinamos vienodos galimybės kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynybos. CPK 83 straipsnyje yra išvardinti atvejai, kada, atsižvelgiant į civilinėje byloje nagrinėjamo materialinio teisinio ginčo pobūdį, byloje dalyvaujančio asmens teisinį statusą ar turtinę padėtį, suinteresuoti asmenys yra atleidžiami nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo civilinėse bylose. Kaip vienas iš tokių atvejų yra numatytas darbuotojų ir vartotojų - bylose dėl visų reikalavimų, atsirandančių iš darbo ir vartojimo teisinių santykių atleidimas nuo žyminio mokesčio sumokėjimo (CPK 83 str. 1 d. 1 p.).
Ieškovų teigimu, fiziniai asmenys, sudarę sutartis su finansų rinkos dalyviu (verslininkais) dėl investicinių paslaugų teikimo, turi būti laikomi vartotojais, kadangi toks jų statusas numatytas jų, kaip investuotojų, teisinį statusą reglamentuojančiuose įstatymuose (Lietuvos banko įstatymo 47 str. 2 d. 1p.).
Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs ieškovų argumentus ir į bylą pateiktus įrodymus, sprendė, kad ieškovai šioje byloje nelaikytini vartotojais, o specialiuose investicinius teisinius santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytos investuotojų teisių apsaugos tapatinti su vartojimo santykiams taikytinu teisinės apsaugos mechanizmu nėra pagrindo. Todėl atleisti ieškovus nuo žyminio mokesčio, mokėtino už jų pareikštus reikalavimus pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nėra teisinio pagrindo. Apeliacinis teismas nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada.
CK 1.39 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad vartojimo sutartimi yra laikoma sutartis dėl prekių ir paslaugų įsigijimo, kurią fizinis asmuo (vartotojas) su prekių ar paslaugų pardavėju (tiekėju) sudaro su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti. Iš esmės analogiška vartojimo sutarties samprata pateikta Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje. Remiantis teisės aktuose pateikta vartojimo sutarties apibrėžtimi, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluoti požymiai, kuriuos atitinkanti sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės–komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, veikiantis verslo tikslais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 257-oji DNSB v. UAB ,,Vilniaus vandenys“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-579/2003; 2008 m. vasario 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 791-oji DNSB v. AB ,,Grigiškės“, bylos Nr. 3K-3-211/2008; kt.).
Apeliacinio teismo vertinimu, bylą nagrinėjęs teismas netinkamai, neteisingai nustatė ginčui ir klausimui dėl žyminio mokesčio už ieškinį mokėjimo reikšmingas aplinkybes ir pirminiais bylos duomenimis nepagrįstai ieškovų nelaikė silpnesniomis skolinimo obligacijų apmokėjimui sutarčių ir obligacijų pasirašymo sutarčių šalimis bei netaikė vartotojų teisių apsaugą įtvirtinančių nuostatų, sprendžiant atleidimo nuo žyminio mokesčio klausimą. Pažymėtina, kad ginčas kilo dėl paskolos sutarčių, kurių tikslas - skolintais pinigais investuoti į banko išleidžiamus vertybinius popierius, užtikrinant jų įvykdymą kilnojamojo/nekilnojamojo turto įkeitimu. Todėl savo požymiais ir esme jos atitinka CK 6.886–6.891 straipsniuose įtvirtintos vartojimo kredito sutarties sąlygas.
Pagal Lietuvos banko įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatas atsakovas yra komercinis bankas – kredito įstaiga, turinti teisę teikti licencines finansines paslaugas. Nurodytos aplinkybės pagrindu atsakovas laikytinas ir finansų įmone. Lietuvos banko įstatymo 47 straipsnio kontekste ieškovai – vartotojai (fiziniai asmenys), sudarę su finansų rinkos dalyviu finansinių paslaugų sutartis, kaip neprofesionalūs klientai, asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams tenkinti. Pažymėtina, jog pagal Finansinių priemonių rinkos įstatymo (toliau – FPRĮ) 3 straipsnio 22 dalyje pateiktą apibrėžimą neprofesionalusis klientas – klientas, kuris nepriskiriamas nei prie profesionaliųjų klientų, nei prie tinkamų sandorio šalių. Atkreiptinas dėmesys, kad pirminiais į bylą pateiktais duomenimis nustatyta, kad ieškovai neatitinka minėto įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje nurodytų profesionaliųjų klientų ar 29 straipsnio 2 dalyje nurodytų tinkamų sandorio šalių požymių. Todėl atsakovas, siūlydamas ieškovui sudaryti paskolos sutartis, su tikslu skolintais pinigais investuoti į banko išleidžiamus vertybinius popierius, veikė santykyje su ieškovais kaip su neprofesionaliais rinkos dalyviais (Lietuvos banko įstatymo 2 str.5 d.). Ta aplinkybė, kad ieškovai yra Investuotojų asociacijos nariai, yra teisiškai nereikšminga. Vadovaujantis Investuotojų asociacijos įstatų 4.1 punktu – asociacijos nariu, pateikęs raštišką prašymą, gali tapti Lietuvos Respublikos ar užsienio valstybės veiksnus juridinis ar fizinis asmuo, sulaukęs 18 metų, kuris Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymo ir įstatų nustatyta tvarka sumoka asociacijos stojamąjį ir metinį nario įnašą. Todėl spręstina, kad investuotojų asociacijos nariams nekeliamas reikalavimas turėti specialių žinių ir įgūdžių, susijusių su investavimu į finansines priemones. Be to, bylos preliminariais duomenimis nepatvirtinta, kad ieškovai, sudarydami ginčo objektu esančias sutartis, siekė su jų verslu ar profesija susijusių tikslų. Apeliacinio teismo vertinimu, ieškovai išimtinai veikė jų asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikių tenkinimui.
Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio, mokėtino už ieškinį, neįvertino, kad byloje faktinė situacija atitiko CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punkto normos turinį ir paskirtį. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes, neteisingai aiškino teisės normas, reglamentuojančias atleidimą nuo žyminio mokesčio nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste, todėl priėmė neteisėtą nutartį. Remiantis tuo, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria ieškovai įpareigoti sumokėti žyminį mokestį už pareikštą ieškinį, naikintina. Pažymėtina, jog, teismas išsprendęs ginčą iš esmės ir nustatęs, kad ieškovai, sudarydami ginčo sutartis veikė kaip profesionalūs klientai, turi teisę galutiniu sprendimu įpareigoti šalis, atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos rezultatą, sumokėti už ieškinį CPK 80 straipsnyje nustatyto dydžio žyminį mokestį.
Dėl nurodytų motyvų apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atskirasis skundas tenkintinas.
Lietuvos apeliacinio teismo teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 18 d. nutarties dalį, kuria nustatytas ieškovams R. P., V. L., G. M., J. M., E. B., E. M., R. R. dvidešimties dienų nuo nutarties kopijos įteikimo dienos terminas sumokėti 7 354 Lt dydžio žyminį mokestį ir pateikti teismui tai patvirtinančius dokumentus, panaikinti. Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.