Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Onos Gasiulytės, Virginijaus Kairevičiaus ir Rūtos Petkuvienės (kolegijos pranešėja),

uždarame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 15 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje, pradėtoje pagal ieškovės V. M. ieškinį dėl įsakymų pripažinimo neteisėtais, darbo sutarties nutraukimo pagrindo pakeitimo, vidutinio darbo užmokesčio, kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas, išeitinės išmokos, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką, delspinigių ir neturtinės žalos priteisimo atsakovui asociacijai „INFOBALT“.

Aprašomoji dalis

nustatė

Ginčo esmė

1. Apeliacinėje byloje kyla ginčas dėl darbuotojos teisės neatvykti į darbovietę, atleidimo iš darbo teisėtumo bei dėl to kilusių pasekmių taikymo.

4. Ieškovė įrodinėja, kad darbdavys su ja tinkamai neatsiskaitė atleidimo iš darbo dieną. Teigė, kad jos vidutinis darbo užmokestis buvo 1 303 Eur per mėnesį atskaičius mokesčius, tačiau jai nebuvo mokama pusės darbo užmokesčio dalis nuo 2015-12-01 iki 2016-03-10 imtinai (išskyrus šio laikotarpio kovo mėn. 1–3 d., kai ji buvo neapmokamose atostogose), o kadangi pusės atlyginimo mokėjimas vėlavo, ieškovės teigimu, atsakovas, vadovaujantis DK 207 straipsnio 1 dalimi, turi mokėti delspinigius už vėlavimą. Nurodė, kad atsakovas nepanaudotas atostogas paskaičiavo ne pagal visą vidutinį darbo užmokestį, o tik pagal pusę šios sumos, tačiau, ieškovės teigimu, atsakovas neturėjo pagrindo neskaičiuoti pusės atlyginimo, kuris yra mokamas jai kaip priedas, nes tai nėra premijavimas, priklausantis nuo darbuotojo darbo rezultato, atlyginimo dydžio priedas jai buvo mokamas kiekvieną mėnesį ir jo dydis keitėsi tik nuo kalendorinių darbo dienų skaičiaus, atostogų ir pan., todėl vidutinis darbo užmokestis jai turi būti skaičiuojamas su jai išmokėtais priedais. Kartu nurodė, kad ji patyrė dvasinius, psichologinius išgyvenimus, sutriko jos sveikata, prasidėjo nemiga, todėl siekia neturtinės žalos atlyginimo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17. Byloje nustatyta, kad ieškovė ir atsakovas 2006-12-06 sudarė darbo sutartį Nr. 23, pagal kurią ieškovė dirbo projektų vadove (T.1, b. l. 15–19). Kaip patvirtino atsakovas, ieškovei buvo leidžiama dirbti iš namų, jai, kaip ir kitiems Asociacijos darbuotojams, buvo pavesta žymėti atliekamus darbus ir susitikimus „Google“ kalendoriuje. Asociacijos „INFOBALT“ vadovo 2016-03-01 įsakymu Nr. 20160301/01 „Dėl drausminės nuobaudos – papeikimo – skyrimo“ ieškovei paskirta drausminė nuobauda – papeikimas už neatvykimą į darbą 2016 m. vasario mėn. 2–4 d. be pateisinamos priežasties (T.1, b. l. 39). Taip pat Asociacijos „INFOBALT“ vadovo 2016-03-10 įsakymu Nr. 20160310/01 „Dėl drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo – skyrimo“ ieškovei paskirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo už neatvykimą į darbą 2016 m. kovo mėn. 1–3 d. be pateisinamos priežasties (T.1, b. l. 52), o 2016-03-10 įsakymu „Dėl V. M. atleidimo iš darbo“ Nr. 20160310/02 nutarta ieškovę nuo 2016-03-10 atleisti iš darbo už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, išmokant jai priklausantį atlyginimą iki atleidimo dienos ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas (T.1, b. l. 54). Nagrinėjamoje byloje ieškovė (apeliantė) ginčija jai paskirtas drausmines nuobaudas, tame tarpe, išmokėtas darbo užmokesčio sumas, taip pat prašo prijungti naujus įrodymus ir bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Dėl naujų įrodymų

18. CPK 306 straipsnio 3 dalis nustato, kad kartu su apeliaciniu skundu turi būti pateikiami įrodymai, numatyti šio Kodekso 314 straipsnyje, ir motyvai, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau (jeigu apeliantas jų turi), taip pat duomenys apie tai, kad už skundą sumokėtas žyminis mokestis (arba kad nuo žyminio mokesčio apeliantas atleistas, arba kad žyminio mokesčio sumokėjimas atidėtas). CPK 314 straipsnyje nurodoma jog apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

19. Apeliantė prie apeliacinio skundo pridėjo papildomus įrodymus dėl jos darbo santykių tiek pas atsakovą, tiek Europos moterų ir technologijų centre, taip pat medicininių dokumentų išrašą dėl gydymo tęstinumo, siekdama pagrįsti neturtinės žalos atsiradimo faktą, kuriuos teismas priėmė. Atsakovas pateikė paaiškinimus dėl naujai pateiktų įrodymų, kuriuo apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 12 straipsniu, taip pat priėmė.

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

20. Apeliantės prašymas skirti bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka atmetamas. Teisėjų kolegija nurodo, kad teisminio nagrinėjimo dalyką apeliaciniame teisme lemia apeliacinio skundo ribos, o apskųsto teismo sprendimo teisėtumas tikrinamas remiantis byloje surinktais įrodymais (CPK 314 straipsnis, 320 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija taip pat sprendžia, kad byloje nebuvo nurodyta argumentuotų priežasčių, kodėl būtų pagrindas skirti žodinį bylos nagrinėjimą.

Dėl paskirto papeikimo teisėtumo

Kaip galima spręsti iš ieškovės apeliacinio skundo argumentų, ji įrodinėja nepažeidusi šiurkščiai darbo tvarkos, nes nebuvo priimtas individualus teisės normų aktas, reglamentuojantis 3-4 savaičių prieš išvykimą į komandiruotę suderinimo su darbdaviu tvarką, o ginčo, kad informavo apie komandiruotę per „Google“ kalendorių apie išvykimą darbiniais reikalais į užsienį, nebuvo. Teisėjų kolegija pasisakydama dėl drausminės nuobaudos – papeikimo, paskyrimo atkreipia dėmesį, kad visa drausminio nusižengimo tyrimo medžiaga yra susijusi su viena aplinkybe: darbuotoja neatvyko į darbą be pateisinamos priežasties (T.1, b.l.36-39). Jokių kitokių darbo tvarkos pažeidimą kvalifikuojančių požymių Asociacijos „INFOBALT“ vykdomojo direktoriaus 2016-03-01 įsakyme Nr. 20160301/01 „Dėl drausminės nuobaudos – papeikimo – skyrimo“, išskyrus pravaikštą, nenurodyta. Reikalavimas pasiaiškinti taip pat susietas tik su neatvykimu į darbą 2016 m. vasario 2-4 dienomis. Pagal DK 240 straipsnio 1 dalį prieš skirdamas drausminę nuobaudą, darbdavys turi raštu pareikalauti, kad darbuotojas raštu pasiaiškintų dėl darbo drausmės pažeidimo. Kasacinis teismas pasisakydamas dėl šios normos aiškinimo (CPK 4 straipsnis), yra nurodęs, kad darbuotojo rašytinis pasiaiškinimas dėl darbo drausmės pažeidimo yra svarbi drausminės nuobaudos skyrimo teisėtumo garantija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2006). Šios garantijos nepaisymas trukdo tinkamai ištirti darbo drausmės pažeidimą ir drausminės nuobaudos skyrimo sąlygas bei parinkti drausminę nuobaudą. Pasiaiškinime darbuotojo pateikta informacija įgalina darbdavį spręsti, ar darbuotojas iš tikrųjų padarė darbo drausmės pažeidimą, o jei padarė, tai kokia dėl to yra darbuotojo kaltė (jos forma ir laipsnis). Savo ruožtu darbdavys, pareikalaudamas pasiaiškinti, turi aiškiai suformuluoti, kokiu konkrečiai darbo drausmės pažeidimu yra įtariamas darbuotojas, nurodyti pažeidimo padarymo laiką, vietą, darbuotojo kaltės įrodymus, kitas reikšmingas aplinkybes, nustatyti protingą terminą pasiaiškinimui pateikti.Taigi nagrinėjamoje byloje, skirdamas papeikimą ieškovei, atsakovas reikalavo pasiaiškinti tik dėl pravaikštos. Apeliacinės instancijos teismas, įvertindamas tai, kad apeliantė 2016 m. vasario mėn. 2–4 d. buvo išvykusi į Osle vykstantį vienos iš atsakovo vykdomų veiklų – „Moterys ir technologijos“ Europinio tinklo ECWVT organizacijos programos posėdį, konstatuoja, jog nebuvo teisėto pagrindo skirti papeikimo, nes tuo metu ieškovė vykdė darbo funkcijas. Atsakovas nepaneigė, kad ši išvyka buvo susijusi su ieškovės darbo funkcijomis (CPK 178 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pats darbdavys nelaikė pažeidimu per se komandiruotės neįforminimo, nors, vadovaujantis DK 143 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 220 straipsniu, darbo pareigų vykdymas kitoje vietovėje yra vadinamas komandiruote. DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punktas numato, jog šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu laikoma neatvykimas į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą).Nagrinėjamoje byloje, nors atsakovas atsikirsdamas į apeliacinį skundą įrodinėja, kad ieškovė Oslo išvykos metu galėjo veikti savo asmeniniais interesais ir tai patvirtina ieškovės el. laiškas, 2016-03-09 siųstas A. G., kuriame ji pasirašo kaip Europos moterų ir technologijų centro atstovė, bei 2016-03-14 ieškovės darbo sutartis, sudaryta su Europos moterų ir technologijų centru, tačiau jai nebuvo skirta drausminė nuobauda už dalyvavimą veikloje, kuri neatitinka darbo sutarties nuostatų ar nesuderinama su darbo funkcijomis. Taip pat drausminės nuobaudos medžiagoje nėra duomenų, kad išvykimo tinkamas neįforminimas paveikė taip darbo drausmę, kad būtų galima šią apeliantės veiką prilyginti kitam šiurkštaus darbo tvarkos pažeidimui. Asociacijoje buvo susiklosčiusi tokia darbo organizavimo tvarka, kad darbuotojai galėjo dirbti nuotoliniu būdu. Atsakovas apeliacinės instancijos teismui 2017-02-20 pateiktuose paaiškinimuose patvirtino, kad V. M. turėjo įgalinimus jį atstovauti ECWT. Atsakovui pripažinus, kad apeliantė vykdė projektinius darbus su Europinio tinklo ECWVT organizacija, teisėjų kolegija sprendžia, jog darbuotoja 2016 m. vasario mėn. 2–4 d. buvo išvykusi į Osle vykstantį posėdį darbo reikalais, todėl tenkina ieškovės reikalavimą dėl Asociacijos „INFOBALT“ vykdomojo direktoriaus 2016-03-01 įsakymo Nr. 20160301/01 „Dėl drausminės nuobaudos – papeikimo – skyrimo“ panaikinimo (DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punktas).

Dėl atleidimo iš darbo teisėtumo

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimo Nr. 1365 „Dėl išlaidų, susijusių su tarnybinėmis komandiruotėmis, dydžio ir mokėjimo tvarkos“ 2 punkte nustatyta, jog „tarnybine komandiruote laikomas darbuotojo išvykimas tam tikram laikui iš nuolatinės darbo vietos darbdavio siuntimu atlikti darbo funkcijas, vykdyti tarnybinį pavedimą ar kelti kvalifikaciją. Siuntimas į tarnybinę komandiruotę, išskyrus šio nutarimo 3 punkte nurodytą atvejį, įforminamas darbdavio arba jo įgalioto asmens įsakymu (sprendimu)“.Kaip minėta, Asociacijos vadovo 2016-03-10 įsakymu Nr. 20160310/01 „Dėl drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo – skyrimo“ ieškovei paskirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo už neatvykimą į darbą 2016 m. kovo mėn. 1–3 d. be pateisinamos priežasties (T.1, b. l. 52). Atsakovas atsikerta į apeliacinį skundą argumentu, kad vertinti ieškovės darbo drausmės pažeidimą kaip šiurkštų sudaro aplinkybė, jog apeliantė savavališkai išvyko į renginius užsienyje, tuo pažeisdama išankstinio informavimo apie komandiruotes bei jų įforminimo tvarką ir be darbdavio leidimo neatvyko į darbą.Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl atsakovo įrodinėjamo komandiravimo tvarkos pažeidimo, pirmiausia atkreipia dėmesį į paties atsakovo veiksmus, t.y. žinodamas, kad apeliantė nori vykti pagal vykdomą projektą darbo reikalais į Briuselyje organizuojamą Digital Europe valdybos posėdį, jai pasiūlė eiti nemokamų atostogų. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad bylos medžiaga patvirtina, kad atsakovo vadovas nedavė ieškovei sutikimo vykti į komandiruotę į Briuselį 2016 m. kovo 1–3 d., pasiūlydamas jai galimybę parašyti prašymą dėl nemokamų atostogų jai suteikimo, kurį svarstys 2016-02-29 susitikimo metu. Šios aplinkybės šalys neginčija. Tai reiškia, kad pačiam darbdaviui padarius DK 143 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 220 straipsnio pažeidimus, t.y. esant pagrindui spręsti dėl komandiruotės, jis pasiūlo darbo pareigų vykdymo laikotarpį Briuselyje įforminti nemokamomis atostogomis, nesant DK 184 straipsnio numatyto pagrindo, atsakovas negali gintis komandiravimo tvarkos pažeidimu, nes šiuo atveju turi būti taikomas principas – iš neteisės teisė neatsiranda (,,ex iniuria ius non oritur“). Kitaip tariant, atsakovas negalėjo siūlyti pateisinti nemokamomis atostogomis išvykos, kuri buvo susijusi su darbo reikalais. Nagrinėjamoje byloje būtų pažeistas DK 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sąžiningumo principas, jei tik apeliantei būtų griežtai taikomas įstatymas dėl komandiruotės įforminimo, kaip pateisinamos priežasties neatvykti į nuolatinę darbo vietą, intrer alia (be kita ko), kai nėra pateiktas į bylą dokumentas, kuriame būtų apibrėžta vidaus darbo tvarkos taisyklėmis ar kitu vidaus administravimo aktu komandiravimo tvarka. Atsakovas aiškiai nurodė, kad Asociacijoje yra nusistovėjusi faktinė vidaus tvarka, kad jos darbuotojai savo užimtumą, darbus bei išvykas į užsienį planuoja pažymėdami juos „Google“ darbo kalendoriuje. Taigi darbdavys negali gintis argumentu, jog negalėjo įforminti komandiruotės dėl apeliantės elgesio, kai nurodė rašyti prašymą dėl nemokamų atostogų, į ką ir atsižvelgė apeliantė, jį pateikdama 2016-02-29 (T.1, b.l.41).Taip pat apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad atsakovas byloje rėmėsi argumentu, kad dalyvavimas Briuselyje organizuojamame Digital Europe valdybos posėdyje nebuvo prasmingas, įvertinant ketinimą su apeliante nutraukti darbo santykius, tačiau nepaneigė, kad ši išvyka buvo susijusi su ieškovės darbo funkcijomis (CPK 178 straipsnis). Apeliantė nuo 2015-06-17 išrinkta į DigitalEurope valdybą kaip Asociacijos „INFOBALT“ atstovė. Tai reiškia, kad ieškovės veikos nebuvo galima kvalifikuoti pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punktą, todėl apeliacinės instancijos teismas tenkina ieškovės reikalavimą ir panaikina Asociacijos „INFOBALT“ 2016-03-10 įsakymą Nr. 20160310/01 „Dėl drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo – skyrimo“ (T.1, b. l. 52). Asociacijos „INFOBALT“ 2016-03-07 prašyme pasiaiškinti dėl nebuvimo darbe 2016 m. kovo 1-3 dienomis aiškiai nurodoma, kad galimas darbo drausmės pažeidimas siejamas tik su neatvykimu į darbą (T.1, b.l.49). Nors apeliantė paaiškinime dėl darbo drausmės pažeidimo pripažįsta faktą, kad kelionė yra susijusi ir su tolesnės profesijos karjeros planuojamais reikalais (T1, b.l.50), tačiau nagrinėjamoje byloje esant įrodymui, kad jai 2016-01-14 buvo įteiktas įspėjimas apie darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva, tai yra suderinama su įstatymu. DK 130 straipsnio 3 dalis suteikia teisę per įspėjimo laikotarpį laisvo nuo darbo laiko naujo darbo paieškoms. Atsižvelgiant į tai konstatuojama, jog nagrinėjamu atveju neatitinka drausminės atsakomybės tikslų griežčiausios drausminės nuobaudos skyrimas.Apeliacinės instancijos teismas atsakovo argumentą, jog būtent po antrojo darbo drausmės pažeidimo darbdavys galutinai prarado pasitikėjimą ieškove ir darbo santykių tęstinumas tapo neįmanomas, laiko deklaratyviu. Atsakovo atstovas P. V. įteikė ieškovei 2016-01-14 įspėjimą apie darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva, ir tai aiškiai parodo, jog nuo to momento yra siekiama nutraukti su ja darbo santykius. Taigi darbo santykių tęstinumas tapo neįmanomas nuo 2016-01-14, bet ne nuo 2016-03-01, kai apeliantė išvyko į Briuselį. Vertindamas drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo, skyrimo pagrįstumą ir teisėtumą, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad minėta drausminė nuobauda ieškovei skirta už neatvykimą į darbą be pateisinamos priežasties 2016 m. kovo 1–3 d., įvertinant, kad ieškovei buvo skirtas papeikimas taip pat už neatvykimą į darbą (T. 1, b. l. 52). Tačiau teisėjų kolegija sprendė, kad papeikimas yra skirtas nesant tam teisėto pagrindo (CPK 185 straipsnis). Taigi sistemingumas nėra įrodytas, todėl šiuo aspektu veikos pavojingumas nėra požymis, sunkinantis teisinę atsakomybę, todėl ir Asociacijos „INFOBALT“ 2016-03-10 įsakymas „Dėl V. M. atleidimo iš darbo“ Nr. 20160310/02 (T.1, b.l.54) yra panaikinamas (DK 235, 238 straipsniai).Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad kai įsakyme darbo drausmės pažeidimas, už kurį taikyta drausminė nuobauda, nenurodytas arba nurodytas nekonkrečiai, darbdavys (atsakovas) pasirengimo bylos nagrinėjimui stadijoje turi teisę nurodyti konkretų darbo drausmės pažeidimą ir jį patvirtinančias aplinkybes, taip pat kitas reikšmingas aplinkybes (CPK 226 straipsnis, 230 straipsnio 1 dalis, 415 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-314/2005).Nagrinėjamoje byloje ginčo įsakyme aiškiai nurodyta, kad drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo, skiriama už neatvykimą į darbą 2016 m. kovo 1-3 d. Bylos nagrinėjimo metu atsakovas pradėjo įrodinėti komandiravimo tvarkos išlaikymo svarbą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad vertinat drausmės pažeidimą, ši aplinkybė nebuvo kvalifikuojančiu požymiu, sprendžiant dėl atleidimo iš darbo. DK 235 straipsnio 2 dalies 11 punktas, numato, jog šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu laikoma kiti nusižengimai, kuriais šiurkščiai pažeidžiama darbo tvarka. Taigi pačios darbo tvarkos pažeidimas taip pat gali užtraukti atsakomybę, už kurią numatyta griežčiausia sankcija – atleidimas iš pareigų. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į kasacinio teismo formuojamą praktiką, jog darbdaviui tenka pareiga įrodyti darbuotojo neteisėtų veiksmų ar neveikimo ir kaltės buvimą, pripažįsta, jog atsakovo siūlymas kelionę į Briuselį įforminti nemokamomis atostogomis neatitiko teisėtumo principo, todėl neatvykimas į darbą 2016 m. kovo 1-3 d. negali būti kvalifikuojamas kaip šiurkštus darbo pareigų pažeidimas (CPK 185 straipsnis) vien dėl to, kad buvo pažeista išvykimo į komandiruotę tvarka. Taip pat teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, kad pagal DK 184 straipsnio 2 dalį darbdavys turėjo teisę suteikti arba nesuteikti darbuotojai nemokamas atostogas, nes nagrinėjamoje byloje nėra pasirašytos kolektyvinės sutarties ir nėra sutarta su darbuotojais, kad galėtų būti suteikiamos atostogos, tais atvejais, kai tam tikros darbo pareigos yra vykdomos kitoje vietovėje. Taigi laikantis lygiateisiškumo principo nėra pagrindo pripažinti šiurkščiu darbo drausmės pažeidimu ieškovės išvykimą į Briuselį, neįforminus komandiruotės įsakymu, kai pats darbdavys siūlė išvyką darbo tikslais įforminti nemokamomis atostogomis. Apeliantė apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje pateikė įrodymą, kad nuo 2015-06-17 iki 2016-10-03 (antstolio I. G. 2016-10-03 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr. FA-008-16-1716) asociacijos „INFOBALT“ tinklapyje deklaruojama, jog Digital Europe valdyboje apeliantė yra išrinkta kaip jo atstovė. K. S. dėl valdybos posėdžio kovo 2 d. derino 2016-01-26 elektroniniu laišku su apeliante kaip su asociacijos „INFOBALT“ atstove. Kaip apeliantė nurodė, ji 2016 m. kovo 2 d., t.y. atvykusi į Digital Europe valdybos posėdį gavo darbdavio atstovo P. V. pranešimo kopiją, skirtą Digital Europe generaliniam direktoriui ir prezidentui dėl jos mandato sustabdymo valdybos posėdyje. Taigi visos šios aplinkybės įrodo, kad renginys Briuselyje buvo susijęs su jos darbo pareigų vykdymu, kaip Asociacijos darbuotojos.Kita vertus, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovė, nors ir suvokė, kad jos pateiktas nemokamų atostogų prašymas nėra tenkinamas, savavališkai išvyko į Briuselį. Tačiau vertinat šią aplinkybę svarbu atkreipti dėmesį, kad atsakovas ieškovės interesą dalyvauti Digital Europe valdybos posėdyje susiejo su atsakovo ir ieškovės darbo santykių nutraukimo šalių susitarimu. Tai reiškia, kad atsakovui buvo svarbu ne tiek einamieji darbai, dėl kurių galėtų būti ribojamas interesas dalyvauti posėdyje, kiek darbo santykių klausimas su ieškove (T.1, b.l.136). Tiek 2016-02-29 susitikimo metu, tiek elektroniniuose laiškuose atsakovo vykdantysis vadovas ir atsakovo prezidentas T. V. darbuotojai nurodė, kad nemokamos atostogos apeliantei bus suteiktos tik išsprendus klausimus dėl darbo santykių pabaigos (T.1, b. l. 105, 143).Atsakovas nurodė, kad jo pajamas sudaro lėšos, gaunamos iš nario mokesčio, bei lėšos, gaunamos iš vykdomų Europos Sąjungos projektų – iš Europos Sąjungos struktūrinio finansavimo priemonių bei tiesiogiai iš Europos Komisijos. Asociacijoje susiklostė tokia praktika, kad jos darbuotojai patys „užsidirba“ darbo užmokestį, t.y. jų darbo užmokestis yra mokamas iš projektinių lėšų – būtent iš tų projektų, su kuriuo konkretus asmuo dirba. Taigi ši aplinkybė įrodo, kad darbuotojai, tame tarpe ir ieškovė, turėjo pakankamą diskreciją dėl savo darbo organizavimo. Tokiu atveju intereso dalyvauti posėdyje apribojimas turėjo būti pagrįstas ne darbo santykių su ieškove klausimais (DK 35 straipsnio 1 dalis). Be to, toks darbo santykių susiejimas su nemokamų atostogų prašymo patenkinimu iš darbdavio pusės įrodo, kad jis nesiekė susitarimo pasiekti laisva valia, o tai neatitiktų DK 125 straipsnio nuostatų, Europos socialinės chartijos 24 straipsnio, reglamentuojančio teisę į apsaugą darbo sutarties nutraukimo atveju. Atsakovo argumentas, kad ieškovė privalo paklusti teisėtiems darbdavio nurodymams, nustatytai darbo tvarkai, tuo pačiu, kad jos kritika dėl vadovo darbo funkcijų nėra galima, neatitinka šalių lygiateisiškumo principo (DK 2 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio 1 dalis laiduoja teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti. Tai, kad asmuo dirba už atlygį darbdaviui nėra pagrindas paneigti darbuotojos teisę reikšti nuomonę dėl darbo organizavimo (DK 35 straipsnis).

Dėl darbo užmokesčio dalies ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas

Pagal DK 186 straipsnio 2 dalį darbo užmokestis apima pagrindinį darbo užmokestį ir visus papildomus uždarbius, bet kokiu būdu tiesiogiai darbdavio išmokamus darbuotojui už jo atliktą darbą.Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad apeliantė dirbo pagal 2006 m. gruodžio 6 d. darbo sutartį Nr. 23 projekto vadove, pradedant dirbti nuo 2006-12-07 (T.1, b.l.15,16). Pagal paskutinį darbo sutarties pakeitimą, kuris buvo sudarytas tarp šalių 2014-06-30, ieškovės darbo užmokestį sudarė: mėnesinis atlyginimas, lygus 2 997,71 Lt (868,20 Eur), ir priedas pagal atskirą direktoriaus įsakymą priklausomai nuo darbo rezultatų. Pirmosios instancijos teismas nurodęs, jog rezultatai, kurie turi būti pasiekti, kad priedas būtų mokamas, nebuvo niekur apibrėžti – nei vidaus teisės aktuose, nei atskirame susitarime tarp darbdavio, ir darbuotojo ir faktiškai priedo mokėjimas priklausė nuo turimų projektinių lėšų dydžio, sprendė, jog ieškovei mokėta atskiru įsakymo pagrindu pinigų suma nėra darbo užmokesčio dalis, kurią darbdavys buvo įsipareigojęs mokėti kaip sudėtinę darbo užmokesčio dalį, bet yra priedas (premija), reglamentuotas DK 233 straipsnyje. Pagal DK 233 straipsnį už gerą darbo pareigų vykdymą, našų darbą, geros kokybės produkciją, ilgalaikį ir nepriekaištingą darbą, taip pat už kitus darbo rezultatus darbdavys gali skatinti darbuotojus (pareikšti padėką, apdovanoti dovana, premijuoti, suteikti papildomų atostogų, pirmumo teise pasiųsti tobulintis ir kt.).Apeliaciniame skunde ginčijama pirmosios instancijos teismo padaryta išvada dėl išmokos, kaip darbdavio paskatinimo priemonės, iš esmės yra paremta apeliantės argumentu, jog jei piniginė išmoka mokama kiekvieną mėnesį, nekonkretizuojant, kokia dalis yra darbo užmokestis, ji tampa privalomai mokėtinu priedu.Teisėjų kolegija atmeta šį apeliantės argumentą kaip nepagrįstą. Apeliantės ieškinyje nurodyta įgyta magistro kvalifikacija teisės ir viešojo valdymo bei informatikos srityje, įrodo, kad ji turėjo turėti gebėjimą atskirti pagrindinį darbo užmokestį, mokamą pagal darbo sutartį, nuo kitų papildomų uždarbių. Be to, Asociacijos „INFOBALT“ veiklos specifika ir su ieškove (apeliante) sudaromos darbo sutartys pagal įgyvendinamą projektą (T.1, b.l.22-24), negalėjo apeliantei sudaryti teisinio tikrumo ir teisėto lūkesčio gauti kiekvieną mėnesį priedą, kai darbo sutartimi aiškiai susitarta, jog priedas mokamas pagal atskirą direktoriaus įsakymą priklausomai nuo darbo rezultatų (DK 95 straipsnio 3 dalis). Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog ieškovei dar 2015-07-14 iškilus klausimams dėl jos darbo užmokesčio dydžio ir mokėjimo tvarkos, tuometinis atsakovo vadovas E. Ž. 2015-07-15 elektroniniu laišku priminė darbuotojai darbo sutartyje nurodytą apmokėjimo tvarką, nurodydamas, kad darbo užmokesčio priedas vadovo sprendimu gali būti neskiriamas (T.1, b. l. 168), be to, E. Ž., teismo posėdžio metu apklaustas liudytoju, parodė, kad ieškovės atlyginimą sudaro fiksuota dalis ir priedai, kurie gali būti skiriami, jei yra pinigų iš projektinės veiklos, 2013, 2014 m. lėšų buvo pakankamai, yra buvę atvejų, kai priedas ieškovei nebuvo skiriamas, nes nebuvo lėšų, ieškovė apie priedų skyrimo tvarką tikrai žinojo. Apeliantei visais mėnesiais, kai priedas buvo mokamas, buvo priimamas atskiras Asociacijos vadovo įsakymas (T.1, b.l.172-183). Priedų dydis kas mėnesį skyrėsi (pvz., 2015-09-30 įsakymu Nr. P2015/09/30/01 nustatytas 692,73 eurų priedas, o 2015-02-27 įsakymu Nr. P2015/02/27 nustatytas 445,60 eurų priedas), o kai kuriais mėnesiais jis buvo vienodas. Byloje esantys elektroniniai laiškai (T.1, b.l.199-202,208) įrodo liudytojo E. Ž. parodymų patikimumą, kurie patvirtina aplinkybę, kad, baiginėjantis projektams ir nebeturint lėšų priedų prie fiksuotos darbo užmokesčio mokėjimui, ieškovei priedas nebuvo skiriamas nuo 2015 m. gruodžio mėn.Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į prieš tai aptartas aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad priedo skyrimas buvo darbdavio teisė, bet ne pareiga. Kita vertus, apeliantės nurodyta kasacinio teismo praktika tik patvirtina minėtos išvados teisingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-523/2009), todėl apeliantės apeliacinis skundas dalyje dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies ir kompensacijos už atostogas atmetamas kaip neįrodytas (DK 35, 185 straipsniai).

Dėl neteisėto atleidimo iš darbo teisinių pasekmių

DK 300 straipsnio 3, 4 dalys reglamentuoja pasekmes, kai darbuotojas buvo atleistas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, savo praktikoje pasisakydamas dėl DK 297 straipsnio 3 ir 4 dalių (iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusi įstatymo redakcija, šiuo metu – atitinkamos DK 300 straipsnio dalys) aiškinimo ir taikymo, yra ne kartą konstatavęs, kad nagrinėdamas darbuotojo (ieškovo) reikalavimus dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu teismas turi patikrinti ir nustatyti, ar yra pagrindas darbuotojo atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu ir, jeigu yra, tai kuris iš DK 300 straipsnio 3 ir 4 dalyse nurodytų alternatyvių darbuotojo teisių gynimo būdų taikytinas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-545/2008).Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog atsakovas inicijavo darbo santykių nutraukimą su ieškove pagal DK 129 straipsnį (T.1, b.l.35), nurodydamas organizacines priežastis, taip siekdamas įrodyti, kad tolimesni šalių darbo santykiai nebegalimi. Apeliantė neprašė jos grąžinti į pareigas. Atsižvelgiant į tai, įvertinat, jog apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog darbuotoja buvo atleista iš darbo be teisėto pagrindo, taikoma DK 300 straipsnio 4 dalis.Pagal DK 300 straipsnio 4 dalį, jeigu teismas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, tai priima sprendimą pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisia darbuotojui šio Kodekso 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos arba darbo užmokesčio skirtumą už šį laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje.Apeliantė ieškinyje nurodė, kad ji turėjo 18 metų nepertraukiamą darbo stažą, nes buvo įformintas jos perkėlimas į Asociaciją „INFOBALT“ iš kitų su šia įmone susijusių struktūrinių padalinių.DK 140 straipsnio 1 dalis numato, kad atleistam darbuotojui išmokama jo vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka atsižvelgiant į to darbuotojo nepertraukiamąjį stažą toje darbovietėje.Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė skaičiuoja bendrą darbo stažą, paneigdama DK 140 straipsnio 1 dalies nuostatą dėl stažo toje darbovietėje, t.y. konkrečiai Asociacijoje „INFOBALT“, atmetamas jos argumentas dėl reikalavimo priteisti išeitinę išmoką pagal 18 metų darbo stažą. Asociacijos „INFOBALT“ 20006-06-13 protokolas įrodo, kad buvusi apeliantės darbovietė buvo likviduota (T.2, b.l.60). Kaip minėta, ieškovės 2006-12-06 sudaryta darbo sutartis Nr. 23 buvo darbo santykių pagrindas pas atsakovą. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog atleidimas iš darbo neteisėtas, todėl laikoma, kad darbo sutartis su V. M. yra nutraukta teismo sprendimu nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, t.y. nuo 2017-02-22. Tokiu atveju turi būti priteisiama išeitinė išmoka penkių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio už 124 mėnesius (DK 140 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Pagal atsakovo pateiktą algos dokumento vidurkį (T.1, b.l.212), ieškovės vidutinis darbo užmokestis buvo 723,50 eurų, todėl ieškovės naudai iš atsakovo priteisiama 3617,50 eurų (5 mėnesiai x 723,50 eurų = 3617,50 eurų) (DK 186 straipsnis, Darbuotojo, valstybės tarnautojo ir žvalgybos pareigūno vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650, 7.1. punktas).Pasisakydama dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog ieškovė buvo sudariusi terminuotą darbo sutartį su Europos moterų ir technologijų centru (T.2, b.l.29). Šioje sutartyje nustatytas darbo laikotarpis nuo 2016-03-14 iki 2016-07-14, šalys susitarė dėl 2 800 eurų neįskaitant mokesčių darbo užmokesčio, t.y. jis buvo didesnis nei pas atsakovą. SoDra duomenimis po 2016-07-14 ieškovė nebuvo įsidarbinusi, t.y. pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo momentu domenų apie darbą kitoje darbovietėje nėra. Tačiau sprendžiant dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už priverstinės pravaikštos laiką po to, kai baigėsi darbo sutartis su Europos moterų ir technologijų centru, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantė išvyko negavusi darbdavio sutikimo ir neįforminus šios išvykos kaip komandiruotės. Tokiu atveju pripažįstamas pagrįstu atsikirtimo į apeliacinį skundą argumentas, jog darbdavys negali leisti darbuotojų išvykimų į užsienį be komandiruočių įforminimo, nes galėtų būti traukiamas administracinėn atsakomybėn už teisės aktų pažeidimus, nesaugių darbo sąlygų darbuotojams sudarymą ir pan. Be to, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad toks apeliantės neteisėtas veikimas buvo paskatintas ir asmeninės naudos, siekiant išspręsti klausimą dėl darbo santykių su kitu darbdaviu, tačiau tuo pačiu metu vykdant darbo funkcijas. Tokiu atveju konstatuojama, kad abi darbo sutarties šalys neveikė pagal teisės aktų reikalavimus ir apeliantės prašymas priteisti visą sankciją darbdaviui pagal DK 300 straipsnio 4 dalį turi būti atmetamas, nes neatitiktų teisingumo principo (DK 35 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija priteisia iš atsakovo 2000 eurų vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos ieškovės naudai.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnis yra specialioji teisės norma, reglamentuojanti neturtinės žalos atlyginimą. Jo 2 dalyje nustatytos neturtinės žalos atlyginimo sąlygos ir jos dydžio skaičiavimo kriterijai. Teismas, spręsdamas neturtinės žalos klausimą, taip pat privalo vadovautis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais. Aiškindamas ir taikydamas šias materialinės teisės normas, Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra savarankiškas pažeistų darbo sutarties šalių teisių gynimo būdas (DK 250 straipsnis), taikomas tada, jeigu nustatomos būtinosios atsakomybės sąlygos: neteisėta veika, dėl neteisėtos veikos patirta neturtinė žala, priežastinis neteisėtos veikos ir neturtinės žalos ryšys, kaltė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2009). Fiziniam asmeniui neturtinė žala padaroma fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie sukelia kančias ir išgyvenimus, ir ji priteisiama tuo atveju, kai nustatoma, jog teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2008).Nagrinėjamoje byloje ieškovė nurodė, kad dėl darbdavio veiksmų jai sutriko sveikata. Pateikė VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro pažymą apie gydymąsi centre nuo 2016-03-17 iki 2016-03-25 (T.1, b.l.55), 2016-06-27 išrašą dėl kreipimosi į psichiatrą dėl stresinės situacijos darbe (T.2, b.l.16). Ieškovės pateikti į bylą medicininiai dokumentai neįrodo atsakovo neteisėto veikimo atleidžiant darbuotoją iš darbo priežastinio ryšio su sveikatai kilusiomis pasekmėmis. Į bylą pateiktas 2016-09-26 išrašas patvirtina tik diagnozuotus adaptacijos sutrikimus, tačiau dėl ko jie kilo nėra nurodyta. Europos socialinė chartija, reglamentuodama teisę į darbą ir teisę į tinkamas darbo sąlygas, neįpareigoja valstybės narės numatyti darbdaviui tokius įpareigojimus dėl darbuotojų teisių, kurie darytų esminę žalą jo verslui. Atsakovas buvo nusprendęs apeliantę atleisti iš darbo pagal DK 129 straipsnį. Apeliantė išvyko į Briuselį, ir ten, pasinaudodama įstatymu jai suteikta teise (DK 130 straipsnio 3 dalis), įgyvendino galimybę derėtis dėl kito darbo. Taigi ji turėdama ir asmeninį interesą išvykti (net ir pažeidžiant komandiravimo tvarką), siekė paneigti darbdavio interesą dėl susitarimo sudarymo dėl darbo santykių nutraukimo šalių sutarimu. Taigi ji pati prisidėjo prie konfliktinės situacijos išsivystymo, todėl nėra pagrindo konstatuoti tik darbdavio kaltės dėl atsiradusio psichinės sveikatos sutrikimo. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl to, kad ieškovė nenorėjo paklusti jaunesnio amžiumi vadovo nurodymams. Tokiu atveju konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą priteisti jai iš atsakovo neturtinės žalos atlyginimą (CK 6.250 straipsnio 2 dalis, CPK 3 straipsnio 1 dalis). Dėl kitų apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neveikia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Nors atsakovas remiasi netinkamu darbo pareigų vykdymu (argumentas, jog ieškovė dažnai gaudavo priminimus iš projektų partnerių apie laiku nepateiktas ataskaitas, neatliktas kitas užduotis), tačiau dėl to jai nebuvo skirtos drausminės nuobaudos. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-03-14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010). Sprendimo negaliojimo absoliučių pagrindų nenustatyta (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK normos yra viešosios teisės normos. Bylinėjimosi išlaidos reglamentuojamos CPK, todėl jų mokėjimas, paskirstymas, grąžinimas, priteisimas yra vertinami kaip teismo veikla veikiant ex officio. Patenkinus apeliacinį skundą iš dalies ir pakeičiant pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, atitinkamai pakeičiamas pirmosios instancijos teismo nustatytas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Nagrinėjamoje byloje apeliacinis skundas yra atmestas 50 proc., nes pripažinta, kad atleidimas iš darbo buvo neteisėtas, dėl to priteisiant išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, tačiau nusprendus, jog su atleidžiama darbuotoja buvo tinkamai atsiskaityta, taip pat atmetant reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovas teismo prašė priteisti jam iš ieškovės advokatų kontorai „Averus“ sumokėtas jo patirtas 1 541,36 Eur išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu, kurias sudaro 800 Eur už atsiliepimo rengimą, 600 Eur už pasirengimą teismo posėdžiui ir atstovavimą teisme, 100 Eur už taikos pasiūlymo rengimą, 41,36 Eur už vertimo išlaidas (T. 1, b. l. 217, T.2, b. l. 8–10, 94–98). Teismas atsakovo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkino. Apeliantė nurodė, kad teismas be pagrindo priteisė 100 eurų už taikaus ginčo sureguliavimo pasiūlymo rengimą. Atsižvelgiant į tai, kad pati apeliantė pripažino, jog taikos sutarties sąlyga buvo teikiama elektroniniu paštu (T.3, b.l.13), konstatuoja, kad 100 eurų bylinėjimosi išlaidų priteisimas atitiko Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr.1R-77 „Dėl 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ pakeitimo 8.16. punktą. Atsakovas apeliacinės instancijos teisme patyrė 1210 eurų teisinės pagalbos išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Pagal Rekomendacijų 8.11. punktą už atsiliepimą į apeliacinį skundą yra taikomas 1,3 koeficientas nuo užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje. Teisinės paslaugos buvo suteiktos 2016 metų rugsėjo mėnesį, kai tuo laikotarpiu užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto buvo 748 EUR (2016-07-01 - 2016-09-30). Tai reiškia, kad atsakovui priklausytų 972,40 eurų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nukrypti nuo Rekomenduojamų priteisti dydžių, todėl iš ieškovės priteisia 486,20 eurų, nes apeliacinis skundas tenkintas 50 proc. Atsakovas sumokėjo 242 eurų už advokato teisinę pagalbą, rengiant atsikirtimus į apeliantės pateiktus paaiškinimus prie apeliacinio skundo, kuri sumažinama per pusę, t.y. iki 121 eurų.Taip pat per pusę sumažinama ir pirmosios instancijos teismo priteista bylinėjimosi išlaidų suma, t.y. iki 770,68 eurų. Viso iš ieškovės atsakovo naudai priteisiama 1377,88 eurų (CPK 93 straipsnio 2 dalis, 98 straipsnis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr.1R-77 „Dėl 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ pakeitimo“). Apeliantė patyrė 831,13 eurų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme, todėl, atsižvelgiant į 50 proc. jos patenkintų reikalavimų dalį, jai priteisiama 415,57 eurų (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 3 eurų sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį bei Teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutarė:

ieškovės V. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 15 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Ieškovės V. M. ieškinį tenkinti iš dalies.

Panaikinti Asociacijos „INFOBALT“ vadovo 2016-03-01 įsakymą Nr. 20160301/01 „Dėl drausminės nuobaudos – papeikimo – skyrimo“, Asociacijos „INFOBALT“ vadovo 2016-03-10 įsakymą Nr. 20160310/01 „Dėl drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo – skyrimo“, 2016-03-10 įsakymą „Dėl V. M. atleidimo iš darbo“ Nr. 20160310/02, o V. M. (a.k. (duomenys neskelbtini) atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu, laikant, kad šalių 2006-12-06 sudaryta darbo sutartis Nr. 23 yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos.

Priteisti iš atsakovo Asociacijos „INFOBALT“ (j. a. k. 122361495) 3617,50 eurų (tris tūkstančius šešis šimtus septyniolika eurų 50 cenrų), 2000 eurų (dviejų tūkstančių eurų) vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos kompensaciją ieškovės V. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai.

Priteisti iš ieškovės V. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1377,88 eurų (vieną tūkstantį tris šimtus septyniasdešimt septynis eurus 88 centus) bylinėjimosi išlaidų atsakovo Asociacijos „INFOBALT“ (j. a. k. 122361495) naudai.

Priteisti iš atsakovo Asociacijos „INFOBALT“ (j. a. k. 122361495) 415,57 eurų (keturis šimtus penkiolika eurų 57 centų) ieškovės V. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.