Kauno apylinkės teismo sprendimas

viešame posėdyje žodinio proceso tvarka teismas išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo M. K. ieškinį dėl skolos, 5 procentų dydžio metinių palūkanų priteisimo nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško sprendimo įvykdymo, bylinėjimosi išlaidų priteisimo atsakovei N. Š., ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovo M. K. atstovas advokatas J. B. palaikė ieškovo ieškinio reikalavimus, kuriuos prašė tenkinti visiškai ieškinyje nurodytais motyvais, priteisti iš atsakovės N. Š. ieškovo patirtas bylinėjimosi, bei kelionės išlaidas.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertinus, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu.

LR CK 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarčių laisvės principas reiškia, kad civilinių teisinių santykių dalyviai patys sprendžia, sudaryti sutartį ar ne. Šis principas reiškia ir šalių laisvę savanoriškai nustatyti sutarties formą ir turinį, išskyrus, kai tai reglamentuoja imperatyviosios teisės normos ar tam tikrų sąlygų reikalauja gera moralė, viešoji tvarka ir kiti teisės principai. CK 6.192 straipsnyje nustatyta, kad sutarties formai taikomos CK 1.71–1.77 straipsnių taisyklės, reglamentuojančios sandorių formą. CK 1.73 straipsnyje išvardyti atvejai, kada sandoriai turi būti sudaryti raštu, tačiau šis sąrašas nėra baigtinis, nes kitos CK normos ir įstatymai gali nustatyti privalomą rašytinę formą ir kitiems sandoriams. Vienas tokių atvejų yra paskolos sutartis, kurios formą reglamentuoja CK 6.871 straipsnio 1 dalis, pagal kurią fizinių asmenų sudaryta paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija 2000 Lt. Tačiau įstatymo reikalaujamos formos nesilaikymas daro sandorį negaliojantį tik tuo atveju, kai toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatyme (CK 1.93 straipsnio 1 dalis). Nesant tokio imperatyvaus nurodymo, žodžiu sudarytas sandoris galioja, tačiau, kilus ginčui dėl sandorio sudarymo, įstatymas riboja įrodymų leistinumą – sandorio šalis neturi teisės tokio sandorio sudarymo įrodinėti liudytojų parodymais (CK 1.93 straipsnio 2 dalis, 6.875 straipsnio 2 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. A. v. V. K. , bylos Nr. 3K-3-377/2009; 2011 m. spalio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. M. v. A. T. ir kt., bylos Nr. 3K-3-368/2011; kt.). Byloje nustatyta, kad rašytinės formos paskolos sutarties šalys nebuvo sudariusios. 2009-11-18 d. banko mokėjimo nurodymu ieškovas pervedė atsakovei 2500 Lt, nurodęs pavedime mokėjimo paskirtį – sąskaitos papildymas, ir remdamasis šiuo banko mokėjimo nurodymu, įrodinėjo tarp šalių susiklosčiusius paskolos teisinius santykius, reikalaudamas grąžinti 2500 Lt skolą. Atsakovė N. Š. ginčija paskolinius teisinius santykius, nurodydama kitokį lėšų pervedimo pagrindą.

Iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad ieškovas M. K. 2009-11-18 bankiniu pavedimu Nr.5, iš savo piniginės sąskaitos, esančios Swedbank AB, pervedė į atsakovės N. Š. piniginę sąskaitą, esančią tame banke Sewedbank AB, 2500 Lt, nurodęs pinigų pervedimo paskirtį – sąskaitos papildymas (T.1 b..8). Ieškovo M. K. paaiškinimu, jis 2009-11-18 paskolino atsakovei N. Š. 2500 Lt, atsakovei jo paprašius paskolinti tokią pinigų sumą dėl sunkios finansinės padėties įmonėje (padangų pirkimui, tačiau jis detaliai į tą padėtį nesigilino). Paskola buvo suteikta atlikus pavedimą iš jo sąskaitos į atsakovės sąskaitą. Ieškovo paaiškinimu, tarp šalių buvo sutarta, kad 2500 Lt bus grąžinti, kuomet atsakovė turės pinigų, t.y. nenustačius konkretaus pinigų grąžinimo termino. Atsakovė iki šiol pinigų negrąžino. Byloje pateiktas ieškovo mokėjimo nurodymas Nr.5 2009-11-18 d. patvirtina, kad atsakovė gavo iš M. K. 2500 Lt. Atsižvelgiant į tai, kad tarp šalių nebuvo sudaryta rašytinė paskolos sutartis, šiuo atveju ieškovas prisiėmė riziką dėl sandorio įvykdymo įrodinėjimo kilus ginčui.

Atsakovės N. Š. paaiškinimu, tarp šalių nebuvo susiklostę jokie paskoliniai teisiniai santykiai, o ilgą laiko tarpą ji atliko įvairius ieškovo M. K. žodinius pavedimus, bei pagal įgaliojimą, kadangi ji buvo vienintelis žmogus Lietuvoje, galėjęs sutvarkyti įvairius reikalus, nes pastarasis gyveno ir dirbo Norvegijoje. Atsakovės paaiškinimu nustatyta, kad ji ieškovui yra perdavusi (siuntusi) per vykstančius asmenis į Norvegiją įvairių prekių- automobilių detalių, vaistų, bei pirkusi cigarečių, alkoholinių gėrimų, kuriuos iš Lietuvos išsiveždavo pats ieškovas. Šių aplinkybių neginčijo ieškovas M. K., ir tai, kad aplinkybėmis, susijusiomis su įgyto nekilnojamojo turto buto mokesčių mokėjimo, bei kitų paslaugų, kaip paskirtos administracinės nuobaudos sumokėjimu, rūpinosi atsakovė. Ieškovo M. K. paaiškinimu, nuo 2004 m. liepos mėn. jis gyvena ir dirba Norvegijoje. Vėliau į šią šalį atvykus dirbti atsakovės dukrai I. Š., su ja draugavo, gyveno faktinėje šeimoje, ketino kurti šeimą. Ieškovo M. K. ir liudytojos I. Š. paaiškinimais byloje nustatyta, kad jų tarpusavio santykiai pablogėjo 2009 m. pabaigoje, o 2010 m. rudenį santykiai nutrūko, prasidėjus teisminiams ginčams, ką byloje patvirtina rašytiniai duomenys (T2 b.l.15-18), kuomet teismine tvarka į Kauno apygardos teismą buvo kreiptasi dėl turto padalijimo tarp M. K. ir I. Š.. Nors ieškovo M. K. teigimu, sąskaitų apmokėjimu už įvairias paslaugas Lietuvoje rūpinosi I. Š. (atsakovės dukra), nes buvo bendrai tvarkomi reikalai, tačiau teismo posėdyje apklausta liudytoja I. Š. šias aplinkybes paaiškino kitaip, t.y. kad ieškovas prašydavo žodžiu N. Š. atlikti tam tikrus pavedimus, bei mama N. Š. niekada nesiskolino pinigų iš ieškovo. Liudytojos I. Š. paaiškinimu, jai yra žinomos aplinkybės, kad atsakovė atlikdavo įvairius pavedimus ieškovo prašymu, t.y. dėl prekių (automobilio detalių, alkoholinių gėrimų, cigarečių pirkimo), sumokėdavo įvairius mokesčius, tame tarpe ir už VIASAT įrangą ir mėnesinius mokesčius.

Atsakovės N. Š. paaiškinimu, ji yra atlikusi šiuos mokėjimo pavedimus už ieškovą M. K. – 1007,88 Lt už VIASAT įrangą, mokėjusi mėnesinius mokesčius – 2009-02-16, 2009-03-19 po 12,99 Lt. kas mėnesį, 2009-04-10 -212,40 Lt (nutraukus sutartį), bei 2009-04-12, 2009-05-19, 2009-06-22, 2009-07-27, 2009-08-23, 2009-09-15 –sumokėtas nurodytomis datomis mėnesinis mokestis po 12,99 Lt, 2009-10-25-62,99 Lt.(metinės kortelės aptarnavimo mokestis ir 12,99 Lt mėnesinis moktis), bei 11,20 Lt sudaro bendroje sumoje, sudaro mokesčiai atlikti bankinių mokėjimo pavedimų, bei 2009-01-31 19,44 Lt mokestis, 2008-12-26 -50 Lt metinis kortelės mokestis, bei likusią dalį sudaro 504 Lt. mokestis už buto komunalinio mokesčius, kuris ieškovui priklausė nuosavybės teise. Atsakovės paaiškinimu, ieškovas jai gera valia žadėdavo sumokėti šiuos mokesčius, kai turės pinigų, todėl šiuo atveju buvo atsiųsti pinigai, papildant jos sąskaitą, sumokėti jos lėšomis apmokėtas sąskaitas VIASAT įmokų už ieškovą (ką patvirtina byloje pateikti rašytiniai įrodymai- VIASAT mokėjimo išklotinė ir VIASAT kortelės nuomos ir abonentinė sutartis, priedas, iš kurio matyti, kad sutartis 1 m. terminui pratęsta 20011-11-09), bei iš mokėjimo išklotinės matyti, kad 2009-11-19 buvo sumokėta už VIASAT įrangą 1007,88 Lt, bei kas mėnesį mokamas mėnesinis mokestis po 12,99 Lt, o metų pabaigoje mokamas didesnės įmokos -2008-12-10- 50 Lt., bei 2009-1-23- 62,99 Lt mokestis (metinės kortelės mokestis) (T2 b.l.100.101-103,104). Ieškovas byloje nepateikė jokių pagrindžiančių rašytinių duomenų, įrodymų, paneigiančių atsakovės N. Š. nurodytas aplinkybes dėl mokesčių sumokėjimų už jį, bei teismo posėdyje detaliai šių aplinkybių nepaaiškino, nurodęs tai, jog sąskaitomis rūpinosi I. Š. (atsakovės dukra). Liudytojos I. Š. paaiškinimu nustatyta, kad 2005 m., 2006 m., 2007 m, kuomet ji dirbo Norvegijoje vasaros sezonu, į ieškovo M. K. piniginę sąskaitą darbdavys pervesdavo jos darbo užmokestį, atostoginius, kuriuos ieškovas pervesdavo į jos sąskaitą. Tokių liudytojos I. Š. nurodytų aplinkybių, neginčijo teismo posėdyje ieškovas.

Vadovaujantis LR CK 6.871 str. 3 d. rašytinės formos paskolos sutartimi pripažįstamas paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui, tačiau šiuo konkrečiu atveju atsižvelgtina į tai, kad ieškovas atliktas mokėjimo nurodymą į atsakovės sąskaitą, joje nurodęs mokėjimo paskirtį – sąskaitos papildymas, patvirtina pinigų perdavimo faktą atsakovei, tačiau tokie faktiniai veiksmai nepatvirtina tarp šalių buvus paskolinių santykių, nesant byloje kitų pagrindžiančių rašytinių įrodymų, patvirtinančių paskolos sutarties sudarymą, bei atsakovės N. Š. paaiškinimu nustatyta, kad tarp šalių buvo susiklostę kitokie santykiai.Teisminiams ginčams, kilusiems iš paskolos teisinių santykių, yra taikomos bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo normos (CPK XIII skyrius) bei materialinio šių teisinių santykių reguliavimo nulemtos taisyklės. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyme nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008; 2013 m. balandžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2013).CK 6.870 str. apibrėžta paskolos samprata – paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą bei mokėti palūkanas, jei sutartis nenustato ko kita. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. Taigi įstatymu paskolos sutartis priskiriama prie realinių sutarčių. Realine ji laikoma todėl, kad paskolos teisiniams santykiams atsirasti vien šalių susitarimo dėl paskolos neužtenka. Esminės paskolos sutarties sąlygos – paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą. Tik esant šioms sąlygoms laikoma, kad tarp šalių atsirado paskolos teisiniai santykiai. Be to, pinigų perdavimas yra valinis veiksmas ir, kaip ir bet kuris sandoris, negali būti veikiamas kitų asmenų nesąžiningų veiksmų, todėl šis veiksmas turi būti atliekamas ir teismų aiškinamas taip, kad nekiltų abejonių dėl sandorio šalies valios gauti pinigus ir juos grąžinti pagal susitarimą suvaržymo. Šioje byloje ginčas kilo dėl to, ar tarp šalių buvo sudaryta paskolos sutartis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 str. reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai byloje esančių įrodymų tyrimo ir įvertinimo pagrindu įsitikinama dėl tų aplinkybių egzistavimo. Paskolos pinigai paprastai siejami su jų perdavimu ir gavimu, t. y. paskolinimu – paskolinių santykių atsiradimu. Pinigų pervedimas yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą patvirtinantis veiksmas, tačiau prievolių, susijusių su pinigų pervedimu, gali kilti ne tik paskolos, bet ir kitokių santykių pagrindu. Ieškovo nurodymas bankiniame pavedime yra vienašališka sąlyga; nėra kitos privalomos tokiam sandoriui sudaryti sąlygos – atsakovės įsipareigojimo grąžinti skolą. Ieškovas pervedė į atsakovės atsiskaitomąją sąskaitą 2500 Lt, tačiau byloje nėra įrodymų, patvirtinančių atsakovei pervestų lėšų paskirtį –paskolos, t.y. ieškovas nurodė bankiniame pavedime mokėjimo paskirtį –sąskaitos papildymas, todėl mokėjimo nurodymas patvirtina tik pinigų pervedimo ir gavimo faktą, tačiau pagal CPK 6.871 straipsnį tai nepatvirtina šalių paskolos sutarties sudarymo fakto.

Byloje esančių įrodymų visuma nustatyta, kad ieškovas M. K. 2011-11-18 pervedė atsakovei N. Š. į jos sąskaitą banke 2500 Lt sumą, nurodydama mokėjimo paskirtį – sąskaitos papildymas (b. l. 7). Ieškovo teigimu, šiuo bankiniu pavedimu ji suteikė atsakovei paskolą, o atsakovės teigimu, šiuo pavedimu ieškovas papildė jos sąskaitą, kad ji sumokėtų mokesčius už ieškovą, ką patvirtina byloje pateikti rašytiniai duomenys. Dėl to kvalifikuojant tarp šalių susiformavusius civilinius teisinius santykius ir vertinant jų pagrindu kylančias šalių teises bei pareigas, šiuo atveju įvertinti faktai, kurių pagrindu spręstina apie santykių tarp šalių pobūdį, visumą. Pinigų pervedimas yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą liudijantis veiksmas, tačiau prievolės, susijusios su pinigų pervedimu, gali kilti ne tik paskolos sutartinių teisinių, bet ir kitokių santykių pagrindu, pvz. atsiskaitymų už suteiktas įvairias paslaugas, įskaitant įvairių mokesčių mokėjimą ar pateiktas prekes ir t. t. Šiuo atveju ištyrus ir įvertinus byloje surinktų įrodymų visumą (CPK 185 str.), nustatyta, kad tarp šalių nebuvo susiklostę paskoliniai teisniai santykiai. Pažymėtina, jog ieškovas pats pripažįsta faktą, kad pinigus pervedė atsakovei, mokėjimo pavedime nurodęs paskirtį – sąskaitos papildymas, ką patvirtina ir byloje pateikta mokėjimo nurodymas (t1 b.l.8). Nors ieškovas teigia, kad tarp šalių buvo susiklostę prievolinei santykiai, o įrašo nurodyto banko mokėjime (sąskaitos papildymas) jis nesureikšmino, nes tarpusavio santykiai buvo geri, kadangi Norvegijoje tuomet jis gyveno faktinėje šeimoje su atsakovės dukra I. Š., bei ketino kurti šeimą, tačiau atsakovės N. Š. paaiškinimu, bei byloje esančių rašytinių įrodymų visuma (T1 b.l.48,49,7576-91,92-93,137-146, T2 b.l.20-34,46-70, b.l. 888-90, b.l.83-85 detalus patirtų išlaidų paskaičiavimo lentelė) nustatyta faktinė aplinkybė, kad ieškovo persiųstos ieškovo atsakovei piniginės lėšos buvo persiųstos kitokiu pagrindu, nes atsakovė ilgą laiko tarpą atliko įvairias paslaugas, pavedimus už ieškovą, pvz. mėnesinius mokesčius už anteną VIASAT, jos įrangą, komunalinius mokesčius už butą sumokėjimus, paskirtos administracinės nuobaudos sumokėjimą, įvairių prekių pirkimą, todėl teismas daro išvadą apie buvusius tarp šalių kitokius teisinius santykius. Bei atkreiptina dėmesin į tai, kad ieškovas 2014-05-22 (T2 b.l.128), kuomet nekilnojamas turtas, dėl kurio buvo teisminis ginčas tarp ieškovo ir atsakovės dukros I. Š., buvo perduotas perdavimo- priėmimo aktu, atsakovei N. Š. nepareiškė jokių pretenzijų dėl skolos, bei šalys tarpusavyje atsikaitė, t.y. M. K. sumokėjo 1900 Lt. skolą už buto komunalinius mokesčius. Faktiniai paskolos teisiniai santykiai gali būti įforminti mokėjimo pavedimu, kuris yra rašytinės formos dokumentas, atitinkantis rašytinį paskolos sutarties formai keliamą reikalavimą. CK 6.871 str. 2 d. nustato, kad rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Mokėjimo pavedimas kaip tik ir yra dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Tačiau tokiu atveju šalis atlikusi mokėjimo pavedimą, turėjo nurodyti tikslią mokėjimo paskirtį – paskola, o ne sąskaitos papildymas, kad asmuo, kuriam pervesti pinigai, galėtų pareikšti prieštaravimą ar grąžinti pinigus, nesutikdamas su tokia nurodyta mokėjimo paskirtimi.

Atsižvelgtina į tai, kad sutinkamai su CK 6.53 str. 2 d., ieškovas turėjo atsakovei išsiųsti pranešimą grąžinti paskolą, kai ieškovo teigimu paskolos suteikimo pavedime nebuvo nurodyta paskolos grąžinimo data, ir jos neįvykdžius gera valia, ir tik po to kreiptis teismine tvarka. Atsakovė pagrindė, kodėl ir kokio susitarimo pagrindu ieškovas pinigus persiuntė į jos asmeninę banko sąskaitą, pagrįsdama jų panaudojimą paties ieškovo interesams. Remiantis įrodymų vertinimo visuma, konstatuoja, kitokių teisinių santykių buvimas tarp šalių, ieškovui neįrodžius, kad tarp šalių buvo susiklostę paskolos sutartiniai teisiniai santykiai, todėl ieškovo ieškinio reikalavimas yra nepagrįstas ir atmestinas. Atsakovės N. Š. atstovė advokatė I. N. teismo posėdžio metu siūlė skirti ieškovui baudą iki 20 000 Lt už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, kurios ½ dalį paskirti atsakovei. Pagal CPK 95 str.1 d., dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius, o pagal 2 d. teismas, nustatęs šio straipsnio 1 d. numatytus piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki dvidešimties tūkstančių litų baudą, iš kurios iki 50 procentų gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui.Lietuvos teismų praktikoje piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis konstatuojamas tada, kai skundas ar pareiškimas pateikiamas ne siekiant apginti pažeistą teisę, o sukelti nepatogumų ir rūpesčių bylą nagrinėjančiam teismui. Paduodančio nepagrįstą skundą, nušalinimą ar kitą procesinį dokumentą asmens nesąžiningumas reiškia asmens suvokimą, jog skundas, nušalinimas ar kitas procesinis dokumentas iš tiesų yra nepagrįstas, jis neturi teisės reikalauti ginti jo teises, kadangi jos realiai nebuvo pažeistos. Šiuo atveju esminę reikšmę turi subjektinė asmens suvokimo pusė, t.y. būtina nustatyti, kad pareiškėjas suvokė ar turėjo suvokti, jog skundas, nušalinimas ar kitas procesinis dokumentas yra nepagrįstas, o reikalavimas neteisėtas. Atsižvelgdamas į nagrinėjamoje byloje esančius rašytinus įrodymus, šalių pasisakymus, paaiškinimus, teismas daro išvadą, jog nagrinėjamu atveju ieškovo M. K. ieškinys atsakovei N. Š. dėl skolos priteisimo negali būti laikomas piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis, nes ieškovas realizavo savo prigimtinę teisę kreiptis į teismą, manydamas, kad jo teisės yra pažeistos ir taip siekdamas jas apginti. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendžia, jog nėra CPK 95 str. nurodytų pagrindų, kurių pagrindu ieškovei galėtų būti skiriama bauda, todėl prašymas dėl baudos skyrimo ieškovui M. K. atmestinas (CPK 95 str. 2 d.)

Šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas, teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 str. 1 dalis). Atsakovės N. Š. patirtos bylinėjimosi išlaidos sudarė 75 Lt žyminis mokestis (T1 b.l.107) dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, 5300 Lt atstovaujant advokatei jos interesus byloje, ką patvirtina byloje pateikti mokėjimo kvitai (T1 b..153,T2 b.l.92,98), bei kitos su bylos nagrinėjimu, susijusios išlaidos, kurios bendroje sumoje sudarė 184 Lt, kurios priteistinos jos naudai iš ieškovo. Prašomų priteisti išlaidų sumą patvirtina mokėjimo dokumentai, jų dydis neviršija teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 259, 265-270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

I. M. K. ieškinį dėl skolos priteisimo atmesti.

Priteisti iš ieškovo M. K. (a.k(duomenys neskelbtini) 5559 Lt ( penkis tūkstančius penkis šimtus penkiasdešimt devynis litus, 1609,99 Eur) bylinėjimosi išlaidų atsakovės N. Š. naudai.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui, skundą paduodant per Kaišiadorių rajono apylinkės teismą.