- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-10-30
- Bylos Nr.
- eI2-11401-860/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-07960-2023-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Saulius Jakaitis, Violeta Petkevičienė, Agnė Stankevičienė
- Pareiškėjas
- L. N.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas
- Advokatai
- Vladimiras Kononov
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sauliaus Jakaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Violetos Petkevičienės ir Agnės Stankevičienės,
dalyvaujant pareiškėjai L. N., jos atstovui advokato padėjėjui Vladimirui Kononovui (Vladimir Kononov),
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka (nuotoliniu būdu) išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. N. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo - Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėja L. N. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2023 rugpjūčio 2 d. sprendimą Nr. 23S122098 „Atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą pareiškėjos atžvilgiu prašymą dėl laikino leidimo išdavimo (pakeitimo) nagrinėti iš naujo.
Skunde paaiškina, jog atsisakymas išduoti (pakeisti) laikiną leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje grindžiamas tik vienu pagrindu – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) išvada apie tai, kad pareiškėja kelia pavojų nacionaliniam saugumui dėl Krymo pusiasalio priklausomybės skirtingų atsakymų. Teigia, kad Migracijos departamento išvada, kad „pareiškėja tokiu būdu išreiškia palaikymą Rusijos Federacijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai ir kad yra reali tikimybė, jog L. N. remia agresyvią Rusijos užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, taip pat yra lojali Rusijos režimui bei gali būti išnaudota Rusijos valstybės institucijų ir (ar) žvalgybos tarnybų, vykdant veiklą, nukreipta prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus“, yra pagrįsta prielaidomis. Pažymi, jog siekis vertinti pareiškėjos asmenybę ir galimą pavojų nacionaliniam saugumui per Rusijos Federacijos valdžios politikos prizmą niekaip nesuderinamas su teisinės valstybės principais ir pamatinėmis žmogaus teisių vertybėmis. Nurodo, jog prielaida, kad pareiškėja yra lojali Rusijos Federacijos agresyviai politikai per jos klaidingai suprasto klausimyno klausimo dėl Krymo teritorijos priklausomumo yra nieko nepagrįsta. Pareiškėjos pats apsisprendimo gyventi Lietuvos Respublikoje faktas negali būti vertinamas ir laikomas lojalumu Rusijos Federacijai – toks pilietis nėra patikimas Rusijos valdžiai, ir laikomas išdaviku. Pareiškėjos nuomone, susiklosto ypatingai įdomi padėtis, kuomet iki 2023 m. pareiškėja nekėlė grėsmės Lietuvos nacionaliniam saugumui, o nuo 2023 balandžio mėn. pabaigos dėl pasikeitusios geopolitinės padėties, pradėjo kelti grėsmę nacionaliniam saugumui. Paaiškina, jog tai įrodo ir patvirtina aplinkybę, kad įvertinimas vykdomas ne pagal pareiškėjos gyvenimo faktines aplinkybes, ne pagal aplinkybes įtakojančias teisinius aspektus, bet išskirtinai remiantis politiškai susiklosčiusia situacija, kas nėra ir negali būti pripažintina kaip nuolatinę įtaką sprendimui turintis faktorius. Paaiškina, jog pareiškėjos gyvenimo aplinkybių, jų vertinimo ir analizavimo veiksmų ir lydinčių aplinkybių, Migracijos departamentas nedarė, dėl ko padaryta išvada yra formali. Pareiškėjos nuomone, Migracijos departamento argumentai, kad ji kelia grėsmę visuomenės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai, neatitinka teisėtumo reikalavimų, kadangi grįsti sprendimą vien argumentu, jog asmuo kelia grėsmę, yra neteisėta, o toks sprendimas turi būti laikomas neišsamiu ir nemotyvuotu. Pažymi, jog tai sudaro pagrindą pagrįstai teigti, kad Migracijos departamento Sprendimas yra formalaus pobūdžio (pareiškėja niekada neslėpė jokios informacijos apie save) ir nebuvo surinkta (negalėjo būti surinkta) pakankamai įrodymų, kurie akivaizdžiai leistų teigti, jog pareiškėja neatitinka įstatymo reikalavimų ir kelia kokią nors grėsmę valstybei. Migracijos departamentas nenagrinėjo jokių aplinkybių, neatliko jokio padėties vertinimo ir nenurodė, kokią konkrečią grėsmę pareiškėja kelią Lietuvos valstybei. Taip pat pažymi, jog Migracijos departamento Sprendime nėra nurodyta, nei kada, nei už ką pareiškėja yra laikoma keliančia grėsmę, todėl toks Sprendimas, pareiškėjos nuomone, turi būti panaikintas, nes yra ne tik neteisėtas, bet ir yra neproporcingas siekiamam tikslui. Akcentuoja, kad grėsmė valstybės saugumui turi būti pagrįsta objektyviais duomenimis (faktais), grėsmės turinys negali būti plečiamas. Nurodo, jog Sprendimas nėra suprantamas ir aiškus, jame nėra adekvačių, pakankamų ir suprantamų motyvų pagrįsti priimtą Sprendimą, jame nurodomos prielaidos, pareiškėjos vertinimu, siejamos ne su jos asmenybe ar veiksmais Lietuvos Respublikoje, bet su Rusijos Federacijos valdžios agresyviais sprendimais. Pareiškėjos nuomone, toks sutapatinimas negali būti laikomas nei pagrįstu įrodymais, nei teisėtu, kuomet pati pareiškėja neturi jokių ryšių su Rusijos Federacijos valdžia. Pareiškėjos nuomone, Migracijos departamento Sprendimas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, priimtas formaliai, neobjektyviai ir paviršutiniškai, visiškai nesigilinant į individualų pareiškėjos atvejį. Teigia, jog tokia padėtis lėmė tai, kad buvo priimtas neteisėtas ir nepagrįstas Sprendimas jos atžvilgiu. Atkreipia dėmesį, jog Migracijos departamentas pareiškėjai nuolat pratęsinėjo leidimą gyventi šalyje ir jokių aplinkybių, kurios galėtų būti siejamos su kokia nors pareiškėjos neteisėta veikla ar darbine veikla privačiame sektoriuje, tuo labiau kuri būtų laikoma pavojinga, nebuvo nustatyta, todėl pareiškėjai nesuprantama, kas pasikeitė ir kodėl buvo priimtas Sprendimas neišduoti (nepakeisti) leidimo laikinai gyventi Lietuvoje. Paaiškina, jog Migracijos departamento Sprendimas buvo priimtas remiantis vien tik VSD pateikta medžiaga, kuri yra įslaptinta ir pareiškėjai nėra žinoma, o kiti motyvai nėra pateikti. Akcentuoja, jog ginčijamas Sprendimas yra neišsamus ir nemotyvuotas, neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio, pagal kurį individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Pareiškėjos nuomone, įvertinus jos gyvenimo faktines aplinkybes, nusižengimų nebuvimą, nurodytų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, yra pagrindas konstatuoti, kad nagrinėjant pareiškėjos prašymą buvo pažeistos taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą, dėl ko skundžiamas Sprendimas naikintinas.
Atsiliepimas
2. Atsakovas Migracijos departamentas pateikė teismui atsiliepimą, kuriame nesutinka su pareiškėjos skundu ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime nurodoma, kad pareiškėjos teiginys, jog ji visada turėjo aiškią poziciją prieš karą, yra deklaratyvus ir parodo selektyvią pareiškėjos poziciją. Atsakovas pasisakydamas dėl pareiškėjos teiginių, kad ji politika nesidomi, o nepriėmusi Rusijos paso, ji netektų palikimo Kryme, teigia, kad šie teiginiai vėlgi yra deklaratyvūs ir rodo selektyvią pareiškėjos poziciją. Nurodo, jog iš pareiškėjos paaiškinimų akivaizdu, kad ji žino apie Kryme organizuotus referendumus, tačiau jos pozicija yra jų nevertinti neigiamai, t. y. pateisinti. Teigia, kad aplinkybės dėl Ukrainos galiojančio paso neturėjimo ir Rusijos paso turėjimo įvertintos duomenų visumoje – jos tik rodo nuoseklią pareiškėjos poziciją, kad ji save laiko Rusijos piliete vien todėl, kad Krymas faktiškai užimtas Rusijos. Pažymi, jog priimdamas Sprendimą Migracijos departamentas vadovavosi kompetentingos institucijos – VSD – išvada dėl pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui. Akcentuoja, jog Migracijos departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos. Atsižvelgiant į tai, priimdamas sprendimus, Migracijos departamentas remiasi VSD pateiktais duomenimis ir išvadomis. Migracijos departamento nuomone, pareiškėja nepagrįstai reikalauja įrodymų apie jos galimus veiksmus, kadangi jeigu kompetentingos institucijos turėtų įrodymų apie pareiškėjos atliekamus veiksmus, tuomet būtų sprendžiama apie jos baudžiamąją atsakomybę, o ne apie galimą grėsmę valstybės saugumui. Akcentuoja, kad reikalavimas, jog užsienietis turi atlikti konkrečius veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybę, yra akivaizdžiai per aukštas įrodinėjimo standartas ir taip nukrypstama nuo nuoseklios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikos, kurioje pasisakoma, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Pažymi, kad priimant ginčijamą Sprendimą tiek pareiškėjos šeiminiai ryšiai, tiek socialiniai ryšiai buvo įvertinti. Migracijos departamento nuomone, šeiminių ryšių turėjimas negali tapti pretekstu išduoti leidimą gyventi užsieniečiams, keliantiems grėsmę valstybės saugumui. Paaiškina, kad Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos išduoti pareiškėjai leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Nurodo, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės. Migracijos departamento vertinimu, vadovaujantis proporcingumo principu, valstybės interesas, kad Lietuvos Respublikoje gyventų tik tie užsieniečiai, kurie nekelia grėsmės valstybės saugumui, yra svarbesnis už užsieniečio galimai patiriamus nepatogumus ar neigiamas pasekmes. Pažymi, jog teisė į šeimos gyvenimą nėra absoliuti ir gali būti ribojama. LVAT praktikoje taip pat išaiškinta, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama, tik jeigu šie asmenys atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) reikalavimus. Nurodo, kad skundo teiginiai, kuriais cituojama teismų praktika dėl individualaus vertinimo, pareiškėjos atveju neaktualūs. Teigia, kad Migracijos departamentas atliko tiek savarankiškus veiksmus (pvz., pareiškėjos apklausą), tiek visapusišką pareiškėjos situacijos vertinimą. Atsakovo nuomone, Migracijos departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.
3. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD pateikė atsiliepimą, kuriame nesutinka su pareiškėjo skundu ir prašo jį atmesti.
Atsiliepime nurodo, kad Migracijos departamento Sprendimas yra priimtas pagal jo kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos ir Europos Sąjungos teisės aktais, yra teisėtas ir pagrįstas tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimtas įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra atitinkantis šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją. Paaiškina, kad pareiškėja (Rusijos Federacijos pilietė), leidimo laikinai gyventi pakeitimo procedūros metu pildydama Migracijos departamento parengtą klausimyną, pažymėjo, jog Krymas priklauso Rusijos Federacijai (atsakymas į klausimyno 11 klausimą). Nurodo, jog tikslindama klausimyne pateiktą informaciją, pareiškėja žodinės Migracijos departamento apklausos metu iš esmės nepaneigė klausimyne nurodyto savo įsitikinimo dėl Krymo priklausymo Rusijai. Pažymi, jog apklausos metu pareiškėja sąmoningai vengė konkrečiai ir aiškiai atsakyti į užduodamus konkrečius klausimus - pvz., neišreiškė nuomonės dėl 2014 m. įvykusio Krymo neteisėto prijungimo prie Rusijos, neišsakė pozicijos dėl Rusijos rengtų neteisėtų referendumų okupuotose Ukrainos teritorijose. Pareiškėja apklausos metu niekaip nepademonstravo savo priešiškumo Rusijos valdančiajam režimui. Teigia, jog priešingai, pareiškėja nurodė, kad „ji šimtu procentų negali pasakyti, ar ji už tą, ar už aną“. Akcentuoja, kad pareiškėja iki Krymo okupacijos ir aneksijos buvo Ukrainos pilietė. Todėl pareiškėjos vengimas išsakyti poziciją dėl karinę agresiją Ukrainoje vykdančios Rusijos veiksmų vertinimo rodo, kad pareiškėja remia Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką. VSD vertinimu, leidimo gyventi Lietuvoje suteikimas asmenims, prijaučiantiems Rusijos režimui, yra nesuderinamas su Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo tikslais. Paaiškina, jog tokiu būdu būtų sukuriama palanki terpė Rusijos Federacijos režimą palaikantiems asmenims, o tokio režimo agresyvumas kelia didelę grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Nurodo, kad pareiškėja, pildydama Migracijos departamento parengtą klausimyną ir atsakydama į apklausos metu užduotus klausimus, išreiškė paramą Rusijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai, todėl VSD nuomone, pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę Lietuvos valstybės nacionaliniam saugumui. Teigia, jog šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjos Rusijos režimui palankios pažiūros kelia grėsmę Lietuvos valstybės nacionaliniam saugumui. Nurodo, jog kadangi pareiškėja pripažinta kaip kelianti grėsmę valstybės saugumui, jos asmeniniai interesai, skunde išdėstytos aplinkybės, kad ji gyvena Lietuvoje nuo 2000 m. ir kiti skunde nurodyti argumentai negali būti aukščiau Lietuvos Respublikos valstybės saugumo interesų. Paaiškina, jog tai, kad ankstesniais laikotarpiais pareiškėjai buvo išduodami leidimai gyventi Lietuvos Respublikoje, savaime nereiškia, kad šioje situacijoje (Rusijos karinės agresijos Ukrainoje sąlygomis bei esant išreikštam pareiškėjos palankumui Rusijos režimui) leidimas gyventi turėjo būti išduotas automatiškai. Nurodo, kad pareiškėjos sąmoninga pozicija teisinant ne tik Rusijos įvykdytą neteisėtą Krymo aneksiją, bet ir neišprovokuotą karinę agresiją prieš Ukrainą, sudaro pakankamą pagrindą vertinimui, kad jos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Taip pat nurodo, kad pareiškėja, reikšdama palankumą Rusijos režimui, taip pat yra ir potencialus verbavimo taikinys režimo jėgos struktūroms, siekiančioms per Lietuvoje gyvenančius asmenis rinkti informaciją ar pasitelkiant tokius asmenis Rusijos jėgos struktūrų operacijoms užsienio valstybėse užtikrinti. VSD vertinimu, priimant Sprendimą, nebuvo pažeisti Lietuvos įstatymai ar kiti teisės aktai, Migracijos departamentas neviršijo kompetencijos, taip pat Sprendimu nebuvo nepagrįstai suvaržytos pareiškėjos teisės bei laisvės.
4. Teismo posėdyje:
Žemesnės instancijos teismas
- pareiškėja ir jos atstovas skundą pilnai palaikė;
Šalies argumentai
atsakovo atstovas su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
5. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento 2023 m. rugpjūčio 2 d. Sprendimo, kuriuo atsisakyta pareiškėjai L. N. išduoti leidimą laikinai gyventi, teisėtumo ir pagrįstumo.
6. Byloje nustatyta, kad pareiškėja L. N. nuo 2000 gruodžio 4 d. iki 2023 m. birželio 2 d. turėjo galiojusius laikinus leidimus gyventi Lietuvos Respublikoje. Taip pat pareiškėja Lietuvos Respublikoje dirba nuo 2003 m. liepos 10 d. iki šiol su tam tikromis pertraukomis.
7. Pareiškėja 2023 m. kovo 20 d. pateikė Migracijos departamentui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad Lietuvos Respublikoje gyvena jos tėvai, kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai.
Pareiškėja 2023 m. balandžio 13 d., atsakydama į klausimyno 11 klausimą (Jūsų nuomone, kam legitimiai (teisėtai) priklauso Krymas? Pažymėkite savo atsakymą. Atsakymas pasirenkamas iš dviejų variantų: Ukrainai arba Rusijos Federacijai), pažymėjo, jog Krymas priklauso Rusijos Federacijai ir papildė prierašu „Aš iš Krymo, turiu rusiškus dokumentus“.
8. VSD 2023 m. balandžio 12 d. surašė raštą Nr. 18-3956, kuriame, be kita ko, nurodyta, kad, jeigu užsienietis, atsakydamas į klausimyno 11 klausimą nurodo, jog Krymas priklauso Rusijos Federacijai, jis taip išreiškia paramą Rusijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai. Tai rodo, kad asmuo remia Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Tai taip pat rodo, kad asmuo yra lojalus Rusijos režimui ir gali būti išnaudotas Rusijos valstybės institucijų ir (ar) žvalgybos tarnybų, vykdant veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus.
9. Migracijos departamente 2023 m. gegužės 29 d. buvo atlikta užsienietės apklausa siekiant išsiaiškinti pareiškėjos poziciją dėl Krymo okupacijos. Apklausos metu, pareiškėja, be kita ko, paaiškino, kad pirmą kartą pildydama klausimyną, pažymėjo, jog Krymas priklauso Rusijos Federacijai, kadangi jos pasas yra Rusijos Federacijos piliečio, tai ir Krymas priklauso Rusijai, bei pati pareiškėja paklausė – kaip jai reikėjo pažymėti, „kad priklauso Ukrainai?“. Pareiškėja nurodė, kad ji nežino, tačiau ir vėl pakartojo, kad ji galvojo, kad, jeigu ji turi Rusijos Federacijos piliečio pasą, tai reiškia, kad ir Krymas priklauso Rusijai. Nurodė, kad nuo 2003 m. ji nuolat gyvena Lietuvoje su motina, periodiškai nuvykdama į Krymą. Pareiškėja paaiškino, jog tada, kai Krymas atiteko Rusijai, jai teko pasidaryti Rusijos Federacijos piliečio pasą, kadangi ji Kryme turi nekilnojamojo turto (butą, sodą) – kitaip ji negalinti. Kai Krymas buvo Ukrainos, ji buvo Ukrainos pilietė. Kai Krymas tapo Rusijos, ji tapo Rusijos Federacijos pilietė. Taip pat apklausos metu pareiškėjos paklausus, kaip vertina faktą, kai 2014 m. Krymas buvo prijungtas prie Rusijos, savo pozicijos ji neišreiškė, o pradėjo pasakoti apie valiutos keitimo subtilybes. Pakartotinai paprašius išsakyti savo nuomonę minėtu klausimu, pareiškėja vis tiek nuomonės neišreiškė, tik nurodė, kad karas yra labai blogai, „gaila žmonių“, ir papildė, jog dabar tiesiog yra tokia situacija, kad jai būtinas Rusijos Federacijos piliečio pasas. Dėl okupuotame Kryme įvykusių referendumų neigiamo požiūrio neišreiškė, nurodė, kad: „šimtą procentų negalinti pasakyti, kad aš už tai, ar už tai“. Pareiškėja pažymėjo, kad Krymui tapus Ukrainos, ji automatiškai, nė nesusimąstydama, taps Ukrainos piliete.
10. Pareiškėja 2023 m. gegužės 30 d., 2023 m. birželio 7 d. ir 2023 m. birželio 19 d. užpildė naujus klausimynus, kuriuose, atsakydama į 11 klausimą, pažymėjo, kad Krymas priklauso Ukrainai.
11. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2023 m. rugpjūčio 2 d. priėmė Sprendimą, kuriuo atsisakė pareiškėjai išduoti leidimą laikinai gyventi, nes jos gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.
12. Pareiškėja nesutikdama su tokiu Migracijos departamento Sprendimu kreipėsi į teismą.
13. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.
Įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas <...>. To paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, spręsdamas dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje ar laikinosios apsaugos užsieniečiui suteikimo, privalo gauti šio straipsnio 4 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 4 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. <...>.
14. Teisėjų kolegija pažymi, kad valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. LVAT 2020 m. gruodžio 9 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eAS-846-756/2020, yra akcentavęs, kad nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas. Pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė yra valstybės sugebėjimas išsaugoti nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis. LVAT taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra suteikiama automatiškai, o įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-858-2720-2014). Konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės, o valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą pripažįstama tiek LVAT, tiek ir Europos žmogaus teisių teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje (žr., pvz., 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus).
15. LVAT praktikoje pabrėžiama, kad nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017). Sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, siekiant tinkamai pritaikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvoje (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010, kuri cituojama, pvz., 2023 m. gegužės 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1563-624/2023; ir kt.).
Be to, Europos žmogaus teisių teismas yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui, tačiau nacionalinė teisinė sistema turi suteikti galimybę asmeniui ginčyti institucijos vertinimą, kad situacija susijusi su nacionaliniu saugumu, t. y. nepriklausoma institucija ar teismas turi turėti galimybę reaguoti, jeigu nacionalinio saugumo koncepcija panaudota be racionalaus pagrindo (EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimas byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).
16. Kaip matyti iš bylos, pareiškėja, kuri yra Rusijos Federacijos pilietė, leidimo laikinai gyventi pakeitimo procedūros metu pildydama Migracijos departamento parengtą klausimyną, atsakydama į jo 11 klausimą (Jūsų nuomone, kam legitimiai (teisėtai) priklauso Krymas? Pažymėkite savo atsakymą. Atsakymas pasirenkamas iš dviejų variantų: Ukrainai arba Rusijos Federacijai), pažymėjo, jog Krymas priklauso Rusijos Federacijai ir ranka papildė prierašu „Aš iš Krymo, turiu rusiškus dokumentus“.
Migracijos departamentas taip pat 2023 m. gegužės 29 d. atliko pareiškėjos žodinę apklausą, kurios metu pareiškėja iš esmės nepaneigė klausimyne nurodyto savo įsitikinimo dėl Krymo priklausymo Rusijai, taip pat vengė atsakyti ir į kitus su tuo susijusius svarbius klausimus. Kaip matyti iš apklausos stenogramos, pareiškėja apklausos metu sąmoningai vengė konkrečiai ir aiškiai atsakyti į užduodamus konkrečius klausimus, tam tikra prasme „išsisukinėjo“, pvz., taip ir nepateikė aiškios ir vienareikšmės pozicijos Krymo aneksijos klausimu, nors net keletą kartų buvo perklausta; nepasmerkė neteisėtų Rusijos Federacijos veiksmų okupuotose Ukrainos teritorijose; neišreiškė nuomonės dėl 2014 m. įvykusio Krymo neteisėto prijungimo prie Rusijos, neišsakė pozicijos dėl Rusijos rengtų neteisėtų referendumų okupuotose Ukrainos teritorijose ir pan. Sutiktina su VSD atsiliepime išreikšta pozicija, kad pareiškėja apklausos metu niekaip nepademonstravo savo priešiškumo Rusijos valdančiajam režimui, priešingai, ji nurodė, kad: „ji šimtu procentų negali pasakyti, ar ji už tą, ar už aną“.
Teisėjų kolegija pažymi, kad nors vėliau pareiškėja pildydama tuos pačius klausimynus - 2023 m. gegužės 30 d., 2023 m. birželio 7 d. ir 2023 m. birželio 19 d., atsakydama į 11 klausimą, pažymėjo, kad Krymas priklauso Ukrainai, tačiau ši pareiškėjos pasikeitusi pozicija, atsižvelgiant į bylos aplinkybių visumą, vertintina kaip nenuoširdi, siekiant išvengti neigiamų pasekmių. Tai aiškiai matyti ir iš pareiškėjos atliktos žodinės apklausos, kurioje, minėta, ji vengė konkrečiai ir aiškiai atsakyti į visiškai paprastus ir konkrečius klausimus, be to, ji net pasiteiravo, ar jai reikėjo atsakyti, kad Krymas priklauso Ukrainai.
17. Pažymėtinos ir kitos svarbios aplinkybės. Pareiškėja reguliariai lankosi Kryme (ir po Krymo aneksijos). Pareiškėja iki Krymo aneksijos buvo Ukrainos pilietė, o Rusijos Federacijos piliete savo noru tapo jau po Krymo aneksijos, tai rodo jos pritarimą Rusijos neteisėtiems veiksmams ir lojalumą Rusijai bei jos režimui. Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjos argumentu, kad ji pilietybės paprašė tik dėl to, jog būtų galima valdyti ten turimą nekilnojamąjį turtą (t. y. neprarastų po tėvo mirties Krymo teritorijoje priimtą palikimą); pareiškėja tokių įrodymų nepateikė. Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėja paprašiusi Rusijos pilietybės aiškiai parodė savo poziciją dėl Krymo aneksijos.
Pažymėtina ir tai, kad pareiškėja 2000 – 2023 m. turėjo galiojusius leidimus laikinai gyventi Lietuvoje, tačiau ji iki šiol nesiekė gauti leidimo nuolat gyventi, tai irgi rodo jos nenutrūkusį ryšį su Rusija.
18. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su Migracijos departamento ir VSD padaryta išvada, kad pareiškėja iš esmės palaiko Rusijos Federacijos įvykdytą neteisėtą karinę agresiją prieš Ukrainą ir jos teritorijos okupaciją. Tuo pačiu tai reiškia, kad pareiškėja remia Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Be to, ji yra lojali Rusijos režimui, tad ji gali būti išnaudota Rusijos valstybės institucijų ir (ar) žvalgybos tarnybų, vykdant veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus.
Taigi, pagrįstai pripažinta, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.
19. Pareiškėja teigia, kad ji politika nesidomi ir joje nedalyvauja; be to, ji nėra teisininkė, turi tik vidurinį išsilavinimą.
Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nėra būtina dalyvauti politikoje, ar turėti kokį nors aukštąjį išsilavinimą, jog suprastum paprastus bendražmogiškus dalykus ir galėtum aiškiai išreikšti savo poziciją dėl karo prieš kitą suverenią šalį pradėjimo, jos teritorijų okupaciją ir aneksiją, nusikaltimų žmogiškumui ir kt. Kadangi pareiškėja aiškiai nepademonstravo savo priešiškumo Rusijos valdančiajam režimui, tai netiesiogiai reiškia, kad ji iš esmės pritaria to režimo vykdomiems veiksmams.
20. Pareiškėja akcentuoja savo socialinius (šeiminius) ir ekonominius ryšius su Lietuva.
Minėta, kad Konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės; teisė atvykti į Lietuvą ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus.
Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš bylos, Migracijos departamentas vertino pareiškėjos tiek ekonominius, tiek ir socialinius (šeiminius) ryšius Lietuvoje. Migracijos departamentas, įvertinęs nustatytų aplinkybių visumą, tame tarpe šiandieninę geopolitinę situaciją, padarė išadą, kad pareiškėjos asmeninis interesas gyventi Lietuvoje, socialiniai ir ekonominiai ryšiai negali būti pripažįstami prioritetiniais ir labiau reikšmingais nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas bei negali būti pateisintas vien tuo faktu, jog Lietuvoje gyvena jos motina (Lietuvos pilietė). Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokiu Migracijos departamento vertinimu; atsisakymas išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi laikytinas proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje, kurioje nebūtų skleidžiama informacija, pateisinanti Rusijos vykdomus karo nusikaltimus ir nesuderinama su Lietuvos valstybės teisėtais interesais, bei užkardinti galinčias kilti grėsmes.
Pabrėžtina ir tai, kad pareiškėja šiuo metu dirba Lietuvoje nors ji tokios teisės nebeturi, t. y. ji elgiasi neteisėtai.
21. Pareiškėja teigia, kad Sprendimas yra grįstas tik prielaidomis. Pareiškėjai nesuprantama, kaip ji iki 2023 m. nekėlė grėsmės Lietuvos nacionaliniam saugumui, o po to pradėjo kelti grėsmę.
Teisėjų kolegija pažymi, kad vien tai, jog ankstesniais laikotarpiais pareiškėjai buvo išduodami leidimai laikinai gyventi Lietuvoje, savaime nereiškia, kad jai ir toliau leidimas laikinai gyventi turėjo būti išduotas automatiškai. Šiuo metu kardinaliai yra pasikeitusi geopolitinė situacija. Paskutiniu metu Rusijos Federacijos režimo agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, taip pat ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui, netgi egzistencinę grėsmę. Esant įtemtai politinei situacijai išlieka didelė Rusijos propagandistų veiklos prieš Lietuvą tikimybė ir tokioms veikoms vykdyti taip pat gali būti naudojami Lietuvoje gyvenantys asmenys, prijaučiantys jos vykdomai agresyviai politikai. Be to, tokie asmenys taip pat yra potencialus verbavimo taikinys režimo jėgos struktūroms, siekiančioms per Lietuvoje gyvenančius asmenis rinkti informaciją ar pasitelkiant tokius asmenis Rusijos jėgos struktūrų operacijoms užsienio valstybėse užtikrinti. Tokie veiksmai yra nesuderinami su Lietuvos nacionalinio saugumo tikslais, tad siekiant Lietuvos nacionalinio saugumo interesų, paisant visuomenės bei valstybės intereso viršenybės, būtina užkirsti kelią tokioms užsienio valstybių piliečių veikoms. Tad Rusijos piliečių prašymai išduoti leidimus gyventi Lietuvoje šiuo metu vertinami atsiradusių naujų grėsmių kontekste.
Tad teisėjų kolegija pažymi, kad Migracijos departamentas visiškai pagrįstai konstatavo, jog susiklosčiusių egzistencinių išorinių grėsmių Lietuvos valstybingumui kontekste pareiškėjos, kuri iš esmės pateisina Rusijos įvykdytą ir vykdomą agresiją prieš suverenią valstybę (Ukrainą), t. y. pateisina neteisėtą Krymo aneksiją, taip pat nepasmerkė neteisėtų Rusijos veiksmų okupuotose Ukrainos teritorijose ir kt., gyvenimas Lietuvoje gali grėsti Lietuvos valstybės saugumui (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teisėjų kolegijos vertinimu, Migracijos departamento pateikti motyvai yra aiškūs ir pakankami. Tad pareiškėjos argumentai, kad Sprendimas yra grindžiamas tik prielaidomis, - atmetamas kaip nepagrįstas.
22. Pareiškėja nurodo, kad Migracijos departamentas neatliko individualaus jos situacijos vertinimo, remiasi teismų praktika.
Tačiau šie pareiškėjos teiginiai atmetami kaip akivaizdžiai nepagrįsti. Kaip matyti iš bylos, Migracijos departamentas rėmėsi ne tik VSD pateikta pažyma, bet ir kitais bylos duomenimis, be to, savarankiškai atliko pareiškėjos apklausą ir pan. Priešingai nei teigia pareiškėja, Migracijos departamentas individualiai išnagrinėjo pareiškėjos situaciją, pakankamai išsamiai ir aiškiai pasisakė dėl visų nustatytų aplinkybių.
23. Teisėjų kolegija dar pažymi, kad pareiškėjai buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi dėl jos galimos grėsmės valstybės saugumui, o ne viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai, tad Policijos departamento išvados, priešingai nei teigia pareiškėja, nereikėjo.
Be to, nepagrįsti ir pareiškėjos teiginiai, kad Migracijos departamentas rėmėsi VSD įslaptintais duomenimis. Byloje tokių duomenų nėra ir Migracijos departamentas jais nesirėmė.
24. Pareiškėjo kiti argumentai yra neesminiai, be to, deklaratyvūs, tad teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako.
25. Teisėjų kolegija dar akcentuoja, kad skundžiamas Sprendimas iš esmės atitinka VAĮ reikalavimus, motyvų išdėstymas yra aiškus, pakankamas ir adekvatus, priimant Sprendimą buvo laikytasi pagrindinių procedūrų, be to, jį priėmė tam kompetentingas subjektas – Migracijos departamentas.
26. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad skundžiamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti nėra jokio pagrindo.
Taigi, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktas, Įstatymo 140 straipsnio 3 dalies 1 punktas).
27. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis nustato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą.
Kadangi pareiškėjos skundas atmestas, t. y. sprendimas priimtas ne jos naudai, tad pareiškėja neturi teisės į savo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kitos proceso šalys įrodymų, apie savo patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, tad jų atlyginimo klausimas nesvarstytinas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjos L. N. skundą dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus atmesti.
Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.